Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė
Gustė Cibulskytė

Aš – Gustė Cibulskytė – vienuoliktos klasės moksleivė iš Garliavos Jonučių vidurinės. Pradėjau rašyti tik praeitų metų rudenį, o eilėraščiai padeda man išreikšti save. Turbūt juose atsiskleidžia ir kiti mano hobiai – dailė, fotografija ir muzika. Mano kūryba yra tai, kas sukasi mano galvoje ir leidžia pabėgti nuo pasaulio, kuriame kartais nesinori būti.

Nuo redakcijos: Gustė Cibulskytė Jaunųjų filologų konkurse Ignalinoje (2014) pelnė apdovanojimą už gerą poeziją.

keturiasdešimt keturi saulėlydžiai

drugelis, prismeigtas prie stendo vonia, sklidina kruvino vandens moteris, plūduriuojanti jame, užmerktomis akimis ir pabalusiomis lūpomis atšalusi kava įskilusiame puodelyje lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą sena, sulaistytais lapais knyga atverstu 53-iuoju puslapiu nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis besimėtanti ant žemės lėkštelė su cigarečių nuorūkomis dirbtinio šilko chalatas (tiesiai iš Kinijos) su skyle rankovėje bei keliais nuirusiais siūlais ir juodas skausmas įsigėręs į sienas nuo kurių trupa tinkas ir atsiminimai


man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau

 tiek daug skausmo

tarpupirščiuos

 

pirštų vieta yra

tarp kitų pirštų

 

skauda, kai nėra tavęs

 

kai yra tarpų

bet nėra pirštų


***

 

aš, tu ir jis

 viską gelbsti tik garsas žodžiai vieninteliai neleidžia mėlynai virvei smaugti manojo kaklo
nupjauk ją

arba

nudažyk raudonai

 

kiek nedaug tereikia, kad

nužudyčiau tave mintyse

tūkstantį kartų

ir prikelčiau

kad vėl galėtum

būti šalia

 

nereikalingi klausimai

į kuriuos žinai atsakymus

kartais būna tokie reikalingi

tokie reikšmingi

 

o viskas veda

ten

kur nėra išėjimo

nėra pasirinkimo

 

lifto durys atsidaro

užsidaro

aukštyn

žemyn

aukštyn

žemyn

 

žinau ko nori tu

ir ko nori jis

 

gal tiesiog abu

duokit man ramybę

 

gerai?

 

***

trūksta

 

nusipirkau dangų

kad visada turėčiau gerą dieną

nusipirkau laiką

kad man jo niekad netrūktų

nusipirkau gyvenimą

kad galėčiau su juo daryti ką noriu

nusipirkau paukštį

kad skrisčiau

nusipirkau kalnus

vandenynus

džiungles

savanas

dykumas

ledynus

kad viską turėčiau šalia savęs

kad nereiktų keliauti

nusipirkau laimę

kad nereikėtų ieškoti

nusipirkau tamsą

kad nesislėptų joje pabaisos

nusipirkau žmones

kad kurčiau savą spektaklį

dabar man tereikia pragaro

kad būčiau užtikrinta

jog ten nepateksiu

bet velnias man jo neparduoda.

 

*** 

tarytum muzikantas

elfiškais žingsniais

groji gatvės plytelėmis

o mėnuo lyg žibintas

nušviečia sidabrinį kelią

kurgi Tu eisi?

juk visos gatvės

turi savo pabaigą

o mes kaip gatvės

kurioms padėti gali tik

raganos

arba

genetika 

 

o kaip aš noriu mėlynių…

 

patikėtum

jog man šešiasdešimt ketveri

gyvenu trobelėje

nedidelėje miško proskynoje

laisvalaikiu renku mėlynes

į pintinę

kuri visada kvepia vėju?..

 

o gal vėjas kvepia pintine?


Migdolų kvapas

 

seno daugiabučio

ketvirtajame aukšte

sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis

pagyvenusi ponia

duris pravėrė po septynių minučių

senam paštininkui

laikančiam rankose didelį paketą

lengvą it plunksnelė

papuoštą dideliu neskoningu kaspinu

violetinės spalvos

 

viduje nebuvo nieko

ponia jo net neišpakavo

bet paštininkui davė porą monetų

ir nuoširdžiai padėkojo

 

trisdešimt devintasis numeris

 

keli dešimtmečiai atgal

ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti

ir saulė nešvietė

tiltas stovėjo savo vietoje

o autobusai vežė visur

tik ne namo

 

tuščiose gatvėse

tarp tuščių veidų

stovėjai šalia manęs

ir juokeis

nors mūsų ten neturėjo būti
kelyje

 

autobuso durys girgždėdamos atsidaro

ir cypdamos užsitrenkia

į viešąjį transportą

šiaip ne taip įšleivojusią

išlavintą ausį

pasiekia

radijo plyšavimas

abejingi keleiviai

skaito tos dienos pasaulio žinias

apie sniegą Italijoje

o už apdulkėjusių langų

lauke

nepaliaujamai lyja

 

ruduo

 

lietus

krištolinėmis šukėmis

perveria sproginėjančią širdį

ji sustoja

akimirksniui

 

alsuoji

rožių žiedlapiais

akinančiai tamsiame

kambaryje

kuriame nėra grotų

vietoj langų

yra tik dūžtančio

lietaus melodija

ir

į odą įsismelkusios rožės

 

kitas pasaulis

 

mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai

tylūs šešėliai

tačiau labai ryškūs saulėkaitoje

ir nematomi kituose šešėliuose

tamsūs šešėliai

nesunaikinami šešėliai

juodesnio

didesnė nuodėmė

tik angelai neturi šešėlio

ir tik jis paverčia mus gyvais
serenada

lyg kosėjanti varna

po mano langu

bandei pataikyti į ritmą
***

 

plonytis kraujo upelis bėga į kaklo duobutę degina odą
žvilgsnis duria labiau nei smailiausias peilis
net saulė aršiai kanda savo spinduliais
o tu bijai prisiliest nes viskas subyrės į šipulius

 

angelų tarpe

 

jis sėdėjo ant debesies ir žvejojo paukščius
pietryčių vėjas tarei ir srovė ištirpdė tavo atspindį
mes nebesikalbėjome buvo baisu vien pažvelgti į akis
jis palietė jos ranką ir dangų pervėrė žaibai
daugiau niekada niekada niekada niekada
pritariamai linktelėjo liepos tačiau aš tik pagalvojau.
***

 

elektra įkraunami

tinkluose susipainioję žmonės

sulipę į vieną

palikti atskirai

skanesnis kąsnelis

anksčiausiai suvalgomas

pasirinkimo nėra

gamybos proceso nepakeisi

recepto taip pat

ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos

bei tinkle lipnumo

iš kurio dar gali išsilaisvinti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *