Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Milda Savickaitė

knygų lentyna2

Sako, kad namai – tvirtovė. Pagaliau ir aš, grįžusi po visų gastroliavimų, galiu taip sakyti – ir visai nesvarbu, kad grįžau tik trumpam… Salsvas cigarečių, maisto ir mamos kvepalų kvapas tiesiog užburia. Kaskart, žengdama pirmą žingsnį per slenkstį, stengiuosi įkvėpti kuo daugiau – rūšiuoju atsiminimus įsigėrusius sienose, valgau akimis seniai matytus takelius… Ir visada visada tuos tris jau mano išvardytus kvapus veja ir ketvirtasis. Jis toks savas, nepastebimas, išsiilgtas – pagrindinis namų akcentas. Tikriausiai net ir draugai be jo neįsivaizduoja mūsų šeimos.

Nustebsite, nes tai – knygos. Daugybė knygų. Visas dviejų aukštų kambarys pilnas tyliai nutūpusių knygų. Ir jame be galo tikra… Atsisėdi ir kvėpuoji įvairiomis istorijomis, ragauji atsiminimus, bandai atspėti ateitį. Bandai akimis suskaityti ir suskaičiuoti visas gražuoles, bet pačios akys nenorom ima lakstyti nuo vieno lentynos kampo prie kito. Paimi vieną – atrodo, kad skaitysi, bet iškart akis užkliūna už kitos, atrodo geresnės, ir taip istorija kartojasi begalę kartų… Kartojasi, kartojasi, kartojasi kol… ateina knygų karalienė Mama. Visas perskaičiusi, surinkusi, surūšiavusi. Ir biblioteką papildanti vis kitokiomis – naujomis, populiaromis (ne tik tą kambario patalpą, bet asmeninę – širdies biblioteką). Ji lengvai atranda tinkamiausią, nes jaučia vidinę žmogaus būseną ir poreikius it kokia laumė. Esame skirtingos, Mama ir aš. Ji  – skaitymo dievaitė. Aš savaime dievaitė, nes vardas taip sako… O knygas prižiūrime abi.

 

Iš visos didelės Mamos kauptos bibliotekos geriausiai atsimenu dvi knygas. Tai – Hermannas Hesse, „Gertrūda“. Knyga, kurią skaičiau (nebijosiu sumeluoti) apie 20 kartų. Ir kita – Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo Dingas arba apysaka apie pirmąją meilę“. Pastaroji yra mano pirmoji perskaityta knyga – na ta, iš rimtesniųjų serijos (atmetant Pelenes, Bembius ir Didžiąsias klasikas, bet mažąsias serijas). Nebuvau (ir nesu) ta skaitytoja numeris vienas, todėl mama labai stengdavosi atrasti ir įtikti su knygomis. Nes, būdavo, paskaitau pradžią ir padedu į šalį. Arba visai neskaitau. Bet Mama žino tą slaptą priėjimą prie atžalos (ir visai nesvarbu, kad tai bus šokolado plytelė arba Kijevo kotletas). Taigi – Mama rado raktą į mano skaitymo skrynelę, nes po apysakos apie šunis ir meilę atsivėrė visos įmanomos skaitymo čakros, ir vienu metu tikrai buvau pasinėrusi į raidžių marias.

Laukinis_Dingas

 

Skaičiau, skaičiau, skaičiau, o Mama džiaugėsi. Ir užėjo į mūsų uostą nelemta audra. Dabar madinga uraganams ir viesulams duoti pavadinimus, tai ir aš savąjį pavadinsiu – manosios negandos vardas Paauglystė. Mama, kaip geras kapitonas, vairo nepaliko, valdžios neapleido, su įgula susitvarkė… Laikui bėgant mūsų padangėje pradėjo švysčioti šviesos ruožai. Tikriausiai tam įtakos turėjo artėjantys brandos egzaminai – ėmiau skaityti dar daugiau. Nors kai pagalvoji – nelabai kur ir dingsi, juk išsilaikyti reikia. Keisčiausia tai, kad kiekvienu dvidešimties metų gyvenimo etapu mane lydėjo Hermannas Hesse. Kuo knyga patraukė mane? Nežinau. Galbūt suviliojo todėl, kad mano senelės vardas Gertrūda. O kai pradėjau… Nebegalėjau atsispirti autoriaus gebėjimui taip gražiai aprašyti senatvę ir per amžius nemirštančią meilę. Skaitai ir junti jaukumą, artimos tampa raidelės.

Gertruda

Dabar dar ir studijuoju kultūros istoriją – manau, galėtume varžytis su filologais ir filosofais, kurie bene daugiausia skaito. Ir labai patinka man tai. Atradau naujai raides, sakinius ir kablelius. O ir Mama džiaugiasi – gali savo biblioteką dažniau panaršyti, nes man studijoms vis įvairesnių knygų prisireikia. Nesiginčysiu – kai kurias skaityti tikra kančia (lai niekas nesupyksta, bet lietuvių ir lenkų bendras šedevras Statutas – tikra katorga), o kai kurias skaitai ir nori, kad nesibaigtų (kad ir Postilė arba Utopija).

Žinau, kad manoji karta niekada nesupras tųjų, kuriems knyga ir raštas buvo drausti. Apie knygnešius nekalbėsiu – pastaruoju metu nuvalkiota tema. Bet į sovietinį periodą pažvelgti norėčiau. Labai keista klausyti Mamos pasakojimų, atrodo nesuprantama: kaip nebuvo galima skaityti to, ko nori? Kaip negalėjo būti tokio knygų pasirinkimo? Kodėl skaitydavo pasislėpę? Atrodo, kad jei iš Mamos atimtum knygą ir raštą – jos pačios nebeliktų. Gal ir tiesa, kad draustas vaisius daug saldesnis… Ir tikrai tiesa, kad bibliotekininkai – didžiausi knygų guru. Šiuolaikiniai knygnešiai, nes… Visi patys žinom – dabar knyga vėl keliauja nežinia kur. Net „antru planu“ to nepavadinčiau. Kaip gali būti smagu skaityti elektroninę knygą?.. Net kompiuterio ekrane skaitydama juntu: kyla  nepasitenkinimas. Nes juk… Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo – tokio kvapo nerasi niekur kitur – jokiame kompiutery ar kokioje nors kitoje elektronikoje. Ir tųjų žmonių, na, sovietinio periodo vaikų, rašto darbai daug gražesni. Nes kai kurių šiuolaikinių menininkų darbų (tiek apčiuopamų, tiek regimų, o ypač ant lapo parašytų) menu nepavadinčiau. Subtilu yra pastatyti kėdę vidury kambario ir tai vadinti instaliacija arba aprašyti tuštinimosi procesą ir tikėtis kokios nors premijos už tai. O kokia didinga ir graži mūsų tėvų (mano Mamos) skaitoma ir rašoma medžiaga! Juk su ja auga vaikai dar ir dabar – tas grožis yra tikras, nedirbtinis, mokantis pats augti, kitus auginti, skatinantis  galvoti ne tik apie save… O su knyga visada smagu – skaitymas padeda stabtelėti. Atsisėdi kambary, uodi namų tylą, aplink dailiai į tave žiūrinčius atsiminimus ir… Nieko daugiau nebereikia. Nebent mamos apkabinimo… Ir to vieno sakinio, kuris (tikriausiai) visiems ir asocijuojasi su namais: ,,Milda (garsiai ištarkite savo vardą), eik valgyt!“

O pabaigai noriu aprašyti dar vieną savo atradimą, kuris įvyko dešimtoje (atrodo, kad dešimtoje) klasėje. Su keliais bendraklasiais, vadove Jolanta Narbutaitiene ir a.a. klasės auklėtoju Petru Mikštu ruošėme kompoziciją ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“ skaitovų konkursui. Tada mokytojas rinko eiliuotą tekstą. Jį skubotai perskaičiusi pamaniau: „Na gerai, suvaidinsiu“. Bet kai pradėjome atidžiai skaityti, supratau: vaidinimas bus gilus… Man teko Gimtosios Kalbos vaidmuo. O kiti buvo „gerieji“, kurie ėjo už knygą ir raštą, arba „blogieji“, kurie pasisakė už tą keistą šiuolaikinę poeziją ir technologijas. Keisčiausia: aiškaus gėrio laimėjimo šioje kompozicijoje nebuvo. Smagu, kad žiūrovui leidome pasirinkti… Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip mes vaidindami net drebėjome nuo sakomų žodžių galios. Po pasirodymo akyse buvo susikaupusios mažos ašarėlės. Nelabai ir kalbėjomės, geras dvidešimt minučių persirenginėdami tylėjome…

gyvasis vanduo2

Ignalinos gimnazistų kompozicija ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“. 2010 metai

logo_srtrf

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *