Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Filmo "Mother!" afiša.
Filmo “Mother!” afiša.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Karolis Baublys

Sukūręs biblinį „blockbusterį“ Nojus (Noah; 2014), amerikiečių kino režisierius Darrenas Aronofsky᾽is nusprendė grįžti prie jam artimų dvasinio uždarumo, apsėdimo, beprotybės temų, nagrinėtų filmuose Requiem svajonei (Requiem for a Dream; 2000) ar Juodoji gulbė (Black Swan; 2010). Naujausias režisieriaus kūrinys – psichologinė siaubo drama-trileris Motina! (Mother!) – tai košmaras-haliucinacija apie demoniškąją kūrėjo pusę ir mylinčios moters gebėjimą (ar, veikiau, prievolę?) pasiaukoti.

Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.
Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.

Pasakojimo centre – poros išbandymas: jauna moteris (Jennifer Lawrence) ir jos vyras (Javier Bardem), gyvenantys ramų gyvenimą atokiai įrengtuose senuose namuose, sulaukia netikėtų svečių – nepažįstamo senyvo vyro (Ed Harris) ir jo ekcentriškos žmonos (netikėtai į ekranus sugrįžusi kino legenda Michelle Pfeiffer). Tačiau, skirtingai nei tradiciniuose amerikietiškuose trileriuose, nuo pat pirmųjų kadrų tampa aišku, kad istorija neįtilps į tradicinius žanrinio kino rėmus, ir įdėmus žiūrovas visuomet pastebės kažką daugiau nei galima matyti plika akimi, kažką tarp ar virš regimų ir apčiuopiamų paviršių.

Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.
Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.

Vizualiniame lygmenyje filmo pasakojimas įrėminamas širdies-deimanto metafora: filmo pradžioje ir pabaigoje regime liepsnose degančią moterį, kartu su ja liepsnoja namai; Javier Bardemo personažui atsargiai įstačius bespalvį deimantą į jam skirtą stovą, namai patys pakyla iš pelenų, grįžta į pradinę – ramybės, naujo ryto – būseną. Ugnis filme – vienas iš esminių vaizdinių, savotiškas leitmotyvas (degantis židinys, prisvilusi keptuvė, pelenai…). Ugnis ir apvalo, ir sunaikina, suteikdama galimybę iš naujo pradėti gyvenimą.

Itin įdomus sprendimas – bevardžiai personažai: Jennifer Lawrence įkūnija Motiną, Javier Bardemo antiherojus yra tiesiog Jis, Ed Harris vaidina Vyrą, Michelle Pfeiffer – Moterį. Anonimiškumas sustiprina vos juntamą susvetimėjimą, detaliai ryškinamą tarp Motinos ir Jo. Iš pažiūros jųdviejų pora niekuo neišsiskiria: jis – rašytojas, ji – namų šeimininkė, tačiau dialogai, pasižymintys elipsių gausa, išryškina nuolatinę įtampą tarp realios padėties ir lūkesčių, kurie nėra ir nebus pateisinti. Tiek jis, tiek ji linkę į neurozę ir paranoją (Javier Bardemo personažas klimpsta į depresiją dėl nesugebėjimo rašyti, ji – dėl pedantiško rūpesčio namais, reprezentuojančiais jos jausmus vyrui). Istorijai krypstant į pabaigą, ryškinama mintis, esą Jam, kaip rašytojui, reikalinga ne tiek jį mylinti moteris, kiek jos meilė, glostanti kūrėjo ego. Javier Bardemo įkūnijamas personažas paaukoja mylimąją ir savo namus vardan kūrybos ir į beprotybę linkusių gerbėjų.

Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.
Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.

Nuo pat filmo pradžios ryškinamas namų, kaip gyvo kūno, vaizdinys: namai kvėpuoja, juda, turi plakančią širdį, kraujuoja… Itin niuansuotas garsinis lygmuo: susidaro įspūdis, lyg žiūrovas girdėtų senų namų alsavimą ir neaiškų šnabždesį. Itin stambūs planai tik dar labiau paryškina objektų, medžiagiškų pavidalų faktūrą. Tokiu pat medžiagišku pavidalu virsta ir žmogaus kūnas (kamera iš labai arti fiksuoja menkiausią pagrindinės veikėjos veido krustelėjimą).

Namai kaip gyvas kūnas filme "Mother!"
Namai kaip gyvas kūnas filme “Mother!”

Istorija nuo pat pradžių pasakojama iš Motinos perspektyvos, ji kaip namų sergėtoja privalo susigrumti su šeimos ramybę sudrumstusiais įsibrovėliais. Nuo pat pirmųjų akimirkų žiūrovas seka sunkiai paaiškinamas, niuansuotas pagrindinės veikėjos jausenas, kurios svyruoja nuo mistinių,  iracionalių grėsmės, baimės pojūčių iki nesugebėjimo atskirti realybės nuo paranojiškų haliucinacijų. Finaliniai istorijos momentai, artimi absurdui, ryškina idėją apie patologišką vaizduotės išsigimimą. Kaip taikliai pastebi prancūzų kino kritikas Louis᾽as Guichard᾽as, Darrenas Aronofsky᾽is akivaizdžiai rėmėsi Romano Polansky᾽io kinematografija: pirmoji filmo pusė savo klaustrofobiška įtampa primena lenkų kino genijaus Pasibjaurėjimą (Repulsion; 1965), antroji filmo pusė, kurioje susikoncentruojama ties motinyste, nurodo į žymųjį Rozmari kūdikį (Rosemary’s baby; 1968).

Apibendrinus galima būtų pasakyti, kad Motina! – tai filmas-metafora apie ribų tarp tikrovės ir fikcijos nusitrynimą, apie kūrėjo egoizmą ir kūrybos ambivalentiškumą. Įvairiose pasaulio valstybėse (Italijoje, Prancūzijoje, JAV) filmas sutiktas šaltai. Lieka tik spėlioti, ar toks pat skeptiškas žvilgsnis į naująjį, neabejotinai kūrybišką, Aronofsky᾽io filmą bus būdingas ir Lietuvos žiūrovui.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *