Category Archives: Žvelgiu į Lietuvą

Miestas

Jaunystės vaiskalaikio. R. Šileikos nuotrauka
Jaunystės vaiskalaikio. R. Šileikos nuotrauka

Miestas

 Kamilė Bliūdžiūtė

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, IVc klasė

 Keistas dalykas, tačiau žmonės iš juodai baltų nuotraukų buvo spalvoti, jų gyvenimas buvo spalvotas ir spalvos tokios pačios kaip ir dabar. Juk jos nepriklauso nuo laiko. O atrodo, kad tada viskas buvo kitaip, kad dabar viskas ryškiau, nei tada. Galbūt tai tiesa. Šiandien viskas ryšku. Kartais net per daug ir dažniausiai tai, kas iš tiesų turėtų būti mažų mažiausiai pilka. Rodos, kad yra tik tada ir dabar. Tačiau žmonės, gyvenę tame nespalvotame pasaulyje, gyvena iki šiol. Jie ‒ gyvoji pasaulio istorija. Jie jautė visa tai, ką mes dabar tik perskaitome, daugiausia ‒ įsivaizduojame. O tie žmonės viską jautė ir išgyveno savyje, nors gal ir tuomet pasaulio paletė buvo skurdesnė. Kvaila, tačiau juk seni žmonės ne visada buvo tokie. Kažkada jie buvo vaikai, mokiniai… Kažkada lakstė po kambarius,  be perstojo uždavinėjo tėvams kvailus klausimus nesuvokdami, kad po daug metų jie patys laužys galvas, mėgindami rasti atsakymus į tokius pat savo atžalų klausimus. Kažkada ir jie laukė, kada pagaliau užaugs, o kad užaugo, ėmė suvokti tada, kai atminties gelmėse ėmė grimzti žaislų vardai. Tačiau visa tai buvo kažkada. O ką daryti, jei praėjus septyniasdešimčiai metų nuo gimimo, ima ir dingteli, kad visą laiką gyvenai ne taip? Staiga imi svarstyti, kiek praleidai progų, kiek daug nenuveikei, kiek nuostabių dalykų ignoravai. Ir kad galėjai gyventi kitaip, būdamas žymiai laimingesnis.

Akivaizdūs savaitgaliai. R. Šileikos nuotraukos
Akivaizdūs savaitgaliai. R. Šileikos nuotraukos

Atvykus į miestą, visų pirma baugino jo mastas. Kaime egzistavo viena ilga gatvė, vedanti į parduotuvę, ir to pakako. O čia rangėsi gatvės ir gatvelės su posūkiais ir akligatviais. Kai reikia  nupasakoti vietą, kurioje esi, pasijunti tarsi turėtum apibūdinti Šventojo Gralio buvimo vietą. Ir jau nebeužtenka numykti ,,prie parduotuvės“ ar ,,prie ąžuolo“.

Atvykusi čia, supratau savo mažumą ir nereikšmingumą. Nori to ar ne, bet gyvendamas mieste lieki didžiuliame milžiniškų reklamų, liepte liepiančių PIRK MANE!, šešėlyje. Mieste turbūt labiausiai stebino tai, kad į tave, kaip į individą, niekas nekreipia dėmesio. Nei vienas tavęs neapšneka, nes tu niekuo neišsiskiri. Juk aplink n tokių, kaip tu. Tu tik dar viena toje minioje. Ir koks skirtumas, kaip atrodai. Vaikščiok nors ir apsikakojęs, gal tokia nauja mada. Beje, čia labai aiškiai suvoki pasaulyje esant melą. Iki tol dar susigundydavai paspausti kompiuterio ekrane viliojamai žybsinčią nuorodą, tvirtinančią, kad tu ‒ dar vienas šimtasis svetainės lankytojas, tačiau, kai sutinki vargšą, dar prieš savaitę tiesusį pajuodusias rankas išmaldai, restorane skanaujant tiramisu, bet koks tikrumas išgaruoja.

Miestas. R. Šileikos nuotrauka
Miestas. R. Šileikos nuotrauka

Gyvenant sunku suvokti, kad yra ir kas yra nebūtis. Kaip galima tiesiog nebūti, neegzistuoti? Žmogus nepažįsta nebūties, nes būdamas gyvas su ja nesusitinka. Nebent prieš jam gimstant. Galbūt po mirties mes grįžtame ten, kur buvome prieš išvysdami pasaulį. Jei tai būtų tiesa, pasikeistų ir pati laiko sąvoka. Tai būtų tarsi laiko atsukimas. Tačiau nebūtis jausmo greičiausiai neturi. Juk tam, kad kažką pajustum, reikia potyrio, o išsiaiškinti, kaip būna iš tiesų, dar ankstoka.

Mieste niekada nebūni vienas. Tačiau kartais pasijunti vienišas. Vienišas minioje, nors tave supa minios tokių pačių homo sapiens kaip ir tu pats. Kad ir kaip būtų, ne kiekvienas moka būti laimingas, kai yra vienišas. Daug žmonių, kuriems reikia nuolatos kalbėti, bėgti, skubėti, daryti bet ką, tik nesustoti ir nelikti su pačiu savimi. Tokie žmonės ‒ tarsi savo paties judai, išmainę save į beprasmį lėkimą. Turbūt jie bijo, kad nežinos, ką veikti su savimi, kai liks têtê-à-têtê. Juk jei jiems neteko bendrauti iki tol, bus labai nedrąsu, vidus greičiausiai net neprabils, juk jo to niekas nemokė.

Mieste labiausiai pasigedau žvaigždžių. Buvau įpratusi rugpjūčio naktis leisti skaičiuodama krentančius meteoritus ‒ krentančias svajones. Dangaus begalybė, panašiai kaip ir miestas, vertė mane jaustis mažyte ir nelabai reikalinga. Sunku suvokti, kad tie žvaigždžių klodai ‒ ne tik paprasti blizgučiai, priklijuoti prie dangaus, kad papuoštų naktį. Tai atskiri pasauliai. Bet dabar juos užstoja rausvi gatvės šviesų atspindžiai. Seniau man pakakdavo užsikloti dangumi ir jausdavausi laiminga. O dabar, atrodo, turėjau viską. Miestas buvo perpildytas daiktų, galimybių, pasiūlymų, kvietimų… Bet jaučiau, kad iš tikrųjų nieko neturiu. Kišenės buvo pilnos, tačiau viduje kažko įkyriai trūko (ne, tai ne vaikystėje išoperuotas apendiksas). Tai buvo kažkas, kas buvo pavogta iš manęs, kai atvykau čia. Miestas mane apiplėšė. Tikėjausi, kad naują gyvenimo būdą prisijaukinsiu greičiau. Tačiau miestas ir aš vienas kito pernelyg neviliojome. Stikliniai pastatai man vis dar dvelkė šalčiu, o švieselių jūra per automobilių spūstis  nežavėjo.

,,Nėra Lietuvoj galimybių“, ‒ prieš išvykdamas dirbti į Norvegiją pasiskundė mano kaimynas. Jis buvo vienas iš tų piliečių, kurie nedalyvauja rinkimuose, nes ,,ai, ką tas mano vienas balsas reiškia“. Mokėsi jis nekaip, todėl netapo studentu, tiesą sakant, net nebandė. Turėjo merginą, bet ją paliko, kai sužinojo, kad ji laukiasi jo sūnaus. Turbūt tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kaimynas išvyko, nors jis stačiai pasiusdavo, kai kas nors apie tai užsimindavo. Norvegijoje jis įsidarbino greito maisto (nuo kurio žmonės lėtėja) užkandinėje. Kiek girdėjau, ten jam sekasi nekaip, nors trumpam grįžęs tvirtino (su alia šiaurietišku akcentu), kad ten žymiai geriau negu čia. Tuomet, kai buvo grįžęs, nusipirko dėvėtą mašiną, kaip įrodymą visuomenei, kad jis ‒ sėkminga asmenybė. Be to, kaklą nuo šiol puošė stora, auksinė grandinė. Ir marškinėliai buvo nauji ‒ ant krūtinės išdidžiai puikavosi žėrinti ,,D&G“ emblema. Man vis dar knieti paklausti šio karjeristo, ar jis išties lamingas. Tačiau verčiau nerizikuosiu, dar gausiu į galvą.

Vakarėja. Daugiabučių kolonijoje vienas po kito nušvinta vis daugiau langų. Kiek langų ‒ tiek gyvenimų. Kiekvienas su savais jausmais, godomis, įvykiais. Tiek daug paprastų žmonių gyvenimų. Taip, jie paprasti, bet visi be galo svarbūs. Ir visi skirtingi. Visus gyvenimus slepia užuolaidos. Tačiau viena moteris šiandien kažkodėl nesislapsto. Matau ją, susisupusią į chalatą ir triūsiančią virtuvėje. Kažin kas dedasi jos galvoje. Galbūt ji šiandien išsiskyrė su vyru, o gal susirado naują darbą. Sunku pasakyti. Kad ir kaip būtų, aišku, kad kažkoks kriminalas įvyko su užuolaidomis. Tikėtina, kad jas paprasčiausiai skalbia. O galbūt jai jau nusibodo gyventi žaidžiant slėpynių.

Vieną vėsų vasaros vakarą, kai dar gyvenau kaime, išėjau pasivaikščioti su šunimi. Pėdinau negalvodama, todėl netyčia užklydau dar nematytas kaimo vietas. Pasijutau tarsi Kristupas Kolumbas, atradęs Ameriką. Atsargiai perėjusi suvargusį tiltą, nutiestą per upelį, išvydau trumpą kelią, palei kurį svyrojo eilė senų drebulių. Šalia augo dar keletas obelų, keliose iš jų trešo supuvę inkilai. Taip pat netoliese mėtėsi kelios sutrūnijusios ir apsamanojusios lentos, kurias jau pati žemelė iš lėto traukė į save. Matyt, kažkada čia gyventa. Po vienos drebulės šaka kėpsojo nedidelė, sena kaip pasaulis kėdutė. Pamenu, kad ten sėdėjau. Ir tik neseniai suvokiau, kokia iš tikrųjų buvo tos kėdutės paskirtis. Prakeikiau save, kam išvis ten ėjau.

Aliuzija. R. Šileikos nuotrauka
Aliuzija. R. Šileikos nuotrauka

Prisiminiau Kalėdas, kai nebuvo sniego – nė kvapo. Dar baisiau ‒ lyja. Neslėpsiu, spalvotos girliandos, be kurių neapsieina nė viena parduotuvė, kelia džiugius jausmus, tačiau lietuje jos atrodo graudžiai. Jautresniam gali ir depresija nuo tokių vaizdinių kilti. Tai tarsi beviltiškas mėginimas apsimesti, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Panašiai, kaip ir komunizme. Vakar, kai buvau užsukusi į parduotuvę (pirkti nieko neketinau, tiesiog norėjau patenkinti šniukštinėjimo kirminą), mano akys užkliuvo už dirbtinio sniego flakonėlio. Kilo mintis nusipurkšti juo savo langą ‒  susikurti sau šventinę nuotaiką. Tačiau jau stovėdama kasoje susimąsčiau, ar tikrai pasijusiu laimingesnė? Juk sniegas tai netikras. Ir kas iš to, jei apgausiu pati save? Juk žinosiu, kad iš tiesų viso to nėra. Kol dar nebuvo vėlu, grąžinau flakonėlį į savo vietą. Tiek to, pamaniau, verčiau gyvensiu tikrovėje.

 

 

Skirtingi kūnai – giminingos sielos

Užlangis. R. Šileikos nuotrauka
Užlangis. R. Šileikos nuotrauka

Skirtingi kūnai – giminingos sielos

Agnė Veličkaitė

Ignalinos r. Didžiasalio gimnazija, III klasė

Tądien buvo sekmadienis. Oras buvo pakenčiamas: danguje slankiojo vienas už kitą pilkesni debesys, pro tarpelius tarsi vaiduoklis sušmėžuodavo saulės spindulys, pūtė stiprokas vėjas. Sėdėjau namuose, žiūrėjau pro langą ir sekiau akimis kiekvieną kriaušės žiedo žiedlapį, kuriuos vėjas taip negailestingai draskė. Ketinau visą dieną praleisti namie, tačiau draugė pasiūlė susitikti. Na, ir gerai – pagalvojau – visai praverstų smagi draugija. Susiruošiau ir sutartu laiku išėjau į keistą dieną, kuri privertė susimąstyti, ar kiekvieną dvikojį padarą derėtų vadinti žmogum.

Eidama iki sankryžos nė nenutuokiau, kokių išdaigų rasiu. Tik pagalvojau sau: hm, ne taip jau ir šalta, kaip kad atrodė pro langą. Ir debesys ne tokie pilki, ir saulutė, rodos, šviečia skaisčiau. Bet prieš pasukdama į Kliukus pamačiau kitoje pusėje kelio kaimynę, labai įdėmiai į kažką žiūrinčią. Ji mane pastebėjo, pakvietė prieiti arčiau ir pasižiūrėti. Priėjusi pamačiau tai, ko nesitikėjau pamatyti niekada: šalia krūmo gulėjo vargšas senstelėjęs juodas šunelis, didelėmis, gailiomis rudomis akimis. Jis nedrąsiai ėdė kaimynų atneštą ėdalą. Žvelgiant į jo akis atrodė, lyg jam trūktų šilumos, lyg visas pasaulis būtų nuo jo nusisukęs… Bet, ko gero, nuo jo nusisuko tik šeimininkas, kuris vargšiukui ištikimam žmogaus draugui ir buvo tas visas pasaulis, telpantis didelėse, rudose akyse… Pravirkau. Kaip šitaip galima? Kaip galima išmesti vargšą šunytį? Na ir kas, kad šuo senas? Jis ištikimai tarnavo savo šeimininkams, kodėl šeimininkai negali atsidėkoti jam tuo pačiu? Juk gyvūnai taip pat kenčia… Tai apgailėtina. O žmonės, šitaip besielgiantys su savo augintiniais – ne žmonės, o gyvuliai. Bejausmiai padarai. Ir su tokiais aš dalinuosi šia žeme? Gal aš kvaila, kad man kyla klausimas, kaip tokius padarus dar žemė nešioja? Nebegalėjau žiūrėti į tą vargšą šunytį. Nusisukusi braukiau ašaras. Netrukus pamačiau draugę, ji buvo netoli. Ėjau jos pasitikti, ji paklausė, kas nutiko. Viską jai papasakojau, greit ji pamatė gauruotąjį benamį. Kaimynai pabandė vestis šunelį namo, vargšiukas pamažu stojosi ir ėjo paskui juos. Mes su drauge labai nudžiugome, kad šunelis galbūt turės naujus namus, iš kurių jo niekas neišmes lauk. Nusprendėme eiti savais keliais. Ėjome į Didžiasalį, tačiau ten pabuvome neilgai. Oras subjuro: vėjas pakilo dar labiau, ėmė rinktis daugiau pilkų debesų. Skubėjome namo. Artėjant prie sankryžos vis dažniau galvojau, kaip šunytis, ar nerasiu jo ten pat viso susigūžusio… Išsiskyrėme su drauge. Ji pasuko į Kliukus, o aš dar turėjau paeiti tiesiai. Eidama dairiausi į visas puses. Pamačiau tai, ko tikrai nenorėjau pamatyti – tai buvo tas pats juodas šunelis gailiomis, rudomis akimis… Nors šunų šiek tiek bijau, šio nebebijojau. Ėjau link jo, jis urzgė. Tačiau tas urzgimas nebuvo piktas. Jis buvo lyg išsigandusio gyvūnėlio inkštimas, lyg ilgesio išsakymas… Greit šunelis mane prisileido. Prisėdau šalia jo žolėje, jis prisiglaudė prie manęs ir gailiai inkštė. Glosčiau jį, o mano ašaros krito ant jo švelnaus juodo kailiuko. Akimirką atrodė, kad šunelis taip pat verkia. Jo akyse sužibo kažkoks krislelis, lyg vilties lašelis. Mąsčiau, kodėl šunelis nepasiliko su mano kaimynais. Matyt, jis vis dar laukia ir tiki, kad jo šeimininkai jį pasiims. Tas žavus šuniškas naivumas ir meilė savo šeimininkams mane dar labiau virkdė. Mąsčiau apie tai, kas būtų, jei dabar šis išsekęs šunytis paliktų šį pasaulį. Matyt, kartu su juo būčiau anapus iškeliavusi ir aš. Nes nebūčiau sugebėjusi viena pakelti skausmo, kuriuo rudakis pasidalino su manimi.

Et, jau metas namo – pamaniau. Stojausi, o šunytis inkštė ir žiūrėjo taip, lyg prašytų manęs sugrįžti. Sugrįšiu – tariau – nors šunelis manęs ir nesupranta. Parėjau namo, o kai atėjo laikas pašerti savo šunį, pagalvojau: keista. Manasis laimingas, nes turi ką ėsti, sulaukia dėmesio, turi namus, o vos už trisdešimties metrų, šalia kelio guli niekam nereikalingas šuo. Žmonės net mirę būna reikalingi, juk lankome jų kapus. O gyvas padarėlis, rudakis šunelis, atrodo, niekam nereikalingas. Jei išmetame šunis, tai gal išmeskime ir savo tėvus ar senelius? Gal kas pamaitins… Jie taip pat lauks ir tikėsis, kad jų neužmiršo. Deja, nieko nesulauks. Gyvename tokioje visuomenėje, kad net gyventi darosi baugu. Čia tu reikalingas, o po akimirkos jau, žiūrėk, ir išmestas būsi kaip kokia sena kėdė…

Baisu. Bet reikia sugrįžti pas rudaakį vargšelį, jis juk taip pat jau išalko. Paruošiau jam ėdalo ir nuskubėjau pas jį. Jis džiaugėsi, net šoktelėjo pamatęs mane. Bet paėdęs su manimi nėjo. Jis pasiliko sau vienas žalioje žolėje su savo pilku liūdesiu… Štai kur ištikimybė… Nejau šis šunytis lauks tų padarų, kaip kad Hačiko Holivudo filme laukė savo šeimininko?..

Bijau net pagalvoti, kaip žiemą ant šunyčio kris baltutės snaigės, rudenį – lapai, vasarą aplinkui žydės gėlytės ir skrajos drugeliai, o pavasarį kris medžių žiedai. Ne – pagalvojau – šis vargšiukas jau senas, neišgyvens taip ilgai… O taip norėtųsi, kad savo paskutines dieneles šunytis praleistų su jį mylinčiais asmenimis… Tačiau kad ir kaip būtų gaila, to nebus. Jo šeimininkai nebenori juo rūpintis, nors šunelis to ir nesupranta. O gal ir nujaučia tai. Man gaila, apmaudu ir labai graudu. Vėl pravirkau… Ketinau dar minutėlę pabūti su vargšeliu, tačiau vėjas dar labiau pakilo, dangų vis labiau traukė didžiuliai, pilki debesys, saulė nustojo šypsotis. Nusprendžiau eiti namo. Parėjusi į kiemą dar ilgai žiūrėjau į šunelio pusę. Mačiau, kaip prie jo sustojo automobilis, žmonės kvietėsi šunį, tačiau jis nė nepajudėjo iš vietos. Ne, tai ne šunelio šeimininkai, supratau,  – pas juos jis būtų nubėgęs…

Tik vieno nesupratau: kodėl vėjas darosi vis stipresnis? Galbūt dėl to, kad šunelio skausmas darosi vis didesnis?.. Nežinau. Klausinėju savęs to, į ką atsakymo nerandu. Netrukus ėmė kristi sunkūs lietaus lašai, pasislėpiau nuo jų ir nuo vėjo po daržinės stogu. Toliau stebėjau šunelį. Automobilio vairuotojas, supratęs, kad beviltiška šauktis vargšiuką, nurūko tolyn. Bet netrukus ant kelio vėl jį išvydau. Jis tupėjo ir ilgesingai staugė. Buvo kraupu: vėjas, draskantis medžių lapus, sunkus lietus ir širdį veriantis vienišo šuns staugimas. Tai mane labai graudino. Norėjau bėgti, kad ir per pievas, nesvarbu, per ką. Svarbu, kad pasiekčiau šunytį. Tačiau baisus oras mane laikė, jaučiausi taip, lyg būčiau visiška bejėgė ir absoliučiai nieko negalėčiau padaryti. Tas vėjas buvo toks piktas, toks grėsmingas… kad atrodė, jog būtų plėšoma paties šunelio širdis…

Santaka. R.Šileikos nuotrauka
Santaka. R.Šileikos nuotrauka

Šuo staugė, tačiau tamsūs debesys paspartino naktį. Labai greit sutemo, ir šunelio nebesimatė. Girdėjosi tik jo lojimas. Nuėjau namo ir visą likusią dieną mąsčiau apie tai, kodėl žmonės gali taip gyvuliškai elgtis.

Daug klausimų ir atsakymų į juos tądien sukosi mano galvoje. Tačiau man nelemta suprasti tokių poelgių. Nesu linkusi palikti kažką likimo valiai. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar gyvūnas. Aš niekada nieko nepalieku, ypač to, ką myliu. Supratau, kad mes su tuo rudakiu šuneliu esame panašūs: mes abu esame palikti. Mane paliko draugės, šunytį – šeimininkai. Turbūt dėl to aš taip gerai supratau šunelio skausmą, lyg pati tai išgyvenčiau. Ir iš tikrųjų – buvo laikai, kai liūdėjau taip, kaip liūdi šuo. Sunku buvo likti vienai, tačiau išgyvenau tą laikotarpį, ir mano dvasia atsigauna. Galėčiau save lyginti su rudakiu našlaičiu – paliko vieni, o štai jau bando prisijaukinti kiti. Išmokau atidžiau ir atsargiau rinktis draugus, kad netektų vėl patirti to vienišo padaro jausmo. Tačiau šuo ištikimesnis už mane: jis ištikimai laukia savųjų. Tų, kurie jį paliko, ne tų, kurie ateis.  Tačiau aš niekada nepaliksiu tų, kurie mane prajuokino, kurie man padėjo, kai buvo sunku. Neatsuksiu nugaros jiems netgi tuomet, jei jie atsuks man. Taip, esu labai jautri, labai atlaidi ir greitai prisirišanti. Man tai nepatinka, nes manau, kad ne visi yra verti atleidimo. Tačiau negaliu neatleisti – aš tam per silpna. Esu sukurta atleisti, o ne laikyti pyktį. Atrodo, šunelis irgi panašus – laukia savųjų šeimininkų ir nepaliks jų.

Štai kiek patyriau per vieną dieną. Labai tikiuosi, kad šunytis gyvas, kad jį pasiėmė geri žmonės. Kadangi to vargšiuko rudaakio daugiau nebemačiau, telieka tik tikėtis, kad jam viskas bus gerai. Žinau, kad linkėti blogo negalima, bet linkiu, kad padarus, palikusius šunytį, taip pat paliktų mylimi žmonės. Ir taip tikrai nutiks, nes viskas sukasi ratu, ir tai, ką padarei, sugrįš tau. Galbūt net su kaupu.

Suktelėjus... R. Šileikos nuotrauka
Suktelėjus… R. Šileikos nuotrauka

 

Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

Plaukiantis. R. Šileikos nuotrauka
Plaukiantis. R. Šileikos nuotrauka

Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

(Perskaičius Kristijono Donelaičio „Metus“)

GABRIELIUS ZAVECKAS

Kybartai, Kristijono Donelaičio gimnazija, III klasė

Blogieji  laikai

Mekšrai[1] nekimba… O ką veikti, kai nekimba? Žinoma, laukti, kol užkibs. Vis dėlto šis laukimas mano širdžiai be galo malonus – daug kartų malonesnis nei laukimas poliklinikoje už durų. Kodėl? Todėl, kad aplinkui ramybė, gali stebėti aplinką ir mokytis iš gamtos. Todėl, kad…  Štai nejučiom vėjas atpučia pageltusį lapą ir panardina greta plūdės į vandenį. Geltonas, formos tobulos, ląstelienos tinklelis dar beveik tvirtas. Tačiau vis dėlto geltonas. Tikriausiai lapų buvo ir daugiau, tik kitus vėjas turbūt nupūtė  kur nors į pievą ir netrukus jie taps trąša medžiams, o šis pasisukalios tvenkinio pakrašty ir neduos naudos  niekam. Ar tikrai? O gal duos postūmį kūrybai. Na, jeigu ne pačiai kūrybai, tai bent pamąstymams apie ją.

Na, kai mažiau laiko atima žvejyba, daugiau laiko turėtų likti kūrybai. Deja, visų pirma, vien laiku sotus nebūsi, visų antra, dienos todėl ir sunkios, kad laiko trūksta. Žinoma, kai galiausiai mirtingieji randa laiko kūrybai, prasideda atgaiva ‒ atrandama tiesiog oazė Sacharoje (arba pirtis Antarktidoje, nelygu, iš kurios perspektyvos pažvelgsi). O temos… Na, ko gero, šie „sunkūs laikai“ labiausiai nuteikia rašyti apie proto galias ir negalias, pačios kūrybos vertę.

Ramieji laikai

Kai Ramiaisiais laikais vaikštinėju šalia tvenkinio, medžių lapų nebūna nė kvapo. Tačiau kartkartėmis gamtoje įvyksta kažkas panašaus į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją – prieš medžius sukyla šerkšnas. Pastarasis galbūt nepriverčia susimąstyti būties klausimais, tačiau priverčia pasijusti unikaliai –  nuteikia jaukiai, nors tuo pat metu pasijauti tarytum mažaraštis: grožiesi, bet juk žinai, kad šerkšną sukūrė šaltis. Ši „revoliucija“ pradžiugina, bet,  kita vertus, priverčia pasijausti vienišam.

Ramiųjų laikų kūryba mano viena mėgstamiausių. Ji tarsi „lipa ant sąžinės“, tarsi verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kuo šie laikai tokie ramūs ir raminantys… Ir ko trūksta iki pilnos laimės ir bent puspilnės ramybės – siurprizo iš gamtos. O juoda ir balta spalva nuteikia romantiškai.

Naivieji laikai

Kai po neršto išeinu į pirmąją (oficialiai) žvejybą, kimba visokios žuvys. Gėrėdamasis plūdės judėjimu iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, pastebiu, kad atgyja ne tik žuvys – karklas prie kranto taip ryškiai sužaliavęs, kad, rodos, nesitiki, jog jis priklauso šiems laikams. Medžių  lapų rotacija marga, kaip ir žmogaus gyvenimas – tai nukrinta, tai užgimsta pumpuru, sužaliuoja, ir vėl pasensta…

Naiviaisais laikais prasideda ir geriausi kliovai[2]: atgyja ir lydekos, ir tie patys mekšrai, ir karšiai… Žodžiu, viskas atgyja. Deja, atgyja (prispiria) ir darbai (turiu minty kūrybą). Kūrybai laiko daug nebūna, tačiau ši pasireiškia brandumu – visų laikų patirtis mus užgrūdina ir jau šį bei tą suvokiame apie meną. Ypač paaštrėja savianalizė – klaidos arba pripažįstamos, arba atmetamos. O štai stipriąsias puses patys sau naiviai žadame dar labiau tobulinti ‒ nuo pirmadienio.

Naujojo Lapo laikai

Naujojo Lapo laikais medžių lapai būna „pačiame jėgų žydėjime“. Tik štai ironiška, jog su jais žmonės jau būna apsipratę, kaip sakoma, „prie gero greit priprantama“. Priprantame ir prie lapų. Prie šilto vandens. Priprantame prie šilumos. Ilgainiui, pernelyg apsipratę su gerais dalykais, nustojame juos vertinti. O galimybę vėl džiaugtis galbūt turėsime turėsime tik po keturių epochų… Gaila.

Visoms naivioms viltims, atsiradusioms Naiviaisiais laikais, ateina metas arba būti realizuotoms Naujojo Lapo amžiais, arba prakeiktoms daugeliu negatyvių žodžių  ‒  „galėjau“, „tingėjau“, „aplinka trukdė“. Bet kuriuo atveju, tos viltys negyvena ilgiau kaip tris mėnesius.

Kūrybai atsiveria pačios plačiausios galimybės, kadangi laiko turime daugiausiai. Psichologų teigimu, jeigu norime, kad kokia nors veikla taptų mums įpročiu, reikia ja užsiimti tris savaites – tuomet veikla nebereikalaus didelių valios pastangų. Tris savaites nuoširdžiai skiriant laiko kūrybai, galima daug ką nuveikti, o jeigu tos trys savaitės – tik pasiruošimo laikotarpis? Tik pagalvokit, kokius didžius darbus gali atlikti kiekvienas mirtingasis! Todėl, jei tris savaites sugebėsi kruopščiai pildyti baltą lapą, didelė tikimybė, kad Naujojo Lapo laikais sugebėsi savo gyvenimą pertvarkyti taip, kaip nori ir sieki.

Naujojo Lapo laikai – tarsi Renesansas, tarsi nauja pradžia, auksinė proga, kurios metu geriausia kurti kitokio, netgi priešingo stiliaus nei esi įpratęs kūrinius: jeigu mėgai prozą, pereik prie poezijos, o jeigu mėgai poeziją, pereik prie prozos. Tai vienintelis laikotarpis, kai temos į galvą ir širdį plūsta maždaug vienodais srautais. Kaip ir visose veiklose, kurioms ruošiamasi tris savaites, pradėti reikia nuo veiksmų plano sukūrimo ‒  taigi vertėtų suplanuoti bent vieną strūktūrizuotą kūrinį. Visa kita – panelės Mūzos rankose. O jeigu esi racionalesnis žmogus arba pragmatikas ir Mūza netiki, tuomet – tavo rankose.

Epilogas

Ei, vis dėlto užkibo nelabasis (turiu minty mekšrą). Galbūt mano mintys apie kūrybą jį telepatiškai paveikė, o gal nukritusio lapo sukiniai priviliojo. Pasvarstysiu vėliau, o dabar skubu traukti savo vienintelį laimikį. Nedidelis – nedaug turėsiu naudos. Praktinės. O dvasinės? Tikrai nemažai, nes permąsčiau savo kūrybos galimybes visais metų laikais.

Taip, naudos yra. Net ir Rainiui, kuris laukia manęs prie vartelių. Ką gi, iki kitos lapo kelionės.

Dar, dar kartą! R. Šileikos nuotrauka
Dar, dar kartą! R. Šileikos nuotrauka

[1] Mekšras – taip šnekamojoje kalboje vadinama žuvis ‒ kuoja.

[2] Kliovas – šnekamojoje kalboje taip vadinamas laikas, kai gerai kimba žuvys.

Kviečiame dalyvauti konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Arūno Eduardo Paslaičio nuotrauka
Arūno Eduardo Paslaičio nuotrauka

Kviečiame dalyvauti konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“  

Jau antrąjį kartą kviečiame Lietuvos gimnazistus dalyvauti rašinių konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“.

Esminiai kriterijai tie patys, kaip ir pernykščio konkurso: turtinga ir vaizdinga kalba; savitas stilius ir požiūris; plati tolerancijos skalė; gebėjimas kūrybiškai remtis literatūros ir istorijos šaltiniais.

Apimtis iki 12 000 ženklų  su tarpais.

Jūsų rašinių laukiame iki  2015 metų lapkričio 1 dienos. Redakcijos adresas: menobangos@gmail.com

Prašome paminėti savo vardą, pavardę, gimnaziją ir klasę, konsultavusį mokytoją (jei su mokytoju tarėtės).

Rašinių autoriams primename: Jūsų žvilgsniai į Lietuvą gali būti kuo įvairiausi. Patariame vengti patoso ar beatodairiškos kritikos. Žvelkite savaip.

Mūsų konkursą remia leidykla ,,Gelmės“, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos aklųjų biblioteka.

 

“Žvelgiu į Lietuvą” konkurso pabaiga: vaikystės prisiminimų dosnumas

Indrė Stonytė
Indrė Stonytė

Aš esu Indrė Stonytė. Visus savo aštuoniolika metų gyvenu Mažeikiuose, na, o Merkelio Račkausko gimnazijoje skaičiuoju paskutinius mėnesius, nes mokausi dvyliktoje klasėje. Rašymas dabar mano pagrindinis hobis, nes kurti man patinka tiesiog ir savo dienoraštyje. Rašymas šiuo metu netgi užgožia mano pomėgį ruošti maistą, o su jo gaminimu sieju ir būsimą profesiją.

Iš tiesų ir pati esu nustebinta savo tokio polinkio rašyti. Net nepagalvojau, kad galiu kurti, kol to greičiau už mane nesuprato mano lietuvių kalbos mokytoja. Kas gali būti geriau už atradimą to, apie ką net svajonėse nepagalvojau? O prie jų aš per dieną užtrunku kur kas daugiau laiko nei turėčiau.

Taip save apibūdina rašinių konkurso ,,Žvelgiu į Lietuvą“ nugalėtoja, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė Indrė Stonytė. Štai konkurso komisijos nario, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studento Vytauto Vyšniausko mintys apie Indrės rašinį ,,Niekada nesakyk niekada“.

,,Kaimo ir miesto dermę Indrė aptinka savyje. Gilūs vaikystės kaime prisiminimai ir miesčioniškas paauglystės maištas ilgainiui išaugina kultūrų bendrumo supratimą, atskleidžia unikalios, miesčioniško komfortabilumo eros dar nesunaikintos kaimiškos patirties grožį, prigimtinės artumos gamtai svarbą ir pagarbą šiek tiek  mistifikuotam arti tos gamtos gyvenančių senovinių  žmonių pasauliui, kuris kelia nevienaprasmius jausmus. Tekstas perpasakoja ne istoriją ar praeitį, o patirtį.“

Dvi antrąsias konkurso vietas pasidalijo abiturientė Julija Božičko iš Trakų r. Rūdiškių gimnazijos ir Lukas Arlauskas (Šilutės Vydūno gimnazija, I klasė).

Apie Julijos „Pašnekėjimus“ Vytautas Vyšniauskas rašo: ,,Jie įdomūs tuo, kad kiekvienas pokalbio fragmentas, šiuo atveju atstojantis pilną kūrinį, iš esmės išdistiliuoja po vieną nebanalią mintį“. Kita komisijos narė, VU Istorijos fakulteto studentė Milda Savickaitė teigia: „Įdomus rašinys. Netikėta forma.“

Lukui Arlauskui tenka itin šilti Mildos Savickaitės žodžiai: „Šiek tiek nuvalkiotas istorizmas jo tekste sugroja naujomis partitūromis. Neperspausta, nepergirta, nepersūdyta. Miela malonu. O pati kaip „viena koja istorikė“ likau sužavėta jaunojo rašytojo (juk  vis dėlto jis devintokas) žiniomis apie XVI amžiaus veikėjus. Asmeninė padėka Lukui nuo manęs“.

Trečiąją vietą pelniusi Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos trečiaklasė Agnė Veličkaitė sulaukė itin palankaus Dalės Miknevičiūtės (Kupiškio Lauryno Gucevičiaus-Stuokos gimnazijos abiturientė) vertinimo: „Puiki mintis apie tobulumą. Įdomus vaikystės atsiminimas. Gana objektyviai vertina, lygina miesto ir Lietuvos pakraščio gyvenimą“.

Dar dvi trečiąsias vietas skiriame abiturientui Justinui Rukui (Ignalinos gimnazija) ir trečiaklasiui Erikui Jankūnui (Kauno „Saulės“ gimnazija).

„Be galo daug kritikos. Drąsu. Ir nauja…“ – taip apie Justino Ruko rašinį mano Milda Savickaitė. Apžvelgdama Eriko rašinį Dalė Miknevičiūtė teigia: ,,Turtingas žodynas. Remdamasis literatūra naudoja per daug ilgų citatų. Patriotiškas rašinys. Viskas į temą.“

Belieka pridurti, kad ir aš komisijoje dalyvavau, kaip dauguma jos narių pirmąją vietą skyriau Indrei Stonytei.

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu MENO BANGŲ šešetuką. Tariu ačiū komisijos nariams – Jūs buvote atidūs ir nuoširdūs. Šilčiausi linkėjimai konkurso rėmėjams – leidyklai ,,Gelmės“, Lietuvos nacionalinei filharmonijai ir Lietuvos aklųjų bibliotekai.

Marius Kraptavičius

Mūsų tautos jėga

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

 

Mūsų tautos jėga

Erikas Jankūnas

Kauno Saulės gimnazija, III klasė

Lietuva… Graži. Didinga. Išorėje – maža… Viduje – didelė… Išgirdęs jos pavadinimą, jaučiu, jog ji – mano vidinės dvasios reagentas. Reagentas, kuriam nėra jokių sinonimų, jokių formų bei pavidalų. Ką daugiau ji man reiškia? Ar ji tik mano namai? Negalvojęs drąsiai galiu atsakyti: taip, ji – mano namai, kuriuose yra kažkas ypatingo ir nepaprasto; kažkas mielo ir savito. Joje telpa viskas: mano širdis, polėkiai, idėjos bei kiti, mano gyvenimą skatinantys ir stimuliuojantys, dalykai.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Žvelgdamas į Lietuvą, susimąstau – iš kur ji tokia turtinga? Staiga prisimenu didingą jos istoriją, kuri, man, lietuviui, kelia didžiausią susižavėjimą – ji tokia didi, garbinga bei visų neužmiršta. Ne veltui didis mūsų tautos poetas Maironis Lietuvą apdainavo: „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai: / Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“. Pripažinsiu, mūsų tautos genotipas slypi Tėvynės istorijos kloduose bei vingiuose, kuriuose, atrodo, buvo gana sunkių egzistencinių momentų, kai mūsų kraštui teko išlaikyti laiko smilčių mestus išbandymus. Lietuvai likimas buvo negailestingas: kadaise buvome labai išdidūs ir galingi, bet vėliau ‒ visiškai paniekinti bei pažeminti. Tik visos šios aplinkybės nepalaužė ir užgrūdino mūsų tautos dvasią – savo identitetą per amžius mes galime apginti tvirtai.

Mąstydamas apie Lietuvą, dažnai pagalvoju apie mūsų gimtąjį žodį – gimtąją kalbą. Jos archajiškumas bei nepaprastas skambumas formavosi ištisus šimtmečius. Prieštaringa kalbos istorija yra glūdžiai susijusi su Lietuvos istorija: lietuvių kalba buvo žeminama ir niekinama; saugoma ir mylima; engiama ir ginama. Mūsų šviesuoliai – Mikalojus Daukša, Martynas Mažvydas, Jonas Jablonskis, Jurgis Bielinis, Motiejus Valančius, dr. Jonas Basanavičius ir daugelis kitų – savo dideliais, kartais net gana rizikingais, darbais gynė mūsų gimtąją kalbą nuo niekingų blogio pirštų tam, kad galėtume šiandien laisvai, be jokių suvaržymų kalbėti savo taip ilgai puoselėjama lietuvių kalba. Mikalojus Daukša, didysis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, vienoje iš pirmųjų lietuviškų knygų „Postilė“ svarstė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ Šis svarstymas liko aktualus visais šimtmečiais, nes svetimų kalbų invazija jaučiama iki šiol. Žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“ – ši mintis yra aktuali ir šiandienos pasaulyje, nes dažnai pasitaiko, jog mieliau vartojame svetimų kalbų skolinius nei savosios kalbos ilgai puoselėtus ir brangintus žodžius.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Ne tik skambi kalba, derlinga žemė bei išmintingi žmonės yra didieji Lietuvos turtai – tarp jų yra ir nepaprasto grožio gamta. Žvelgdamas į manojo krašto, Lietuvos, kraštovaizdį – lygumas, ežerus, daubas bei pelkes – prisimenu mūsų žymaus poeto Antano Baranausko eiles: „Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, / Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: / Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, / Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų; / Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą.“. Šios eilės jau devynioliktajame amžiuje atskleidė lietuviškos gamtos grožį bei ypatingą jos galią: įėjęs į lietuvių dvasios lopšį – mišką – tu galėjai iš karto pajausti jo gyvasties alsavimą. Iš tiesų, nuo pat pagonybės laikų kiekvienam lietuviui gamta – gyvenimo motina. Visais amžiais mūsų kraštiečiams gamta – gyvenimo harmonijos, išminties bei nepaprastų galių šaltinis, kuris niekada neišsekdavo. Auksinės Lietuvos kopos, žaliuojantys miškai, stūksančios kalvos ir piliakalniai, tyvuliuojantys ežerai bei upės – mūsų krašto veidas, kuris yra be galo unikalus ir toks nepakartojamas bei vienintelis pasaulyje. Joks kraštas, jokia pasaulio vieta negali pasigirti tokiais gamtos turtais, kokius turime mes – lietuviai. Šiandieniniame greitai besikeičiančiame ir besiplečiančiame pasaulyje gamtos svarba yra ypatinga – ji pamažu nyksta ir praranda žmogaus ir gamtos santykio pusiausvyrą.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Šiandieninio pasaulio realijose Lietuva yra didi, tvirta, savų tikslų siekianti šalis. Mes, Lietuvos piliečiai, atrodo, galime dėl savosios šalies nuversti kalnus, padaryti daug mūsų šalį garsinančių darbų. Pripažįstu, jog mes dabartyje – drąsūs, nesustabdomi, idėjų nestokojantys žmonės, kurie turi didelį potencialą kurti darnią Lietuvą. Nors gal ir pernelyg tiesmukiškai, bet drąsiai galiu pareikšti – mūsų tautos, šalies istorija dar nesibaigė – mes tęsiame ją čia ir dabar. Didžiuojuosi, kad galiu pats asmeniškai prisidėti prie bendros lietuviškosios gerovės kūrimo, kuriam galiu atsiduoti visa širdimi, mintimis ir polėkiais. Man ypač džiugu matyti, jog vis dar mes, lietuviai, stengiamės išsaugoti savo tautinę bei kultūrinę dvasią – stengiamės jos nepamiršti.

Dvidešimt pirmasis amžius – Lietuvos žydėjimo ir pilno dvasinio atsiskleidimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu mes, Lietuvos piliečiai, galime visam pasauliui įrodyti, jog mūsų tauta, kuri ištisus šimtmečius klaidžiojo po istorinius labirintus, šiandien yra vieninga kaip niekada. Norėčiau pabrėžti, jog, mes, lietuviai, esame be galo vieningi, nes mūsų tautos jėga – vienybėje!

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Juokiuosi pro ašaras

Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Juokiuosi pro ašaras

 Justinas Rukas, Ignalinos gimnazija, IV klasė

Žvelgiu į Lietuvą ir juokiuosi pro ašaras… Viskas taip gražu ir purvina. Turime gražią gamtą, kurią per daug saugome. Su Raudonąja knyga lengvai užmuštume žmogų. Su grybais išrauname ir savasties dalelę. Didžiuojamės tuo, kad esame nelaimingiausi. Bent jau norime didžiuotis. Todėl bijome nusišypsoti. Gyvename didelių lūkesčių ir mažos iniciatyvos amžiuje. Kam stengtis, jei dėdė iš Briuselio viską atneš?

Lietuva – lyg prostitutė… Parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiau. Teutonai, tada lenkai, rusai. Po keliasdešimt metų laisvės trūkt už vadžių – vėl iš pradžių… Savo noru įstojame į demokratiškiausią sąjungą, atsisakome savos energetikos, prarandame savo valiutą. Juk valstybė gyvuoja tol, kol turi teritoriją, valiutą ir piliečius. Nuo Naujųjų metų liks tik teritorija. Ar ilgam?..

Negera darosi žiūrint į Tėvynę… Akcentuojame patriotiškumą, tačiau iš čia bėgame lyg dalyvaudami šimto metrų rungties finale olimpinėse žaidynėse. Nereikia taip daryti. Juk ne dėl to kovojo Nalšios Daumantas, karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius… Jų seni kaulai jau seniai sutrupėjo nuo vartymosi ankštuose kapuose.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Bet ne viskas pas mus blogai. Turime šiokių tokių prošvaisčių. Lietuvaitės… dėl jų iš proto kraustosi visas pasaulis. Visi myli Rytų Europos vaidilutes. Kur daugiau pamatysi tokių mėlynakių, geltonkasių, aptakių merginų, jei ne Lietuvoje? Jos skiriasi nuo vakarų barbių, aukštakulniais kaukšinčių, tuo, kad ištikus bėdai, visada išties savo vyrams pagalbos ranką. Pats Vytautas pabėgo iš kryžininkų nelaisvės apsirengęs mergele. Tai įrodo, kad mūsų moterys yra lyg kunigaikščiai, kurie verti savo padėties visuomenėje.

Užsimerkiu… Įsivaizduoju šviesią Tėvynės ateitį. Laimingi žmonės, stipri ekonomika, iš Rusijos atsiimta Karaliaučiaus sritis. Stipri, vieninga tauta, nebijanti išreikšti savo nuomonę, besivadovaujanti krikščioniškosiomis moralės normomis… Bet tai tik utopija. Nesu tikras, kad mums pavyks ją išsaugoti. Galbūt mano anūkai gyvens nebe Lietuvoje, o Lenkijoje, Rusijoje, Kinijoje… Taip, Kinijoje! Bėgame patys, tačiau nepakeičiamų nėra. Laikas atsimerkti. Pas mus plūste plūsta Azija. Juk mums jau pradeda trūkti darbo jėgos, todėl importuojame ją iš svetimų šalių. Taigi gana svajoti, laikas veikti. Svajonėmis, kad ir kaip norėtųsi, gyvas nebūsi. Reikia dirbti, plušėti „vardan tos Lietuvos“. Jei ir nepavyktų, bent jau galėtume sakyti, jog stengėmės. Šiais laikais nebesvarbus rezultatas. Už viską svarbiau yra procesas. Neši savo kryžių, klumpi, keliesi ir vėl klumpi. Tartum Jėzus. Mūsų – lietuviškasis – Jėzus susirūpinęs, sėdi ant kelmo ir mąsto, kodėl lietuviai tokie pikti, savanaudžiai, nors iš išorės atrodo drovūs ir romūs lyg ėriukai sulaužytomis kojomis. Bijau, kad ilgainiui jau nebe mūsų Rūpintojėliui reikės ganyti šitas avis.

Nemėgstu, kai mus lygina su beždžionėmis. Nors kai kurie ir esame panašūs į jas. Aš manau, kad kilome iš kiaulių. Negalime ir bijome pažvelgti į dangų. Visi bėgame prie lovio lyg prie išganymo. Geidžiame praryti kuo didesnę jovalo, kuris įpiltas tame lovyje, dalį. Problema štai kokia: lovys nedidelis, o mūsų du su puse milijono… Visiems neišdalinsi.

Žvelgiu į Lietuvą. Pakilo margi sakalai, negrįš jie į žemę daugiau… O už mano narvelio sienos sproginėja mėtomi kiaušiniai, Vakarų kultūra ir melsvai juodos svajonės.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

 Lukas Arlauskas, Šilutės Vydūno gimnazija, I g klasė

 

Žiūriu pro langą. Kaštonas, klevas, eglė, pušis, ąžuolas. Privatūs namai ir daugiaaukščiai, mano kvartalo gatvė. Vyrai, moterys, vaikai. Mano kiemo Lietuva. Čia aš gimiau, čia aš užaugau, čia aš mokausi, čia aš gyvenu.

Žmogui yra svarbus savas kraštas, sava gimtinė, sava Tėvynė. Kiekvienas stengiasi ją išsaugoti. Žmogus savo kraštą myli, nes tai ‒ jo pradžia. Neretai jo kraštas būna ir jo pabaiga.

Mes paveldėjome charakterį, pomėgius, tikėjimą, šventes iš savo protėvių, kurie gyveno Lietuvos teritorijoje. Ilgus šimtmečius siekėme laisvės. Lietuviai ‒ tvirta tauta, mokanti suprasti, užjausti ir padėti silpnesniam. Dauguma sako, kad užsienio žmonės atviresni, tačiau, jei žmogus yra tarsi atversta knyga, su juo nebus įdomu bendrauti.

Jau XVI amžiaus literatūroje galima rasti patriotizmo dvasią. Kiekvienam iš mūsų, lietuvių, geriausią pavyzdį rodo LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis. Tai sprendžiame iš Jono Radvano poemos ,,Radviliada“:

Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės

saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai

vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo

amžiaus paveikslą mainai. Tu saviškiams padėk ir iškirsdink

mūšy bailius maskviškius, nes tik vienas gali nugalėti ‒

taip aš galvoju ir to, jei neapvilia nuojauta, laukiu.

 

Mikalojus Radvila mylėjo savo Tėvynę, gerbė jos tradicijas, buvo religingas žmogus, geras oratorius. Kad tokių žmonių Lietuvoje daugiau būtų, tai dėl savo Tėvynės padarytų nuostabių dalykų.

Lietuvos žemė patyrusi daug karų ir okupacijų. Jos istorija pilna dar tebekraujuojančių žaizdų. Juk netgi keletą amžių šis vardas iš žemėlapio buvo ištrintas, Lietuva tempė Rusijos imperijos, vėliau SSRS naštą. Ainių žemę per Antrąjį pasaulinį karą mindė ir niokojo sovietai, trypė naciai. Tačiau pokariu Lietuva tapo tiksinčia nepriklausomybės bomba, kuri kada nors turėjo sprogti.

Lietuvos piliečiai, sportininkai, politikai, menininkai buvo tie katalizatoriai. Visi norėjo laisvės ir visi siekė jos kaip įmanydami. Tačiau tik po penkiasdešimties metų sovietų okupacijos Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių sugebėjo pasipriešinti Maskvai. Istorikai naudoja terminą ,,Dainuojanti revoliucija“. Buvo sukurta daug dainų Lietuvos nepriklausomybės tema. Bene labiausiai žinoma  Justino Marcinkevičiaus žodžiais  Eurikos Masytės ,,Laisvė“:

 Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,  

 Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,   

Taip kaip uždaro vakarą naktis,   

O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

Tokie kūriniai skatino žmonių patriotiškumą. Dar vienas nepriklausomybės skatintojas buvo Algirdas Kaušpėdas ir jo roko grupė ,,Antis“. Pasiskelbusi ,,perestroikos“ grupe, ,,Antis“ greitai tapo svarbiu reiškiniu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje ir prisidėjo prie Sąjūdžio.

.

1989 metais Baltijos šalių nepriklausomybės troškimas išsiveržė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikabino į vieną 650 kilometrų ilgumo eilę ir sudarė vadinamąjį Baltijos kelią, kuris nusitęsė nuo Vilniaus Gedimino bokšto per Rygą iki Talino Hermano bokšto. Tai parodė beginklį žmonių pasipriešinimą ir jų norą būti laisviems ir nepriklausomiems. 1990‒1991 metų įvykiai tik patvirtino šį siekį. Nepriklausomybės atkūrimas kovo 11 dieną ir beginklis pasipriešinimas sovietų armijos tankams sausio 13 dieną buvo stiprus smūgis sovietams, kurie negalvojo, kad kas nors galėtų sukilti prieš tokią stiprią valstybę.

Po keturiolikos nepriklausomybės metų Lietuva atitiko Kopenhagos kriterijus, tapo demokratine valstybe, gerbiančia žmogaus teises, ir įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Šios organizacijos padeda Lietuvai: NATO lėktuvai patruliuoja oro erdvėje, o ES remia ekonomiką.

Lėkė metai, bėgo nepriklausomos Lietuvos dienos. Keitėsi prezidentai ir vyriausybės. Dabar Lietuvai vadovauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tauta ja pasitiki. Pasitikiu ir aš. Džiugu, kad mūsų valstybei vadovauja prityrusi, išsilavinusi, griežta ir mylinti savo tautą vadovė. Už ypatingus nuopelnus Prezidentė yra apdovanota Lietuvos Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine bei daugelio kitų šalių aukšto lygio apdovanojimais. Daug dėmesio ji skiria žmonių gerovei, vaikams, socialiniams poreikiams, pritaria ir remia įvairių organizacijų renginius ir akcijas. Manau, kad ateis diena,  kai Lietuva ekonomiškai sustiprės.

Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka
Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka

Džiaugiuosi, kad gimiau nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje, nes šiuo metu suteikiamos geros sąlygos mokytis ir galima lengviau pritaikyti namų mokymą tokiems kaip aš. Man dėl ligos reikalingas kompiuteris rašymui, nes ranka nerašau. Turėdamas kompiuterį, galiu dalyvauti konkursuose, olimpiadose, kituose projektuose (pvz., vertimų projektas ,,Tavo Žvilgsnis“, jaunųjų talentų skatinimo programa). Aš siekiu geriausių rezultatų, nes noriu būti nepriklausomas žmogus. Mokausi ir dirbu todėl, kad žinočiau ir vėliau tas žinias galėčiau panaudoti Lietuvos labui.

Aš planuoju dirbti vardan Lietuvos. Myliu savo Tėvynę ir noriu, kad ji gyvuotų ilgai. Mano ištakos yra Lietuvoje. Mano seneliai ir proseneliai visą laiką čia gyveno, dirbo ir mylėjo savo Tėvynę. Dabar, proseneliams stebint mane iš viršaus, atėjo laikas ir man prisidėti prie Tėvynės išlikimo…

 Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…

Niekada nesakyk „Niekada“

 

Ryšulėlis. Ričardo Šileikos nuotrauka
Ryšulėlis. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Niekada nesakyk „Niekada“

Indrė Stonytė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, IV klasė

Kai buvau maža, labiausiai man patiko būti močiutės padėjėja. Kai ateis laikas pietums, ypač vasarą, kai darže visko užderėję daugiau negu reikia, ji man išvardija sąrašą būtiniausių daržovių:

– Daba tap. Senielis pakas bulbių, kopūsta nupjaus, vo tu nubiek kartu i tinas už svarainių krūmų, pri kaimynis tvoruos, rasi puorų, tumet veiną nupjauk. Cebulaiškių bus netuoli agorkų, anų priskink teik keik į saują tėlps. Da reikies krapų. Juk žina kor anei yr?

– Žinau žinau, močiut, tarp braškių, gi ne pirmą kartą eisiu.

Deja, kiek kartų ėjau, tiek kartų ko nors neradau. Labiausiai mane klaidino cebulaiškiai. Vis kitokių, labai panašių į juos, parnešu. Iš daržo švariais batukais grįžti neįmanoma – visada išsitepu, o tada į galvą vėl dingt močiutės žodžiai:

– Persiauk batus tiktas, išsitiepsi, mama paskiau supyks.

Skubu apsivalyti batukus, kad močiutė nepamatytų. Tai įrodytų jos tiesą (nors taip ir yra) ir man sakytų:

– Aš juk sakiau.

Stengiuosi šitų jos žodžių išvengti, virtuvėlėje nuplaunu visa, ką parnešiau, ir imuosi skusti senelio prikastų bulvių. Šitą darbą mėgstu iki pat šiol. Vaikystėje ne visai lengvai ėjosi. Sudoroju vieną bulvę, o močiutė, žiūrėk, jau ketvirtą į kibirą su vandeniu švystelėjo. Tai manęs neerzino, tiesiog norėjau dirbti taip pat greitai. Piktino tik viena: močiutė vis sugebėdavo mane aptaškyti su vandeniu kiekvieną kartą, kai į kibirą švysteldavo bulvę. Pagalvoju: „Jei aptaškys dar kartą, supyksiu.“ Kaip tyčia, pliumpt! ir aš vėl šlapia:

– Močiut, baik mane taškyt!

– Uj uj, atsiprašau, – tačiau, žinoma, kad nesibaigia, ir man tenka su tuo susitaikyti.

Nuskustas bulves, taip pat ir jau nuplautus krapus, cebulaiškius, porus bei kopūstą pjaustyti močiutė patikėdavo man. O aš žibančiomis akimis čiupsiu viską ir pjaustau… pjaustau ilgai. Matote, kai pradėjau savo pjaustytojos karjerą, buvau vos šešerių. Iš pradžių sekėsi tragiškai. Tačiau padrąsindavo močiutės komentarai:

– Gera gera bus. Juk ne prezidents tevalgys, o savi žmuonis.

Svarbiausia, nuveju blogas mintis ir toliau patenkinta pjaustau. Kai prieina eilė kopūstui, aš jį piktai nužvelgiu ir pradedu doroti. Močiutė, tai pastebėjusi, siūlo pagalbą:

– Gal pailsiek jau, aš pabaigsiu.

– Ne, ne. Viskas gerai. Aš susitvarkysiu, močiut.

Viskam jau burbuliuojant mėlynajame puode su gėlytėmis, pakvimpa kiemas, galbūt ir kaimynus pasiekia tokie skanūs kvapai, o aš vis močiutei tą patį, kaip ir kiekvieną kartą, stovėdama prie puodo, taršku:

– Kaip gerai, kad visko pas tave darže yra. Net į parduotuvę prieš tai eiti nereikia.

Kaip ir daugelis senesnių moterėlių, močiutė tikrus įvykius mėgsta pagražinti, pernelyg išpūsti. Na kaipgi čia nekelsi pavydo kitoms bobutėms, kai turi kuo pasipuikuoti! O man tas nelabai nepatiko ir vis įsiterpdama mėgindavau nutraukti močiutės pagyrimus: „Ne taip tebuvo, nemeluok, močiut.“ Žinoma, ne taip jau ir lengva paprieštarauti jai. Mat jei kas nors atspėja: „Jau čia turbūt tavo anūkėlė…“, tai močiutė mane ne tik anūke pristato, bet ir būtinai priduria: „ Taip taip, pati didžiausia mano pagalbininkė.“ Atsidūstu ir tik dirbtinai nusišypsau, neradusi jėgų besiginčyti. Man patinka padėti močiutei, bet tokių pagyrų nesinori nė iš tolo. Tačiau jos vis sukinėjosi aplink mane taip pat dažnai, kaip ir visos tos senutės. O jų tikrai nemažai. Pamačiusi einančią kurią nors iš jų, mėgindavau atspėti pavardę, o jau kai atspėdavau, pasijusdavau visažinė. Žinote, laikui bėgant, aš išmokau visų tų senučių pavardes. Turbūt jau ir pačiai močiutei įkyrėjau vis kartodama:

– Žiūrėk, antai Ostrauskienė eina.

Na, kaip neatspėsi, kad ten ji: amžinai ta pačia skarele – juodam dugne raudonos rožės. Tiek žiemą, tiek vasarą! Netrukus pasirodys ir Atarienė. Kaip nežinosi! Jos balsas toks garsus, kad sklido per visą kaimą. Neišgirsti neįmanoma. Su ja pletkais dalijasi ir Pagojienė – putlutėmis kojomis, nuo kurių negalėdavau atitraukti akių. Niekur nebuvau tokių mačius! Štai ir Žukauskienė atrieda savo dviračiu, senesniu už ją pačią. Ji ne viena – kartu ir penki milžiniški maišai, vos besilaikantys ant jos ratų. Su kiekvienu pedalų apsisukimu vis baisiau darosi – atrodo, nukris ir ji, ir jos terbos. Bet senyvo amžiaus moteriškės negalėjo būti mano draugėmis… Tikrai nerasčiau su jomis bendros kalbos, nes amžinai jos mėgsta skųstis dėl prastos sveikatos, pasakoja intrigų kupinas istorijas apie savo suaugusias dukteris, sūnus, kurie bando iš jų iškrapštyti paskutinius pinigus. Tie pasakojimai kartais atrodo tarsi iš filmo:

– Vo jetus mona… ar aš galiejau pamanyti, kad mona pačiuos sūnus tap galietu padaryti. Priš mona valia nuor išvešt į miestą gyvent. Kor aš tinas dingsu? I tuo negana… pardous mona trobeli i tun krūvą pinigų juk ne monei tedous. Savei savei pasiliks. Matyset kap su nauji mašina jau važious. Sakyk ku nuori…Vis teik nepaisa monis. Be draugiu, be pinigu… kor aš dingsu. Gers Dievs težėna. Vo jerguiteliau.

Baisiausia, kad kai šitokias kalbas užlieja ašaros iš pavargusių senučių akių, net žemaitiška tarmė, kuri man visada buvo juokinga, tampa rimta. Be abejo, yra ir ne tokių baisių istorijų, kurių aš mėgau paklausyti pasislėpusi už durų:

– Vo jei, vo jei! Juk vagių kaiminystie rondas. Juk palikau nakvuoti dešimt vištų, vo spiek keik beradau rytmetie nuvėjus? Šešias beradau, vos šešias višteles! Persigondau i nebežinau kun daryti. Nei šauk, nei biek. Vo juk tujaus pradiejau kaltinynkus mislyt. Monei ruoduos ka če a nebūs tas žaltys Muolis. Uns į moni tap piktą vis pažiūr, pavyd musietas. Aš anam da paruodysu. Vo juk Vitkauskieni saka ka ne onsa če. Saka ka tasa, kur Šatrijas gatvie už kompa naują atėjis gyven. Nu bet monei atruoda ka ana tiktas gėn Muoli.

Maža būdama draugų neturėjau šiame miestelyje. Tik dabar galiu pasigirti, kad turiu su kuo į lauką išlėkti. Maža, baili galvojau, kad vaikai iš močiutės miestelio gali būti pavojingi ar agresyvūs. Tamsoje man būdavo baisu lauke, nes iš įvairių nugirstų šnekų, televizijos ir dar visokiausių šaltinių buvau prisiklausiusi istorijų bei susidariusi neginčijamą nuomonę – kaime pilna nusikaltėlių, girtuoklių. Galiausiai man pas močiutę darėsi vis neįdomiau. Nebenorėjau nei bulvių skusti, nei patvorio ravėti. Tuo metu, kai iš mažos mergaitės keičiausi į panelę, pakito ir mano interesai. Norėjau būti su draugais ir kaimas manęs nebedžiugino. Vos mama pasakys: savaitgalį praleisime Tryškiuose, iškart suirzdavau. Ne kartą paslapčia net verkiau, nes mano planus sugriaudavo toks sprendimas. Man, tokiai panele bandančiai tapti paaugliukei, kaimas atrodė per žemas lygis. Ne tik ašaromis, bet ir įvairiomis kalbomis bandžiau paveikti mamos sąžinę:

– Mam, pati pagalvok, ar tu, būdama penkiolikos, norėjai sėdėti su močiute?

Pasitaikydavo dienų, kai tai suveikdavo, nes šiuo atveju iš tiesų turiu supratingą mamą. Matot, ji neretai vis sako:

– Na ne, kaimas tikrai ne man.

Juokas juokais… irzli paauglė ir tiek. Močiutės nebemyli, vien draugai ir papuošalai galvoj. Tačiau kažkur giliai širdyje buvau pasiilgusi kaimo tylos, minkštos žolės, kokios nepajusi mieste, giedro tamsaus dangaus su begale spindinčių trupinėlių, nuo kurių mirgėjimo net galva apsisuka, kurių mieste nepamatysi tiek daug. Visada, kai tamsoje eidavau iš vienos močiutės pas kitą (jos abi gyveno Tryškiuose), užvertusi galvą, atsargiai žingsniuodavau ir stebėdavau tokias ryškias žvaigždes. Buvau to pasiilgusi, tačiau noras būti su draugais visa tai užgoždavo.

Paklausius močiutės, rodos, niekur nėra taip smagu ir linksma kaip kaime. Dešimtis kartų čia geriau. Griūk negyvas! Patikėsiu aš ja! Galėjau klausytis ilgų pasakojimų, kaip čia gera ir ramu. Bet mano širdis sakė visai ką kita. Nors įkyriai nesiginčijau (juk aš – angelėlis!) – jokios kalbos nebūtų pakeitusios nuomonės. Tačiau nuo ko bėgi, tas pats pas tave ateina.

Aš pripratusi prie Mažeikių, o stebina mane būtent Tryškiai. Šitoje situacijoje yra ir kita pusė. Baimė… Aš bijau, kad jei daugiau laiko praleisiu čia, man atsibos ir aš vėl sugrįšiu prie tų kvailų minčių, ieškosiu, prie ko galėčiau prikibti. Norėčiau tikėti, kad taip nebus. Nes kaimas labai jau visapusiška vieta. Būdama pas močiutę ir surimtėju besigėrėdama gamta, ir pavargstu besidarbuodama, retkarčiais pasiilgstu miesto patogumų, tačiau neretai ir stebiuosi bei žaviuosi kaimo žmonėmis. Nežinau kodėl.

*

Gali atrodyt net nenormalu, kad kadaise, kai buvau mažutė, su seneliu Zigmantu eidavau į kapines. Jis dirbo kapų sargu (aš tiesiog jį vadinau kapsargiu) ir man ten netgi labai patiko.

Mano mamai kėlė juoką, kad maža mergaitė svajoja tapti kapinių sarge. O man vaizduotėje šis darbas atrodė įdomus ir save aš būčiau vadinus net ne sarge, o kapinių valdove, kuri perimtų didžiosios koplyčios raktelį iš senelio rankų. Tačiau, būdama tik senelio padėjėja, betvarkydama prosenelės kapelį, atkreipiau dėmesį į visai kitokį paminklą nei kiti. Jis – tarsi stora kvadratinė kaladė. Iš pažiūros tikrai labai senas. Spausdintinėmis nemažomis raidėmis užrašas LAZDYNŲ PELĖDA mane kiek nustebino: „Gal čia kokios mandrios veislės pelėda palaidota?“ Bet tada įžiūrėjau ir viršuje kiek nusitrynusį užrašą rašytoja. Pati savo tokių ne visai gražių minčių, jog čia paprasta pelėda gali ilsėtis, nusigandau. Čia juk tikra rašytoja! Krūmeliais iš šonų apsodintas paminklas, tarsi tvorele aptvertas, man priminė namelį su nedideliu kiemeliu. Nebuvo jis gausiai gėlėmis apsodintas. Tikrai kuklus kaip rašytojos. Tačiau šis kapelis visada tvarkingas. Ir išvis, kas gi ta rašytoja Lazdynų Pelėda? Iš karto paprašiau senelio, kad apie ją papasakotų – turi apie ją žinoti, juk kapų sargas yra, seniai miestely gyvena. Senelis kiek susimąstė ir taisyklinga kalba (kai ką nors pasakoja, visada taip kalba) tarė:

– Žinai, šią rašytoją galėtume pavadinti tarsi mūsų miestelio pažiba. Tik jos jau seniai nebėra, jos vardas netgi ir Tryškių vienintelę mokyklą puošia ir dar gatvė jos vardu pavadinta yra. O kas svarbiausia ir arčiausia mūsų, Indrute, tai ji net ir mano paties tėvą, tavo prosenelį, rašyti mokė ant didžiulio akmens, pasislėpdama, žvake pasišviesdama. Kad niekas nematytų. Tais laikais, kai tavo prosenelis dar mažas pipiras buvo, lietuviškai rašyti buvo pati didžiausia blogybė.

Nuo tada aš, kaskart tvarkydama prosenelės kapą, nužvelgdavau ir ponios Lazdynų Pelėdos, užliedavau laistytuve likusio vandens, nurinkdavau užkritusius rudeninius lapus, žemę papurendavau. Kartą mes su visa šeima, močiute ir seneliu bei teta ir vaikais važiavome į Paragių dvarą. Tada dar sužinojau, kad ta pati Lazdynų Pelėda ten gyveno! Iš to smalsumo, kiek pamenu, man net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Aš netgi turėjau galimybę prisėsti ant to paties akmens, ant kurio sėdėjo ir pati rašytoja! Ir lakstyti po pievą, po kurią ir ji vaikščiojo. Tiek žinių apie ją ir teturėjau, kas ką pasakė, prikūrė ar nugirdo iš kitų, nelabai ir gilinausi į jos istoriją. Tačiau neseniai šventėme senelio gimtadienį ir visa giminė sėdėjome prie stalo, netikėtai nugirdau tėvus kalbant apie rašytojąLazdynų Pelėdą.

– Rimtai… O ką ta Lazdynų Pelėda rašė? – netrukus užstalė beveik klausimų ir atsakymų viktorina pasidarė.

– Gal „Irkos tragedija“?

– Ne ne, tikrai nee… – tuoj pat kiti paprieštaravo.

Ir aš pati (visgi gimnazistė esu ir mokausi neprastai) visaip bandžiau spėlioti, ką toji rašytoja rašiusi. Taip niekas nieko ir neprisiminė. Taip ir paliko nieko neišsiaiškinę. Tačiau savo žinių spragą ėmiau lopyti. Iš pradžių pasitelkusi greitą paiešką, paskui ir seniau žinomą šaltinį – knygą. Kai išsiaiškinau, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo dvi seserys, viskas pasirodė daug painiau. Tai kuri iš šių rašytojų mokė mano prosenelį? Kuri ilsisi po antkapiu, kurį vis nužvelgdavau, kape, kurį kartais patvarkau? Galiausiai, kuri parašė tokį jaudinantį kūrinį „Motulė paviliojo“? Jį perskaičiau susidomėjusi. Taip pat išsiaiškinau,kad šioje vietoje ilsisi vyresnioji sesuo – Sofija, sužinojau net tai, kad ji turėjo Meškikės pravardę. Vis dėlto kuri iš jų mokė mano prosenelį? Kol kas nėra atsakymo…

Vienas, du, trys…vienuolika, dvylika… Taip aš eisiu ir skaičiuosiu betonines Tryškių takelio plyteles. Ne per blogiausiai jaučiuosi, kur esu dabar. Manau, neblogai jausiuosi ir kitur, besiblaškanti po savo jaunystės metus. Tačiau kai viskas nurims ir mano veidą jau puoš keletas patirties raukšlelių, aš neatsispirsiu norui nueiti į savą daržą Tryškiuose pasiskinti tų apgaulingų cebulaiškių bei pasikasti bulvių. Ten manęs jau lauks už tvoros besicekavijanti kaimynė. Aš tik nusijuoksiu ir pasakosiu jai savo istoriją, kaip aš niekada negyvenau kaime. Galbūt ir pavojinga dabar taip manyti, kad likimas, o tiksliau – mano pačios noras nuneš mane į tą vietą. Bet kai manęs paprašo per keletą sekundžių įsivaizduoti ateitį, aš matau savo brandų gyvenimo laikotarpį leidžiančią būtent Tryškiuose. Būsiu ten ir siųsiu šiltus pasisveikinimus bei girdėsiu juos iš kitų. Galbūt net apžiūrinėsiu besiilsinčių ramybėje kapų paminklus. Su draugėmis šnekėsiu ilgiau, nei reikia. Galbūt net kelsiu lengvą juoką kitiems, kaip dabar man jį kelia kai kurie tenykščiai žmonės…

Dangaus vanduo. Ričardo Šileikos nuotrauka
Dangaus vanduo. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

Pašnekėjimai

 

Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Pašnekėjimai

Julija Božičko, Trakų r. Rūdiškių gimnazijos IV klasė

 

Veiksmas vyksta gatvėje. Tebūnie kokiame mielame Vilniaus senamiesčio kampelyje.

Virgis lėtai žengia. Žūtbūt negalima atsistoti ant dviejų akmenukų vienu metu. Vienai kojai skirtas tik vienas, todėl reikia laikytis taisyklių. Matyt, dėl tokio požiūrio ir žengia jis lėtai, o ne guviai, grakščiai ar sparčiai. Kaip visada – nunarinęs galvą, sukišęs rankas giliai į kišenes. Skrybėlės priekis kiek nuleistas. Labai paprasta. Tam, kad niekas nematytų akių. Jos išduoda viską: baimę, neapykantą, meilę, rūpestį, džiaugsmą, širdgėlą, laimę. Vis dar lėtai žengia Virgis – mąstytojas nuo pat gimimo, ramios sielos žmogus. Tik staiga it strėlė į jį kažkas atsitrenkia, bemaž nuskina. Tai ne kas kitas kaip Antanas. Stiprus vyras iš prigimties. Ūkiškas ir mylintis save patį. Nė vienas nesitikėjo tokio susidūrimo. Skaudaus susidūrimo. O tada – bum! Abu girdėjo, kad kažkas trečias nukrito ant žemės. Bet kas tai?

Tai knyga. Paprasto žmogaus paprastai parašyta knyga. Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“. Pamatęs ją plūduriuojančią baloje Virgis net už širdies susigriebė. Atsargiai pas(i)ėmė:

– Vargeli, na ir nelaimėlė. Šitokį šedevrą, šitokį šedevrą…

– Jūs nesijaudinkit, ponas. Nieko tokio. Išdžiovinsiu. Man svarbu po spinta ją gerai pakišti, nes vienas šonas pakrypęs. Čia storis kaip tik bus, – ramina Antanas.

– Kaip tai nieko baisaus? Jūs gal neskaitėte, kad taip ramiai kalbat? – paklausė Virgis taisydamasis paltą.

– Skaičiau dar mokykloj. Nepatiko.

– Ne, taip nedaroma. Grįžęs namo tučtuojau perskaitykite. O po spinta galite lentą kokią padėti.

– Jūs gal juokaujat, ponas? Neturiu laiko. Ir tikrai tvirtai sakau – man šita knyga nepatinka, – irzliai atrėžė Antanas.

– Gėda turėtų būti. Jūs net neatsiprašėte, kad šitaip mane pastūmėte, o dabar dar drįstate priekaištus priekaištėlius sakyti tokiam didžiam autoriui.

– Atleiskit už tai, kad taip nemandagiai sugadinau jūsų pasivaikščiojimą. Bet, patikėkit manimi, tai tikrai nutiko visai netyčia.

– Tiek to. Kodėl, sakykit, Jūsų šita knyga nevilioja?

– Labai paprasta, ponas. Aš juk ne darželinukas, kad pasakas skaityčiau. Jau tada buvau jai per didelis.

– Klystate, tamsta. Manau, kad net ir tada Jūs dar buvote per mažas.

– Man jau ūsai žėlė, – pasididžiuodamas išpyškino Antanas.

– Oi, – nusijuokė Virgis. – Tai dar nieko nereiškia. Sakykite, ar turite vaikų?

– Taip. Berniuką. Jam dvylika.

– Spėju, norite, kad jis užaugtų protingas ir išsilavinęs? – mįslingai šypsodamasis paklausė Virgis.

– Dar klausiat, ponas. Tai aišku.

– Taigi. O gerumas ir nuoširdumas juk kaip tik nuo tokių knygų atsiranda. Kur žmogiškosios vertybės. Tada, daug sužinojęs, ir Jūsų senatvėje nepaliks.

– Tai ką dabar? Nepaliks ir taip.

– Dievo keliai nežinomi. Skaitykit kartu su sūnumi. Dar prisiminsit mane.

– Na gerai, ponas. Pažiūrėsim. Bet ne dėl Jūsų, dėl savo vaiko tai darysiu, ‒ kiek nepatikliai pasakė Antanas.

– Žinoma, žinoma… ‒ su šypsenėle lūpose ir pinčukais akyse atsakė Virgis.

Nusileidęs skrybėlę nužingsniavo toliau. Antanas irgi. Tik šįkart lėčiau, it mąstydamas nuėjo.

Virgis vis dar stengėsi neužminti dviejų akmenukų. Gatvėje telkšojo bala.

***

‒ Vis mąsčiau, o kodėl žemė apvali?

‒ Taip lengviau arti. Tik švyt švyt. Greičiau pavyksta… Dievas pagalvojo apie mus, nabagus. Tik švyt švyt. Ir suarta. Supranti?

‒ Ubage tu! Pamiršai tuos visus likusius, kurie nearia. Ką, klausyk, jie tuomet daro? Jeigu, kaip sakai, žemė tik ariantiems.

‒ Tą ir daro. Juk vanduo irgi tik geriantiems, o miegas – miegantiems.

‒ Nesuprantu.

‒ O aš nesistebiu. Juk protas irgi tik mąstantiems. Kaip sunku tau turėtų būti.

‒ Sakei kažką?

‒ Gražus oras.

‒ Be galo! Einu, suarsiu šiandien žemę. Pati prašosi.

***

(Tik tarp tėvo ir motinos taip būna.)

M: tėvai, žiūrėk, jau saulė šiandien šilčiau atrodo.

T: bėgsi tuoj, lakštingala mano, į daržą. Ravėsi, net žiežirbos lakstys.

M: eik geriau pas vištas sutvarkyk. Tai nežinia kelinta diena jau trepsi savo šūduose. Jau ir kiaušinių taip nebededa.

T: kalasi žolė po truputį. Greit turės daugiau ko lesti, tai ir kiaušinių padaugės.

M: šūdo nuo to nė kiek nesumažės.

T: boba, su tavim vien tik bėdos.

M: tėvai, gana tau ėsti. Nors pavasaris, bet derlius tai tik rudenį nuimsma.

T: aš tą kiaulę užauginau, aš jos lašinius ir glostysiu tarp dantų.

Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka
Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka