Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

"Detroitas". Filmo afiša.
“Detroitas”. Filmo afiša.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

Karolis Baublys

Amerikiečių kino režisierė ir scenaristė Kathryn Bigelow nėra tipiška kurianti moteris, kuriai kūryba – jausmų išraiškos forma. Jos filmų pasaulis, atskleidžiantis aktualius amerikiečių politinius ir socialinius reiškinius, pabrėžtinai maskulinistinis, kupinas prievartos, smurto, teroro. Tokiame pasaulyje humanizmas nuolat patiria pavojų, jam grasinama. Puikų kinematografinį išsilavinimą turinti režisierė (jos mokytojai Kolumbijos universitete buvo Susan Sontag ir Milošas Formanas) 2010 metais tapo pirmąja moterimi kino istorijoje, apdovanota Oscaru už režisūrą (juosta Išminuotojų būrys (The Hurt Locker; 2008) tapo tikru triumfu). Kokią staigmeną žiūrovams ši drąsi kūrėja pateikė 2017-aisiais?

UDP_04534.CR2
Riaušės Detroite.

Naujojo režisierės filmo, istorinės dramos Detroitas (Detroit), centre – kone dokumentiškas sudėtingo reiškinio – rasizmo – tyrinėjimas. Juosta nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą priverčia pajusti nepatogią ir tamsią 1967-ųjų vasaros atsmosferą. Tais metais Detroitas išgyveno politinės-socialinės suirutės apogėjų: afroamerikiečių maištas prieš rasinę segregaciją pasiekė kulminaciją. Anot istorinių dokumentų, tuo metu automobilių prekybos ir soul muzikos centro Detroito visuomenę sudarė 40 % juodaodžių, o policijos pareigūnai buvo išimtinai baltieji (98 %). Netylančios gatvių riaušės ir nuolatinė įtampa priverčia Detroito policiją imtis brutalių veiksmų. Tačiau kur baigiasi riba tarp profesinės pareigos ir piktnaudžiavimo turima valdžia?

Kathryn Bigelow atskleidžia šį chaotišką amerikiečių istorijos puslapį vienos košmarą primenančios nakties įvykiais: jaunų vietinių muzikantų grupė The Dramatics ir jos lyderis Larry᾽is Reedas (talentingai įkūnytas juodaodžio aktoriaus Algee᾽o Smitho), negalėdami koncertuoti dėl sukilusių riaušių, randa prieglobstį nedideliame motelyje, kur juos priglaudžia dvi žavingos baltaodės amerikietės, ieškančios nuotykių. Neapdairus vieno motelyje apsistojusio afroamerikiečio žaidimas žaisliniu pistoletu nekaltai „pagąsdinant“ baltaodžius policininkus baigiasi didele drama: į motelį įsiveržusi policija, remdamasi brutaliais metodais, mėgina visus motelio gyventojus iškvosti, kur slepiasi numanomas snaiperis. Pamažu išryškėja tikrieji baltaodžių tvarkos sergėtojų veidai.

Britų aktorius Will Poulter (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.
Britų aktorius Willas Poulteris (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.

Iš veikėjų visumos išsiskiria trys pagrindinės figūros: minėtas muzikantas Larry᾽is Reedas, šalia motelio naktiniu sargu dirbantis ir solidariai afroamerikiečius ginantis Melvinas Dismukesas (iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega) ir baltaodė Julie (britų aktorė Hannah Murray), sulaukusi policininkų neapykantos vien dėl to, kad partneriu pasirinko juodaodį vaikiną. Filmas pamažu atskleidžia dramatiškas jų gyvenimo istorijas, subjaurotas košmariškos nakties įvykių: Larry᾽ Reedas, visą gyvenimą svajojęs tapti muzikantu, galiausiai atsisakys šlovingos karjeros, kankinamas nekaltų draugų mirčių. Nenorėdamas linksminti baltaodžių, jis gyvenimą paskirs kukliam bažnytiniam chorui. Nakties sargas Melvinas Dismukesas, atsidūręs ne vietoje ir ne laiku, vos netaps atpirkimo ožiu, apkaltintas policininkų įvykdytais nusikaltimais. Žiūrovą labiausiai sukrečia tai, kad minėtieji veikėjai nėra fiktyvūs, tai – realiai egzistuojantys žmonės, kurių patirtis visam laikui paženklino lemtingoji naktis.

Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme "Detroitas" vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.
Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme “Detroitas” vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.

Filmo režisierė Kathryn Bigelow ir nuolatinis jos filmų scenaristas Markas Boalas, remdamiesi archyviniais dokumentais, policijos raportais, asmeniniais dramos dalyvių liudijimais ir senomis nuotraukomis, sukūrė neabejotinai sukrečiantį ir meniniu požiūriu vertingą filmą, balansuojantį tarp dokumentikos ir fikcijos. Bene įdomiausias filmo sprendimas – mėginti atkurti tai, kas vyko už uždarų durų, ir ko tragedijos dalyviai negalėjo žinoti. Būtent šiuose epizoduose dokumentika palaipsniui virsta fikcija. Nors filmo papasakota istorija įvyko lygiai prieš 50 metų, žiūrovas priverčiamas iškelti nepatogų klausimą ‒ ar mūsų požiūris ir įsitikinimai iš tiesų pasikeitė? Sukrečiančiu realizmu pasižyminti istorinė drama – neabejotinai viena iš realiausių pretendenčių į artimiausią Oscarų apdovanojimą.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *