Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Kaip aš įsimylėjau po alyvų krūmu
Birutės Žemaitytės nuotrauka

Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Gintarė Adomaitytė

2014-05-21

Man šešeri

Tėvas mane sodinasi ant kelių. Važiuojame, važiuojame… Jis beria žodžius. Atkartoju:

–  Paryžius, Londonas, Berlynas…

Miestų daug. Visi negali būti stebuklingi. Bet vienas – toks. Kai  sakai Vilnius, burnoje saldu. Akyse  bokštai. Ir kailiniai.

–  Vilnius – tai kailiniai. Kaunas – rankovė.

Taip sakęs senelis, tėvo tėvas Juozas. Jo niekada nemačiau: pražuvo Brazilijoje. Nieko nemačiau iš tėvo giminės… Kai atvežė mano mažą tėvą iš kaimo į Kauną, į aklųjų mokyklą, tai ir paliko.

Netoli mūsų namų – kaštonų parkas. Parke – baltas rūmas. Ir parke, ir rūme žaidžia akli vaikai. Tėvas juos moko muzikos. Kadaise ten žaidė ir jis…

Rūmo skambus pavadinimas: Aklųjų institutas. Čia mano neregys tėvas patyrė laimę. Tą dieną, kai pirštais perskaitė pirmąją raidę: A. Savo raidę. Jis – Antanas Adomaitis. Aklųjų raštu A – vienas taškas. Vienas gumbas, iššokęs storame popieriuje. Tą raštą sumanė prancūzas. Jo pavardė Brailis.

Laimę tėvas patyrė darsyk. Į kaštonų parką atėjo skautės. Skaityti akliesiems. Brailio knygų, taškuotų gumbuotų, skaitomų pirštais, anais laikais beveik nebuvo. Jų ir dabar stinga; jas, storesnes už storas, sudėtinga lentynose talpinti…

Viena skaitovių skaučių – mano mama. Jos raidė lietuvių abėcėlėje paskutinė: Ž. Živilė. Trys taškai…

– Jei kada sumanysiu tekėti už aklo, veškite mane į beprotnamį, – taip savo mamai sakė dvylikametė Živilė.

Živilė už Antano ištekėjo po dvidešimties metų. Blaivesnio proto žmogaus, nei mano mama, nesu sutikusi.

Man aštuoneri

Daužosi, plakasi, laukan išlėks mano širdis.

– Atsisveikinkite su Gintare. Ji išvažiuoja į Vilnių, – sako   antrokams mokytoja.

Tai aš – aš! – važiuoju į Vilnių.

Iš Kauno Žaliakalnio važiuoju į Vilniaus Antakalnį.

Iš medinės mokyklėlės į naujovišką, didelę mokyklą.

Vilniuje vėl laukan šoka širdis: nesusikalbu.

Kiemo draugės kalba rusų kalba. Tatjana, Tasia, Nataša… Jos visos šnairuoja į mane. Kur ne… Neištaria mano vardo. To vardo, kuris turi istoriją… Ilgai jį man rinko visa giminė. Norėjo lietuviško. Lietuviškiausio.

Tai tik dabar, knygų prisiskaičiusi, žinau: ten, kur kalba angliškai, būčiau Ember. Bet man tik aštuoneri. Dar naiviai tikiu: gintaro galima rasti tik Lietuvoje. Tik…

Vilniaus kieme auga alyvos krūmas, o po alyva – suoliukas. Čia ir apsigyvenu. Ne su vaikais. Su knygomis.

Netoliese teka Neris. Į mano Kauną teka, kur daugiau… Prie Neries žalias medinis namelis.Visai kaip Žaliakalnyje. Namelyje kvapnu. Tai – bilbioteka. Beveik kas dieną iš jos tempiuosi knygas.

Meilė/ Štai kas mane ištinka po alyva ant suoliuko pavasarį. Skaitau

Janušo Korčako knygą ,,Karalius Motiejukas Pirmasis”.

korcakas_karalius-motiejukaspirmasis

Įsimyliu nuskriaustą vaiką karalių. Ir… žmogų, apie jį parašiusį. Pirmajame knygos puslapyje rašytojo nuotrauka. Ne suaugusio… Rašytojas pats sumanė, kad knygai tinka jo vaikystės atvaizdas.

Gal kam ir pasiseka išsaugoti savo meilę visą gyvenimą. Iki mirties. Man ne. Niekada. Lieka tik prisiminimai… Privalau meilę, tą Motiejuką,  grąžinti bibliotekai. Nešu ją priglaudusi glėbyje. Ją ir dar šūsnį knygų.

Prieš mane eina pora, Jis ir Ji. Artistai. Žmonės, kuriuos tiek kartų mačiau per televizorių.

Ir ne tik.

Vilniuje tėvai jau ne mokytojai. Jie dirba leidykloje. Tėvas rūpinasi tomis taškuotomis, gumbuotomis knygomis. Kurias aklieji skaito rankomis… Mama – garsinėmis. Kurių aklieji klauso…

Jis ir Ji kartais ateina į mamos studiją. Įskaityti knygų į juostą. Sukasi magnetofonai, o aplink juos sukasi daili šviesiaplaukė. Mama sėdi kaip prikalta. Ji budriai klauso, ar graži artistų lietuvių kalba. Mano mama gali – toks jos darbas – skaitymą stabdyti. Taisyti… Jį ir Ją, tuos aktorius, stabdo retai. Maža to: Jos šiltą balsą mano aklas tėvas myli.

Nekeista, kad artistus pamačiusi išmėtau knygas. Keista, kad Jis ir Ji,  suaugę žmonės, mergiūkštės knygas renka. Gražina ir Eduardas pakelia nuo Vilniaus šaligatvio mano meilę. Mano Motiejuką.

 

Man… penkiasdešimt ir…

Po langu klega vaikai. Lietuviškai. Rusiškai. Lenkiškai. Susiklega. Geras triukšmas: jis man padeda rašyti knygas. Bet…

Vilnietiškos žydų tarmės nebeišgirsiu. Buvau šeštokė, kai į Izraelį iš Lietuvos patraukė mano miesto žydai.

–  Mira Šleimovič, ar Vilnių dar pameni? – retsykiais sakau nežinia kur esančiai suolo draugei.

Jei tik einu Antakalnyje pro jos buvusį namą…

Kas patyrė, kaip sunku būti klasėje naujoku, suvoks, kodėl man svarbi Mira. Ji mane pakvietė kartu sėdėti.

Prirašiau knygų apie rašytojus. Net tris. Apie tuos, kuriuos mylėjau vaikystėje. Netikiu knygomis, kuriose nėra meilės. Netikiu žmonėmis, kurie niekada nemylėjo.

Tikiu alyvos krūmu. Suoliuku. Ir dabar, Motiejuko (arba meilės…) pasiilgusi, ant jo prisėdu.

Tikiu bibliotekomis. Jos kvepia taip svaigiai, kaip Vilniaus ruduo.

Gal net svaigiau už rudenį.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *