Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Milda Savickaitė

Tiek daug norisi pasakyti – bet net nežinau nuo ko pradėti… Kaip sutalpinti keturiolika metų brandintą jausmą į kelis lapus? O gal net nebandyti to daryti? Gal tiesiog kalbėti, kalbėti, kalbėti  kol žodžiai patys suras savo vietą lape, o (visai netikėtai ištraukti) atsiminimai  tyliai suguls į savo vietas širdies stalčiukuose… Bet vis dėlto – nuo kažko pradėti reikia! O ta pradžia – kaip dabar atsimenu – buvo kai vadovė Jolanta (sau būdingu sparčiu žingsniu) įžengė į klasę. Buvau maža, sarafanu ir dideliais kaspinais plaukuose pasipuošusi Mildutė. Man įduotą baltą lapą (tikriausiai prašymą) klusniai parnešiau savo nuostabiausiai mamai namo ir nuskambėjo mano gyvenimą pakeisianti frazė – „Tai gerai. Jei nori – lankyk“ (suprask dramos būrelį).

Ir štai – aš jau esu Ignalinos rajono gimnazijos vaikų ir jaunimo teatro „Iki“ dalis! Pirmoji scena kurioje stovėjau – Ignalinos progimnazijos aktų salė: dideli balti langai, rudos grindys, rudi kulisai ir paslaptingasis mažasis vadovės kambarėlis. Pačios aktorystės meistriškumo pradžios nebeatmenu, tik žinau, kad debiutavome su spektakliu “Begemoto oda”. Kūrybinį procesą irgi sunku nupasakoti, bet atminty yra vienas repeticijos kadras kada veiksmas vyko ne aktų salėje, bet pievoje prie tuomet dar veikusio fontanto (šalia mokyklos valgyklos). Buvome gauja mažų, triukšmingų vaikų – mylinčių vaikų. Būtent teatre ir atradau savo šešis bendražygius, daugiau ar mažiau, kūrusius gėrį kartu visus dvylika metų (Ugnė, Vaida, Nida, Dominyka, Šarūnas, Justas). Dabar jau visi išsibarstėme, bet ojėėėj – artumo atmosferą, kurią sukūrėme – be galo sunku nupasakoti (reikia mus pamatyti kartu!). Po „Begemoto odos“ sekė gyvūnėlių ir vabaliukų periodas. Visas metamorfozes atsimename su šypsena: kiškučiai, bitutės, gėlytės, žiogeliai, skruzdėlytės… „Zuikių margučiai“, „Pamoka nebloga“, „Mergytė ieško pasakos“. Ketveri metai scenoje – keturi spektakliai. Su jais net ir gastroliavome po Ignalinos rajono mokyklas.

Kai šiek tiek paaugome – pasaulį išvydo „Berniukas mergaičių tualete“ – tai tas spektaklis, su kuriuo gastroliavome ne tik rajone, bet ir respublikoje. O ir pirmąjį savo teatrų festivalį labai gerai atsimenu, tai Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai“ rengiama „Bendraamžių scena“. Į kitą Lietuvos kampą važiavome dideliu mėlynu progimnazijos autobusu. Bet kadangi ir metų tada buvo mažai – nelabai pajaučiau tą festivalio dvasią… 2008 – 2009 metai (mūsų septynetas įžengė į devintą –  pirmąją gimnazijos klasę) ir mes dabar esame baubai! („Meška balionėlyje arba baubokiškos istorijos“) Tai tas laikotarpis kada visi paaugome, pradėjome suprasti scenos darbo subtilybes ir prieskonius. O ir teatro kartos smarkiai pasikeitė. Jei neklystu, buvome vyriausiųjų grupė (juk taip smagu „pagaliau užaugti“..) Ir festivalis, kuriame oficialiai buvome pristatyti kaip Ignalinos rajono gimnazijos teatras – Šiaulių „Baltoji varnelė“… Užmegztos tvirtesnės pažintys su kitais teatrais, kartėlis širdyse nenorint išvykti, ir tas paaugliškas laisvės troškimas (o vadovė tyliai kentė mūsų pirmąsias meiles ir didžiuosius ožius). Tai buvo tas lūžis, kada pradėjome lyginti „scenų gerumą“, važinėdami po festivalius Lietuvoje, kada pradėjome vertinti kitų aktorių darbą, kada patys pradėjome dirbti scenoje su dar didesniu atsidavimu. Ir tai tas vienintelis spektaklis, kuriame mūsų septynetas vaidino savo pilna sudėtimi – niekas teatro nepaliko ir visi tiesiog spindėdavo nuo darbo kartu. „Meška balionėlyje“ tas spektaklis, kuriuo buvo apvažiuota (nepabijosiu pareikšti) tikrai vos ne visa Lietuva – net klojimo teatre,     Anykščiuose vaidinome. Tai ta mūsų „meškutė“, su kuria ir „Šimtakojo“ (Lietuvos mėgėjų teatrų savotiškos varžytuvės) atrankas praėjome ir gavome apdovanojimą. Tai tas spektaklis, kuris mus augino ir užaugino.

Na ir štai – „NewPelenė“ – ir jau junti kaip greitai bėga laikas, kaip žmonės, su kuriais vaidinta daugybę kartų ir susipažinta festivalių metu, pradeda palikti teatrą(-us), kaip į teatrą ateina nauji, mažesni, kaip tie patys mūsų organizuojami „Bildučiai“ keičiasi… Pelenėje jau vaidinome vien vyresni, ir tikrai tapome šeima. Pelenės šeima. Tai spektaklis – miuziklas. Nes muzika buvo atliekama gyvai, dainavome, o kartu ir šokome scenoje. Paskutinį kartą Pelenę rodėme Skapiškio teatrų festivalyje… Ir tada atėjo 11 klasė – didžiosios dalies paskutiniai metai teatre (nes dvylikta paliekama mokslams). Vydės Brėkštos pjesė „Libido“, o aš – pagrindinė aktorė. Nepamiršiu niekada gyvenime to jaudulio prieš premjerą. Kai įeini į sceną, jauti, kad salė perpildyta, širdis daužosi, kojos dreba, žandai įgauna raudonį…… Bet vadovės pasakyta kalba prieš spektaklį suvirpino daugelio mūsų širdis  – „<…> Tai sunkiausia mano pjesė, su kuria teko dirbti, bet džiaugiuosi, kad kūriau kartu su jumis <..>“ .  Per vienuolika metų užgyventi ritualai (tokie kaip liaudies dainos Arklys dainavimas prieš kiekvieną lipimą į sceną, bučiniai į žandus prieš pat pirmuosius spektaklio muzikos akordus, ir aišku – vadovės sakoma frazė „Nei pūkų, nei plunksnų“ – o mūsų iššaukiamas atitarinys „PO VEL NIŲ !!!“) tąkart buvo milijoną kartų prasmingesni ir gilesni. Supratome, kad jau ir mūsų laikas teatre nugyventas. Kad „Libido“ – mūsų septyneto viršūnė (tik Justas paliko trupę, išvažiavo mokytis į Kauną).

Suvaidinome. Salėje įsižiebia šviesos – žiūrovai ploja atsistoję. Stebi ir nežinai ką daryti… Susirenkame nusilenkti, kviečiame vadovę įteikti dovaną – plojimai nesibaigia. Pradedame ploti salėje esantiems atgal. Ir viskas…

Darkart perskaitau šį trumpą dvylikos teatro metų apybraižą ir nežinau – ar jausmo rašant trūksta, ar reikia jo daugiau… Ir neseniai nutiko dalykas, privertęs visas atminties dulkes išlįsti į paviršių – mūsų, Ignalinos rajono gimnazijos teatras, gavo taip norėtą ir svajotą Aukso paukštę. Tikriausiai tiems, kas dažnai būna scenoje, šis apdovanojimas pasako viską – nereikia net žodžių. Prisipažinsiu – net ir man tądien nubyrėjo ašara… Ir kai pamačiau, kad iš mūsų septyneto susirinko net penki, pagalvojau, jog praeitis – labai stiprus ginklas. O kai vadovės Jolantos Narbutaitienės akyse suspindo ašaros stebint mūsų visai nerežisuotą trumpą sveikinimą (epizodas iš spektaklio apie baubus) įsitikinau, kad scena – mano namai. Privalu mylėti ją savyje, o ne save ant jos. Ir lai niekas nedrįsta šio stipraus jausmo atimti iš mūsų teatro!

Viskam pasibaigus, kai niekas nematė, sugrįžau į tą daug daug kartų vaikščiotą sakralią erdvę – sceną. Visada mėgstu taip padaryti, jei tik turiu galimybę. Ir dievaži…..! Tyla, prieblanda, salstelėjęs užkulisių kvapas. Bet ta tyla ne bet kokia – ji iškalbinga. Stovi ir jauti kaip su tavimi kalba praeitis. Jauti kiek daug žmonių, o kartu ir jausmų, troškimų matė ši vieta. Nebyliai kalbiesi su ja lyg su kažkada labai stipriai mylėtu žmogumi – ir visada gauni atsakymą. Tiesiog kvėpuoji atsiminais ir šypsaisi to net nepajusdamas.

Tikriausiai laimė tai ir yra – kada nejučiomis nusišypsai…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *