Gintarė Adomaitytė. Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Ignalinos dienoraščiai

2017 metų birželį sutikau Romantiką. Jei kam atrodo, kad pirmasis šio teksto sakinys skamba saldokai, skubu perspėti: Romantika buvo pavojinga. Ji ganėsi aptvaro pakraštyje, nebendravo nei su kitomis kumelėmis ar kumeliukais, nei su savo šeimininku, nei su viešnia – tai yra manimi, netikėtai užklydusia į Josvainių žirgyną. „Jau prie Romantikos tai neikite, ji sunkaus būdo“, – perspėjo žirgyno šeimininkas Vilgelmas Grūdė. Ir pridūrė: „Nors… Matote, jau dirsčioja į mus, jau domisi, tai gal…“

Romantikos likimo nežinau. Vilgelmas Grūdė mirė beveik lygiai po metų nuo mudviejų susitikimo – 2018-aisiais, baigiantis pavasariui, prasidedant vasarai. Originali tai buvo asmenybė. Valdinga ir savaip romantiška. Mirė, beje, toje vietoje, kurią labiausiai mėgo: savo arklidėse.

Aš visada žinojau, kad romantika tokia: ji dirsčioja į mus didelėmis akimis, paslėptomis po vešlia ir ilga „grifka“, kitaip sakant, kirpčiukais, bet juk tai ne kirpčiukai, tai kuo tikriausia „grifka“ iš mano paauglystės laikų, tai šukuosena, kurią vadinome hipiška – savo mamų ir močiučių siaubui. Kirpčiai privalėjo šiek tiek dengti akis, o karčiai (atsiprašau, mano plaukai) romantiškai draikytis. Kad būčiau visai kaip Maryla Rodowvicz – lenkų dainininkė, Sopoto scenoje basa dainavusi romantišką dainą apie čigonus (žodžio romai tada nebuvome nė girdėję).

Tie mūsų palaidi karčiai draikėsi tik po pamokų. Aš ir dabar regiu, kaip pamokai įpusėjus į  klasę užeina direktorė ir ją lydinti mokytojų aktyvisčių  komanda. Mes atsistojame. Ir stovime, ir laukiame, ir matome, kaip nudelbia kiekvieną mūsų atidūs žvilgsniai. Man patariama susirišti plaukus. Kai kam ‒ atsisakyti manikiūro ar pasiilginti uniformą. Galbūt patarimų būta ir daugiau, galbūt prižiūrėtojų komanda mums linkėjo tik gero – žinoma, kad gero, sunku įsivaizduoti pedagogų tarybą, linkinčią blogio.

Ir vis dėlto… „Greičiau iš tos šūlės“ – štai žodžiai, tyliau ar garsiau aidėję perkimštuose mūsų mokyklos koridoriuose. Mūsų buvo labai daug – pernelyg daug. Priestatą vis statė, statė ir niekaip nepastatė, ėjome į pamokas net keturiomis pamainomis. Tai nulinė pamoka, tai septintoji. Visas jas, tas pamokas,  kiekvieną jų, lydėjo statybų triukšmas ir neapsakomas jaunesnės kartos erzelys.

Tai jis kaltas, ar bent jau dėtas – tas triukšmas, kad užsisvajodavau apie gyvenimą mažesniame mieste, net miestelyje, apie tylią ir ramią mokyklą, apie nedidelę klasę.

Mokyklos keisti negalėjau. Ne tik todėl, kad Antakalnyje ji buvo viena vienintelė. Labiausiai dėl to, kad patekau į L klasę – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, o dar lotynų. Literatūros man reikėjo jau tada, gal pernelyg jos reikėjo.

1972 – štai metai, keitę mano gyvenimą. Mes įsikraustėme į erdvesnį butą Volungės gatvėje. Sesuo Dainora baigė mokyklą ir išvažiavo dirbti į Kauną. Gavau savo kambarį! Savo lentynas! Į jas susitempiau man svarbias knygas. Svarbiausios – Iliada ir Odisėja, godžiai skaitytos per vasarą, Trakuose, per pertraukas tarp treniruočių. Buvau trenktas vaikas. Man vaidenosi, kad jeigu jau klasė L, tai kaip aš į ją ateisiu, neskaičiusi antikos ir ne tik jos. Kambario lentynose rikiavosi Goethe Heine, Hugo ir Balzacas. Skaitydavau pernakt. Į pamokas ateidavau neišsimiegojusi, paraudusiomis akimis, skaudama galva.

Kas kita irklavimas. Iki treniruotės išsiblaivydavau. Nežinau, ką jie man darė – tie vėlyvų laikų prozininkai ir poetai, tas nesibaigiantis nėrimas į sakinio ritmiką.  Irkluoti ėmiau ritmingiau, tapau keturvietės yrininke – žmogumi, diktuojančiu ritmą.

Tūkstančius, gal milijonus kartų girdėjau, neva irklavimas man trukdo gerai mokytis. Kad ne. Ne jis, ne sportas… Trukdė bemiegės naktys. Skaitydavau iki paryčių, nuo emocijų pertekliaus ir nuovargio net apsižliumbdama. Ėmiau šiek tiek rašinėti. Dienoraštį, laiškus… Rašydavau seseriai į Kauną, gerbėjui į Trakus, gal truputėlį sau. Neišliko nieko svarbaus, nieko rimto, nieko saugotino. Gal tik kaltės  jausmas – nevažiuodavau į Jaunųjų filologų konkursus, nors kartą kitą buvau kviesta. Kaip važiuoti, jei trenerė jau nupirkusi bilietus į Moldovą ar Ukrainą, jei laukia pavasaringos, sraunios ir plačios upės ‒ Dniepras ar Dniestras.

Ir kitas išlikęs jausmas… Ruduo, lietus, beveik liūtis… Atrodo, kad pasaulyje nieko daugiau ir neliko: tik mano stalo lempa ir pats stalas, tik sąsiuvinis ir rašiklis, brėžiantis neaiškias raides, besijungiančias į nesklandžius žodžius, į nedarnius sakinius.

Bet lelijos? Kuo čia dėtos lelijos?

Ilgainiui apisgyvenau Ignalinoje – mieste, kurio herbe, laimei, nėra karžygių su kalavijais, chimerų, grifų, liūtų ar kitų siaubų. Yra tik trys lelijos mėlyname fone. Ramybė, gelmė ir tyla – tai, ko pati nesuvokdama, nemokėdama įvardyti, skaudžiai ilgėjausi savo 22 vidurinėje, savo L klasėje.

Anais laikais, irkluodama Trakų ežeruose, Neryje ar Nemune, baltųjų lelijų nepastebėjau. Jų nebuvo. Geltonavo lūgnės – taip. Baltosios laikytos retenybe.  Dabar tą retenybę matau kasdieną. Visą vasarą.

Mielagėnų lelijos. Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Mielagėnų lelijos… Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Keliauja lelijos ir gulbės... Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir gulbės keliauja. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Bet šios vasaros pradžioje, Vilniuje, Vingrių gatvėje, gal gerą pusvalandį praleidau vaikštinėdama, tupinėdama, beveik uostydama kitą „augalą“ ‒ Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinį „Vandens lelijos“.

Taip jau sutapo, kad tą dieną Vilnių siaubė rekordinis karštis – daugiau nei 30. O aš privalėjau nueiti į savo „šūlę“ – po daugybės metų ir vėl į 22-ąją, šiais laikais tapusią Vilniaus Gedimino universiteto inžinieriniu licėjumi.

Mokyklų per savo rašytojos gyvenimą mačiau daug. Kuo įvairiausių. Ir sostinėje, ir atokiuose miesteliuose. Savosios po baigimo nelankiau niekada. Nesiveržiau. Nepasiilgau. Nors jaučiau: kada nors pasišauks.

Pašaukė ne licėjus, o LAATGA-A. Kartu su agentūros darbuotojomis pasakojome licėjistams apie autorines teises. Sėdėjau scenoje, kurioje kadaise deklamavau itin erotišką kūrinį – Zemfiros monologą iš Aleksandro Puškino kūrinio. Laimei, tai buvo klasikas, antraip būtų mane iš tos mokyklos už nepadorumą išgrūdę.

Prieš renginį pakėliau seno pianino dangtį. Taip, tai Belorus. Gal net tas pats, kuriuo  skambindavau Šopeno Mažąjį polonezą. Tą kūrinį buvau tobulai iškalusi, mano „menas“ praversdavo per mokslo metų iškilmingus uždarymus.

Fotografė Vlada Inčiūtė pasiūlė nusifotografuoti bibliotekoje. Nemėgstamoje…  Ten mane, penktokę ar šeštokę, vis perspėdavo, kad knygų, kurias skolinuosi, nesuprasiu – neva dar per maža. Ir salė, ta salė, kurioje rinkdavomės į šokių vakarus. Klusniai susėdusios pasieniais, merginos laukdavo, kol bus pakviestos.

Nepasikeitusi – visai nepasikeitusi ta mano mokykla. Jei kalbėsime apie sienas, lubas, laiptus, koridorius – tikrai ne. Tik tylos, ramybės daugiau, tik licėjistai kur kas laisvesni nei mes kadaise ir labai kantrūs. Buvome atidžiai išklausytos, tikriausiai ir suprastos.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaučiūnaitės „Vandens lelijos“ labiau nei mokyklos sienos įkvėpė parašyti šį tekstą – kūrinyje įrašyta, įausta, išsiuvinėta begalė istorijų. Žinoma, kad jau parūdijusių: ten, kur vanduo, visada rūdys. Ir ten, kur mūsų jausmai, prisiminimai, nuoskaudos. Romantika, sentimentai rūdija; jausmų  cisternos prakiūra; vandens lelijos ir baltosios gulbės iš ežero gelmių keliauja į kilimėlių ar pagalvių paviršių, kad būtų paniekintos, sutryptos, išmestos ir… grįžtų atgal – į sentimentų ir romantikos pasaulį.

Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų
Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų

Ignalina šią vasarą taip pat pražydo lelijomis – tiesiogine ir perkeltine prasme. Man labai patinka sumanymas išauginti sodeliuose, darželiuose, kiemuose, paežerėse  kuo daugiau ir kuo įvairiausių lelijų – nuo paprasčiausių iki karališkų. Bet niekaip neįprantu dirbtinių lieto marmuro lelijų, šiemet įkurdintų  skveruose ir aikštėse šalia tikrų gėlių. Kasdieną jas, tikrąsias ir dirbtines,  matau pro savo langą. Tikrinuosi: gal jau prisijaukinau? Ne, dar ne… Toks jausmas, lyg didžiulis paukštis būtų skridęs virš Ignalinos ir abejingai kaktelėjęs šen bei ten.

Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

O miesto  fontanas centrinėje dalyje? Jis glumino ir juokino, jis buvo vadinamas kuo įvairiausiai… Jei korektiškai, tai vaisingumo simboliu. Jei kandžiau – mero  pasididžiavimu.  Jei vulgariai – tai Ignalinos falu ar… patys suprantate kaip… Pasak fontano  kūrėjo, tai  buvo besiskleidžianti lelija, jos pumpuras.

Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

Rugpjūčio mėnesį statybininkai pumpurą nurėžė – rajono mero ir kūrinio autoriaus akivaizdoje. Ignalinai vietoj pumpuro centrinėje aikštėje žadamas lelijos žiedas.

Ar bus romantiškas?

Nežinau. Romantika kartais baidosi manęs, o aš – jos. Juk abi dairomės į pasaulį netinkamai. Matyt, kalta „grifka“ – ji per ilga, o ir karčiai plaikstosi ten, kur pučia neklusnūs  vėjai. Ir aptvaras, tas amžinas parūdijęs aptvaras… Gal žinote, kaip ištrūkti?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *