Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *