Gustė Cibulskytė
Aš – Gustė Cibulskytė – vienuoliktos klasės moksleivė iš Garliavos Jonučių vidurinės. Pradėjau rašyti tik praeitų metų rudenį, o eilėraščiai padeda man išreikšti save. Turbūt juose atsiskleidžia ir kiti mano hobiai – dailė, fotografija ir muzika. Mano kūryba yra tai, kas sukasi mano galvoje ir leidžia pabėgti nuo pasaulio, kuriame kartais nesinori būti.
Nuo redakcijos: Gustė Cibulskytė Jaunųjų filologų konkurse Ignalinoje (2014) pelnė apdovanojimą už gerą poeziją.
keturiasdešimt keturi saulėlydžiai
drugelis, prismeigtas prie stendo vonia, sklidina kruvino vandens moteris, plūduriuojanti jame, užmerktomis akimis ir pabalusiomis lūpomis atšalusi kava įskilusiame puodelyje lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą sena, sulaistytais lapais knyga atverstu 53-iuoju puslapiu nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis besimėtanti ant žemės lėkštelė su cigarečių nuorūkomis dirbtinio šilko chalatas (tiesiai iš Kinijos) su skyle rankovėje bei keliais nuirusiais siūlais ir juodas skausmas įsigėręs į sienas nuo kurių trupa tinkas ir atsiminimai
man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau
tiek daug skausmo
tarpupirščiuos
pirštų vieta yra
tarp kitų pirštų
skauda, kai nėra tavęs
kai yra tarpų
bet nėra pirštų
***
aš, tu ir jis
viską gelbsti tik garsas žodžiai vieninteliai neleidžia mėlynai virvei smaugti manojo kaklo
nupjauk ją
arba
nudažyk raudonai
kiek nedaug tereikia, kad
nužudyčiau tave mintyse
tūkstantį kartų
ir prikelčiau
kad vėl galėtum
būti šalia
nereikalingi klausimai
į kuriuos žinai atsakymus
kartais būna tokie reikalingi
tokie reikšmingi
o viskas veda
ten
kur nėra išėjimo
nėra pasirinkimo
lifto durys atsidaro
užsidaro
aukštyn
žemyn
aukštyn
žemyn
žinau ko nori tu
ir ko nori jis
gal tiesiog abu
duokit man ramybę
gerai?
***
trūksta
nusipirkau dangų
kad visada turėčiau gerą dieną
nusipirkau laiką
kad man jo niekad netrūktų
nusipirkau gyvenimą
kad galėčiau su juo daryti ką noriu
nusipirkau paukštį
kad skrisčiau
nusipirkau kalnus
vandenynus
džiungles
savanas
dykumas
ledynus
kad viską turėčiau šalia savęs
kad nereiktų keliauti
nusipirkau laimę
kad nereikėtų ieškoti
nusipirkau tamsą
kad nesislėptų joje pabaisos
nusipirkau žmones
kad kurčiau savą spektaklį
dabar man tereikia pragaro
kad būčiau užtikrinta
jog ten nepateksiu
bet velnias man jo neparduoda.
***
tarytum muzikantas
elfiškais žingsniais
groji gatvės plytelėmis
o mėnuo lyg žibintas
nušviečia sidabrinį kelią
kurgi Tu eisi?
juk visos gatvės
turi savo pabaigą
o mes kaip gatvės
kurioms padėti gali tik
raganos
arba
genetika
o kaip aš noriu mėlynių…
patikėtum
jog man šešiasdešimt ketveri
gyvenu trobelėje
nedidelėje miško proskynoje
laisvalaikiu renku mėlynes
į pintinę
kuri visada kvepia vėju?..
o gal vėjas kvepia pintine?
Migdolų kvapas
seno daugiabučio
ketvirtajame aukšte
sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis
pagyvenusi ponia
duris pravėrė po septynių minučių
senam paštininkui
laikančiam rankose didelį paketą
lengvą it plunksnelė
papuoštą dideliu neskoningu kaspinu
violetinės spalvos
viduje nebuvo nieko
ponia jo net neišpakavo
bet paštininkui davė porą monetų
ir nuoširdžiai padėkojo
trisdešimt devintasis numeris
keli dešimtmečiai atgal
ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti
ir saulė nešvietė
tiltas stovėjo savo vietoje
o autobusai vežė visur
tik ne namo
tuščiose gatvėse
tarp tuščių veidų
stovėjai šalia manęs
ir juokeis
nors mūsų ten neturėjo būti
kelyje
autobuso durys girgždėdamos atsidaro
ir cypdamos užsitrenkia
į viešąjį transportą
šiaip ne taip įšleivojusią
išlavintą ausį
pasiekia
radijo plyšavimas
abejingi keleiviai
skaito tos dienos pasaulio žinias
apie sniegą Italijoje
o už apdulkėjusių langų
lauke
nepaliaujamai lyja
ruduo
lietus
krištolinėmis šukėmis
perveria sproginėjančią širdį
ji sustoja
akimirksniui
alsuoji
rožių žiedlapiais
akinančiai tamsiame
kambaryje
kuriame nėra grotų
vietoj langų
yra tik dūžtančio
lietaus melodija
ir
į odą įsismelkusios rožės
kitas pasaulis
mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai
tylūs šešėliai
tačiau labai ryškūs saulėkaitoje
ir nematomi kituose šešėliuose
tamsūs šešėliai
nesunaikinami šešėliai
juodesnio
didesnė nuodėmė
tik angelai neturi šešėlio
ir tik jis paverčia mus gyvais
serenada
lyg kosėjanti varna
po mano langu
bandei pataikyti į ritmą
***
plonytis kraujo upelis bėga į kaklo duobutę degina odą
žvilgsnis duria labiau nei smailiausias peilis
net saulė aršiai kanda savo spinduliais
o tu bijai prisiliest nes viskas subyrės į šipulius
angelų tarpe
jis sėdėjo ant debesies ir žvejojo paukščius
pietryčių vėjas tarei ir srovė ištirpdė tavo atspindį
mes nebesikalbėjome buvo baisu vien pažvelgti į akis
jis palietė jos ranką ir dangų pervėrė žaibai
daugiau niekada niekada niekada niekada
pritariamai linktelėjo liepos tačiau aš tik pagalvojau.
***
elektra įkraunami
tinkluose susipainioję žmonės
sulipę į vieną
palikti atskirai
skanesnis kąsnelis
anksčiausiai suvalgomas
pasirinkimo nėra
gamybos proceso nepakeisi
recepto taip pat
ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos
bei tinkle lipnumo
iš kurio dar gali išsilaisvinti.