Gintarė Vydmantaitė. Tarp dviejų pasaulių

imgp1006

Tarp dviejų pasaulių

Gintarė Vydmantaitė

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos IV klasės mokinė

 

Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, sutikau genijų. Mat po sesės buto langais stomatologijos kabinetą atidarė. Kaip pasakytų mano geografijos mokytojas Dainius Stasys, gręžia nežinia ką, meistrauja. Todėl, jeigu nori ramybės, migruok į kitą vietą.

Kur gali mieste ramiau pabūti, jei ne bibliotekoje? Įžengiu į periodikos skaityklą, o ten sėdi ilgaplaukis pražilęs vyriškis. Iš pažiūros, sakyčiau, kresnas vyras. Atitinka vaizduotėje susikurto Juozo Tumo-Vaižganto veikėjo Mykoliuko prototipą (šiuo atveju tik plaukai skiriasi). Atsisėdu per du stalus nuo jo, išsitraukiu Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ antrąją dalį. Ruošiuosi baigti skaityti likusius puslapius, bet akys anaiptol neklauso: nuo knygos lapo vis į vyriškį šnairuoja. Jis įsijautęs iš laikraščių skaičius išsirašinėja. Kartais ploja delnais, išsišiepia iki ausų. Trypia kojomis, sėdėdamas su krūva senų laikraščių prieš save. Įdėmiai žiūrinėja juos, o veido išraiška nuolat keičiasi: susirūpinimą – džiaugsmas, ir atvirkščiai. Nagais kalena į dantis, suraukia antakius, pašoka, griebia kitą laikraštį. ,,Gal koks matematikas laikraščių datose bando rasti algoritmų seką…“ – dingojasi. Taip ir prisegu jam genijaus etiketę. Žinoma, vien iš pažiūros apie žmogų spręsti nei dera, nei protinga. Anot filosofo Alvydo Šliogerio, žmogus, kuris vertina, pasiekia tuštybės apogėjų. Kita vertus, protas išvadas padaro greičiau, nei spėji suvokti objektą. Turbūt daug dirbti su savim reikia, kad viduje tūnantis vertinantysis užsičiauptų… Mažne pusvalandį darbuojasi vyriškis. Paskui pašnibždomis kažką murmėdamas pradeda krautis mantą: į dėklą deda akinius. Rašiklį, popieriaus skiautes su skaičiais – į  rankinę, gal tiksliau – lagaminą, kuriame daugybė knygų (visai kaip mano tėtės, tik jame – švirkštai ir vaistai naminiams gyvuliams gydyti). Tvirtu žingsniu išsiskubina pro duris.  Matyt, vėluoja. Pakylu ir aš. Išeidama iš smalsumo bibliotekos darbuotojos teiraujuosi:

– Gal žinot, ko šis žmogus ieško laikraščiuose?

– Ko ieško, turbūt vienas pats ir tegali suprasti.

Kirba mintis: norėčiau jį darsyk sutikti. Skambina mamutė ir sako, kad kaimynė atvažiuoja į Klaipėdą ir atveža daržovių, vaisių iš sodo. Reikia nuvykti į Debreceno gatvę jų atsiimti. Stotelėje laukiu mikroautobuso; spintelėje (jos įrengtos kone kiekviename autobusų sustojime), kurioje sudėtos dovanojamos knygos, apžiūriu, ar yra kas skaitomo. Čia esu radusi sudriskusią, nuplyšusiu viršeliu Sigito Gedos eilėraščių knygelę – ji prašyte prašėsi mano globos. Po šio radinio nepraeinu pro tas spinteles ar bibliotekose esančias dovanojamų knygų lentynas, sendaikčius. O jeigu kas šauksis pagalbos, o aš neišgirsiu?.. Garsiausiai (choru) kažkada rėkė visa kolekcija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų, Michailo Lermontovo lyrikos rinktinė, Bhagavad-Gita, Ivano Turgenevo ir kitų rašytojų veikalai… Kad stotelėje laikas neprailgtų, šį tą skaitinėju, bet nieko dominančio neaptinku. Ūmai iš nežinia kur atkrypuoja bibliotekoje matytas vyriškis. Jo veide, atrodo, telpa visos epochos rūpestis. Tarsi iš lobių skrynios jis traukia knygas ir dėlioja į spintelę. Akimis gaudau briaunas, ieškodama, kur užrašyta, kas kūriniui suteikė gyvenimą. Sukaupiu visą drąsą ir nelyginant smalsi žurnalistė priėjusi pareiškiu:

– Laba diena, mačiau jus šiandien bibliotekoje.

– Kurioje? – susimąstė, nukreipdamas akis į melsvą skliautą (matyt, ne vienoje bibliotekoje svečiavosi).

– Ievos Simonaitytės skaitykloje.

– Tiesa, buvau ten šiandien, – prisipažįsta po netrumpos pauzės, lyg pagaliau atsiminęs kokį nuotykį iš vaikystės.

– Norėjau jūsų paklausti, ką jūs rašote…

– Na, tai, kas aktualu… – žvelgia į mane suglumęs, net jaučiu jo padažnėjusį alsavimą. Naują klausimą nuryju, nekamantinėsiu daugiau, matau, kad jį išpylė šaltas prakaitas. Padėkoju už atsakymą. O jis žengia įstrižai gatvę, žvalgosi į šalis – tarsi vien kūnu žemėje būdamas. Atrodo, kad tai didžiausia jo gyvenimo paslaptis. Pasijutau besibraunanti į slaptas, gal net šventas žmogaus sielos kertes… Tai, kuo užsiima, matosi, jam svarbu. Skaitykloje šalia jo sėdėjęs vaikinas prunkštavo iš juoko, žiūrėdamas į jį. Kodėl juokėsi? Juk kiekvieno žmogaus veikla svarbi, ji gali būti nenaudinga kažkam, bet ar dėl to mažiau svarbi ją atliekančiajam? Pagaliau man visada žmogus, jo gebėjimai, polinkiai ir išskirtinumas išliks kaip didžiausias slėpinys. Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė sakė: „To, ką mes veikiame, niekas nesupranta, o visuomet giria arba peikia.“ Kitam gali pasirodyti skruzdėlės triūsas beprasmis ir nieko vertas, bet ši nuomonė neturi reikšmės skruzdei, nes jos darbas jai yra svarbiausias.

*

Išvaizda nežavinti: pusamžis vyriškis apšepęs, purvinas, lyg užsimaskavęs kareivis. Veidas raudonai išmargintas kapiliarų, skarmalai neplauti… Kvapelis anaiptol neprimena rožių… Užtat akys šviesios, spindinčios – dangaus žydrio. Žingsniuoju pro jį – sėdi lotoso poza nelyg Buda – tik ne figmedžio pavėsyje, o prie parduotuvės, belaukdamas nirvanos. Delnuose spaudžia stiklinaitę su keliomis monetomis. Nejučia ranka ima žvejoti kišenėse monetų ir, užčiuopusi saują centų, paberia juos į apytuštę stiklinę.

– Ačiū labai, koks tavo vardas? – tarė, žvelgdamas tyromis akimis veik tiesiai į mano sielą.

– Gintarė, – atsakau, nebesumodama,  ką bepridurti.

– Ačiū…

Nuskubu į mikroautobusą. Riedame pro tą vietą, kur jis meditavo prieš keletą akimirkų, matau užsivertusį butelį kažkokio birzgalo. Spėju įsižiūrėti – alus. ,,Naivuolė“, – suvokiu. Išsyk pasižadu – elgetoms daugiau niekada neduosiu pinigų.

Rytą einu į mokyklą ir vėl jį išvystu, lygiai tokį, kokį palikau anąkart. ,,Ką jam duoti?“ – susimąstau. Švysteli mintis – turiu du sultingus didokus obuolius. Vienu judesiu nusiimu kuprinę nuo pečių ir ištraukiu kvepiantį vaisių. Prieinu, ištiesiu ranką.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė, – ištariu. Šįkart klausimas dar labiau nustebina. Pro šalį einantys žmonės nustebę žvelgia į mus. Tuoj prasidės pamoka, todėl pasiskubinu, kad nepavėluočiau.

Per ilgąją pertrauką užsimanau apelsinų. ,,O, kaip tik pataikiau“, – pagalvoju, pamačiusi akciją. Atsiskaičiusi su kasininke, žvalgausi pro langą. Kitoje gatvės pusėje mano valgykla – suolelis. Pasisuku kairėn – tas pats Budos sekėjas. Pasisveikinu, ištiesiu ranką su vaisiais.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė. „Melsitės už mane?“ – mintyse paklausiu. Nupėdinu į kitą gatvės pusę, matau, vyriškis pranyko. Galbūt su Absoliutu susiliejo? Vis dėlto ne, jam grįžus, nunešu dar vieną apelsiną. „Gal išalkęs?“ – galvoju. Nors mažai pasisotinsi nuo poros vaisių.

– Oi, ačiū, nereikia. Man skrandyje žaizda, negaliu daug valgyti. O koks tavo vardas? – prašneko jis maloniu balsu, besikasydamas pakaušį.

– Gintarė, – pakartoju savo vardą.

O jis tęsia toliau:

– Mano dukra Urtė, panašiai tavo metų. Gal pažįsti? Ieškau jos. Gal ji manęs ir nenori matyti tokio, bet aš jos nieko neprašyčiau, bent iš tolo pažiūrėti noriu, smalsu, kaip atrodo. Ilgus metus Mažeikiuose negyvenau. Su žmona išsiskyriau – ji viską atėmė iš manęs. Dirbau Anglijoje, miškuose, užvirto medis, ir tik po dviejų dienų rado sušalusį. Esu nedarbingas…

Atrodo, lyg teisintųsi dėl ko nors.

Bemaž trejus metus nelaimėlis gulėjo lovoje, negalėjo vaikščioti. Dabar neturi nei kur gyventi, nei kur prisiglausti…

Tie, kurie smerkia elgetas, sunkiai gali suprasti, kad kūnas – tik apvalkalas, tik saulėgrąžos lukštas, o ne pati žmogaus esmė. Pasitaiko, pasiturintis, iš pažiūros doras žmogus savo vaikais nesirūpina, nei matęs jų nėra. O šio vyriškio, nors jis dienas ir praleidžia girtaudamas, tėvystės instinktas kartu su alkoholiu neišgaravo. Tikėtina, dėl jausmo, kad niekam yra nereikalingas, ir malšina skausmą svaigalais…

*

Kur kas labiau mėgstu erdves, kur bėgti nuo mašinų ūžesio nereikia. Nors smagu – susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mieste gali sutikti fenomenalių žmonių. O kaime gali atsipūsti: ramu, triukšmas neįkyrus. Kalbėdama apie užmiestį, turiu omenyje ne bet kokias vietas. Be jų kaimas netektų prasmės, žavesio, nes taptų ta pati, kaip ir miestas, žmonių okupuota teritorija. Turiu galvoje mišką, paupį. Čia mintimis nusikeli ir tarsi kitame pasaulyje pabūni, galima sakyti, kitoje dimensijoje, anapus triukšmo. Yra dienų, kai miške slampinėju ištisas valandas. Koks darboholikas ištartų: dirbti eik, tingine. O aš neatsakyčiau, patylėčiau: mokausi kontroliuoti jausmus, taip vadinamą netikrą ego.

Eglynų, lapuočių miškų aromatas – atokvėpis nuo miesto dulkių. Kai vaikščioju viena, pastebėjau, tampu šizofreniška. Galbūt nuo spyglių, su samanomis sumišusių oro gurkšnių, it nuo Aldouso Huxley knygoje ,,Suvokimo durys“ aprašomos veikliosios medžiagos meskalino, kuris praplečia sąmonę, poveikio. Linksmiau gyventi: susiraizgiusią ant žemės šaką įsivaizduoju kaip gyvatę, sumestas vidury miško, supuvusias, kitas, jau naujus lapus išleidusias ropes regiu tarsi kovojančias dėl išlikimo oponentes. Lepšis, kurio kepurėlė atrodo padalinta perpus, primena psichologijoje aprašomą asmenybės skilimą. Baravykų galveles apgraužia ne voverės, o sąžinė; raudonviršis, apkritęs lapais ir besislepiąs po samanomis, iš tiesų neišlenda todėl, kad užsikasęs darbais – neturi laiko; rutuliuko formos baltas grybukas – visai ne grybas, o limfocitas ar raffaello saldainis; vandens pripampusios kazlėkų kepurėlės – ne kas kita, o spurgos. Tikriausiai alkana išėjau į mišką, o energija vaikštinėjant bemat dingo… Ergo: vietoj grybų visokie skanumynai vaidenasi.

Gamta duoda daug peno apmąstymams: net vietos, kurias esi išvaikščiojęs ne vienąsyk, gali priversti mintyse perkratyti visą gyvenimą. Einu takeliu į eglyną, o kelias išsišakoja dviem kryptim. Topteli mintis: „Visada yra du keliai. Na ir kas?“ – atitaria protas. O tada prasideda kapstymasis po praeitį ir apmąstymas situacijų, kai buvo galima savo gyvenimą pasukti kitaip. Sako, kad praeitį reikia pamiršti, gyventi toliau. Bet ar ne iš praeities klaidų mokomės?

o

*

Labiausiai mėgstu keliauti į mišką, kai rūkas tirštas ir migla neišsisklaidžiusi. Tada gamta tik pradeda busti, ir gali matyti budimo vyksmą. Kartais pagalvoju: „Kaip Lietuvos miškai atrodė anais laikais, kad ir Renesanso laikotarpiu?“ Aišku, galima skaityti Jono Radvano ,,Radviliadą“ ar Mikalojaus Husoviano ,,Giesmę apie stumbrą“ ir įsivaizduoti, vis dėlto – tai neatstoja minčių reginio.

Išslenku iš namų paryčiais: žūtbūt reikia pirmai aplėkti grybvietes, rasti kuo daugiau raudonviršių, baravykų, mat grybautojai nesnaudžia. Žiūrėk – šliopt į kaliošus, capt capt – ir nugvelbs iš panosės grybus – liksi nieko nepešęs. ,,Šįkart neišdegs“, – bambu sau tyliai eidama. Misija – lepšių, raudonviršių, baravykų, voveraičių, kazlėkų, rudmėsių, žaliuokių ir net šungrybių fotosesija. Nusiviltų manim krembliautoja Severiutė. Klampoju po samanas it pusnis ir galvoju: ,,Nieko sau… po lietaus, o grybų – skurdoka…“ Vaikystėje draugė sakydavo: ,,Mesk peilį į krepšį! Grybai slepiasi, rankoje jį matydami – bijo būti nupjauti.“ Kad fotoaparato bijotų – draugė neminėjo. ,,Nebeauga kepurėtieji mūsų miške ar mėto pėdas?“ – būgštauju. Praeinu pusę miško ištįsusiu veidu, o man pozuoja vien musmirės ir vienas kitas laibas lepšis. Girdžiu: triokšt triokšt traška medžių šakos, šlama lapai. Žengiu nepramintais takais ir regiu: Raudonkepuraitė. Pilnu kibiru nešina, renka grybus raudoną kepurę ant galvos užsidėjusi kaimynė. Vilko netoliese betrūko! Na ką gi, paslaptis įminta. Galėsiu savo anūkams papasakoti: patirtis byloja, kad ir kaip anksti išsiruoši miškan, visada atsiras grybautojas, išėjęs anksčiau…

Jogos mokytoja užsiėmimo pabaigoje leidžia atsipalaiduoti. Sugulame ant kilimėlių, užsimerkiame, panyrame į meditaciją, sąmoningai atpalaiduodamos visus kūno raumenis. Skamba ramus ir lėtas mokytojos Linos Micienės balsas: ,,Vis gilyn ir gilyn – į save, į savo savastį.“ Kai einu mišku, tie žodžiai, nelyginant aidas, padeda atsipalaiduoti ir pasinerti į savęs paieškas, savianalizę, surenkant save po dalelę užšifruotuose gamtos turtuose.

*

Nulūžęs medis vieno akies mirksnio greičiu prasiskverbia į minčių pasaulį, ir lūpos pradeda kalbėti Justino Marcinkevičiaus eilėmis:

Vis ieškau panašumo su medžiu

ir su savim.

Ir pats savęs meldžiu:

mielasis,

niekam saulės neužstok!..

Būna, parankėn įsikimba mūza ir diktuoja eilutes naujam eilėraščiui. Kur užsirašyti? Išėjusi vienmarškinė – lieka tik atmintimi pasikliauti. Galbūt miške ir prie Justino Marcinkevičiaus buvo prisikabinusi kokia Erata ar Kaliopė? Ir prie kitų poetų? Pavyzdžiui, prie Vytauto Mačernio. Tai paaiškintų, iš kur kilo tas eilių grožis.

Skaitydama Vytauto Mačernio poeziją, atitraukiu akis nuo rimų ir mąstau: „Ech, kad taip pamačius tas ,,plačias neaprėpiamas pievas“, ,,bekraštes pelkes“ ir visa, kuo dainius gyveno; kaip tai, apie ką rašo, atrodo realybėje: horizontai, upeliai, kalvos“ Lietuvių kalbos mokytoja Romualda Žilinskienė, pasiūliusi dalyvauti Vytauto Mačernio konkurse, neužsiminė apie ekskursiją po Šarnelę (matyt, norėjo nustebinti). Suvokiu, jog teks iš eilėraščių vaizdą pačiai susidaryti. Pakviesta į renginį, apstulbau sužinojusi, kad vyksime į Šarnelę. Ne veltui sakoma, kad norėti reikia atsargiai, nes norai turi savybę pildytis.

Violetinių lubinų pieva, ganosi gausus būrys žalmargių karvių, tolumoje aristokratiškai žingsniuoja raudonsnapis gandras – tikras Edeno sodas. Kalvos, pakalnės – tipiškas Lietuvos vaizdas lydi iki pat poeto tėviškės.

Ir autobusu važiuojant kelias neprailgsta, mokytoja spėja daug ką apie išeivijos poetus, žemininkus papasakoti. ,,Tu nori, kad aš tau visą literatūros kursą išdėstyčiau“, – juokiasi.

Kur pasisuksi, žalia, kvepia, aplink kalneliai, ežerėliai. Vaikščioju, mėgaujuosi užburiančia gamta, paukštelių čiulbesiu, saulėta diena, bendraminčių skaitoma Vytauto Mačernio poezija.

Stovėdama piliakalnio viršūnėje, ant kurio anais laikais vyko gegužinės, vaikščiodama sakais kvepiančiu mišku, žvelgdama nuo kalno į ežerą, kuriame poetas maudėsi, jo mama drabužius skalbė, įsivaizduoju Vytautą Mačernį, giliai susikaupusį, paskendusį minčių vandenyne, sprendžiantį gyvenimo lygtis. Suprantu, kokios svarbios jam buvo šios vietos. Kai kam miškai, kalvelės gali pasirodyti labai paprasti, bemaž niekuo neišsiskiriantys iš kitų. Bet kai tarp šių vietų augi, jos gali įgauti netgi sakralinę reikšmę.

Mane žavi šio anksti iš gyvenimo išėjusio mąstytojo giliamintiškumas, pasaulėžiūros platumas, tikrumas. Poeto tvirta dvasia atsispindi jo brandžioje kūryboje. Pasak Arvydo Šliogerio: ,,Kalba yra sielos forma.“ Tikriausiai neapsiriksiu sakydama, kad kiekvienas, susipažinęs su poeto eilėmis, rašydamas rašinį, rado sau daug artimo. Skaitai eilėraščius – užplūsta emocijų sintezė: ir šypsaisi, ir širdį sopa. ,,Kūryba dvejopai įprasmina žmogiškąją egzistenciją – ji nutiesia tiltą, kuriame gali žmogus žmogų sutikti‘‘, – sakė Vytautas Mačernis. Ir aš jį sutinku. Kalbu, bet jis man neatsako. Už jį kalba jo eilės. Žavu, kai gali bendrauti su žmogumi, nekalbėdamas su juo tiesiogiai. Tai subtilus bendravimas, kai siela kalbasi su kita siela net tada, kai pašnekovo nebėra tarp gyvųjų.

a

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *