Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mūza Olimpija Svetickaitė

Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, 7a klasė

 

 ***

                        pagal Serge Labegorre paveikslą „Kardinolas su juoda sutana“

tai buvo moteris

baltu veidu jos kapiliarai sugerti sustingusių alveolių

jos plaučiai lyg akmenys balsas šulinys

ji išsiplėšė savo širdį užmarinavo ją vyne ir paskandino

save ledinėje tyrėje

 

tai miltų moteris

jie gula jai ant juodo veido ir byra nuo žvilgsnio ir žodžio

jos amžiais niekiui suglaustos rankos pistoletai ji gaudžia

nepertraukiamai gaudžia o Viešpatie kodėl man taip skauda

jos balsas it rimbas užmušiantis viską aplinkui

žarnos pajuodę iš jų pasidirbo diržą ir susisiautė šonkaulius

sidabriniu šaukštu išsiskobė turinį paliko tik žievę

jos vidus amžina tamsa bekraštė Viešpatie

ar girdi mane? aš Tavęs ne

kur tavo rankos ir meilė visagalis buvimas

šalia mūsų tu ją pamiršai ir visą aplinkui užtepei tirštu markeriu

tokioj tamsoj ir upėmis šviesčiaus o Dieve

o Dieve o Dieve o Dieve

nesakyk meldžiu nesakyk kad tai viskas

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nesakyk kad tai Tu

 

 ***

mes buvom lyg du susisiekiantys indai

tokie skirtingi tokie

panašūs vienu metu broliai dvyniai

juodbruvis ir blondinė susikibę už rankų

trūkinėjančioj formoj vienas su kitu susilieję

karštas tunelis iš vieno į kitą gyvybė sruvenanti

tiršta materija greitis spidometrais nematuojamas

dvi apkvaitę beždžionės be bananų be proto

paklusnios beždžionės į šviesą į ateitį viskas gerai

vienas per kitą per vandenį šaltą

ten toli saulė teka kartojai iš niekur ištrauką citatą

ten toli saulė teka ten ties horizontu

bekraštė šviesa išrišianti mudu suteiksianti laisvę ir džiaugsmą

suplyšusiais batais sušlapusiom kojom glaudėmės savo lūšnynuose

plonuose iš perplėšiamų minčių pastatytuose

tokie du dundukai joniukas ir grytutė

savo trūkinėjančiais pėdsakais sekėm ir vis kažkur ten

kažkur ten toli saulė tekėjo

ošė miškas ir jūra vienskilčiai virto dviskilčiais

liliputai didėjo milžinai susitraukė rankovėn

išlijo debesys liūtai tapo veganais

Dievas ganė savo karvytes Petrą išleido į pensiją

ten toli saulė teka ten ties horizontu

geležine kantrybe tavo fizionomija šviečianti

kol supratau mūsų kelias tas pats horizontas

kito nėra kitų milijonas

kol batai sušlapo visai užšalo lava

ateitis išniro iš savo odos ir mums pasirodė

tokia nuoga tokia geranoriška kol supratau

mes ne du susisiekiantys indai mes vienas dubuo

Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 durnyne sutiktos moters išpažintis

 

aš grytutė

balti mano plaukeliai

surišti į dvi kaseles

aš mamytės dukrytė

slepiuos už kartūno sijono

nuo dėdžių akių

ir klampaus juoko

 

mano močiutė

išmokė mane žegnotis

sekmadieniais šukuoja man plaukus

pina rūtų vainikėlį

skauda močiute sakau

kentėk vaikeli dudena

kentėk ir žegnokis tokia

dorų moterų lemtis

 

mano stambus plačiapetis tėvas

užsisodindavo mane ant kelių

kai žiūrėdavo kovinius filmus

kentėk ir laimėsi

sakydavo mirštančios čiurkos

galiausiai pasveikdavo

kentėk ir laimėsi

sakydavau sau

kai pešiodavo už plaukų

kentėk ir laimėsi

tol kol nupešė pusę plaukų

supratau nelaimėsiu

 

 ***

norėčiau parašyti eilėraštį kaip kojinę

megzti šiurkščius siūlus aštriais virbalais

vaikystėj jais įsidūriau akį

matematinėm formulėm skaičiuoti akis

nepraleisti klaidų išorėje tik geros

viduje tik blogos taip mokė mokykloj

tiksliai išmatuoti atstumą tarp pirštų ir kulno

nenukrypti nuo skaičių tvirtą rezginį rezgant

nei per milimetrą tiksliai išimti pirštus

išformuoti gaubtą liniją kad nestovėtų

batuose siūlų gabalai kad nagų nepritrintų

tankiai sumegzti vilną nepalikti skylių

anei mažutėlių žiemą turės šildyti

pamėlynavusias pėdas vasarą kaitinti

deginti odą priversti prakaituoti

aimanuoti kojas trinti vieną į kitą

pluoštas turi priaugti kaip antra oda

kaip kieta įkyri vilna šerpetoti

turi skaudėti turi niežėti

sukelti virpančią šypseną šleikštuliui

aidint akių obuoliuos jas siuvu tik

pajėgsiančiam virti valgyt auginti vaikus

maudyt šinšilą degančiais padais stipriablauzdžiui

ne tam kuris griebsis rožančiaus ir dvasios

pagalbos jo išganymas rausvi akiniai

ibumetinas morfijaus prileidus tarnaitė

mes karštą nuo pirštų nuplėštą ledą

iš devinto aukšto į gražų kvartalą

su gražiais žmonėmis vaikais ir augintiniais

jie akli ir kurti neturi uoslės ir nenori turėti

nenori išlipt iš dėžės o kam visa tai

kojas sušildys šildyklės draudimas išspręs

viso pasaulio bėdas life is beautiful

kam graužtis dar depresija suims

kam rėvelių galvoj vis tiek

nieks nematys life is beautiful

 

life is beautiful baby

 

Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

marasmus+

 

mano žarnomis plaukioja tavo ruduo

pirštų galiukais valau kraują nuo sienų

raudona tyrė lipa į panages

noriu kišti rankas į baltas pirštines

noriu snigti žiema užsnigti tavo langus

ledo krislais noriu būti nefertite

mindyti smėlį tarp aukštų piramidžių

melstis katėms statyti ranka

pasiekiamą horizontą būk mano amenchotepu

pakeisk savo spalvą būk echnatonu

noriu matyti tavo veidą kai perrašai žmones

noriu pakeisti upių vagas noriu pajausti

iš paskos skrendantį baltą vadovėlio lapą

noriu pakelti atogrąžas nuleisti zenitą

ant savo galvos nešioti dviejų kilogramų peruką

auksu veidą dažyti spjauti į mirusių teismą

būk mano echnatonu nugriauk nelemtą sfinksą

neleisk jam manęs nužudyti aš būsiu nefertitė

šukuosiu tau plaukus valysiu karūną

būk mano echnatonu pastatyk piramidę

noriu amžiais baltoj drobėj miegoti

pabėgti iš alyvos balų pakeisk mano širdį

nuleisk mano kraują plaučius išvalyk

pavargau matuoti save klimato rodikliais

pavargau keisti grimą skambinti sunkiais kibirais

kasnakt nusileisti į letą iš ryto

prigerti vitaminų kad iš naujo pakilčiau

pavargau save slėpti žalvariniais segtuvais

baltais popieriaus lapais juodasnukiais dantiraščiais

noriu būti nefertite būk mano echnatonu

būk mano amenchotepu

 

amen

ko

taip

 

 

konspiracinis

 

mes kruopščiai nusiskutom sau žievę žalvariniais skustuvais

liekanas subėrėm stiklainin jį pastatėm lentynon

šalia Kristaus Budos ir Krišnos pasišaukėm Petrą

su rankose žvangančia raktine prisakėm

neišleisti mūsų iš trūkinėjančio laiko

tada sprogo visatos trynys pasaulis pabėgo į paraštę

ramybė nukando sau ausį ašaron skilo tamsa

mėnulis pravirko pusiaujas užšalo trys musės pavirto į bitę

garso gėluonis užaugo ir nuvertė Krišną su Buda

mes uždengėm Kristui akis ir ausis jis aklas ir kurčias

pasiėmė rykštę dviem nevykusiems savo kūriniams

vargšas Dievo sūnus toks bejėgis toks liūdnas prieš patį save

krito į gailestį sau tokias dvi nekokias būtybes sutvėrusiam

ir tvojo į galvas mums eglės šaka mes nejautėm skausmo

bejausmės amebos mes nejautėm laimės mes pajautėm nieką

ir pravėrę jo dangtį vidun įsiknisom

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nepavyko moralas ryte atsibudę

išsitraukėm sau po eilėraštį

 

priemonė

 

parašyti eilėraštį savo kailiu

šiurkščiais dėmėtais šeriais

aukso dantenomis

ledinėmis iltimis

sustingusiu uodegos kaminu

baltais nagais

ir juodomis panagėmis

eilėraštį riebiu pasturgaliu

miaukiantį

išalkusį žodžių

geltonomis akimis

šalta vandeninga nosimi

aštriu liežuviu

eilėraštį netikrintą veterinaro

su nediagnozuota stuburo išvarža

su inkstų akmenimis

kraujagyslėse plaukiančiomis kalkėmis

kruvina gimda

pele ant jos galiuko

eilėraštį kalančia širdimi be aiškios priežasties

neišsiduodančiu žvilgsniu

proto peiliu vietoj kepenų

eilėraštį kaip tvirtai suaustą kilimą

kad iš ryto pabudus sušiltų kojos

ir gyslose kraujas užvirtų

kad ralio mašinomis pavirstų pikti eritrocitai

ir lenktyniaudami it dakaro trasa

pasibelstų į mano duris

Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *