Choreografė Rasa Prokurotienė: ,,O vis dėlto svajoju!“
Pokalbis su choreografe, Vilniaus kolegijos dėstytoja, ,,Vyturio“ pradinės mokyklos mokytoja eksperte Rasa Prokurotiene
Balandžio 19 dieną Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete dėstytojams ir studentams, o balandžio 26 dieną ‒ ir šokio mokytojų asociacijos surengtame seminare buvo pristatyta Rasos Prokurotienės skaitmeninė ugdymo(si) priemonė ,,1 ir 2 ir“. Leidinys skirtas ir mokytojams, ir 1‒2 klasių mokiniams. Ta proga kolega Marius Kraptavičius kalbina leidinio autorę Rasą Prokurotienę.
Gimei Telšiuose. Papasakok apie savo vaikystę. Vasaras juk leidai kaime, pas senelius. Kokios Tavo vaikystės vasaros?
Kiekviena vasara prasidėdavo nauja sandaliukų pora. Juos išsirinkdavau parduotuvėje. Ir tai reiškė, kad esu pasiruošusi vasaros atostogoms kaime. O kaimus turėjau du: Aukštaitijoje (Tigrės) ir Dzūkijoje (Micės). Tai močiučių kačių vardai. Nuostabios vasaros su žemuogėmis ant smilgos, grybais, nerūpestingais žaidimais ir net karvių ganymu. Mes su sese, atvažiavusios iš Telšių, tuo metu buvome atvykėlės iš „kito pasaulio“. Seneliai taip mus mylėjo, kad net leisdavo dresuoti avytes, gaminti paršeliams balandėlius ir šuniui atiduoti skaniausią dešros gabalėlį. O kur dar dainos užsiropštus ant stogo ar šokiai rugių lauke!
Dar buvo neapsakomai džiugus laikas su mama prie jūros. Tik vėliau supratau, koks svarbus buvimas drauge: pašnekesiai, smėlio pilių statymas, vasaros koncertai, spektakliai, poezijos vakarai…
Kada ir kaip suvokei, kad šoki?
Darželyje labiau deklamavau, dainavau. Šokti pradėjau pirmoje klasėje, kai buvau atrinkta į šokių būrelį. Kartą vaikų vasaros stovykloje (buvau aštuonerių), po didžiulės liūties, išėjau į kiemo aikštelę ir šokau. Šokau viską pamiršusi ir pasinėrusi į savo mintis. Pro langą pamačiusi atėjo renginių organizatorė ir pasiūlė parengti solo numerį. Atsisakiau.
Papasakok apie mokyklą, savo mokytojus ir pirmąją šokių mokytoją, savo pirmą pas.
Baigiau Telšių III-ąją vidurinę mokyklą. Tuo metu su klasės draugais rengdavome įvairiausius pasirodymus. Aktyviai juose dalyvaudavau. Turėjau puikius mokytojus, kurie skatino šokti, dainuoti, vaidinti, sportuoti. Buvau komandos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ kapitonė. Pirmąją šokio mokytoją prisimenu kaip reiklią, griežtą, bet labai mylinčią savo darbą ir vaikus. Tada dar nesvajojau būti šokio pedagoge.
Dabar pakalbėkim apie studijas, Tavo nuotaikas, viltis.
Studijų laikas buvo įdomus. Klaipėdos fakultete dėstė geriausi choreografai, kurie perdavė ne tik šokio, bet ir gyvenimo patirtį. Man dėstė profesoriai Juozas Gudavičius, Jūratė Čapaitė, Skaistutė Idzelevičienė, docentai Almutė Gražulienė, Tulija Jagutytė Zinčiukienė, Mykola Zinčiukas, Romaldas Idzelevičius ir kt. Džiaugiausi, kai buvau priimta į studentų „Vėtrungės“ ansamblį. Studijuodami lankėme spektaklius, šokio kolektyvų pasirodymus, važiuodavome visur, kur atvykdavo gastroliuojantys baleto artistai.
Ar tikrai norėjai, o ir dabar tebenori nori būti šokių mokytoja?
Įstojusi į Klaipėdos fakultetą studijuoti choreografijos, aiškiai žinojau, kad noriu dirbti pedagoginį darbą. Dar studijuodama turėjau galimybę dirbti Klaipėdos kultūros rūmuose su vaikų grupe. Pasitikrinau ir nuomonės nepakeičiau.
Baigusi studijas keletą metų dirbai Šiauliuose ne tik pedagoginį darbą, bet ir kūrei choreografiją Šiaulių dramos teatro spektakliams. Papasakok apie šį metą.
Puiki patirtis Šiaulių dramos teatre. Jauna režisierė Audronė Bagatyrytė statė spektaklį „Paryžius, kuriame…“, pagal Toulouse-Lautreco paveikslus. Mane pakvietė kurti choreografiją. Koks įdomus metas! Choreografės, aktorių ir režisierės bendras darbas, siekiant sukurti įtaigesnius vaidmenis. Buvo daug entuziazmo.
Prisimink tą akimirką, kaip tapai vilniete. Ar tai Tavo miestas?
Prisijaukinti miestą man prireikė ketverių metų. Vilniuje jau dvidešimt šešeri metai. Dabar tai jau mano miestas.
Kaip gimė idėja pasidalyti savo patirtimi ir sukurti leidinį?
Vilniaus kolegijoje dėstydama būsimiems šokio pedagogams, vesdama seminarus kolegoms ir dirbdama Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje, nuolat mokausi. Atėjo laikas, kai galiu sukaupta patirtimi pasidalyti.
Pristatyk išsamiau, koks tai leidinys ir kur www.menobangos.lt skaitytojai galėtų jį surasti.
Tai skaitmeninė ugdymo(si) priemonė I‒II klasių šokio pamokoms „1 ir 2 ir“. Leidinyje pateikiu užduotis, kurias vaikai gali atlikti per šokio pamokas kartu su mokytoju arba namuose vieni ar su draugais, broliais ir sesėmis. „1 ir 2 ir“ skelbiamas Šokio mokytojų asociacijos svetainėje http://www.sokis.upc.smm.lt ir Ugdymo sodo svetainėje https://sodas.ugdome.lt
Baigdamas paklausiu apie svajones ir meilę.
Nesu svajotoja, tiesiog imu ir darau tai, ką moku geriausiai. Apie meilę… Jeigu galvoji, kad tai šokis, aš sakyčiau kitaip: šokis – mano profesija. O meilė – žmonės: dukra Elzė ir vyras Robertas. Jie yra mano mokytojai, patarėjai, kritikai ir viso gyvenimo variklis. Be jų aš būčiau kitokia… Esu jiems labai dėkinga!
O vis dėlto svajoju. Noriu, kad mūsų Elzė gyventų teisingame ir gražiame pasaulyje… Ir būtų pati laimingiausia!
Kalbėjosi Marius Kraptavičius
Nuotraukos iš asmeninio Rasos Prokurotienės archyvo