Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

Plaukiantis. R. Šileikos nuotrauka
Plaukiantis. R. Šileikos nuotrauka

Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

(Perskaičius Kristijono Donelaičio „Metus“)

GABRIELIUS ZAVECKAS

Kybartai, Kristijono Donelaičio gimnazija, III klasė

Blogieji  laikai

Mekšrai[1] nekimba… O ką veikti, kai nekimba? Žinoma, laukti, kol užkibs. Vis dėlto šis laukimas mano širdžiai be galo malonus – daug kartų malonesnis nei laukimas poliklinikoje už durų. Kodėl? Todėl, kad aplinkui ramybė, gali stebėti aplinką ir mokytis iš gamtos. Todėl, kad…  Štai nejučiom vėjas atpučia pageltusį lapą ir panardina greta plūdės į vandenį. Geltonas, formos tobulos, ląstelienos tinklelis dar beveik tvirtas. Tačiau vis dėlto geltonas. Tikriausiai lapų buvo ir daugiau, tik kitus vėjas turbūt nupūtė  kur nors į pievą ir netrukus jie taps trąša medžiams, o šis pasisukalios tvenkinio pakrašty ir neduos naudos  niekam. Ar tikrai? O gal duos postūmį kūrybai. Na, jeigu ne pačiai kūrybai, tai bent pamąstymams apie ją.

Na, kai mažiau laiko atima žvejyba, daugiau laiko turėtų likti kūrybai. Deja, visų pirma, vien laiku sotus nebūsi, visų antra, dienos todėl ir sunkios, kad laiko trūksta. Žinoma, kai galiausiai mirtingieji randa laiko kūrybai, prasideda atgaiva ‒ atrandama tiesiog oazė Sacharoje (arba pirtis Antarktidoje, nelygu, iš kurios perspektyvos pažvelgsi). O temos… Na, ko gero, šie „sunkūs laikai“ labiausiai nuteikia rašyti apie proto galias ir negalias, pačios kūrybos vertę.

Ramieji laikai

Kai Ramiaisiais laikais vaikštinėju šalia tvenkinio, medžių lapų nebūna nė kvapo. Tačiau kartkartėmis gamtoje įvyksta kažkas panašaus į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją – prieš medžius sukyla šerkšnas. Pastarasis galbūt nepriverčia susimąstyti būties klausimais, tačiau priverčia pasijusti unikaliai –  nuteikia jaukiai, nors tuo pat metu pasijauti tarytum mažaraštis: grožiesi, bet juk žinai, kad šerkšną sukūrė šaltis. Ši „revoliucija“ pradžiugina, bet,  kita vertus, priverčia pasijausti vienišam.

Ramiųjų laikų kūryba mano viena mėgstamiausių. Ji tarsi „lipa ant sąžinės“, tarsi verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kuo šie laikai tokie ramūs ir raminantys… Ir ko trūksta iki pilnos laimės ir bent puspilnės ramybės – siurprizo iš gamtos. O juoda ir balta spalva nuteikia romantiškai.

Naivieji laikai

Kai po neršto išeinu į pirmąją (oficialiai) žvejybą, kimba visokios žuvys. Gėrėdamasis plūdės judėjimu iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, pastebiu, kad atgyja ne tik žuvys – karklas prie kranto taip ryškiai sužaliavęs, kad, rodos, nesitiki, jog jis priklauso šiems laikams. Medžių  lapų rotacija marga, kaip ir žmogaus gyvenimas – tai nukrinta, tai užgimsta pumpuru, sužaliuoja, ir vėl pasensta…

Naiviaisais laikais prasideda ir geriausi kliovai[2]: atgyja ir lydekos, ir tie patys mekšrai, ir karšiai… Žodžiu, viskas atgyja. Deja, atgyja (prispiria) ir darbai (turiu minty kūrybą). Kūrybai laiko daug nebūna, tačiau ši pasireiškia brandumu – visų laikų patirtis mus užgrūdina ir jau šį bei tą suvokiame apie meną. Ypač paaštrėja savianalizė – klaidos arba pripažįstamos, arba atmetamos. O štai stipriąsias puses patys sau naiviai žadame dar labiau tobulinti ‒ nuo pirmadienio.

Naujojo Lapo laikai

Naujojo Lapo laikais medžių lapai būna „pačiame jėgų žydėjime“. Tik štai ironiška, jog su jais žmonės jau būna apsipratę, kaip sakoma, „prie gero greit priprantama“. Priprantame ir prie lapų. Prie šilto vandens. Priprantame prie šilumos. Ilgainiui, pernelyg apsipratę su gerais dalykais, nustojame juos vertinti. O galimybę vėl džiaugtis galbūt turėsime turėsime tik po keturių epochų… Gaila.

Visoms naivioms viltims, atsiradusioms Naiviaisiais laikais, ateina metas arba būti realizuotoms Naujojo Lapo amžiais, arba prakeiktoms daugeliu negatyvių žodžių  ‒  „galėjau“, „tingėjau“, „aplinka trukdė“. Bet kuriuo atveju, tos viltys negyvena ilgiau kaip tris mėnesius.

Kūrybai atsiveria pačios plačiausios galimybės, kadangi laiko turime daugiausiai. Psichologų teigimu, jeigu norime, kad kokia nors veikla taptų mums įpročiu, reikia ja užsiimti tris savaites – tuomet veikla nebereikalaus didelių valios pastangų. Tris savaites nuoširdžiai skiriant laiko kūrybai, galima daug ką nuveikti, o jeigu tos trys savaitės – tik pasiruošimo laikotarpis? Tik pagalvokit, kokius didžius darbus gali atlikti kiekvienas mirtingasis! Todėl, jei tris savaites sugebėsi kruopščiai pildyti baltą lapą, didelė tikimybė, kad Naujojo Lapo laikais sugebėsi savo gyvenimą pertvarkyti taip, kaip nori ir sieki.

Naujojo Lapo laikai – tarsi Renesansas, tarsi nauja pradžia, auksinė proga, kurios metu geriausia kurti kitokio, netgi priešingo stiliaus nei esi įpratęs kūrinius: jeigu mėgai prozą, pereik prie poezijos, o jeigu mėgai poeziją, pereik prie prozos. Tai vienintelis laikotarpis, kai temos į galvą ir širdį plūsta maždaug vienodais srautais. Kaip ir visose veiklose, kurioms ruošiamasi tris savaites, pradėti reikia nuo veiksmų plano sukūrimo ‒  taigi vertėtų suplanuoti bent vieną strūktūrizuotą kūrinį. Visa kita – panelės Mūzos rankose. O jeigu esi racionalesnis žmogus arba pragmatikas ir Mūza netiki, tuomet – tavo rankose.

Epilogas

Ei, vis dėlto užkibo nelabasis (turiu minty mekšrą). Galbūt mano mintys apie kūrybą jį telepatiškai paveikė, o gal nukritusio lapo sukiniai priviliojo. Pasvarstysiu vėliau, o dabar skubu traukti savo vienintelį laimikį. Nedidelis – nedaug turėsiu naudos. Praktinės. O dvasinės? Tikrai nemažai, nes permąsčiau savo kūrybos galimybes visais metų laikais.

Taip, naudos yra. Net ir Rainiui, kuris laukia manęs prie vartelių. Ką gi, iki kitos lapo kelionės.

Dar, dar kartą! R. Šileikos nuotrauka
Dar, dar kartą! R. Šileikos nuotrauka

[1] Mekšras – taip šnekamojoje kalboje vadinama žuvis ‒ kuoja.

[2] Kliovas – šnekamojoje kalboje taip vadinamas laikas, kai gerai kimba žuvys.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *