Lina Girskytė

Lina Girskytė

Lina Girskytė
Lina Girskytė

Esu Lina iš Kauno. Ką tik baigiau vidurinę, dabas sieksiu aukštojo mokslo LMTA. Neįsivaizduoju savęs be rašymo, be teatro ar kino, be gitaros skambesio vakarais, be bėgimo paupiu, kol kojos neklausys ir be daugelio kitų kasdienių mažų džiaugsmų, atradimų. Daugelį jų stengiuosi perkelti į kompiuterio ekraną. Rečiau – popieriaus lapus. Jums, skaitytojai, pateikiu dvi šviežiausias noveles.

Nuo redakcijos: Lina Girskytė Jaunųjų filologų konkurse Šilutėje (2013 metai) pelnė apdovanojimą už gerą prozą.  Ji – Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamos akademijos dalyvė. Savo tekstus ne kartą publikavo respublikos kultūros spaudoje. Publikuojami du apsakymai – “Vienišas arkliukas” ir “Ištekėjo”.

Vienišas arkliukas

Beržo pavėsy ant dygios vasariškos žolės sėdi trys mergaičiukės. Valiūkiškai kvatodamos žvilgčioja viena į kitą. Kažkur netoliese skraidžioja boružės, suka ratus, tarsi prašydamos būti paglostytos. Šiaip jau paglostytų. Tikrai paglostytų, tik kad ne tas draugėms rūpi – šiandien vakare atvažiuoja Onytė – mergaitės žybčioja akimis, viduje dilgčioja nekantrumas. Laukti smagu. Pasiutiškai smagu. Juk tiek daug reikės papasakoti!

– Įdomu, kaip atrodys jos peliukas? Gal su nauja šukuosena? – klausia Elytė, jauniausioji mergaitė, rankose gniaužydama baltą arkliuką. Jo karčiai ilgi, siekia kojas, nesusiviję, nesusipančioję. Kaipgi kitaip, jei kasdien prižiūrimas, globojamas tarsi tikras.

– Smagumėlis būtų, – krizena viena. – Turbūt prikakočiau! – prunkšteli kita.

– O kaip tau, arkliuk, atrodo? – klausia Elytė ir papurto žaislą taip, kad visi karčiai skraidžioja.

– Ką sakė? Ką, ką sakė? – nenustygsta draugės.

– Kad plikas bus! – krykštaudama atsako mažiausioji, ir visos prapliumpa juoktis. Iki ašarų. Dangus irgi nesusilaiko – pila smarkiai, net šniokščia. Visos boružės išskraido į šalis, visos skruzdėlės susislepia, tik sliekai, nors ir nenoriai, į viršų lipa.

– Lyja! Lyja! Tavo kregždutė nemelavo, – džiūgauja Elytė.

– O kuo? Kuo šiandien lyja? – klausia vyriausioji, užantyje saugodama savą paukštelį, bet margas jo kūnelis vis labiau šlampa.

– Tu ką? Taigi saldainiais! – smaksodama į draugę, taria Elytė.

– Taip. Taip, juk Onytė atvažiuos, – paaiškina sunerimusi vidurinioji.

Vyriausioji akimirką susinepatogina – juk tikrai, tikrai žino. Įprastą dieną gali lyti karamele, cukruotais avinėliais ar mėtinėmis lazdelėmis, bet kai atvažiuoja išsiilgta draugė – saldainiais. Tiktai didžiuliais šokoladiniais saldainiais.

– O dabar… Dabar bėgam! Kuri pirma iki stogelių? – šūkteli Elytė, pajutusi, kad jau šalta, ir visos skuodžia tolyn, tarsi užmiršusios, kas ką tik įvyko.

 

Čia daug daug butų. Todėl labai smagu gyventi. Tikrai tikrai. Kai lyja, pasislepiam po stogeliu ir toliau žaidžiam. Eiti namo? Ne, ne, ne. Va ir dabar. Kapsi milijonai milijonai lašų, o mes ir toliau lauke. Taip, arkliuk? Taip. Matot, kaip jis šypsosi? Girdit, kaip prunkščia? Mėgstą lietų arkliukas. Mėgsta. Jam keturi, o man jau visi penki, todėl turi klausyti. Ir klauso, nesispyrioja. Taip? Ei, nesispardyk, negalima! Nu nu nu. Nieko, užaugsi, arkliuk, tuoj tuoj.

“Krrr…” – girdžiu. Kas čia dabar? Kas Rūtos kregždutei nutiko?

– Ei, jai viskas gerai? – klausiu.

– Užkimo ir tiek.

– A. Tai gerai tada. Gerai, – sakau.

Prieš porą dienelių ir aš buvau užkimusi. Mama davė vaistukų ir pagerėjo. Ir… Ir liepė laikyti liežuvėlį burnoje. Stengiausi, tikrai tikrai. Bet negalėjau nepapasakoti, kaip arkliukas kojytę išsisuko! Liežuvėlis ėmė ir iškrito, o mama taip keistai į mane žiūrėjo. Ji visada keistai žiūri, bet tada… Tada keisčiau nei keistai. Keistuoliausiai!

– Elija, namo! – girdžiu.

– Mama, juk dar ne vakaras. Juk dar daug daug pažaisti liko! Ir Onytė atvažiuos…

– Vakare atvažiuos. Dabar lipk aukštyn, nagi, – šaukia ji. O draugės taip liūdnai žiūri. Liūdnai liūdnai.

– Aš tuoj. Tuoj tuoj ateisiu! – šūkteliu ir lipu į trečią aukštą. Mamytė sako, kad anksčiau gyvenom pirmame. Kai… Kai tėvelis dirbo laikrašty, o ne tam savo Danguje. Visai jau. Nepagalvojo, kad man tiek lipti reikės. Kiekvieną dienelę! Kvailai kvailai padarė. Ir… Ir nebeatvažiuoja.

– Maaam, kodėl tu mane… O! Daktaras. Mama, tu sergi? – klausiu atėjusi. Blogai būtų, jei vėl į ligoninę važiuotų. Gyvenčiau su močiute. Valgyčiau tik blynus, blynus, blynus ir vėl… blynus! Bet čia smulkmenėlė. Baisiausias tas klausimas: ar nealkana, Elyt? Kaip močiutė nesupranta, kad ne kūdikis esu? Ir šiaip. Ligoninės fu. Tikrai tikrai.

– Ne, Elija, man viskas gerai. Tik nežinau, ar tau gerai. O gal ir visai blogai, gal anksčiau reikėjo. Va ir iškarpose rašo, jog dabar kaip niekad vaikai serga visokiom keistom ligom.

Mamytė mėgsta karpyti laikraščius. Čekšt, čekšt krūvelę, ir kitos ieško. Šiaip… Visai smagu kartelį kitą padūkt tarp popierių. Tikrai. Bet ką ji čia dabar šneka? Gerklės nebeskauda, pilvui irgi gerai. Arkliuk, gal tu supranti? Ne?

– Prisėskim, pasikalbėkim, Elyt. Tik tu ir aš, – taria daktaras ir kažkaip pažiūri į mamą. Kažkaip. Nežinau, koks žodis čia tiktų. Lyg ir įdėmiai, bet ne visai taip.

– Gerai. Pašnekėkim. Tik trumpai trumpai. Šiandien atvažiuos Onytė, – tariu ir pėdinu iš paskos. Į kitą kambarį. Didesnį. Mama irgi šlumpsina kartu. Keistuolė. Tarsi negirdėjo daktaro. O daktarų klausyti reikia. Pati taip sako.

– Prašau, būtų geriau, jei mes dviese šnekė…

– Na jau. Turiu būti šalia. Turiu viską girdėti, – sako mama ir uždaro duris. Ei, užlipai ant žodžio galiuko!

– Kad jau taip, būkite, tik tyliai. Juk daktaras aš, tiesa?

Mamytė linkteli.

– Na, Elyt, papasakok man apie savo arkliuką, gerai? Ar visi jį mato, girdi, o gal tik tu? Kaip jis atsirado pas tave? – klausia daktaras, kai visi atsisėdam. Smagumėlis! Apie arkliuką viską viską galiu papasakoti!

– Man penki, o arkliukui keturi, – sakau. – Mamytė sako, kad man jį padovanojo močiutė. Ta pati, kur blynais maitina. Šiaip jau jis geras arkliukas. Taip? Ei, nesipurtyk taip smarkiai. Mes gi su daktaru kalbam. Reikia gražiai elgtis. Taip? Taip. Geras. Geras arkliukas. O Rūta turi kregždutę, kuri šiandien užkimo. Baisiai baisiai krankia. O Julytė turi drambliuką. Žinot, daktare, mes visos trys draugės, ir jie visi draugai. Baisiai smagu! Tikrai. O vakar…

– Gerai, Elyt, gerai. Viskas čia aišku. Viskas čia gerai, – nutraukia daktaras ir vėl tuo keistu žvilgsniu žiūri į mamą. Nagi baik, gąsdini, daktare, noriu pasakyti, bet išgirstu mamą:

– Atleiskit, daktare, bet ar jūs negirdit, kokias nesąmones šneka mano vaikas? Užkimo kregždutė, arkliukas nusipurtė. Ar aš viena įžvelgiu, dabar jau tu atleisk, Elyte, ankstyvą silpnaprotystę?

Iš mamos burnos lipa didelė didelė seilė. Va ir papteli ant peties. O žandai raudoni raudoni. Burokas. Mano mama burokas!

– Tai jau galiu eit? – klausiu. – Draugės laukia.

– Ne, – atkerta mama ir purto galvą visai kaip arkliukas.

– Bėk, bėk, vaikeli, – sako daktaras.

Valio!  Sukuosi durų link, o mama čiupteli mane už pakarpos. Ei, skauda gi!

– Būkite gera, leiskite jai eiti.

Mama keistai keistai varto savo akis. Baltas obuoliukas tai viršun, tai apačion. Tada dar padūsauja kaip kokia… Kaip kokia senutė! Ir… Ir paleidžia. Laukit, draugės, laukit. Atbėgu. No, no, arkliuk. Pirmyn!

 

Nors Elytė jau lauke, daktaras dar viduje. Rimtai ir atsargiai aiškina mamai, kas ir kaip:

– Yra toks dalykas, vadinamas perdėtu rūpinimusi. Turbūt girdėjot? Žinoma, ir apie tai reikėtų pašnekėti, – taria, akimis perbėgęs po laikraščių skiautėmis apsnigtus namus. – Bet tiek to. Šįkart tiek jau to.

– Jūs teigiat, kad nemoku rūpintis savo vaiku? – moteris vis nesupranta.

– Gerai. Gerai. Paklausiu paprasčiau. Ar prieš daugelį metų nemiegojot su kokiu nors pliušiniu žaislu, nesekėt jam pasakų? Argi nedainavot lopšinės lėlytei, nepynėt jai kasų, sakydama, kad princą pavilios? – švelniai klausia daktaras.

Moteris nori ką nors atsakyti, lyg ir priešgyniauti dar nori, bet gerklėje stūkso kažkoks luitas, neleidžia kalbėti. Ir kuo daugiau sekundžių byra, tuo sunkiau Elytės mamai. Jau ir krūtinę spaudžia, ir galvoje arterijos šoka, spaudimą kelia. Moteriškoje galvoje viskas taip susimaišo, kad net darosi sunku kvėpuoti, akyse raibsta. Nepaisant to, Elytės mama užtikrintai slenka spintelės link. Tarsi užmiršusi, kad daktaras, įdėmiai stebintis visa, kas vyksta, dar netoliese. Kiek pasikuitusi, moteris ištraukia seną seną albumą, voratinklių aptrauktą, apiplyšusį, nupučia nuo jo nusėdusias dulkes tarsi prabėgusias sekundes ir pamažėle verčia atgal.

– Turėjau, – sako po akimirkos. – Ir aš turėjau, – atsidūsta, žvelgdama į daktarą. Jis nusišypso, palinguoja galva ir išskuba laukan. “Tam kartui” – burbteli, o moteris atsigręžia į lango pusę. Anapus jo dūzgauja muselė. Tviskančiam voratinkly. Elytės motinai pravėrus langą, dešiniosios kojelės atsipalaiduoja. Bet kairiosios vis laikosi, pakilt neleidžia, ir kybo tokia pusgyvė muselė, ir kirba klausimas, kada tą vargšę mirtinai iščiulps voratinklio valdovas.

 

Vakaras netrunka ateiti. Vienas žaidimas, kitas, ir štai jau prietema, štai jau ant plikos žolės sėdėti šalta – mergaitės pasitiesia paklotuką. Visos jaučia, kad Onytė jau tuoj tuoj bus čia, tad kaip įmanydamos gražina savo žaisliukus, moko, kaip elgtis. Elytė irgi šukuoja savo arkliuką, irgi ruošiasi, tik rankos ne taip smagiai kaip kitų draugių juda, ir akys, rodosi, mažiau švyti. Mergaitė net žnybteli sau – nesuvokia, kas čia darosi. Ko čia krebždena kažkur po krūtine? Nestipriai, vos vos, bet nemaloniai, nors tu ką. Suprastų, jeigu lauktų eilėje pas dantistą ar skiepų, bet juk laukia pasiilgtos draugės!

– Kas tau yra? Visai nelinksmai atrodai, – klausia Rūta.

– Čia šiaip sekundėlę kažką suskaudėjo. Bet jau nieko, nieko. Oi tai linksma. Onytė tuoj  atvažiuos! – atitaria Elytė ir nusišiepia. Akys žybt, žybt ir įsižiebia. Tartum nieko nebuvo.

Iš tiesų, po akimirkos draugės išvysta mergaitę, žingsniuojančią jų link.

– Kokia didelė. Čia turbūt ne Onytė, – kužda Rūta.

– Pažiūrėkit, ir peliuko neturi. Ne, ne. Tikrai ne ji, – pritaria Julytė.

– Bet ji eina visai į mus. Gal pamišo? – kvatoja Elytė, sukdama aplink pirštą arkliuko karčius. Jie veikiai tepasi – mergaitės delnai gerokai prakaituoti.

– Labas! – šūkteli priėjusioji.

Mergaitės pasišnabžda, pasitaria, ir Elytė pradeda dėstyti nuosprendį:

– Esi labai, labai labai panaši į mūsų draugę Onytę. Bet mūsų Onytė buvo maža. Tikrai mažesnė nei tu. Tikrai tikrai.

– Nors… juk galėjo paaugti, – įsiterpia Rūta.

– Tikrai galėjo, – neprieštarauja jaunėlė. – Todėl čia smulkmenėlė, – sako ji.

– Taip. Taip. Svarbu peliukas. Mūsų Onytė turėjo peliuką, – tęsia Julytė. – Tokį pilką peliuką, kuris dažnai cypsėdavo. Visai kaip viščiukas ir labai juokindavo.

– Tikrai tikrai. Tai mes ir nesuprantam, kaip čia  yra…? – vėl šneka Elytė. – Nes Onytė nepaliktų peliuko. Būtinai būtinai atsineštų!

Mergaitės, atrodo, net apsvaigsta, tiek daug prikalbėjusios, o atėjusioji spokso išvertusi akis ir tyli. Neilgai – tuojau pat ima šnekėti:

– Onytė. Aš – Onytė. Tikrai tikrai. Tik kam man tas peliukas? Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Va Barbė – jau kitas reikalas. Tokį visos mokyklos mergaitės turi. Ir man mamytė neseniai nupirko. O jūs ką, dar žaidžiat su šitais? – Onytė dėbteli į rankose laikomus žaislus. – Tikrai?… – nesupranta ji, o Elytei vėl krebždena kairėj pusėj. Krūtinės ląstoj uždarytas paukštelis bado snapu, vis bado ir bado.

– Alio. Alio. Mums reikia daktaro. Jai visai susisuko! – juokiasi vidurinioji, Onytė šnopuodama dėbso į ją, o Rūta stebi savo paukštį. Jis rodosi vis purvinesnis, ir krankia vis bjauriau, kol visai užkimsta. Galų gale, iš jo ima sunktis nespėjęs išdžiūti lietaus vanduo, ir mergaitė paleidžia žaislą iš rankų.

– Ei. Pametei kregždutę! – išsigandusi surinka Elytė.

Rūta nenoriai pakelia paukštį.

– Onyte, o Barbė greitai išdžiūna? – klausia ji.

– Oi. Net neperšlampa!

Rūta šypsosi, matyti, kad atidžiai svarsto išgirstą pasiūlymą, juk Onytė nemeluotų. Be to, net keleriais metais vyresnė, matyt, žino, ką kalba. O Elytei taip spaudžia viduje, taip spaudžia, kad ji nebeištveria – prapliumpa verkti ir tekina skuodžia namo.

Vidurinioji mirksi akimis, nesupranta, kas Elytei taip staiga pasidarė, bet nesupranta ir Rūtos, kuri, numetusi kregždutę ant žemės, jau čiupinėja Barbės kojas, sukioja jos rankas ir keistai šypsosi. Jos abi šypsosi. Nė viena dar nežino, kad Barbė anksčiau ar vėliau pameta galvą. Nežino, kokia bjauri procedūra, bandant uždėti ją atgal.

 

Lauke laksto žiežirbos, o Elytės namuose ramu ir tylu. Girdėti tik plaunamų indų daužymasis ir vėjo varpelių skimbčiojimas. Bet vos tik Elytės mama pasisuka nusausinti rankų, įvirsta beveik uždususi dukra, ir tyla išsisklaido. Mergaitė nesidairo į šalis, neieško meduolio su pienu, neapkabina mamos, tik strimgalviais nuneria į savo kambarėlį. Susisuka it embrionas tokioje pat mažoje kaip ji lovoje ir laukia. Gal angelo, gal pasakų fėjos – bet ko, kas paaiškintų, nuramintų, kodėl turi taip sopėti. Kodėl ten kairėje krūtinės pusėje nerimsta?

Netrukus prasiveria kambario durys, ir įeina laikraščių fėja – mama. Mergaitė dar labiau susigūžia, dar labiau verkia.

– Ar tave užgavo, nuskriaudė, Elyte? Jei taip, žinok, atsirūgs visiems skriaudikams! – kalba mama. Jos akys laipioja sienom.

– Neužgavo, – sunkiai tarsteli dukra ir apsiverčia ant kito šono. Rankose stipriai suspaudžia arkliuką, bet tuoj pat atleidžia – mažoje galvelėje netikėtai gimsta mintis, jog dėl visko kaltas būtent jis. “Tikrai”, – mąsto mergaitė. “Jeigu ne jis, mama nebūtų pykusi. Jeigu ne jis, nebūtų atėjęs daktaras. Jeigu… Jeigu ne jis, Onytė nebūtų pavadinusi manęs kūdikiu! Jeigu ne jis, ak, jeigu ne tu, arkliuk!”

– Aš jį išmesiu, mama, – sypykusi iškūkčioja Elytė, o jos mama nustėra. – Onytė sakė, kad su pliušiniais žaislais žaidžia tik kūdikiai! Ir tu… Nenoriu, kad tu galvotum… Kad tu galvotum, kad… Kad aš esu kvaila, – sunkiai ištaria mergaitė ir, greitai kvėpuodama, tramdo ašaras. Nesiseka.

– Oi, mano Elyt, oi, Elyt, aš gi sukvailiojau. Visiškai sukvailiojau! Viskas su tavimi gerai. Dukryt, gali į valias žaisti su arkliuku ir su kitais žaislais! Gali kiek tik nori man pasakoti jų istorijas. Gali taip elgtis, nes esi vaikas. Ir vienintelė liga, kuria sergi…

– Tu nesupranti, mama! Visai nieko nesupranti! Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Tik kūdikiai, girdi? Man nebereikia šito kvailo žaislo. Man iš viso nereikia žaislų! – šaukia Elytė, nesulaukusi, kol mama nustos šnekėti. Ji bando kažkaip padėti dukrai, bando raminti, kol supranta, kad nebegali. Kad nebėra, ką sakyti. Joks žodis nebepadės. Motina atsistoja ir eina iš kambario. Akimirkai stabteli tik prie ant grindų besiritančio vienišo arkliuko. Tyliai jį pakelia. “O maža kas kada nors”. Išeidama žvilgteli į Elytę, tačiau visai trumpai – palūžti nevalia.

Mergaitė nė negirdi, kaip trinkteli durys, kaip nutolsta motinos žingsniai, ir ima čežėti laikraščiai. Ji tyso lovelėje, kūkčioja, galvoje kurį laiką dar sukasi visokios mintys, bet tuoj pat nurimsta, ir viskas, ką ji girdi, tėra tyla ir vėl pradėjusio lyti lietaus barbenimas. Tik lyja jau nebe saldainiais, net ne karamele ar mėtinėm lazdelėm, o lietum. Paprastu bespalviu lietumi.

  

Ištekėjo

 

Jis ėjo pirma manęs. Vėliau skubriai žingsniavo, tartum bėgo. Prakaitas nuo jo kojų varvėjo žemyn, kol ėmė gertis į sudulkėjusią žemės plutą, gėrėsi noriai, tačiau, atrodo, ne iki galo – padėjęs pėdą lygiai ten, kur ką tik buvo priklausiusi jam, slystelėjau. Galėjau, žinoma, tiesiog užsižiopsoti, tačiau jutau – ir tas jutimas mane degino – kad buvom priklausomi vienas nuo kito. Jis prakaitavo tam, kad aš paslysčiau, jis nesigręžiojo mano pusėn, kad nepabūgčiau, o gal nepabūgtų pats. Taip ir neatsisuko. Niekada. Nė kartelio, kai tuo tarpu kiti…

Kodėl nepasitraukiau? Kodėl neperėjau kitapus gatvės, neėmiau sekti įkandin kitiems? Toji nepaaiškinama, nors ir deginanti, trauka, tas keistas ryšys neleido. Vos tik pagalvodavau apie pasitraukimą, jis keistai pavartydavo galvą į šonus, imdavo mosikuoti rankomis, kad tik eičiau paskui jį. Aš ir ėjau. Beveik lipdamas ant kulnų. Bet net ir be jo judesių, be tų pamišėliškų pasipurtymų būčiau nepakeitęs krypties.

Mes vis ėjome ir ėjome, o gatvė niekaip nesibaigė. Aplinkui keitėsi vis daugiau ir daugiau praeivių, vis daugiau prakaito išmuštų skubančiųjų, vis drėgnesnė tapdavo gimdytoja žemė. Pakampiuos, užspeisti lentų ar kitų gatvei nebereikalingų liekanų, tarsi susilieję su jomis, švilpavo keisti mažaūgiai. Jų veidai buvo švelniai rausvi, vietomis nusėti taškelių, menančių strazdanas, akys didelės ir išsišovusios, sakytum, paprastos akys, jei ne vyzdžiai, kurie buvo ledų formos. O vieno mažaūgio… Jo vyzdžiai buvo visai tokių ledų, kokius kažkada mama pirkdavo laisvės alėjoje, formos. Atsiminiau, o gal tai jis atsiminė? O gal mes abu? Einant šitaip arti, mintys, rodosi, suvienodėja. Tebūnie, atsiminiau, kaip timpčiodavau mamą už marškinių skvernų tarsi pasakų fėją. Ji iš pradžių nenoriai sušnairuodavo pardavėjos pusėn, tačiau po akimirkos sumosuodavo odine burtų lazdele ir į mano delniukus įstatydavo didžiulę ledų porciją.

– Mama, o ledai gyvi? – paklausiau dar tada, kai vos nulaikiau ledus rankoje.

– O jie kvėpuoja?

Priglaudžiau ausį, bet šnopavimo neišgirdau. Negyvi, nusprendžiau.

– Mama, o kas yra siela ir dvasia? Kur toji siela ir toji dvasia būna, kur jos išeina? – paklausiau jau vėliau, sudomintas tikybos pamokų.

– Jos tarsi dvynės. Tai visos tavo, sūneli, mintys, dvejonės, norai, net atmintis. Visi geri ar blogi darbai. Sako, kad jos gyvena mumyse. Kartu su kūnu darniai juda. Bet aš sakau, kad jos seka mus. Vaikšto, nors ir labai nedaug, bet iš paskos, kartais suklumpa. Todėl kai žmogus miršta, miršta tik kūnas – jis vaikšto pirmas, jį pirmą ir pastveria, o siela ir dvasia išsisuka ir lieka gyvos.

Keistas buvau, argi ne?

Kai tai prisiminiau, jis dar labiau paspartino žingsnį, sykiais net šokinėjo iš vienos gatvės pusės į kitą, bandydamas išvengti susidūrimo su strazdanotaisiais, tad ėmė dar labiau prakaituoti, ir tą akimirką kažkur tolumoje, bet gana aiškiai išgirdau keistą dzingsėjimą. Nors ne, labiau skimbčiojimą. Panašų į vėjo varpelių, į šaukštelių, kurie trinkteli puodeliui per šoną, į raktų ryšulėlio. Bet ne tik į jų. Į dar kažko, kieno skambėjimas buvo neaiškus.

Tebūnie. Pernelyg nesigilinau. Ar verta įtempti ausis vardan nepažįstamo garso? Varginti ir taip nuolat dirbančius būgnelius? Kažin.

Tuo pačiu metu, kai dar bandžiau įspėti skimbčiojimo prigimtį, gatvė pakeitė kryptį, ir viskas aplinkui mus pasikeitė. Prašalaičių kur kas mažiau, keistų vaikų su ledų akimis irgi, tik dar garsesnis keistas skimbčiojimas. Tiesa, aiškesnis negu prieš tai – gerai išskyriau raktų žvangesį ir vartų girgždesį. Ir vis tik liko kažkas, ko išskirti nesugebėjau.

A. Dar moteris. Priešais mus išdygo moteris. Ne šiaip sau prašalaitė, kuri eitų ir praeitų. Šioji ėmė tipenti greta, kaukšėdama kojomis tarsi pagaliukais, ir tiesiog kiaurai narstyti mano pakeleivį. Po akimirkos, o gal iš karto pastebėjo ir mane. Tada apsuko jį, ne, mudu abudu ilgomis ilgomis kasomis ir ėmė tempti kažkur tolyn. Vis tolyn ir tolyn. Tai čia kaip? Imti ir palikti gatvę? Vardan ko? Vardan neaiškios moters, įtariai žvelgiančios į kišenes, gundančios, nelyginant saulašarės vabzdžius? Jokiais būdais. Galų gale tiek laiko buvome tik mudu, kad lyg ir nieko netrūko.

Ėmiau karštligiškai blaškytis, gręžiotis atgal, į tą vietą, kurioje buvome dar prieš akimirksnį, į tą vietą, kuri buvo saugi ir pažįstama. Tačiau jis, o veikiau jo akys viską sunkino:

– O tavo plaukai tokie gražūs. O tavo akys tokios nuostabios. O tavo…

Ir taip be perstojo. Su kiekvienu žingsniu pirmyn vis naujas komplimentas (ne)pažįstamajai. Tik po ilgo laiko jo žodyne atsirado protingesni žodžiai:

– Bet tu savanaudė. Bet tu lupikautoja. Bet tu dusini mane. Bet tu…

Pagaliau jis suprato. Atsipeikėjo. Chimeriškos žilstelėjusios kasos atsipalaidavo, ir štai viskas vėl buvo gerai. Štai mudu vėl galėjome ramiai žingsniuoti gatve. Išties ramiai, tačiau tik akimirką šitaip – visai netrukus iš įvairių pakampių ėmė rinktis tie keisti mažaūgiai. Ko gi jiems vėl prisireikė? Kodėl nebuvo galima tiesiog ramiai eiti dviese? Jie vis rinkosi ir rinkosi. Po akimirkos gatvė tiesiog knibždėte knibždėjo.

Įsistebeilijau į vieną jų ir nustėrau. Akys. Akys. Jų akys neturėjo vyzdžių. Tiksliau vyzdžiais nebebuvo ledai. Tai buvo keisti užgesę rutuliukai. Daugiau nieko – tik visiška tamsa. Baisiausia, kad tasai, į kurį įsispoksojau, lygiai taip pat vėrė akimis tąjį, su kuriuo žingsniavome jau galybę laiko, prie kurio įpratau, ir klausimo, ar verta eiti paskui jį, o gal nusukti į šoną, nebekėliau. Jis vėrė akimis tą, kuris jau buvo išprakaitavęs turbūt viską, ką sugebėjo, kurio kojos, rankos, pilvas ir bet kuri kita kūno dalis buvo smarkiai pasikeitusi, vos atpažįstama. Savaime suprantama, man klausimas, ar tai tikrai jis, o gal kas kitas, nekilo – juk buvau ištikimas jam visą šį laiką, jis keitėsi tiesiog mano akyse. Iš lėto, tačiau keitėsi. Keitėsi ir ėjimo tempas – iš pradžių greitėjęs, ėmė lėtėti.

Jo rankos buvo sudiržusios, ten, kur buvo raumenys, pūpsojo riebalai, styrojo nukarusi oda. Galingą plaukų kuokštą pakeitė dar galingesnis plikės blizgesys. Tik akys. Jo akys buvo visai kaip…

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – sukliko stebėtasis mažaūgis. Kodėl nepaliko ramybėje? Nagi kodėl?

Ir kas tos jos? Niekaip nesupratau. Ėjome juk tik aš ir jis. Mes buvome dviese. Visą laiką. Ir tada, kai gatvė vos vos pradėjo savo vingį, ir tada, kai jos teliko vos keli metrai. Kai ji susitraukė iki nesuvokiamo dydžio.

Atsiminiau, kaip susitraukė mamos marškiniai. Taip smarkiai, kad nebeištiesinsi, kitam nepaliksi, tik išmesi. Jie, žinoma, laikui bėgant, sutrūnys, patręš žemę. Tik kad niekada iš jų neišdygs tokie patys marškiniai. Gal iš viso neišdygs. Ir tas atsiminimas apie marškinius sklandys vienas ilgą laiką. Jie bus atskirti.

Nors apsupti mažaūgių, mes vis dar ėjome. Ne, jau šliaužėme. Pasukti atgal? Atgal – neįmanomas žingsnis. Už nugaros nieko nebuvo. Tik keistas šėšėlių šėlsmas.

Staiga suskambėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse suskambėjo varpai. Iškart po to sužvangėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sužvangėjo raktai.

Tada sugirgždėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sugirgždėjo vartai.

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – vėl sukliko mažaūgis. Ties žodžiu „jos“ keistai dėbtelėjo į mane.

– Aš nurinksiu lentas.

– Nepadės. Vis tiek liks jos, o ne tu.

Jiedu kalbėjo trumpai, bet to užteko, kad mano pakeleivis imtų blaškytis į šalis, gręžiotis atgal, nesuvokiamai mostaguoti plevėsiškomis rankomis. Atrodo, ėmiau mostaguoti ir aš. Atrodo, tuokart viską darėme išvien. Mažaūgiai netrukus išsilakstė.

Tada baigėsi gatvė, ir priešais mus išdygo moteris. Nejaugi vėl? Ne, ji buvo kitokia. Permatoma, perveriama, nesuvokiama, tačiau keistai artima. Ji šypsojosi, šypsojomės ir mes. Ji šypsojosi ir aš viską supratau, viską viską susiejau. Ledus, odinę burtų lazdelę, marškinius, kurių ji, moteris, stovėjusi priešais, vaikystės pasakų fėja, buvo sudėvėjusi turbūt didžiulę spintą. Ir klausimą. Atsiminiau tą vaikišką klausimą, kurio būčiau geriau niekada neuždavęs, nes atsakymas į jį nukryžiuojantis. Žinoma, tik tada, kai netikėtai imi ir suvedi viską viską į viena. Net ir strazdanoto mažaūgio žodžius, mudviejų keistą ėjimą, tos moters, mano, ne, mūsų mamos, šypseną, akis, ledus, mūsų atsiminimus… Viską viską.

Ir tada, kai aš supratau, kai jau žengiau pro atvertus vartus, mano pakeleivio veide užgeso rutuliukai. Visiškai. Teliko tokia pati tamsa kaip mums už nugaros.

Sekdamas įkandin mūsų motinai, dar garsiau skambant varpams, pirmąsyk pažvelgiau į jo, jau tysančio, nebeskubančio, nebesiblaškančio, veidą. Ramus. Jis buvo visiškai ramus. Ir gvazdikai, tokie margi kaip mamos marškiniai, gvazdikai, po kurio laiko išdygę toj vietoj, kur gulėjo jis, išdygę iš jo prakaito ir jo paties, buvo visiškai ramūs.

Tik aš ėmiau blaškytis.

Kaip man ir jai, mūsų motinai, reikės būti? Kaip? Kaip man reikės būti nežinant?

Ir šiandien blaškausi. Su kiekvienu atodūsiu, atrodo, vis labiau. Nes jis neatsimerks, jis nepabus vien tam, kad pasakytų… Pasakytų, kuris, po galais, esu aš.

Lina Girskytė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *