Nepaprastos bato kelionės

Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš, Lukas Arlauskas, gimiau Šilutėje 1999 06 06. Čia ir gyvenu. Kai tik pravėriau Žibų pradinės mokyklos duris, mano kelias vesdavo tiesiai į biblioteką. Labai mėgau skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau pasakas, vėliau – nuotykines, fantastines. Dabar skaitau įvairaus žanro kūrinius. Man skaitymas padeda sukaupti kūrybines mintis. Jau pradinėje mokykloje pradėjau kurti trumpas pasakas, įvairius pasakojimus. Kai pradėjau mokytis Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje, mokytoja Dalia Agintienė dar penktoje klasėje paskatino mane kurti. Parašiau dvi pasakas: ,,Klevo pasaka“ ir ,,Nepaprastos bato kelionės“. Vėliau sukūriau nuotykių apysaką „Nepaprasti draugų nuotykiai“ ir 45-jame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse laimėjau trečią vietą. Aštuntoje klasėje parašiau fantastinę apysaką ,,Pabaisų  klyksmas“ ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas laureato diplomu. Bandau įvairius žanrus. Mokyklos nelankau, mokausi namuose, dėl cerebrinio paralyžiaus nerašau ranka, reikalingas kompiuteris, bet vaikštau, galiu lankytis bibliotekose, todėl lieka daugiau laiko skaitymui ir kūrybai.

Nuo šių metų rugsėjo mokausi Šilutės Vydūno gimnazijos pirmoje klasėje.

Siunčiu svetainei www.menobangos.lt pasaką ,,Nepaprastos bato kelionės“, kuri nėra publikuota, skelbta tik mokyklos ribose.

NEPAPRASTOS BATO KELIONĖS

Batsiuvys

Šalia nedidelio miestelio, vadinamo Helburgu, stovėjo menka trobelytė. Vakarais joje šviesdavo žiburėlis. Ten gyveno jaunas batsiuvys Bobas, jo žmona Trepsė, kuri trypdavo kojomis aslą, vos tik kas nepasisekdavo, tad jos vardas atitiko jos gyvenimo būdą. Jiedu augino dukrą Selę ir sūnų Arną. Batsiuvys pelnydavosi duonos vien tik iš batų taisymo.

Buvo nepriteklius. Vieną dieną batsiuvys įsigijo naują odai siūti mašiną. Nuo tada batsiuvys Bobas ėmėsi siūti naujus batus. Kokių batų jo trobelėje rasdavai: su užtrauktukais, su raišteliais, užsegamų, mediniais padais, odinių ir kitokių, o batsiuvys kaip užsiėmęs, taip užsiėmęs. Dalį pinigų jis išleisdavo savo būtiniems įrankiams: siūlams, odai, tad dažnai būdavo alkanas ir sušalęs. Miesto gyventojai gerai pažinojo batsiuvį ir jiems patiko Bobo siuvami batai. Kasdien jis gaudavo daug užsakymų iš miesto gyventojų. Vieni norėdavo naujų batų, kiti norėdavo, kad batsiuvys juos sutaisytų. Dėl užsakymų gyventojai braudavosi vieni pro kitus. Kai kurie netgi susimušdavo dėl vietos eilėje. Mat batsiuvys pasiūdavo gerus batus, o priėmimo dieną griežtai nustatė trečiadienį.

Bet vieną lemtingą dieną atėjo miesto meras, nešinas kiauru batu, ir tarė:

‒ Jeigu sugebėsi per savaitę sutaisyti šį batą, ‒ parodė meras į savo kiaurą batą, ‒ dosniai atsilyginsiu. Po savaitės susirinkimas, tad nenoriu būti kiauru batu.

Batsiuvys  ‑  pažvelgė į batą ir atsakė:

‒ Gal ir būtų įmanoma sutaisyti.

Tada paėmė batą iš mero ir jį atidžiai apžiūrėjo. Galiausiai tarė:

‒ Ateikit, tarkim, šeštadienį.

‒ Puiku, ‒ tarė meras ir apsisukęs išėjo.

O batsiuvys griebėsi darbo. Dirbo visą dieną ir naktį. Net pats nustebo, kad priešaušriu batas buvo sutaisytas. „Na, truputį nusnūsiu, o paskui nunešiu batą merui“, – pamanė. Po kelių valandų, kai jau buvo išaušę, batsiuvys atsikėlė, pasiėmė batą ir iškeliavo pas merą.

Miestelis buvo gražus. Pavasaris tik įpusėjęs, bet gatvės jau skambėjo nuo paukščių balsų. Tačiau čia buvo ir klastingų paukščių. Eisi kur nors neapdairiai, o varna grybšt kepurę ‒ ir nebeturi jos ant galvos. Miestelio vidury stovėjo nedidukas fontanėlis, kuris taip pat puošė miestą.

Štai keletas draugų eidami šnekėjosi apie garsųjį batsiuvį:

‒ Remigijau, va, kokius man gerus batus pasiuvo. Jeigu tavieji suplyšo, eik pas Bobą. Jis yra geriausias batsiuvys, kokį man teko matyti. Bet eik pas jį tik trečiadieniais, nes jis kitą dieną neįsileis.

‒ Nejaugi? – nustebo Remigijus. ‒ Klausyk, Rimantai, o gal jis ir naujus batus siuva?

‒ Aišku, ir man buvo pasiuvęs, va kokius, ‒ Rimantas pakėlė koją, ‒ pasiuvo juos prieš keletą metų ir šie batai dar net nemano prakiurti.

‒ Oi, bėgu namo, ‒ žvilgtelėjęs į laikrodį, pasakė Remigijus, ‒ turiu pabaigti išdirbti jaučio odą.

‒ Remigijau, ar galėsi man parduoti odos? Mat aš esu knygrišys.

Bet Remigijus neišgirdo, nes buvo toli, susitiko Bobą, pasilabino ir nubėgo, o Bobas nuėjo pas merą.

Mero namas buvo aukštas. Bobas pasibeldė į duris. Jas atidarė mero žmona.

‒ Laba diena. Atnešiau merui batą. Pasakiau jam ateiti šeštadienį, bet pabaigiau gerokai anksčiau.

‒ Aš nežinojau, kad jūs atnešate batus į namus.

‒ Tik tuomet, kai pabaigiu anksčiau nei pasakau.

‒ Užeikite trumpam.

‒ Aš turiu skubėti į savo dirbtuvę.

‒ Na, tada paimkite šį vokelį, bet neatplėškite tol, kol nepareisite į savo namus.

Bobas padėkojo ir nuskubėjo namo, nes jo ten laukė dar daug darbų.

Parėjęs pasikvietė Trepsę ir jiedu kartu atplėšė voką. Ten buvo gausu pinigų. „Po paraliais, – pamanė Bobas, ‒ čia tiek pinigų, kad mums užteks jų iki kitų metų, jei taupysime, tai gal ir ilgiau. Suremontuosiu namą, tada kelias savaites atsotogausiu…“

Bobą iš svajų pažadino Trepsės balsas.

‒ Tai dosniai mus apdovanojo, ‒ džiūgavo ji.

‒ Palauk. Aš manau, kad reikėtų merui pasiūti dar vienus batus už jo gerumą. Meras dažnai susitinka su visuomene ir jo batai visuomet turi blizgėti, – pareiškė Bobas.

‒ Tu teisingai sakai.

Bobas griebėsi darbo. Jam padėjo Trepsė. Palaukit, o kaip Trepsė galėjo jam padėti? Ogi ji paduodavo reikalingus daiktus. Po kiek laiko batai buvo baigti. Jie buvo gražūs, su raišteliais, rudi, blizgantys.

Kitą dieną Bobas su Trepse nuėjo pas merą, padėkojo už pinigus ir padovanojo merui naujus batus.

 

Kodėl mokyklose tampoma už ausų?

 

Bobo vaikai Arnas ir Selė ėjo į miestelio pagrindinio ugdymo mokyklą. Batsiuvys savo vaikus taip mylėjo, jog mokslo metų pradžioje pasiuvo jiems naujus batus. Selės batai buvo be auliukų, su raišteliais, juodi. Mergaitė buvo penktokė, tad Bobas ant bato viršutinės dalies išraitė didelį 5. Arnas buvo šeštokas. Jo batai buvo be auliukų, žemi.

O dabar, po nuobodžių apmąstymų apie batus, paklausykite linksmos istorijos.

Vieną dieną, gal trečiadienį, per muzikos pamoką, Arnas staiga išsitraukė knygą „Jodinėjimo vadovas“ ir, radęs kažkokią dainelę, uždainavo. Nesijuokite ‒ taip tikrai buvo. Mokytojas su mokiniais tuo metu grojo dūdelėmis, bet išgirdo ir tyliai priėjęs timptelėjo Arnui už ausies ir subaubė:

‒ Kur esi? Manai, laukuose?

‒ A? Atsiprašau… – sumurmėjo Arnas.

Tada Arno batas pasirodė stebuklingas ‒ mokytojui įspyrė taip, kad tas net sustaugė, greičiau iš pykčio negu iš skausmo. Arno laimei, nuskambėjo skambutis ir vaikai išgarmėjo į kiemą. Arnas per tą pertrauką apžiūrėjo savo batą ir nejučia paklausė

‒ Kodėl tu jam įspyrei?

‒ O kam jis tau tampė už ausies? – klausimu į klausimą atsakė batas.

‒ Tu kalbi? – net išsižiojo Arnas. ‒ Reikės pasakyti tėvui, juk jis tave sukūrė.

‒ Gali sakyti, bet tik neleptelk, kad įspyriau į koją mokytojui, ‒ perspėjo Arno batas.

‒ O koks tavo vardas? – pasidomėjo Arnas.

‒ Na, savo vardo nežinau, bet tikiu, kad tuoj jį sužinosiu, ‒ šyptelėjo batas, ‒ o dabar aukis mane ant kojos ir maunam namo, kol tavo mokytojas nepradėjo vytis.

Taip taip, į kiemą išbildėjo mokytojas. Žandai išsipūtę, veidas paraudonavęs kaip pomidoro, perkreiptas iš pykčio.

‒ Na, palauk, Arnai, ‒ bumbėjo sau po nosimi artėdamas, ‒ dabar tau klius.

‒ BĖGAM! – riktelėjo Arnas batui, kuris tuoj pat atsidūrė ant berniuko kojos.

‒ Ak, tu dar nori bėgti?! – šūktelėjo mokytojas ir pradėjo vytis.

Helburgo gatvelės buvo siauros, bet visai tinkamos bėgti.

Štai Trūkumų gatvė, kuri pasižymėjo įtrūkusiais šaligatviais, nepakenčiamais gyventojais ir kitokiais trūkumais.

Mokytojas nebuvo toks greitas kaip Arnas. Skirtingai nei berniukas, jis kliuvinėjo, buvo baisiai nerangus, o kartais ir gatvės žmonės aprėkdavo, kam vejasi berniuką.

‒ Pusproti, eik geriau ir geresnį darbą susirask.

Staiga mokytojas suklupo ir gerokai pavargo, traukdamas koją iš skylės.

O Arnas skuodė kaip kiškis. Jis artėjo prie kryžkelės. Vienas šaligatvis vedė į Arno namus. Kitas taip pat, tik aplinkiniais keliais, o trečias vedė į Knygrišių gatvę.

‒ Suk į namų pusę, ‒ Arnas išgirdo bato balsą.

Namai buvo netoli. Vos tik užvėrė namų duris, jį pasitiko tėvas Bobas.

‒ Kodėl toks pavargęs?

‒ Vėliau. Noriu pristatyti tau mūsų naują šeimos narį.

‒ Ir kas tai būtų? – pasidomėjo batsiuvys.

‒ Mano batas.

‒ Labas, ‒ riktelėjo batas ant Arno kojos, ‒ visų pirma noriu sužinoti savo vardą.

‒ Trepse, ‒ pašaukė Bobas, ‒ ateik čionai ir atsinešk vardų sąrašą.

Trepsė atsinešė knygą ir batui suteikė vardą Batytis. Tada batas paklausė Bobo:

‒ Kodėl mokykloje tampoma už ausų?

‒ Ogi todėl, kad vaikai neklauso mokytojų.

‒ O ar labai skauda?

‒ Truputį taip.

Tai pasakęs Bobas liepė Trepsei virti pietus, o pats nuėjo darbuotis.

Pirmoji Batyčio kelionė

Po pietų Arnas paruošė namų darbus ir, apsiavęs batą Batytį, išbėgo į lauką papliurpti su draugais, pažaisti futbolą ir taip toliau. Batytis pirmą kartą ėjo į aikštę.

‒ Ar jie manęs nenuskriaus? ‒ nerimavo Batytis.

‒ Neeee, jie nenuskriaus mano įbrolio, ‒ nutęsė Arnas.

‒ Ką tu veiki toje aikštėje? – susidomėjo Batytis.

‒ Naaaaa… nemoku paaiškinti, ‒ pasakė Arnas, ‒ pamatysi.

Aikštė buvo didelė, plati. Joje laisvai galėjai bėgioti, žaisti futbolą, krepšinį. Aikštėje laukė keli draugai.

‒ Kur tiek ilgai buvai? – paklausė vienas.

‒ Namų darbus ruošiau, ‒ nė nemirktelėjęs atsakė Arnas.

‒ Matyt, daug uždavė, ‒ pasakė kitas.

‒ Negailestingai daug, ‒ atsakė Arnas.

‒ Na, ar mes čia pliurpti atėjom? – paklausė trečias, ‒ čiumpam kamuolį ir žaidžiam.

‒ Gerai, ‒ pritarė kiti.

Tada jie paėmė kamuolį ir pradėjo žaisti futbolą. Daugiausia įvarčių vis įmušdavo Arnas. Draugai nesuprato, kodėl. Pats Arnas tai suprato ir šypsojosi, bet neišsidavė, kad turi stebuklingą batą.

Artėjo vakaras, tad Arnas turėjo skubėti namo. Atsisveikinęs kikendamas parėjo namo. Pavalgė vakarienę ir, pažiūrėjęs mėgstamą serialą, su Batyčiu nuėjo miegoti.

Kitą dieną atsitiko štai kas.

Per geografijos pamoką mokytoja paklausė, kur auga palmės.

‒ Nežinau, ‒ atsakė Arnas.

‒ Ką reiškia „nežinau“? Juk mokėmės praeitą pamoką. Ar ne, mokiniai?

‒ Taip, ‒ visi tarė.

‒ Sakyk, kad palmės auga egzotiškuose kraštuose, ‒ sufleravo Batytis.

‒ KAS TEN VISKĄ PASAKINĖJA? – riktelėjo įpykusi mokytoja, ‒ KAŽKAS PO STALU?

‒ O jūs pasilenkit ir pamatysit, ‒ pasakė Arnas, ‒ kai kas ant mano bato.

Mokytoja pasilenkė, o Batytis tik krimst į nosį. Staiga Batytis pradėjo didėti ir, padidėjęs iki reikiamo dydžio, išskrido pro langą kartu su Arnu.

Oras pasitaikė puikus. Arnas paklausė:

‒ Kur tu mane neši?

‒ Ten, kur palmės auga.

‒ Taip toli?

‒ Man visai netoli, ‒ atšovė Batytis.

‒ Į Afriką tau netoli?

‒ Ne.

‒ Tad skrendam. Gal suspėsim iki pietų.

Taip kalbėdamiesi jie nuskrido į Afriką.

‒ O kaip mums sužinoti, kur esame? – paklausė Batytis.

‒ Mes nusipirksime žemėlapį. Jei kalbėsime angliškai, jie mus supras, ‒ pasakė Arnas.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Po kelių minučių Arnas sugrįžo nešinas žemėlapiu ir pasakė:

‒ Jei galime kliautis šiuo žemėlapiu, tai mes esame Egipte.

‒ Tai einam apžiūrėti garsiųjų piramidžių, o palmes pamatysim vėliau. Bet mes neturim daug laiko, tad turim paskubėti, ‒ pasakė Batytis.

Arnas neatsakė ir nužygiavo prie piramidžių.

Piramidės iš toli atrodė labai mažos, bet priartėjus ‒ kaip dangoraižiai.

‒ Čia Gizos piramidės, o toji didžiausioji yra Cheopso piramidė, ‒ pasakė Arnas.

‒ O kas jas pastatė? – susidomėjo Batytis.

‒ Jas pastatė egiptiečių vergai. Tai buvo labai senais laikais. Piramidės buvo statomos faraonams. Tada nebuvo tokių įmantrių įrankių, kokius turim dabar. Piramides sudaro didžiuliai akmenys, kurie sveria ne mažiau kaip 500 kilogramų. Juos vergai turėjo užvilkti į viršų, nubėgti žemyn ir vilkti kitus akmenis. Vieną akmenį vilko ne du ir ne trys vergai, o kokie du tuzinai. Darbą prižiūrėdavo prižiūrėtojas, nuo kurio vergai gaudavo „beržinės košės“, jeigu blogai dirbdavo.

‒ Oho, ‒ nustebo Batytis, ‒ aš norėčiau pakilti virš piramidžių, bet nėra laiko, skubėkime prie palmių.

Arnas įsilipo į batą ir jie pakilo.

Batytis sustojo prie pirmos palmės. Bananai buvo sunokę, tad Arnas norėjo paimti vieną kitą kekę.

‒ Norėčiau bananų, bet bijau aukščio, ‒ tarė Arnas.

‒ Niekis, aš tave pakelsiu, ‒ pasiūlė Batytis.

Batytis pakilo ir Arnas nuskynė dvi didžiules kekes. Kekėse buvo po aštuonis didelius bananus.

‒ O dabar – namo, ‒ Arnas džiaugėsi, kad parskris su lauktuvėmis.

Batytis pritardamas pakilo ir jie nuskrido į namų pusę.

Kai parskrido, buvo gana vėlu, tad Bobas paklausė:

‒ Kur tu buvai?

Arnas ėmė ir papasakojo visą istoriją.

‒ O jums visiems paėmiau lauktuvių, ‒ baigęs pasakojimą tarė Arnas ir iš kuprinės ištraukė bananų kekes.

‒ Oho, ‒ tarstelėjo Bobas, ‒ nemokami dideli bananai. Už tokius parduotuvėje reikėtų mokėti kokius dvidešimt litų, nes jie baisiai sunkūs, turbūt abi kekės kartu sveria penkis kilogramus. Na, gerai, ‒ atsiduso jis, ‒ einam vakarienės.

‒ O kas vakarienei? – paklausė Arnas.

‒ Kiaušinienė, ‒ atsakė Trepsė.

Visi buvo laimingi ir patenkinti Arno žygiu į Afriką, o kaip žinia, kai esi laimingas, ir maistas yra skanus.

Kelionė į Helburgo miškelį

Baigėsi mokslo metai. Atėjo vasara. Bobas nusprendė pailsėti. Tad jis sugalvojo su Trepse, Arnu, Sele ir Batyčiu iškeliauti į Helburgo mišką. Jį visai neseniai norėjo sunaikinti, bet kažkas įrodė, jog tai – brangus žemės lopinėlis.

Taigi Bobas pasakė:

‒ Mes iškeliaujam prie miško trejetui dienų.

‒ Pala pala, juk tu tik juokauji? – nustebo Trepsė.

‒ Oi ne, aš kalbu rimtai, ‒ pasakė Bobas, ‒ ech, jau seniai beatostogavau. Vaikai, jau rytoj iškeliaujam į mišką..

‒ Valio! – riktelėjo Arnas, Selė ir Batytis.

‒ Pasiimkit meškeres, porą dubenių, sulčiaspaudę ir… porą puodų, ‒ kiek pagalvojęs pasakė Bobas, ‒ tris dienas valgysim tik žuvį, vaisius, uogas ir gersim arba vandenį iš tyro šaltinio arba spausim iš vaisių ir uogų sultis. Gyvūnų nemedžiosim. Taip pat reikėtų pasiimti dvi palapines. Vienoje miegos Batytis, Arnas ir Selė, o kitoje – aš su Trepse.

Visi tik pakratė galvas ir nuskubėjo ruoštis būsimai kelionei. Greitai viskas buvo sukrauta į turistines kuprines.

Kitą dieną visi atsikėlė labai anksti, tik Batytis norėjo ilgiau pasnausti. Arnas, Selė, Trepsė ir Bobas papusryčiavo ir tada pakėlė iš lovos Batytį. Batytis niurzgėdamas pakilo ir užmovė save ant Arno kojos.

Po kelių minučių Bobas, Trepsė, Arnas, Selė ir Batytis jau žygiavo per miestą. Mat miškas buvo už miesto. Keletas žmonių smalsiai nužvelgė Bobą ir jo šeimą ir paklausė:

‒ Kur keliaujat?

‒ Į mišką truputį atsikvėpti nuo darbų, ‒ visiems atsakė Bobas.

Keliaudami Bobas ir kiti traukė dainas taip garsiai, kad kai kurie žmonės atsisukdavo ir pritardavo.

Po kiek laiko jie priėjo miško pakraštį. Ten ganėsi stirnos. Bobas ramiai pasakė:

‒ Čia ir įsikurkime.

Vaikai ėmė statyti savo palapinę, o Bobas su Trepse ‒ savo. Kai viskas buvo įrengta, Bobas tarė:

‒ Dabar mums reikia laužavietės, tad reikia ir akmenų.

‒ Prisirinkime akmenų, ‒ pabaigė Bobo mintį Trepsė.

Vaikai tik linktelėjo ir išbėgo jų ieškoti.

Batytis Arnui tarė:

‒ Šit nemažas akmuo.

Arnas paėmė ir įsidėjo akmenį į užantį.

‒ Ten irgi nemažas akmuo, ‒ Batytis parodė į kažkokį ritulį.

Arnas priėjo, pasilenkė ir norėjo pasiimti, bet vos prisilietęs pajuto, kad tai yra spygliai.

‒ Kvaily neraliuotas! – rėkė Arnas ant bato. ‒ Kaip galėjai parodyti vietoj akmens ežį?

‒ Ką aš galėjau žinoti? ‒ suniurnėjo Batytis.

Selė, stebėdama šią parodiją, kvatojosi, bet neilgai, nes ant medžio, prie kurio stovėjo Arnas, pastebėjo gyvatę. Šūktelėjo:

‒ Arnai, bėk!

‒ Ką? – apdujęs nuo pykčio tarstelėjo Arnas, bet, pastebėjęs besirangančią gyvatę, nieko nelaukęs spruko šalin. Pabėgėjęs keletą žingsnių, sustojo, sumurmėjo kažką panosėje ir toliau ieškojo akmenų.

‒ Aš matau didoką akmenį ten, ‒ Selė pakėlė pirštą.

‒ Tai eik ir paimk. Nenoriu vėl susibadyti rankos, ‒ Arnas išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti ištryškusį kraują.

Selė kuo ramiausiai nuėjo ir paėmė akmenį.

‒ Dar kiek akmenų ir galėsim grįžti, ‒ tarė ji Arnui.

‒ Mhm,‒ suniurzgė Arnas.

Staiga iš krūmų iššoko zuikis, tiksliau zuikiukas. Jis prišokavo prie Arno ir ėmė prašyti:

‒ Priimk mane į savo draugiją. Mane tėvai išmetė iš namų ir nežinau, kur eiti.

Arnas pagalvojęs pasakė:

‒ Na, gerai. O koks tavo vardas?

‒ Mane gali vadinti Pupiumi, nes mane tėvai taip pavadino.

‒ Gerai, Pupiau, ar gali mums parodyti akmenų?

‒ Aišku! – šūktelėjo Pupius, ‒ šiame miške yra daug tokių akmenų. Bet kiek jums reikia?

‒ Mums reikia šešių, o turim tik du.

‒ Du? Aš tavo rankoje tematau tik vieną.

‒ Mano sesuo turi dar vieną.

‒ O kur ji? – Pupius nustebo.

‒ O kas ten? – Arnas pašaipiu žvilgsniu parodė į Selę.

‒ Ak, koks aš žioplys, ‒ Pupius visai nusiminė.

‒ Na gerai, užteks pliurpalų, eime ieškoti akmenų, ‒ tarė Selė, iki tol tylėjusi.

Pupius ir Arnas iškart užčiaupė srėbtuves, bet eidami vėl ėmė plepėti:

‒ Aš turiu stebuklingą… – Arnas pradėjo pasakoti.

‒ Ar tu kada baigsi? – nutraukė jį Selė.

‒ Gerai jau gerai. Papasakosiu vėliau.

‒ Aš matau akmenį, ‒ staiga tarė Pupius.

Jis greitai nušokavo prie akmens ir, smarkiai spausdamas jį letenėlėse, sugrįžo. Arnas paėmė ir įsidėjo į užantį.

Eidami jie pastebėjo keletą šakų, kurias taip pat paėmė.

Greitai visi akmenys buvo surinkti ir vaikai laimingai keliavo atgal kartu su Pupiumi ir Batyčiu. Pakeliui jie rado grybų: baravykų, lepšių, ir viską kimšo į kišenes, užančius ir visur, kur tik tilpo, tad, sugrįžę į laikinąją stovyklą, turėjo daug maisto, šakelių.

Bobas sugrįžusius vaikus pasveikino ir paklausė:

‒ Čia triušis?

‒ Mūsų naujas šeimos narys. Jo vardas Pupius ir jis moka kalbėti.

‒ Ką gi, sveikas, Pupiau. Man įdomu, ką tu ėdi?

‒ Ogi žolę, ‒ išpyškino Pupius.

‒ Na, manau, vaikams nebus sunku paieškoti truputį šviežios žolės.

‒ Čia, netoli miško, žolės užtektinai, ‒ tarė Pupius.

‒ Dabar mes rinksim uogas, o jūs galit pailsėti.

‒ Aš tik truputį pavargau, ‒ tarė Arnas.

‒ Gal nori su mumis parankioti uogų, jeigu taip, a? – įdėmiai nužvelgęs, pasakė Bobas.

‒ Oi ne, nenoriu, ‒ Arno veidas tučtuojau persimainė ir jis nuplumpino į palapinę.

‒ Na, tada mes iškeliaujam. Būkit malonūs vienas kitam, ‒ pasakė Bobas Pupiui, Batyčiui ir Selei. ‒ Ar girdėjai, Arnai?

‒ Girdėjau girdėjau, ‒ atsklido Arno balsas iš palapinės.

‒ Gerai, trumpam išsiskiriame, ‒ tarė Bobas vaikams ir su Trepse nužygiavo rinkti uogų.

Selė, Pupius ir Batytis įsitaisė palapinėje ir Selė paklausė:

‒ Kodėl tu toks niurzglys?

‒ O kodėl jūs visi sugadinot dieną, išskyrus Pupių? – klausimu į klausimą atšovė Arnas. ‒ Jeigu nebūčiau susibadęs rankos, tai dabar rankiočiau uogas. Tiek to. Einam pažaisti?

‒ Einam, ‒ pritarė Selė, Batytis ir Pupius.

Taigi vaikai žaidė tol, kol parėjo Bobas su Trepse. Jie grįžo nešini pilnais puodais uogų. Kai jie parėjo, buvo gana vėlu, tad teko uždegti laužą. Susėdę vaikai ėmė pasakoti savo nuotykius, paskui tėvai papasakojo, kad jie sutiko lapę, išgirdo stuksenant genį, o grįžtant juos „užpuolė“ daug drugelių. Per visus pasakojimus suspėjo išvirti grybai, vėliau Trepsė iš vieno puodo uogų išspaudė daug sulčių. Dar truputį pasėdėję ir paplepėję, vaikai ir tėvai nuėjo miegoti, o Batytis ir Pupius visą naktį kuždėjosi.

Kitą dieną vaikai ir tėvai tik žaidė, nes visko turėjo. Tik Arnas ir Bobas nuėjo pažvejoti, nes pietums norėjosi skanios žuvienės.

Žvejyba pasisekė, jie pagavo net keturias lydekas. Parnešę laimikį, jie nuėjo pailsėti. Vaikai ypač laukė vakaro prie laužo, nes tai turėjo būti juokų vakaras. Tėvai visaip šmaikštavo, pasakojo juokingus atsitikimus. Taip pat buvo užvesta diskusija: kas yra geriausias komikas? Vaikai iškart pasisakė už Rovaną Atkinsoną, o tėvai – už Adamą Sandlerį. Taigi diena prabėgo greitai.

O dabar paklausykite juokingiausio nuotykio, kurį jie patyrė trečią dieną.

Vaikai išėjo rinkti uogų į mišką. Taigi priėjo prie arčiausio krūmo, nukrėtė uogų, kiek tilpo, ir pasiklydo. Nusprendė eiti viena kryptimi. Paskui pasuko į kairę. Ir išėjo iš miško. Vaikai ėmė šaukti:

‒ Mama!

Jie nepastebėjo, kad yra savo palapinės kairėje pusėje ir kad iš ten atskuba Trepsė. Ji paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Mes pasiklydome.

‒ Nepaklydot. Pažiūrėkit į kairę pusę.

Vaikai suprato apsirikę ir, sugrįžę į laikiną stovyklą, viską papasakojo Bobui, kuris juokėsi susiriesdamas. Praėjus juoko priepuoliui, jis pasakė vaikams:

‒ Laikas krautis daiktus. Kitą kartą aplankysime kitas vietas.

Vaikai nieko neatsakę ėmė krautis daiktus. Po kelių minučių jie jau keliavo atgal į savo varganą trobelę. Bobas, sugrįžęs namo kartu su vaikais, Pupiumi, Batyčiu ir Trepse, pasakė:

‒ Tai buvo nemokama kelionė.

‒ Bet labai gera, ‒ atsakė Arnas.

Visi pritarė.

Kelionė pas dėdę Praną

 

Kitą rytą Bobas pasakė:

‒ Kadangi dar atostogauju, nuvažiuosime pas mano brolį Praną. Pasisamdysime vairuotoją, kad mus nuvežtų. Tai išgirdęs Arnas suniurzgė:

‒ Ko mums ten? Kad vėl tas dėdės mažvaikis tampytų man ausis.

Arnui nepatiko dėdės Prano vaikas Marius. Mat jis tampydavo Arnui už ausų ir kitaip erzindavo. Tai prisiminus, Arną supurtydavo baisi įtūžio banga.

‒ Na, manau, Marius bus protingesnis, ‒ pasakė Bobas.

‒ Duok, Dieve, kad taip ir būtų.

‒ O aš? – riktelėjo Pupius. ‒ Ar mane paliksite?

‒ Ne, ‒ atsakė Bobas, ‒ aną naktį girdėjom, kaip tu kalbėjaisi su Batyčiu.

Vaikai tuo metu nuėjo persirengti. Arnas apsiavė stebuklingą batą ir į rankas paėmė Pupių. Jie po kelių minučių buvo pasiruošę, bet užtat teko laukti tėvų. Trepsė išėjo pasidabinusi gražiausia suknele, o Bobas apsimovė paprastus džinsus ir marškinius. Trepsė išsitraukė telefoną ir paskambino autobusiuko vairuotojui Derekui. Derekas įsėdo į autobusiuką ir atpūškavo iki batsiuvio namų. Visi greitai sulipo laipteliais ir patogiai įsitaisė plačiose sėdynėse. Arnas tuoj pat užmigo ir ėmė sapnuoti, kaip baudžia Marių už jo piktadarystes, kaip Marius verkdamas prašo atleidimo, bet Arnas neatleidžia…

‒ Arnai, pabusk, ‒ nuskambėjo kažkoks balsas Arno ausyse ir atplėšė akis. Tai buvo Trepsė.

‒ Kas yra? – Arnas suniurzgė.

‒ Jau atvažiavom.

‒ Taip staigiai?

‒ Gal tau ir staigiai, bet mes važiavom valandą laiko.

Arnas buvo dar neišsibudinęs, tad jam sunkiai sekėsi atsistoti ir paeiti.

‒ Arnai, atrodai taip, tarsi būtum gerokai prisiliuobęs, ‒ tarė Selė.

‒ Prisi… koks? – Arnas pasižiūrėjo į ją.

‒ Prisiliuobęs, ‒ pakartojo Selė.

‒ Ką tai reiškia? – kaip koks pirmokas paklausė Arnas.

‒ Prisiliuobęs reiškia prisigėręs, ‒ kantriai paaiškino Selė.

Arnas susiraukė ir išsvirduliavo iš autobuso.

Dėdės kiemas buvo didelis ir visiškai nepanašus į batsiuvio Bobo kiemą, tai labiausiai piktino Arną. „Jeigu jis išgalėjo nusipirkti tokį didelį sklypą, tai kodėl jie mums negalėtų išmesti tūkstantį kitą?“ – galvojo jis.

„O jų vaikas – caca, lialia, – Arnas patylom sukikeno. ‒ Dabar aš jam parodysiu, kur vėžiai žiemoja.“

Dėdė Pranas tuo metu žvalgėsi pro langą ir, pastebėjęs brolio šeimą, išėjo pasitikti. Jo laikysena buvo gana išdidi, tad Arnas Selei šnipštelėjo:

‒ Žiū, koksai ponas mat. Tik sau ir tam kvailiui Mariui. Kitiems jis šykštus.

‒ Arnai, dabar ne laikas apšnekėti kitus, ‒ atsakė Selė.

Staiga atsidarė durys ir pro jas išbildėjo Marius.

‒ Nieko nepasikeitęs, rupūžė.

Tuo metu dėdė Pranas, Trepsė ir Bobas nuplumpino į Prano namus.

‒ Mariau, pažaiskime slėpynių, ‒ pasakė Arnas.

‒ Na, gerai. Kas slepiasi?

‒ Aš ir Selė.

Taigi Marius ėmė skaičiuoti, o Arnas, Selė ir Batytis nubėgo už namo.

‒ Batyti, padidėk, ‒ tarė Arnas batui.

Bet Batytis tik nušoko ir kažką sumurmėjo. Staiga Arnas ir Selė ėmė augti, kol išaugo aukštesni už namą. Tada Batytis pats padidėjo ir užšoko Arnui ant kojos.

‒ Nežinojau, kad tu tai moki, ‒ nugriaudėjo Arno balsas per visus kiemus.

‒ Aš šitą išmokau iš savo brolio Batono, kuris yra ant kitos tavo kojos.

Batas, kuris buvo ant dešinės Arno kojos (Batytis buvo ant kairės), nušoko ir sududeno:

‒ Aš esu Batonas, šeimininke.

Tuo metu iš už kampo išlindo Marius ir, pastebėjęs padidėjusį Arną, išsigando.

‒ Gaudykit jį, ‒ įsakė Arnas Batyčiui ir Batonui.

Jie nieko nesakę pradėjo gaudyti Marių. Prasidėjo siaubingos gaudynės. Marius greitai neteko jėgų, tad batai jį pačiupo ir atnešė Arnui. Šis paėmė Marių į savo delną ir jam tarė:

‒ Netikša Mariau, ar žinai, su kuo turi reikalų?

‒ N-ne, ‒ išsigandęs išstenėjo Marius.

‒ Tai va, nebeerzink manęs. Aš galiu bet kuriuo metu vėl padidėti. O dabar bėk.

Arnas paleido Marių ir paprašė Batyčio ir Batono:

‒ Sumažinkit mane iki įprasto dydžio.

Batytis ir Batonas sumažino Arną ir Selę, kuri į nieką nesikišo, o paskui patys sumažėjo ir užšoko Arnui ant kojų.

‒ O dabar einam pas dėdę į namus.

‒ Tu turi stebuklingus batus? – nedrąsiai paklausė Marius.

‒ Taip, jie man daug kur naudingi.

Batai ant Arno kojų nusišypsojo.

‒ Jie moka kalbėti, ‒ pasakė Arnas, ę ar ne taip?

‒ Taip, ‒ atsakė batai vienu balsu.

Kai vaikai įėjo į dėdės priebutį, Arno batai nušoko nuo kojų, nusivalė ir nusekė paskui.

Virtuvėje šeimininkavo dėdės Prano žmona Snežana. Ji šūktelėjo praeinantiems vaikams:

‒ Laba diena.

Vaikai jai mandagiai atsakė ir nuėjo į svetainę, kur sėdėjo Bobas, Trepsė, Pupius ir Pranas.

‒ Sveiki, vaikai. Bobas mane supažindino su jūsų kiškiu. Jis nuostabus.

‒ Dabar valgysim pietus, ‒ pasakė Snežana, ‒ tad maloniai prašome sėsti prie stalo.

Pietums buvo ukrainietiški barščiai, o Pupiui buvo duotas didelis kopūsto lapas…

Popietę visi praleido smagiai.

Vakare Trepsė paskambino Derekui, kad atvažiuotų. Po pusvalandžio jis jau buvo dėdės Prano kieme. Bobas, Trepsė, Pupius, Batytis ir Batonas sulipo į autobusą. Visi buvo pavargę, tad iškart užmigo. Visi sapnavo gražius sapnus.

Staiga visi atsibudo nuo ratų cypimo ir nuo staigaus stabdymo. Trepsė paklausė Dereko:

‒ Kas čia buvo?

Derekas tirtėdamas pakėlė pirštą. Trepsė pasižiūrėjo pro langą. Ji pamatė porą šernų, kurie vedėsi keturis šerniukus per kelią. Derekas palaukė, kol visi praeis ir tada paspaudė akceleratorių ir nuvažiavo toliau.

Kai jie parvažiavo, buvo labai vėlu, tad krito į lovas miegoti nieko nebesakę. Arnas buvo toks pavargęs, kad užmigo su drabužiais. Bet jis žinojo, kad ši kelionė buvo tokia pat nuostabi, kaip ir ankstesnės.

 

Dėdės Jano žvejyba

 

Bobas turėjo dar vieną brolį Janą, kuris gyveno netoli jo namų. Jis turėjo kuklų butuką. Bobas pas jį dažnai užeidavo paplepėti, skanios vaistažolių arbatos pagurkšnoti. Janas buvo dar jaunas, dvidešimt aštuonerių metų, bet daug ką žinodavo. Kartais savo žiniomis pranokdavo vyresnį brolį batsiuvį. Vaikinas neretai duodavo patarimų, kaip siūti batus. Janas augino katiną Princą.

Vieną dieną Janas pasakė:

‒ Aš seniai beragavau žuvies. Važiuojam į žvejybą?

‒ O kur tu nori žvejoti? – paklausė Bobas.

‒ Sakykim, prie Vercečio ežero.

Vercečio ežeras buvo didelis ežeras užmiestyje. Ten plaukiojo daug žuvų, ypač lydekų ir karpių.

Princas, išgirdęs žodį „žuvis“, apsilaižė ir pradėjo murkti.

‒ Matai, ir Princas pasiilgo žuvies, ‒ tarė Janas.

‒ Tai gal šiandien ir einam žvejoti, ‒ pasakė Bobas.

‒ Pavakaryje?

‒ Taip.

‒ Tada susitiksime prie miesto vartų.

Bobas nuskubėjo savo gausiai šeimynai pranešti žinią. Visi apsidžiaugė ir nuskubėjo ruoštis. Iš visų kambarių girdėjosi lalėjimas, kai kur ‒ bildėjimas.

Tuo metu Janas neskubėdamas susiruošė, apsirengė paprasčiausiais drabužiais ir paklausė Princo, kuris trynėsi aplink šeimininką.

‒ Prince, ar tu nori su manim eiti žvejoti?

‒ Miauy, ‒ sukniaukė Princas.

Tada Janas nieko netaręs paėmė ir krepšį, kuriame gulėdavo katinas, kai jiedu kur nors keliaudavo.

Po kelių minučių Janas jau žygiavo siauromis Helburgo gatvelėmis, o Princas, iškišęs galvą, dairėsi. Priėjęs miesto vartus, Janas sustojo:

‒ Čia ir palaukime, ‒ tarė jis Princui.

‒ Miauy, ‒ nekantriai sukniaukė Princas.

Janas nekreipė dėmesio į nekantraujantį Princą ir laukė toliau.

Greitai atėjo Bobas, Trepsė, Arnas, Selė, Pupius, Batytis ir Batonas. Žodžiu, susirinko visa šeimynėlė.

Pasisveikinę visi nukeliavo prie Vercečio ežero, išsitraukė meškeres ir ėmė žvejoti. Nežvejojo tik Pupius, Princas ir Arno batai. Jie atokiai susėdo ir ėmė pliurpti apie viską.

Staiga Janas, traukdamas laimikį, neatsilaikė ir įkrito į vandenį ir aptaškė visus. Tada Batytis ir Batonas, kaip susitarę, padidėjo, puolė į vandenį ir išgelbėjo Janą.

Visi jį pasitiko kikendami. Net Princas, visada santūrus ir alkanas, raitėsi iš juoko. Janas niurzgėdamas nuėjo šalin nuo kranto ir atsigulė ant šiltos žolės.

Vaikai toliau sėkmingai žvejojo. Po gero pusvalandžio žuvų visiems atrodė gana, tad susivyniojo meškeres ir laužavietėje susikūrė laužą. Kai jis atrodė užtektinai įsiliepsnojęs, Bobas ant iešmų pamovė žuvis ir paliko kepti.

Kai žuvis atrodė iškepusi, Bobas nuėmė nuo iešmo ir supjaustė. Visi skaniai pavalgė.

Arnas paklausė Batyčio ir Batono:

‒ O ką jūs valgot? Aš nemačiau jūsų kada nors valgant.

‒ Mes? – abu batai nustebo. ‒ Mes valgom paslapčiom.

Abu batai nusisuko ir ėmė taip knarkti, kad net Princas atėjo pasižiūrėti, kas čia atsitiko. „Gal ir aš truputį numigsiu“, – pamanė Arnas, bet vos tik atsigulė, kaip tyčia, atstypino išdidusis Princas ir ėmė neskaudžiai braižyti nugarą. Arnas jį nuvijo ir toliau sau miegojo. Bet, neilgai trukus, jį pažadino Bobas, sakydamas, kad jau reikia eiti namo, nes miesto sargai greitai uždarysią vartus. Arnas pašoko, apsiavė batus ir padėjo tėvams viską sutvarkyti. Tada paėmė ant rankų Pupių ir paskui kitus nuskubėjo namo.

Ir štai jie vėl žygiuoja skurdžiomis miesto gatvelėmis. Greitai priėjo kryžkelę, prie kurios Bobas su Janu gražiai atsisveikino ir pažadėjo būtinai sugalvoti įdomią turistinę kelionę.

Parėję namo, visi susėdo laukdami, kol Bobas pasidalins įspūdžiais apie kelionę. Bobas tarė:

‒ Man ši kelionė patiko. Kaip jums?

‒ Oi, neklausk, ‒ atsiliepė visi ir nusikvatojo.

Panelės Kurpaitės ir Batyčio vestuvės

 

Vieną gražų vakarą į duris kažkas pasibeldė. Arnas nuskubėjo priimti vėlyvo svečio, bet už durų nieko nebuvo.

‒ Sveikas, ‒ iš apačios atsklido lipšnus balsas.

Arnas nustebęs žvilgtelėjo apačion. Ant slenksčio stovėjo daili kurpaitė.

‒ Aš pas Batytį, ‒ tarė ji.

Tuo metu atšlepsėjo Batytis. Jis nudžiugo, pamatęs kurpaitę. Jie linksmai pasitrynė nosimis. Tada Batytis tarė:

‒ Arnai, čia yra kurpaitė Batytė.

‒ Bet kurgi jūs susipažinot? – paklausė Arnas.

‒ Labai seniai.

Tada kurpaitė ir Batytis, susikabinę už rankyčių, nušokavo į Arno kambarį.

„Kokie jie laimingi, ‒ pamanė Arnas, ‒ jiedu burkuoja kaip kokie balandėliai“

Šitaip jam bemintijant, nusiminęs priėjo Batonas ir paklausė:

‒ Kodėl aš negaliu turėti antros pusės kaip Batytis?

‒ Ateis laikas, ir tu turėsi, ‒ nuramino Arnas Batoną.

‒ Tikrai? – juodos Batono akys sužibėjo.

‒ Tikrai, ‒ patikino Arnas.

Staiga nuo laiptų kūlversčiom nubildėjo Batytis, jo veide švietė džiaugsminga šypsena.

‒ Aš vesiu, ‒ džiūgavo jis.

‒ Kada? – paklausė Arnas ir Batonas.

‒ Po mėnesio, ‒ išdidžiai atšovė Batytis.

‒ Oi, ne, aš jam niekada nebūsiu lygus, ‒ visai nusiminė Batonas.

‒ Na na, nenusimink, ‒ bandė guosti Batytis.

Bet Batonas, atrodo, nė nemėgino tvardytis. Jis pradėjo verkti ir pasislėpė už Bobo krėslo. Bobas atsistojo ir paėmęs verkiantį Batoną, paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Batytis veda, o aš taip ir liksiu senas batas, ‒ proverksmiais atsakė Batonas.

‒ Batytis veda? Argi batai gali vesti? – Bobas griebėsi už galvos, o Batonas skaudžiai žnegtelėjo į Bobo krėslą.

‒ Aišku, kad gali, ‒ Batytis atsakė gana išdidžiai, ‒ tik batus suveda bato-vyro savininkas ir mums nereikia jokių žiedų, ‒ paslaptingai žvilgtelėjęs į Arną, pridūrė Batytis.

Batonas dar tebekūkčiojo:

‒ Kai jis ves, mane paliks vieną.

Tuo metu nuo laiptų nulipo panelė Batytė. Ji grakščiai šokinėjo nuo laiptelio ant laiptelio. Pagaliau atsidūrusi ant tvirto grindinio, ji paklausė Batyčio:

‒ Kur gyvensime po vestuvių?

Batytis, pagalvojęs, atsakė:

‒ Šiuose namuose.

‒ Puiku, ‒ riktelėjo Batonas. Jis labai džiaugėsi.

Staiga iš virtuvės atbėgo Trepsė. Ji šaukė:

‒ Aš viską girdėjau. Gal galėsiu pasiūti suknelę?

Trepsė buvo šauni siuvėja, nors nesivertė siuvimu.

‒ Būtų puiku, ‒ pasakė Batytė.

Tai išgirdusi, Trepsė čiupo ruletę ir išmatavo Batytės kūnelį. Paaiškėjo, kad reikės labai smulkios suknelės.

Po kelių dienų suknelė buvo pasiūta, o per tą laiką Batytė viešėjo pas Arną. Batonas neilgai trukus susidraugavo su Batyte ir po kelių valandų jiedu drąsiai šnekučiavosi.

Neišvengiamai greitai artėjo Batyčio vestuvių diena. Visi joms ruošėsi. Bobas pasikvietė brolius į „savo kūrinio vestuves“.

Pagaliau atėjo toji diena, kada turėjo įvykti Batyčio vestuvės. Diena išaušo graži. Jaudinosi ne tik jaunieji, bet ir pats Arnas. Juk jam reikės pabūti už kunigą.

Mišios buvo ilgos, todėl jų neaprašysime, pasakysim tik tiek, kad jos buvo gražios. Štai paskutiniai Arno žodžiai:

‒ Skelbiu jus vyru ir žmona.

Po mišių svečiai susirinko prie šventinio stalo ir šventė tęsėsi iki vėlumos.

Po vestuvių Batytis ir Batytė ilgai ir laimingai gyveno batsiuvio Bobo namuose.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *