Esu Kotryna Kraptavičiūtė. Penkias dienas per savaitę riedu autobusu ar kitokia mašina iš Kiemėnų kaimo, kuriame gyvenu, į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją: čia ką tik baigiau vienuoliktą klasę. Imu paniškai bijoti prisistatymų (nors dažnai jų ir nereikia). Žemiau – mano eiliavimai, kuriais ir pasakau apie save. Dažniausiai net nesuvokdama to, tik jausdama išeinančias nelabai suvaldomas eilutes. Be poezijos, dar pasisukioju teatre, muzikoje. Linkiu visiems, esantiems kūrybos viduje, likti ten visam laikui. Ir keliauti. Su kūryba ir joje.
laiškas mirusiai kirpėjai
gal net neprisimeni
manęs nors buvau
nuolatinis klientas
ateidavau užsirašyti
prieš porą savaičių
ir tos savaitės
būdavo vien laukimas
žinok
prie tavo karsto
buvo tų šlykščių
baltų kelmų —
chrizantemų
sakei jų nemėgsti
ir to kvapo
kai niekas nematė
aš juos išmečiau
miegok ramiai
aš daugiau nesikirpsiu
vien plaukais iki kelių
prisidengęs tirtėsiu
per lietų
kaip šunytis
prie tavo guolio
kad tik greičiau
kai vėl susitiksim
galėsim siūti
angelams perukus
girdėjau Dievas reiklus
iš nervų plaukai slenka
deja, pavasaris
vulgariai ropščiasi
iš ilgų paltų
daugiau sagų atlaisvina
pakelės damos
tylu tylu pastatuose –
ten žaidžia
mizantropai slėpynes
pakampėse
be apšvietimo
murkia
bet išlenda ir į parkus
„įmeskit eurą
į kepurėlę“ –
nusipirksiu spirito 98%
grįžęs į sandėlį
neskiesiu ir džiaugsiuos
pavasariu
o vėliau
pavasario žemė
bjaurėsis manim
autsaideriai
sekmadieniais jie
plaukia į bažnyčias
meldžiasi sau ir buičiai
pakėlę kelius
nuo vėsių plytelių
šiek tiek padejuoja
eina į namus
pašeria reksus jorkšyrus
paprastai jie dėvi kaukes
jos būna kelių rūšių
vienos iš gražių citatų
kitos – iš plastiko
likę vieni
atsargiai gurkšteli
viskio
su žmonėmis
jie negeria
bijo –
vyne teisybė
laukiant autobuso Kiemėnai–Pasvalys
I
kaimo stotelėj
gluosniškos kalėdos –
iki žemės smulkių
lapelių girliandos
II
darydavo alų namie
iš apynių
ta proga
subėgdavo giminės
vyresni vaikai
gaudavo palaižyt
greitesnis net siurbtelėdavo
mes maži
žiūrėdavom
kaip filmą N-14
III
po šitokių kalėdų
jei būsiu kad ir
tropikuose
atvažiuosiu
ramiai numirti
po gluosniu
pakarkit mane
ant girliandų
žaidimai ekspromtu
moralas po
atėjom į šokius
(keistesnės idėjos
dar nebuvo)
bet tu užsinorėjai
pašokdinti
tą šviesiaplaukę
o grojo lėtą
jau lipau
į spirito ir taninų
vonią
kažkoks išstypėlis
pakvietė šokiui
„velniop gi trumpam“
numindžiau kojas
taip jam ir reikia
„aš išprotėjau“
„ką, dėl jos“
„tavęs“
„aš irgi
pamečiau
galvą“
ar tu gali
būti tikras
kai tikros yra
turbūt
tik medžių šaknys
o jos
net nešoka
ir atsisveikinimai
vis ilgesni
o kuo tiki
indams kas
pasitaško
kartu su karvėmis
Gange
ir purvas nužliaugia
o aš
karvė negaliu
nesukrapštysiu bilietui
nuvežk mane į Indiją
bet grįžkim
atskirai
kitaip vėl
prisidarysiu nuodėmių
o ir kas
aš gi netikiu
Šiva ar Jami