Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

 

Aldona Jakubovskienė
Aldona Jakubovskienė

Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

Su menininke, pedagoge Aldona Jakubovskiene kalbasi žurnalistė Vida Žukauskaitė

Kai gyveni nedideliame miestelyje, labiau vertini tuos, kurie yra toliau nuėję, aukščiau užkopę, daugiau pasiekę, bet gyvena ‒ šalia. Vien jau dėl to, kad tokių čia mažiau, jie labiau pastebimi ir įdomūs. O gal iš pagarbos, kad jie tiesiog gyvena greta, kad tarsi gali būti jų gyvenimo dalimi?

Viena iš tokių Ignalinoje – Aldona Jakubovskienė. Ignalinoje, na, visai šalia jos, gimusi, augusi, Ignalinoje mokslus ėjusi, o diplomą gavusi – vėl jon sugrįžusi. Menininkė. Keramikė. Ignalinos kultūros ir sporto centro Keramikos būrelio vadovė. Mokytoja metodininkė. Vaikus mylinti ir jų mylima. Vertinama už savo ir mokinių darbus. Žinoma! Ir tikrai ne vien Ignalinoje! Puiki mama, draugė, pašnekovė. Tad ir kalbamės.

Kaip čia atsitinka, kad žmogus, kuriam didmiesčiai, kaip mes linkę manyti, suteiktų daugiau galimybių ir progų būti visuotinėje šviesoje, (užsi)lieka provincijoje (geografine prasme)? Tavo atveju, kaip  neprisiminsi ir senos išminties apie sunkią pranašo dalią savame krašte. Sąmoningai pasiryžai ją paneigti ar tiesiog esi ano laiko jaunųjų specialistų paskyrimų auka?

Grįžimą į vadinamąją provinciją, o gal tiksliau ‒ į gimtąjį miestą Ignaliną (man jis neatskiriamas nuo manojo Strigailiškio kaimo­), nulėmė keletas veiksnių. Tuo metu, kai baigiau Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), galiojo darbo vietos pasiūla, vadinamoji paskyrimų tvarka. Vienas iš man pasiūlytų variantų buvo dėstyti piešimą tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar ‒ Kauno kolegija). Kita galimybė – dėstytojauti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Bet labiausiai gal viliojo Vilnius, tiksliau – darbas Dailės kombinate, kuriame buvo susibūrę daug menininkų. Bet Dailės kombinatas buvo perpildytas, o būti laisvu menininku reikėjo turėti materialinį pagrindą. Taip ir atsidūriau ten, kur esu.

Tą mintį apie sunkią pranašo dalią savame krašte ir pati esu kartojusi. Net iki šiol yra manančių, kad medalių sumanymus, kompoziciją ir štampus sukuria, pagamina kas nors kitas (gal net Vilniuje), o aš – tik štampuoju. Daugeliui atrodo, kad didmiesčių menininkai yra… labiau menininkai. Bet dabar jau pastebimas ir pelnytas atsigręžimas į vietinius kūrėjus.

Anų laikų Dailės institutas  apskritai daugeliui buvo iš svajonių srities. Sklandė legendos, jog ten tegali įstoti jau pripažintų menininkų ar valdžios žmonių vaikai. O kad mergaitė iš Strigailiškio… Apskritai, koks tas Aldonos Rastenytės kelias iš gimtojo kaimo iki instituto? Kokios Tavo „protekcijos“? Kokius sunkumus patyrei, su kokių viršininkų vaikais turėjai laimės (ar nelaimės) minkyti molį institute?

Taip, Dailės institutas buvo daugelio svajonė. Tokią svajonę turėjau ir aš. Konkursas didžiulis, į kursą priimama tik po keturis ar penkis studentus. Ne iš karto pavyko. O apie protekcijas stojant į Dailės institutą ir mano buvo girdėta. Šalia mokėsi nemažai žinomų žmonių vaikų. Jų įstojimo labirintai man nebuvo žinomi ir net nebuvo įdomūs. Su visais bendravau draugiškai. O aš, mergaitė iš Strigailiškio, buvau visiškai „žalia“. Mėgau lipdyti, piešti, labai norėjau studijuoti Dailės institute, bet neturėjau profesionalaus mokytojo, šalia nebuvo dailės mokyklų. Tik jau stodama pradėjau suprasti reikalavimus… Vis dėlto į mane atkreipė dėmesį dėstytojai: palaikė, paaiškino, pamokė. Žodžiu, įstojau!

Tavo gyvenime bene pirmiausia buvo Didžiasalis? Tiesa, tada jis šių laikų bendrinės prasmės neturėjo…

Pasiskyriau save į savo kraštą pati. Kaip minėjau, turėjau ir kitų variantų bei galimybių įsikurti didmiesčiuose. Čia jau pradėjo dirbti būsimasis. O tada klestintis Didžiasalis turėjo tai, ko reikia keramikui: molį, degimo krosnių. Nors degimo krosnys ne visai buvo pritaikytos meninei keramikai. Teko šlietis prie laboratorinės krosnelės, dėti darbus su plytomis ir laukti, kada jie „išvažiuos“. Tinkamiausia krosnis buvo kalvėje, bet ir ten galiojo savos degimo taisyklės.

Mano darbas visada buvo susietas su menu, tiksliau, keramika. Didžiasalyje dirbau dailininke, kūriau keramikos darbus interjerui, gaminau suvenyrus. Netgi nesibaigiantys medalių užsakymai – kūrybinis procesas. Medalis, nors ir nedidelės apimties, bet neretai reikalauja daugiau kūrybinės minties ir darbo nei didelis kūrinys.

Pažįstu Tave seniai. Gal nuo tada, kai vaikiškame vežimėlyje Ignalinos šaligatviais vežiodama savo pirmagimį Justiną, svarstei, ar įmanoma būtų tame vežimėlyje „sutalpinti“ dar vieną vaiką. Julytė per daug nelaukė, kol paaugs brolis ir tos vietos vežimėly dviem neužteks. Taigi tada jau buvai pagal tarybinius standartus ir ištekėjusi, ir diplomuota. Koks Tau pačiai buvo tas laikas, kai viskam savo gyvenime tarsi dėjai pamatus?

Nemanau, kad tai grynai tarybinis standartas. Tiesiog toks gyvenimas. Sutinki žmogų, išteki, gimsta vaikai. Neneigsiu, kad kiekvieno laikmečio standartai, požiūris turi lyg ir nematomos įtakos. Dabartinis požiūris į šeimos kūrimą ir daugelį kitų sričių yra nepalyginti laisvesnis. Kas žino, gal po kiek laiko apie dabartinių laikų požiūrį kalbėsim kaip dabar apie tarybinį.

Gyvenime teko viską derinti: šeimą, darbą, kūrybą. Šia prasme aš nesu kitokia. Šeimai daugeliu atvejų skyriau prioritetus ir dėl to tikrai nesigailiu. Taip pat neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų. Džiaugiuosi juose matydama polinkį menui ir kūrybinius bandymus.

Vis padiskutuojame, kas žmogui svarbiau: genai ar sukaupta patirtis. Ką gavai su genais? Kokie ryškiausi Tavo prisiminimai iš vaikystės? Ir kada apskritai Tavo gyvenime atsirado molis?

Viskas svarbu. Manau, tėvų gebėjimai persiduoda vaikams. Mano tėvas turėjo meninių gebėjimų. Jis buvo nagingas meistras, jo sumeistruoti daiktai (spintelės, aviliai, stalai, rogutės) stovi ligi šiol. Mama turėjo subtilų meninį pajautimą, gražiai verpė, mezgė, derino spalvas… Į tada tėvų daromus darbus per daug dėmesio nekreipdavom. Tik dabar pradedam įvertinti.

Vaikystėje buvau (o ir dabar esu) gamtos vaikas. Stebėjau augalus, gyvūnus, nardžiau po miškus, skaičiuodama paukščių lizdelius, grožėjausi ir džiaugiausi kiekvienu gamtos kūriniu ir reiškiniu.

Nuo vaikystės lipdydavau iš plastilino ir lauko molio. Miške prie Strigailiškio, skardžiuose esančiose molio atodangose, imdavau molį ir čia pat lipdydavau. Kaip to įrodymą turiu iš to laiko išlikusią vieną nuotrauką! Prisimenu, kad patikdavo lipdyti vadinamąsias lietuvaites su tautiniais drabužiais, kurias vėliau, aišku, nedegtas, spalvindavau guašu. Žinoma,¨gyvūnėliai, paukščiai, indai, net įvairios kompozicijos buvo mano ne kartą lipdytos ir perlipdytos.

O kas dabar labiausiai prie širdies? Figūros, vazos, kompozicijos?

Apžvelgusi savo darbus pastebėjau, kad mano kūryboje vyrauja įvairios indų, vazų grupės, dekoratyvinės kompozicijos. Visą laiką svajojau užsiimti skulptūra (nenutolstant nuo keramikos). Ši svajonė tebėra gyva!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Neabejotinai turi tokių žmonių, kurie tave „formavo“, o gal net ir dabar „formuoja“ to net nežinodami. Kas jie, Tavo gyvenimo, kūrybos mokytojai? Kaip rikiuoji eilę tų, kurie Tave sukūrė kaip menininkę, kūrėją, mokytoją? Kalbu ir apie menininkus, Tavo kolegas, į kuriuos norėtumei lygiuotis, būti šalia jų.

Sakyčiau, kad pradžioje buvau savamokslė. Piešdavau ir lipdydavau, kaip man atrodydavo tinkama. Tuometėje mokykloje dailės pagrindų negavau, nes dailės mokė atsitiktiniai mokytojai. Bet jei atidžiau pažvelgus į buvusį laiką…

Mano vaikystėje į mūsų kraštą atvažiuodavo daug vasarotojų iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo). Pas mus vasaromis apsistodavo trijų seserų šeimos. Vienos iš jų dukra Karina buvo dailininkė, kuri vis eidavo piešti į gamtą (iš natūros). Man būdavo labai smalsu, kaip ji piešia. Bet labiausiai patraukė vyresnio amžiaus žmogus iš to paties Leningrado, kuris iš natūros tapydavo peizažus. Aš žinodavau, kur ir kada jis tapo, ir ištisai „trindavausi“ aplinkui. Matyt, jau tada tiek domėjausi menu, kad šis vyras, kurio net vardo šiandien nepamenu, tai suvokė, atsiuntė man puikią piešimo knygą „Risunok“, aliejinių dažų, kitokių tapybos priemonių. Iki šiol turiu tą knygą ir ja vis pasinaudoju.

Vėliau buvo Dailės institutas. Teko mokytis ir bendrauti su daugeliu menininkų, dėstytojų. Šiltai prisimenu dėstytojus ‒ keramikus Genutę Jacėnaitę, Liudviką Strolį, Gražiną Degutytę, Juozą Adomonį, Aldoną Ličkutę, Mykolą Vrubliauską… Piešimą vienu metu dėstė skulptorius Stasys Kuzma. Dabar bendrauju su dailininke Jūrate Urbiene, su kolege tapytoja Nijole Trinkūniene, skulptore Jolanta Balkevičiene, bendrakurse keramike Rūta Brazauskiene ir kitais. Visi jie įdomūs žmonės, saviti menininkai. Be to man didelį įspūdį palieka atsitiktinai sutikti meninės sielos žmonės, nebaigę meninių mokslų, bet su stebinančiu kūrybiniu polėkiu.

A. Jakubovskienės parodoje "Mazgas" lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė
A. Jakubovskienės parodoje “Mazgas” lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė

Kiek suprantu, Tavo pasirinkimo planuose pedagoginio darbo nebuvo. Būtumei studijavusi tuomečiame Vilniaus pedagoginiame… Kas nulėmė tokį apsisprendimą ir, apskritai, kaip ryžaisi?

Pedagoginis darbas atrodė ‒ ne man. Visos mano svajonės tilpo į meną, keramiką, parodas… Darbą įsivaizdavau kitaip. Pasirodo, gyvenimo vingiai nenusakomi. Byrant Didžiasalio statybinių medžiagų kombinatui (tuo metu jau turėjau kambarėlį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate), gavau pasiūlymą vesti keramikos būrelius Ignalinos moksleivių namuose. Tokios patirties jau buvau įgijusi – mokiau Didžiasalio vaikus, tad suvokiau tai kaip galimybę likti su keramika. O darbas su vaikais, norinčiais minkyti molį, buvo priimtinas. Dabar net sakau, jog darbas su vaikais – tai kasdienė kūryba ir praktika.

Darbas su vaikais, be abejonės, turi savo žavesio, bet tai juk savęs dalybos. Ir viena, kai mokai vaiką teoremos ar skatini skaityti kokią literatūrą, o visai kita, manau, dalyti savo kūrybines idėjas. Juk platesne prasme augini ir… konkurentą.  O gal ir čia, kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis, ,,dalybos – tikras pelnas, nes duodamas tu daug imi“?

Pirmiausia, dirbdamas su vaikais visada turi būti pasitempęs, pasiruošęs atsakyti į visus, net pačius netikėčiausius, jų klausimus, žinoti, suprasti, patarti, turėti savo nuomonę. Aišku, kartu ir „pamesti“ mintį, idėją. Priešingu atveju nebus judėjimo į priekį, pradėsi virti savo sultyse. Bet ir vaikai pažarsto perliukų! Taip kiekvieną dieną neleidi sau nurimti. Užtat matydamas rezultatą jauti pasitenkinimą. Tai bet kuriam menininkui malonu. Nemažai vaikų, baigusių mokyklą, taip pat ir keramiką, tiesiog stebina savo darbais. Tikiu, kad jie savo gebėjimus ir žinias gyvenime ras kur panaudoti. Ir tas žinojimas  – džiugina.

Su mokiniais
Su mokiniais

Ką nors duoti, kuo nors dalytis gali tik pats turėdamas. Iš kur pati semiesi minčių kūrybai? Bemiegės naktys? Sapnai?

Kūryba kiekvienam menininkui – kasdiena. Jei ir nesėdi prie darbo, vis tiek apie jį galvoji, eskizuoji. Kūrybinė mintis, idėja – tai visko pagrindas. Tolimesnis darbas yra daugiau praktikos, įgūdžių dalykas. Kartais kūrybinė mintis gali ateiti netikėtai. Pamenu, dėstytoja Gražina Degutytė mums vaikštant po keramikos darbų parodą pakomentavo savo darbo atsiradimo idėją: „Pamačiau atidarytą automobilio bagažinę ‒ ir kilo mintis…“

Menininkas visada turi būti budrus, sugebėti matyti, pastebėti. Negali staiga, pasiėmęs molio gabalą, pasakyti: „Šiandien aš padarysiu meną.“ Jeigu neturi minties, vaizdinio, iš to nieko neišeis. Aišku, sistemingas darbas duoda rezultatų. Tada minties apsisukimas suaktyvėja ir kūrybinės idėjos greičiau aplanko. Kiekvienam, ko gero, tas procesas yra skirtingas. Aš kalbu apie save.

O sapnai? Jie išties kartais parodo tai, apie ką galvoji, kas jaudina. Pasitaiko, kad jie netikėti savo kūrybine prigimtimi. Pamenu, kažkada seniai sapnavau savo dėstytojos darbų parodą. Darbai nematyti. Pabudau su klausimu: ar galėčiau tuos darbus kūrybiškai realizuoti kaip savo? Juk tai – mano sapnas! O štai ruošdamasi šiam interviu ir jausdama klausimų laviną regėjau sapną. Keistą sapną. Daugiaaukštis namas, gražūs langai, o ant kiekvienos palangės – po dailią merginą. Visos laiko rankose lapus ir kažką uoliai užrašinėja. Stebiu jas sapne, baiminuosi, kad tik jos nuo tų palangių nenukristų, kad tik surašytų, ką sumaniusios. Manau, jos atsakinėjo į man pateikiamus klausimus. Taigi tarsi turėčiau jausti dabar jų visų palaikymą. Kita vertus, sapno reginys gali ir neužsimiršti – maža kada tos mergaitės gali atsidurti mano rankose, iš sapno per molį materializuotis… Nieko nėra be prasmės,  niekas neįvyksta atsitiktinai.

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Dabar – apie šviesiąją pusę. Norėčiau, kad pasigirtum. Juk sunku besuskaičiuoti, kiek išleidai mokinių, pažinusių kūrybos džiaugsmą. Gal prisimintum tuos, kurie ryškiau spindėjo ne tik Tavo klasėje, bet ir svarbiuose konkursuose, parodose. Gal turi tokių, kurie ne laisvalaikiui, o gyvenimui pasirinko Tavo, molio, kelią?

Šiandien galiu pasidžiaugti savo darbu. Daug nuveikta, pasiekta ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Pasigirsiu: iki manęs Ignalinoje profesionaliai niekas nedirbo nei su keramika, nei su jos mokymu. Per tą laiką mano mokiniai dalyvavo įvairiose rajoninėse, respublikinėse ir tarptautinėse parodose-konkursuose. Daugelis iš jų tapo laureatais arba laimėjo prizines vietas. Be to, nemažai mano mokinių surengė personalines keramikos darbų parodas. Net vardijant pavardes, skaičius, tai tebūtų tik sausa statistika. Bet už kiekvieno darbo slypi visas kūrybinis procesas: nuo minties iki galutinio darbo, nuo kūrybinės nesėkmės iki džiaugsmo (arba – atvirkščiai). Keramika – labai kaprizingas, specifinių sąlygų reikalaujantis užsiėmimas. Daug pavojų tyko nuo šio darbo pradžios iki džiovinimo, glazūravimo. Išbandymas ugnimi apskritai nenuspėjamas. Bet galutinis rezultatas viską atperka arba… gauni dar vieną pamoką.

Šiemet keramikos būrelis švenčia 25-ąsias metines. Ta proga surengėm teminių parodų ciklą. Tai reiškia, kad vėl kraustome dėžes ir rodome buvusių ir dabartinių jaunųjų keramikų darbus pagal tam tikras temas. Prie kiekvienos teminės mokinių darbų parodos pridedu ir po vieną savo darbą. Noriu būti šalia savo mokinių ir čia.

Mintimis grįždama į pradžią pamatau, kad per tuos metus išties daug nuveikta. Susidarė didelis būrys tų, kurie galėtų jau dabar savarankiškai kurti, su daugeliu savo jaunųjų keramikų bendravimas nenutrūko. Ne vienas užsuka palipdyti, pasidalyti savo mintimis, darbais, papasakoti apie sėkmes ir planus.

Keramikos kaip profesijos niekas iš mano mokinių ligi šiol nepasirinko. Tik žinau, kad savo įgūdžius ir sugebėjimus, įgytus keramikos būrelyje, panaudoja kitose meno srityse – fitodizaine, suvenyrų gamyboje. Bet tikiu, kad keramikos sėkla, atsiradus palankioms sąlygoms, sudygs. Jeigu ne konkrečiais darbais, tai bent supratimu, sugebėjimu pastebėti, įvertinti keramikos dirbinius, jų atlikimo būdus, glazūravimo ypatumus. Gal labiau suprantama tai būtų paaiškinus muzikos mokyklą baigusių vaikų pavyzdžiu. Retas kuris pasirenka muziko dalią ar bent gyvai muzikuoja, bet, kiek teko girdėti, džiaugiasi tuo, jog išmoko klausytis ir suprasti muziką.

Su mokytojos darbu apsipratai ar jį pamilai? Jei būtų galimybė vėl grįžti į pradžią, ką (ar) keistum?

Jei kartu su mokiniais suminkiau kalnus molio, jei džiaugiuosi jų darbais, jų kūrybingumu, polėkiais, jei neapleidžia tikėjimas, jog visa tai, kaip sakiau, sudygs, argi galėčiau sakyti, kad šito darbo nemyliu? O kas būtų, jei būtų? Nenoriu apie tai galvoti.

Esi iš tų, kuri netiražuoja savo darbų parodų. Pirmiausia – kodėl? Antra, vis dėlto prisiminkim tuos Tavo prisistatymus visuomenėje. Ir trečia, gal kuo pradžiuginsi artimiausiu laiku?

Tikrai ‒ nesu iš tų, kurie sistemingai pristato savo darbus parodose. Kai subręsta kas nors rimtesnio (mano akimis žiūrint), tada ir rengiu parodą. Esu surengusi šešias personalines parodas, dalyvauju bendrose parodose. Dalis parodų kol kas tėra sugulusios popieriuje, mintyse. Gal ateityje visa tai transformuosis per molį į darbus, kuriuos galima bus pristatyti ir visuomenei. Ir dabar nuolat ką nors kuriu, atidedu… parodai. Reikia susisteminti, užbaigti. Nemėgstu padrikų, atsitiktinių parodų. Pasakysiu tik tiek – kažkas bręsta!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Klausti menininko apie pomėgius ‒ rizikinga. Juk kūryba ir yra didžiausias jo pomėgis. Ir vis dėlto… Sufleruoju: tapyba, fotografija, tortai… Ko dar nežinau?

Aš kartais sakau: „Manęs laukia badas“. Visi nustemba: nepanaši… Tada paaiškinu, kad tai – iš patarlės „Devyni amatai, dešimtas – badas“.  Ko tik nesu išmėginusi: aišku, keramika, o be jos ‒ tapyba, fotografija, pynimas, vėlimas, dekupažas, batika, margučiai, rašymas… Visi kūrybiniai bandymai vienas kitą papildo, bet šiandien norėčiau šiek tiek susiaurinti savo veiklos sritis. Be keramikos mane visą laiką lydi fotografija. Visada pamatau, ką norėčiau įamžinti. Mane domina ne tik gražūs vaizdai, bet ir netikėtos situacijos, detalės, net – netvarka. Akvarelė – tai dar viena sritis, prie kurios sugrįžtu. Gal kada išdrįsiu tai parodyti ir kitiems…

Žinau, jog esi lengvai sugundoma kelionėmis, randi laiko knygai ir geram filmui, parodai. Šalis, knyga, filmas, paroda: geriausi, ką patyrei, ir tie, kuriems vis dar taupai laiką ir pinigus.

Visada jaučiau norą pamatyti svečius kraštus, pažinti jų žmones, kultūrą ir t. t. Tai dar viena mano svajonė. Galimybei pakeliauti visada teikiau prioritetą. Tam galėdavau atidėti darbus, skirti paskutinius pinigus. Bet toks pasirinkimas manęs niekada nenuvylė, nes kelionės ne tik praturtina žmogų, bet kartais padeda rasti atsakymus į seniai rūpėjusius klausimus. Kelionės – tai magija!

Knyga ir geras filmas – tai ne tik turiningai ir kartu maloniai praleistas laikas. Tai papildo žmogų, verčia susimąstyti, išgyventi, suprasti.

Parodos – tai pažintis su kitų kūryba, kuria gali pasidžiaugti. Tai – formų ir spalvų šventė. Paroda išbudina įvairius žmogaus jausmus. Niekada negali atspėti, kaip tave paveiks paveikslas, skulptūra… Iki šiol su euforija prisimenu Orsė muziejuje, Paryžiuje, aplankytą impresionistų darbų parodą. Nors daugelis iš tų darbų buvo tarsi atpažįstami, matyti knygose, reprodukcijose, bet parodos poveikis buvo toks didelis, kad net pačiai sunku buvo tuo patikėti.

Prie Trevi fontano
Prie Trevi fontano

Kaip čia menininkės nepaklausti apie mėgstamiausią spalvą, laukiamiausią metų laiką…

Su spalva ‒ atskiras santykis. Tai, bent jau man, keičiasi su gyvenimu. Buvo metas, kada buvo mėgstamos arba mažiau mėgstamos spalvos. Netgi tuo metu, kai rimčiau pradėjau galvoti apie keramiką, pasikeitė mėgstamų spalvų paletė. Labiau traukė rudos, gelsvos ir kitos žemės spalvos. Dabar man gražios visos spalvos. Nebent kartais užkliūva spalvų deriniai. Man sektinumas – gamta, kur nesuskaičiuojamas kiekis spalvų, atspalvių ir jų derinių. Pripažįstu, kad egzistuoja kai kuriais atvejais teisingas spalvų pasirinkimas. Bet spalva nekalta, kad kartais nepavyksta priderinti drabužių arba suderinti baldų kolorito.

Metų laikai? Kiekvienas savaip žavus. Tikrai negaliu išskirti nė vieno. Netgi negaliu pasakyti įprastos frazės: „Laukiu vasaros“. Man patinka žiemos baltumas su grafiškais vaizdais ir galimybė žiemą atsidėti mėgstamam darbui, kūrybai. Mėgstu pavasarį, kai medžių šakos turi savo spalvą, o vėliau viskas perauga į svaiginantį žydėjimą. Mėgstu vasaros saulę anksti rytą ir vakarinės saulės paslaptingą šviesą. Žavi šviesos žaismas ant bijūnų, rasos lašas ant liaunos žolės. Mėgstu rudenį su lietumi už lango, degančiais klevais, apsunkusiomis obelimis, spanguolyno kvapais. Svarbu sustoti ir visa tai pamatyti, užuosti, paliesti… Nemėgstu, kai tirpsta sniegas, kai nespėju pasidžiaugti kiekvienu žiedu, kol jo nenusinešė vėjas, kad vasara labai trumpa, kad nukrito paskutinis lapas.

Pavasarį ir Tave apninka žemiški rūpesčiai: turi gabalą gimtos žemės Strigailiškyje, turi tėvų namų pastogę. Ar sodini jurginus, ką taip įspūdingai ir, sakyčiau, moksliškai, darydavo Tavo mama? O gal tai – ne Tavo gėlė?

Mama turėjo sugebėjimą nepaleisti manęs nuo žemės darbų. Šiandien liko nedidelis daržiukas, kuris per gausią veiklą lieka tolimesniame plane. Kai kalbam apie gėles, iškart iškyla mamos paveikslas ir jos didelė meilė gėlėms. Gėlėms, o ne daržui, pirmiausia buvo skiriamas dėmesys. Gėlės žydėdavo ne tik prie namų, bet ir lauke prie daržų. Iki vėlyvo rudens kas nors žydėdavo. Kaimo šventėms gėlių ateidavo pas mamą.

Gėlininkystės srityje aš stengiuosi išlaikyti paveldą. Man toli gražu iki mamos. Kol kas žydi mamos darželis: narcizai, tulpės, bijūnai ir jurginai, žinoma. Juos sodinu. Tik apmaudžiai gaila, kad, regis, baigia išnykti daug mamos augintų jurginų rūšių. Gal kad mamos įgūdžių neturiu, o patarimų jau negaliu tikėtis.

 Visą gyvenimą minkai molį. Ar gyvenimą taip pat sekėsi „nusilipdyti“ pagal sugalvotą eskizą?

Kitas klausimas…

 Na, gerai, apie metus nekalbėsime, bet, tarkim, esame tame taške, kai jau yra ką prisiminti, bet kartu dar liko laiko svajonėms. Taigi – pats gražumas!

Nemėgstu klausimo „Kaip gyveni?“ Jis apima viską ir – nieko. Per vieną dieną įvyksta ir kažkas gero, ir kažkas nemalonaus, kažkas nudžiugina, kažkas pasėja liūdesį. Gyvenime buvo visko. Tik žinau, kad yra ką prisiminti, kuo pasidžiaugti. Bet mane labiau domina, ką dar galėčiau  nuveikti, sukurti, pamatyti, sutikti, pajausti…

Ignalina šiemet švenčia 150-metį. Greičiausiai, vėl, kaip mėgsti sakyti, „kepsi“ šventei medalius?  O gal šįkart Tavo dovana miestui bus kitokia?

Pavasaris visada perpildytas įvairia veikla, darbų užbaigimu, parodų rengimu. Ignalinos jubiliejus irgi įtrauktas į tą veiklą. Asmeniškai savo mintis jau dėlioju popieriuje. Tarp jų yra ir nemažai medalių variantų. Jubiliejams jau teko gaminti suvenyrus. Ne išimtis ir šiemet. Tikiuosi greitai užbaigti „degančius“ darbus ir visa galva pasinerti į jubiliejui skirtą veiklą.

Ar tiki žvaigždėmis, horoskopais, pranašystėmis, talismanais, lemtimi?

Niekada per daug nesidomėjau horoskopais ir kitokiais ženklais. Jei kartais nugirsti gerą pranašystę, norisi ja patikėti. Tikiu augalų sodinimu pagal Mėnulį, pačiai teko tuo įsitikinti. Tuo klausimu patarimus žarstydavo ir mama, bet šiandien, deja, daug ko neprisimenu. O dabar – nepaklausi!

Man svarbūs įvairūs daikčiukai, suvenyrai su tam tikra dovanojimo ar įsigijimo istorija. Jie man primena žmones, matytas vietas, išgyventas emocijas. Savotiškais talismanais pavadinčiau su meile dovanotus papuošalus… Paėmusi į rankas mamos megztas pirštines, jaučiu ne tik jų šilumą, bet ir mamos artumą. Kartais lemčiai nurašau kai kurias nesėkmes, bet tai darau nerimtai.

Ir pabaigai – klausimėlis apie puodus ir šventuosius. Šitiek molio savo rankose turėjusi ar vis dar pritartum minčiai, kad ne šventieji puodus lipdo?

Nežinau, ką lipdo šventieji, bet puodus lipdo žmonės. Priklausomai nuo žmogaus noro, sumanymo, sugebėjimų tas pats puodas gali būti ne tik mielas, buityje naudojamas daiktas, bet ir meno kūrinys. Čia kalbu apskritai apie keramiką.

Epizodiškai prabėgusi savo gyvenimo ir molio keliu, dar kartą įsitikinau savo pasirinkimo teisingumu. Bet kartu jaučiu skolą savo svajonei, manimi pasitikėjusiems ir mane palaikiusiems žmonėms, neįgyvendintoms kūrybinėms mintims. Moliui! Žodžiu, manęs laukia darbai – skolų grąžinimas.

Nuoširdžiausiai dėkoju už šį pokalbį ir daugiametę bendrystę.

A. Jakubovskienė. Indai
A. Jakubovskienė. Indai

Nuotraukos iš asmeninio A. Jakubovskienės archyvo.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *