Category Archives: Žvelgiu į Lietuvą

Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Atsiminimai. Ri
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Agnė Veličkaitė

Ignalinos r. Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazija, III klasė

Globalizacijai apimant vis daugiau pasaulio kampelių, daugybė žmonių palieka kaimus: iš pakraščių traukiasi į didmiesčius, kur gyvenimas esąs žymiai geresnis negu kaimo vidury ar vienkiemyje prie miško. Vieni palieka kaimuose keletą giminaičių, kuriuos galėtų aplankyti laisvadieniais, o štai kiti išsiveža viską. Ir netgi trobą kartais nugriauna, kad nekiltų nostalgija kada netyčia pro šalį važiuojant. Jaunam žmogui kaimą palikti gal ir lengva, tačiau senam – tikrai ne. Manau, senukams išvykimas į miestą neretai reiškia dvasinę mirtį. Tik išsivežantys gal apie tai nepagalvoja. Bet ar tikrai verta taip lėkti į miestą? Juk pamąsčius galima atrasti daugybę pliusų bei minusų tiek mieste, tiek kaime. Tą ir pabandysiu padaryti.

Gyvenu aš kaime, pačiam Lietuvos pakrašty, rytuose. Už kelių kilometrų nuo mano namų – Baltarusija. Savo gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Man patinka daug gražios gamtos, negausus eismas. Priešingai nei mieste, čia visad švarus oras, netriukšminga. Kaimynai, tiesa, nekokios reputacijos, tačiau nei pykstamės, nei draugaujam. Tiesiog kaimyniškai sutariame. Pats kaimas taip pat nėra didelis, beveik visi vieni kitus pažįsta. Na, bent jau vyresni žmonės tai tikrai.

Gyvendama čia, tikrai jaučiuosi saugiau nei mieste. Ne tik dėl negausaus eismo, bet ir dėl blogiukų nebuvimo. Iš tiesų, vagių pas mus mažai. O apie žudikus iš viso nėra ką sakyti – jų čia visiškai nėra arba aš jų tiesiog nepažįstu. Bet kuriuo atveju dėl to mums tik ramiau gyventi. Be to, kasdien čia patruliuoja pasieniečių ekipažai, kartkartėmis ir policija pravažiuoja.

Tačiau aklai pasitikėti pasieniečiais ir policija neverta: po vieno jų „naktinio budėjimo“ savo keliuke radau primėtyta alaus butelių… Ir netgi mano nebetikėjimas Kalėdų Seneliu yra labai susijęs su pasieniečiais. Nesusiriša galai? Tuoj susiriš.

Anksčiau Kalėdų laikotarpiu buvo tokia tradicija: pasieniečiai su Kalėdų seneliu važinėjo į tuos namus, kur yra mažų vaikų. Viskas atrodo tikra ir idealu: Kalėdų Senelis, lydimas ginkluotų vyrukų, apžiūri namuose esančią papuoštą eglutę, nusifotografuoja šalia jos su šeimininkais, o tada jau ateina metas pasakyti eilėraštuką ir gauti saldainių (juk tai svarbiausia). Jau tada pradėjau abejoti, ar tikrai šis didelis, barzdotas vyras yra Kalėdų Senelis. Nes vietoj puošnaus raudono dovanų maišo išvydau pilką bulvinį… Na, pamaniau, gal senasis maišas tiesiog suplyšo. Bet, kiek pamenu, tikrasis Kalėdų Senelis tikrai nesinešioja su savimi pistoleto. O būtent jį aš pastebėjau kyšant iš po raudono palto. Su eilėraštukų mokėjimu tada mano reikalai buvo nekokie, bet pasidarė baisu ir spyriotis jau nebenorėjau. Kadangi tikro „Eglutė skarota, eglutė žalia“ nemokėjau, tai išpyškinau laidoje „Komanda“ išgirstą variantą „Eglutė skarota, eglutė žalia, / Padėjau granatą – eglutės nėra“… Tada man buvo penkeri, nelabai supratau, kas ta granata, todėl ir nesupratau, kodėl Santa Klausas su savo sargyba juokėsi ir sakė mano tėvams, kad jie augina teroristę. Taigi saldainių gavau ir buvau labai savimi patenkinta, bet abejonės dėl Kalėdų Senelio tikrumo širdy jau sudygo. Svarsčiau, nejaugi šis ginkluotas diedas pasistato prie mano namo kopėčias, lipa ant stogo ir pro kaminą patenka į vidų?! Ne, negali būti. Matyt, dovanas po eglute padeda mama…

Štai kaip įdomu gali būti gyventi pakraštyje. Argi mieste gyvenantys vaikai patiria tokių nuotykių? Kur jau ten…

Kitas gyvenimo mieste minusas – tu negali sėsti ant dviračio ir palengva susipažinti su apylinkėmis. Miestas – viskas tuo pasakyta: ten viskas ribojama. Šviesoforai, didelis automobilių srautas. O štai kaime – sėdi ant dviračio ir leki, kur tik nori. Niekas tavęs nevaržo, nebent tik blogas oras. Šitaip praleidžiu didelę vasaros atostogų dalį. Važinėju netoli – 12‒15 kilometrų. Tik kartą su broliu sulakstėme apie 46 kilometrus. Jautėmės kaip gyvi lavonai, o viename sode rasti alyviniai obuoliai buvo tikra atgaiva. Tačiau bent jau pamatėme, kaip atrodo kai kurie Ignalinos rajono kaimai ir jų kraštovaizdžiai. Važiuodami automobiliu tikrai tiek visko nepastebime.

Bet kad ir koks kaimas būtų geras, turi jis ir trūkumų. Darbo čia nesurasi, nebent esi ūkininkas arba biržos siuntimu tvarkai savojo kaimo gamtą; artimiausiose parduotuvėse tikrai nerasi visko, ko norėtum; rimtesnio gydymo reikia ieškoti toliau; greitoji pagalba tave pasieks ne taip jau ir greitai, o kviečiant policiją per 112, sujungs su gana toli esančiu policijos komisariatu.

Viską susidėliojus aiškėja, kad gyventi, ko gero, visur yra gerai. Kad ir kur benuvyktume, gerai paieškoję tikrai rasime trūkumų. Juk nebus taip, kad viskas bus idealu, tobula. Tobulų vietų nėra. O galbūt ir yra – gal tobula ir yra būtent tai, kas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Gyvenamoji vietovė, kaip ir žmogus, turi kažkuo išsiskirti iš kitų. Tik taip gyvenimas tampa savaip įdomus ir turbūt tobulas. Manau, kad turime išmokti įžvelgti tobulumą netobulybėje, ir tada lengviau prisitaikysime prie vienokių ar kitokių gyvenimo sąlygų. Tada ir iš šalies matysis daugiau gyvenimo Lietuvos pakrašty patrauklumo negu nepatrauklumo.

Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žvelgiu į Lietuvą

Lietuvos gimnazistai kviečiami dalyvauti rašinių konkurse „Žvelgiu į Lietuvą“. Esminiai kriterijai: turtinga ir vaizdi kalba; savitas stilius ir požiūris; plati tolerancijos skalė; gebėjimas kūrybiškai remtis literatūros ir istorijos šaltiniais. Rašinio apimtis iki 12.000 spaudos ženklų su tarpais.

Rašinius konkursui siųsti el.adresu: menobangos@gmail.com iki 2014 m. lapkričio 1d. Nurodyti savo adresą, mokyklą (gimnaziją), konsultavusį mokytoją ir klasę.