Augau aš Mažeikių namo kieme, kuriame tilpo visas mano kūrybos pasaulis: tėčio medžio dirbtuvės, mamos sukarpytos paklodės ir vaikiškos mano rašytos knygos iš 12 puslapių, susegtos „krokodilu“. Tada užsiniaukė gimnazijos debesis ir pritildė vidinius troškimus iki MUTE režimo. Pabudau tik sulaukusi dvidešimt ketverių, išgirdusi rebefingo sesijos metu skambantį raginimą: „Dabar pabandykit pajausti, kuo jūs iš pačių širdies gelmių norite užsiimti.“ Rašymas ‒ mušė galvoj, toks tylus, bet lyg ėduonis landus sąžinės priekaištas. Kreivais žingsniais, su ryžto pritekliais ir nepritekliais, prasibrovusi pro baimes, aš atgaivinau paauglystėje užčiauptą norą kurti tekstus. Jau dvidešimt septynis kartus užpūčiau gimtadienio žvakutę, pakeičiau penkis vienas už kitą keistesnius darbus, šimtus kartų patyriau, ko patirt ne visada norėjau, bet laikas man padėjo prisijaukinti save, subrandinti savo kūrybos raiškos būdus ir jų nesigėdyti, o tik jais dalytis bei leisti gyventi patiems.
Monika Levickaitė
Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau
(Tekste sukirčiuota tarminė mažeikietiška/dalinai žemaičių kalba, kad būtų lengviau skaityti ir suprasti.)
‒ Kas muok su tri̇̀merio pjáut? ‒ pasigirsta ūsuoto provincialaus balso savininkas, ir tai būna pirmi jo žodžiai, įėjus po spengiančių margos svitelės klegesių.
‒ Aš muõku, ‒ trypčiodamas atsistoja pusamžis pliktelėjęs vyriškis.
‒ Tà ir ẽk, ‒ sukomanduoja viršininkas.
O kas vyks dabar? Suklūstu. Negirdžiu nei „sveiki susirinkę“, nei dabar bus tas ir anas, o man ‒ pirmas kartas. Sėdžiu atsilupusioje visomis prasmėmis salėje ant atverčiamos kėdės ir kramtydama apatinę lūpą laukiu, kas bus ir ką turėsiu daryti. Drebuliuoju, rankos šlapios. Stebiu, kaip atsakius netinkamai, visi „prasikaltusieji“ (tie, kurie drįsta netinkamai pajuokauti, garsiai padejuoti ar nepritarti viršūnėlėms) yra siunčiami į baisiausią vietą ‒ Mažeikių komunalinį ūkį. Būūū komunalinis ‒ smirda ir panašiai. Jūs irgi ten nenorėtumėt. Kita vertus, visai šalia mano gatvelės, bent jau nebūtų toli grįžti namo. Yra pliusų. O ir iššūkis. Toks va dėl juoko būtų.
‒ O jūs éisiat į vóndenis, ‒ beda pirštu viršininkas į priekinėje eilėje sėdinčių vyrų grupelę.
Tie vyrai eis į vandenis? Kokius dar vandenis? Kas čia vyksta? Gal bėgti man iš čia ir pamiršti apie pinigus? Jaunų žmonių šitoj „šventėj“, o gal tiksliau ‒ darbo stovykloj, nėra daug, ir jaučiu, kaip visi mes telepatiškai vienas kitą palaikome savo kukliais žvilgsniais. Svarstau, iki kur gi mes nusiritome. O ir nesąžininga ‒ gimei „ne toje“ savivaldybėje ir susitaikyk, žmogau, vergas būsi ir tiek. Štai taip paskatinami jaunieji specialistai. Ačiū, Lietuvėle, gera pradžia ‒ pusė darbo.
‒ Genováit Žáužuolien, – lepteli ūsius.
‒ Aš bū̃siu, ‒ nedrąsiai atsistoja moteris.
‒ Nò, ‒ vyras nuskenuoja moters išvaizdą, ‒ tàvei paskė́rsio Mýndauga gãtvi. Gàli ẽt.
Subumbuliuoja burgzlys viršininkas, ir moteris klusniai palieka salę. Vis daugiau žmonių išeina, ir patalpa po truputėlį nejaukiai tuštėja. Pastebiu, kad sąrašas eina pagal abėcėlę, tad laukiu L raidės. Vajė, laikas šliaužia, o mano fantazija smarkaujasi. Laukia komunalinis? Siaubeli, nenorėčiau, ten tikrai smirda, ir gal bus koks konvejeris kaip Anglijos žuvies fabrikuose, kur kas nors alsuos už nugaros ir lieps skubintis. Laisvės gatvė? Lauke taip karšta ir ten tarp plytelių baisiai prižėlę žolės ‒ reiktų kapstyti. Pavasario gatvė? O kur ją iš viso rast, reiktų tada navigacija išmokt naudotis arba skambint mamai.
‒ Petráuskis… Stuõkis, aš neláuksio čia põs vàlonduos, kol pasikė̃lsi nuo kèdies.
Vyriškis atsistoja, nieko nesako, o jo akys nudelbtos į žemę.
‒ A èsi bõves kàpinies? A žėnã kap trìnkels rẽk sudiẽt?
‒ Žėnáu, žėnáu, èsu diẽjės.
‒ Gèrā, tàdu ẽk.
Štai Petrauskas lėtai pakyla ir išeina kloti plytelių į kapines. Dar geras sąrašas mikliai surūšiuojami ir išlydimi.
‒ Levickáit, ‒ pasiekia mane sušvelnėjęs viršininko balsas.
Atsistoju ir pasirenku pozityviąją nuolankumu švytinčią taktiką ‒ šypsausi ir kukliai laukiu nurodymų. Jaučiu, kaip ūsiaus žvilgsnis skrieja nuo mano kojų pirštų galiukų iki pat galvos, kaip nuskenuojamas mano kalbinis įrankis, veido paburkimo lygis, apranga. Lyg ir padoriai apsirengiau ‒ raminu save.
‒ Kõr gìveni?
‒ Gyvenu senamiestyje, ‒ atsakau nekonkretizuodama, kad išvengčiau komunalinio.
‒ Ẽk su Žáužuolien į Mýndaugo gãtvi. A rãsi?
Linkteliu ir išeinu. Aha. Einu koridorium. O kur eiti toliau? Žvelgiu į žmones. Sunkių gyvenimų mačiusios akys draugiškos ‒ siunčia mane laiptais žemyn pas Rimį. „Óns vė̃skų pasakỹs“, ‒ girdžiu. Po kelių akimirkų atsiduriu priešais jį. Paprašau maišelių ir grėblio. Lieknas, neaukšto ūgio, nutrintu megztiniu vikrus vyrutis šypsosi, gausiai dalina vakarykštį išgerto smagintuvo kvapelį ir bičiuliškai mirkteli:
‒ Nèbturio, ‒ dar su šypsena paskėsčioja rankomis ir pakartoja, kad nebeturi anei maišelių, anei grėblio.
‒ O tai kur man viską sudėt reikės?
‒ Į kišén, ‒ kvatojasi pro retai įsmaigstytus ūselius.
Šiaip Rimis nors prie širdies dėk, toks gerasis giminės dėdė, kur visad kupinas tų paprastų, nuoširdžių juokelių, bet aš baisiuosi. Aš iš tų žmonių, kurie mano, kad pasaulis turėtų būti surėdytas remiantis teisingumo, sąmoningumo dėsniais, kur alkoholis visai neegzistuotų, o tvarka, skaidrus ir šviesus mąstymas būtų paėmę viršų. Bet bet. Žinau, kad noriu labai daug.
‒ Nùeik, pàrynk biškiliẽl ir vė̃sks, nèvark, tẽp tik pavaidínk ir gèrā būs, ‒ pataria Rimis pasitelkti komišką darbo imitaciją.
Išskubu ieškoti Žaužuolienės ir, greitai ją radus, užkalbinu. Jos rankose puikuojasi grėblys ir juodų maišų puokštė. Šalia jos tipena jaunas vaikinas. Paaiškėja, kad jis irgi mūsų bendražygis. Po to išsikalbame, kad jis mokosi profesinėje mokykloje staliaus amato, kad svajoja apie geresnį gyvenimą, bet mano, kad Lietuvoj labai sunku ką nors pasiekti, o jis ir pats tik labai eilinis žmogelis. Labai stengiuosi jį įkvėpti. Šioje pažeminimu alsuojančioje atmosferoje aš irgi beveik tikiu, kad esu šūdas ir nesu verta net juodo šiukšlių maišo. Atsiduriame lauke, einame iki Mindaugo gatvės, o kalbos su likimo draugais liejasi lengvai ‒ jie malonūs, moko mane „visiems žinomų tiesų“: svarbiausia stovėti apie pusę dviejų po pietų ir stebėti, ar neatvažiuoja pilkas savivaldybės automobilis su emblemomis: tuo metu itin mikliai reikia judinti šluotą. Kai pravažiuoja, jau galima eiti ramiai namo, tik geriau jau išlikti nepastebėtam. Dar sužinau, kad man buvo duota viena geriausių gatvė, vadinasi, mano „veislė“ yra nustatyta kaip neprasta, kultūringo žmogaus. Klausausi ir skaičiuoju ‒ tai tik devynios dienos, tik devynios…
Antrą dieną aš jau atsinešu savo puikiausią grėblį, šiukšlių maišų, atsisėdu arčiau viršūnėlių, ironiškai šypsaus ir laukiu, kur gausiu paskyrimą. Azartiškai baisiuosi. Šįsyk girdžiu, kaip ūsius tyčiojasi iš vyro, kurio vakar nebuvo ‒ jis klausiamas, ar gerai pasismagino su žmona. Ar aš gerai išgirdau, čia rimtai jis to klausia? „Kélns susitumpyk“, ‒ dar nukvaksi prie savo iškrypėliško komentaro. Salė kvatoja. Ot šaunus juokelis ūsiaus, o tai pramogėlė. Labai užsinoriu būti žurnaliste ir įsijungti diktofoną, kad įamžinčiau šitą ūsuočio šėlionę. Pabijau, lyg jis viską sugebėtų stebėti vienu metu ‒ ir savo auką, ir visus salėje kelnių nesusitampiusius, ir rūškanus prasikaltusiųjų veidus, ir mane diktofoną slapčia įsijungusią (o už tai, žinoma, atkeršytų komunaliniu). Sužinau, kad šiandien kompaniono neturėsiu ir kulniuosiu į šalia parko esančią gatvę. Jei sutiksiu, pavyzdžiui, klasioką, svarbiausia daug juokauti apie valstybės pokštus ir savo pomėgį išmėginti kuo daugiau įdomių dalykų bei įgauti patirčių…
Šluoju, dulkės gražiai sugula į kelkraštį. Bėda tik, kad pravažiavus mašinai, tos visos dulkės grįžta atgal. Labai stengiuosi ir šluoju vėl, juk aš stropi ir pareiginga. Netrukus pamatau, kaip tolyje dviračiu atvažiuoja mama ir moja, kad prieičiau. „Va, atvežiau sumuštinių“, ‒ draugiškai tarsteli ir paduoda mažą maišiuką su užkandžiais. „Tu tik nesistenk, niekas nesistengia, tu čia viena tokia kvailiukė, nebūk durnelė“, ‒ priduria. Stengiuosi šiek tiek mažiau, bet, mamai nuvažiavus, toliau gilinuosi į šlavimo subtilybes. Šiaip šlavėjų amatas mano galva yra rimtas, čia irgi reikia žinoti tam tikrus niuansus, kad gatvė tvarkingai atrodytų ir praeiviai būtų patenkinti.
Netrukus prie manęs prisigretina jaunuolis Petras, kuris mane labai meiliai mergina, siūlosi kada susitikti puodeliui arbatos, ir nė lašo nejaučiu, kad mano užsiėmimas jį trikdytų ‒ gal net atvirkščiai ‒ esu traktuojama kaip potenciali draugė, o gal net daugiau. Nesu tikra, ar jo burnoje nešvietė auksinis dantis, bet, jei ne dantis, tai „cipūra“ ant kaklo tikrai. Intelektualiajame žmonių rate gatvėje nesulauksi jokio nepažįstamo jaunikio kvietimo išgerti arbatos. Na, bent jau aš nesu iš tų kvietimus gaunančiųjų, bet nieko ‒ ne tragedija. Petras išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir atsiradęs, o ir pilkas automobilis su savivaldybės emblema pravažiuoja. Žingsniuoju namo, o ten žarstau komiškas istorijas apie savo patirtis namiškiams, tik, žinoma, jie mano, kad karikatūrizuoju, bet pažadu viską įrašyti į diktofoną, kad jie patikėtų (sudaužau intrigą ‒ iš baimės būti užklupta neįrašiau nė žodžio).
Trečiąją dieną jaučiuosi sava, tikra asė ‒ salė, pasibaisėjimas, klusnumas, geras paskyrimas, Rimio juokeliai, gatvė, šlavimas, pilkas automobilis. Tiesa, trečiąją dieną pasisukau nugarą ‒ kažkaip nepratusi aš su ta šluota taip daug mosikuoti. Persistengiau. „Vaikulėli, bet tu juk taip mokeis mokykloje“, ‒ vis išsprūsdavo mamai. Na taip, bet tai nieko nereiškia, kartodavai jai ugningai. Toks tiesiog buvo mano būdas ‒ jei daryti, daryti iki galo. Aš visada norėjau kažkokių ekstremumų, tad šita viešųjų pajuokos darbų stovykla man buvo vienas jų. Patirtys. Grūdinimasis. Visų socialinių sluoksnių pažinimas ir supratimas (sutikau vien nuoširdžius ir draugiškus žmones). 9 dienos ir 100 eurų į kišenę. Tai buvo viešieji darbai. Darbai, kuriuos atidirbti reikia tam tikrose Lietuvos savivaldybėse visiems ką tik studijas pabaigusiems ir norintiems gauti valstybės paramą žmonėms. Kaip baigėsi visa ši istorija? Ogi paprastai, prie savivaldybės langelio tik pasibaigus 9 dienų terminui:
‒ Išdeklaruokit mane, prašau, iš Mažeikių, prie Vilniaus registruosiuos.
Istorija iš 2013 vasaros, parašyta šviežiai 2017/09/06