Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016
Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Su tapytoju Romanu AVERINCEVU kalbasi rašytoja Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA.

Jauno, ką tik trisdešimt penkerių metų sulaukusio dailininko Romano Averincevo kūryba dažnai vadinama ekspresionistiniu primityvizmu arba primityvistiniu ekspresionizmu.

Tapytojas Romanas Averincevas  yra dažnas plenerų dalyvis. Parodose dalyvauja nuo 2004 metų. Yra surengęs trylika personalinių parodų. Menininko darbuose pristatomi siužetai  itin dinamiški, emociškai provokuojantys ryškia koloristika ir formos ekspresija.

Gimusio, užaugusio ir iki šiol Veiveriuose gyvenančio bei kuriančio Romano darbai, pasak meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, turi daug sąsajų su vokiečių modernistų grupės „Brücke“ („Tiltas“) kūryba. Tiktai R. Averincevo potėpiai esą šmaikštesni, šiek tiek ironizuojantys ir sukuriantys pulsuojantį terapinį vakuumą – tartum gretutinį pasaulį, kuriame gana vietos ir atvirumui, ir švelniam sarkazmui, ir aplinkinio pasaulio reminiscencijoms.

O meno kritikė Gintarė Žitkevičiūtė teigia, jog šis tapytojas mėgsta itin ryškų koloritą, banguojančias linijas ir chaotiškus, dažnai iš tapytojo kasdienybės bei atsiminimų kylančius siužetus.

Romanai, esame gana neblogai pažįstami jau trejus metus. Bevardėje parodoje, man regis, puikiai atskirčiau Tavo kūrybos stilistiką, tačiau apie Tave patį menkai ką žinau. Gal pravertum slaptąsias duris – man ir ,,Meno bangų skaitytojams?

Jokių didelių slėpinių neturiu. Gimiau ir augau, kaip sakyta, Suvalkijoje, ten lankiau dabartinę Tomo Žilinsko gimnaziją ir Veiverių meno mokyklą, paskui įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti tapybos, įgijau bakalauro diplomą. Pirmą „personalinę parodą“ surengiau vos tik įstojęs į aukštąją mokyklą, jos foje – iškabinau ten savo piešinius.

Tavo balse girdžiu truputį savišaipos ar net skepsio…

Tai kad aš trijų savo parodų, surengtų studijuojant, nelaikau rimtomis meno paraiškomis. Didesnio dėmesio vertos tik vėlesnės personalinės parodos, jau baigus Akademiją. Na, dar man svarbus pirmasis pleneras, vykęs 2004 metais Birštone. Jis buvo skirtas Antano Gudaičio gimimo 100-osioms metinėms. Tą vasarą buvau baigęs jau tris kursus…

Ir vis dėlto prisiminkime tas – ,,nerimtąsias“. Juk nė vienas mūsų nepradeda kurti nuo ,,Stepių vilko“ (turimas galvoje vokiečių rašytojo Hermano Hessės romanas) ar Eifelio bokšto…

Kai gulėjau ligoninėje, tušinuku ant A ketvirto formato pripiešiau savo likimo brolių portretų… Tokia buvo antroji mano paroda. O ketvirtame kurse eksponavau akvarele lietus merginų portretus. Tą parodą pavadinau ,,Blogio pradas“.

Aliuzija į Ievos nuodėmę Rojuje?

Galima būtų pasakyti ir taip…

Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. 2016
Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. Kairėje – Daiva Tankevičienė, dešinėje – Laura Slavinskaitė (dailininkui pozavusios jaunosios tapytojos). 2016

Esi sukūręs ir dar vieną ne itin moterims palankų ciklą, kuris vadinasi ,,Nuodėmių planeta“. Nemyli moterų? Ar kaip suprasti?

Kodėl nemyliu? Myliu! Labai myliu savo mamą, nuoširdžiai gerbiu savo globėją, dailės pedagogę ir galerijos savininkę Ireną Mikuličiūtę-Miką, nors tiek viena, tiek ir kita kartais ,,užknisa“.

O ,,Nuodėmių planetos“ idėja gimė Palangoje… Atostogavau ten kartu su tėvais ir kas vakarą traukdavau į naktinius klubus. Deja, ten buvusios merginos nekreipė į mane jokio dėmesio, nenorėjo net kartu šokti. Kas beliko? Stebėti besisukantį veidrodėliais apklijuotą palubės žibintą… Tie veidrodžiai sudarė iliuziją kažko užskliausto. Pamaniau: ką man tai primena? Ogi moters vaginą! Tiesiogiai perkelti emociją ant drobės būtų buvę nešvanku, nesolidu, todėl nusprendžiau aliejumi ant drobės nutapyti portretų ciklą, pavaizduoti moterų veidus orgazmo metu. Pritapiau visokiausių – „saldžių“ ir „karčių“, baltaveidžių ir juodaodžių, net vieną savo buvusią mokytoją pabandžiau įsivaizduoti tokią intymią sekundę… Šią parodą pristačiau Irenos Mikuličiūtės galerijoje 2009 metais.

Jau minėtas meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas, „Šiaurės Atėnuose“ analizuodamas Tavo parodą „Kelionė į Tuštumą“, sukurtą pagal rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čepajevas ir Pustota“, rašė: „Galime teigti, kad R. Averincevas viską dalina pusiau, tarsi norėtų žiūrovui atskleisti savo tikrąjį gyvenimą ir sukonstruotą fikciją. Tai įprasmina dualistinio pasaulio, dualistinės tuštumos įvaizdį. Menininko tapomas pasaulis – tarsi įvykių, kelionių, pokalbių mozaika, kuri ypač sutirštinama, o ne slepiama po kaukėmis, kurioje išnyksta ribos tarp to, kas yra, ir to, kas buvo.“ Sakei, jog ši Tavo paroda – viena sėkmingiausių…

Taip, apie „Kelionę į Tuštumą“ tikrai nemažai rašyta – ir „Šiaurės Atėnuose“, ir „Kauno dienoje“. Be to, mano darbas „Trikinkė“ buvo už 1000 litų nupirktas.  Tokie pinigai – didelė paspirtis žmogui, kuris gyvena vien tik iš meno.

Paveiksluose kūriau įvairiausias situacijas iš V. Pelevino knygos: radosi ten ir drobė, vaizduojanti visa naikinantį tanką (tartum sąsaja su kruvinaisiais Sausio įvykiais Lietuvoje), ir terminatorių vairuojanti Marija, ir japonas, gundantis serdiuką pasidaryti charakiri, ir keturračiu lakstantis žmogus, ir kitų knygos motyvų. Beje, kai paroda buvo rodoma visuomenei, kaip tik keturračiu važiuodamas užsimušė kontraversiškasis Andrius Ūsas, nors aš apie tą tragediją sužinojau vėliau. Mano tapytu keturračiu lakstė pro šalį, kol dirbau, visai kažkoks nepažįstamas vaikinas.

Pasak Rasos Andriušytės, vertinusios Tavo kūrybą internetiniame menininkų portale www.kamane.lt, Tau būdingas grotestiškų figūrų pomėgis,linksmumo ir nervingo sarkazmo mišinys. Gal autorė taip rašė apie pirmąją, kaip Pats vadini, rimtąją parodą „Tikrasis karoso gyvenimas“?

Ne, R. Andriušytė rašė apie „Nuodėmių planetą“, kurią iš pradžių buvau ketinęs pavadinti „Orgazmo planeta“. O „Tikrasis karoso gyvenimas“ Irenos Mikuličiūtės galerijoje visuomenei buvo pristatytas 2006 metais.

Sužmoginai žuvį?

O kodėl ne? Pirmasis šio ciklo paveikslas, o tiksliau, jo pavadinimas, skamba keistokai: „Karosas tarp mano blakstienų“. Kai jį nutapiau, pamaniau: jeigu žuvis sugebėjo apsigyventi blakstienose, vadinasi, nieko neįmanomo jai nėra. Tada atsirado paveikslai, kuriuose karosas lipa į traukinį, veda per gatvę vaikus, groja bigbende, išnešioja beliašus pliaže, muša įvartį, vairuoja laivą ir net meškerioja kitas žuvis, įsitaisęs valtyje…

Apie šią parodą „Literatūroje ir mene“ gražiai atsiliepė amžinatilsį Algis Uždavinys.
Tikrai taip. Jo straipsnis vadinosi „Stebuklingas žuvų metas“. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamų civilizacijų studijų specialistas bei orientalistas A. Uždavinys tuomet rašė: „Romanas Averincevas demonstruoja savo tapybą, kuri nepretenduoja į profesionalų, estetinį statusą, bet išreiškia jo paties subjektyvius išgyvenimus ir atlieka savotišką terapinę funkciją, leidžiančią išvengti vidinių disonansų.“

Ir vis dėlto tų disonansų, žiūrovą kartais net apstulbinančių, Tavo kūryboje esama…

Turi galvoje 2008 metais Kauno viešosios bibliotekos senuosiuose rūmuose surengtą parodą „Veiveriai–Omskas“?

Šitas darbų ciklas atsirado po ilgų ir nesėkmingų mano „blūdijimų“ po Rusiją. Prasidėjo viskas nuo to, kad buvau išlaipintas iš traukinio, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje ir atgal į Lietuvą mama mane parsivežė tik po poros mėnesių. Makabriškas buvo pasivažinėjimas, makabriškos ir drobės. Nutapiau sukrešusio kraujo spalvos traukinį, kuriame visi važinėja „zuikiais“, o bilietų kontrolieriai visai jų negaudo… Tame traukiny pro išdaužtą tamburo langą lindo į vidų didžiulis raudonas mėnulis, o iš portatyvinio, nešiojamo radijo aparatuko sklido kažkas panašaus į liūto riaumojimą…

Vienas paveikslas vadinosi „Ryklio nasrai“, nes tuo metu kliedėjau svajone perplaukti Beringo sąsiaurį ir atsidurti Amerikoje, kitame nutapiau karstą, smengantį į beribį vandenį – matyt, net ir haliucinuodamas vis dėlto suvokiau, kuo kartais svajonės baigiasi…

Šviesiausias šioje parodoje eksponuotas darbas – „Arbūzo valgymas“. Jame nutapiau tėvą, mamą ir save. Mes visi trys valgėme arbūzą.

Didžioji dalis žmonių, turinčių psichikos negalią, linkę šį faktą slėpti. Tu elgiesi atvirkščiai, nebijai pasisakyti, kad sergi šizofrenija ir kad dalis tavo darbų – iš vizijų, kurios gimsta tuomet, kai pradedi, Tavo žodžiais tariant, ieškoti kuo trumpesnio kelio pas Dievą, dialogo su Juo…

Iš tiesų esu netikintis, tačiau kai liga paūmėja, galiu matyti tokių dalykų, kokių – sveikas būdamas – nė neįtartumei esant. Slėpti savo ligą nematau prasmės, yla juk visados išlenda iš maišo, ypač kai gyveni nedideliame miestelyje. Džiaugiuosi, kad man sekasi su savo skirtimi tvarkytis: nuolatos geriu vaistus, jau šešeri metai paūmėjimų nepasitaiko – dabar galiu ne tik produktyviai dirbti, bet ir pasirūpinti savo mama, kuriai virš septyniasdešimties ir kurios sveikata nebėra tokia gera kaip anksčiau. Mudu dabar susikeitėme vietomis: anksčiau ji ‚,rikiavo“ ir mano pinigus, ir buitį, dabar jau aš esu jos „bankininkas“ ir namų tvarkytojas.

Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014
Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014

O koks tėvo vaidmuo Tavo gyvenime?

Mano tėvai ne per seniausiai oficialiai išsiskyrė, tačiau kartu jie gyveno nedažnai. Tėvas, Michilas Borisovičius Averincevas, atvažiuodavo į Lietuvą gal kartą per metus. Jis yra Maskvos universiteto matematikos profesorius, ir aš juo labai didžiuojuosi, nepaprastai gerbiu, nes – nors ir nebūdamas kasdien arti – darė man didelę įtaką.

Keletą kartų lankiau tėvą ir Maskvoje. Turėjau progos aplankyti daugybę parodų, spektaklių. Susipažinau su broliu, kurio tėvas susilaukė su kita moterimi.

Ar ta pažintis turėjo įtakos, kad sukūrei darbų, kuriuos pavadinai „Azartiniai žaidimai“? Ši – naujausia Tavo paroda – ilgokai veikusi Justino Vienožinskio menų fakultete buvo nukabinta šių metų pradžioje.

Kodėl pasirinkau būtent šią temą? Klausimas ne iš lengvųjų. Matai, aš jaučiu tokią pasąmoninę trauką gilintis į bloguosius dalykus, į žalingas priklausomybes. Priklausomybės – kaip ir bėdos – po vieną nevaikšto. Kas jų turi, dažniausiai visą puokštę, o gelbėtis bando jas keisdamas. Tik ar tai toli nuveda?

Šiuo metu mane domina būtent azartiniai lošimai. Ši priklausomybė tuo įdomi, kad neveikia žmogaus fiziologijos, ji nėra tiesiogiai pasisavinama per kraują ir nepatenka tiesiogiai į kūną. Azartas juk – nematerialus darinys, jis veikia vien psichologiniais, dvasiniais, vidiniais, tačiau ne mažiau luošinančiais metodais. Tokiu būdu besisvaiginantis žmogus tarytum betarpiškai santykiauja su blogiu, su velniu, su tamsiąja paties savęs bei pasaulio puse.

Aš pats tokios priklausomybės neturiu, tačiau esu daug ir betarpiškai bendravęs su tokiais žmonėmis. Stebėjau, kaip jie – nors jau keletą dienų nevalgę – neša paskutiniuosius, dažniausiai skolintus arba suelgetautus centus savajam „tamsos valdovui“, kurį paprastai vaizduojamės raguotą ir besimėtantį žvangančiomis auksinėmis monetomis…

Nors visi puikiai žino klaikiai nuobodžią tiesą, kad dar negimė žmogus, kuris daugiau laimėtų nei praloštų, tačiau kiekvieną iš šių ligonių yra sugundęs raguotasis vidinis demonas, vienu balsu tvirtinantis: tu geresnis už visus šiuos apgailėtinus mirtinguosius, tu, tu ir niekas kitas esi tas antžmogis, tas antikristas, apie kurį kalba visos pasaulio religijos. Va taip kiekvienas ir ,,pasimauna“ant savosios puikybės špagų.

Parodoje daugiausia dėmesio skyriau žaidimui kortomis, nors tokių kortų užsimušęs nerasi jokioje pasaulio kortų malkoje. Tiesiog pavaizdavau visiems gerai žinomus personažus – bartuką, damą, karalių, jokerį – pagal savo įsivaizdavimą. Jos – gyva improvizacija. Stengiausi, kad būtų kuo šmaikštesnės, tartum besišaipančios iš joms vergaujančiųjų tipų, lygiai kaip tą darau ir aš pats.

Vadinasi, vėl grįžti prie linksmesnių siužetų? Dabar jau nepamenu, kuris iš meno kritikų yra kalbėjęs apie Tavo siekį klaidinti žiūrovą tapybos pasaulyje, o kūrėją priimti visokį – liūdnoką, linksmą, geraširdį ar net ieškantį tuštumos, kuri, pasak skulptoriaus Roberto Antinio, yra nepasiekiamas visa ko idealas.

Ką reiškia ,,grįžtu prie linksmesnių siužetų“?

Turiu galvoje Raudondvario kultūros rūmuose 2007 metais eksponuotą personalinę Tavo parodą ,,Darbštusis zootraukinukas“…

Na, ir kas čia juokinga, kad nutapiau kurmį-ekskavatorių, žirafą-kraną, keliantį krovinį, chameleoną, dažantį dangų, varlę-entomologę, gaudančią drugelius?

Tačiau žiūrovui juk linksma parodoje išvysti dramblį, įdarbintą šaltkalviu, baltąją mešką, kepančią blynus, vėžlį, tapusį valytoju?

Gal ir linksma… Bet man linksmiau buvo tapyti kombainą, avintį batus, vadinasi, panašesnį į žmogų, nei į technikos priemonę.

Po parodos ,,Kelias. Vestuvės“ buvai pripažintas vienu geriausių Kauno portretininkų. Portretų esi sukūręs tikrai daug. Vien jau Veliuonos pleneruose kreidelėmis nupiešei daugybę pačių įdomiausių personažų. Visados pieši iš natūros?

 Dažniausiai. Tačiau kartais – ir ne. Tarkime, 2010 metais Irenos Mikuličiūtės galerijoje eksponavau parodą ,,Bohemiškoji Kauno rapsodija“. Aliejumi nutapiau  paveikslų, kurių pagrindinės figūros buvo Irena ir ilgametis jos gyvenimo draugas, tapytojas Raimundas Mikšys. Mikšį gerai pažinojau, bendravome ketverius metus, tačiau 2008-aisiais jis mirė, tad tapyti turėjau iš nuotraukų. Kas matė, sakė, jog atskleidžiau Raimundo esmę.

Savitai į savo portretus reagavo ir poetai Tautvyda Marcinkevičiūtė bei Gintaras Patackas – vienoje drobių nutapiau juos keturis, kartu su Mikšiu ir Mika. O dar įdomus buvo darbas, kurį pavadinau ,,Pieta“. Jame Irena lyg Madona laiko ant kelių Raimundą – kaip nuo kryžiaus nuimtą Kristų…

Grįžtant prie parodos ,,Vestuvės. Kelias“, galiu pasakyti, kad niekas man nepozavo. Tiesiog nutapiau dviejų žmonių, kurie atkeliauja iki santuokos, situacijas: kaip teikiamos gėlės, geriamas bruderšaftas, nuotaka nešama per tiltą… Pastarąjį darbą pavadinau ,,Tai įvyko“. Gal jis ir iš tikro buvo vertas išskirtinio publikos bei kritikų dėmesio?

Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014
Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014

Romanai, Tu ne tik pieši, tapai, bet ir rašai. Viename iš Tytuvėnų plenerų esu girdėjusi naktinius Tavo skaitymus. Pamenu, kad ypač prajuokino eilėraštis apie bobutę, gaminančią neva koldūnus, neva varškėčius…

Kokia netradicinė Tavo žodinė kūryba, įsitikintume perskaitę kad ir tokias eilutes: paskaninta statybinių šprotų dėžutė / atrodo kaip parašiutizmo meistrų / gėdinga lemtis.

Ai, šitą tai parašiau senais laikais, kai kartu su draugais, susėdę ant kažkokių gelžbetonio luitų, mėgdavome valgyti šprotus ir svajodavome apie šuolius su parašiutu…

O eilėraštis ,,Varškėtinė bobutė“ įkvėpė ir vieną mano parodų, 2008 metais surengtą Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje. Ten buvo vien tik mano eilėraščių iliustracijos.

Beje, kartu su bičiuliuTadu Čapanausku buvome įkūrę grupę ,,Syvai“. Išleidom ir to paties pavadinimo eilėraščių knygelę, ir parodą surengėme, tačiau kai vėliau pabandėme dirbti kartu, keliai išsiskyrė.

Turi galvoje savo kūrinių ciklą ,,Dekalogas“, kuris atnešė Tau sėkmę Kišiniovo bienalėje?

Kišiniovo bienalėje Kultūros ministro diplomu buvo apdovanotas paveikslas ,,Pergalė“. Su kitu darbu – ,,Boingo traukimas“ dalyvavau parodoje Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Trys šio ciklo darbai buvo įvertinti ,,Sfinkso“ diplomu. (Kauno architektų ir dailininkų klubas „Sfinksas“ nuo 1996 metų kasmet rengia parodą, skirtą Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti ir išrenka geriausius darbus – autorės past.) O iš viso parodoje eksponavau dešimt darbų, kuriuose pavaizduoti Lietuvos galiūnai. Tarp jų yra ir visa gerkle plėšiantys ,,Ant kalno mūrai“. Kas nori, girdi…

O kaip manai, Romanai, iš kur Tavo polinkis į kūrybą?

Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano senelis, Borisas Averincevas, buvo architektas. Architektų giminėje ir daugiau būta… O vienas giminaičių, tėvo pusbrolis, Sergejus Sergejevičius Averincevas, 1937-aisiais gimęs Maskvoje, o 2004-aisiais miręs Vienoje, literatūros mokslininkas ir slavistas, laikomas vienu įdomiausių nūdienos Rusijos filosofų.

Ačiū Tau už pokalbį ir visokeriopos kūrybinės sėkmės.

Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.
Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.

Nuotraukos iš Gasparo Aleksos asmeninio archyvo.

Romano Averincevo darbų galima pamatyti čia: https://www.paveikslai.lt/lt/176_romanas-averincevas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *