Kur dingo Džeraldas?

Džeraldas Darelas
Džeraldas Darelas

Kur dingo Džeraldas?

Gintarė Adomaitytė

Keliavome neapsikrovę: pasiėmėm tik labiausiai būtinus daiktus. Kai muitinėje atidarėme parodyti savo bagažą, kiekvieno krepšio turinys tiksliai nusakė savininko būdą ir pomėgius. Štai Margo lagamine vežėsi krūvą kažkokių permatomų drapanėlių, tris knygas kaip sulieknėti ir mažų buteliukų su eliksyru nuo spuogų rinkinį. Leslio krepšyje gulėjo susukti į megztinį ir kelnes du revolveriai, dujinis pistoletas, knyga „Būk savo paties ginklininkas“ bei butelis alyvos, kuris sunkėsi. Larį lydėjo dvi dėžės knygų ir lagaminėlis su rūbais. Mamos bagaže dėl vietos varžėsi drabužiai ir kulinarijos bei sodininkystės knygos. O aš pasiėmiau tik tai, kas galėtų patrumpinti ilgą kelią: keturias knygas apie zoologiją, peteliškių graibštą, šunį ir stiklainį nuo uogienės, pilną kirmėlių, kurios tuoj tuoj turėj  virsti lėliukėmis. Šitaip kiekvienas savo nuožiūra apsirūpinęs atsisveikino su šaltais ir drėgnais Anglijos krantais.

Iš Džeraldo Darelo knygos ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“

 

Džeraldas vaikystėje
Džeraldas vaikystėje

Šeima keliavo į Graikiją, į Korfų salą. Buvo 1935 metai, ruduo… Greičiausiai jie visi buvo panašūs į būrelį plaštakių. Kur tai matyta? Išsiparduoti Anglijoje ir vykti į svetimą, nepažįstamą kraštą!

Kiekvienas iš to penketuko vertas atskiro pasakojimo. Pagrindinis šio rašinio herojus – Džeraldas Darelas (Geraldas Durrellas). Minime jo jubiliejinius metus (1925–1995). Tačiau pradėkime ne nuo jo. Darelianą verta pradėti nuo mamos – nuo Luisos (Louisa).

,,Mes galime didžiuotis tuo, kaip ją išauklėjome; mama mums visiems daro garbę“, – taip apie savo išmintingą, tolerantišką mamą yra sakęs šeimos vyresnėlis Lorensas (Lawrence).

Prieš tapdama gerai išauklėta mama, Luisa buvo dar geriau išugdyta žmona ir mama. Ji gimė Indijoje, britų šeimoje. Jei tiksliau – airių protestantų. Kuo tikriausias Indijos britas buvo ir jos vyras inžinierius Lorencas. Apie to meto Indijos brites moteris manyta: jos net ir nenutuokia, iš kur randasi pinigai – greičiausiai auga ant medžių. Ar ištekėjusi moteris, ar ne – giminės vyrai privalėjo ja rūpintis.

Tačiau kai Luisa liko našle, ja rūpintis nebuvo kam. Bendruomenė patarė išsiparduoti ir vykti ,,į namus“ – keliauti laivu į niekada neregėtą Angliją. Vyravo nuomonė, kad Indija tinkama gyventi šalis, tačiau mokslus vaikai privalo eiti ,,namuose“.

Vaikams mokslai nesisekė. Vyriausias Lorensas gavo oficialų išsilavinimą, tačiau aukštojo mokslo nebaigė – buvo pašalintas. Kitiems trims tiko namų mokymas.

Štai kaip savo mokymąsi Korfu saloje aprašo Džeraldas Darelas:

Džordžas rimtai ėmėsi mane mokyti. Neišsigando net to fakto, kad saloje nebuvo įmanoma gauti jokių vadovėlių; jis paprasčiausiai perrausė savo biblioteką.

Pamokos nebūtinai vykdavo kambaryje. Kartais – pajūryje ar net pačioje jūroje, rankiojant kriaukles kolekcijai, aptariant kiekvieną įdomesnį augalą ir gyvūnėlį. Anglų kalbos mokytasi iš Gibono (Edward Gibbon) ir Vaildo (Oscar Wilde) knygų, piešiamuose žemėlapiuose mirgėte mirgėjo tolimų kraštų žvėrys, o per istorijos pamokas karvedžiai net ir karščiausių mūšių metu spėdavo ilgesingai pažvelgti į dangų ir tyrinėti paukščius.

Su šunimi Rodžeriu
Su šunimi Rodžeriu

Iš dosnios ir svetingos salos šeima ,,į namus“ iškeliavo 1939 metais. Kas jiems nutiko?

Vyresnėlis Lorensas Darelas (1912–1990) pirmąją poezijos knygą išleido būdamas devyniolikos. Per Antrąjį pasaulinį karą dirbo Britanijos ambasados spaudos atašė Kaire, vėliau Aleksandrijoje.

,,Aleksandrijos kvartetas“ – labiausiai žinomas jo kūrinys. Pirmoji kvarteto knyga – „Džastina“ – pasirodė 1957 metais.

Kad ir kaip būtų keista, Indijoje gimęs diplomatas bei rašytojas Britanijos pilietybės niekada nepanoro. Kiekvieną kartą, vykdamas ,,į namus“, turėjo gauti vizą.

Tai jis, Lorensas, ,,kaltas“, kad Džeraldas taip pat tapo rašytoju – ne kartą skatino jaunėlį imtis plunksnos, o jei tiksliau – sėsti prie rašomosios mašinėlės.  Jaunėlis savo kūrybą vertino itin skeptiškai. Ne kartą teigė rašąs tik todėl, kad jo tolimoms ekspedicijoms ir privačiam zoologijos sodui reikia lėšų; kas kita vyriausias brolis – jis tikras kūrėjas, nes rašyti jam patinka.

Gamtoje
Gamtoje

Tiesą sakant, rašydamas lyg ir autobiografinę knygą ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“, Džeraldas nebuvo tikslus. Kad ir kaip keista, jis nutylėjo, kad į Korfu  salą kartu su šeima keliavo dar vienas asmuo – Lorenso žmona. Kur kas labiau jam rūpėjo atpasakoti, kaip atrodė jaunojo rašytojo kambarys (taigi, šventovė…) po to, kai jame apsilankė namų augintinės – dvi šarkos, vadintos Šakomis.

Šakos perkuitė kambarį kaip slaptosios tarnybos agentai, ieškodami dingusių planų. Rankraščiai ir rašomojo popieriaus lapai išblaškyti ant grindų tarsi rudens lapai, daugumą jų puošė žavus skylučių raštas. Šakos niekada neatsispyrė popieriui. Ant stalo lyg paskerstas per bulių kautynes kuinas riogsojo rašomoji mašinėlė: iš vidurių ištraukta juostelė, klavišai apkrėsti išmatomis. Kilimas, lova ir stalas apsitraukė sąvaržėlių šerkšnu. Šakos akivaizdžiai įtarė Larį narkotikų kontrabanda ir aršiai susidorojo su sodos skardine: visą jos turinį išbarstė ant knygų, ir jos dabar atrodė nelyginant snieguota kalnų grandinė. Stalas, knygos, rankraščiai, lova, ypač pagalvė buvo meniškai išpuošti žalio ir raudono rašalo grandinėlėmis. Sakytum, paukštis išpylė mėgstamiausios spalvos buteliuką ir pasivaikščiojo. Mėlyno rašalo, kuris būtų ne taip matomas, Šakos nelietė.

‒ Ne, tai paskutinis lašas, ‒ drebančiu balsu pasakė Laris. – Tikrai paskutinis lašas.          

 Mano_seima

Tų ,,paskutinių lašų“ Darelų gyvenime būta ir būta – ištisa jūra. ,,Tai nelaimingas atsitikimas“, – tokiais žodžiais Luisa pateisindavo bene kiekvieno įnamio išdaigas, nė nemanydama, kad neklusniu gamtos kūriniu reikėtų atsikratyti, juo labiau – kad į namus kuo įvairiausią gyvūniją tempiantį jaunėlį derėtų bent jau drausminti.

Trečiasis šeimoje – Leslis – gamtą regėjo visai kitokiomis akimis. Jam rūpėjo šautuvai ir šaudmenys, dar žvejybos įranga. Korfu saloje jis medžiojo bene kiekvieną dieną, o dar ir naktį. Keistoka, bet dvi priešybės – gamtą saugantis Džeraldas ir ją naikinantis Leslis – lyg ir nesipyko.

Knygoje ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“  Džeraldas svajingai mini vieną iš savo gimimo dienų, kai jo norai išsipildė: Leslis, jaunėlio paprašytas, savo rankomis sumeistravo ir padovanojo valtį. Tai buvo keistokas laivas – gal kiek per trumpas, apvalainas. Bet plaukė, ji plaukė! Jaunasis tyrinėtojas savo pirmąsias ekspedicijas praplėtė iki artimiausių salų.

Neįtikėtina, bet taiklusis šaulys Leslis Antrojo pasaulinio karo metu frontui netiko, buvo nusiųstas atlikti pareigos į vieną iš gamyklų. Jautėsi pažemintas, sumenkintas.

O toliau?

O toliau medžioklė ir žvejyba, nuotykių ir laimikių aptarimas baruose ir nežinojimas, ką iš tiesų reikėtų veikti, kur dėtis. Būta ir santuokos, ir bandymų kartu su žmona ūkininkauti Kenijoje. Nesėkmingai… Paskutinioji Leslio tarnyba – nedideliame viešbutyje Londone, netoliese taip visą gyvenimą viliojusių barų.

,,Aš jai padėjau auginti jos vaikus, ji man padėjo auginti mano gyvūnus“ – taip apie seserį, vadintą Margo, rašė Džeraldas Darelas.

Ir tikrai. Sumanęs steigti zoologijos sodą, Džeraldas žinojo, koks jis turi būti. Nežinojo kur… Stebėjosi, kad Anglijos miestai jo augintinių, atgabentų iš ekspedicijos Vakarų Afrikoje, purtosi. Žvėryną apgyvendino Bornemute. Ten jo sesuo turėjo tipišką anglišką namą su šiokiu tokiu sodu ir daržinėle. ,,Koks gražutis. Koks meilus. Mažutėlis…“ – tai žodžiai, kuriais Margo dar Korfu laikais apibūdindavo kiekvieną mažojo brolio atitemptą gyvį. Bornmute gyveno ne tik mažutėliai… Kartą Margo kilo idėja: gal prekybos centras priimtų žvėryną bent jau Kalėdų metui? Centras priėmė. Lankytojų padaugėjo. Tačiau vieną dieną jie būriavosi gatvėje, smalsiai stebėdami, kaip vitrinoje vaiposi iš jai skirto aptvaro ištrūkusi beždžionė. O vitrina buvo ne šiaip sau: joje puikavosi nuostabūs miegamojo baldai, suprantama, kad nuoširdžiai nusiaubti.

Ilgainiui žvėrynas ir jo ugdytojai rado namus. Tai – Džersio sala Normandijos salyne. Zoologijos sodas ten tebėra. Jo simbolis – paukštis drodas, kadaise ramiai gyvenęs Mauricijaus saloje. Drodai išnyko 1680 metais – lygiai po 170 metų nuo tos dienos, kai necivilizuotoje saloje apsigyveno ,,civilizuoti“ žmonės.

Simbolis Drodas atitinka  Džersio zoologijos sodo pasirinktąją misiją: svarbiausia išsaugoti nykstančias gyvūnų – net ir pačių smulkiausių – rūšis. Esminė taisyklė: narvai turi būti laiku iškuopti, gyvūnams privalu kuo greičiau suteikti veterinarijos mediko pagalbą, privalu rūpintis šviežiu, tinkamu maistu.   .

Be daugybės įvairiausių pareigų, Margo dirbo ir Džeraldo vairuotoja. Motociklu gabendavo į laidą dvi televizijos žvaigždes: savo brolį ir jo beždžionę. Visi trys nepamiršdavo pakeliui pasivaišinti paplentės kavinėje.

Gerokai vėliau, 1995 metais, pasirodė Margo autobiografinė knyga ,,Kas nutiko Margo?“, savo dienos laukusi net keturiasdešimt metų. Neįtikėtina, tačiau pati autorė buvo ją pamiršusi. Rankraštį atsitiktinai palėpėje rado Margo anūkė.

Nedrįstu samprotauti apie knygą, kurios dar neskaičiau. Skaičiau tik apie knygą – būta ir kritinių pastabų. Tačiau tais metais leidinys tapo itin aktualus: jo išleidimas sutapo su Džeraldo Darelo mirtimi.

Perfrazuodama Margo knygos pavadinimą, kuo garsiau noriu šūktelti ir aš: kas nutiko, kad Darelą prisimena nedaugelis? Net šiais – tokiais jam svarbiais metais. Dvidešimt metų nuo jo mirties, devyniasdešimt nuo gimimo.

Džeraldas gimė itin stambus. Ir liko… Vienintelis stambuolis smulkių, neaukštų žmonių giminėje. Jo besilaukdama, Luisa jautėsi kaip dramblienė. Baimintasi sunkaus gimdymo, tačiau nutiko kitaip: kūdikis mamos nekankino, sakytum, į pasaulį išskriejo pats – tartum nujaustų, kiek svarbių reikalų jo laukia.

Apie Džeraldą sakyta: gimė su auksiniu šaukštu burnoje. Apie auksą samprotauti sudėtinga, tačiau kad gyvenimą jis sėmė uoliai – tai jau tikrai.

Jam buvo treji, kai patraukė į pirmąją savo tolimą kelionę – į tuos ne kartą šiame rašinyje minėtus ,,namus“. Laive vaikams rodė animacinį filmą apie katiną Feliksą. Džeraldas pirmą kartą matė judančius paveikslus. Jis ir pats bandė nupiešti katiną, tikėdamasis, kad piešinys privalo atgimti.

Knygoje ,,Žvėrynas dvare“ Džeraldas Darelas save apibūdina taip:

Daugumas vaikų, būdami šešerių septynerių metų, kuria neįgyvendinamus planus, svajoja užaugę tapti policininkais, gaisrininkais arba mašinistais. Tačiau mano savimeilė nesitenkino tokiomis paprastomis profesijomis, aš tiksliai žinojau, ką darysiu: aš turėsiu nuosavą zoologijos sodą. Ir toji svajonė man visai neatrodė (o ir dabar neatrodo) tokia nevykusi ar beprotiška. Draugus ir artimuosius mano abejingumas viskam, kas neturi kailio, plunksnų, žvynų ar chitino, jau seniai įtikino, jog aš pamišęs, ir jie į tai žvelgė kaip į dar vieną mano silpno proto paliudijimą. Nereikią kreipti dėmesio į mano plepalus apie nuosavą zoologijos sodą, ir laikui bėgant aš tai užmiršiąs. Tačiau slinko metai, o draugai ir giminės su siaubu regėjo, jog mano pasiryžimas įsigyti zoologijos sodą tiktai stiprėja. Pagaliau po kelių ekspedicijų, kur aš gaudžiau žvėris svetimiems zoologijos sodams, pajutau, kad atėjo laikas organizuoti savąjį.    

Ką galėčiau pridurti?

Tik tiek, kad šiuo metu ant mano stalo – net šešios Džeraldo Darelo knygos lietuvių kalba. Šį tą turėjau. Kai ką radau bibliotekos lentynoje, nuo kurios leidžiama geidžiamą knygą išsinešti visiems laikams. Dar kelias netrukus privalėsiu bibliotekai grąžinti.

Bafuto_skalikai

Sugaukite_kolobusa

Bagaze

Džeraldo Darelo dairykitės bibliotekų vaikų skyriuje. Suaugusių skyriuje jums pasiūlys jo brolį Lorensą.

Abu po lygiai verti mūsų dėmesio.

Filmo "Mano šeima ir kiti gyvūnai" afiša
Filmo “Mano šeima ir kiti gyvūnai” afiša

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *