Danguolė Bukėnaitė: “Nebijau vienatvės – ji mano laisvė”

 

Nijolė Bukėnaitė
Nijolė Bukėnaitė

Nebijau  vienatvės – ji mano laisvė

Lina Kovalevskienė

Danguolė Bukėnaitė – žinoma Ignalinos krašto tautodailininkė, siuvanti ir liaudiškais raštais siuvinėjanti nuostabius drabužius, skaras, rankines, pagalvėles, įmantrias  stalo puošmenas, suvenyrus. Senų medžių apsuptoje  sodyboje Sabališkės kaime ji sukūrė tikrą meno oazę: gerąją energiją spinduliuojantį gyvą muziejų ir savo bažnyčią su langinėse čiulbančiais paukščiukais. Tačiau pirmiausia ši ryški moteris sužavi nenustygstančia jaunatviška energija, iš kurios putojančia srove liejasi gyvenimo džiaugsmas ir nepasotinamas kūrybos alkis. Septintą dešimtį bebaigiančios moters akyse, kaip sakoma, nuolat šokinėja velniukai, o apie savo spalvingą ir jausmingą gyvenimą ji gali pasakoti valandų valandas. Danguolė sako, kad jai visada geriau sekėsi sutarti su vyrais, o jų – tų karštai ją įsimylėjusių ir galinčių bet ką dėl tamsiaplaukės gražuolės padaryti – buvo tikrai nemažai. „Turėjau septynis vyrus“, – mėgsta mestelti Danguolė. Toks simbolinis skaičius. Ir  jau nežinia, ar  tikrai taip buvo, ar tik šiaip juokais pasakoma. Dabar moters didžiausia prasmė ir džiaugsmas – būtis prie savo šaknų su  gamta ir kūryba.

Nepaprasta ir Danguolės šeimos istorija. Praeito amžiaus pradžioje jos senelis, vos 19-kos sulaukęs Jonas Bukėnas, laimės ieškoti iškeliavo į Ameriką. Šaunus ir tikrai galvotas buvo, tolimojoje Čikagoje prasigyveno ir net savo taverną atidarė. Ten sutiko  didžiąją  meilę Juzefą Spečiūtę. Kartu jie nugyveno daugiau nei pusę amžiaus. Čikagoje pora susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Leono (Danguolės tėvo). Iš Amerikos grįžę 1929 metais Bukėnai ir nusipirko sodybą, kurioje dabar gyvena jų anūkė Danguolė. Turtingų tėvų sūnus ir puikus jaunikis Leonas vedė pačią gražiausią apylinkės merginą Genovaitę Juršėnaitę (politiko Česlovo Juršėno antros eilės pusseserę). Mamos tėvas su bobute susipažino Rusijoje, ten jie irgi uždarbiavo. „Pagal mūsų šeimos gyvenimą galima rašyti Lietuvos istoriją. Tai tarsi dviejų pasaulių susiliejimas. Čia surasite ir Amerikos, ir Rusijos, ir Sibiro pėdsakų. Į Sibirą mus išvežė 1951 metų spalio 2 dieną. Abi Bukėnų šeimas. Senelis savo turėtą auksą paliko žentui, kuris ir prisidėjo prie mūsų išvežimo, tačiau pinigais taip ir nepasinaudojo, mirė sušalęs. Po daugelio metų ant jo kapo uždegiau žvakelę ir jis man prisisapnavo… Ką atsimenu iš Sibiro? Didelis vargas, utėlės, lupdavom ir valgydavom kalkes nuo sienų, susirgau tuberkulioze, mama – meningitu. Vos išgyvenom… Likę ir gerų prisiminimų. Mano tėvelis turėjo auksinę gerklytę ir auksines rankas. Buvo visų galų meistras, galėjo bet kokį daiktą tik pamatęs imti ir padaryti. O jau dainuodavo – iki ryto, gerdavo ir negirtėdavo, pas mus ruskelių tiek prisirinkdavo, prisiklausydavau visokiausių istorijų… Dar turėjom nuostabią mokytoją… Jauniausia sesuo Aldutė gimė Sibire, parsivežėm ją vos metukų. Grįžę į Sabališkę gyvenom mažutėj dūminėj pirkelėje. Tėvai ir mes – keturi vaikai. Atsimenu, ten buvo labai gera aura… Kai užaugom, bernai sakydavo: „Tokios gražios mergos ir tokie baisūs namai…“ O mama dirbo valytoja šitoje senelių pirkioje, čia  tuomet buvo mokykla. Skaudi patirtis, sodybą atgavome tik po keturių dešimtmečių. Tada buvo toks džiaugsmas, kad atrodė širdis iššoks iš krūtinės… Tėvelį palaidojom prieš 10 metų, mamą prieš šešerius. Jos išėjimas buvo ypač skaudus. Toks vaizdas, kad ėjau ėjau ir įkritau į gilią duobę. Iš to sunkumo išmokau melstis. Tai labai padėjo. Dabar čia mano bažnyčia. Kieme stovi kryžius, pasėdžiu šalia jo ant suolelio, nusiraminu… Jaučiu mamą kažkur visai šalia. Tarsi niekas nesibaigtų, o mums duotas laikas – visa amžinybė…“

Šalia sodybos.
Šalia sodybos.

Danguolė visą gyvenimą, kad ir kur būtų, jautėsi tarsi nematomais siūlais surišta su šia vieta: „Niekur kitur negalėčiau gyventi. Teko pusmetį praleisti Amerikoje, dirbau siuvykloje, pas vieną milijonierių tvarkiau namus. Neištvėriau. Kiekvieną naktį kaimą sapnuodavau, taip ilgėjausi namų, mamos. Tada tarsi save iš naujo atradau, pasitikrinau, kas esu ir ko man reikia“, ‒ pasakoja moteris.

Dvi Danguolės seserys Vlada ir Aldutė taip pat kuria nuostabius drabužius. Kartu jos dalyvavo gausybėje parodų, su Lietuvos televizijos organizuotais koncertais keliavo po Ameriką. Trys tamsiaplaukės gražuolės demonstravo savo lino sukneles ir sulaukė tokio dėmesio ir tiek komplimentų, kad galvos apsvaigdavo. Tačiau profesiją Danguolė pasirinko nemenišką. Statybos technikume baigė architektūrą, dirbo Statybos ir projektavimo institute, vėliau Lietuvos mokslų akademijoje braižytoja. „Mano kabinete būdavo tikras susibūrimų centras. Visi subėgdavo išgerti kavos, paplepėti. Smagiai leisdavom laiką, o aš dar suspėdavau ir pasiuvinėti. Sakydavau: „Vyrai, jei aš darbe neišsisiuvinėsiu suknelės, tai savęs negerbsiu…“

dscn4381

Apie visas savo meiles ir dvi santuokas Danguolė nenori daug pasakoti. Kaip pati sako, „niekas nieko vertas“. Pirmas vyras paliko daug skaudžių prisiminimų, tik bendravimas su jo kolegomis teatralais, spektaklių lankymas buvo malonios ir šiltos akimirkos. Apie antrąjį vyrą moteris kalba daugiau. Prasitaria, kad jis buvo turtingas, gražus ir jai artimas savo vidumi: „Mes taip gražiai abu dainuodavom, būdavom visur lyg sulipę, visada linksmi, daug šnekėdavomės. O jis mane išdavė. Taip skaudu – žiūri į mylimą žmogų ir matai, kad jam tarsi protas pasimaišęs… Susirinkau daiktus ir išvažiavau, nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti. Skausmas begalinis. Vis klausdavau: „Už ką man taip…“. Paskui jis pradėjo gerti, norėjo mane susigrąžinti. Nesutikau. O vėliau aplankė beprotiška meilė. Tokia, kuri visą energiją išlaisvina, kuri skraidina, neša ir skandina, visas ribas ištrina. Jis buvo jaunesnis, jis norėjo kartu su manim gyventi, siūlė tekėti… Aš nuo jo pabėgau, jis susirado, bet nieko iš to neišėjo… Po daugelio metų susitikau jį ir vos pažinau, jausmų nebuvo. Supratau, kad tuomet susižavėjimą, įsimylėjimą sumaišiau su meile…“

Danguolė pasakoja, kad jai gydytojai ne kartą žadėjo blogas prognozes. Ji turėjo rimtų sveiktos problemų, bet štai gyvena, sunkiai dirba ir jau kokia 20 metų apie jokias ligonines negalvoja. Ji sako, kad labai daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, nuo minčių. Vienas sunkiausių jos gyvenimo momentų buvo per patį moters brandos žydėjimą: „Sulaukusi 42-ejų įstojau į tautodailininkų sąjungą, paskutinį kartą įsimylėjau ir „nusitraukiau galvą“. Po baisios avarijos 5 savaites išgulėjau „tempime“, buvo pažeistas stuburas. Per stebuklą atsistojau ant kojų ir vėl mokiausi vaikščioti. Supratau, kad žmogaus galimybės kosminės, neišmatuojamos. Dar galvoju, kad kiekvieną sunkumą ar nelaimę reikia priimti kaip dovaną, nes tada tu priverčiamas mąstyti ir dirbti. Būtent mąstyti ir dirbti ‒ dabar iš žmonių tokia galimybė dažnai atimama…“

O šiaip gyvenime sutikau daug vyrų, kuriems aš buvau tiesiog literatūrinė draugė. Su jais susirašinėjau laiškais, kalbėdavausi, išklausydavau jų bėdas, patardavau. Buvome tiesiog bičiuliai. Visada su vyrais geriau sutardavau nei su moterimis. Su jais viskas daug paprasčiau, jie teisingiau moka įvertinti. Ir dabar turiu tokių gerų draugų. Štai kad ir mano medžiagų tiekėjas Ričardas. Turtingas verslininkas, bet jau toks paprastas, toks nuoširdus, be galo mielas. Jo parduotuvėje aš nardau kaip žuvis vandeny. Viską išmanau apie tekstilę ir kai jau imu rinktis, tai tikras malonumas. Ten stovi gal dešimt manekenų, aprengtų mano suknelėmis. Ir garsūs dizaineriai ateina jų apžiūrėti. Tegul sau žiūri. O Ričardas man ir sako: „Tu mano dizainerė, nu nekapok viena tų malkų tam savo kaime…“

Danguolei buvimas kaime, darbas ir jos kūryba – tai visas jos pasaulis, tai savotiška meditacija. Kartais ji sėda ant dviračio, aplekia aplinkinius kaimelius, prie seno dvaro griuvėsių nuvažiuoja, išgyvena tokią gražiai liūdną nostalgiją, galvą pravėdina, ir vėl lekia prie savo siuvinių. „Nuo vaikystės save atsimenu vis žaidžiančią skudurėliais. Kai gyvenom Sibire, tai iš kaimynės siuvėjos nuolat prisirinkdavau įvairiausių medžiagos skiautelių, iš jų darydavau lėles. Iki aštuntos klasės žaidžiau lėlėmis, gal todėl savų vaikų neturiu… Žinau, kad man duotas kitoks laikas. Turiu jį atiduoti ne savo šeimai, o žmonėms. Net nežinau, galbūt šeimai būtų lengviau tarnauti nei visuomenei. Atsakomybė ir pareiga tiesiog įaugę man į kraują. Norėčiau, kad Lietuva būtų tuo į mane panaši…“

Danguolė gyvena, kaip ji sako, labai primityviai ir labai paprastai. Su savo suknelėmis, rankdarbiais, sodu, kiemu, su dūmine pirtimi, kurioje pasijaučia lyg rojuje. Ji viena, bet tikrai ne vieniša: „Mes galime visą laiką pasirinkti su kuo būti, su kuo mums gera be vaidybos, be prisitaikymo. Turiu milijoną pažįstamų. Draugių nelabai. Mėgstu bendrauti su jaunesniais žmonėmis, labai nervina pokalbiai apie ligas. Man toks gražus kažkada skaitytas posakis: būkime laisvi kaip paukščiai ir vaikai“. Myli Danguolė vaikus, o jaunas paneles, moteris  ji moko rankdarbių, pataria joms, kaip reikia elgtis, kaip drabužį sau pritaikyti ir kaip save pateikti. Jai labai gražu, kai žmonės pasipuošę, kai rūpinasi savo išvaizda. O Danguolės suknelės, tarsi stebuklingos, gali visokius figūros netobulumus paslėpti ir kiekvieną moterį tikra karaliene paversti.

Moteris pasakoja ir pasakoja. Mintys šokinėja. Atrodo, kad jos nespėja su jausmais ir įspūdžiais, kurie taip greitai sklando tarp šimtų buvusio laiko įvykių, akimirkų,  tarp vis gimstančių norų ir svajonių. Vis bandai išklausti, ar jai nevieniša, ar neliūdna. Taip. Liūdna, bet ne dėl savęs, o dėl to, kad kaimai tuštėja, kad žmonės nemoka išsikalbėti, mažai bendrauja, kad ir tie paskutiniai vyrai prasigeria, kad nėra kam jų prikelti… O jai pačiai bendravimo netrūksta,  ir žmonių, kai reikia, ji susiranda, arba ją atranda. Sodybon ima ir užklysta kokia įdomi asmenybė. „Anksčiau su seserimis daugiau bendraudavom, dabar visos į savo gyvenimus nuėjom. Joms šeima, vaikai, anūkai, aš  – savoj stichijoje paskendusi. Man rūpi mano darbai. Net ir labai pavargus imuosi siuvinėjimo, nors trumpam. Tai ramina, padeda subalansuoti jausmus ir mintis, sudėlioti detales. Patinka būti vienai. Nesuprantu, kodėl kiti taip bijo tos vienatvės? Neplanuoju laiko, aš jį visą turiu, juo mėgaujuosi, esu iš tikrųjų laisva. Galiu valgyti ir nevalgyti, dirbti ar tiesiog būti. Atsakomybę jaučiu tik už namus. Reikia malkų paruošti, paremontuoti. Ir kapoju aš tas kalades kaip pasiutusi. Vasarą šeštą ryto keliuosi, išsipustau dalgį ir šienauju pievas. Tai mano sporto salės… Pasisotinu pačia būtimi, kad aš esu, kad čia man gera. Dieve, kaip dar norisi pabūti, kaip norisi dar iš tikrųjų gyventi. Nealkti  to tikro gyvenimo. Aš galiu bet ką suvalgyti, bet jei širdis alkana, vis galvosiu, kur gauti jai maisto…“

Ruduo obuoliais lyja.
Ruduo obuoliais lyja.

 L. Kovalevskienės nuotraukos 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *