Gyvenimo ir kino stebuklai: Toddas Haynesas

Todd Haynes "Stebuklų muziejus" ("Wonderstruck"). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Todd Haynes “Stebuklų muziejus” (“Wonderstruck”). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Gyvenimo ir kino stebuklai: Todd Haynes

Karolis Baublys

Nelengva rašyti apie režisierių, kuriuo žaviesi nuo paauglystės: kūrybiška Toddo Hayneso drama Auksinė praraja (Velvet Goldmine; 1998), pasižyminti puikiu jaunų, talentingų aktorių ansambliu, šių eilučių autoriui buvo vienas įdomiausių dešimtmečio filmų. Vienas žymiausių amerikiečių nepriklausomo kino režisierių Toddas Haynesas pasižymi sugebėjimu perteikti autentišką analizuojamo laikmečio dvasią: Jungtinės Amerikos Valstijos 50-aisiais įtikinamai pavaizduotos filmuose Toli nuo Rojaus (Far from Heaven; 2002) ir Carol (2015). Kuo nustebina naujasis režisieriaus darbas – (melo)drama Stebuklų muziejus (Wonderstruck; 2017; prancūziška filmo pavadinimo versija – Le Musée des Merveilles), Briano Selznicko romano kinematografinė adaptacija?

Nors pasakojimo centre – dviejų vaikų istorija, negalima būtų teigti, kad filmas, kaip ir jo literatūrinis šaltinis, skirtas vaikams. Veikiau režisieriaus talento dėka vaikų istorija įgyja universalų lygmenį. Per dviejų negalią turinčių vaikų (jie – kurtieji) paveikslus Toddas Haynesas analizuoja marginalių asmenų, izoliuotų dėl jų kitoniškumo, patirtis. Režisierius sugebėjo atrasti kinematografinę kalbą, autentiškai perteikiančią tokio personažo pasaulio percepciją.

Dvylikametė Rose - pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme
Dvylikametė Rose – pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme

Žiūrovą sudomina jau pasakojimo lygmuo, konstruojamas iš dviejų istorijų, vykstančių paraleliai skirtingose epochose: dvylikametė Rose (Millicent Simmonds), gyvenanti 1927-aisiais, pabėga iš namų, genama noro surasti savo tikrąją mamą – žymią nebyliojo kino aktorę Lillian Mayhew (Julianne Moore); dvylikametis Benas (Oakes Fegley), gyvenantis 1977-aisiais (lygiai po penkiasdešimties metų), netikėtai mirus motinai, išvyksta toli nuo namų, ieškodamas niekada akyse nematyto tėvo… Savųjų ištakų, o sykiu – ir savęs paties ieškojimas pagrindinius veikėjus atveda į Niujorką – miestą, kuriame jųdviejų istorijos stebuklingai susikerta, pateikdamos žiūrovams nemažai netikėtumų.

Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.
Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.

Stebuklų muziejuje režisieriui pavyko perteikti ypatingą išskirtinio miesto – Niujorko – atmosferą, net dar daugiau – sukurti autentišką miesto mitologiją, kuriančią dialogą tarp dviejų skirtingų epochų. Rose istorija, vykstanti 1927-iais, perteikiama per talentingai įvaldytą nebyliojo kino poetiką, įtikinamai perteikiančią kurčios mergaitės išgyvenimus. 1927-ieji – lemtingas periodas kino istorijoje: tuo metu nebylųjį kiną, šitaip dievinamą mažos mergaitės, pakeitė garsinis kinas, neprieinamas Rose percepcijai. To laikmečio Niujorkas – daug žadantis, klestintis miestas,  kuriame kol kas dar niekas nejaučia artėjančios nelaimės (žymiosios 1929-ųjų ekonominės krizės, vadinamos Didžiąja Depresija). Beno istorija, vykstanti 1977-aisiais, vaizduojama itin ryškiomis spalvomis; to meto Niujorkas – laisvas, purvinas, seksualus ir pavojingas (gatvės vagišius iš Beno pavagia visos jo pinigus).

70-ųjų Niujorkas filme "Stebuklų muziejus".
70-ųjų Niujorkas filme “Stebuklų muziejus”.

Didieji pasakojimo stebuklai įvyksta išskirtinėse erdvėse, ženklinamose dviejų muziejų –  Natūraliosios gamtos muziejaus, tampančio kino stebuklų metafora, ir Queens Meno muziejaus, kuriame sukonstruotas gigantiškas Niujorko maketas tampa, viena vertus, dviejų laiko perspektyvų (praeities ir dabarties) sankirta, kita vertus, naujos pradžios, naujojo gyvenimo metafora. Specialieji efektai, lydintys muziejų erdves, gimsta iš vaiko dvasios, iš jo gebėjimo nustebti ir matyti pasaulį kitaip, tarytum pirmą sykį. Vaiko žvilgsnis, pasiduodantis nuostabai ir susižavėjimui, atpažįsta (o gal net kuria?)  stebuklus, slypinčius kasdienėse detalėse. Per muziejaus, kaip žmogiškosios patirties sankaupos, įvaizdį išreiškiama būtinybė kalbėtis ir susikalbėti, įsiklausant į kitą, dalijantis ir perimant žmogiškąją patirtį.

Žanro lygmenyje naujasis Toddo Hayneso filmas – tai niuansuota melodrama – žanras, kurį režisierius pateikia iš pačios geriausios pusės, lygiai kaip savo ankstesniajame filme – elegantiškoje Carol. Rafinuotas ir preciziškas montažas, kombinuojantis du pasakojimo lygmenis (Rose ir Beno), lygiai kaip pasakojimo procesas verčia žiūrovą susimąstyti apie pasakišką realybės matmenį, slypintį kiekvienoje gyvenimo istorijoje. Šių istorijų, o sykiu jas lydinčios patirties perdavimas kitoms kartoms būtinas norint įtvirtinti kartų dialogą ir savitarpio supratimą, vedantį personažus susitaikymo, atleidimo, harmonijos link.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *