Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *