Mūsų tautos jėga

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

 

Mūsų tautos jėga

Erikas Jankūnas

Kauno Saulės gimnazija, III klasė

Lietuva… Graži. Didinga. Išorėje – maža… Viduje – didelė… Išgirdęs jos pavadinimą, jaučiu, jog ji – mano vidinės dvasios reagentas. Reagentas, kuriam nėra jokių sinonimų, jokių formų bei pavidalų. Ką daugiau ji man reiškia? Ar ji tik mano namai? Negalvojęs drąsiai galiu atsakyti: taip, ji – mano namai, kuriuose yra kažkas ypatingo ir nepaprasto; kažkas mielo ir savito. Joje telpa viskas: mano širdis, polėkiai, idėjos bei kiti, mano gyvenimą skatinantys ir stimuliuojantys, dalykai.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Žvelgdamas į Lietuvą, susimąstau – iš kur ji tokia turtinga? Staiga prisimenu didingą jos istoriją, kuri, man, lietuviui, kelia didžiausią susižavėjimą – ji tokia didi, garbinga bei visų neužmiršta. Ne veltui didis mūsų tautos poetas Maironis Lietuvą apdainavo: „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai: / Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“. Pripažinsiu, mūsų tautos genotipas slypi Tėvynės istorijos kloduose bei vingiuose, kuriuose, atrodo, buvo gana sunkių egzistencinių momentų, kai mūsų kraštui teko išlaikyti laiko smilčių mestus išbandymus. Lietuvai likimas buvo negailestingas: kadaise buvome labai išdidūs ir galingi, bet vėliau ‒ visiškai paniekinti bei pažeminti. Tik visos šios aplinkybės nepalaužė ir užgrūdino mūsų tautos dvasią – savo identitetą per amžius mes galime apginti tvirtai.

Mąstydamas apie Lietuvą, dažnai pagalvoju apie mūsų gimtąjį žodį – gimtąją kalbą. Jos archajiškumas bei nepaprastas skambumas formavosi ištisus šimtmečius. Prieštaringa kalbos istorija yra glūdžiai susijusi su Lietuvos istorija: lietuvių kalba buvo žeminama ir niekinama; saugoma ir mylima; engiama ir ginama. Mūsų šviesuoliai – Mikalojus Daukša, Martynas Mažvydas, Jonas Jablonskis, Jurgis Bielinis, Motiejus Valančius, dr. Jonas Basanavičius ir daugelis kitų – savo dideliais, kartais net gana rizikingais, darbais gynė mūsų gimtąją kalbą nuo niekingų blogio pirštų tam, kad galėtume šiandien laisvai, be jokių suvaržymų kalbėti savo taip ilgai puoselėjama lietuvių kalba. Mikalojus Daukša, didysis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, vienoje iš pirmųjų lietuviškų knygų „Postilė“ svarstė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ Šis svarstymas liko aktualus visais šimtmečiais, nes svetimų kalbų invazija jaučiama iki šiol. Žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“ – ši mintis yra aktuali ir šiandienos pasaulyje, nes dažnai pasitaiko, jog mieliau vartojame svetimų kalbų skolinius nei savosios kalbos ilgai puoselėtus ir brangintus žodžius.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Ne tik skambi kalba, derlinga žemė bei išmintingi žmonės yra didieji Lietuvos turtai – tarp jų yra ir nepaprasto grožio gamta. Žvelgdamas į manojo krašto, Lietuvos, kraštovaizdį – lygumas, ežerus, daubas bei pelkes – prisimenu mūsų žymaus poeto Antano Baranausko eiles: „Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, / Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: / Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, / Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų; / Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą.“. Šios eilės jau devynioliktajame amžiuje atskleidė lietuviškos gamtos grožį bei ypatingą jos galią: įėjęs į lietuvių dvasios lopšį – mišką – tu galėjai iš karto pajausti jo gyvasties alsavimą. Iš tiesų, nuo pat pagonybės laikų kiekvienam lietuviui gamta – gyvenimo motina. Visais amžiais mūsų kraštiečiams gamta – gyvenimo harmonijos, išminties bei nepaprastų galių šaltinis, kuris niekada neišsekdavo. Auksinės Lietuvos kopos, žaliuojantys miškai, stūksančios kalvos ir piliakalniai, tyvuliuojantys ežerai bei upės – mūsų krašto veidas, kuris yra be galo unikalus ir toks nepakartojamas bei vienintelis pasaulyje. Joks kraštas, jokia pasaulio vieta negali pasigirti tokiais gamtos turtais, kokius turime mes – lietuviai. Šiandieniniame greitai besikeičiančiame ir besiplečiančiame pasaulyje gamtos svarba yra ypatinga – ji pamažu nyksta ir praranda žmogaus ir gamtos santykio pusiausvyrą.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Šiandieninio pasaulio realijose Lietuva yra didi, tvirta, savų tikslų siekianti šalis. Mes, Lietuvos piliečiai, atrodo, galime dėl savosios šalies nuversti kalnus, padaryti daug mūsų šalį garsinančių darbų. Pripažįstu, jog mes dabartyje – drąsūs, nesustabdomi, idėjų nestokojantys žmonės, kurie turi didelį potencialą kurti darnią Lietuvą. Nors gal ir pernelyg tiesmukiškai, bet drąsiai galiu pareikšti – mūsų tautos, šalies istorija dar nesibaigė – mes tęsiame ją čia ir dabar. Didžiuojuosi, kad galiu pats asmeniškai prisidėti prie bendros lietuviškosios gerovės kūrimo, kuriam galiu atsiduoti visa širdimi, mintimis ir polėkiais. Man ypač džiugu matyti, jog vis dar mes, lietuviai, stengiamės išsaugoti savo tautinę bei kultūrinę dvasią – stengiamės jos nepamiršti.

Dvidešimt pirmasis amžius – Lietuvos žydėjimo ir pilno dvasinio atsiskleidimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu mes, Lietuvos piliečiai, galime visam pasauliui įrodyti, jog mūsų tauta, kuri ištisus šimtmečius klaidžiojo po istorinius labirintus, šiandien yra vieninga kaip niekada. Norėčiau pabrėžti, jog, mes, lietuviai, esame be galo vieningi, nes mūsų tautos jėga – vienybėje!

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *