Gintarė Adomaitytė Ar matavotės ,,Auksinį batelį?”

 

Bronės Buvydaitės sodyba
Bronės Buvydaitės sodyba

Gintarė Adomaitytė

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?”

Bronė Buivydaitė [1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose – 1984 metų sausio 29 dieną Anykščiuose]

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė, 1923. Palanga
Tyrų duktė, 1923. Palanga

Pamenu, kaip lankiausi Anykščiuose 2014 metų sausio mėnesį.   Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje laikytos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: eskpozicija nedidelė, bet iškalbinga. Kas nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

B. Buivydaitės rašomoji mašinėlė.
B. Buivydaitės rašomoji mašinėlė.
Lova.
Lova.

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Stovyklautojai sodyboje.
Stovyklautojai sodyboje.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs nuo pat mažens.

Kodėl man vaikystėje toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo? Kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną? Gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su klevais ar beržais ant stogų.

Prisimenu, kaip skaitydama knygą kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

O kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada gyvenimiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailies batelius.

O suaugusiajam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

Auksinis_batelis

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti vaikui išdaigininkui – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ‒ ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

 

Trys_biciuliai

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma Valantiniene pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,, Aš ją prisimenu, – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ‒ Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė:  sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Bronė Buivydaitė ir Rožė Klimašauskaitė
Bronė Buivydaitė ir Rožė Klimašauskaitė

O bičiulystės būra šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: „Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo į Anykščius: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo, ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Kartais geležinkelio stotyje, kartais turguje. Prekiavo daržovėmis. Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Bronė Buivydaitė. J. Baltušio nuotrauka
Bronė Buivydaitė. J. Baltušio nuotrauka

Anyklogo
Nuotraukos iš Antano Baranausko ir Antano Žukausko-Vienuolio
memorialinio muziejaus fondų.

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *