Kino haiku pagal Naomi Kawase

Filmo "Į šviesą" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Į šviesą” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Kino haiku pagal Naomi Kawase

Karolis Baublys

Šiandieninė japonų rašytoja ir režisierė Naomi Kawase jau po pirmųjų dokumentinių filmų, kuriuose užfiksavo skaudžią autobiografinę našlaitės patirtį, susilaukė pripažinimo gimtojoje šalyje. Neilgai teko laukti sėkmės ir Europoje – 1997 metais Kawase tapo pirmąja japonų režisiere, pelniusia „Auksinės kameros“ apdovanojimą Kanų kino festavalyje už pirmąjį ilgo metro filmą  Suzaku. Prestižiškiausią laimėjimą režisierei pavyko pasiekti dar po dešimties metų, 2007-aisiais, kuomet drama Mogari miškas (殯の森, Mogari no mori) gavo Kanų kino festivalio Didįjį Prizą, paprastai skiriamą originaliausiam metų filmui, demonstruojančiam netikėtus meninius ieškojimus. Naomi Kawase filmų personažai – marginalūs asmenys, gyvenimo nuskriaustieji, kurie iš paskutiniųjų kovoja su izoliacija ir mėgina surasti savo vietą šių dienų visuomenėje. Užuot klimpę į dvasinę tuštumą, jie artėja ties tuo, kas juos skatina nepasiduoti, – į šviesą.

Naujasis režisierės filmas – Į šviesą (光, Hikari; prancūziška pavadinimo versija – Vers la lumière) – kalba apie sugebėjimą regėti, sykiu iškeldamas mintį apie tai, jog yra dalykų, kurių regėti neįmanoma. Pagrindiniai filmo veikėjai – jauna mergina Misako (Ayame Misaki), turinti retą profesiją, – dirbanti ties filmų garsiniu adaptavimu akliesiems, – ir ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) – bendraudami vis labiau artėja vienas prie kito. Personažai netradiciniu būdu ir sujungti, ir atskirti: Misako, jautriai ir įdėmiai stebėdama aplinką, garsiniu aprašymu neregiams suteikia galimybę regėti filmą, tačiau, ankančio fotografo teigimu, ji primeta savo pačios pasaulio viziją. Nors atskirti amžiaus ir kardinaliai priešingo charakterio (Misako jautrumas konstrastuoja su Nakamori grubumu), juodu abu suvokia, ką reiškia netekti: Misako, būdama visai maža mergaitė, neteko tėvo, o jos motina sunkiai serga; Nakamori kadaise buvo žymus fotografas, sugebėjęs jautriai sugauti trapų akimirkos grožį ir turėjęs mylimą žmoną, tačiau jis palengva praranda regėjimą, o jo buvusi žmona iš naujo tuokiasi.

Ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) švelniai lyti Misako (Ayame Misaki) veidą, mėgindamas įsiminti jos bruožus.
Ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) švelniai lyti Misako (Ayame Misaki) veidą, mėgindamas įsiminti jos bruožus.

Naomi Kawase kūrinys (kaip ir visa jos ankstesnė kinematografija) išsiskiria savita pasakojimo maniera – atsisakant tradicinės intrigos, laipsniško dramatizmo augimo, išbandomos naujos kino naratologijos formos (dokumentika ir fikcija sunkiai atskiriamos, kino kadrai tampriai susiję su fotografijomis). Sykiu režisierė išlieka ypač arti klasikinės japonų pasaulėjautos ir ilgaamžių kultūrinių vertybių. Galima teigti, kad Kawase filmai demonstruoja kinematografines haiku formas, kuriose kylantis vėjas ar besileidžianti saulė pasako daugiau nei žodžiai. Personažų kalba – lyg trumpi eilėraščiai, haiku, išsakantys žmogiškosios būties esmę. Pavyzdžiui, kalbinamas Misako, senas kino aktorius samprotauja: „Kartais mes mirštame, nors norėtume gyventi. Ir kartais mes gyvename, nors norėtume mirti. Tai ir yra žmogus.“

Į šviesą – tai filosofinė poema, vizualus eilėraštis, tyrinėjantis menų (kino, fotografijos, tapybos, video meno) sąlyčio taškus. Filme fiksuojamos visos įmanomos šviesos formos: saulėlydžio šviesa, dienos šviesa, veido šviesa, šviesa, atsispindinti žmogaus ašarose, šviesa, lūžtanti kristalo briaunomis, šviesa, sklindanti pro medžių viršūnes, gatvės žibintų šviesa… Šviesa tampa tarpininke tarp dabarties percepcijos ir atminties, į kurią kabinasi abu personažai. Itin jautria pagrindinių veikėjų istorijos dalyve (ir tam tikra prasme – pasakotoja) virsta subtili libano kilmės prancūzų kompozitoriaus Ibrahimo Maaloufo muzika, švelniais pianino garsais lydinti tai, kas nematoma, – vos juntamus dvasinius personažų poslinkius.

Panteistinė pasaulėjauta persmelkia kiekvieną filmo "Į šviesą" kadrą.
Panteistinė pasaulėjauta persmelkia kiekvieną filmo “Į šviesą” kadrą.

Naomi Kawase – kino poetė ir filosofė – filmuoja personažus iš labai arti, susikoncentruodama ties veidu ir akimis. Režisierė tarytum klausia, ar tie, kurie regi, nėra tikri aklieji? Dievybė Kawase filmuose jaučiama kiekvienoje situacijoje, tiek urbanistinėje erdvėje, tiek ir gamtoje (vėjo supamose medžių viršūnėse, žmogaus šypsenoje, saulės šviesoje…). Sudaromas įspūdis, lyg personažai – smulkios smiltelės gyvybės apgaubtoje visatoje – gyventų pagal nematomą, konkrečiai neįvardytą, sakralų ritmą, pavaldų visalemiančiai dievybei.

Į šviesą – jautrus, subtilus egzistencinis filmas, kupinas poezijos ir natūraliai pajausto panteizmo. Šviesa ir šešėliais kuriama nepriekaištinga formali faktūra, balansuojanti ties fotografijos, kino ir tapybos takoskyromis, perduoda nekvestioniuojamą išmintį apie gamtą, – glaudžiančią ir raminančią, – iš kurios žmogus kilęs ir į kurią neišvengiamai sugrįžta.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *