Evelina Matulevičiūtė. Pradžių pradžia, arba tyliojo vaiduoklio paslaptis

Skaidrumas
Skaidrumas.

Vakarai, kvepiantys arbata ir žagarėliais

Evelina Matulevičiūtė, Trakų r. Rūdiškių gimnazijos IV klasės mokinė

Pradžių pradžia, arba tyliojo vaiduoklio paslaptis

Sveiki, mano vardas Evelina. Esu tylusis vaiduoklis, nes niekas manęs nepastebi, dauguma net nežino, kad egzistuoju. Bet aš manau, kad tyliausi žmonės yra patys laimingiausi. Laiminga ir aš, nes turiu du brolius dvynius, Evaldą ir Romualdą – jie mano šeimos pramuštgalviai. Kartais jie išveda mane iš kantrybės, sunervina taip, kad noriu juos prikulti. Tačiau broliai nebūtų broliai, jei leistų savo seseriai ramiai gyventi. Už tai aš juos ir myliu.

Turiu tėvus, kurie mane paremia, pataria, pamoko ir pabara, jei to prireikia. Mama – mano geriausia draugė, ji niekada neleidžia man liūdėti ar kentėti. Tėtis – mano didvyris. Jis daro viską, kad jo dukrelė būtų laiminga.

Mūsų, Matulevičių šeimoje, yra du keturkojai šeimos nariai: ilgaplaukis taksas Tobis, be kurio nesijaučiu saugi, ir katė Lola, kurią Tobis išgelbėjo nuo gatvės šunų. Kartais stebiu, kaip jie žaidžia, ir suprantu geriausių draugų sąvoką.

Tačiau ši istorija apie svarbiausią Matulevičių šeimos žmogų – mano močiutę Aldoną. Ji – gyva istorijos knyga, kupina praeities išgyvenimų, nuotykių, liudijimų.

Vakarai, praleisti su puodeliu arbatos, močiutės keptais žagarėliais, istorijomis apie praeitį yra mano labiausiai mėgstami, geriausi. Tie pasisėdėjimai padėjo suvokti,  kad gyvenimas ne tik daug duoda, bet daug ir atima. Vis dėlto duoda daugiau.

Pro šakas
Pro šakas.

I vakaras

Buvo šaltas ir liūdnas vakaras. Šalia krosnies susimąsčiusi sėdėjo močiutė. Ji pati skleidė tą šilumą, kuria norėjosi mėgautis, prisiglausti ir tiesiog būti kartu. O šaltais žiemos vakarais močiutė vis dažniau paslaptingai šypsodavosi ir pasakodavo apie savo nelengvą gyvenimą. Taigi skubu atnešti močiutei karštos arbatos su medumi ir prašau papasakoti, apie ką mąsto.

,,Viskas prasidėjo, kai man buvo vieneri. Šeimoje buvome šešiese: mama, tėvas, du broliai ir dvi seserys. Vieną dieną mano tėvą, Juozą Karpičių, kaimynai apskundė sovietams, apkaltino, kad sušaudęs aštuoniasdešimt kaimo žmonių, įskundė kaip nepatikimą žmogų, nors tėvas buvo visų gerbiamas ir mylimas Onuškio valsčiaus seniūnas. Tėvas paliko mus ir pradėjo slapstytis. Nukentėjome ir mes. Buvome vaikai ir nesupratome, kas nutiko, kai tėvas, viską metęs, tekinas bėgo pro duris. Vieną naktį rusai įsilaužė į mūsų namus, visos kortos staiga atsivertė. Mano motina, Liudvisė Baranauskaitė, tuo metu besilaukianti antrojo sūnaus, mano brolio (jis mirė vos dviejų mėnesių), buvo priremta prie sienos. Šaudė virš jos galvos, norėjo sužinoti, kur slapstosi Juozas Karpičius. Atsimeni, vaikeli, kalbėjome apie meilę? Sakei, kad meilė yra abstraktus dalykas arba ji neegzistuoja. Žinok, sovietmečiu joks vyras nesužlugdydavo šeimos meilės. Tuo metu meilė galėjo išgelbėti žmogaus gyvybę, jeigu tu jį mylėjai. Taigi mano motina pasiruošė būti sušaudyta, tačiau paslaptį saugojo. Netrukus mano tėvą sugavo ir suėmė. Juozas Karpičius Onuškio kalėjime kalėjo apie metus. Po metų perkeltas į Rūdiškių kalėjimą, kuriame kalėjo mėnesį. Vėliau – Trakų ir Lukiškių kalėjimuose. Jo kančioms galo nesimatė. Po ketverių metų kankinimų Lietuvoje tėvą ištrėmė į Sibirą.

Didžiausia tėvo baimė – kad ji pamirš šeima. Todėl beveik kiekvieną savaitę gaudavome iš jo žinutę apie tai, kad gyvas ir sveikas, kad jis mus labai myli, tikėdamasis, kad mes jo niekada nepamiršime. Tuo metu ir mums Lietuvoje buvo labai sunku. Mus, vaikus, vadino banditais, o motiną – tremtinio boba. Negalėjome lankyti mokyklos, mama negalėjo dirbti, nuolat slapstėmės nuo sovietų. Gyvenome be tėvo, alkani, basi. Dabar skamba juokingai, bet kojas kišdavome į karvių mėšlą. Tai buvo vienintelis būdas nenušalti kojų. Viskas baigėsi po Stalino mirties, kai tėvą pripažino nekaltu ir leido grįžti į Lietuvą. Žinoma, jam ilgą laiką neleido dirbti, jis net 12 rublių algos negaudavo. Tačiau tėvas ‒ darbštus žmogus, jis net neketino nedirbti. Jis pradėjo dirbti kolūkyje ir kasti šulinius. Lig šiol Rūdiškėse tebėra jo iškastas šulinys“.

Nespėjo močiutė baigti pasakoti istorijos, o aš puoliau jai į glėbį. Stipriai pakabinusi pasakiau, kad labai ją myliu ir kokia laiminga esu, kad ji čia, su manimi.

Pražydusi.
Pražydusi.

II vakaras

‒ Močiute, kokia tavo didžiausia svajonė? – paklausiau sriubčiodama kisielių.

‒ Dukrele, turėjau daug svajonių, tačiau didžiausia – būti siuvėja. Svajojau atidaryti savo drabužių krautuvėlę. Tai buvo viskas, ko norėjau būdama jauna. Kiekvieną vakarą, užsidariusi katilinėje, piešdavau įvairiausių drabužių eskizus, svajodavau apie kitokį gyvenimą.

Jaučiau, kaip močiutei skauda širdį, o ji matė mano liūdesį ir tęsė:

‒ Kad ir kaip ten buvo, dabar aš laiminga. Svajonės keičiasi. Supratau, kad laimei nereikia drabužių parduotuvės. Ją kuri pats, o padeda tave mylintis žmogus. Ištekėjau už mylimo vyro, nors niekada apie tai nepagalvojau. Dabar turiu du sūnus, kurie yra mano laimės priežastis. Turiu dvi nuostabias marčias, kurių man gali pavydėti viso svieto motinos. Mano didžiausias turtas – penki vaikaičiai. Kiekvienais metais jaučiu, kaip jūs nuo manęs tolstate, trokštate laisvės. Tai, žinoma, skaudu, bet noriu būti šalia, kai būsite pasiruošę išskristi iš gimtojo lizdo ir ieškosite savo laimės kitur.

Prisiglaudžiau prie močiutės šilto skruosto ir supratau, kad manyje ji mato dalelę savęs. Mažą, bet tikrą.

Atokvėpis.
Atokvėpis.

III vakaras

Šį vakarą verkiau jau aš. Susinervinusi įpuoliau į močiutės kambarį. Bėgau tiesiai į jos glėbį. Močiutei tereikėjo tik mane apkabinti, ir ji suprato, kad dar kartą buvau įskaudinta tų tariamų geriausių draugų. Vėl reikėjo arbatos. Pasak mano močiutės, arbata padeda nuo visko, gydo net sudaužytą širdį. Grįžusi su puodeliu, ji prisėdo šalia manęs. Abi ilgai tylėjome. Močiutė žinojo, kad man tuo metu tiesiog reikėjo tylos, kad didžiausia mano baimė – tai baimė būti vienai. Po tylios valandos prakalbo: ,,Niekada neturėjau draugų. Mano mama visada sakydavo, kad tikrų draugų nėra. Geriausiu draugu gali būti sau tik tu pats. Draugas – tai velnio sinonimas. Daugelis žmonių visada ieškojo ir ieškos naudos tik sau. Žinau, kad skaudu, tačiau tiesa niekada nebūna graži ir saldi. Nuo sudaužytos širdies skausmo neišgelbės net arbata. Bet po kiekvienos audros ateina ramybė. Nieko nėra amžino, todėl ir nuoskaudos praeina, ašaros išdžiūsta, viskas baigiasi. Aš žinau, dukrele, kad tu nori pasikeisti, bet aš draudžiu tai daryti, nes esi auksinė dukra savo tėvams, geriausia sesuo savo broliams.“

Tylėjau. Nežinojau, ką sakyti. Bet man ir nereikėjo. Močiutė viską jautė.

,,Tau reikia pailsėti. Rytoj išauš nauja diena. Rytoj atversi naują gyvenimo puslapį“.

Pabučiavau močiutę į žandą, ji nušluostė mano ašaras, ir išėjau į savo kambarį. Atsiguliau į lovą. Pajutau, kad šalia manęs atsigulė šuo Tobis ir laižė mano ašaras. Jaučiau, kaip prie mano širdies atsigulė katė Lola ir šildė mano širdį. Supratau, kad nepaisant visko, esu laiminga. Užmigau šypsodamasi. Juk tikra tiesa, kad gyvenimas duoda daugiau, nei atima.

Pabaiga, arba tyliojo vaiduoklio pasakojimų pradžia

Tai dar ne pabaiga. Viskas dar tik prasideda. Dar bus daug vakarų, bus daug karštos arbatos puodelių. Ši istorija turės savo tęsinį. Mano močiutė pasakoja skaudaus gyvenimo istorijas savo vaikaičiams. Mano vaikams istorijas pasakos jų močiutė, mano mama. Ateis laikas, kai aš pasakosiu istorijas savo vaikams ir vaikaičiams. Laukia ilgas ir nuostabus gyvenimas, pasakojantis apie Matulevičių šeimą, jos praeitį, didžiausias svajones ir skaudžiausias akimirkas.

Sidabriškai.
Sidabriškai.

Neringos Dangvydės nuotraukos.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *