Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas

DMnuotraukaKas aš esu?

                      Šiuo metu – dar niekas, bet ateityje žadu pasitaisyti ir kuo nors būti. Vis dar ieškau savęs, bet niekaip nerandu. Apieškojau visur: virtuvėje, po lova, sporto salėje, rašomojo stalo stalčiuose ir net kelissyk patikrinau ar neužkritau  kur už spintos, bet nieko… Ir štai netikėtai atradau save knygų lentynoje, tarp spaustuvės dažais tebekvepiančių ir iki rudumo pageltusių lapų besislapstančią mažą mergaitę, iš smalsumo baigiančią perskaityti visą biblioteką.

Ji, t.y. aš, vadinuosi Dale Miknevičiūte. Kaip turbūt jau supratote, be galo myliu knygas ir trokštu, kad jas lygiai taip pat mylėtų visi. Manau, kad perskaityta knyga būtinai reikia pasidalinti su pasauliu, kad ir kiti apie ją sužinotų, susidomėtų, perskaitytų ir išsakytų savo nuomonę. Būtent dėl to mane galima pavadinti jaunąja recenzente. Neleidžiu, kad rašytojų darbas nueitų perniek.

 

Ką aš veikiu?

                      Mano veiklos sritis gana plati: pradedant grojimu gitara, piešimu ir kitais menais, baigiant kryžiažodžių, sodoku ar kitokių galvosūkių sprendimu. Bet vis dėl to didžiausią aistrą jaučiu skaitymui. Tikriausiai man patinka pats procesas: sekti raides, vieną po kito dėlioti žodžius, jungti į sakinius, suvokti jų prasmę, gilintis į esmę… O knygose tos esmės yra labai daug, todėl pasidaro išties smagu skaityti, praturtinti savo vidinį lobyną ir jaustis protingu žmogumi.

 

Iš kur atsirado meilė knygoms?

                      Čia tikriausiai kalta yra mano močiutė, kuri mane, dar mokyklos nelankančią mergytę, išmokė skaityti, pripratino prie knygos. O kaip žinia, tai, kas priprasta nuo gimimo, įauga į kraują visam gyvenimui.

Prie šio mano įpročio stiprinimo prisidėjo ir mama. Kadangi ji dirba bibliotekininke, tai man užtenka panorėti kokios knygos, ir štai ji jau guli ant stalo visu gražumu, o man belieka tik skaityti.

Didelio paskatinimo sulaukiau ir iš tėčio, kuris pats nebuvo didelis knygų gerbėjas. Kai buvau šešerių, savarankiškai perskaičiau penkiasdešimt knygelių. Šios garbingos sukakties proga tėtis man nupirko tortą Vyšnelė. Pamenu, ne kiek tas tortas buvo skanus, bet kiek saldus džiaugsmas, kad skaitymu pelniau tėčio malonę.

Taigi, galiu drąsiai daryti išvadą, kad meilė knygoms ateina iš šeimos. Jei užaugai su knyga, tuomet gali būti tikras, kad ji lydės tave visur ir visada. Kitaip tariant, įsigijai draugę visam gyvenimui.

 

Nuo redakcijos: Dalė Miknevičiūtė 2008 metais pelnė Metų skaitytojos apdovanojimą. Tuo metu mokėsi Kupiškio r. Alizavos pagrindinėje mokykloje. Šiuo metu ji – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus  gimnazijos trečiaklasė. Publikuojame Dalės recenziją, konkurse ,,Skaitymas – sėkmė ir džiaugsmas“ pelniusią antrą vietą.  

 

Vienatvė ir… viltis 

 

Pirmasis įspūdis. Nestora, vos 96 puslapių knyga. Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas. Taip rašoma ant įdomiai iliustruoto viršelio. Pavadinimas suintriguoja: kas tas „kažkas“, kuris čia yra. Anotacijoje teigiama, kad su šia knyga  rašytojas K. Saja atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti mūsų vilčiai. Nejaugi išties atsisveikinimas?.. Bet, anot paties rašytojo, „nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali per kokią gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti“.

Pasakojimas. „Bartas atsibudo keistoj palatoj, kur dūzgė, pipsėjo, aikčiojo kažkokie aparatai. Į nosį jam buvo įstatyti vamzdeliai, kairės rankos ir abiejų kojų jis net negalėjo pajudinti. Visame kūne pajuto skausmą. Dešiniąja ranka užčiuopė savo sutvarstytą galvą, bet jos negalėjo pasukioti – trukdė ant kaklo uždėtas kietas, barškantis įtvaras.

„Mane tikriausiai yra pasigrobę kokie nors ateiviai“, – pamanė jis ir stengės prisiminti, kada ir kaip tai atsitiko.“ O atsitiko baisi nelaimė – autoavarijoje sužalotas Bartas atgavo sąmonę ne kosminiame erdvėlaivyje, bet ligoninėje, reanimacijos palatoje. Ir tik paskui sužinos, kad šios katastrofos metu jis nukentėjo mažiausiai – kartu su juo važiavę patėvis ir motina žuvo. Trylikametis berniukas liko vienas, nepaliaujamai slegiamas kaltės dėl įvykusios tragedijos ir apsuptas sukčių bei išnaudotojų, kurie užuot pagailėję našlaičio gviešiasi naudos sau. Bet vis dar liko viltis surasti tikrąjį tėvą. Tik kaip tai padaryti, jei beveik visiškai jo nepažįsti?

Veikėjai. Knygoje ryškesni vyriški veikėjų paveikslai. Barto palatos draugai – šmaikštusis optimistas Lukas ir niektauza Arnoldas. Agresyvus ir šiurkštus patėvis Tadas Bernaponis, jo darbdavys Pranas Šerepka. Moterys čia truputį nublanksta. Iniciatyvos imasi tik Šerepkos buvusi žmona (apie ją informacijos beveik nėra, ji veikia per kitus asmenis) ir dukra, gražuolė Rusnė, vienu bučiniu sugebanti išgydyti sužeistą Barto sielą.

Problemos. Romanas išryškina šiandieninio gyvenimo problemas: smurtą šeimoje (Barto patėvis, per vestuves užtikrinęs niekada nei pirštu nepaliesti savo žmonos, to ir nepadaro, bet kaip mušimo įrankį panaudoja tai triušiuką, tai katiną…), sukčiavimą (Šerepkos ir jo buvusios žmonos rezgamos intrigos neatsižvelgiant į Barto interesus), apgavystes (pasirodo, net Rusnės bučinys buvo suvaidintas!).

Nors kūrinio tema skaudi ir liūdna, pasakojime daug kurioziškų atvejų. Rodos, pačios paprasčiausios vaikiškos išdaigos gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Prikakoti guminiai patėvio batai atneša didžiulę katastrofą, o kvailiojimas su rimtais parašais išgelbėja visą Barto palikimą. Taip pat gausu linksmų ir vaizdingų frazių: „O tu sau gulėk, bezdėk ir nesikišk!“, „Daktarai nušniojo abi mano kojas… Iki šiol buvau šiek tiek per ilgas, dabar gal būsiu kaip tau per trumpas. Tau teks priprasti.“

Antrasis įspūdis. Iš pradžių pasakojimas žavi sklandumu, lengvu žodžių liejimu. Verčiant lapus akys vis sustoja ties Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijomis, atspindinčiomis gilesnę teksto mintį ir verčiančiomis susimąstyti. Ir tik po to, kai perskaitai viską, pastebi ir aiškiai suvoki vertybes: šeimą, draugystę, meilę, pasitikėjimą… Tai knyga iš GYVENIMO – atspindinti tokią realybę, kokia ji yra.

Šiame romane, kaip ir kituose K. Sajos kūriniuose („Klumpės“, „Kurio nieks nemylėjo“…), jaučiamas paprastumas ir humaniškumas, tvirtas ryšys tarp pagrindinio knygos veikėjo ir paties autoriaus. Pats rašytojas teigia, „beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų, ir jis tampa šaunus, jeigu juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.“ Nelengvas, kaip ir paties autoriaus vaikystė. Tai byloja ir knygos pabaigoje išspausdinta atsisveikinimo kalba „Plunksna“, aprėpianti visą rašytojo, dar vaiko, gyvenimą: nuo tamsaus Dėdinos prieškambario ir džiovos iki pirmosios rašalo perteklių sulaikančios plunksnos ir molinio gaidelio, kuriuo galima linksmai pašvilpauti.

                      Ar verta?.. Užversdama paskutinį puslapį susimąstau. Knyga „Čia kažkas yra“ pateko į 2010-ųjų Metų knygos penketuką, tai paskutinis Kazio Sajos, tikro lietuviško žodžio meistro, kūrinys skirtas jaunajai kartai. Be to, čia TIKRAI kažkas yra! Kažkas, kad jaunasis skaitytojas pasijaučia subrendęs, perkopęs iš nerūpestingos vaikystės į rimtą ir sudėtingą suaugusiųjų PASAULĮ. Galų gale tai tiesiog įdomus romanas, neilgas, neatimantis daug laiko skaitymui – nieko neprarasite, o pasiimsite gana daug. Kiek priežasčių perskaityti!.. Ypač, jei patinka nebanalios, intriguojančios, gyvenimiškos istorijos.

Dalė Miknevičiūtė

Rašytojas Kazys Saja. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *