Juokiuosi pro ašaras

Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Juokiuosi pro ašaras

 Justinas Rukas, Ignalinos gimnazija, IV klasė

Žvelgiu į Lietuvą ir juokiuosi pro ašaras… Viskas taip gražu ir purvina. Turime gražią gamtą, kurią per daug saugome. Su Raudonąja knyga lengvai užmuštume žmogų. Su grybais išrauname ir savasties dalelę. Didžiuojamės tuo, kad esame nelaimingiausi. Bent jau norime didžiuotis. Todėl bijome nusišypsoti. Gyvename didelių lūkesčių ir mažos iniciatyvos amžiuje. Kam stengtis, jei dėdė iš Briuselio viską atneš?

Lietuva – lyg prostitutė… Parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiau. Teutonai, tada lenkai, rusai. Po keliasdešimt metų laisvės trūkt už vadžių – vėl iš pradžių… Savo noru įstojame į demokratiškiausią sąjungą, atsisakome savos energetikos, prarandame savo valiutą. Juk valstybė gyvuoja tol, kol turi teritoriją, valiutą ir piliečius. Nuo Naujųjų metų liks tik teritorija. Ar ilgam?..

Negera darosi žiūrint į Tėvynę… Akcentuojame patriotiškumą, tačiau iš čia bėgame lyg dalyvaudami šimto metrų rungties finale olimpinėse žaidynėse. Nereikia taip daryti. Juk ne dėl to kovojo Nalšios Daumantas, karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius… Jų seni kaulai jau seniai sutrupėjo nuo vartymosi ankštuose kapuose.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Bet ne viskas pas mus blogai. Turime šiokių tokių prošvaisčių. Lietuvaitės… dėl jų iš proto kraustosi visas pasaulis. Visi myli Rytų Europos vaidilutes. Kur daugiau pamatysi tokių mėlynakių, geltonkasių, aptakių merginų, jei ne Lietuvoje? Jos skiriasi nuo vakarų barbių, aukštakulniais kaukšinčių, tuo, kad ištikus bėdai, visada išties savo vyrams pagalbos ranką. Pats Vytautas pabėgo iš kryžininkų nelaisvės apsirengęs mergele. Tai įrodo, kad mūsų moterys yra lyg kunigaikščiai, kurie verti savo padėties visuomenėje.

Užsimerkiu… Įsivaizduoju šviesią Tėvynės ateitį. Laimingi žmonės, stipri ekonomika, iš Rusijos atsiimta Karaliaučiaus sritis. Stipri, vieninga tauta, nebijanti išreikšti savo nuomonę, besivadovaujanti krikščioniškosiomis moralės normomis… Bet tai tik utopija. Nesu tikras, kad mums pavyks ją išsaugoti. Galbūt mano anūkai gyvens nebe Lietuvoje, o Lenkijoje, Rusijoje, Kinijoje… Taip, Kinijoje! Bėgame patys, tačiau nepakeičiamų nėra. Laikas atsimerkti. Pas mus plūste plūsta Azija. Juk mums jau pradeda trūkti darbo jėgos, todėl importuojame ją iš svetimų šalių. Taigi gana svajoti, laikas veikti. Svajonėmis, kad ir kaip norėtųsi, gyvas nebūsi. Reikia dirbti, plušėti „vardan tos Lietuvos“. Jei ir nepavyktų, bent jau galėtume sakyti, jog stengėmės. Šiais laikais nebesvarbus rezultatas. Už viską svarbiau yra procesas. Neši savo kryžių, klumpi, keliesi ir vėl klumpi. Tartum Jėzus. Mūsų – lietuviškasis – Jėzus susirūpinęs, sėdi ant kelmo ir mąsto, kodėl lietuviai tokie pikti, savanaudžiai, nors iš išorės atrodo drovūs ir romūs lyg ėriukai sulaužytomis kojomis. Bijau, kad ilgainiui jau nebe mūsų Rūpintojėliui reikės ganyti šitas avis.

Nemėgstu, kai mus lygina su beždžionėmis. Nors kai kurie ir esame panašūs į jas. Aš manau, kad kilome iš kiaulių. Negalime ir bijome pažvelgti į dangų. Visi bėgame prie lovio lyg prie išganymo. Geidžiame praryti kuo didesnę jovalo, kuris įpiltas tame lovyje, dalį. Problema štai kokia: lovys nedidelis, o mūsų du su puse milijono… Visiems neišdalinsi.

Žvelgiu į Lietuvą. Pakilo margi sakalai, negrįš jie į žemę daugiau… O už mano narvelio sienos sproginėja mėtomi kiaušiniai, Vakarų kultūra ir melsvai juodos svajonės.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *