Durys, kurios niekada neatsivers

Gavriilas Trojepolskis
Gavriilas Trojepolskis

Gintarė Adomaitytė

 Durys, kurios niekada neatsivers

Gavriilas Trojepolskis

1905 metų lapkričio 16 (25) Novo Spaskojė, Rusijoje – 1995 metų birželio 30 Voroneže

Galbūt šis palyginimas kai kam pasirodys keistas, bet… senojo rašytojo išvaizda lyg ir priminė geraširdį seterį. Toks pats protingas, o kartu ir lūdnas žvilgsnis, toks pats liūdesys lūpų kampučiuose… Aistringas medžiotojas, gyvenimo meilės skilidinas Trojepolskis niekada nebuvo prastuolis – taip tvirtina jį prisimenantys draugai. Uždaras, neskubių judesių, rankoje lazda – tokį ji įsiminė Voronežas paskutiniasiais rašytojo gyvenimo metais.

Gaila, bet rankiodama po trupinį Gavriilo Trojepolsko biografiją, daug ko dar neradau. Negaliu tiksliai pasakyti, kas šios citatos autorius – ko gero, ji priklauso ne vienam voronežiečiui. Pagrindines žinias sėmiau iš www.troepolskiy.com – puslapio, įkurto rašytojo anūko Jurijaus.

Į Voronežo miestą pietų Rusijoje, į jo apylinkes keliausime ir mes. Ten gimė ,,Baltasis Bimas Juodoji Ausis“, ten šalia lėlių teatro ,,Šut“ stovi jo paminklas. Tiksliau paminklėlis, nedidelis ir neryškus, o taip traukiantis dėmesį.

Beveik prie dešimtį metų po Voronežą dairiausi ir aš. Man ten išviliojo Pirmojo pasaulinio karo aidai – tas metas, kai tolimame nuo Lietuvos mieste apsistojo pabėgėliai: estų universitetas, latvių fabrikai, lietuvių gimnazijos ir net mokytojų seminarija. Mielai rašyčiau, kad miesto gatvėse tebeaidi lietuvių šviesuolių žingsniai, bet kad… Voronežą sugriovė Antrasis pasaulinis. Tačiau viena iš gimnazijų įsikūrusi Juliaus Janonio gatvėje, o joje mokytojaujantys žmonės įsteigė ir tebesaugo Lietuvai skirtą muziejėlį.

Voronežo medžiai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo medžiai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo fragmentai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo fragmentai. R. Šileikos nuotrauka

Teatre ,,Šut“ stebėjome spektaklį – žinoma, kad ,,Baltąjį Bimą…“.

Iš spektaklio teatre "Šut"
Iš spektaklio teatre “Šut”
Iš spektaklio teatre "Šut"
Iš spektaklio teatre “Šut”

Nieko keista, kad braukėme ašarą mes, menininkai. O ar tik mes? Ir kartu vykę Šiaulių gimnazistai, kuriems Bimas ‒ nei vaikystė, nei jaunystė, o vis dėlto – didis atradimas. Apie jo autorių tuomet sužinojau nedaug. Mano klausimai atrodė net keistoki. Kas tas Trojepolskis? Nagi žmogus, parašęs Bimą, ir tuo pasakyta viskas.

Gintarė Adomaitytė prie paminklo Bimui Voroneže. R. Šileikos nuotrauka
Gintarė Adomaitytė prie paminklo Bimui Voroneže. R. Šileikos nuotrauka

Apie ką ta knyga? Galbūt apie šunį. Tik šunį ar net šunį – kaip kam atrodo. Galbūt ir ne. Gal inteligentiškasis Bimas – to meto gyvensenos atspindys, gal jo prototipas – kuris nors Rusijos disidentas, gal net daugiau – tai pasakojimas apie ištikimybę, garbę, atlaidumą. Itin krikščioniškas pasakojimas…

Dėl susiklosčiusių aplinkybių

Tačiau prieš kalbėdami apie šunį ir knygą, žvilgterkime į žmogų, į Gavriilą Trojepolskį, pasaulinės šlovės (ak, kaip skamba, kiek patoso – o juk tikrai pasaulinės ir tikrai šlovės) sulaukusį tada, kai jau peržengė šešias dešimtis. Kai kurie tyrinėtojai jį vadina vienos knygos autoriumi. Tai netiesa. Knygų būta ir daugiau.

O prasidėjo viskas kaime Novospaskoje. Ten ir dabar likusios kelios trobos. Kartą per savaitę atvyksta parduotuvė ant ratų, kitaip tariant, autolavkė. Ji stabteli būtent toje vietoje, kur būta cerkvės ir šventiko Trojepolskio namų. Liko tik kapinaitės, joje ilsisi ir du vaikai – rašytojo Gavriilo brolis Kolia (mirė tik pusės metų) ir dvylikos sulaukusi sesė Elena.

Trojepolskio tėviškėje
Trojepolskio tėviškėje
Tėviškėje
Tėviškės kelias
Tėviškė. Upė Žuravka
Tėviškė. Upė Žuravka

Tėvą ir dar kelis žmones sušaudė 1931 metais, o nuosprendį paskelbė troikė ‒ taip sovietų Rusijoje vadintas teismų pakaitalas. Troikė – tai trys aktyvistai, jų nuosprendis – neapskundžiamas, nediskutuotinas.

Trojepolskiai tėvai ir vaikai
Trojepolskiai tėvai ir vaikai

Apie tėvą liko saujelė prisiminimų: mokė kaimo vaikus skambinti fortepijonu ir net smuikuoti, valstiečiai jį gerbė, mylėjo. Pats rašytojas apie tuos laikus kalbėti nemėgo, tėviškės ilgokai nelankė. Vis dėlto yra užsiminęs, kad tardytojas po nuosprendžio, nepakėlęs sąžinės graužaties ir gėdos, pasikorė.

Tėvas šventikas ir sūnus Gavriilas
Tėvas šventikas ir sūnus Gavriilas

,,Dėl susiklosčiusių aplinkybių…“ – štai trys žodžiai, persmelkiantys rašytojo ankstyvąją biografiją. Taigi, dėl tų aplinkybių 1905 metais gimęs žmogus pakeitė kelias mokyklas, dėl jų aukštesnį išsilavinimą įgijo žemės ūkio mokykloje, bet ne universitete ar institute. Tikriausiai dėl jų mokytojavo itin neilgai, tačiau net ketvirtį amžiaus triūsė derlinguose juodžemio laukuose, stropiai rašydamas bandymų dienoraštį.

Prosas – kas gi tai?

,,Soros“ – taip vadinasi pirmoji rašytojo knyga. Mokslinė. Ir antroji skirta soroms – grūdiniams augalams bei jų kruopoms, dažnokai vadinamoms prosu. Gniloje – tai kaimas, kurio apylinkėse Gavriilas Trojepolskis prižiūrėjo banduomuosius laukus ir selekcionavo naujas sorų rūšis bei sodino klevų ir ąžuolų giraites. Lietuviškai kaimas, ko gero, vadintųsi Puvėsiai.

Trojepolskis jaunystėje
Trojepolskis jaunystėje

Rusijos derliais ir žemėmis mes, lietuviai, nelabai norime tikėti. Šį kartą teks. Voronežo juodžemis tikrai dosnus. Žmonėms ten ir dabar rūpi turėti bent menką žemės plotelį, jį prižiūrėti, puoselėti, laukti derliaus. Taip tvirtino Voronežo gimnazistai, išklausę mano pasakojimą apie Lietuvą ir lietuvių būdą.

Tais metais, kai rašytojas pagaliau užsuko į tėviškę (jau Bimo autorius, jau peržengęs šešiasdešimt), derliaus gal ir būta. Nebūta kelio, kuriuo derlių išvežtų. Sunku patikėti, bet… Gavriilas Trojepolskis vyko net į Maskvą (nuo Voronežo 800 kilometrų), kad tą kelią (14 kilometrų) ,,pramuštų“. Ir ,,pramušė“. Vyko, beje, savaisiais žiguliais – mėgo ir mokėjo vairuoti, didžiavosi, kad visada ir visur paiso eismo taisyklių, ar pėsčias, ar važiuotas.

G. Trojepolskis vairuoja
G. Trojepolskis vairuoja

O kol buvo agronomas, į Gniloje iš Ostrogožsko miestelio, kuriame su šeima gyveno, vykdavo motociklu. Nežinau, miestu ar miesteliu dera vadinti senąjį Ostrogožską – ten keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Tikrai žinau, kad vietos redakciją ,,Novaja žiznj“ ir literatų klubą galime  vadinti tuo juodžemiu, kuriame augo rašytojo pasitikėjimas savo talentu. Medikai, namų šeimininkės, kolūkiečiai, mokytojai rinkdavosi redakcijoje, skaitydavo ką tik gimusius kūrinius, juos aptardavo. Būtent tame klube pirmąjį kartą Trojepolskis perskaitė įžanginius knygos apie Bimą puslapius. Jis skaitė bičiuliams, kuriais tikėjo ir labai rūpinosi – yra ,,pramušęs“ ne tik kelią į tėviškę, bet ir ne vieną niekam nežinomo literato knygą.

Trojepolskis su šeima
Trojepolskis su šeima

Tačiau kas buvo parašyta tarp prieškarinių dienoraščių apie prosą ir Bimo, garsiai visam pasauliui sulojusio 1971 metais?

O varpas ir nesuskambo

1938 metais literatūriniame Voronežo almanache pasirodė apsakymas ,,Senelis“, pasirašytas slapyvardžiu T. Livrag. Artimieji iššifravo greitai: skaitant nuo pabaigos Livrag – tai Gavril. Atidi akis pastebės ir kitą žodžių žaismą: vrag – priešas… Į literatūrą ėjo sušaudyto šventiko – taigi, priešo sūnus. Atėjo jau po karo. Pirmojo apsakymo nemėgo, nesistengė perspausdinti, nei į rinktines, nei į raštus neįtraukė.

1953 metais sostinės žurnalas ,,Novyj mir“ publikavo ,,Agronomo užrašus“. Po dešimties metų pasirodė medžiotojo užrašai – knyga ,,Melduose“. Dar būta satyrinės apysakos ,,Mokslų kandidatas“ (1958), o melioracijai siautėjant pasirodė apybraiža ,,Apie upes, dirvas ir kita“ (1965). Ar tikrai rašyti ėmė taip vėlai? Tai kad ne… Kartą kitą išsitarė, kad romane ,,Juodžemis“ (1961) esama puslapių, kuriuos sukūrė tik šešiolikos.

Trojepolskis
Trojepolskis agronomas

O kaip gi tas karas? ,,Kam reikia, tas žino“, – taip atsakydavo rašytojas, paklaustas, ką veikė karo metais nacių okupuotame krašte. Manoma, kad ne kartą buvo perėjęs fronto liniją, kad vykdė partizanų užduotis, kad… Jei gerai supratau, rašytinių šaltinių apie tai nėra. Regis, rašytojas tikėjosi daug ką paaiškinti romane „Varpas“, tačiau tas varpas taip ir nesuskambėjo, nepasirodė. Žinių apie archyvą kol kas neužtikau.

Jau tuoj kartu su rašytoju keliausime į Voronežą – ten su šeima apsigyveno 1959 metais, tapo laisvu rašytoju.

Su žmona Valentina
Su žmona Valentina

Bet Ostrogožske, tame Ostrogožske kartą pasirodė niekam kol kas nežinomas režisierius Stanislavas Rostockis. ,,Buvo lapkričio dargana. Tvarkiausi rūsyje. Atrodžiau, aišku, ne kažin kaip: nudėvėtas vatinukas, triausė kepurė, rankose ‒ kirvis. O į kiemą įžengia nelauktas neprašytas inteligentas: pasirišęs kaklaraištį, skrybėlėtas. Klausia: gal žinote kur Trojepolskis gyvena?“ – taip pažintį su režisieriumi prisiminė rašytojas. Laimei, režisierius nepabūgo nei vatinuko, nei kirvio. Jam rūpėjo sukurti filmą pagal Trojepolskio kūrinius. Ir sukūrė. Neoficiali filmo ,,Žemė ir žmonės“ premjera įvyko ten, kur ir pirmasis pasimatymas: kaimynai kieme ištempė paklodę, pakvietė kinomechaniką ir aplenkė visus kinoteatrus. Tokios būta ,,prezentacijos“.

Po dvidešimties metų tas pats Stanislavas Rostockis, tuomet jau žinomas režisierius, sukūrė filmą ,,Baltasis Bimas Juodoji ausis“.

Bimas visam laikui liko Voroneže
Bimas visam laikui liko Voroneže

Kas jis, tas Bimas?

Miestas ir miškas – tai du knygos ,,Baltasis Bimas Juodoji Ausis“ svarbūs herojai. Du pasauliai. Dveji Bimo namai. Ir nepasakytum, kad tas ‒ geresnis, o anas ‒ blogesnis. Pavojaus po lygiai. Beje, ir džiaugsmo.

Miestas ir miškas – tai du aistringo medžiotojo Trojepolskio pasauliai. Neužtikau nė vienos eilutės apie medžioklę su varovais. Nei ieškodama rašytojo biografijos, nei skaitydama knygą apie Bimą. Tačiau kiek eilučių apie laimę būti dviese: žmogus ir šuo. Mieste ir miške.

Jei žvilgtertume atidžiau į rusų literatūrą, rastume ne vieną Bimo giminaitį: Turgenevo ,,Mumu“, Kuprino ,,Baltąjį pudelį“, Čechovo ,,Kaštonę“. Ir… Bulgakovo ,,Šuns širdį“, priverčiančią į šunų-žmonių pasaulį žvlgterti kiek kitaip.

Tarybinė moteris – štai knygos personažas, bujojantis net ir ten, kur tarybų (sovietų) senokai nebėra. Ant suoliukų, kiemuose, laiptinėse loja (jei tik taip leista sakyti…) ypatingoji žmonių rūšis: kas ir kada toms būtybėms numindė širdis?

Kas jis, tas inteligeniškas šuo? Kilmingas, tačiau net ir kinologų atstumtas? Ne tokia jo spalva – neturėtų būti baltas, o dar ir ausis juoda.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Kodėl jis iš lentynos išsitraukia ne kokią kitą knygą, o ,,Bibliją tikintiems ir netikintiems“? Kodėl šeimininkas jau pirmuosiuose puslapiuose jam seka legendą apie Mozę? Tik pamanyk – Rusijoje aštuntas dešimtmetis, pati stagnacija, o čia – biblija, Mozė…

Lemtingos knygoje yra durys. Kiek ten jų ir kokios! Net ir šunų kalėjimo durys – Bimui jos niekada neatsidarys.

Keistai, neprognozuojamai elgsis Bimo budeliai (šungaudžiai), dar keisčiau – Bimo šeimininkas, pasineriantis į pavasario maldą.

Puslapiai...
Puslapiai…

Tai kas gi jis, tas Bimas?

Ko gero, dabar jau laikas pradėti skaityti šį pasakojimą nuo pradžių, šiek tiek akcentus perdėliojant: ne rašytojas buvo panašus į seterį. Seteris Bimas – į jį…

Iš filmo "Baltasis Bimas Juodoji ausis"
Iš filmo “Baltasis Bimas Juodoji ausis”

 

O čia – Voronežas atvirukuose. Tiesiog taip.

Voronežo stotis
Voronežo stotis
Voronežo teatras
Voronežo teatras
Žymaus cirko artisto, gyvūnų dresuotojo A. L. Durovo namas-muziejus
Žymaus cirko artisto, gyvūnų dresuotojo A. L. Durovo namas-muziejus
Paminklas kitam žymiam rašytojui - Andrejui Platonovui
Paminklas kitam žymiam rašytojui – Andrejui Platonovui

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *