Gintarė Vydmantaitė. Apie mišką, uogas ir ne tik

Gintarė Vydmantaitė
Gintarė Vydmantaitė

Esu vienuoliktokė iš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos. Domiuosi literatūra, filosofija, gamtos mokslais. Esu ieškotoja, stengiuosi išbandyti save daugelyje sričių. Mėgstu ramybę, tylą, stebėti žmones, jų elgesį, analizuoti aplinką ir mokytis iš to.

Kai rašau, rašau sau. Kartais nutinka, kad ir kitiems galiu parodyti. Kartais.

Nuo redakcijos: šis rašinys Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje (2016) buvo įvertintas trečiąja premija (publicistikos ir eseistikos sekcija).

Gintarė Vydmantaitė

Apie mišką, uogas ir ne tik

Kaipgi aš pavadinčiau savo šeimą? Miškiniais! Gal ir ne tiesiogiai – mes negyvename miške, ne, ir nepragyvename iš jo. Bet nuo mažens, vos pradėjusią žengti pirmuosius žingsnius, mane, prieš tai brolį bei seserį mama vesdavosi į mišką. O ten ji nepramogauja – renka įvairiausias gėrybes: grybus, uogas. Turbūt todėl tokie stiprūs užaugome, labai mažai sirgdavome. Juk uogos – tai beveik visų vitaminų aruodas. Jas žmonės vertina visame pasaulyje ne tik dėl jų sodraus skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Kol dar pypliai tebuvome, mums neliepė uogauti, bet visada stebėdavome, kaip mama renka žemuoges, mėlynes, avietes, spanguoles, bruknes, netgi vaivorus. O jos valia ir atkaklumas! Būtinai pririnkti kaupiną kibirą! Įsivaizduoju: mamai buvo sunku su mumis. Juk mes – mažiukai dar, vienoje vietoje nusibosta, norisi siusti, išdykauti. Ji visaip mus gundo ilgiau pabūti su ja, nori kuo daugiau prisiuogauti. Ir saldainių duoda, ir žada namie ilgiau pasakas pasekti. Pavyksta prisivilioti: išbūname netrumpą dienos dalį su ja miške. Žinoma, jeigu jau labai užsikaprizindavome, nebeuogaudavo. Kitą dieną išsiruošdavo viena.

Miškas mažiems nelabai draugiškas ir mielas. Karšta, saulė kepina, vėjelio nė pūstelėjimo, toli nueiti neleidžia… O dar tie kuisiai, ne tik įkyriai zyzia, bet ir gelia, bimbalai kanda. Nespėji baidyti.

Bimbalas, kaip mes vadiname, tai man bjauriausias vabzdys iš visų. Net pasipurtau pagalvojusi apie jo skaudžius skiepus. Išvaizda panašus į musę. Didelių akių, o papilvėje kailiukas. Nesuprantu, kam gamta jam davė tą kailiuką? Negi jam šalta tokiomis karštomis vasaros dienomis? Kad akys didelės, suprantu kodėl – reikia kuo geriau nužiūrėti auką ir nusitaikyti į katrą vietą kąsti. Kai įkanda, geriau nesikasyti, iš patirties sakau, pradės niežėt dešimtkart daugiau, bet kaip nesikasysi, kai nežmoniškai niežti? Paskui vaikštai visas šašuotas. Pasirodi nalabeije bimbala, – tik ramiai namuose būdamas gali dainuoti. Tai va, ir mes mamai zyziam ne mažiau įkyriai už bimbalus ir kuisius.

Manau, kiekvienam, ne tik gamtos mylėtojui, yra tekę susipažinti su įkyriuoju kuisiu.Ta kraugerė būtybė man taip įkyrėjo! Tik atėjus pavasariui tie kraujalakiai atgyja (nelygint Donelaičio poemoje), net į kiemą negali išeiti. Jie labiausiai mėgsta spiestis prie vandens ir miškuose. O išėjus į mūsų kiemą, pasisukus į kairę, visai čia pat – upė, dešinėje – miškas. Taigi mūsų kiemas kaip aerodromas. Tarpinė stotelė tarp miško ir upės. Kiek vasarų su jais kovota, kiek nervų sugadinta… Miške neįmanoma vienoje vietoje pasėdėti, iškart būrys puola. Eidama į mišką stengiuosi apsirengti taip, kad drabužiai uždengtų visą kūną. O tie bjaurybės ir per drabužius sugeba įkąsti! Visokie purškikliai labai trumpai tepadeda. Tiesiog košmaras… Prisirengi storu drabužių sluoksniu, o miške saulei krosnį pakūrus niekas negelbsti.

Uodus traukia prakaito kvapas, tad tenka apsispręsti: nori būti sukandžiotas ar iškepęs. Namie rengiesi ir galvoji: ,,Apsirengiau gan tinkamai, plikos vietos beveik nėra. Per kepurę į galvą jau neįsegsit. Kelnės storesnės, neperkąsit. Megztinis puikiai tinka, joks straublys kūno nepasieks.“ Į mišką išėjęs supranti – net už uodą nesi gudresnis. Norint apsisaugoti nuo jų adatų, tektų uogauti su storomis pirštinėmis. Kur yra nuogos odos, ten ir taiko. Grįžti namo ištinusiomis, nusikasytomis rankomis, o ir veide ryškios skiepelių žymės. Atranda nelabosios ir per drabužį kur įkąsti.

***

Žemuogės pradeda nokti anksčiausiai. Mano mėgstamiausios uogos. Miške jos pasirodo kiek vėliau, o iš pradžių atsiranda ten, kur nėra medžių, kur daugiau saulės.

Netoli nuo mūsų namų, prie upės, yra griovys, apaugęs žolėmis. Ten visada žemuogės prisirpsta pirmiausia. Mama mums jas parodė, tad visada bėgome prisiskinti. Žemuogės iškart patrauks akį – raudonai rožinės spalvos, nedidukės, ant jų – mažyčiai atsišerpetoję taškeliai, traškantys tarp dantų kramtant. O kvepia! Su niekuo nesupainiosi! Visada su drauge, vos prinoksta pirmosios uogos, lekiam jų! Nepatiko jas rinkti į indelius, mažokai atrodė. Prisiskiname ilgų smilgų ir veriame lyg karoliukus. Lenktyniaudamos, kas daugiau pririnks. Niekada nevalgom iš karto, nešame namo prieš tėvus pasipuikuoti. O paskui… Sutrintos su cukrumi ir užpiltos pienu… Net seilės renkasi burnoje apie jas pagalvojus… Vasaros vidury, kai atsiranda ir kitų uogų, dar galima surasti persirpusią, skaisčiai raudoną, gal kiek patežusią žemuogę, panašią į nedidelį karoliuką. O tik pradeda sirpti žemuogės, vadinasi, atėjo vasara. Ne visada laukiau jos, žinojau, kad prarasiu draugę. Mama ją dažnai vežėsi uogauti.

Žemuogėms baigiantis, nenusimename. Po jų pradeda nokti mėlynės – miško uogų karalaitės. Jos nei skoniu, nei kvapu nenusileidžia žemuogėms. Jas renku su mama. Kai uogienojai gauna daug lietaus ir daug saulės, uogos – pačios skaniausios. Didelės, sultingos. Labai įdomios. Kai auga ant krūmelio, šviesiai mėlynos. Nuskynus, apčiupinėjus pirštais, tarsi juodos pasidaro. Prie mūsų esančiame miške iš visų uogų mėlynių auga daugiausia. Tad ir renkame jų kur kas daugiau nei kitų uogų. O ir rinkti jas smagu: renki, renki, švyst į burną saują ir toliau renki. Ir pavalgai, ir atsigeri, visi juokiasi ir pačiam linksma. Tėtis mėgo pasišaipyti iš manęs. Grįžusią iš miško per dantį traukia:

– Na, Gintaryt, ko zūbai pamėlę?

– Tai juk mėlyniavom.

– Na tai parodyk, kiek surinkai, – prašo žinodamas, kad nei puslitrio neturiu, o tos išdavikės mėlynės ne tik lūpas, žandus, bet ir liežuvį, ir dantis nudažė.

– Pas mamą kibire, bendrai rinkom, ar ne, mamute? – kreipiuos į mamą užtarimo, rausdama iš gėdos.

– Taip, taip, – kvatodama pritariamai linksi galva mama.

– Matosi, kokia uogautoja, į burną dedi daugiau negu į kibirą.

Aš kiekvieną kartą, eidama į mišką, buvau pasiryžusi pririnkti pilną kandą (toks indas su rankenėle) mėlynių. Turėjau savo – mama parūpino. Trijų litrų kandutė patogi, ant šono gėlytė nupiešta. Kaip ir tinka mergaitei. Kai ją gavau, pasirodė labai nedidelė, tad įtikinamai pareiškiau:

Nu šitą tai jau tikrai pririnksiu.

Bet kur tau! Mama ir dabar dar prisiminusi pasijuokia: „Parenka parenka pusvalandį ir purto tą kandą. Galvoja išsipūs tos uogos ir papilnės indas. Mato, kad nepilnėja, prasideda skundai. O kokių jų tik nebuvo: ,,Mažai uogų arba jos pačios mažos. Neina nieko pririnkti“. Nors uogų į valias. „Uodų daug“ – nors jų ten vos vienas kitas prazvimbia.

Mane graužė sąžinė. Jaučiausi nevisavertė. Norėjau mamai įrodyti – nesu tokia jau beviltiška. Galiausiai sugalvojau, kaip man uogas rinkti tikrai seksis. Pareiškiau mamai: „Dabar eisiu mėlyniauti su drauge ir jos mama ir tikrai pririnksiu kelis litrus.“ Ir ką jūs galvojat? Parėjau namo nešina penkiais litrais! Niekada man nebuvo pavykę jų tiek prilasioti. Padėjo draugės kompanija. Jos mama rinko nuošaliau, o mudvi – kaip komanda. Laikas visai neprailgo. Dainavome dainas, pokštavome, visokias istorijas pasakojomės. Ji mokėjo mane įtikinti. Užėjus silpnumo akimirkai, man pradėjus zyzti ir skųstis, kad atsibodo, priminė, ką pažadėjau mamai. Noras parodyti mamai, ką sugebu, nugalėjo. Tiek kartų bandyta įrodyti, kad aš galiu pririnkti daugiau nei litrą… Ir še tau, ta diena išaušo. Pririnkusi jaučiausi kaip perskaičiusi gerą knygą. Tik perskaičius knygą norėtųsi prie jos sugrįžti dar kartą, o prie uogų rinkimo – nelabai. Grįžtant prie mašinos, draugės mama paklausė: ,,Na, ir kaip tau miške, diena neprailgo?“ Mano atsakymas nei draugės, nei jos mamos visai nenustebino: ,,Nuo pirmos minutės laukiau, kada važiuosime namo…“

Draugė ‒ įgudusi uogautoja, nepalyginsi su manimi. Visada su nuostaba stebėjau, kaip vikriai jos pirštai skabo uogienojų. Kas per miklumas, kas per tempas! Neslėpsiu, žaviuosi iki šiol. O ir už savo mamą neretai ji daugiau prirenka, nors jos mama mišką myli ne mažiau nei maniškė. Draugei uogauti visada patiko, nors man  atrodė, kad ji tik taip sako. Kaip gali patikti, kai kuisiai, bimbalai ramybės neduoda, saulė negailestingai svilina ir miško paklotę, ir veidą? Galvojau: mama liepia, tai ir renka. Tačiau aš klydau. Uogas renka dar ir dabar, savo noru. Niekas nepasikeitė. Taigi, žmogų iš miško išvarysi, miško iš žmogaus – ne.

Mūsų, draugės šeimos ir, manau, visų sąžiningų uogautojų priešas – uogautojai su šukomis. Yra tokių, kurie tingi uogas rinkti rankomis, tad naudojasi tuo įnagiu, kitaip sakant, šukomis. Tai toks su nagais įtaisas, kuriuo brauki per krūmą, ir uogos byra į jį. Tiesa, ne tik uogos byra, bet ir lapai, o uogos dažnai būna drėgnos, nes daug jų susitrina. Braukiant per uogienojus, su visomis šaknimis išraunami krūmeliai, lieka pliki stagarai. Uogyne iš karto atspėsi, kur tokie brakonieriai perėjo. Miško parazitai, kitaip nepavadinsi! Mama piktinasi:

– Man jie kvailai atrodo, drasko drasko tuos krūmelius. Šiukšlių daugiau nei uogų prirenka. Nesuprantu, ką jie nori pavaizduot, kad turi techniką gerą?

Aš, kaip visada, net pačiuose blogiausiuose dalykuose bandanti kažką gero įžvelgti, galvoju: gerai, kad tas aparatas tinka tik mėlynėms rinkti. Bent kitos uogos ir, svarbiausia, jų krūmai lieka sveiki. Bet uogienojų išties labai gaila, ypač kai matai belapius stiebus. Mama sako, kad tose vietose kitais metais mėlynių iš viso nebūna. Liūdna, kad žmonės tokie savanaudžiai, galvoja tik apie šią dieną…

Besibaigiant mėlynėms, dar joms neišnykus iš turgaus, ateina aviečių laikas. Avietynai gerokai toliau nuo mūsų namų, tenka paminti dviračiu norint jų paskanauti. Avietės miško tankumynų nemėgsta. Esti jų ten, kur daug saulės šviesos – miško proskynose, kirtimuose. O jų rinkimo būdas  kitoks nei mėlynių ar žemuogių. Taigi, pradėjęs nuo pat žemės, mėlynynuose pakilęs kiek aukščiau, avietes renki atsistojęs, tai indą geriausia ne ant žemės pasidėti, o pasikabinti ant kaklo. Tinkamiausias tam – kibirėlis. Uogos didesnės už mėlynes, tai ir surinkti jų gali kur kas daugiau. Tačiau ne visada. Kiekvienais metais uogų derlius skiriasi. Vienais metais vienų daugiau, kitų mažiau, ir atvirkščiai. Daug kas priklauso nuo pavasario orų.

Renkant avietes, kiekvieną nuskynus reikia apžiūrėti, pažvelgti į vidų. Ypač nepatariama nepasižiūrėjus į burną dėti. Jose mėgsta svečiuotis kirminai. Ne be reikalo. Turbūt tie kirminai tokie  pat smaližiai kaip ir aš. Aviečių su jokiomis uogomis nesumaišysi. Tikras, anot mįslės, raudonas puodelis, baltas kamštelis! Atrodo, tarsi sudarytos iš daug mažų rožinių kamuolėlių. Jeigu tektų sutikti žmogų, kuriam jos nepatinka, jo juokais paklausčiau: „Tau ką, skonio receptoriai sugedę?“ Nors, ką gali žinoti, sako, yra žmonių, alergiškų ir šitoms uogoms. Taigi juk mes – žmonės, esame labai skirtingi…

Kai vasara artėja į rudenį, pradeda rastis bruknių ir spanguolių. Ne tuo pačiu metu, bruknės ankstėliau. Drįsčiau abejas palyginti, nes gana panašios, ir daugelis neišmanančių apie uogas jas painioja. Tiek vienos, tiek kitos raudonos, tik bruknės kiek mažesnės, kartoko skonio, lapai jų tamsiai žali, lyg vaškuoti, spanguolės – rūgščios. Bruknės auga kekelėmis, perbrauki ranka per stiebą ir pasilieka saujoje uogos. Ir mėgsta jos sausesnes vietas. Spanguolės prie stiebelio prisitvirtinusios plonučiu, lyg plaukas, ūseliu. Nuskynus kartais jis ir pasilieka. Jos tikrai nėra pačios skaniausios uogos, bet labai naudingos. Kiek ir kokių vitaminų šaltinis, nuo kiek ir kokių ligų gydo, nevardysiu. Mama bruknes deda į obuolienę. Sako, kad dėl jų negenda ji. Nelinkusi mama jų daug rinkti, bet  spanguolių prirenka gal net daugiau nei mėlynių ir dar tėtį ragina jai padėti. Spanguolių vaikystėje nemėgau, tik arbatą su medum skanavau. Dabar valgau ir neapdorotas. Jos ilgai negenda, gali laikyti per žiemą – nieko nenutiks, gal šiek tiek suglebs, susiraukšlės. Jų šalia mūsų esančiame miške mažoka, tėvai važiuoja į Latvijos pelkes jų rinkti. Kartu su kaimyne, mano minėtos draugės mama. Spanguolės, pasak mano mamos, „laumių kristalai, jų papuošalai“. Ir iš tiesų, suvėrus jas į karolius, išeitų puošnus vėrinys. Jos ypač gražios tada, kai rasa dar nenudžiūvusi. Ten, kur jų daug, pūpsodamos samanose, stulbinančiai blizgėdamos taip ir traukia akį.

Sutuoktinių pora iš Lietuvos dvi paras klaidžiojo Latvijos miškuose. Skamba šiurpiai, tiesa? Kažin kam patiktų naktį praleisti miškų glūdumoje, kur aplink laukiniai žvėrys sukiojasi. Tokiu pavadinimu straipsnis buvo publikuotas skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje Delfi 2010 metais. O tie sutuoktiniai – mano tėvai. Sausa informacija neperteikia to, ką teko išgyventi mums, laukiantiems nežinioje. Toji tėvų išvyka į Latviją spanguoliauti įvarė man, broliui ir sesei baimės kaip reikiant. Nenorėdama būti viena, svečiavausi tą vakarą pas draugę. Kaip visada, žaidėme. Tėvai su jos mama netrukus turėjo grįžti. Staiga suskambo telefonas. Skambino draugės mama. Ji pasakė, kad mano tėvai jau ilgai negrįžta į mašiną iš pelkės. Taip nėra nutikę, temstant iš uogaviečių visi patraukia į mašiną. Atrodė, visas kūnas apmirė. Prapliupau verkti, nė sakinio nepajėgiau išlementi. Draugė ramino:

– Viskas bus gerai, jie sugrįš, kas jiems gali nutikt… Pasiklydo ir tiek, daug kam pasitaiko, juk pati žinai.

Į galvą lindo siaubingos mintys. Juk ten pelkės! Ne kokios balos, kaip Žemaitijoje vadiname. O klampios, vietomis linguojančios, klastingos pelkės. Ten gi įsmukti galima, ten – daug gilių duobių, apaugusių samanomis. Pati mama pasakojo: įsmukai, ir traukia gilyn. Jau taip buvę… O jeigu dabar?.. Atsipeikėjusi paskambinau broliui. Drebančiu balsu vos išlemenau, kas nutiko. Jis, nieko nelaukęs, atvažiavo manęs parsivežti pas save. „Pasilieku namie!“ – griežtai pasipriešinau. Bet brolis nenusileido: nėra laiko žaisti, sėsk, važiuojam. Palikęs mane, pats išskubėjo į policiją. Bet paieškos, pasak Mažeikių pareigūnų, negalima skelbti, kol nepraėjo dvidešimt keturios valandos. Brolis, nusivylęs dėl policijos abejingumo, sėdo į mašiną ir pats išvažiavo jų ieškoti. Tik kur ten tamsoj! Mėgino surasti išeitį, kaip pradėti paiešką greičiau. Rytą brolis iškvietė kariškius rimtai paieškai – su sraigtasparniais. Tuo pat metu mišką naršė kariškiai kartu su policininkais. Veltui.

Tėvai, antros dienos rytą vis vaikščiodami ratais, sutiko uogautojus. Tie išvedė tėvus į kelią ir parodė, kokia kryptim sukti. Nuėję apie dešimt kilometrų, pasiekė pirmąją trobelę. Juos pasitiko svetingi latviai. Pavalgydino. Susikalbėjo rusiškai. Tėvai paskambino iš latvių telefono broliui ir jis atvažiavo jų parvežti. Brolis paskambino man ir pasakė gerą žinią. Jau buvau sugrįžusi į namus ir, nors nekokia tada šeimininkė buvau, bet pirma mintis atėjo: „Reikia išvirti jiems sriubos! Juk bus sušalę, valgyti norės.“ Nusiraminusi ir pradėjusi blaiviai mąstyti suvokiau: blogai negalėjo baigtis, juk jie – dviese. Dviem būti miške nei taip baisu, nei kas atsitikti gali. Jei būtų dingęs tik vienas iš jų, nežinia, kiek ilgai būtų besitęsę mano kraupūs vaizduotės scenarijai. Kažin ar reikia aiškinti mano savijautą, išvydus tėvus? Tik tos nakties būsenos patirti nelinkėčiau niekam. Tėvai šią istoriją prisimena kaip linksmą nuotykį. O mums su broliu ir seserimi iki šiol ji gerų prisiminimų nesukelia. Bet žinot, kas juokingiausia šioje istorijoje? Tąkart tėvai per dieną prisirinko nemažai uogų, kurias buvo sunku nešiotis. O jie, klaidžiodami ten pervargę, visą laiką nešiojosi kuprines ir maišus, pilnus uogų: „Kaipgi čia pilsi žemėn visos dienos triūsą? Kaip čia tuščiom grįšim…“

Nakvynė miške buvo nejauki. Visiškai sutemus, susirado kur sausiau prigulti. Vos sumerkus akis, pradėjo kaukti vilkai. Mama mano, kad vilkai turi savo teritoriją, jiedu buvo peržengę ją. Tada pasiskubino jie į kitą pusę miško, kuo toliau nuo ten, iš kur sklido balsai. Užsikūrė laužą, kad atbaidytų plėšrūnus.

Miško dvasios juos paklaidino, įsitikinusi mama. Jiedu, ieškodami išėjimo iš miško, visą laiką suko ratais. Tais pačiais takais. Dar seniai mama buvo pasakojusi, kad tokios dvasios egzistuoja. O ir latvė, pas kurią svečiavosi, sakė:

– Miško dvasios vedžioja žmones, eini ne ten, kur tu nori, o ten, kur tave veda. Eini ratu ir vėl atsiduri toj pačioj vietoj…

Į dangų.
Į dangų.

***

Visiems šeimos nariams uogavimas sukelia skirtingus jausmus. Man, tėčiui – ne pačius geriausius. Brolis, sesuo, mama jas gali rinkti visą dieną, o mudviem tai iššūkis, savęs išbandymas. Tiesa, aš mėgstu eiti į mišką, tik ne dėl to, kad parsineščiau pintinę uogų. Kuo daugiau būnu mieste, tuo labiau ilgiuosi gamtos. Einu ten pabūti su savimi, savo vidumi pajausti harmoniją. Niekur nepajusi tokios ramybės kaip miške. Man patinka jo gaiva. Ypač po lietaus. Tada medžiai, atrodo, suteikia tokį magišką pojūtį. O kvapas! Užsimerki, giliai įkvepi ir jauti, kaip į plaučius patenka tyro oro banga. Atrodo, net dusina. Atrodo, tokio gaivaus oro daugiau nebeįkvėpsiu. Plaučiai jau pamiršę, koks tyras jis gali būti… Tuo metu pasineri į šios akimirkos žavesį, jauti svaigų miško kvapą. Ir užmiršti viską, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį. Tiesiog supranti, kokia nuostabi ir puiki dabartis.

Gyvenimo didybė.
Gyvenimo didybė.

Mėgstu išeiti į mišką ir neskubėdama vaikščioti, mąstyti. Palieku telefoną namie. Tada būnu tik su savimi. Pasinėrusi į gydančią žalumą, kaip niekad, jaučiuosi gamtos dalimi.

Pavasarį bėgiodama miško takeliais stebiu kasdien vis labiau bundančią gamtą. Būdama maža, lėkdavau į miškelį žibučių. Dabar veduosi brolio dukrytę ir sūnelį priskinti jų mamai ir močiutei.

Labiausiai laukiu saldžiabalsės, su niekuo nesupainiojamos lakštingalos giesmės. O kai jau išgirstu „kū kū!“, žinau – galiu ant žolyno sėdėti, prigulti! Dar belieka išgirsti perkūniją ir jau galėsiu lėkti į taip išsiilgtą upę maudytis.

Rudenį mėgstu prisirinkti įvairiaspalvių lapų, juos sudžiovinusi, darau darbelius. Nuo vaikystės prigijęs įprotis, kurio vis dar neišaugu. O ir nenoriu išaugti!

***

Grožiuosi apšerkšnijusiomis nuogomis medžių šakomis, minkštu sniegu apdengtomis eglėmis. Nei tako, nei brydės, tik puriame, baltame paviršiuje pėdsakai. Pėdutės mažos – paukščių kojyčių tipenta, kitur kanopos ar letenėlių įspaustos. Kiškio? Šerno? Zigzagais išsiraizgę pinasi vienas su kitu. Šiek tiek kantrybės ir galima pamatyti stirnelę, nors jų mūsų miške ne tiek daug. Stirnos patelė – grakšti primadona. Jeigu ją pamatysi, sustink, ji labai baikšti. Išgirdusi mažutį krepšt, pasišokės laibomis kojomis ir išnyks kaip rūkas, tik sniegas padulkės… Taip ir norisi sušukti: ,,Ei, palauk, leisk tavim pasigrožėt dar minutėlę!“ Tačiau savisaugos įdiegta pavojaus atpažinimo sistema puikiai veikia. Supratusi esantį pavojų, nė nestabtelės. Krūmuose kažkas traška. Belieka tik spėlioti ar tai šernas, o gal lapė? O gal elnias? Pasirodyk, kad ir kas bebūtum! Pasirodyk, aš tavęs nenuskriausiu… Bet niekas nepasirodo. Gal kitą kartą…

Aš visai pamiršau paminėti du mūsų šeimos narius. Šuo Baksis ir tingusis katinėlis Pūkis – mūsų šeimos džiaugsmai. Kad Pūkis tinginys, iškart matyti. Labiausiai mėgsta gulinėti šveisdamas savo šiurkščiu liežuviu švarut švarutėlį sniego baltumo kailiuką su pilkomis dėmelėmis. Didžiulis, pūkuotas (ne šiaip sau Pūkiu pavadintas), giliomis žaliomis akimis. Nepraeisi nepaglostęs. Visi svečiai, ypač vaikai, negali atsidžiaugti juo. Vos atvažiavę teiraujasi: ,,O kur Pūkutis?“ Baksis – paprastas šunelis, visas rudas, ilgo plauko. Labai meilus, tik nemėgsta važiuojančių dviračiu: tokius puola lodamas, kimba į kojas. Jis labai ištikimas – visada lekia į mišką su mumis kartu. Pūkis anksčiau irgi sėlindavo iš paskos, kiek atsilikdamas, pailsėdamas, bet dabar jau visai aptingęs. Geriau pasilieka savo komforto zonoje – namuose. Daugiau naudos. Tėtis vis parneša sužvejojęs kokį kąsnį. O Baksis ištikimas miškui, niekada nepraleis progos jame padūkti. Jis ten laksto pirmyn atgal, tai šen tai ten, aplodamas žmones, besiartinančius prie mūsų. Ir visada jaučia, kada mes ruošiamės į mišką, nors dar būname kambaryje. Jis draskosi kaip per Naujuosius išgirdęs fejerverkus  (dauguma šunų tų grožybių nemėgsta).

Tenka jį paleisti nuo grandinės kuo skubiau, kol nesusižeidė. Paleistas jis aplekia namą gal dešimt kartų, kiekvieną kartą apibėgęs šokinėja prie manęs, rodydamas begalinį džiaugsmą. Gera jį matyti tokį laimingą. Aš jo tikrai nelaikyčiau prie grandinės pririšto, bet tėtis įsitikinęs, kad šuns tokia dalia – būti pririštam ir aploti žmones, besiartinančius prie kiemo. Kai buvau maža, knietėjo tėčio paklausti: ,,O tu ar norėtum būti pririštas taip diena iš dienos?“ Gerai, kad iš karto neišsprūdo. Jaučiu, kad atsakymas būtų maždaug toks: ,,Aš juk ne šuo.“ Uogauti Baksis labai mėgsta tikrai labiau už mane. Nuėda švariai mėlynių krūmelius, nepalieka nė uogelės.

Draugystė.
Draugystė.

Mama seserimi ir broliu labai didžiuojasi. Jie jau užaugę, brolis jau ir šeimą turi. Jie pririnkdavo uogų ne mažiau nei ji. Jie tikrai turi daug valios, o aš – nelabai. Ir nekankinau savęs, niekas nevertė. O ir mano požiūris toks: jeigu kažkas nepatinka, tai ir nedarau, geriau užsiimu tuo, kas traukia. Bet tik dabar galiu taip save teisinti, kad valios neturiu. Reikėjo man prisiversti ir stengtis rinkti ilgiau, pagalvoju dabar, tai ir valios daugiau turėčiau. Man tas uogavimas tikra kankynė atrodė. Kartais įžvelgiu mamos kalboje priekaištų man. Nors jie tiesiogiai neišsakomi: „Donatas su Vaiva tai po pilną kibirą parsinešdavo, būdami tavo metų…“ Ji tikrai norėtų, kad aš surinkčiau tiek, kiek jie. O aš mintyse paprieštarauju: „Na ir kas? Ne visi mėgsta tą patį.“

Sesė Vaiva, rinkdama uogas, suprato, kaip pinigai sunkiai yra uždirbami.

– Uogavimas išmokė mane vertinti pinigus. Išmokau taupyti. Ir dabar galiu pasakyti, kad taupyti tikrai moku. Kai rinkau uogas, taupiau tam, kad galėčiau nusipirkti ką nors. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo nuo algos iki algos, taupymas man suteikia saugumo jausmą, – sako ji.

Ir mama pasakoja, kad sesė labai taupė, nešvaistė pinigų smulkmenoms ar trumpalaikiams įgeidžiams. Dar ir dabar tarsi regiu, kaip ji pareina mėlynėmis išsitepusi veidą, nešdamasi kaupiną dešimties litrų kibirą. Norėdavo madingesnių drabužių, kitokių daiktų nusipirkti, tai ir praleisdavo dienas uogaudama.

Brolis tvirtina taip pat, kad uogų rinkimas padėjo ugdyti valią ir tvirtą charakterį. Visa tai pravertė kariuomenėje, jis užsitarnavo kapitono laipsnį. Juk tarnybos metu susiduriama su įvairiais sunkumais, o jie užgrūdina ir tolimesniam gyvenimui. Man brolis atrodo labai ramus ir stiprus žmogus.

Deja, kad ir kokius gerus bruožus broliui ir sesei išsiugdyti padėjo uogavimas, jiedu seniai jų neberenka. Bet miškas savo gėrybės vis tiek vilioja. Tik ne uogos, o grybai…

Rudenį grybautojai galanda peilius, susiieško guminius batus ir pirmyn į nuotykį. Aš nuo jų nė kiek nesiskiriu ir dėl grybų rudeniop vis dažniau išsiruošiu į mišką. Juos rinkti – vienas malonumas, didžiausia pramoga!

Žinome gausybę grybviečių. Kiekvienoje vietoje grybai dygsta skirtingu laiku. Pirmiausia atsiranda voveraitės – maži geltoni grybukai, žmonėms dažniau pažįstami voveruškų vardu. Kai buvau maža, tik jas temėgau, kitų grybų nepripažinau. Juos snargliais vadinau, ištižėliais. Mat kai jie išverda, ištyžta, nelabai išvaizdžiai atrodo. Dabar nesu tokia išranki, pamėgau visus  grybus, o ir pažįstu  jų nemažai. Truputį vėliau nei voveraitės pasirodo raudonviršiai, juos vadiname raudonikiais. Kartu su jais atsiranda ir daugelis kitų: kazlėkai, lepšiai, rudmėsės, paalksniai, įvairiaspalvės ūmėdės (dažnai žemaičiai pienėm, pieniukėm vadina), žaliuokės… Dar po kiek laiko pradeda dygti grybų karaliai – baravykai, kuriuos atrasti smagiausia, tik jų mažai mūsų miške, o ir nurenka juos kaipmat. Juk koks grybautojas, jei baravyko į krepšį neįsidėjo! Gaila, kad juos taip pat ir kirmėlės labai mėgsta. Taip apsidžiaugi radęs, nupjauni, žiūri – sukirmijęs. Visada juokdavausi, kai mama, pamačiusi baravyką, džiaugsmingai praneša: „Radau!“ Tik paskui perpjauna ir džiaugsmą keičia apmaudas: „Žalia rūta, sukirmijęs!“ Baigiantis grybų sezonui dygsta vėlyvieji raudonviršiai. Jie kiek kitokie nei vasariniai. Galvutės ryškesnės rusvos spalvos ir kotelis daugiau juodų taškelių turi. Tarsi raudonviršiai būtų skirtingos rasės ar įdegį įgautų vasarai baigiantis. Vėlyvieji man gražesni, labiau įdegę.

O kiek džiaugsmo teikė grybavimas, kai buvau maža! Vaikščiodama ir nerasdama grybų pradedu kaip uodas mamai zvimbt į ausį: ,,Pavargau, nėra grybų, einam namo, turbūt jau visi nurinkti.“ Bet jeigu jau randu, iškart nuovargis išgaruoja, nuotaika pasitaiso. Mama dažnai mėgo grybus praeiti, kad rasčiau kuo daugiau ir nenorėčiau namo. O aš mėgau pasišaipyti: „Va, va, pražiopsojai!“ Dabar mama jau vedasi į mišką ir brolio vaikus. Miškas jau turi vietą jų mažame pasaulėlyje. Kai matau, kaip jie grybauja, suprantu, kokį pažinimo džiaugsmą patyriau.

Grybų vietoms mes davėme pavadinimus pagal netoliese gyvenančius žmones, pagal tai, kokioje vietoje jie auga. „Prie Kaupio“, „Prie Toliko“, „Eglynas“ – tai pagrindinės mūsų grybavimo vietos, apimančios didelius plotus. Daugiausia jų yra tekę rasti eglyne. Prieš keletą metų su mama išsiruošėme grybauti. Nesitikėjome daug rasti, tad pasiėmėme po krepšį. Eidamos į paskutinę stotelę – eglyną, aplankėme visas kitas grybvietes. Prisirinkome gal po puskrepšį. Jau buvome pavargusios lyg po maratono. Praradusios ūpą nebesitikėjome nieko doro rasti. Įžengusi į eglyną netekau žado. Kur pasisuksi, raudonviršis. Raudonų kepurėlių paradas! Tiek grybų iki tol nebuvau mačiusi, net ir dabar beveik nepasitaikė. Džiugiai pradėjau garsiai skaičiuoti badydama pirštais į kiekvieną: ,,Vienas, du trys, ket…“ – supratau – beprasmiška, jų devynios galybės. Taigi, iš tiesų nereikia stebėtis, kai žmonės pasakoja, kad grybų pilną mašinos bagažinę prisikrovė!..

Grybavimas – savotiška loterija ar lošimas. Niekada negali žinoti, kiek atrasi. Bet jeigu jau atradai vieną kitą gražesnį, pagauni azartą. Ne veltui sakoma, kad kiekvienam žmogui miške grybas išdygęs!

Tik kai reikia juos nuvalyti ir paruošti virti, dingsta bet koks žavesys. Nuobodus darbas ir gana ilgas. Nulauži galvą, nuskuti kotelį, supjaustai. Čiumpi kitą ir vėl tas pats. Ir pats grybas ne toks gražus kaip ten, miške. Greitai įkyri. Dirbdama šį darbą, rinkdama uogas, supratau – monotoniškas darbas, ypač tas, kuris ne prie širdies, tikrai man netinka. Neįsivaizduoju savęs, stovinčios kur nors fabrike ir klijuojančios etiketes ant gaminių visą dieną. Žudantys darbai.

***

„Jei ne grybai ir ne uogos“… Daina pažįstama ir Žemaitijoje, ne vien dzūkams. Tiesa, ne visai tinkamas jos turinys, nes tos gėrybės nėra šeimos pragyvenimas. Vis dėlto ne kartą yra tekę prekiauti uogomis ar grybais turguje. Buvau mamai padėjėja. Pardavėjos patirties įgijau dar nemokėdama skaičiuoti. Pradėjau nuo žemiausios kategorijos: pilsčiau uogas į maišelius, padavinėjau žmonėms, kainas susidomėjusiems pasakydavau, o piniginius reikalus tvarkė mama. Išmokusi skaičiuoti, dirbau savarankiškai, mama tik pasirūpindavo nuvežti į turgų. Buvau jauniausia pardavėja. Ten nuolat stovinčioms moterytėms tai ne itin patiko. Iš jaunimo, ypač vaikų, žmonės visada labiau linkę pirkti. Man patiko pardavinėti, bendrauti su žmonėmis, pamokyti atpažinti namines uogas nuo miško. Žmonės dažniausiai malonūs, bet pasitaiko ir poniučių, kurioms net šviežiausios uogos neįtiks ar bus per brangios. Mėgsta kartais atkakliai žmonės lygtis dėl kainos, bet atsakydavau: ,,Mama neleidžia nuleisti!“ Kartais pasitaiko labai malonių žmonių arba bobulyčių besibėdojančių, kad pinigų labai neturi, o vaistų reikia… Perka jie nedaug, parduodu tokiems pigiau. Bet visada juokas ėmė iš tokių, kurie, paklausę kainos ir išgirdę atsakymą, pradeda šaipytis:

Ontas už puoras prekystaliu par dvejes litaas pigesnės ougas, i da žymee gražesnes i didesnes, kas čė gal pėrkt iš tavės.

Norėtųsi atkirsti: „Tai eikit prie to prekystalio ir pirkit“, bet esą „pirkėjas visada tiesus“, tad nutyliu. O šis nesitraukia ir kitaip mėgina:

Nu geraa geraa, nuleistum kuokį lita i iš tavės paimčiau, o teep i stoviesi vėsa torgo, nė ož vėita neužteks sumokietė.

– Ką jau padarysi, prekyba arba pelną, arba nuostolius atneša, – pajuokauju.

Nu i gera, i stoviek čė, i nieks nepėrks iš tavės, nė negalvuok.

Žinau, kad netrukus vis tiek sugrįš, jei jau susidomėjo mano prekėmis.

Žmonės nesupranta, kad tos gražiosios uogos visai ne miško. Atsiveža žmonės naminių ir pardavinėja kaip miškines. Nors aiškiai matyti, kur jos rinktos. Ir paragavęs iškart suprasi. Spanguolė, jei miško, – sultinga, jei naminė, perkandus nė lašelis neištrykš. Naminės visada didesnės. Nors žmonės, pirkdami iš manęs, ne kartą sakė, kad nemeluočiau ir prisipažinčiau namines pardavinėjanti. Mama labai didelių pririnkdavo, tad labai sunku buvo žmones įtikinti. Dabar prekiauju retai, bet turguje, apsilankiusi tų gėrybių skyriuje, atpažįstu už prekystalių tas pačias moterėles. Piktais žvilgsniais šnairuoja vienos į kitas. Tai vadinama konkurencija. Suprantu jas, juk jos ne monopolininkės, jei uogų metas, tų pačių uogų gali būti kad ir dešimtyje vietų. O su tomis prekeivėmis sunku sutarti, kad visos vienodomis kainomis pardavinėtų, visada atsiras ta, kuri parduos pigiau. Ypač jei darbuotasi su šukomis. Juokingiausia, kai žmonės nusprendžia: ,,Kas per brangybė tos uogos turguje!“ Taip norėtųsi pasiūlyti: „Miške už dyką galima surasti.“ Atrodo, nuėjai ten, prisisėmei lyg su semtuvėliu. Pabandytų po uogelę, po uogelę. Rodos, dedi, dedi, o indelis lyg  bedugnis – vis pustuštis…

***

Visada stebėjausi mamos meile miškui. Tas potraukis sunkiai suvokiamas. Ji pasakoja  apie jį su tokiu užsidegimu, tokiu blizgesiu akyse, tarsi vaikas, kalbantis apie labiausiai patinkantį žaislą.

Bet ji nemėgsta ten eiti šiaip sau, kaip aš, padykinėti. Jai būtinai reikia kažko prilasyti. Spėju, kad tas potraukis atsirado tada, kad kai ji tebebuvo maža. Į mišką pradėjo eiti niekieno neliepiama. Jos mama, mano močiutė, nėjo. Mama pati pradėjo grybauti, uogauti. Taip ir pamilo mišką. Brolius ir seses vestis pradėjo. Matyt, žmogui visuomet labiau patiks tai, ką jis pats nuspręs daryti, niekieno neliepiamas, tai, ką jis atras pats.

Patiko man viena mamos mintis apie žmones ir medžius. Ji palygino medį, į kurį trenkė žaibas, ir žmogų, staigiai pakirstą mirties:

– Ateini į mišką, žiūri, toks didžiulis ąžuolas, stiprus stovėjo. Bet jau be dvasios. Stovi kaip  stulpas, papilkėjęs. O buvo toks didingas, žaliuojantis, gyvybingas. Trenkė ne iš šio, ne iš to žaibas ir nebėr gyvybės. Gaila medelio. Taip ir žmogus. Gyvena sau ramiai, džiaugiasi gyvenimu, klesti ir šast staigi mirtis. Likimo už ūsų nepatampysi, su juo nepajuokausi.

Klausiausi išsižiojusi. Iš kur tokios mintys? „To dar negirdėjau“, – atėjo į galvą. Iškart dingtelėjo: turbūt rinkdama uogas dar ne tokių filosofijų prisigalvoja – juk visą laiką viena su savo mintimis, tik ošiantys medžiai, retkarčiais genio stuksenimas ir ypatinga ramybė…

Pasakojo mama, kaip teko su elniu susitikti akis į akį:

– Renku uogas, o jis atlekia pro jaunuolyną. Ir nebijo manęs visai. Atsistojo per kokį metrą ir stovi… Iškart į akį krito dideli ragai. ,,Na ir ką čia dabar vaizduoji?“ – paklausiau. Atsistojau, ir jis kaipmat sustingo. Įbedęs akis pastovėjo minutėlę, apsisuko ir, iškėlęs galvą, kraipydamas užpakalį, nuėjo išdidžiai, tarsi primindamas: ,,Aš esu čia karalius, o tu miške – tik svečias.“ Nuėjo ramiai, kaip ir dera karaliui.

Taigi mamą tiesiog traukte traukia miškas, ji tvirtina:

– Yra tokia trauka miškui. Kaip kitiems patinka jūra, man patinka miškas.

Žinau ir aš, kad yra toji trauka. Ir savo grožiu, ir gėrybėmis, ir paslaptimis. Nesvarbu, koks būtų metų laikas. Net jeigu ir dvasios klaidino, už nosies vedžiojo, jis vis tiek traukia.

Vandens kalba.
Vandens kalba.

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *