Janis Rainis: ,,Priedermes naujas man duokit“

Janis Rainis
Janis Rainis

 Janis Rainis: ,,Priedermes naujas man duokit“

 Marius Kraptavičius

Rengdamas šį straipsnį užsukau į vieno Lietuvos miestelio biblioteką. Pasiteiravau, ar turi ką nors Rainio kūrybos? Jaunutė bibliotekininkė suskubo raustis lietuvių autorių lentynoje.

‒ Janis Rainis – latvis, prie latvių ieškokite!

Kita karta. Nenustebau. Seniai nematyti mūsuose afišų su Janio Rainio vardu. O juk būta. Ne kartą jo pjesė ,,Pūsk, vėjeli!“ statyta ir rodyta Lietuvos žiūrovams, mėgėjų teatrai rinkosi jo kūrinius vaikams. Tik kada tai buvo?

O juk Rainis eiliuotoje autobiografijoje rašė: ,,Many teka latvių kraujas / Su lietuvišku maišytas, / Tai suvienytoju skirkit, / Priedermes naujas man duokit.“ Minėjo, kad jo motinos giminė yra kilusi iš Lietuvos bajorų.

Šiemet minime Janio Rainio (tikroji pavardė Janis Pliekšanis) gimimo šimto penkiasdešimties metų sukaktį, tad apžvelgsiu jo nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią.

Rainis_virselis

Gimė Janis Rainis 1865 metų rugsėjo 11 dieną Varslavanuose, Jekabpilio raj., pasiturinčio valstiečio Krišjano Pliekšanio (apie 1828‒1891) ir Dartos Grikovskos-Pliekšanės (apie 1828‒1899) šeimoje. Be Janio šeimoje augo dvi seserys: Lizė (1854‒1897) ir Dora (1870‒1950). Su pastarąja šilti, broliški santykiai išliko visą gyvenimą.

Vėliau šeima iš Varslavanų persikelia į dvarą Berkenėliuose, netoli Daugpilio.

Mokosi Janis Gryvos vokiečių mokykloje, vėliau Rygos gimnazijoje, čia susidraugauja su bendramoksliu Pėteriu Stučka, būsimu sesers Doros vyru ir Latvijos trumpalaikės, bolševikinės vyriausybės vadovu (1919). Gimnazijoje susipažįsta su antikine bei klasikine literatūra, bando rašyti eilėraščius, verčia Puškino ,,Borisą Godunovą“ ir kitus kūrinius, bet jų dar nepublikuoja.

1884‒1888 metais studijuoja Peterburgo universitete teisę, dalyvauja Peterburgo latvių labdarybės draugijoje, klausosi Eduardo Volterio, su kuriuo susipažįsta ir artimai bendrauja, paskaitų apie lietuvių, latvių bei prūsų kalbas. Laikraštyje ,,Dienas Lapa“ pasirodo Rainio straipsnis ,,Geografijos draugijos tyrinėjimai apie lietuvius ir latvius“.

Baigęs universitetą, apsigyvena Vilniuje, dirba apygardos teismo sekretoriumi ir teismo antstoliu, ,,Dienas Lapa“ publikuoja jo straipsnį ,,Laiškas iš Vilniaus“ apie vietos archeologinius darbus. Bendradarbiauja su Volteriu kalbos bei etnografijos klausimais.

1991‒1995 metais Janis Rainis tampa laikraščio ,,Dienas Lapa“ redaktoriumi, aktyviai dalyvauja to meto pažangiame sąjūdyje ,,Naujoji srovė“, rašo politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais. Vyksta į Ciurichą, į Antrojo Internacionalo trečiąją konferenciją.

1897 metais trumpam apsigyvena Panevėžyje, dirba advokatu. Prasidėjus naujasrovininkų persekiojimams, suimamas ir įkalinamas Panevėžio kalėjime.

Panevėžys lieka svarbus Rainio kūrybinėje biografijoje, nes čia į latvių kalbą jis pradeda versti Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolgang von Goethe) ,,Faustą“, bet vertimą baigia vėliau, sėdėdamas Liepojos ir Rygos kalėjimuose. Rainio verstas Gėtės ,,Faustas“ atskira knyga pasirodo 1898 metais (o vertėjas tuo metu – tremtyje). Jis ištremiamas 1897 metais į Pskovą, vėliau į Slobodską, Viatkos guberniją. Prieš tai Rainiui dar leidžiama susituokti. Sutuoktinė – poetė Aspazija (Elza Rozenberga, 1865‒1943). Šiais metais taip pat minima šios žymios latvių poetės, dramaturgės šimto penkiasdešimties metų gimimo sukaktis.

Rainis ir Aspazija
Rainis ir Aspazija

Tremtyje Rainis praleidžia bemaž šešerius metus, daug verčia, labiausiai – pasaulinės dramaturgijos klasikus: Fridichą Šilerį (Friedrich Schiller), Henriką Ibseną (Henrik Johan Ibsen), įvairius romanus. Aspazijos skatinamas, skelbia savo eilėraščius. Parengia pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“. Jo kūrybą publikuoja žurnalas ,,Majas Viesa Menešraksts“. Štai kaip Rainis poetine kalba apibūdina savąsias dienas:

Mūsų dienos

 Velkasi dienos tuščios, beprasmės,

Čia rytą, čia vakarą neša…

Silpnos bejėgės, tuščios beprasmės

Kaip kraujas iš pjūvio jos laša…

Vertė Kostas Korsakas

Grįžęs iš tremties į Latviją Rainis iš pradžių gyvena Jelgavoje, vėliau iki 1905 metų Rygoje ir Jūrmaloje, išleidžia poezijos rinkinį ,,Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“, komediją ,,Pusiau idealistas“, eilėraščių rinkinį ,,Vėtros sėja“. Žurnale ,,Majas Viesa Menešraksts“ spausdinama drama ,,Ugnis ir naktis“.

1905 metų pabaigoje emigruoja į Šveicariją, apsigyvena Ciuriche, vėliau Šveicarijos pietuose, Kastanjoloje, prie Lugano ežero. Emigracijoje Rainis ir Aspazija gyvena iki 1920 metų. Tai patys kūrybingiausi jųdviejų metai. Pasirodo atskira knyga ,,Ugnis ir naktis“, drama ,,Aukso žirgas“, poema ,,Ave, sol“, tragedija ,,Indulis ir Arija“, eilėraščių rinkinys ,,Galas ir pradžia“, dramos ,,Pūsk, vėjeli!“ ir ,,Grojau, šokau“, tragedija ,,Juozapas ir jo broliai“, draminė poema ,,Dauguva“.

Grįžusius iš emigracijos Rainį ir Aspaziją latviai sutinka kaip tautos didvyrius. Rainis aktyviai dalyvauja politiniame Latvijos gyvenime, renkamas į Latvijos seimą.

1921‒1925 metais Rainis vadovauja Nacionaliniam dramos teatrui.

1922 metais Latvijoje, Nacionaliniame dramos teatre įvyksta Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio dramos ,,Blinda“ premjera, ta proga Rainis sukuria dainą ,,Broliams lietuviams“, muziką parašo Alfredas Kalninis.

Ant kalnų tai sienos,

Ar tai jūrų gelmės

Mums skersai užstojo kelią,

Draudė eit bendrai?

Tą pačią dainą teatro choras, vadovaujamas A. Kalninio, dainuoja 1924 metais Kaune, per gastroles. Savo ruožtu Rygoje tais pačiais metais įvyksta ir Lietuvos valstybės teatro atsakomosios gastrolės. Lietuviai suvaidina keturias dramas: Vinco Krėvės-Mickevičiaus ,,Likimo keliais“, Vinco Mykolaičio-Putino ,,Valdovą“, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ,,Aušros sūnus“ ir Petro Vaičiūno ,,Nuodėmingą angelą“.

1926‒1928 metais Rainis skiriamas švietimo ministru. Aplanko Sovietų Baltarusiją, kur Minske dalyvauja Baltarusijos Kultūros instituto surengtoje konferencijoje.

1928 metais dalyvauja Henriko Ibseno (Henrik Johan Ibsen) šimtmečio minėjime Norvegijoje.

Daug rašo vaikams: eilėraščių rinkiniai ,,Saulutė ligoninėje“, ,,Paukštelis ant šakos“, drama ,,Šuo ir katė“

Kai pašlyja ir anksčiau daug rūpesčių kėlusi sveikata, Rainis gydosi Prancūzijos pietuose, Ženlepene. Beje, ne tik sveikata prasta, bet ir santykiai su gyvenimo drauge, kūrybos įkvėpėja Aspazija. Rainio gyvenimo saulėlydyje pasirodo kita moteris, Olga Kligerė. Tai aptemdo paskutiniuosius sutuoktinių gyvenimo metus.

Janis Rainis miršta 1929 metais rugsėjo 12 dieną, ką tik atšventęs šešiasdešimt ketvirtą gimtadienį, savo vasarnamyje Majoruose, Rygos Jūrmaloje.

Palaidotas Rygoje, Naujosiose kapinėse, kurios pavadintos Rainio vardu.

Kadaise mus, Šiaulių moksleivius, veždavo į Rygą ne tik Zoologijos sodo aplankyti ar gardžių saldainių ,,Karvutė“ nusipirkti. Aplankydavome ir Rainio kapines. Atmintin įsirėžė grakštus, romantiškas, lyg baleto artisto atvaizdas – tai paminklas ant Rainio kapo (skulptorius Karlis Zemdega, paminklo pastatymo data – 1934 metai).

Latviai ir šiandien saugo, brangina savo tautos poetų Rainio ir Aspazijos atminimą: jų vardais vadinamos gatvės, aikštės, mokyklos, veikia muziejai, leidžiamos knygos, statomi spektakliai. Rainio gimimo diena – rugsėjo 11-oji – Latvijos poezijos šventė.

O Lietuvoje? Ar Janis Rainis beliks tik literatūros tyrėjų akiratyje? Nejaugi visa kita nuguls istorijos užmarštin, apie kurią teprimins dvi kuklios memorialinės lentos, jog Vilniuje ir Panevėžyje kadaise gyventa latvių literatūros klasiko?

Rainis_vaikams

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *