Eglė Mameniškytė. Eilėraščiai

Eglė Mameniškytė
Eglė Mameniškytė

Aš, Eglė Mameniškytė, devyniolikmetė, užaugusi netoli Vilniaus, tačiau leidžianti laiką ir ieškanti įkvėpimo Vilniaus senamiestyje. Šiais metais baigiau Vilniaus r. Pagirių gimnaziją.

Niekada nesistengiau kūrybos skirstyti ar išskirti. Ji visada buvo mano gyvenimo dalis, kuri man padėjo save išreikšti. Kūriau daug ir kalbėjau įvairiomis meno formomis: tiek literatūra, tiek muzika ar kino kalba. Tačiau rašymas turbūt yra vienintelė priemonė, kuri man leidžia lengviausiai įamžinti ir užfiksuoti kasdienes detales, jausminius išgyvenimus, apmąstymus ar pastebėjimus. Dažnai mano rašoma poezija yra gal net per daug asmeniška ar intymi, tačiau neabejoju, kad kiekvienas, skaitantis ją, gali atrasti ką nors artima arba savitai ją interpretuoti.

 

Eglė Mameniškytė. Eilėraščiai

minu tavo kojom,

Vilke,

ieškau žvaigždės Šiaurinės,

užvertusi galvą

pametu kelią ežero link

 

tik tiesiai tiesiai

ir į kairę

 

bū-

išgirsti naktį lapę,

vaiką mažą gabenančią

 

čia nesaugu

 

susikimbam

ir taip visą naktį

 

vėl

užverti galvą

vienišų vilkų ir lapių

žvaigždynuos

tebesislapsto mėnulis…

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

***

Labas.

Ar ateisi šįvakar?

Ar parodysi

Akimis, kaip širdis linguoja?

Į vieną, į kitą pusę.

Ar parodysi,

Kaip lengvai rankos, kaklas ir pečiai juda?

Vienu tuo pačiu ritmu.

Muzika iš širdies.

Džiazas iš seno rūsio.

Vėjo ir laukinių aguonų.

 

***

NULYTA

I

Ir namuose buvo nulyta.

Ir čia viskas varvėjo, lašėjo, taškės

Ir smigo į kietą grindinį.

Moterys kaip seniau

Vėl išdžiaustydavo skalbinius,

Vyrai galando dalgius

Ir braidė po apverktas pievas.

Ir vaikai baksnojo smilium

Į vaivorykštę.

Ir namuose buvo nulyta.

II

Ir čia buvo nulyta.

Laukai, bėgantys pro šalį, tolyn,

O kiti ateinantys.

Jais braidžioja jauniklės stirnos,

Geria rytinę rasą ‒ naktinį lietų.

 

Rūkas aptraukia ežerą

Ir klaidina ieškančius kelio namo.

 

Stirna išgirsta šakelės trakštelėjimą?

Pasuka galvelę.

Sustingsta.

Čia niekas neateis?

 

Nebent koks Stepių Vilkas

Siaurom, primerktom akim žiūrės,

Bandys

Įsiklausyti

Į beribę, minkštą erdvę

Ir matys stirnas, braidančias rūko ežeruos.

(Ir ateis viena artyn, ir žiūrės ilgai į akis,

kol galiausiai padės tau galvą ant peties)

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

***

Mažos rausvos garbanėlės

Darė ją panašią

Į avelę.

Mažą, minkštą.

Iš kišenės kyšojo plunksnos

(panašu, kad varnos),

O rankos buvo apglėbusios smuiko dėklą.

Ji krapštė jo atsilupusius kampus.

 

O gal viduje visai ne smuikas?

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *