Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002
Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Su Veliuonoje gyvenančiu rašytoju Gasparu Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius (kalbą stengtasi išlaikyti autentišką).

Gasparai, papasakok apie savo vaikystę, svarbiausius prisiminimus.

Pirmasis nuotykis mano gyvenime vos nesibaigė tragiškai. Krikštijo mane dviejų savaičių amžiaus per Naujuosius metus. Pasak krikšto tėvų Petronėlės Aleksaitės ir Julijono Veličkos, tą dieną snigo ir pustė. Važiuojant į bažnyčią, pasibaidė arkliai ir krikštatėviai išvirto į griovį. Mane vos surado sniege. Gal todėl mano dokumentuose krikšto diena tapo gimimo data. Vardą išrinko mano tėvelis Aleksandras, norėdamas įamžinti brolio Gasparo, politinio kalinio, neseniai (1944-01-06) nukankinto Sibiro lageryje, atminimą.

Pirmieji atsiminimai išplaukia gana iš ankstyvų kūdikystės dienų. Dar ir dabar tebegirdžiu senąsias giesmes kaimynų laidotuvėse ir bažnyčioje, tebematau partizanų išniekintus kūnus Veliuonos miestelyje prie Vytauto Didžiojo paminklo.

Mūsų šeimoje vyravo griežta tvarka. Didelę įtaką mano pasaulėvokai darė močiutė iš mamos pusės Petronėlė Džiaugytė (Višinskienė). Tyliu balsu vakarais, kol užmigdavau, pasakodavo įvairias istorijas. Ji buvo ne tik nuostabi pasakorė, bet ir žolininkė bei burtininkė. Vesdavosi mane į aplinkinius miškus ir pievas rinkti vaistažolių. Jomis gydydavo plaučių ir inkstų uždegimus, širdies aritmiją, neurozes. Močiutė Petronėlė išmanė kūno masažą, kuris labai primena akupresūrą, biologiškai aktyvių kūno taškų stimuliavimą. Ji mano tėtės prašydavo iš medžio išdrožti masažui skirtų keistų įrankių, kuriais masažuodavo kojų ir rankų raumenis bei taškus aplink sąnarius bei stuburą. Iki šiol atsimenu jos pamokymus, kaip tam tikrais judesiais galima padėti žmogui atgauti sveikatą, masažuoti ausis, veidą ir taip keisti augančio kūdikio kūną. Pavyzdžiui, prisimenu jos aiškinimus, ką daryti, kad kūdikio ausys nebūtų atlėpusios, kaip ištiesinti kreivą nosį, ištaisyti atsikišusį krūtinkaulį, ištaisyti šleivas pėdžiukes ir kreivas blauzdas.

Močiutė Petronėlė
Močiutė Petronėlė

Įvairios priežastys skatino kaimynų pavydą mūsų šeimai. Vieni, pavydėdami Tėtei jaunos ir gražios žmonos, nuolat pašiepdavo jį. Kiti, į akis šypsodamiesi, paslapčia tėvą skųsdavo sovietinei valdžiai. Kad ir kaip keista, sovietinė valdžia daugumai veliuoniškių, neišskiriant ir giminaičių, susuko galvas, jose įsiplieskė senas pavydas, atklydęs iš tarpukario Lietuvos, – kodėl Aleksų Aleksandras prasigyveno, atimkim iš jo naujus kalvio instrumentus, pasigamintus padargus, žemės ūkio techniką, suomišką grūdų valymo fuktelį ir t. t.

Tėvas nelyginant sraigė vis giliau grimzdo į tylos kiautą. Vienintelis išsigelbėjimas buvo įvairios politikos žinios iš viso pasaulio. Jas gaudė iš įvairių šaltinių – laikraščių ir radijo. Kaime nelabai turėjo su kuo išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Net gilioje senatvėje su tėte buvo įdomu pasišnekėti apie pasaulio įvykius, išgirsti jo svarstymus. Jis žavėjosi tuometiniais politikais JAV prezidentu D. Eizenhaueriu, Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu, Prancūzijos prezidentu Š. de Goliu. Atsimenu, kaip jis džiaugėsi J. Stalino mirtimi.

Mama Teofilė rūpinosi namais, gėlių darželiu, išplėtusi akis stebėjosi sovietiniu pasauliu. Menu, kaip vieną žiemos rytą mūsų vienkiemį apsupo stribai, mamai liepė lipti į klėties palėpę, klojime ropštis ant javų prikrautos šalinės, o patys, atkišę šautuvus, kabarojosi iš paskos. Taip jie ieškojo partizanų. Vaikams ‒ man ir broliui Vitalijui ‒ ji buvo griežta. Iš vienkiemio be jos žinios niekur negalėjome išeiti. Saugojo mus nuo blogų įtakų ir nelaimių.

Močiutės švelnumas, motinos jaunatviškas griežtumas ir tėvo teisingumas formavo mano charakterį ir pasaulėžiūrą, išmokė atsakyti už savo veiksmus, išugdė įprotį kantriai dirbti ir ginti tiesą. Tėvas manęs nė karto nėra mušęs, jis buvo ir yra didžiausias mano gyvenimo autoritetas.

Mano tėvas niekada nerūkė, nemėgo svaigalų, fiziškai tvirtas ir aiškaus proto išliko iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Jaunystėje giedojo Veliuonos bažnyčios šv. Cecilijos chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse. Jis visada didžiavosi esąs lietuvis, turėjo tvirtą pasaulėžiūrą, visą sovietmetį laukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tėtė griežtai smerkė vyrus, kurie šaudė žydus, ir bodėjosi gobšuoliais, išsidalinusiais jų turtą. Nekentė stribų ir sovietinės valdžios pakalikų. Apie visa tai gana dažnai pasišnekėdavome. Per visas okupacijas jis išsaugojo Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, leidinius apie prezidentą Antaną Smetoną ir Nepriklausomybės karų savanorius. Tėvas buvo bebaimis, stiprus ir griežtas vyras. Teisybė jam buvo svarbiausia. Smetonos laikais bylinėjosi su neteisingai jį užsipuolusiu Veliuonos bažnyčios klebonu Polonskiu. Sovietiniais laikais, įsiutintas girto kolchozo pirmininko Varkulevičiaus, griebė jį už kelnių diržo ir, iškėlęs virš galvos, norėjo trenkti į žemę, bet pirmininko sugėrovai išgelbėjo mūsų šeimą nuo nelaimės.

Gerai atsimenu senelį iš tėtės pusės, Petrą (1867–1955). Caro laikais, pasak mano tėvo, jis buvo Veliuonos valsčiaus sūdžia, grojo smuiku, giedojo bažnyčios chore. Atmintyje išliko vaizdas, kaip senelis sekmadieniais pasipuošęs eidavo į bažnyčią. Jis buvo kaimo dabita. Vaikas būdamas nesupratau, kodėl jis į bažnyčią įeina ne taip, kaip visi, o tik pro zakristiją ir meldžiasi lonkose netoli altoriaus. Pasirodo, jis ilgą laiką vykdė Veliuonos bažnyčios maršalkos pareigas ir už tai turėjo šią privilegiją. Man jis buvo labai griežtas, bet vis tiek vieną kartą ,,patikrinau“ jo vaistų spintelę ir paragavau kalio permanganato miltelių. Po to kelias savaites vaikščiojau mėlynu liežuviu ir išplikusia burna.

Kokie buvo mokykliniai metai, pirmieji rašymo bandymai?

Subrendau gana anksti. Prieš išleisdama į pirmąjį mano gyvenime darbą, močiutė Petronėlė surengė egzaminą. Penkiametį nusivedė į sodą ir patiesusi raštuotą lininį rankšluostį, liepė sėstis. Iš drobinio maišelio man tiesiai į rankas iškračiusi keistą gumulą, paliepė: ,,Atmegzk!“ Mažais ir silpnais pirštukais stengiausi išpainioti sukietėjusį mazgą. Vargais negalais išnarpliojau tą sudžiūvusį žarnigalį, primenantį žalčio išnarą. Tai buvo mano gimimo virkštelė, kurią močiutė jau atmegztą pakasė po Veliuonos bažnyčios slenksčiu. Šis burtas turėjo lemti mano ateitį. Bažnyčios pamatai – saugi, niekuomet žmogaus nejudinama žemė, slaptavietė, neleidžianti niekam išsklaidyti senoviško burto.

1_G_A_Veliuonos_vid_m_los_pirmaklasis_1952

Po to iš mamos gavau violetinę dūdelę ir pagyvenusios piemenės tempiamas už rankos išėjau ganyti karvių. Paskui karvių uodegas teko sekioti ir mokantis Veliuonos vidurinėje mokykloje. Vos spėjęs po pamokų parbėgti namo, puldavau ruošti rašto darbų. Visas kitas pamokas mokydavausi Dubinių upelio pievose ir krantuose. Lyg koks pagonių krivaitis ar Pranciškus iš Asyžiaus garsiai aiškindavau savo mokslus karvėms, paukšteliams ir ąžuolams su drebulėmis. Kartais karves ganydavo močiutė Petronėlė. Tada tėvai po pamokų siųsdavo dirbti į kolchozą. Vasaromis su arkline grėbialka grėbdavau dobilus arba su kitais paaugliais kraudavau šieną į kupečius. Rudenį raudavome linus. Kiekvienai šeimai kolchozo laukuose ,,uždėdavo normas“ – ravėti kukurūzus, koksagyzą, runkelius ir pan. Mes, ,,laimingiausi pasaulyje vaikai“, kartu su mama dienų dienas kapstydavomės kolchozo laukuose. Kaimiečiai buvo negailestingi, per javų kūlimus mus, paauglius, versdavo nuo paravinės mašinos paskuigalio nukasti pelus, nuimti iškultus javų šiaudus. Po tokių ,,darbelių“ žemės dulkių debesyse keletą dienų kosėdavau ir spjaudydavau juodomis seilėmis. Matydavau, kaip kolchozo vyrai vogdavo grūdus ir iškeitę juos į samagoną, kur nors pasislėpę gerdavo.

Atmintin įkrito kolchozo pirmininkas Vorobjovas, kuris kalbėdavo tik rusiškai. Brigadininkai nesusišnekėdavo su juo. Atsimenu, kaip jis bandė parodyti, jog taip pat moka dirbti. Tądien kolchozninkai mūsų klojime kūlė rugius. Jis stojo paravinės gerklėn grūsti javus. Tada visi pamatėme iš kelnių kišenės kyšančią pistoleto rankeną.

Visus kaustė baimė. Atsimenu ir kitą įvykį. Vieną dieną Vorobjovas su dviem pakalikais atsirado mūsų kieme. Nieko neklausęs įlindo į mūsų daržinę ir pagriebęs šakę pradėjo iš šalinės lauk versti šiaudus. Kapstėsi net suprakaitavęs, kol pasiekė šalinės dugną ir surado tėtės paslėpto šventinio važio dalis. Pagriebęs spalvotai nudažytą ratą, metė aslon ir pradėjo keiktis. Žiūrėjau pro daržinės sienos plyšį ir nieko nesupratau. Tik atsimenu, kad tą vakarą tėtė ilgai klūpojo šalia lovos ir pusbalsiu meldėsi. Taip prievarta be jokių dokumentų iš mūsų šeimos skundikai ir sovietiniai pakalikai atėmė šventinį važį, šventines šlajukes, arklinę grėbialką, grūdų valymo arbą ir suomišką fuktelį. Net sugriuvus kolchozams, mūsų fuktelį pasisavino vienas iš buvusių kolchozo veikėjų.

Naktimis krūpčiodavome nuo šūvių, dažnai pažadindavo beldimas į langus. Ginkluoti vyrai slankiojo po kaimą, per sovietines šventes padangę nušviesdavo degantys klojimai ir tvartai. Tėtė sakydavo, kad partizanai šitaip keršija už mūsų skriaudas. Tėtę ir kitus vyrus stribai varydavo naktimis saugoti kolchozo turtą. Ką jie galėjo apginti tuščiomis rankomis? Jaunesni vyrai pradėjo vis dažniau girtauti. Mano laimė, kad šalimais vienkiemyje, rašytojo Petro Cvirkos motinos gimtinėje, gyveno šviesūs žmonės. Rašytojo Petro Cvirkos dėdė Juozas Aleksa, mano senelio Petro pusbrolis, vakarais pasikviesdavo į svečius, pasakodavo apie savo sūnėną rašytoją, leisdavo parsinešti namo knygas su jo autografais, mėgdavo garsiai skaityti Haufo pasakas. Atsimenu ir jo dukters Eugenijos paskolintąBrazdžionio poezijos rinktinę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“.

Dar vidurinėje keturiolikmetis paskelbiau pirmuosius rašinius rajono laikraštyje.

Kodėl pasirinkai medicinos studijas?

Apie chirurgo specialybę svajojau nuo aštuntos vidurinės mokyklos klasės. 1963 m. baigęs Veliuonos vidurinę mokyklą, įvykdžiau tėtei Aleksandrui duotą pažadą: pradėjau mokytis Kauno medicinos institute. Studentiškas gyvenimas buvo labai žavus. Susipažinau su keistuoliu Salomėjos Nėries sūnumi Sauliumi Buču. Dar ,,Tulpėje“ teko pakvėpuoti prieškarinės „Konrado kavinės“ oru, stebint netoliese sėdinčius senuosius skulptorius Bernardą Bučą, Robertą Antinį ir kitus. Mano eilėraščius išspausdino ,,Kauno tiesa“. Sunkokai verčiausi, stipendija buvo maža, todėl naktimis dirbdavau sanitaru Kauno greitojoje pagalboje. Mus, studentus, mielai skirdavo dirbti reanimacijos arba kardialogijos brigadose. Taip gana anksti susidūriau su sunkiais ligoniais ir dar labiau susižavėjau medicina.

Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966
Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966

1970 m. pradėjau dirbti Šakiuose chirurgu. Teko daug ir sunkiai dirbti. Dvidešimt penkerių pradėjau vadovauti chirurginiam skyriui, vėliau tapau ortopedinio-traumatologinio skyriaus vadovu. Šakiuose susipažinau su antruoju mano gyvenimo autoritetu, chirurgu Vytautu Purliu. Dirbdamas su šiuo žmogumi išmokau tuo metu pačių naujausių operacijų. Pirmieji Lietuvoje pradėjome klubo endoprotezavimo operacijas. Įgyta unikali patiris Šakiuose vėliau tapo gyvąja romano ,,Adomo broliai ir moterys“ (Vaga, 2001) medžiaga.

Operacija chirurgui – iki pamišimo sunkus darbas: užmiršti ne tik savo vardą, pavardę, vietą, kurioje esi, užmiršti absoliučiai viską – lieka tik tavo rankos, trūkinėjančios kepenys, kurias siuvi, lopai, vėl siuvi, o kraujas teka ir teka, vėl siuvi, vėl plyšta, vėl kraujuoja, kol pagaliau – sustoja kraujavimas ir nustembi: tebestovi prie prakeiktojo operacijų stalo, išsekęs lyg grybas nuo vasaros saulės kaitros ir nekreipdamas dėmesio į svaigstančią galvą, keistą ūžimą ausyse, privalai iki galo pabaigti pradėtą darbą (Ištrauka iš romano,,Adomo broliai ir moterys“, p. 172).

Chirurgas, 1973
Gasparas jau chirurgas, 1973

Chirurgą Vytautą Purlį sovietiniai saugumiečiai išgujo iš Šakių. Nei jo pacientai, išvaduoti nuo mirties ir neįgalumo, nei žmonių meilė ir pagarba, niekas negalėjo išgelbėti gabaus daktaro, – juk jis politinis kalinys, neleistinai grįžęs iš Sibiro. Šis susidorojimas su talentingu ir darbščiu mano chirurgijos mokytoju nepraėjo be pėdsakų. Nejučia artėjo gyvenimo lūžis, į kurį stūmė alinantis chirugo darbas, įvairiapusė visuomeninė veikla. Sunku net suvokti, ar iš tiesų įmanoma tiek dirbti: operacijos, populiarios paskaitos paprastiems žmonėms, moksliniai straipsniai ir pranešimai chirurgų konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Stažuotės Maskvoje, Kijeve, kur susipažinta su chirurgijos garsenybėmis profesoriais A. Poliakovu, F. Bogdanovu, N. Levinecu, akademiku V. Ognevu. O kur veikla šalyje stipriausiame Šakių literatų klube ,,Lygumų šaltinis“. Sulaukęs Kristaus amžiaus, savo kailiu patyriau, kas yra mirtis, kas yra reanimacija. Širdies raumens uždegimas sukėlė ūmų prieširdžių plazdėjimą. Tada ligoninės palatoje atsitiktinai išgirdau gydytojo pokalbį telefonu – kažkas klausė, kada mane laidos…

Nepalaidojo. Susidūrus su mirtimi, nežinia iš kur atsirado dar daugiau jėgų.

Iš drastiškos patirties į mano gyvenimą atėjo poezija. Apie penkerius metus grūmiausi su ligomis, giltinė atsitraukė, bet nuolatos grasino pražudysianti mano svajonę – chirurgiją.

1982 metais prieš mane atsivėrė Vilniaus vartai: pradėjau dirbti Vilniuje VI-oje klinikinėje ligoninėje Dirbtinio inksto skyriuje. Vėliau greta chirurgo darbo dar ėmiau dėstyti chirurgiją ir reanimaciją Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos studentams. Susipažinau su organų transpantacijos Lietuvoje autoritetu profesoriumi Baliu Dainiu. Teko nemažai jam asistuoti, atliekant inkstų transplantacijas. Šio mano laikotarpio patirtis vėliau pavirto romanu ,,Pusė obuolio Ievai“ (Vaga, 2002).

Budėdamas klinikoje, po vidurnakčio radęs laisvą minutėlę laiko, rašiau pjesę ,,Pakerėtieji“ (Vaga, 1991). Rašydamas daug galvojau apie partizanus, stribus, jų vaikų ir tėvų gyvenimus. 1990 m. dramaturgas Juozas Glinskis, kalbėdamas per Europos radijo laidą, šią pjesę apibūdino kaip pirmąją lietuvių dramą, kurioje ir stribai, ir partizanai pavaizduoti tikroviškai tragiški.

Trupėjo sovietinės santvarkos pamatai ir smarkūs pervartos vėjai pasičiupo mane ir nusinešė į naujo gyvenimo kūrimo darbus. Jau vien ,,Lietuvos aide“, ,,Vilniaus sąjūdyje“ paskelbti straipsnių pavadinimai daug ką pasako: ,,Šventas lenciūgėlis nepriklausomybei“, ,,Minkštuomenės kerai“, ,,Perplaukti raudonąją kloaką“, ,,Medinis arklys Lietuvai“.

Kodėl palikai mediciną?

Medicina man tapo nykiu darbu, nes didmiestyje tarp chirurgų ‒ didžiulė konkurencija. Operuoti neleisdavo. Teko pasirinkti – arba taip ir liksiu asų asistentu, chirurginių kablių laikytoju, kol pats pavirsiu žmogum-kabliu, arba nerti giliau į visuomenės gyvenimą. Iš tiesų man trūko naujų įspūdžių, veiklos. Po Sausio 13 dienos tragedijos, 1991 m. rudenį dalyvavau kuriant pasaulinės organizacijos ,,Tarptautinė amnestija“ grupę Lietuvoje. Tapau šios organizacijos koordinatoriumi Lietuvoje. Mūsų grupė gynė kitų šalių sąžinės kalinius. Rengėme protesto akcijas prie Kinijos, Turkijos ambasadų Vilniuje. Taip susipažinau su rašytoja Jurga Ivanauskaite, keliautoju, fotografu Pauliumi Normantu.

Protestuotojai.
Protestuotojai.

Rašytojas Jonas Mačiukevičius paskatino imtis visiškai naujos veiklos Lietuvoje, kurti neįgalių žmonių medicininės ir socialinės reabilitacijos sistemą. 1992 m. išvykau mokytis į Mičigano universiteto Reabilitacijos kliniką pas profesorių Viljamą Varingą (William Waring). Grįžęs parašiau populiarią knygą ,,Nugalėk save“ (Vaiva, 1995). Ši nauja veikla, atsiradusi po nepriklausomybės atkūrimo, daugeliui gydytojų buvo nesuprantama. Jie šaipėsi iš manęs: kaip tu gali atsisakyti chirurgo karjeros, juk tau šitaip sekėsi? Bet naujos veiklos apžavai buvo stipresni už visas kolegų ir kitų nesusipratėlių patyčias.

Tik poezija manęs neapleido, ji buvo didelis džiaugsmas ir nusiraminimas. Gal ir teisi literatūrologė Dalia Jakaitė, kad iš drastiškos patirties atėjo vėlyva mano poezija: tu kasnakt sušeri save žvėrims / rytais vėl atgyji žmogiškam kūne / keikdamas jį tarytum pasiutusį šunį. Taip gimsta poezijos rinkiniai: ,,Lauk šoko ugnis“ (Vaiva, 1993), ,,Lozoriaus paukščiai“ (Vaiva, 1995), ,,Užkeikti barbarus“ (Vaiva, 1996).

Tai ar dera Tavo skalpelis ir Tavo plunksna?

Jau nebesu chirurgas praktikas, bet mąstau ir elgiuosi kaip chirurgas. Chirurgija įspūdingomis istorijomis mane lig šiolei maitino kaip rašytoją. Pastaruoju metu paviliojo kitos temos. Šių dviejų darbų neįmanoma suderinti. Chirurgija pralaimėjo.

Kaip dabar žvelgi į savo pirmasias publikacijas?

Jos naivios, bet brangios kaip kūdikystėje žengti pirmieji žingsniai…

Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo miestų?

Sulaukęs pensijos, atsisveikinau su visais įmanomais darbais ir įsikūriau Veliuonos miestelyje kartu su žmona rašytoja Violeta Šoblinskaite Aleksa. Reikėjo pasirūpinti ilgaamže savo motina Teofile, sudaryti jai palankias gyvenimo sąlygas.

Grįžęs į vaikystės miestelį skaudžiai nusivyliau, nes ,,sovietinis elitas“ tebevaldė žmonių protus. Gerai suprantu, kad tai, ką kasdien kiekvienas nuveikiame kito žmogaus labui, yra mažutėlytis lašas gyvenimo jūroje. Geri darbai prasideda nuo šypsenos, žodžio, liepsnos pliūpsnio sieloje, kai širdis tarytum išsigąsta ir suspurda po kaklu. Geriems darbams reikia turėti gerą širdį ir tik ji gali atsverti pavydą, užgauliojimus, skundus, šmeižtus. Veliuonoje parašiau naujausią romaną ,,Fabricijus sprogdina arklius“ ir sudariau novelių knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo“. Pakraščių kasdienybė“. Parašiau poezijos knygas ,,Giedantis rupūžys“ ir ,,Prabudimai“. Knygos sulaukė palankaus kritikų dėmesio. Pagal mano eilėraščius kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė sukūrė misteriją ,,Prabudimai“, abu su Violeta parašėme libretą interoperai ,,Meilė be mirties smėlynuose“.

Joninės tėviškėje, 2008
Joninės tėviškėje, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008

Gyvenimas gamtoje man grąžino sveikatą, kūrybinį užsidegimą. Su poetų grupe lankiausi Sakatveloje (Gruzijoje). Tebesižaviu vienos dienos kelione į Paryžių ir piligrimine kelione į Šventąją Žemę.

Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012
Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012

 

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau stebiuosi nepaprastu žmogaus kūno trapumu ir laikinumu. Kodėl žmogus be Dievo, net doriausias ir protingiausias, iš tikrųjų tėra tik narvelyje užsidariusi papūgėlė. Bet yra meilė. Ją pažįsta visi – bedieviai ir tikintieji. Jos trokšta gražuolės, tvirtieji ir atstumtieji… Visi žinome, kas yra meilė, bet negalėtume šio fenomeno paaiškinti protingai būtybei, atskridusiai iš kitos galaktikos. Tam prireiktų viso gyvenimo. Juk nėra nieko baisiau už Jėzaus žodžius: ,,Ieškojau, kas manimi pasirūpintų, ir neradau“.

Man visiškai nesvarbu, kur gyventi. Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti. Ypač jei šalia būtų mano moteris – Violeta!

Kartu su Violeta. Gasparas - piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012
Kartu su Violeta. Gasparas – piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012

Tavo žvilgsnis į jaunuosius kūrėjus.

Jaunaisiais kūrėjais žaviuosi, patinka jų ieškojimai ir kvailiojimai. Vos spėji apsidairyti ‒ ir nustembi, kiek daug talentingų jaunų žmonių veržiasi į meno ir kultūros pasaulį.

Ką šiuo metu rašai?

Šią vasarą ne rašiau, bet lentas tašiau, kaliau ir langus restauravau. Rašau labai sunkiai. Tai turėtų būti keistokas romanas sąlyginiu pavadinimu ,,Daktaras Oskaras Rausas ir mažutėliai“.

Ruduo tėviškėje.
Ruduo tėviškėje.

Mano fotogtrafijų paroda ,,Nesibaigianti kelionė. Šventoji Žemė“ tebekeliauja po Lietuvą. Šiemet su Violeta užsidegėme įkurti muziejų, tai naujausia mūsų avantiūra. Veliuonoje skolon įsigijome apleistą namą, be jokių projektų ir valdiškų ar kokių nors europinių fondų, pastato patalpas bičiuliams padedant suremontavome. Dabar sukame galvas, kaip įteisinti muziejų ,,ArsTerra“, kuriame menininko našlė Violeta Šimulyienė su dukromis Ula ir Rusne įrengė menininko Šarūno Šimulyno memorialinį kambarį. Rugjūčio mėnesį organizavome plenerą ,,Veliuona 2014“. Jame dalyvavo dešimt tapytojų. Visą savaitę mūsų namuose kiekvieną vakarą vyko kultūros renginiai. ,,ArsTerra“ muziejuje šiuo metu eksponuojami plenero dalyvių darbai. Muziejų lanko ekskursijos, joms reikia skirti dėmesį. Rugsėjo mėnesį mūsų muziejų aplankė vestuvininkai, trisdešimt trys žydai ‒ būsimieji skulptoriai su dėstytojais iš Izraelio, „Veliuonos novelės 2014“ rašytojai. Tokia mūsų ir bičiulių kultūros labdara žmonėms.

Nesvarbu, kur gyvena rašytojas, svarbiau, ar jis dalina kultūrą žmonėms. Gal susigės valdžia? Bet… nebetikiu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *