Metafizinio kino poezija: savivoka akistatoje su gamta

Ciel rouge. Filmo afiša
Ciel rouge. Filmo afiša

Metafizinio kino poezija: savivoka akistatoje su gamta

Karolis Baublys

Šiuolaikinis prancūzų kinas jau kurį laiką išgyvena savotišką vidinę stagnaciją. Filmų per metus sukuriama daug, bet didžioji jų dalis skirta išimtinai vietinei (prancūzų) rinkai: paryžiečiams, bretonams ar Pietų Prancūzijos gyventojams. Ypač tai pasakytina apie komedijas – populiariausią šių dienų prancūzų kino žanrą (komedijos apima kone 80 % visos vietinės kinematografinės produkcijos). Susidaro įspūdis, kad retas kuris prancūzų režisierius turi ambicijų sužavėti tarptautinę publiką ir kalbėti apie universalias, o ne lokalias problemas. Netikėta išimtis šiame kontekste – pirmasis scenaristo Olivier Lorelle᾽io režisūros bandymas, drama Raudonas dangus (Ciel rouge; 2017).

Filmas atskleidžia dramatišką Prancūzijos tarptautinės politikos istorinį tarpsnį 1946-aisiais, Indokinijos karo metais, kuomet prancūzai mėgino išsaugoti Azijos kontinente esančias kolonijas. Siužeto lygmenyje pasakojama apie jauną prancūzų karininką Philippe᾽ą (Cyril Descours), kuris išvyksta į Vietnamą savanoriu, sekdamas kadaise mirusio tėvo pavyzdžiu. Pareiga ir atsakomybė savo valstybei susvyruoja, jaunuoliui susidūrus su karo žiaurumais (Philippe᾽as priverstas kankinti jauną vietnamietę Thi, kad iš jos išgautų partizanų karo taktiką). Užuot atlikęs pareigą, Philippe᾽as išlaisvina vietnamietę (Audrey Giacomini) ir kartu su ja pabėga į laukinės gamtos prieglobstį. Atvirai bendraudami pačiomis sudėtingiausiomis temomis (apie karą ir taiką, pareigą ir pasiaukojimą, baimę ir likimą), jaunuoliai suartėja, tarp jų užsimezga jausmai.

Vietnamietė Thi (Audrey Giacomini) ir prancūzų karininkas savanoris Philippe (Cyril Descours).
Vietnamietė Thi (Audrey Giacomini) ir prancūzų karininkas savanoris Philippe (Cyril Descours).

Meilė kare nėra naujiena, bet įspūdį padaro tai, kaip filmas sukurtas: laisvas, erdviškas kameros judėjimas kaip žmogaus sielos laisvės metafora; poetiškai melancholiški pianino garsai kaip neišvengiamos lemties leitmotyvas; detalus gamtos pasaulio fiksavimas, joje įžvelgiant universalų, nenutrūkstamą gyvybės šaltinį. Kas yra žmogus gamtos akivaizdoje? Paradoksalu, tačiau žmogus, būdamas per mažas, kad suprastų gamtą, yra pajėgus sunaikinti pasaulį, sugriauti iki pamatų natūralią pasaulio harmoniją. Karas – puikus destruktyvios žmogiškosios jėgos pavyzdys.

Universalumo filmui teikia atsekami ryšiai su kino istorija ir ją reprezentuojančiais ankstesnių kūrėjų darbais, kuriuos, ko gero, režisierius laiko savo mokytojais. Pirmoji filmo dalis iki pabėgimo į gamtą lengva forma primena Franciso Fordo Coppolos Šių dienų apokalipsę (Apocalypse Now; 1979), tik, žinoma, neprilygdama Coppolos šedevrui nei daugiaplaniškumu, nei slogia atmosfera, nei filosofine jėga. Ko gero, jausdamas, kokiu mastu rizikuoja, prancūzų režisierius greitai pereina prie kitos stilistikos, jau kur kas aiškiau perimdamas kito amerikiečių režisieriaus – Terrence᾽o Malicko – kino kalbą: vizualinis lygmuo vis labiau poetiškėja, sudėtingais kameros viražais atskleisdamas subtilias veikėjų jausenas laukinės gamtos akivaizdoje. Tokiu būdu, meditatyviai filmuojant vandenį, medžių viršūnes, oro virpėjimą, akmenis, uolas, raudoną vakaro dangų, gyvybės kupiną žemę, perimama poetiška Terrence᾽o Malicko Naujojo pasaulio (The New World; 2005) meninė vizija. Su Naujuoju pasauliu Olivier Lorelle᾽io filmą sieja ir svarbiausia siužetinė linija – meilė tarp priešų, atstovaujančių skirtingoms kultūroms. Raudono dangaus veikėja vietnamietė Thi tvirtai tiki savo tautos pergale, kuris atvers žmonijai naująjį pasaulį. Jos įtaigumas ir dvasinė branda tokie stiprūs, kad Philippe᾽as iš karo dezertyro virsta išdaviku, perėjusiu į priešo pusę. Bet ar išduodamas savo tautą Philippe᾽as išduoda pats save? Vargu. Ryšys tarp žmonių svarbesnis nei valstybių sienos ar veidmainingai sukurti įstatymai. Tiesa universali, ji nepriklauso kuriai nors vienai stovyklai, vienai tautai, vienai kalbai. „Tu – keistas prancūzas…“, ‒ taikliai reziumuoja vietnamietė Thi.

Gamta kaip nesenkantis tiesos ir išminties šaltinis paverčia Raudoną dangų metafizine poema apie savojo Aš ieškojimą, dvasinį brendimą, iš naujo atrandant svarbiausias individo egzistenciją užpildančias vertes. Atradus ryšį su gamta ir savimi pačiu, baimės nelieka, netenka prasmės ir mirtis.

Meilė laukinės gamtos fone.
Meilė laukinės gamtos fone.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *