Esu Eglė Baranauskaitė, man 25 metai. Gyvenu Palangoje. Pradėjau kurti devintoje klasėje, kai man buvo 17 metų. Pirmą eilėraštį skyriau rudeniui. Rašau apie tai, ką išgyvenu, kas mane stipriai sukrečia. Eilėraštį turiu subrandinti kaip vyną, todėl jis gali negimti ir iki pusės metų. Mama ir užimtumo centro darbuotojai padeda užrašyti eilėraščius. Pati negaliu rašyti ranka (dėl cerebrinio paralyžiaus), rašau tik kompiuteriu su specialia pele. Man yra sunku vienu metu dėlioti mintis ir rašyti, todėl kreipiuosi pagalbos į kitus. Kreipiuosi į tuos darbuotojus, kurie supranta mano kalbą. O kai jaudinuosi, jaudulys dar labiau užspaudžia artikuliaciją. Man yra svarbu, kad mane išgirstų, kad mano eilėraščiai nedulkėtų kampe. Kūryba bandau atkreipti į save dėmesį: kad aš esu, esu vertinga ir kažką galiu padaryti visuomenės labui. Kai pradėjau kurti, turėjau įrodinėti, kad tai mano, o ne mamos mintys. Taigi eilėraščiai – tai būdas susipažinti su manimi, pažinti mane.
Eglė Baranauskaitė, Palanga
RUDUO
Žemė pradeda savo šokį
Su Dievo kūriniais,
O vaisių davėjai stovi nusiminę.
Jų ašaros – lietaus lašai.
.
ŽIEMA
Žemė užsidengė žiemos šilku,
Šaltos žvaigždės pradėjo savo vaidinimą,
Šerkšnas paglostė medžius.
Jūrą, bet ne jausmus surakino ledas.
PAVASARIS
Šiltas pavasario lietus groja dainą,
Rasos lašai užkloja žolę,
Pumpurais rengiasi medžiai.
Vėjas niūniuoja meilės melodiją.
MUZIKA
Muzika – jūros gelmė.
Bangos – tai žmogaus mintys.
Dangus – kaip aukštas mėlynas tiltas,
Po kuriuo teka natų upelis.
MEILĖ
Meilė – širdies muzika
Išsiveržia kaip ugnikalnis.
Ir pradeda spurdėti, daužytis širdis,
O kūnas skrajoja žvaigždynais
Ant erelio sparnų.
NAKTIS
Daungus užsidengė paslapties šydu.
Ateina burtininkai…
Gyvenimas – nakties stebuklų miestas.
Smuikas man griežia serenadą,
O mėnulis su žvaigždėmis šoka meilės šokį.
PAVEIKSLAS
Paveikslo paslaptis
Kaip laisvo paukščio balsas.
Ugniniai lašai, prisilietę prie lapo, atsiveria.
Kalbasi spalvos.
Atskrenda Dievo šviesa.
MANO DIENA
Jaučiuosi kaip žvaigždė tamsioj nakty,
Tik kūnas uždarytas
Auksiniame narve.
Noriu pabėgti į šaltą rūką.
Širdis dainuoja meilės ir laiko dainą.
NEBYLI KALBA
Kužda delne pojūčiai,
Kūnas bando pasakyti žodį
Be garso.
Pirštai lyg aktoriai
Išreiškia visas mintis.
Tylos skraistė pakyla.
MEDINIS ŽMOGELIUKAS
Nespalvotas medinis žmogeliukas
Sėdi ir mąsto,
Kaip pasveikt nuo pagiežos.
Sutryptas purve,
Jis suranda savy baltą šukę
Ir bando žingsniuoti
Mažom pėdom link tikslo ‒
Tobulo pasaulio.
TROŠKIMAI
Jis keliauja per dykumą,
O po kojom
Girgžda smėlis.
Užsimerkęs įsivazduoja
Debesų paletę.
Keliautojas pamato
Nubalusį akmenį,
Ant kurio išraižyti
Vėjo sparnai.
Iš tos laimės
Sekundės sustoja.
GUBOJA
Guboja liūliuoja
Nakties apsuptyje.
Didingesnė už jūrą
Ir biri kaip žmogaus kūnas.
Jos minčių nespaudžia
Mediniai rėmai.
Nuotraukos Arūno Eduardo Paslaičio.
1 komentaras
Labai graži kuryba , šilta.. 🙂