Gintarė Adomaitytė. Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Ignalinos dienoraštis

 Iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla.

Neįmanoma išgirsti, kaip auga, sužaliuoja, o rudeniop gelsta žolė. Kaip atsiplėšia nuo medžio lapas. Kaip rusena Vėlinių naktyje mūsų visų – likusių gyventi ir jau išėjusių – žvakės.

Tokią tylą kartą esu patyrusi Rasų kapinėse, jau po vidurnakčio.

Buvo ta naktis, kai Visų Šventųjų diena atsitraukė užleisdama vietą Vėlinėms. Tylą žarstė tik po kojomis traškantis pirmasis ledas. Aplinkui – nė vieno žmogaus, nė pravažiuojančios mašinos. Nebaugu. Visai nebaugu. Vien susitaikymo, ramybės jausmas.

O juk dėl Vėlinių ar per Vėlines tiek bartasi…

Rasų kapinėse kadaise velnių esu gavusi ir aš. Ne tokias ir ne taip degėme prie Jono  Basanavičiaus kapo žvakes. Ne ten, kur dera, jas dėjome. Ir dar kažkas ne taip. Aplink kapą nedrąsiai nedrąsiai mindžiukavo būrelis žmonių, visi kažką truputį ne taip padarę.

Prie pat paminklo įsikūrė aktyvistai patriotai. Jų „dovanotą“ kartėlį tose pačiose Rasose numalšino jauna pora, prisiglaudusi prie juodojo Izos angelo. Tiedu įsimylėjėliai, pamiršę viską pasaulyje, bučiavosi. Po jų kojomis – po angelo sparnais – vėrėsi žiburiuojantis klonis. Ir atrodė, kad dangus  virto ežeru – ne žvaigždės ten aukštybėse, ne. Danguje atsispindi žvakės.

Rasose esu patyrusi pirmąsias savo Vėlines. Buvau paauglė, gal septintokė. Koks nuotykis – vykti į Rasas, kaip man atrodė, ilgą ilgiausią kelią iš Antakalnio. Rokantiškių kapinių tuomet gal ir visai nebuvo, o gal jau ir radosi pirmieji kapai. Po metų ar kitų juos užtikau žiemą, sniegynuose, slidėmis per kalvas nušliuožusi naujai atrastą kelią.

Praėjo daugel metų, kai mama paprašė, kad Rasų kapinėse – jei tik eisiu – uždegčiau žvakę ant kurio nors apleisto kapo. Kažkur ten ilsisi jos mylimasis, žuvęs karo metais. Nušovė jį nacių kariai tiesiog gatvėje, netoli Aušros Vartų.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad kasmet einu į Rasas. Eidavau, bet senokai ten nesilankiau. Nors kiekvieną spalį, dairydamasi pro rudens langus, sau pažadu: šiemet – tai jau tikrai…

Tiesa yra tokia: jei neinu, man jų labai stinga.

Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rudeniop pasiilgstu ir Bernardinų kapinių.

Tolsta, jau tolsta nutolsta nuskrieja keistasis metas, kai tas aukštas Vilnios šlaitas buvo tapęs beveik mano darbo kabinetu, o kartu ‒ ir poilsiaviete. Kai kas ten kadaise rašyta. O kiek svajota, kiek sumanyta. Kiek Vilnioje paskandinta, gal net palaidota nevykusių sumanymų.

Gal nebus baisi nuodėmė,  jei imsiu ir pacituosiu pati save, kur kas jaunesnę ir, regis, jausmingesnę?

Apysakoje „Laumžirgių namai“ rašiau:

„Prie vienuolių benediktinių antkapio sėdžiu kaip soste. Dairausi į miestą, o atrodo ‒ visas pasaulis dairosi į mane. Po kojomis skardis, upė. Toliau – spygliuotas kalėjimas. Šalia jo  fabrikai. Gelsvo mūro, tarsi amžiams statyti namai. Žemai, po debesimis, skrenda lėktuvas: nutūps už kalvų. O kalvose – girdžiu ir matau – suūkia ir pralekia traukiniai. Nuo gelstančio klevo ties mano galva svyra raudona šaka. Juodasis angelas ant vyskupo kapo. Mergaitė Liusi turi angelaitį. Akmenyje iškaltas vardas: Liusi, 14 metų. Tik tiek. Monumentas inžinieriui Zahorskiui: vos telpa garbės titulai. Rašytojas Antanas…

Vaikštinėju pirmyn ir atgal. Kaip karalių puotoje. Susipažįstu. Garsiai skaitau pavardes, vardus. Dar garsiau suklega, nusikvatoja mėlynsparnis paukštis. Regis, ir jis šūktels mano vardą žmogaus balsu.

Čia, kur plačiasparniai angelai, kur bevardžiai akmenys, kur bestogėje koplyčioje glaudžiasi Kristaus kančia, kur geltoni jurginai susipynę su lauko žolynais, kur kryžių samanos – čia – mirties nėra“.

„Laumžirgių namus“ rašiau paskutiniaisiais ano amžiaus metais. Man buvo svarbu minėti Antaną Ramoną. Bent taip. Tik vienu žodžiu. Iš jo ir dabar tebesimokau rašyti. Rečiausias autorius: neįmanoma iš jo teksto išmesti nė vieno žodžio. Nė nebandyk. Griūva visas tekstas – tartum statinys.

Mirtyje nei tiesos, nei teisybės neieškokime, bet…

…lašas teisybės yra tik tas, kad rašytojas Antanas ilsisi jam mielose, svarbiose, pažinotose  Bernardinų kapinėse.

Vilnius be jo yra nebe toks, nebe tas – galėčiau ir taip sakyti. Tik kad Antanas man laikas nuo laiko Vilniuje pasivaidena. Nėra čia nei mistikos, nei magijos. Žmonės, kurių ilgimės, su kuriais kalbėjomės, bet neišsikalbėjome, vaidensis visada.

Dabar, kai gyvenu Ignalinoje, rudeniop susirandu  Antano Ramono „Ramybės kalvą“.  Mėgstamiausiu skaitiniu tapo „Requiem Kylatrakiui“, rašyta 1992 metais. „Saulė pakilo virš miško, ir rūkas vietomis plyšo, tarsi perskyrė jį saulės ranka. Ir spindi vandens salelės baltoje miglos jūroje. Fantastiški kalnai išnyra tolumoje iš ežero gilumos ir palengva plaukia artyn.“

Mano svajonė: pakviesti į Ignaliną kolegų gražų būrį, nukeliauti kelis kilometrus iki Kylatrakio ir ten balsu, pakaitom, perskaityti tą requiem. Visą!

Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.

‒ Jūs dar jauna, jums mane bus nelengva suprasti, taip vieną kartą man kalbėjo garbi mokytoja, įžengusi į aštuntą dešimtį.

Ji man pasakojo, kad ilgisi gimtųjų vietų. Bet ne žmonių, o artimųjų kapų.

O, kaip gerai tuomet ją supratau! Ir… nežinau, ar suprantu šiandieną.

Jausdavausi savaip laiminga, kad Rokantiškes, mūsų šeimos kapą, galiu pasiekti pėsčia. Per  Sapieginės miškus – neskubiai žingsniuojant – tik valanda.

Vieną kartą supratau, kad valandos negana. Ne todėl, kad sulėtėjo mano žingsniai. Anaiptol. Per daug mašinų lekia Šilo gatve, dabar ja žingsniuoti beveik savižudybė. Pakito daugybę kartų išvaikščioti, išbėgioti, išslidinėti Sapieginės takai. Aukštieji kalnai apaugo namais nameliais ir rūmais, „Žalgirio“ futbolo bazės griuvėsiuose gyvena vaiduokliai, Žolyno gatve švilpia keleiviniai autobusai, gabendami dabar  jau ir mane su visais mano vaikystės prisiminimais ir jaunystės principais.

Nebesu jauna, tikrai nebesu.

Nebesu, nes jaučiu, kaip stipriai esu suaugusi su vaikystės žeme – kaip gera, kad nuo jos nenutolau. Nebesu, nes nebereikia man nei tolimų miestų, nei egzotiškų kraštų. Kopdama aukštyn Ignalinos ar Palūšės miškų kalvomis beveik visada prisimenu Sapieginę. Ji arti, tik už šimto ir trupučio kilometrų.

Rokantiškėse niekada nesibarėme, ką sodinti ant šeimos kapo, kaip jį tvarkyti. Nebuvo nė vieno, kurį skirtume vyriausiu tvarkytoju. Kartais rasdavau užklydusio žmogaus pasodintą vilkdagį, tulpę, net ir plastiko gėlių krepšelį… Be tvarkos. Pedantas sakytų – chaosas. Žinoma, kad chaosas. Bet ar ne nuo jo mūsų pasaulis ir prasidėjo?

Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka

2006 metų rudeniškas prisiminimas. Dievulis tądien susimylėjo ir pažėrė mums ryškias – net per ryškias spalvas. Lėkdama pro Trakus, Aukštadvarį, Prienus Gudelių link  jaučiausi tartum kaimo savamokslio tapytojo paveiksle.

Per mėlyni ežerai ir Nemunas. Per geltoni klevai. Per žali alyvų krūmai palei sodybas. Per nuogos, per anksti išsirengusios ievos.  Per slogus jausmas: lankau žurnalistą Vytautą Masikonį ne jo namuose Vilniuje, Šeškinėje.

Lankau kapą Gudeliuose, jo tėviškėje.

Vytauto bičiuliai pamena: vietą savo amžinam, ramiam ir saldžiam miegui jis pasirinko dar jaunas. Prisijaukino…

Jei Gudeliuose vasarodamas sulaukdavo mielo svečio, tai būtinai pakviesdavo: eime išgerti taurelės ant mano kapo.

Vėlinių dieną  žvakę ten pats sau užsidegdavo.

Taurelę retsykiais išgeriu ir aš  –  visada ją išgeriu Vėlinių naktį. .

Tik truputis vyno: už dangų, tampantį ežeru.

Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šį tekstą rašau Ignalinoje. Jau greitai vidurnaktis. O vidurnaktį Ignalinos gatvėse užgesinamos visos šviesos. Visos! Buvo metas, kai bauginausi, net pykau.

Ilgainiui įpratau. Juk plieskia mano kambario langas. Ir dar keli langai. Pamėgau vidurnaktį išeiti laukan ir pasitikti tamsą. Bandžiau tai padaryti ir šiąnąkt. Šviečia gatvių  žibintai, tebešviečia.

Šią naktį tamsa ateis vėliau.

2019 metų lapkričio 1‒2 dienos    

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *