Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Ledi_vir6elis

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Neringa Mikalauskienė

Paula McLain, Ledi Afrika, iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius, 2017.

Tekstais ant ketvirtojo knygos viršelio ar pranešimais spaudai leidyklos siekia suvilioti skaitytoją ‒ tai jau niekam ne paslaptis. Kita vertus, visiškos netiesos ten nebūna: faktų nesuklastosi. Ypač, jei knyga ‒ biografinė. „JAV autorės Paulos McLain romanas „Ledi Afrika“ ‒ neįtikėtina vienos pirmųjų pasaulyje moterų lakūnių gyvenimo istorija“, ‒ skelbiama netgi smulkutėmis raidėmis bibliografijos katalogui skirtoje anotacijoje. O kur literatūroje pakvimpa lėktuvais, ten aš, kaip sakoma, nepakaltinama: pirmąją rimtą literatūrinę meilę išgyvenau Antoine᾽ui de Saint-Exupery, nors būta kalbų, kad rašytojas jis buvo geresnis nei lakūnas… Tiek to. Šiaip ar taip ‒ duokit šen man visas knygas apie aviaciją, sakysiu, kad puiki, labai gera ar bent jau gera. Tad „Ledi Afrika“ turėjo tikti. O citatėlė nuo ketvirtojo viršelio, kad Berilės „laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti“ nuginklavo absoliučiai. Aistra skraidyti! ‒ ir štai jau įsivaizduoju save, stačia galva neriančią į audringą padangių romano pasaulį.

Kitas masalas ‒ jau ne vien dėl lėktuvų pamišusiai literatūros kritikei, bet ir geros literatūros žinovui ‒ pažadas, kad pagrindinę veikėją Berilę Markam likimas suves su išskirtine asmenybe: rašytoja Karen Bliksen. Ir kad joms abiem vienas vyras, lakūnas ir medžiotojas Denis, taps didžiąja gyvenimo meile (čia jau vasaros romanų skaitytojai gundomi, bet ‒ o kodėl ne?..).

Tad mano „didieji lūkesčiai“, paėmus į rankas „Ledi Afriką“, buvo tokie:

  1. grožiniu stiliumi bus perteiktos Berilės Markam skraidymo patirtys;
  2. atrasiu pasakojimą ir apie Karen Bliksen, kurios kūryba nuo „Babetės puotos“ labai mėgstu.

O ką radau?..

Apie Berilės skrydį ‒ trys lapai „Prologo“. Tada ‒ daug daug Afrikos, Berilės gyvenimas Kenijoje, tėvo žirgų ūkyje, jos ryžtas tapti pirmąja žirgų dresuotoja moterimi, ruošiančia juos lenktynėms, ir ilgas kelias iki pripažinimo, kad Berilė tai sugeba geriau už kitus. Bene pirmasis pokalbis apie lėktuvus šmėsteli viduryje knygos, p. 235 („Lėktuvas man buvo visiškai naujas dalykas. Keletą kartų, kai mačiau jį aukštybėse, dūmų tumulais raižantį dangaus žydrynę, jis atrodė paikas ir netinkamas man daiktas, lyg vaiko žaisliukas. Bet Denį, kaip ir Mają, skraidymas traukte traukė.“) ‒ šmėsteli ir išnyksta kaip miražas dykumoje. Ilgam. Labai ilgam. Nes prasideda arba tęsiasi įvairios Berilės meilės peripetijos, kurios, kai (nelengvai) susitaikiau su mintimi, jog skraidymo patirčių romane ieškoti neverta, dažniausiai buvo net įdomios, nors reikia pastebėti, kad Berilės gyvenimui svarbių vyrų paveikslai (netgi ir tos didžiosios gyvenimo meilės ‒ Denio) susiliejo jei ne į vieną veidą, tai į vieną tėkmę tikrai. Tarsi būtų ne personažai su savitais charakteriais, bet tam tikri tipažai, reikalingi tik laisvai Berilės dvasiai paryškinti. O frazę „Gal tau reikėtų išmokti skraidyti?“ Denis Berilei ištaria tik pačioje romano pabaigoje, p. 402. Į tai Berilė atsako: „Man? Ar ir ten viskas atrodo taip erdvu, kaip žvelgiant iš čia?“ Dar apie 30 lapų, ir knyga perskaityta. Padariau išvadą, kad jos autorė P. McLain į skraidymo meną gilintis nebuvo linkusi: ten jo beveik nebuvo.

Antrasis lūkestis ‒ Karen Bliksen. Labai nustebau, aptikusi sulietuvintą jos vardą: romane ji vadinama Karene Bliksen (nors ketvirtąjame viršelyje liko Karen, kaip visi jos kūryba besidomintieji įpratę). Jaučiau tokį disonansą, kad puoliau skambinti visais feisbuko varpais, visiems pažįstamiems: tikrai, ar tikrai turėtų būti Karenė?.. Ir jei jau danė Karenė buvo sulietuvinta pagal anglę Berilę, tai kodėl Džindžer netapo Džindžere, o liko Džindžer? Painiava mano galvoje dėl būtino ar nebūtino lietuvinimo buvo tokia didelė, kad nustelbė patį Karenės Bliksen charakterį. Jis man pasirodė blankus kaip ir kitų personažų, išskyrus, žinoma, Berilės. O gal, jei Karenės charakteris nebūtų sukurtas taip blankiai, nebūčiau tiek įnirtingai ieškojusi atsakymo – kodėl jos vardo gale atsirado „ė“?

O dabar ‒ apie tai, kodėl „Ledi Afriką“, nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių, skaičiau ne šiaip su pasimėgavimu, bet tiesiog ryte surijau. Už tekantį, sklandų stilių reikėtų padėkoti ir vertėjai ‒ Rūtai Tumėnaitei. Berilės vaikystė bėga tėvo žirgų ūkyje, ji laksto su vietinės kipsigių genties berniūkščiais, yra tarsi įaugusi į Kenijos žemę, rodos, net kvėpuoja tuo pat ritmu. Pasakojimas tirštas, vaizdingas, daug dėmesio skiriama detalėms, žodžio estetikai ‒ taip ir matai dulkes, „raudonas lyg ochra ar lapės uodega“, „keistas džiovintų kerpių garbanas“ arba ‒ ištisą migdymosi epizodą:

„Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ir bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai ‒ širšės ir vapsvos ‒ sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą“ (p. 23).

Nejučia persiimi pagrindinės veikėjos meile Afrikai ir specifiniam jos grožiui:

„Kitoje kelio pusėje, nedideliame parkelyje, išlygintame molio paviršiuje, kuris atrodė lyg pabarstytas cukraus pudra, rikiavosi nykštukiniai eukaliptai, neseniai čia pasodinti dėl vaizdo. Taip Nairobis stengėsi plėstis tolyn, bet priešais plytinti tuštuma buvo didesnė, pasirengusi praryti mus visus iki pat paskutinio siūlelio. Afrika mane tuo ir žavėjo, ir vyliausi, jog taip bus amžinai. Eidama jutau, kaip tamsa pešioja už skverno, todėl staiga mane užvaldė malonus troškimas išsinerti iš suknelės, gal net iš odos“ (p. 89).

Sakyčiau, Afrika čia ‒ daugiau nei fonas pagrindinės veikėjos gyvenimo istorijai skleistis. Afrika (bent jau pirmoje pusėje knygos) pati tampa veikėja ‒ šalimi su charakteriu. Ir dar ‒ man pačiai tai buvo didžiausias siurprizas ‒ tekstas uždega meile žirgams, net jei iki tol apie juos galvojai tik „na, taip, gražūs…“ Skaitytojo meilė žirgams knygoje auginama kartu su augančia Berile: nuo vaikiško susižavėjimo tėvo darbu ūkyje ir laisvų pajodinėjimų Žaliosiomis Ndžoro kalvomis iki atkaklaus ėjimo tikslo link ‒ gauti pirmosios moters dresuotojos licenciją. Apie tai rašoma įdomiai, daug ir detaliai: „Žąslų galąstuvai. Liežuvio rišimas. Balnojimas prasijodinėjimui ir balnojimas lenktynėms. Kaustymas ir bandažavimas, grūdinimas ir speciali įranga. Turėjau išmokti įvertinti lenktynių tako paviršių ir statymo sąrašus, apskaičiuoti leistino svorio normas. Turėjau išmanyti apie visas įmanomas ligas ir negalavimus: patemptos sausgyslės ir antkauliai, šlubčiojimas, blauzdų mėšlungis, kaulų lūžiai, riešinio sąnario lūžiai ir užkulnio skilimai. Grynakraujai žirgai buvo didingi, bet sykiu ir trapūs padarai“ (p. 137). Tapti dar ir viena pirmųjų lakūnių ‒ jau nebe taip svarbu. Žinoma, skaitant populiariajai literatūrai priskirtiną romaną, tenka priimti jo žaidimo taisykles ir „išjungti“ vidinį balsą, sakantį, kad žirgų lenktynių romantizuoti nereikėtų. Žmogui tai užgaida, nebūtina pramoga, o žirgui?.. Žirgui tai ‒ pavojingas, dažnai suluošinantis bėgimas, o kurios nors lenktynės gali būti ir paskutinės. Gyvenime jų geriau nebūtų. O lėktuvai? Lėktuvai ‒ būtinai.

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *