GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie šunis, žaislus ir žmones

Kazijevaite

Gintarė Adomaitytė

Apie šunis, žaislus ir žmones

O juk ne tik apie juos – ne vien apie šunis, žaislus ir žmones – yra ši knyga.  Ji – apie meilę. Ir apie atsisveikinimą visiems laikams… Bet visų pirma papasakokime apie knygos „Mano sesė ir aš“ (leidykla Tyto alba, 2018) autorę.

Kazimiera Kazijevaitė – vertėja. Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja. Poetė, debiutavusi svetainėje www.menobangos.lt. Prozininkė, sukūrusi romaną „Septynios kartos“ ‒ už jį apdovanota ne tik skaitytojų komplimentais, bet ir Kazimiero Barėno literatūrine premija. Svarbu minėti, kad Kazimiera Kazijevaitė – ir dviejų dukrų mama. O dar – reikli knygų skaitytoja, besidominti vaikų literatūra. Tad nieko keista, kad Kazimiera pagaliau atėjo ten, kur jos senokai laukta – į ką tik minėtą vaikų literatūros pasaulį.

„Mano sesė ir aš“ – trijų dalių pasakojimas, kuriame svarbiausios yra dvi sesės, Goda ir Saulė. Sudėtingą seserystės jausmą galima laikyti pagrindine (ar viena pagrindinių) knygos gija, apjuosiančia ir surišančia segmentus, kartais bandančius smagiai išsprūsti iš autorės rankų. Ir Godos, ir Saulės pasauliai sudėtingi, nebūtinai sutampantys, kartais – gana rūsčiai susikertantys. Pirmoji dalis ,,Mūsų abiejų tėtis“ atskleidžia ankstyvąsias tapatybės paieškas, galinčias prajuokinti suaugusį skaitytoją. Anaiptol ne mažąjį… Vyresnėlės ir jaunėlės prigimtinė konkurencija ne toks jau paprastas reiškinys.

Vis dėlto šią, pirmąją dalį, laikau lengvabūdiškiausia, balansuojančia ties riba:  asmenininiai užrašai/literatūra. Kuo toliau – tuo giliau. Skaitytojus (ir vyresnius, ir mažesnius) autorė jau supažindino su šeima, jau apgyvendino knygoje tartum svetingame vasarnamyje. Laikas kalbėti apie… mirtį.

„Gilė iškeliauja“ – tai antroji dalis, pasakojanti apie ištikimą šunį. „Tik pati Gilė nesirūpina dėl to, kuris vaikas gimė pirmas, o kuris antras. Abiem mergaitėms ji leidžia ant jos lipti, bučiuoti ją į drėgną, šaltą nosį ir nė nesuurzgia, jei kuri netyčia per smarkiai patempia už uodegos. O svarbiausia, kad Gilė niekada nebūna užsiėmusi jokiais reikalais ir visada nori žaisti! Juk Gilė neina į darbą kaip mama ir tėtis. Ji neatsakinėja į laiškus. Ji neskaito laikraščių. Ir nesikalba telefonu tada, kai jos labiausiai reikia. Kas gali būti geriau?“ (p. 48).

Gali būti tik blogiau. Gilė sensta, sirguliuoja, merdi… Žodis po žodžio, sakinys po sakinio mus artina prie tartum nevaikiškos temos – kelionės amžinybėn. Pasakojama apie šunį, o tiek daug pasakoma apie žmones. Saulės pastanga Gilės šuniškas pareigas paskirti žaisliniam meškinui, Godos rūpestis sodo paukščiais, mamos sekama istorija apie Gilės vaikystę, tėčio santūrumas… Visa tai – tikras gyvenimas. Ir tikra literatūra, to gyvenimo anaiptol nesaldinanti, tik šiek tiek pakylėjanti, tik įsupanti į švelnią romantikos skraistę.

Trečioji dalis ‒ „Širdies kalba“ – jau lengvesnė, smagesnė, tartum padedanti primiršti, bet nepamiršti atsisveikinimo su Gile. Lauke viešpatauja vasara – liepos mėnuo.  O gretimame kieme dairosi Naja – mergaitė, atvykusi iš kitos šalies ir nemokanti lietuviškai. Bus nuotykių prie upelio, bus žaidimų, bus naivaus melo ar gudravimo. Laukia net slaptas apsilankymas pas raganą  apžiūrėti… ką tik gimusių kačiukų.

Čiur – štai smagus žodelis, aidintis mergaičių žaidimuose. Čiur – sakau ir aš. Čiur – tai verta dėmesio, daugiasluoksnė knyga! Jos šriftui, maketui, įrišimui, Linos Kusaitės iliustracijoms priekaištų neturiu. Knyga neturėtų subyrėti, net jei bus skaitoma, sklaidoma, vartoma labai dažnai.

Juk bus?

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *