Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

Antanas Kmieliauskas
Antanas Kmieliauskas

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė kalbina dailininką Antaną Kmieliauską

Ta duobėta Sibiro gatvelė Markučiuose šalčiu tikrai nedvelkia: vingiuoja palįsdama po stiprių, aukštų medžių šešėliu ir vėl puldama į saulėtos dienos glėbį. Gal ji nepatogi ratams, bet jauki ir miela kojoms. Čia visai kitas Vilnius. Gyvenimas šioje dauboje turėtų būti panašus į ramų sūpavimąsi žaliame lopšyje: kažkur toli, šiaurės rytuose, už kalvos, gaudžia miestas, o už kitos, tos  labiau į pietvakarius, praūkauja traukinys. Gera vieta kurti.

Tačiau tikriausiai taip negalvojo iš Sibiro tremties po daugelio metų sugrįžę 1863 metų sukilimo dalyviai. Jiems buvo leista apsigyventi tik čia – kuo toliau nuo miesto centro, dauboje, žiemą skęstančioje giliose pusnyse. Jie, matyt, šį pakraštį ir pavadino Sibiru.

Taip mąsčiau žvelgdama į ne sniege, o žalioje lapijoje paskendusį dailininko Antano Kmieliausko namą. Šeimininkas jau eina atkelti vartelių. Jį aplenkia rusva šunelė. Bakst bakst snukučiu, atrodo, įsileis ir ji, Arna – aiškina man šeimininkas.

Dirbtuvėje dailininko laukia pozuotoja, taigi jis atsiprašo manęs: norįs dar šį tą užbaigti ir jau tada galėsim pasikalbėti. Sėdžiu ir stebiu šį nuolatos besišypsantį žmogų, o jis – išsitepęs rankas visomis įmanomomis spalvomis – tupinėja prie molberto. Kėdėje sėdinti dama jau, regis,  „perkelta“ į drobę: raudono švarkelio spalva tokia pat ryški, veido bruožai kitokie, bet kartu ir tie patys, gražiai skreite sukryžiuotos rankos. Ką čia dar gali tas vikriai šokčiojantis teptukas nuveikti? Žinoma, taip tik man atrodo, o dailininkas, ko gero, dar ilgai tą „drobinę“ damą tobulins.

Kai jis užbaigia šios dienos darbą, kviečia mus abi prie stalo – pietų. Sako – pats laikas, ir kalbėtis užkandžiaujant bus smagiau. Tačiau susėdam ne trise, o keturiese – staiga damai ant pečių išsidrebia stambus tingus katinas – kaip kokia lapės apykaklė – kabo jo kojos vienoje ir kitoje galvos pusėje. Ir nors dailininkas liepia Miciui nulipti – tas net nemano. Dama nekaprizinga, sako, papietaus ir su katinu ant nugaros. Galgi kada nors jis nusirioglins savo noru.

Taigi štai ką kalbėjomės tą ramią popietę:

Jeigu šiandien Jūsų kas paklaustų, kokie vaizdai, kokios spalvos liko iš vaikystės, iš tėvų namų, kokie paveikslai iškiltų visų pirma? Tarkim, Cz. Miloszas teigia, kad jo vaikystė – tai Šardenas (piln. Žanas Batistas Simeonas Šardenas, pranc. Jean-Baptiste-Siméon Chardin,16991779), jis rašo: „Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai. Imbieras ir t.t. Tie vermeille spalvos puodeliai, kurie ten stovėjo, drauge su tais kvapais – grynas Chardinas, viskas kartu! Chardinas ir olandų tapyba“. (Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas, p. 149).

Gimiau Olendernėje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimonių miestelio. Senelis iš tėvo pusės buvo išvažiavęs į Ameriką, sunkiai dirbo geležies fabrike ir grįžęs į Lietuvą nusipirko septynis hektarus Tiškevičių dvaro žemės. Labai gražioje vietoje. Kita žemė, nes iš viso tėvai turėjo apie aštuoniolika hektarų, buvo mamos tėvų palikimas. Mūsų giminė labai mylėjo žemę, bet tėvas užsiimdavo ir kitais darbais: šaltkalvio, staliaus, užveisė sodą, sodino mišką, laikė bites ir netgi užtvenkęs pievas, iškasė penkis tvenkinius ir augino juose žuvis – tai buvo aplinkiniams neregėtas dalykas. Taigi iš vaikystės atsimenu namus, kuriuose daug visokių naujovių, daug įvairiausių įrankių. Tėvas tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, taikliai šaudė, galbūt todėl grįžęs mėgo medžioti ir mokėjo pats pasidaryti medžioklinius šautuvus sau ir kaimynams. Mes su broliu Jeronimu (jis ketveriais metais vyresnis už mane, sesers Vlados dvynys) išsidroždavome plunksnakočius, brolis išleistuvėms pasidarė įdomų raktą – dovanų mokyklai.

A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938
A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938

Mama buvo silpnos sveikatos ir daugiausia dirbo namuose: audė juostas, užtiesalus, siuvo kaimo moterims drabužius. Kartu su mumis gyveno ne tik seneliai – tėvo tėvai, išgyvenę skaudžią netektį – jie palaidojo aštuonis savo vaikus iš devynių, –  bet ir mano krikštatėvis, tėvo brolis – Nikodemas, kuris labai gražiai piešė, bet taip pat mirė (nuo džiovos) sulaukęs vos 24 metų.

Vaikystėje viskas buvo pasakiškai gražu. Labai patiko gamta. Norėjau būti sodininku arba miškininku. Pavasarį stebėdavau, kiek per naktį užauga kaštonų ar ąžuolų lapai arba atsigulęs ant tiltelio spoksodavau į tvenkinio vandenyje mirguliuojančias žuvytes, vabalėlius. Ypač aiškiai atsimenu žiemas. Tėvai nupirko pačiūžas, vakarais, kai būdavo labai šviesi mėnesiena, čiužinėdavom iki išnaktų, o tolumoje miškuose kaukė vilkai… Įprotis čiužinėti liko ir studijų metais Dailės institute – eidavom čiuožti į Jaunimo sodą.

Radau informaciją, kad mokydamasis Kauno dailės gimnazijoje, piešėte iliustracijas Dzūkijoje leistiems Lietuvos partizanų laikraščiams (1949‒1952). 1951-aisiais baigęs šią gimnaziją aukso medaliu, įstojote į tuometinį Valstybinį dailės institutą mokytis tapybos. Kaip tai buvo įmanoma? Ir iš kur jaunam žmogui toks noras – padėti partizanams?

Augau klausydamasis senelių pasakojimų apie caro priespaudą, baudžiavą, sukilimus, knygnešius. Vėliau pats savo akimis regėjau visus karo ir pokario baisumus. Pirmą karo dieną kaip tik ėjau Pirmosios Komunijos, atsimenu, kaip virš Butrimonių kovėsi rusų ir vokiečių lėktuvai. Girdėjau ir apie žydų žudynes. Viena žydų sodyba buvo likusi tuščia visai šalia mūsų, durys atidarytos, bet tėvai kalbėjo: nieko negalima imti – nė vienas daiktas neteiks džiaugsmo, nes žinosiu, kad pasinaudojau kito nelaime. Mačiau išbadėjusių rusų belaisvių, o po karo – Butrimonių aikštėje išguldytus, išniekintus partizanus. Tada mums, mokiniams per fizinio lavinimo pamokas liepdavę užkasinėti į duobes sumestus partizanų kūnus.

A. Kmieliauskas, apie 1946
A. Kmieliauskas, apie 1946

Kadangi mano tėvas visada buvo žingeidus, domėjosi istorija, karyba, religijos, filosofijos klausimais, gaudavo knygų ir jas skaitydavo, tai negalėjo ir tuo sudėtingu metu likti įvykių nuošalyje. Mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daug neaiškindamas tėvas manęs paprašė nupiešti pagal duotą temą karikatūras partizanų laikraštėliui. Vieną temą iki šiol atsimenu: Dunda vieškeliu tačankos, iš tačankų kyšo rankos ir mongoliška galva… Mano piešinius panaudoję (atspaudai būdavo juodi), originalus sudegindavo. Tačiau po kiek laiko kunigas Juozapas Andrijauskas paprašė, kad nupieščiau Butrimonių bažnyčiai šv. Jurgio paveikslą. Tėvas vėliau tą darbą parodė A. Ramanauskui. Šis pasakė: ,,Daugiau iliustruoti laikraštėlių tavo Antanui neduosim. Partizaninis karas eina į pabaigą, nepriklausomybės nebeiškovosime, neverta rizikuoti – jei saugumiečiai sužinos, visą jūsų šeimą išveš į Sibirą. Turėkim viltį, kada nors Lietuva bus laisva – dailininkai jai bus reikalingi.“

Ar nuo pat vaikystės žinojote, kad būsite dailininkas?

Mirus jau minėtam mano dėdei Nikodemui (jis mokėsi Alytaus progimnazijoje) liko jo labai kaligrafiški užrašai ir daugybė piešinių. Mes, vaikai, neturėdami jokių pramogų, dažnai tuos piešinius žiūrinėdavome ir patys bandydavome ant kokių nors popieriaus skiaučių piešti. O paskui mano brolis Jeronimas mane paragino važiuoti mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą, kurioje jis jau mokėsi. Atvykęs į Kauną, nuėjau pasižiūrėti dviejų parodų: M. K. Čiurlionio paveikslų ir tarybinės dailės. Pirmieji, žinoma, man paliko neišdildomą įspūdį, o antrąja paroda taip smarkiai nusivyliau, kad net pradėjau dvejoti, ar noriu tapti dailininku. Tačiau nuo mažens įpratęs daug dirbti, nes taip mane auklėjo tėvai, pasižymėję ypatingu darbštumu, mokiausi piešti kiekvieną dieną, neišskiriant ir sekmadienių. Todėl mokyklą baigiau aukso medaliu ir įstojau į tuometinį Valstybinį dailės institutą.

A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950
A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950

Tačiau per visą gyvenimą, regis, jokių naujų stilių neišradau, nei kokių genialių darbų padariau. Taip, skulptūrų gal ir nemažai sukūriau, bet ar kam jos rūpi? Na, nebent sugalvojau naują ekslibrisų techniką, kuria daug kas pasaulyje susidomėjo. Tai mane patį stebina, kad jiems ji įdomi… Aš tiesiog labai daug ir sąžiningai dirbau.

Ar manote, kad dalyvavimas 1966 metais Tarptautinėje ekslibrisų parodoje Čekoslavakijoje atvėrė Jums platesnes galimybes ir Lietuvoje? Juk pradėjęs savo darbus nuo šv. Kristoforo ilgam buvote užsitraukęs valdžios nemalonę…

Baigdamas Dailės institutą, norėjau diplominiam darbui tapyti teminę „Artojo“ kompoziciją. Man tai buvo artima, nes mano tėvai ir seneliai – žemdirbiai. Tačiau kažkas tame darbe įžvelgė mano vaizduojamą nenorą stoti į kolūkius… Man uždraudė artoją tapyti, tai nutapiau artisto Stepo Juknos portretą.

O šiaip jau gal mano kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui, o gal tiesiog taip susiklostė, kad pirmas, mane savotiškai išgarsinęs, darbas buvo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta dar 1957 metais.

Dailės akademiją baigiau labai gerais pažymiais, bet man nepasiūlė pasilikti dėstyti, kaip kitiems mano kolegoms… Turbūt todėl, kad nebuvau komjaunuolis. Kadangi po studijų tapau laisvu menininku, priėmiau Česlavo Krivaičio pasiūlymą sukurti šventojo Kristoforo skulptūrą – paminklą kunigui Kristoforui Čibirui, lenkų laikų lietuvybės puoselėtojui. Skulptūrą buvo numatyta pastatyti Vilniaus Rasų kapinėse. Tačiau kai padariau Šv. Kristoforą, užsakovai sugalvojo, kad paminklą geriau pastatyti prie Šv. Mikalojaus bažnyčios su užrašu: „Šventas Kristoforai, globok savo miestą“. Visi stebėjosi, kaip tapytojas daro skulptūrą net specialių įrankių neturėdamas. Tačiau aš kažkaip iškaliau iš akmens, nors niekada nebuvau matęs, kaip tai daroma… Žinoma, kai dabar pagalvoju, tai man pačiam keista, neturėjau nei gerų kaltų, nei įgūdžių. Tiesa, vaikystėje buvau padaręs iš liepos šventojo skulptūrą, gal tai suteikė man drąsos.

O dėl ekslibrisų, tai gal svarbu tik tai, kad pirmą kartą mano ekslibrisas buvo eksponuotas užsienyje. Po to dalyvavau ne kartą įvairių šalių ekslibrisų parodose, ir tam, be abejonės, turėjo įtakos Vinco Kisarausko pradėtas „ekslibrisų sąjūdis“. Iš pradžių ekslibrisus siųsdavome vokuose, o uždraudus tokias siuntas, juos tekdavo perduoti per privačius asmenis. Beveik po dešimties metų, 1974-aisiais Italijoje man buvo paskirtas aukso medalis, kurio, deja, dėl sovietinės valdžios intrigų negavau. Tuomet Amerikos radijas pradėjo kalbėti apie šią premiją, o aš juk jau buvau išmestas iš Dailininkų sąjungos… Buvo ir daugiau tų apdovanojimų, mat ekslibrisus pradėjau daryti nauja, paties sugalvota technika – savo dukros Ramunės prašymu (jai tada buvo vos šešeri) raižiau ne linoleume, o kietame elektrotekstolite. Darydamas klišes sugaištu labai daug laiko, kartais prie to mažo darbelio reikia pasėdėti ilgiau nei prie didelės skulptūros. Tačiau daugelis nori tų mano išskirtinių darbų – o man tai ir naudinga, ir nenaudinga, nes kitos technikos yra daug lengvesnės. Pirmąjį darbelį mano bičiulis Stasys Kisarauskas net man nežinant išsiuntė į parodą Lenkijoje, o paskui susidomėjo čekai, vengrai, olandai, pradėjau gauti kvietimus iš Japonijos ir Meksikos bei kitų šalių.

Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris

Taigi ta skulptūra užkirto Jums priėjimą net ir prie tokių, regis, paprastų dalykų, kaip tapybos priemonės… Tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, berods, nepriėmė į parodas, nedavė dirbtuvės, neleido nusipirkti tuo metu pagal sąrašus parduodamų dažų… Kaip sukotės iš padėties? Kaip dirbote? Kas padėjo ir kokie tuo metu buvo Jūsų bendraminčiai, bičiuliai?

Šv. Kristoforo skulptūra savotiškai tapo lemtinga mano gyvenime. Po kiek laiko išsikvietė mane tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (o aš buvau neseniai įstojęs į LDS) ir pasiūlė nugriauti paminklą, tačiau aš nesutikau. Tuomet pašalino iš LDS, pradėjo nepriimti darbų į parodas, neduoti dirbtuvės, neparduoti dažų… Kadangi dažų reikėjo, o dažai – tik pagal sąrašus, tai geri bičiuliai Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius padėjo. Jie man duodavo dalį, save nuskriausdami. Taip aš tapydavau…

Mūsų kartai teko sudėtingi laikai, mes turėjome rinktis: pataikauti ir pasiduoti oficialiai ideologijai ar savo gyvenimu, savo kūryba pasipriešinti okupacijai. Taigi bendravau su savo bendraminčiais: Adomu Matuliausku, Vincu ir Saule Kisarauskais, Vytautu ir Judita Šeriais, Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Justinu Mikučiu ir kitais. Mes diskutavome ne tik apie meną, estetiką, bet ir apie Lietuvos istoriją, okupaciją, apie pastangas išlikti savimi bent kūryboje. Mūsų įsitikinimus ir ryžtą labai palaikydavo Justinas Mikutis, praplėtęs mūsų filosofijos, dailės, literatūros akiratį, padėjęs pajusti žmogaus sąžinės vertę, minties laisvę. Mes niekada nebuvome kosmopolitai, anksti supratome, kad kūryba be lietuviškos dvasios pasaulio nenustebinsime. Mums visada rūpėjo išsaugoti savo šaknis.

Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001
Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001

Sakote esąs tradicinės tapybos šalininkas. Jums visa ko pagrindas yra piešimas, cituoju Jus: „Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas. Aš labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą.“ Skaičiau viename Jūsų interviu, kad, norėdamas labai gerai išstudijuoti žmogaus anatomiją, vaikščiojote į prozektoriumą, piešėte žmogaus kūną. Ar būtina dailininkui tą kūną matyti net ir tokį – mirusį? Ar nepakanka tyrinėti iš arti pozuotojų kūnų?

Pradėjęs mokytis Kauno vidurinėje dailės mokykloje net nežinojau, kaip pieštuką laikyti. Tam, kad pasiektum tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velasquesas, reikia labai daug dirbti. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – nuo abėcėlės. Dailininkui, mokančiam nupiešti žmogų, paskui bus lengva bet ką nupiešti. Aš stengiausi nepraleisti nė vienos progos, kur galėčiau lavintis. Todėl ir į prozektoriumą ėjau, piešiau preparuojamų kūnų dalis, žiūrėjau, kaip juos skrodžia, pats prie spingsulės preparavau. Piešiau, užsirašinėjau ir galvojau apie tą žmogų: gyveno, mylėjo, mirė… Labai dažnai aš ten būdavau vienas, kiti kolegos trumpam tik užsukdavo. Padariau gal per šimtą piešinių, paskui kažkas juos pasiskolino ir visi dingo, man tai buvo labai didelis nuostolis. Dabar, kai prisimenu, suprantu, kad jau jaunystėje buvau kitoks, nepritapau prie daugumos, vis dažniau likdavau su savo vienatve, su savo begaliniu troškimu studijuoti didžiųjų meistrų darbus. Perskaičiau daugybę knygų, stengiausi pažinti Lietuvos dailę, paskui iš albumų susipažinau su užsienio menu, vėliau, kai jau buvo įmanoma išvažiuoti – lankiau žymiausius muziejus, galerijas. O kiek visokių technikų esu išbandęs, susikūręs savąsias. Kai ėmiausi Lietuvoje ne itin populiarios klasikinės freskos, teko perprasti jos technologiją, daug ką reikėjo daryti pačiam: skaityti apie šią techniką istorinę literatūrą, ruošti sienos gruntą, gaminti dažus. Beveik visi sienų tapybos darbai yra įgyvendinti sudėtinga, Renesanso meistrų ištobulinta, buon fresco technika. Pvz. ruošdamas tinką naudojau malkomis degtas kalkes ir distiliuotą vandenį. Tapant ant drėgno tinko dažai įsigeria į tinką kaip į popierių liejant akvarelę. Taigi reikėjo tapyti nedideliais plotais, nes džiūstant tinkui, darbą privalėjau atlikti gana greitai. Vėliau ką nors pakeisti sunku. Todėl iš anksto reikėjo pasidaryti spalvinį projektą ir tikslų piešinio kartoną.

Man šiandien liūdna žiūrėti į žmones, kurie kūrybą paverčia neatsakingu, neprofesionaliu žaidimu, tai atima norą apskritai lankyti parodas, nes jose nėra pagarbos rimtam menui, vadinamieji dailininkai tyčiojasi iš žiūrovų. Man dabartinis menas atrodo taip pat nuogas, kaip vaikui karalius iš visiems gerai žinomos pasakos.

Angelas, 1997
Angelas, 1997

Pacituosiu Jus: „Juk žmogus gražus ne tik jaunas, bet ir senukas, paliegęs, nelaimingas… Svarbu pastebėti žmogiškumą, dvasingumą. Tai ir aš stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į unikalų, įdomų ir vertą. Žmogus – tai ištisas pasaulis, kurį reikia mylėti ir vertinti. O kas gi vertingesnio žmogui už žmogų gali būti?“ Jūsų nutapytų portretų galerijoje: senelių, tėvų, dukros, kitų artimųjų ir bičiulių portretai, visuose juose – unikalus vaizduojamų žmonių charakteris, apranga ir laikysena, išduodanti gyvenimo stilių, visuomeninę padėtį, profesiją, akių švytėjimas arba jose tvyranti ramybė, liūdesys ir… daug paslaptingumo, leidžiančio kiekvienam žiūrovui savaip „perskaityti“ regimą veidą. Tos vidinės – sielos – paslapties kupini ir akmenyje Jūsų iškalti veidai.

Per gyvenimą supratau, kad tikras menas, nepaisant skirtingų epochų, stilistinių formų, turi būti pripildytas gilaus žmogiško jausmo, paslaptingas, mįslingas, atspindintis subtiliausius žmogaus sielos virpesius. Tai, ką supratau studijuodamas tapybą, kurią lygindavau su muzika ir poezija, davė man pagrindus skulptūrai ir grafikai.

Tarkim, tapydamas Rainių koplyčios freską labai ilgai galvojau, kaip perteikti ne tik Rainių, bet ir visos mūsų tautos kančias? Kaip įminti šio blogio mįslę? Negi Dievas kitaip negalėjo išgelbėti žmonijos, tik leidęs nukryžiuoti savo vienatinį sūnų? Negi Lietuvos negalėjo aplenkti ta baisi karo ir pokario patirtis? Todėl ir sugretinau: centre pavaizdavau Kristaus kančią, o šonuose – Lietuvos žmonių išgyvenimus. O kad visa tai nebūtų itin šiurpu, kad ištirptų debesyse – tapiau šviesiais tonais.

Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991
Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991

Taigi pelnytai 1991 m. už Rainių kančių koplyčios freskas Jūs apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kaip žiūrite į apdovanojimus? Ar jie daug ką lėmė Jūsų gyvenime?

Dažnai daugeliui meno žmonių pripažinimas ir apdovanojimai ateina pavėluotai. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, bet jeigu būtum pripažintas jaunystėje, būtum turėjęs pakankamai jėgų įgyvendinti rimtą užsakymą. O jei tokį užsakymą tau pasiūlo, kai ranka nebelaiko kalto, nebepakelia kūjo akmeniui kalti? Man pasisekė: daugelis mano skulptūrų stovi kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kitos – miestų aikštėse, kažkas pro jas praeina, kažkas galbūt stabteli ir pasižiūri, bet freskos… Kad ir Rainių koplyčioje – kas jas mato? Pravažiuojantieji retai turi galimybę išvysti, nebent ekskursijoms prieinamos. O į Vilniaus universiteto Rektorato posėdžių salės freskas, tapytas dešimt metų, net ir ekskursijos nelabai gali pasižvalgyti. Tai ne mano kaltė, bet liūdna. Tačiau taip buvo visada ir, ko gero, bus. Juk pvz. Van Goghui, gyvam būnant, jo paveikslų beveik niekas nenupirko, jis gyveno skurde, o dabar už bet kurį darbelį milijonus moka net nesuvokdami, kas jame vertinga. Jeigu jis gyvas būdamas būtų bent šimtąją tų pinigų dalį gavęs, gal geresnių dažų ar drobių būtų nusipirkęs, dar puikesnių darbų sukūręs, geriau pavalgęs, nenusižudęs… Turbūt kiekvienas menininkas nori, kad jį gyvą mylėtų, kad vertintų jo darbus, kad jo pastangos nebūtų nutylėtos, išjuoktos ar užmirštos.

„Šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį“, – teigia Donaldas Kajokas. Sovietmečiu tamsai priešinotės kurdamas oficialiai ideologijai prieštaraujančius darbus. Kaip jaučiatės dabar, laisvoje Lietuvoje, globalizacijos apimtame pasaulyje?

Sovietmečiu buvau netinkamas, nes nesiėmiau jiems priimtinų temų, bet ir dabar aš nelabai tinkamas… Man labiau prie širdies kelių tūkstančių metų senumo Egipto ar Majų skulptūros nei šiuolaikinis menas. Žinoma, tebūnie įvairovė, nenoriu kritikuoti modernių meno apraiškų, bet negaliu savęs ir apgaudinėti: man gali būti įdomus ir vamzdis prie upės, bet kur kas įdomesnis yra prieš tūkstančius metų sukurtas piešinys Ispanijos uolose. Koks skirtumas, kada ir kokiu stiliumi sukurtas darbas, man svarbiausia – ar jis įdomus, ar jis mane jaudina, ar jis man ką nors duoda… Aišku, šiais laikais yra daug daugiau nei anksčiau kuriančių žmonių, ieškančių naujų meno išraiškos priemonių, tik randančių ne taip jau labai daug… nes padaryti ką nors nauja ir vertinga – labai retai pavyksta. Tačiau kiekvienas naujas atradimas yra trupinėlis bendrame meno lobyne. Blogiau, kai darbe nei prasmės, nei idėjos nesimato, jis – tik paprasta dekoracija. Arba dar blogiau, kai žiūrovą norima papirkti kitoniškumu: regis, tokie dailininkai, pasižiūrėję į Ticiano ar Rafaelio tapybą, nusprendžia, kad geriau nepadarys, ir todėl sugalvoja ką nors „pritrenkiančio“– kad tik būtų lengviau ir greičiau. Buvo laikai, kai scenoje daužė ir laužė instrumentus. Groti reikia mokėti, o laužyti gali kiekvienas žioplys. Bet publikai paliko įspūdį. Dabar žmogus mene beveik nevaizduojamas, nes dailininkai nemoka jo nupiešti, jie tingi ilgai ir sunkiai dirbti, todėl tokie šiuolaikiniai menininkai sugalvoja, kaip kitoniškumu šokiruoti publiką ir išgarsėti. Sugalvoji, pvz. kaip lengviausiai pavaizduoti Baltijos kelią – tam ir lėšų atsiranda…

Man nesuprantama šių dienų vadinamoji demokratija: naujoms mintims labai tolerantiški menininkai ir kritikai visai netoleruoja besilaikančių kitokių, senesnių pažiūrų. Jų demokratiškumas labai vienpusiškas, falšyvokas, jie gina tik savo požiūrį. Jeigu man patinka Rembrantas ar Mikelandželas, tai į mane žiūri kaip į atsilikėlį, iškaseną. Bet kažkodėl mane, tokį atsilikėlį, vis dar kviečia dalyvauti parodose tarptautinių parodų organizatoriai, tai ir nesuprantu, ar tas mano meninis skonis toks jau apsamanojęs?

Šventoji šeima, apie 1985
Šventoji šeima, apie 1985

Taip, pripažįstu, mano mąstymas prasilenkia su šių dienų mada. Kai girdžiu, kad per kelias akimirkas buvo išleista trys milijonai fejerverkams, kuriuos regėjo saujelė žmonių, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie nebuvo skirti, tarkim, istorinėms freskoms ar kitiems meno kūriniams, galėjusiems papuošti Valdovų rūmus? Kūriniai džiugintų milijonų žmonių akis ištisus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius.

Jūsų skulptūra, tapyba, grafika, freskos – ar tai tik natūralus poreikis išreikšti save, tai kas yra duota ir tarsi transliuojama per Jus, ar vis dėlto kiekviename kūrinyje slypi Jūsų pastanga suprasti gyvybiškai žmogui svarbius klausimus?

Visą gyvenimą dariau tai, ką privalėjau daryti, neidamas į kompromisą su savo mintimis ir su sąžine. Niekada neturėjau tikslo praturtėti, išgarsėti, gal greičiau laikiausi kaimiško mąstymo: dirbti daug, sąžiningai ir stengtis viską daryti kuo geriau. Tačiau įsigilinęs į meno esmę supratau, kad labai sunku pasiekti gerų rezultatų. Buvo laikas, kai domėjausi moderniuoju menu, atradau jame daug įdomių darbų, bet laikui bėgant visa tai tapo išsidirbinėjimu, supratau, kad tai viso labo ieškojimas to, kas nepamesta. Supratęs pradėjau ieškoti kitų kelių, o kai kas tam mados šauksmui tarnauja ir toliau. Esu balta varna ir gerai jaučiuosi. Manau, kad gyvenimas man buvo dosnus. Net ir sovietmečiu, kai nesutapau su jo dvasia, dėstytojai man rašydavo gerus pažymius, o aš galvodavau, koks esu laimingas: kai mano bendraamžiai vargsta Sibire, aš esu pavalgęs, šiltai gyvenu ir galiu paišyti, tapyti. Aš, kaip ir kiti menininkai, kurdamas noriu pasidalyti su žiūrovu savo jausmais, savo mintimis. Vieni jas priima, kiti – atmeta. Tai ir yra žmonių bendravimas per meno kūrinius. Menas gali sukelti dvasinę harmoniją, pakilimą, o gali pasėti neviltį, depresiją. Priklauso, koks mano tikslas. Pavyzdžiui, tapydamas žmogų žiūriu į jį kaip į didelį stebuklą, nes kiekvienas žmogus turi vis kitokį Dievo veidą ir yra nepakartojama vertybė. Ne savo braižą stengiuosi demonstruoti, o perteikti tai, kas žmoguje yra įdomiausia, jo vidinį turinį. Atsimenu, kaip Algimantas Švėgžda prieš pat mirtį kalbėjo: „Aš branginau ir branginu viską, kas yra… obuolį, saulę… bet ką… Ar mes gerai pasižiūrim, ką turim? Juk aš tai paskutinį kartą gyvenime matau. Ar mes ne per vėlai susimąstome?“ Aš jam pritariu.

Aš irgi pritariu. Labai branginu šį pokalbį su Antanu Kmieliausku, nes nežinau, ar dar kartą turėsiu progos užeiti į jo namus Sibiro gatvėje, ar kada nors vėl vartysime jo darbų albumą, peržvelgdami visą šio darbštaus žmogaus lobyną – skulptūras, freskas, tapybą ir grafiką, ar kalbėsimės ne tik apie jo gyvenimą, kūrybą, bet apie viską –  jo mylimą, jau Anapilin išėjusią žmoną Ritą, apie anūką Lotą, dukrą  Ramunę ir jos darbus, apie lubas siekiančias gėles jo dirbtuvėje, tingulio apimtą Micių ir šių metų pavasarėlį, anot Žemaitės… 

Darbo procesas
Darbo procesas

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *