Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais...
T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais…

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk-

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.

* * *

Lietus ir vėjas

myli vienas kitą

nutyli

nes per daug jau myli

o aš šventoriuje prie akmenų

koplyčių – stacijų

bandau atskirti gaudesius

ir virpesius Anykščių žemės

bei dangaus – penkiolika koplyčių

Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio

virpesius – pirma nupjautus

išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų

veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų

mazgymąsi

* * *

Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.

Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:

* * *

Viens vokietukas akis unspaudęs

kitas galvą plyštančią globia

trečiasai parklupęs stveriasi už skydo

nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio

tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai

netikėtai užklupti nebžino ką

nei su savim nei su kapo duobe

daryti kai saugoti jau nebėra ko

kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?

XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų

liturgijoj nenumatyta?

* * *

Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.

* * *

Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.

Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:

 

Tvirtovė

 

Kai užeisi kada

į mano spyglių tvirtovę

tave pasitiks vilkai

iš kalkių ir plytų šamoto

kuomet tu užeisi paporinsiu

kad žmonės tai salos

laukiančios laivo burės

nors Bobas Marlinis kiteip

dainavo apie moteris

atseit: kai moterų nėr

ir verkti nebėr ko

jos visu kuom kaltos

dėl vyro širdies sugrudimo

ir dar jis dainuoja apie

telefono būdelę ir būdelėje

skambinančią už paskutinį žetoną

į mano kontorą: būkit geri

pakvieskite jį

ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:

dovanok – tu per geras

aš vėjavaikė – išlekiu ten

kur atminties nėra tik šiandiena

ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia

suprantu – pasirinkai Džonį

turtingojo anglo sūnėną

beždžionę iš Haufo pasakų

išmokytą šokti ir keletą žodžių

laužomų šakelių kalba – okey

a car sėsk mergužėle – važiuojam

atiduok savo garbanas vėjui

tavo valia – pasakysiu neskambink

rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj

kur įėjimą saugos vilkai

o langai tebesaugo saulėlydžius

 

Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.

* * *

Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.

 

Karklo lazdų žalnieriai

 

Zgrebnas peiliuks

kriaunos pačios krenta į saują

drožiu karklo vytes

padirbinsiu dešimts kareivių

teisybė – be rankų ale veidai

išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio

baltąjį kūną – darbuokis toliau

sagos munduro skersi brūkšniai

ir snukiai nuožmieji lyg dainą

dainuotų lyg prakeiksmus laidytų

pateisina rankas – teisingiau –

kaip tik tų rankų neturėjimą

dešimt kazokų dariusių kratą

Antaniuk prisirašei davaliai

važiuodams Petreburkan

jei nori būt kunigu baik

su meilėm ir rašymais

nukirsk žydinčią šaką

vėjui palik dainą

 

* * *

Ach patinka man tas neprisimenu

aš apie vandenį o tu apie malūną

vandenis stabdantį

ašai apie vilkus o tu apie bites

vilko ausy namus subūdavojusias

tai ar ten aš tose eilutėse?

prigludusi prie staktos?

besiklausanti?

išnykti tenka kad galėtum rastis

o skaičiai dar aiškiau nei raidės

* * *

Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:

 

Rašytojas pragare

Tam prakeiktam išdavikų ir

brolžudžių sopulių rate

stena senas rašytojas:

– Gerbiamas kipše kodėl

nesiliaujate taip pleškinęs?

žiūrėk – netgi tam kursai

tėvą motiną nugalabijo – netgi tam

per laiką nuėmėt kiek karščio

o jau man anei trupinio

neatleidžiat

bent atsiųstumėt sūnų

manąjį rūpesčių dar nemačiusį

kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon

ir sekundei atleistų – nuimtų tą

pragaro tvoskesį

– Sėdėk ir smirdėk – susna

tavo knygas tebeskaito

ir vis iš naujo perleidžia

ten – žemėje

nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –

juodą išverst baltu

 

* * *

 

Per juodą ištverti baltą.

Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:

Takus mano išvartė, padarė,

Jog man nieks nebesiseka…

* * *

Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.

Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.

Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…

 

* * *

Šventasis Rokas pjūties pabaiga

ruduo krapnoja tau į nugarą

įsitaisyki šunį – meilės nebėra

gyventi reikia sau mielų daiktų

pavėsyje

 

– Jūs veterinaras?

– taip – tai yra ne –

verčiuosi žmonių gydymu

esu šundaktaris pagal pašaukimą

užkalbu ligas

o prie gyvūnų nekišu nagų

jie nesupranta pasakų

užukalbėjimų prieš miegą

jiems žodžiai – vėjas

 

gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų

gyventi sau mielų daiktų

šešėlyje

* * *

  1. Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:

 

Kaimynai

Joju vytiniu kumelę raginu

pas taip vadinamus kaimynus

šunkara Vacekas buvęs geriausias

draugas svajoklis drugelis plasnojąs

ir kairuolis mėgėjas politikas

suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius

kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus

buvo pasmerktas bankrotui jau

nuo pirmojo numerio

ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis

pliaukšdamas niekus apie laikinas

nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius

pavyduolius jo talentui skleistis

įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo

ją į savo palaikį ūkį dvareliu

vadinamą dėl lenkiškos panaberijos

kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu

už prabirbintus pinigus

už seserį prisuoktom prigiedotom ausim

užuojautą palaikiusią meile

tam niekperzai nususėliui

o dar jį kadais vadinau draugu

maniau prablaivės galva

laikas atsijos fantazijų pelus

nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu

vytiniu – nieko turbūt neskelsiu

sesei sakysiu – braukiam namo

nieko aš jai nepasakysiu

jos lūpos virpės – bandys

pridengti apsivylimą – seserie

braukiam namo – motina kaip

atgulė lovon su žielauna suknia

tau pabėgus pas tą kliunkį

patalais apsiklojo tai teip ir nekelia

veizi dangun – į lubas

kurios užustoja Dievą

nieko nebsako – nebkelia

tik sūnau parsivežk seserį

parvežk man dukterį iš tos

cicilikų peklos tarp Tėve mūs

maldų šnabždesių įverpia

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *