Aš, Eglė Mameniškytė, devyniolikmetė, užaugusi netoli Vilniaus, tačiau leidžianti laiką ir ieškanti įkvėpimo Vilniaus senamiestyje. Šiais metais baigiau Vilniaus r. Pagirių gimnaziją.
Niekada nesistengiau kūrybos skirstyti ar išskirti. Ji visada buvo mano gyvenimo dalis, kuri man padėjo save išreikšti. Kūriau daug ir kalbėjau įvairiomis meno formomis: tiek literatūra, tiek muzika ar kino kalba. Tačiau rašymas turbūt yra vienintelė priemonė, kuri man leidžia lengviausiai įamžinti ir užfiksuoti kasdienes detales, jausminius išgyvenimus, apmąstymus ar pastebėjimus. Dažnai mano rašoma poezija yra gal net per daug asmeniška ar intymi, tačiau neabejoju, kad kiekvienas, skaitantis ją, gali atrasti ką nors artima arba savitai ją interpretuoti.
Eglė Mameniškytė. Eilėraščiai
minu tavo kojom,
Vilke,
ieškau žvaigždės Šiaurinės,
užvertusi galvą
pametu kelią ežero link
tik tiesiai tiesiai
ir į kairę
bū-
išgirsti naktį lapę,
vaiką mažą gabenančią
čia nesaugu
susikimbam
ir taip visą naktį
vėl
užverti galvą
vienišų vilkų ir lapių
žvaigždynuos
tebesislapsto mėnulis…
***
Labas.
Ar ateisi šįvakar?
Ar parodysi
Akimis, kaip širdis linguoja?
Į vieną, į kitą pusę.
Ar parodysi,
Kaip lengvai rankos, kaklas ir pečiai juda?
Vienu tuo pačiu ritmu.
Muzika iš širdies.
Džiazas iš seno rūsio.
Vėjo ir laukinių aguonų.
***
NULYTA
I
Ir namuose buvo nulyta.
Ir čia viskas varvėjo, lašėjo, taškės
Ir smigo į kietą grindinį.
Moterys kaip seniau
Vėl išdžiaustydavo skalbinius,
Vyrai galando dalgius
Ir braidė po apverktas pievas.
Ir vaikai baksnojo smilium
Į vaivorykštę.
Ir namuose buvo nulyta.
II
Ir čia buvo nulyta.
Laukai, bėgantys pro šalį, tolyn,
O kiti ateinantys.
Jais braidžioja jauniklės stirnos,
Geria rytinę rasą ‒ naktinį lietų.
Rūkas aptraukia ežerą
Ir klaidina ieškančius kelio namo.
Stirna išgirsta šakelės trakštelėjimą?
Pasuka galvelę.
Sustingsta.
Čia niekas neateis?
Nebent koks Stepių Vilkas
Siaurom, primerktom akim žiūrės,
Bandys
Įsiklausyti
Į beribę, minkštą erdvę
Ir matys stirnas, braidančias rūko ežeruos.
(Ir ateis viena artyn, ir žiūrės ilgai į akis,
kol galiausiai padės tau galvą ant peties)
***
Mažos rausvos garbanėlės
Darė ją panašią
Į avelę.
Mažą, minkštą.
Iš kišenės kyšojo plunksnos
(panašu, kad varnos),
O rankos buvo apglėbusios smuiko dėklą.
Ji krapštė jo atsilupusius kampus.
O gal viduje visai ne smuikas?