Gintarė Adomaitytė. Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

,,Kaip greitai mes visa tai pavertėme švente“, ‒ sakiau dokumentinimame filme senokai, kai po Sausio įvykių buvo praėję tik vieneri metai.

Vėliau, po penkerių ar dešimties metų, tų žodžių norėjau išsižadėti. Vaidenosi man, kad ir tikrai – šventė, kad dera tas dienas ir naktis, tiek visko mus išmokiusias, minėti džiugiai: juk laimėjome, juk pergalė, juk esame kiek kitokie?

Šiandieną mąstau dar kitaip: kiekvieno žmogaus valia Sausio pamokas, jo patirtis suvokti savaip – savaip jas ir minėti.

Niekada nemokėjau apie jas, tas dienas ir naktis, sklandžiai pasakoti. Net ir smalsiai besiteiraujantiems vaikams. Ypač vaikams, laukiantiems šiurpios senų laikų pasakos. Sakytum, nematoma ranka bandė manyje to meto prisiminimus… trinti?

Ne, laimei, ne.

Netrynė.

Tik padėjo į nuošalią atminties palėpę – o juk ne vien atminties. Tik užgniauždavo mano gerklę ta nematoma ranka ir nežinia kodėl – iš manęs – atimdavo mano balsą.

Pastaraisiais metais gan garsiai skambėjęs klausimas ,,O kur jūs buvote tą dieną, tą naktį?“ man atrodė ir tebeatrodo šiek tiek neetiškas, gal pernelyg tiesmukas. Kaip ir daugybė kitų klausimų, pasigirstančių Sausio įvykių minėjimo išvakarėse. ,,Ar eitumėte… ar gintumėte… ar saugotumėte… ar…“.

Visai kitaip suvokiu jaunos kolegės atvirą pasakojimą. Jai beveik trisdešimt. Pabrėžusi daugybę savosios kartos privalumų, ji sakė jaučianti savyje lyg stygių, lyg tuštumą: gimė truputį per vėlai, tad nematė, nespėjo patirti, kaip rašoma Lietuvos istorija, kaip žmonių akivaizdoje sklaidomi gyvo vadovėlio puslapiai.

Tad ir pasakoju šiandieną apie žmones, kurie likimo valia spėjo į tą vadovėlį – į tarpus tarp jo eilučių, į jo paraštes.

Pasakoju apie tuos, kurių lygiai pusė gyvenimo (arba beveik pusė, arba kiek daugiau nei pusė) perbraukta, padalinta, net nežinau, kokios spalvos brūkšniu: kiek metų gyvenai sovietų Lietuvoje – tiek ir nepriklausomoje.

Nesame tie, kurie matė, kaip Lietuva okupuojama, bet buvome okupuoti.

Esame tie, kurie norom nenorom deklamavo, dainavo, šoko ne visai tai, ką deklamuoti reikėtų.

Jeigu tik deklamacija… Jeigu tik dainos ir šokiai… Jie peraugo į mirties šokį – į afganistanus, černobylius, į karo tarnybas. Mes, moterys, žinome: mūsų vaikinai iš ten grįždavo – jeigu tik grįždavo – kitokie.

Kas augino mus, Lietuvos Sąjūdžio, Sausio įvykių eilinius? Žmones, kurie niekada nebuvo, net nemanė tapti lyderiais? Tuos vyrus ir moteris, kurie gyveno, alsavo vienintele nuostata: ateik ir padėk. Būk. Būk ten, kur būti ne tik privalu, bet ir garbinga, romantiška.

Galbūt – vaikystės knygos.

Galbūt – ,,Karalius Motiejukas“. Skaudžiai teisinga Varšuvos žydo Korczako knyga apie kvailoką karalystę ir vaiką, pasmerktą ją teisingai valdyti.

Galbūt – ,,Baltosios rožės riteris“ ir kiti švedės Astridos Lindgren šedevrai. Švedės Lindgren, kuri po Sausio įvykių rašė laišką Michailui Gorbačiovui, riteriškai gindama mus, mūsų laisvę.

Galbūt –  lietuvių pasakos, labiausiai jos. Pasmerktos, išbartos, beveik ir atstumtos.

Tos senos pasakos išmokė mane ir mano kartą suvokti: gyvenimas nėra saldumynas. Teks ieškoti vasarą sniego, o žiemą šėko; niekada nežinosi, ko krante sulauksi – kraujo ar pieno putos, po kuriais slenksčiais tyko vilkduobės; privalai keliauti, nors nesi nei pėsčia, nei raita, nei važiuota; sugebėk išgyventi – nei nuoga, nei apsirengusi.

 

Šiaurės miestelis. Atsimenu jo grėsmingą, pulsuojančią tylą tų metų sausio dvyliktą. Valandą ar dvi iki įvykių – kol pajudės tankai.

Žvelgdama į jį, į tą anų laikų karo tvirtovę, galėčiau džiūgauti: mano, Žirmūnų gyventojos akivaizdoje, karas virto taika. Taikesnę, ramesnę vietą nei dabarties Šiaurės miestelis kažin ar įsivaizduočiau.

Jei ne tas slenkstis,  ne vilkduobė… Jei ne takai takeliai, kuriuos į Šiaurės miestelyje esančią darbo biržą pramynė mano karta.

,,Jūs niekada nebūsite tuo, kuo buvote“, – drebia biržos tarnautoja inteligentui, Sąjūdžio, Sausio ir kitų svarbių įvykių tykiam taikiam dalyviui.

Tokia ta mano karta…

Gudrūs tapo gudresniais, įžūlūs – dar įžūlesniais, o naivūs?

Tik naivyn.

Nesuvaikėję, bet vaiką savyje išsaugoję. Nelabai tikintys šiuo pasauliu, bet laisvės pasaka – taip (jei tik leista perfrazuoti Henriką Radauską).

 

Ne sausio dvyliktą, o jau tryliktą, įdienojus, mes, pervargę žurnalistai, susitikome Aukščiausioje taryboje. Viena kolegė patarė, beveik liepė darbo pažymėjimus laikyti arčiau kūno. Ji neabejojo, kad tuoj sulauksime dujų atakos, ji sakė, kad tik taip mus, žuvusius, gyvieji galės identifikuoti.

Dabar juokinga prisiminti, kaip klusniai mes, šalia buvę, tuos pažymėjimus kišome į džinsų, sijonų, švarkų kišenes ar dar kur nors – arčiau kūno. Manėme, kad esame pavojingiausioje vietoje – buvome saugiausioje.

I-den-ti-fi-kuo-ti – koks keistas, keblus žodis. Kaip sunku man jį ištarti – tiek jame visko telpa, o kiek netelpa.

Kaip nelengva, bet ir džiugu šiandieną, dabar apginti, drąsinti, stiprinti savo kartą. Istorijos vadovėlį rašėme mes. Mes rašėme istoriją.

 

(Skaityta 2017 metų sausio 12 dieną poezijos ir muzikos valandoje ,,Mūsų nerimo mintys“  Vilniaus televizijos bokšte.)

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *