Category Archives: Žvelgiu į Lietuvą

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Apie trečiąjį konkursą ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Svetainė www.menobangos.lt didžiuojasi ir džiūgauja, kad yra skaitoma, regima, aptariama.

Mūsų konkursas ,,Žvelgiu į Lietuvą“ sulaukė keliolikos gimnazistų rašinių. Gaila ir liūdna, kad kai kurie autoriai konkurso sąlygų lyg ir nesuvokė. Burbėti, zirzėti, nervintis ‒ tai ne publicistika, ne eseistika, ne rašymas.

Laukėme žvilgsnių, savyje talpinančių jausmus, norus, gyvensenos keistumus,  skirtingų kartų dermę ar nedarną.

Laimei, jų sulaukėme, juos atradome.

Publikavome keturis rašinius – jie iš tiesų verti svetainės www.menobangos.lt lygmens.

Konkurso rašinius aptarė, vertino du žmonės: rašytoja Neringa Dangvydė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Gabrielius Zaveckas.

Abu vieningai išrinko pirmąją konkurso laureatę. Ji – Gintarė Vydmantaitė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė. Komisijos nariui Gabrieliui Zaveckui itin imponavo Gintarės ironija, dar labiau – jos turtingas žodynas, vaizdinga kalba.

Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai suskaičiavome komisijos skirtuosius pažymius, tai paaiškėjo, kad kitos trys konkurso dalyvės ‒ trys įdomios autorės – jų, tų pažymių, surinko po lygiai.

Klaipėdietė Salvija Stončiūtė (dabar jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė), Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija), Evelina Matulevičiūtė (Rūdiškių gimnazija) yra mūsų konkurso prizininkės.

Sveikiname Gintarę, Salviją, Aušrinę, Eveliną.

Visada lauksime jų rašinių – jų kūrybinių bandymų.

Konkurso laureates ir komisijos narius apdovanos mecenatai: leidykla ,,Gelmės“ ir  Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Savo dovaną – už ieškojimus, už keistumą, už savastį – Salvijai Stončiūtei skiria rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Pažadame, kad www.menobangos.lt banguos ir šiais, ir kitais metais.

Ar banguosite, mūsų rašytojai, mūsų skaitytojai, kartu ir drauge?

Pagarbiai,

Svetainės www.menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gintarė Vydmantaitė. Tarp dviejų pasaulių

imgp1006

Tarp dviejų pasaulių

Gintarė Vydmantaitė

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos IV klasės mokinė

 

Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, sutikau genijų. Mat po sesės buto langais stomatologijos kabinetą atidarė. Kaip pasakytų mano geografijos mokytojas Dainius Stasys, gręžia nežinia ką, meistrauja. Todėl, jeigu nori ramybės, migruok į kitą vietą.

Kur gali mieste ramiau pabūti, jei ne bibliotekoje? Įžengiu į periodikos skaityklą, o ten sėdi ilgaplaukis pražilęs vyriškis. Iš pažiūros, sakyčiau, kresnas vyras. Atitinka vaizduotėje susikurto Juozo Tumo-Vaižganto veikėjo Mykoliuko prototipą (šiuo atveju tik plaukai skiriasi). Atsisėdu per du stalus nuo jo, išsitraukiu Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ antrąją dalį. Ruošiuosi baigti skaityti likusius puslapius, bet akys anaiptol neklauso: nuo knygos lapo vis į vyriškį šnairuoja. Jis įsijautęs iš laikraščių skaičius išsirašinėja. Kartais ploja delnais, išsišiepia iki ausų. Trypia kojomis, sėdėdamas su krūva senų laikraščių prieš save. Įdėmiai žiūrinėja juos, o veido išraiška nuolat keičiasi: susirūpinimą – džiaugsmas, ir atvirkščiai. Nagais kalena į dantis, suraukia antakius, pašoka, griebia kitą laikraštį. ,,Gal koks matematikas laikraščių datose bando rasti algoritmų seką…“ – dingojasi. Taip ir prisegu jam genijaus etiketę. Žinoma, vien iš pažiūros apie žmogų spręsti nei dera, nei protinga. Anot filosofo Alvydo Šliogerio, žmogus, kuris vertina, pasiekia tuštybės apogėjų. Kita vertus, protas išvadas padaro greičiau, nei spėji suvokti objektą. Turbūt daug dirbti su savim reikia, kad viduje tūnantis vertinantysis užsičiauptų… Mažne pusvalandį darbuojasi vyriškis. Paskui pašnibždomis kažką murmėdamas pradeda krautis mantą: į dėklą deda akinius. Rašiklį, popieriaus skiautes su skaičiais – į  rankinę, gal tiksliau – lagaminą, kuriame daugybė knygų (visai kaip mano tėtės, tik jame – švirkštai ir vaistai naminiams gyvuliams gydyti). Tvirtu žingsniu išsiskubina pro duris.  Matyt, vėluoja. Pakylu ir aš. Išeidama iš smalsumo bibliotekos darbuotojos teiraujuosi:

– Gal žinot, ko šis žmogus ieško laikraščiuose?

– Ko ieško, turbūt vienas pats ir tegali suprasti.

Kirba mintis: norėčiau jį darsyk sutikti. Skambina mamutė ir sako, kad kaimynė atvažiuoja į Klaipėdą ir atveža daržovių, vaisių iš sodo. Reikia nuvykti į Debreceno gatvę jų atsiimti. Stotelėje laukiu mikroautobuso; spintelėje (jos įrengtos kone kiekviename autobusų sustojime), kurioje sudėtos dovanojamos knygos, apžiūriu, ar yra kas skaitomo. Čia esu radusi sudriskusią, nuplyšusiu viršeliu Sigito Gedos eilėraščių knygelę – ji prašyte prašėsi mano globos. Po šio radinio nepraeinu pro tas spinteles ar bibliotekose esančias dovanojamų knygų lentynas, sendaikčius. O jeigu kas šauksis pagalbos, o aš neišgirsiu?.. Garsiausiai (choru) kažkada rėkė visa kolekcija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų, Michailo Lermontovo lyrikos rinktinė, Bhagavad-Gita, Ivano Turgenevo ir kitų rašytojų veikalai… Kad stotelėje laikas neprailgtų, šį tą skaitinėju, bet nieko dominančio neaptinku. Ūmai iš nežinia kur atkrypuoja bibliotekoje matytas vyriškis. Jo veide, atrodo, telpa visos epochos rūpestis. Tarsi iš lobių skrynios jis traukia knygas ir dėlioja į spintelę. Akimis gaudau briaunas, ieškodama, kur užrašyta, kas kūriniui suteikė gyvenimą. Sukaupiu visą drąsą ir nelyginant smalsi žurnalistė priėjusi pareiškiu:

– Laba diena, mačiau jus šiandien bibliotekoje.

– Kurioje? – susimąstė, nukreipdamas akis į melsvą skliautą (matyt, ne vienoje bibliotekoje svečiavosi).

– Ievos Simonaitytės skaitykloje.

– Tiesa, buvau ten šiandien, – prisipažįsta po netrumpos pauzės, lyg pagaliau atsiminęs kokį nuotykį iš vaikystės.

– Norėjau jūsų paklausti, ką jūs rašote…

– Na, tai, kas aktualu… – žvelgia į mane suglumęs, net jaučiu jo padažnėjusį alsavimą. Naują klausimą nuryju, nekamantinėsiu daugiau, matau, kad jį išpylė šaltas prakaitas. Padėkoju už atsakymą. O jis žengia įstrižai gatvę, žvalgosi į šalis – tarsi vien kūnu žemėje būdamas. Atrodo, kad tai didžiausia jo gyvenimo paslaptis. Pasijutau besibraunanti į slaptas, gal net šventas žmogaus sielos kertes… Tai, kuo užsiima, matosi, jam svarbu. Skaitykloje šalia jo sėdėjęs vaikinas prunkštavo iš juoko, žiūrėdamas į jį. Kodėl juokėsi? Juk kiekvieno žmogaus veikla svarbi, ji gali būti nenaudinga kažkam, bet ar dėl to mažiau svarbi ją atliekančiajam? Pagaliau man visada žmogus, jo gebėjimai, polinkiai ir išskirtinumas išliks kaip didžiausias slėpinys. Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė sakė: „To, ką mes veikiame, niekas nesupranta, o visuomet giria arba peikia.“ Kitam gali pasirodyti skruzdėlės triūsas beprasmis ir nieko vertas, bet ši nuomonė neturi reikšmės skruzdei, nes jos darbas jai yra svarbiausias.

*

Išvaizda nežavinti: pusamžis vyriškis apšepęs, purvinas, lyg užsimaskavęs kareivis. Veidas raudonai išmargintas kapiliarų, skarmalai neplauti… Kvapelis anaiptol neprimena rožių… Užtat akys šviesios, spindinčios – dangaus žydrio. Žingsniuoju pro jį – sėdi lotoso poza nelyg Buda – tik ne figmedžio pavėsyje, o prie parduotuvės, belaukdamas nirvanos. Delnuose spaudžia stiklinaitę su keliomis monetomis. Nejučia ranka ima žvejoti kišenėse monetų ir, užčiuopusi saują centų, paberia juos į apytuštę stiklinę.

– Ačiū labai, koks tavo vardas? – tarė, žvelgdamas tyromis akimis veik tiesiai į mano sielą.

– Gintarė, – atsakau, nebesumodama,  ką bepridurti.

– Ačiū…

Nuskubu į mikroautobusą. Riedame pro tą vietą, kur jis meditavo prieš keletą akimirkų, matau užsivertusį butelį kažkokio birzgalo. Spėju įsižiūrėti – alus. ,,Naivuolė“, – suvokiu. Išsyk pasižadu – elgetoms daugiau niekada neduosiu pinigų.

Rytą einu į mokyklą ir vėl jį išvystu, lygiai tokį, kokį palikau anąkart. ,,Ką jam duoti?“ – susimąstau. Švysteli mintis – turiu du sultingus didokus obuolius. Vienu judesiu nusiimu kuprinę nuo pečių ir ištraukiu kvepiantį vaisių. Prieinu, ištiesiu ranką.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė, – ištariu. Šįkart klausimas dar labiau nustebina. Pro šalį einantys žmonės nustebę žvelgia į mus. Tuoj prasidės pamoka, todėl pasiskubinu, kad nepavėluočiau.

Per ilgąją pertrauką užsimanau apelsinų. ,,O, kaip tik pataikiau“, – pagalvoju, pamačiusi akciją. Atsiskaičiusi su kasininke, žvalgausi pro langą. Kitoje gatvės pusėje mano valgykla – suolelis. Pasisuku kairėn – tas pats Budos sekėjas. Pasisveikinu, ištiesiu ranką su vaisiais.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė. „Melsitės už mane?“ – mintyse paklausiu. Nupėdinu į kitą gatvės pusę, matau, vyriškis pranyko. Galbūt su Absoliutu susiliejo? Vis dėlto ne, jam grįžus, nunešu dar vieną apelsiną. „Gal išalkęs?“ – galvoju. Nors mažai pasisotinsi nuo poros vaisių.

– Oi, ačiū, nereikia. Man skrandyje žaizda, negaliu daug valgyti. O koks tavo vardas? – prašneko jis maloniu balsu, besikasydamas pakaušį.

– Gintarė, – pakartoju savo vardą.

O jis tęsia toliau:

– Mano dukra Urtė, panašiai tavo metų. Gal pažįsti? Ieškau jos. Gal ji manęs ir nenori matyti tokio, bet aš jos nieko neprašyčiau, bent iš tolo pažiūrėti noriu, smalsu, kaip atrodo. Ilgus metus Mažeikiuose negyvenau. Su žmona išsiskyriau – ji viską atėmė iš manęs. Dirbau Anglijoje, miškuose, užvirto medis, ir tik po dviejų dienų rado sušalusį. Esu nedarbingas…

Atrodo, lyg teisintųsi dėl ko nors.

Bemaž trejus metus nelaimėlis gulėjo lovoje, negalėjo vaikščioti. Dabar neturi nei kur gyventi, nei kur prisiglausti…

Tie, kurie smerkia elgetas, sunkiai gali suprasti, kad kūnas – tik apvalkalas, tik saulėgrąžos lukštas, o ne pati žmogaus esmė. Pasitaiko, pasiturintis, iš pažiūros doras žmogus savo vaikais nesirūpina, nei matęs jų nėra. O šio vyriškio, nors jis dienas ir praleidžia girtaudamas, tėvystės instinktas kartu su alkoholiu neišgaravo. Tikėtina, dėl jausmo, kad niekam yra nereikalingas, ir malšina skausmą svaigalais…

*

Kur kas labiau mėgstu erdves, kur bėgti nuo mašinų ūžesio nereikia. Nors smagu – susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mieste gali sutikti fenomenalių žmonių. O kaime gali atsipūsti: ramu, triukšmas neįkyrus. Kalbėdama apie užmiestį, turiu omenyje ne bet kokias vietas. Be jų kaimas netektų prasmės, žavesio, nes taptų ta pati, kaip ir miestas, žmonių okupuota teritorija. Turiu galvoje mišką, paupį. Čia mintimis nusikeli ir tarsi kitame pasaulyje pabūni, galima sakyti, kitoje dimensijoje, anapus triukšmo. Yra dienų, kai miške slampinėju ištisas valandas. Koks darboholikas ištartų: dirbti eik, tingine. O aš neatsakyčiau, patylėčiau: mokausi kontroliuoti jausmus, taip vadinamą netikrą ego.

Eglynų, lapuočių miškų aromatas – atokvėpis nuo miesto dulkių. Kai vaikščioju viena, pastebėjau, tampu šizofreniška. Galbūt nuo spyglių, su samanomis sumišusių oro gurkšnių, it nuo Aldouso Huxley knygoje ,,Suvokimo durys“ aprašomos veikliosios medžiagos meskalino, kuris praplečia sąmonę, poveikio. Linksmiau gyventi: susiraizgiusią ant žemės šaką įsivaizduoju kaip gyvatę, sumestas vidury miško, supuvusias, kitas, jau naujus lapus išleidusias ropes regiu tarsi kovojančias dėl išlikimo oponentes. Lepšis, kurio kepurėlė atrodo padalinta perpus, primena psichologijoje aprašomą asmenybės skilimą. Baravykų galveles apgraužia ne voverės, o sąžinė; raudonviršis, apkritęs lapais ir besislepiąs po samanomis, iš tiesų neišlenda todėl, kad užsikasęs darbais – neturi laiko; rutuliuko formos baltas grybukas – visai ne grybas, o limfocitas ar raffaello saldainis; vandens pripampusios kazlėkų kepurėlės – ne kas kita, o spurgos. Tikriausiai alkana išėjau į mišką, o energija vaikštinėjant bemat dingo… Ergo: vietoj grybų visokie skanumynai vaidenasi.

Gamta duoda daug peno apmąstymams: net vietos, kurias esi išvaikščiojęs ne vienąsyk, gali priversti mintyse perkratyti visą gyvenimą. Einu takeliu į eglyną, o kelias išsišakoja dviem kryptim. Topteli mintis: „Visada yra du keliai. Na ir kas?“ – atitaria protas. O tada prasideda kapstymasis po praeitį ir apmąstymas situacijų, kai buvo galima savo gyvenimą pasukti kitaip. Sako, kad praeitį reikia pamiršti, gyventi toliau. Bet ar ne iš praeities klaidų mokomės?

o

*

Labiausiai mėgstu keliauti į mišką, kai rūkas tirštas ir migla neišsisklaidžiusi. Tada gamta tik pradeda busti, ir gali matyti budimo vyksmą. Kartais pagalvoju: „Kaip Lietuvos miškai atrodė anais laikais, kad ir Renesanso laikotarpiu?“ Aišku, galima skaityti Jono Radvano ,,Radviliadą“ ar Mikalojaus Husoviano ,,Giesmę apie stumbrą“ ir įsivaizduoti, vis dėlto – tai neatstoja minčių reginio.

Išslenku iš namų paryčiais: žūtbūt reikia pirmai aplėkti grybvietes, rasti kuo daugiau raudonviršių, baravykų, mat grybautojai nesnaudžia. Žiūrėk – šliopt į kaliošus, capt capt – ir nugvelbs iš panosės grybus – liksi nieko nepešęs. ,,Šįkart neišdegs“, – bambu sau tyliai eidama. Misija – lepšių, raudonviršių, baravykų, voveraičių, kazlėkų, rudmėsių, žaliuokių ir net šungrybių fotosesija. Nusiviltų manim krembliautoja Severiutė. Klampoju po samanas it pusnis ir galvoju: ,,Nieko sau… po lietaus, o grybų – skurdoka…“ Vaikystėje draugė sakydavo: ,,Mesk peilį į krepšį! Grybai slepiasi, rankoje jį matydami – bijo būti nupjauti.“ Kad fotoaparato bijotų – draugė neminėjo. ,,Nebeauga kepurėtieji mūsų miške ar mėto pėdas?“ – būgštauju. Praeinu pusę miško ištįsusiu veidu, o man pozuoja vien musmirės ir vienas kitas laibas lepšis. Girdžiu: triokšt triokšt traška medžių šakos, šlama lapai. Žengiu nepramintais takais ir regiu: Raudonkepuraitė. Pilnu kibiru nešina, renka grybus raudoną kepurę ant galvos užsidėjusi kaimynė. Vilko netoliese betrūko! Na ką gi, paslaptis įminta. Galėsiu savo anūkams papasakoti: patirtis byloja, kad ir kaip anksti išsiruoši miškan, visada atsiras grybautojas, išėjęs anksčiau…

Jogos mokytoja užsiėmimo pabaigoje leidžia atsipalaiduoti. Sugulame ant kilimėlių, užsimerkiame, panyrame į meditaciją, sąmoningai atpalaiduodamos visus kūno raumenis. Skamba ramus ir lėtas mokytojos Linos Micienės balsas: ,,Vis gilyn ir gilyn – į save, į savo savastį.“ Kai einu mišku, tie žodžiai, nelyginant aidas, padeda atsipalaiduoti ir pasinerti į savęs paieškas, savianalizę, surenkant save po dalelę užšifruotuose gamtos turtuose.

*

Nulūžęs medis vieno akies mirksnio greičiu prasiskverbia į minčių pasaulį, ir lūpos pradeda kalbėti Justino Marcinkevičiaus eilėmis:

Vis ieškau panašumo su medžiu

ir su savim.

Ir pats savęs meldžiu:

mielasis,

niekam saulės neužstok!..

Būna, parankėn įsikimba mūza ir diktuoja eilutes naujam eilėraščiui. Kur užsirašyti? Išėjusi vienmarškinė – lieka tik atmintimi pasikliauti. Galbūt miške ir prie Justino Marcinkevičiaus buvo prisikabinusi kokia Erata ar Kaliopė? Ir prie kitų poetų? Pavyzdžiui, prie Vytauto Mačernio. Tai paaiškintų, iš kur kilo tas eilių grožis.

Skaitydama Vytauto Mačernio poeziją, atitraukiu akis nuo rimų ir mąstau: „Ech, kad taip pamačius tas ,,plačias neaprėpiamas pievas“, ,,bekraštes pelkes“ ir visa, kuo dainius gyveno; kaip tai, apie ką rašo, atrodo realybėje: horizontai, upeliai, kalvos“ Lietuvių kalbos mokytoja Romualda Žilinskienė, pasiūliusi dalyvauti Vytauto Mačernio konkurse, neužsiminė apie ekskursiją po Šarnelę (matyt, norėjo nustebinti). Suvokiu, jog teks iš eilėraščių vaizdą pačiai susidaryti. Pakviesta į renginį, apstulbau sužinojusi, kad vyksime į Šarnelę. Ne veltui sakoma, kad norėti reikia atsargiai, nes norai turi savybę pildytis.

Violetinių lubinų pieva, ganosi gausus būrys žalmargių karvių, tolumoje aristokratiškai žingsniuoja raudonsnapis gandras – tikras Edeno sodas. Kalvos, pakalnės – tipiškas Lietuvos vaizdas lydi iki pat poeto tėviškės.

Ir autobusu važiuojant kelias neprailgsta, mokytoja spėja daug ką apie išeivijos poetus, žemininkus papasakoti. ,,Tu nori, kad aš tau visą literatūros kursą išdėstyčiau“, – juokiasi.

Kur pasisuksi, žalia, kvepia, aplink kalneliai, ežerėliai. Vaikščioju, mėgaujuosi užburiančia gamta, paukštelių čiulbesiu, saulėta diena, bendraminčių skaitoma Vytauto Mačernio poezija.

Stovėdama piliakalnio viršūnėje, ant kurio anais laikais vyko gegužinės, vaikščiodama sakais kvepiančiu mišku, žvelgdama nuo kalno į ežerą, kuriame poetas maudėsi, jo mama drabužius skalbė, įsivaizduoju Vytautą Mačernį, giliai susikaupusį, paskendusį minčių vandenyne, sprendžiantį gyvenimo lygtis. Suprantu, kokios svarbios jam buvo šios vietos. Kai kam miškai, kalvelės gali pasirodyti labai paprasti, bemaž niekuo neišsiskiriantys iš kitų. Bet kai tarp šių vietų augi, jos gali įgauti netgi sakralinę reikšmę.

Mane žavi šio anksti iš gyvenimo išėjusio mąstytojo giliamintiškumas, pasaulėžiūros platumas, tikrumas. Poeto tvirta dvasia atsispindi jo brandžioje kūryboje. Pasak Arvydo Šliogerio: ,,Kalba yra sielos forma.“ Tikriausiai neapsiriksiu sakydama, kad kiekvienas, susipažinęs su poeto eilėmis, rašydamas rašinį, rado sau daug artimo. Skaitai eilėraščius – užplūsta emocijų sintezė: ir šypsaisi, ir širdį sopa. ,,Kūryba dvejopai įprasmina žmogiškąją egzistenciją – ji nutiesia tiltą, kuriame gali žmogus žmogų sutikti‘‘, – sakė Vytautas Mačernis. Ir aš jį sutinku. Kalbu, bet jis man neatsako. Už jį kalba jo eilės. Žavu, kai gali bendrauti su žmogumi, nekalbėdamas su juo tiesiogiai. Tai subtilus bendravimas, kai siela kalbasi su kita siela net tada, kai pašnekovo nebėra tarp gyvųjų.

a

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

Evelina Matulevičiūtė. Pradžių pradžia, arba tyliojo vaiduoklio paslaptis

Skaidrumas
Skaidrumas.

Vakarai, kvepiantys arbata ir žagarėliais

Evelina Matulevičiūtė, Trakų r. Rūdiškių gimnazijos IV klasės mokinė

Pradžių pradžia, arba tyliojo vaiduoklio paslaptis

Sveiki, mano vardas Evelina. Esu tylusis vaiduoklis, nes niekas manęs nepastebi, dauguma net nežino, kad egzistuoju. Bet aš manau, kad tyliausi žmonės yra patys laimingiausi. Laiminga ir aš, nes turiu du brolius dvynius, Evaldą ir Romualdą – jie mano šeimos pramuštgalviai. Kartais jie išveda mane iš kantrybės, sunervina taip, kad noriu juos prikulti. Tačiau broliai nebūtų broliai, jei leistų savo seseriai ramiai gyventi. Už tai aš juos ir myliu.

Turiu tėvus, kurie mane paremia, pataria, pamoko ir pabara, jei to prireikia. Mama – mano geriausia draugė, ji niekada neleidžia man liūdėti ar kentėti. Tėtis – mano didvyris. Jis daro viską, kad jo dukrelė būtų laiminga.

Mūsų, Matulevičių šeimoje, yra du keturkojai šeimos nariai: ilgaplaukis taksas Tobis, be kurio nesijaučiu saugi, ir katė Lola, kurią Tobis išgelbėjo nuo gatvės šunų. Kartais stebiu, kaip jie žaidžia, ir suprantu geriausių draugų sąvoką.

Tačiau ši istorija apie svarbiausią Matulevičių šeimos žmogų – mano močiutę Aldoną. Ji – gyva istorijos knyga, kupina praeities išgyvenimų, nuotykių, liudijimų.

Vakarai, praleisti su puodeliu arbatos, močiutės keptais žagarėliais, istorijomis apie praeitį yra mano labiausiai mėgstami, geriausi. Tie pasisėdėjimai padėjo suvokti,  kad gyvenimas ne tik daug duoda, bet daug ir atima. Vis dėlto duoda daugiau.

Pro šakas
Pro šakas.

I vakaras

Buvo šaltas ir liūdnas vakaras. Šalia krosnies susimąsčiusi sėdėjo močiutė. Ji pati skleidė tą šilumą, kuria norėjosi mėgautis, prisiglausti ir tiesiog būti kartu. O šaltais žiemos vakarais močiutė vis dažniau paslaptingai šypsodavosi ir pasakodavo apie savo nelengvą gyvenimą. Taigi skubu atnešti močiutei karštos arbatos su medumi ir prašau papasakoti, apie ką mąsto.

,,Viskas prasidėjo, kai man buvo vieneri. Šeimoje buvome šešiese: mama, tėvas, du broliai ir dvi seserys. Vieną dieną mano tėvą, Juozą Karpičių, kaimynai apskundė sovietams, apkaltino, kad sušaudęs aštuoniasdešimt kaimo žmonių, įskundė kaip nepatikimą žmogų, nors tėvas buvo visų gerbiamas ir mylimas Onuškio valsčiaus seniūnas. Tėvas paliko mus ir pradėjo slapstytis. Nukentėjome ir mes. Buvome vaikai ir nesupratome, kas nutiko, kai tėvas, viską metęs, tekinas bėgo pro duris. Vieną naktį rusai įsilaužė į mūsų namus, visos kortos staiga atsivertė. Mano motina, Liudvisė Baranauskaitė, tuo metu besilaukianti antrojo sūnaus, mano brolio (jis mirė vos dviejų mėnesių), buvo priremta prie sienos. Šaudė virš jos galvos, norėjo sužinoti, kur slapstosi Juozas Karpičius. Atsimeni, vaikeli, kalbėjome apie meilę? Sakei, kad meilė yra abstraktus dalykas arba ji neegzistuoja. Žinok, sovietmečiu joks vyras nesužlugdydavo šeimos meilės. Tuo metu meilė galėjo išgelbėti žmogaus gyvybę, jeigu tu jį mylėjai. Taigi mano motina pasiruošė būti sušaudyta, tačiau paslaptį saugojo. Netrukus mano tėvą sugavo ir suėmė. Juozas Karpičius Onuškio kalėjime kalėjo apie metus. Po metų perkeltas į Rūdiškių kalėjimą, kuriame kalėjo mėnesį. Vėliau – Trakų ir Lukiškių kalėjimuose. Jo kančioms galo nesimatė. Po ketverių metų kankinimų Lietuvoje tėvą ištrėmė į Sibirą.

Didžiausia tėvo baimė – kad ji pamirš šeima. Todėl beveik kiekvieną savaitę gaudavome iš jo žinutę apie tai, kad gyvas ir sveikas, kad jis mus labai myli, tikėdamasis, kad mes jo niekada nepamiršime. Tuo metu ir mums Lietuvoje buvo labai sunku. Mus, vaikus, vadino banditais, o motiną – tremtinio boba. Negalėjome lankyti mokyklos, mama negalėjo dirbti, nuolat slapstėmės nuo sovietų. Gyvenome be tėvo, alkani, basi. Dabar skamba juokingai, bet kojas kišdavome į karvių mėšlą. Tai buvo vienintelis būdas nenušalti kojų. Viskas baigėsi po Stalino mirties, kai tėvą pripažino nekaltu ir leido grįžti į Lietuvą. Žinoma, jam ilgą laiką neleido dirbti, jis net 12 rublių algos negaudavo. Tačiau tėvas ‒ darbštus žmogus, jis net neketino nedirbti. Jis pradėjo dirbti kolūkyje ir kasti šulinius. Lig šiol Rūdiškėse tebėra jo iškastas šulinys“.

Nespėjo močiutė baigti pasakoti istorijos, o aš puoliau jai į glėbį. Stipriai pakabinusi pasakiau, kad labai ją myliu ir kokia laiminga esu, kad ji čia, su manimi.

Pražydusi.
Pražydusi.

II vakaras

‒ Močiute, kokia tavo didžiausia svajonė? – paklausiau sriubčiodama kisielių.

‒ Dukrele, turėjau daug svajonių, tačiau didžiausia – būti siuvėja. Svajojau atidaryti savo drabužių krautuvėlę. Tai buvo viskas, ko norėjau būdama jauna. Kiekvieną vakarą, užsidariusi katilinėje, piešdavau įvairiausių drabužių eskizus, svajodavau apie kitokį gyvenimą.

Jaučiau, kaip močiutei skauda širdį, o ji matė mano liūdesį ir tęsė:

‒ Kad ir kaip ten buvo, dabar aš laiminga. Svajonės keičiasi. Supratau, kad laimei nereikia drabužių parduotuvės. Ją kuri pats, o padeda tave mylintis žmogus. Ištekėjau už mylimo vyro, nors niekada apie tai nepagalvojau. Dabar turiu du sūnus, kurie yra mano laimės priežastis. Turiu dvi nuostabias marčias, kurių man gali pavydėti viso svieto motinos. Mano didžiausias turtas – penki vaikaičiai. Kiekvienais metais jaučiu, kaip jūs nuo manęs tolstate, trokštate laisvės. Tai, žinoma, skaudu, bet noriu būti šalia, kai būsite pasiruošę išskristi iš gimtojo lizdo ir ieškosite savo laimės kitur.

Prisiglaudžiau prie močiutės šilto skruosto ir supratau, kad manyje ji mato dalelę savęs. Mažą, bet tikrą.

Atokvėpis.
Atokvėpis.

III vakaras

Šį vakarą verkiau jau aš. Susinervinusi įpuoliau į močiutės kambarį. Bėgau tiesiai į jos glėbį. Močiutei tereikėjo tik mane apkabinti, ir ji suprato, kad dar kartą buvau įskaudinta tų tariamų geriausių draugų. Vėl reikėjo arbatos. Pasak mano močiutės, arbata padeda nuo visko, gydo net sudaužytą širdį. Grįžusi su puodeliu, ji prisėdo šalia manęs. Abi ilgai tylėjome. Močiutė žinojo, kad man tuo metu tiesiog reikėjo tylos, kad didžiausia mano baimė – tai baimė būti vienai. Po tylios valandos prakalbo: ,,Niekada neturėjau draugų. Mano mama visada sakydavo, kad tikrų draugų nėra. Geriausiu draugu gali būti sau tik tu pats. Draugas – tai velnio sinonimas. Daugelis žmonių visada ieškojo ir ieškos naudos tik sau. Žinau, kad skaudu, tačiau tiesa niekada nebūna graži ir saldi. Nuo sudaužytos širdies skausmo neišgelbės net arbata. Bet po kiekvienos audros ateina ramybė. Nieko nėra amžino, todėl ir nuoskaudos praeina, ašaros išdžiūsta, viskas baigiasi. Aš žinau, dukrele, kad tu nori pasikeisti, bet aš draudžiu tai daryti, nes esi auksinė dukra savo tėvams, geriausia sesuo savo broliams.“

Tylėjau. Nežinojau, ką sakyti. Bet man ir nereikėjo. Močiutė viską jautė.

,,Tau reikia pailsėti. Rytoj išauš nauja diena. Rytoj atversi naują gyvenimo puslapį“.

Pabučiavau močiutę į žandą, ji nušluostė mano ašaras, ir išėjau į savo kambarį. Atsiguliau į lovą. Pajutau, kad šalia manęs atsigulė šuo Tobis ir laižė mano ašaras. Jaučiau, kaip prie mano širdies atsigulė katė Lola ir šildė mano širdį. Supratau, kad nepaisant visko, esu laiminga. Užmigau šypsodamasi. Juk tikra tiesa, kad gyvenimas duoda daugiau, nei atima.

Pabaiga, arba tyliojo vaiduoklio pasakojimų pradžia

Tai dar ne pabaiga. Viskas dar tik prasideda. Dar bus daug vakarų, bus daug karštos arbatos puodelių. Ši istorija turės savo tęsinį. Mano močiutė pasakoja skaudaus gyvenimo istorijas savo vaikaičiams. Mano vaikams istorijas pasakos jų močiutė, mano mama. Ateis laikas, kai aš pasakosiu istorijas savo vaikams ir vaikaičiams. Laukia ilgas ir nuostabus gyvenimas, pasakojantis apie Matulevičių šeimą, jos praeitį, didžiausias svajones ir skaudžiausias akimirkas.

Sidabriškai.
Sidabriškai.

Neringos Dangvydės nuotraukos.

 

Salvija Stončiūtė. Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu (H. Radauskas)

Salvija Stončiūtė. Nuotauka iš asmeninio archyvo
Salvija Stončiūtė. Nuotauka iš asmeninio archyvo

Esu  vienos Klaipėdos gimnazijos abiturientė, prieš savaitę baigiau darbą vienoje radijo laidoje, o šiandien, kai jau sninga ramiai, galvoju, kaip paprasčiausiai išnaudoti šitą  „savęs aprašymo“ vietą. Išnaudosiu ją šitaip, pasidalinsiu viena situacija.  Kai vaikštai po kino sales ieškodamas vidurio, o kai  galiausiai atsisėdi, pagalvoji:  „Dar niekada gyvenime nebuvau taip per vidurį“. 

Salvija Stončiūtė

 

Stabtelėjau. R. Šileikos nuotrauka
Stabtelėjau. R. Šileikos nuotrauka

 

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu (H.Radauskas)

 

‒ Vieną už trisdešimt penkis.

‒ Už keturiasdešimt.

‒ Ne ne, už trisdešimt penkis, mokiniui.

‒ Už keturiasdešimt.

‒ Palaukit, taigi bilietėlis kainuoja trisdešimt penkis, man reikia vieno bilietėlio mokiniui…

‒ Mergaite, gal žinių nežiūrit? Viskas brangsta, sako, žmonės geriau gyvena, dabar bilietėlis ‒ keturiasdešimt.

‒ Žinių? Ne, nežiūriu žinių.

Padedu ant mažyčio padėkliuko keturiasdešimt centų ir pasiimu popierinį bilietėlį. Trindama sustirusius pirštus stebiu kitoje gatvės pusėje stovinčius, atrodo, net apšerkšnijusius vaikus. Abu vaikai pasukę galveles viena kryptimi žiūri ir lėtai mojuoja. Mojuoja kam? Globaliniam atšilimui? Esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas. O dabar gal šiltesnio vėjelio?

Sustingusiame lauke it vaikystės sekretai stovi įstiklintos reklamos. Jose utopine šypsena šypsos utopinė moteris. Prie jos kaklo guli sušalęs valkata, o prie manęs, ant metalinio suoliuko, sėdinti moteriškė taip pat stebeilijasi į šią sceną ir rauko nubalintą ūsą. Kraipo ir sukioja rūdžių spalvos  garbanų kuokštą, nes valkatos persikreipusi kupra uždengia jauninančio serumo pavadinimą. Sėdinti moteris bando nusišypsoti kaip utopinė moteris. Greitai nusisuku, nenoriu, kad šitas vaizdas įsispaustų mano sąmonėj. Autobuse surandu raudoną žymeklį. Žaibišku greičiu apskaičiuoju tolimiausios vietos trajektoriją. Važiuoti reikia keturias stoteles. Keturias.

Vairuotojas labai maloniai kumšteli man į pašonę ir garsiai, apspjaudamas akinių stiklą, surėkia, kad čia paskutinė stotelė. Ne tik paskutinė, bet ir… kaip tie benkartai gali nematyti, kur važiuoja, ir … jo autobuse joks benamis nemiegos! Įsižeidžiu ‒ negi jau taip supanašėjau su benamiu žmogumi? Linksėdama ir atsiprašinėdama išlipu. Eiti lieka geras kelio galas.

Tik per kvapo žingsnelį. R. Šileikos nuotrauka
Tik per kvapo žingsnelį. R. Šileikos nuotrauka

Rodomuoju pirštu paspaudžiu baltą apvalutį mygtuką. Pasigirsta skambutis, šunų artėjantis trepsėjimas ir jį lydintis skalijimas.

‒ Na pasitraukit, parazitai, pasitraukit, ‒ viena kita senelės replika ir lėtas rakto sukimas spynoje.

‒ Sveiki, senele.

‒Labas, mano saulės zuikuti!

Niekada iki galo nesupratau, kodėl prireikė tokios netikėtos pravardės. Gal senelei nepaprastai patikdavo tos akimirkos, kai ji, pagavusi saulės zuikutį mažu kosmetiniu veidrodėliu, vedžiodavo jį po kambarį, o mes su vyresne seserim kaip dūkstantys katinai jį gaudydavom. Tokios akimirkos dažniausiai baigdavosi muštynėmis. Kur, senele, saulės zuikutis? Gal tu jį pridusinai? ‒ klausdavo senelė slėpdama pusę šypsnio ir kišdama kišenėn veidrodėlį. O mes vartydavom snukučius ir versdavom kišenes ‒ nepridusinom, negalėjom! Man niekada nepatiko saulės zuikučio žaidimas, bet paskui šitas pavadinimas to  kažko, kas yra nesugaunama ir savo esme to, ko nesama, prigijo man. Todėl nuo čia mano atitikmuo bus Saulės Zuikutis.

Nagi renkis, renkis, va tavo šlepetės. Šitos? Paimu bet kurias, kurios pasirodo ne per didelės. Ne ne, tos kitos. Šitos gal? Paimu dar vieną porą. Ne, ne šitos, tos rausvos, rausvos! A, tai šitos? Taip, taip! Sušunka senelė šypsodamasi. Prieinu prie stalo, o ten sėdi tėvas, tėvo draugė, prosenelė, netikras brolis. Žodžiu, visa Saulės Zuikučio giminė. Kaip sekasi? Gerai. Šiandien šalta? Šalta. Gerai. Senelė padeda taures, Saulės Zuikutis įsitaiso kampe ir prasideda pietūs. Pietums valgom troškinį su aštria adžika, valgom duoną, žirnelių salotas, sočias salotas iš kiaušinių, sūrio ir majonezo, prisikandam marinuotu agurkėliu, paprašom dar įdėti bulvių, pilame padažą. Geriam kompotą, mineralinį gazuotą vandenį iš šaltinio, sultis, vyną, kisielių, arbatą, kavą, valgom ledus, pyragą. Saulės Zuikutis atsuka savo žvilgantį snukelį, o į jį atsisuka politinė grimasa. Kažkada Vokietija išgarino žydus, dabar į jų vietą kiša babajus! Aha, juos tuoj apginkluos, jie eis nematydami!  O Lenkiją sėkmės jiems išprievartauti, nei euro, nei ko…  Na  taip, man patiko Froidas, tik gaila, kad šiuolaikinė psichologija jau senai jį paneigus… O gaila, Edipu tikėjau iki galo… Bet čia todėl, kad bandymus darė tik ant Austrijos žydų, o jie, žinai, tai ne visas pasaulis. Tikrai taip manai? O Merkel? Paduok dar adžikos. Maniau, ji viena iš nedaugelio Europos vyrų, nes kiti tik apvaliais klubais ir kvepia, o ne, pasirodo, ji tik pakrikus boba! Jėzau, kaip aštru! Politinė grimasa juokaudama išpeša vieną Saulės Zuikučio ūselį ir dingsta. Senele? O galima pasaką apie… Ir Sirija! Atsargiai, senele, jums iš burnos bulvė iškrito ant staltiesės. O kas su Sirija? Kaip tai kas su Sirija?! Taigi ten amerikonai!..

Ačiū, senele, buvo labai skanu. Ir jums gerų atostogų, iki pasimatymo.

Saulės Zuikutis svyruodamas pasuka į parką, šlepsėdamas ilgomis užpakalinėmis letenomis sustoja prie užšalusio ežero. Ežeras padengtas storu ledu, bet po juo mirguliuoja tamsios vandenų žolės ir  vis žybteli viena kita sidabruota uodega. Staiga svetima ranka perbraukia per Saulės Zuikučio kailiuką.

‒ O tu gražus.

Saulės Zuikutis atsisuka ir pamato kresną senučiukę, laikančią baltos duonos riekes.

‒ Ot rupūže, ežeras užšalo. O aš norėjau žuvis pamaitinti, – senutė šypteli. ‒ Kai ką tau turiu.

Senučiukė įkiša pirštiniuotą ranką į gilią kiškinių kailinių kišenę ir ištraukia mažytį kosmetinį veidrodėlį, padavusi man pakyla nuo įšalusio suolelio ir pradeda mesti vieną po kitos riekes ežeran. Jas, dar besisukančias ore, pagauna trys riebios sidabrauodegės žuvys. Dar kartą šyptelėjusi senė dingsta. Aš atsistoju, pasiimu veidrodėlį ir pasuku vingiuotu keliuku, vedančiu iš parko.

Mailius. R. Šileikos nuotrauka
Mailius. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

ŠALTŲ NAKTŲ PRAKAITAS

Veidrodinis dangus
Veidrodinis dangus

Žvelgiu į Lietuvą

ŠALTŲ NAKTŲ PRAKAITAS

Aušrinė Kurgonaitė, Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija, II klasė

Paieškos  

Aš noriu sutikti įdomių žmonių. Tokių, kurie turėtų minčių, lipančių viena per kitą, nespėjančių pasiekti burnos, besisluoksniuojančių, kurie pilni idėjų, siekia naujų atradimų, tokių, kurie nemiegotų, nelauktų, kol gražiausi metai praeis pro nosį, tokių, kurie nebūtų abejingi gyvenimo grožiui, kurie rastų jį ir pačioj mažiausioj smulkmenoj, kurie negaištų, būtų nerūpestingi, nesuvaržyti baimių dėl ateities ar praeities, kurie ne gyvena prisiminimais, o trokšta kurti nauja. Kurti, kurti, kurti, atrasti, pažinti, įkvėpti, GYVENTI.                  Aplink mane snaudulys. Žiemą ‒ nes šalta, vasarą ‒ nes karšta, pavasarį ir rudenį ‒ ai, tiesiog pereinamasis laikotarpis. Žmonės aplink mane miega savo rėmuose. Abejingi viskam jie plaukia pasroviui vis sumurmėdami: „Aš ne toks, kaip visi“. Ir tai dažniausiai melas, kuriuo nė jie patys netiki. Išskirtinumas – tai mada, savi mados klyksmai, prie kurių reikia taikytis, jei nori būti „užskaitytas“ kaip „kitoks“. Iš tariamai meniškos mergaitės sklinda vien nuviliantys atodūsiai, sumišę su abejingumu, pasakojimai apie naują drabužį, peržiūrėtą serialą. Visos tokios mergaitės gali pasekti tą pačią nuobodžią pasakėlę. O juk ne tai yra gyvenimas. Aš noriu kalbėtis kaip tik su visokiais nusmurgėliais ar niekuo neišsiskiriančiais išvaizda. Tikiu, yra žmonių, blankių iš išorės, bet viduje jie ne tik kad žydi, jie sproginėja ir šaukia, verkia iš laimės ir juokiasi iš baimės. Ir tai yra tikrasis gyvenimas, kuris neapleido tik vienetų. Štai ko ieškau ‒ gyvųjų su dar nespėjusia nužydėti siela (kai kurie pumpurai nukrinta nė nesubrendę).

Gal per stipriai įsimylėjau filmų scenas ir knygų puslapius, galbūt noriu neįmanomo ‒ kad žmonės GYVENTŲ mano sukurtame labai tikrame pasauly. Nesugebu įtikėti, kad pasauly aš tokia viena. Netikiu, kad nėra pasauly kito žmogaus, kuris siekia to paties. Kad tik pavyktų vienas kitą sutikti…

„Mane tiesiog stebina tavo šitas amžinas blaškymasis“, ‒ mamos žodžiai man. O, mama, teks išmokti susitaikyti, nes blaškytis aš planuoju dar ilgai.

Atvertas pasaulis
Atvertas pasaulis

Šiandien sutiksi save

7:28 suskambo žadintuvas. Telefono ekranas švietė žodžiais: „Šiandien sutiksi save“. Aitrus skambėjimo tonas erzino.

Antklodė, susivėlusi užvalkalo dugne, pledas, kurio pusė karojo ant grindų. Pro užuolaidų plyšį nedrąsiai skverbėsi rausvų ir gelsvų spalvų paletė. Šuo markstėsi ir žiovavo daugiau nei aš. Rodėsi, matau garais kylančią šilumą nuo lovos, kurią nenoriai teko palikti.

Ta pati dantų pasta, tas pats šampūno kvapas ir karštis nuo plaukų džiovintuvo. Atrodė, jaučiu, kaip tvinkčioja mano ištinę paakiai ir lūpos, kvėpavau sunkiais atodūsiais. Įdomu, kokia mano nuotaika bus šiandien ‒ per mieguistumą dar nesugebėjau suprasti, kaip jaučiuosi.

Medvilnė, braukianti man per šonkaulius, vėsus odinis diržas, netyčia prisilietęs prie stuburo slankstelio. Kambarys, jau pripildytas ryškios rožinės spalvos, buvo lyg priminimas, kad turiu skubintis. Kava, eilinį kartą per neapsižiūrėjimą nuplikiusi gerklę, apdžiūvusios duonos sumuštiniai.

Budau. Pro langą oras atrodė gražesnis. Išėjus laukan, tas rausvumas badė. Kaip chameleonas įraudau ir aš. Kodėl nepasiėmiau pirštinių?..

35 centai už bilietėlį. Taip, pusė kainos. Ačiū.

Sėdynė prie lango ir ausinės. Šalta ir čia. Senamiesčio grindinio plytos, požeminės perėjos, dar miegantis eismas, tuščios gatvės ir ore pakibusi rausva migla. Tokios netikros ir plastikinės rožės, apvytusios saulėgrąžos, pardavinėjamos močiutės, tie patys Laisvės alėjos benamiai, šiugždantys lapai. Sūpynės. Ir tu.

Nepasisveikinom, ir nereikėjo. Jau pripratau, kad kasdien atrodai kitaip, ir leidau savo vaizduotei kurti tave visokią, įvairiausią. Deja, nė vienas iš tų reginių vis tiek nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kurį pamačiau. Nebūčiau pažinusi, net neįtarčiau, jei nežinočiau, kad tu ‒ tai aš.

Sėdėjom ir supomės, o aš negalėjau nuo tavęs atitraukti akių. Iš tavo judesių mačiau, kad nuo mūsų praėjusio susitikimo jau spėjai susipažinti su nauju žmogumi. Aplankei nematytą vietą. Išmokai šį tą nauja. Turi kuo net pasididžiuoti. Iš to, kaip laksto tavo akys, suprantu, kad turi naujų ketinimų, idėjų.

Bet tavo rankos su tais pačiais randais, taip pat gelia raumenis, kojos jaukiai virpa iš nuovargio, kaklas įsitempęs, vos melsvi paakiai. Visa tai nuo galvą išūžusių, bet jau visai neberūpimų barnių. Išlikusi ta pati laisva laikysena ir atsipalaidavę ilgi pirštai, gulintys ant tų pačių juodų kelnių.

Man visai patinka, kad nustojai klausytis „Nirvanos“. Bet rengtis juodai gali ir toliau. Nors, neaiškinsiu, jau nebepažįstu tavęs. Ir gerai. Nepastovume randu namus.

Vėjas vis stiprėjo, nors įdienojus kaip tik turėtų būtų priešingai. Rausvumas dingo, bet šaltis ‒ ne. Dangų tai užklodavo debesys, tai nuliedavo saulės spinduliai. Supomės, ir tyliai girgždančios sūpynės mane ramino, bet aiškiai jutau tavo pusėje augantį nerimą. Tai nebuvo tas negeras nerimas, tiesiog tu ir vėl negalėjai ramiai nusėdėti. Per daug laiko čia praleidai, nors, atrodo, praėjo tik koks pusvalandis. Jau norėjai eiti, pamatyti kažką, ko niekaip negalėjau išskaityti iš tavo judesių, ką nors nuveikti, apie ką dar nežinau. Galiausiai tavo džiaugsmingas nerimas paėmė viršų, atsikėlei ir, nenustodama dairytis aplink, išėjai.

Išėjau ir aš, likau tavo mintyse, kaip dalelė dėlionės, dėliojamos diena iš dienos. Padaviau ranką vakar dienos sau, kuri laikė už rankos užvakar dienos save, o mano antroji ranka laukė rytojaus savęs.

Rytoj aš vėl sutiksiu save, bet viskas bus kitaip. Atsikelsiu 10:24 ir pro langą skverbsis mėlis. O gal jau bus prašvitę iki galo. Gal tą rytą galvos neplausiu ir pusryčiams gersiu arbatą. Nors, ką aš čia šneku, mano vaizdiniai niekada nepasiteisina. Tikriausiai būsiu ne namie, gal naktį bus karšta ir mano paakiai visai neištins. Gal visai šią naktį nemiegosiu. Rytoj aš vėl sutiksiu save, bet jau tai nebebūsiu ta pati aš.

Žvilgsnio sparnai
Žvilgsnio sparnai

Minant gatves

Man patinka nepažinoti. Praėjau mieste pro žmones, kurie atrodė tokie įdomūs. Pagyvenęs dėdė, panašus į Ginsbergą, keista mergaitė spuoguotu veidu, džinsuota moteris, einanti į teatrą. Ne, tie visi hipsteriai studentai manęs nedomino, jie tokie dirbtiniai. Bet tie iš tikrųjų įdomūs žmonės ‒ jie visi turėjo ką pasakyti, ką papasakoti. Jau vien jų akys, išraiškos, nulietos šypsena ar perkreiptos rūpesčio, pasakė daug.

Dalies sekundės akių kontaktas, netyčinis rankų susilietimas stovint prigrūstame autobuse, po kurio iš karto atsišliejam vienas nuo kito, kvepalų gūsis, kai žmogus sparčiai praeina pro šalį. Tas laikinas ryšys, plona gija užsimezgęs trumpą akimirką ir tuojau pat dingęs, ‒ jis neįpareigoja kaip įprastas bendravimas. Tai irgi bendravimas, bet visai kita forma, tai ryšys, neturintis jokių bendrų priežasčių ar padarinių. Iš skirtingų pusių atėję mes susidūrėme ir toliau nuėjome skirtingais keliais, sekundę pagalvoję vienas apie kitą, o gal net nieko nepastebėję. Gal taip įdomiau: nepažinoti ‒ tada apčiuopi laikinumą.

Žmonės mane domina. Jų laikysena, gestai, kalba, reakcijos į įvairius dalykus, emocijų išraiška ‒ jie visi skirtingi ir dažnai patys nejaučia, kokie unikalūs.

Turbūt ne kartą prigavo mane, tyrinėjančią svetimo žmogaus rankų venas, blakstienų ilgį, lūpas, kai jos žiojasi sakyti žodį. Žinau, kad pati jausčiausi nejaukiai jų vietoje, bet tuo metu jie man būna visai ne svetimi. Lyg narpliočiau suktas paslaptis, susipynusias tarp tų blakstienų, užsiklojusias tomis venomis, pasislėpusias už tų lūpų. Ir kai jau atrodo, kad tuoj tuoj visos paslaptys išaiškės, kai privažiuojame galutinę stotelę, ateina tas posūkis, kuriame man reikia į kairę, o nepažįstamajam į dešinę.

Rytoj turbūt vėl važiuosiu į miestą.

Žalios miesto linijos
Žalios miesto linijos

Kinematografinės vizijos

Oras persismelkęs šviesa ir šiluma. Tas geltonis apgaulingas, aš tikėjausi, kad išlipsiu iš autobuso ir vėjas taip lups man veidan, kad išpūs visą naivų susižavėjimą tuo geltoniu. Šiandien aš mačiau plačiai. Šiandiena nebuvo viena iš tų sėdynė – priešais – mane ‒ kokių – trejų – metų – senumo – guma – pensininko – pakaušis – prieky – ausinės ‒ ausyse dienų. Aišku, ausinės buvo, bet šiandien aš mačiau plačiai. Ne muses ant niekada, bent jau iš vidaus, nevalyto lango, o namus toliau, kurie atrodė geltoni, nors puikiai žinau, kad jie pilki. Nieko baisaus, aš apsimetinėju dažniau. Ten, toli už namų, debesys buvo tamsesni ir namai atrodė nuo to tik dar ryškesni. Gatvė mano akyse praplatėjo, ištįso. Ji irgi buvo pilka, bet nuklota geltonio, ir iš savo vietos mačiau paviršiaus nelygumus arba man tiesiog taip atrodė, nes iš tikrųjų reikėtų akinių, kad tai pamatyčiau. Žiūrėdama į gatvę, jutau, kad kažkur, virš kairės mano ausies, ant stiklo ropinėja mažas vabalas. Viskas deformuota. O gal aš tiesiog buvau filme, vienoje iš tų juostų, kurių proporcijos 21:9. Įsivaizdavau jūrą. Ne, ne tą turkišką rojų, iš kurio grįžti ne šviesesnis už velnią. Vaizdai susidubliavo. Dvi skaidrios juostos sugulė ir mirgėjo viena per kitą. Geltonais apsimetantys pilki namai ir asfaltas, ir melsvas pajūris. Melsvas smėlis, melsva jūra, banguojanti ir putojanti taip, kaip jai ir priklauso ‒ atšiauriai, bet kartu žavingai, kiek šviesesnės melsvos uolos pakrantėje ir melsvas dangus. Melsva ir šiluma, ir suknelė merginos besiplaikstančiais plaukais, kurią mačiau tame pajūry. Ji lyg ir ėjo pakrante, bet vaizdas trūkinėjo. Mergina šokčiojo, keliu nėjo nuosekliai ‒ lyg kažkas būtų juostą sukarpęs, po truputį nukirpęs ir vėl suklijavęs. Vėją irgi girdėjau, tą tikrą pajūrio vėją, kuris nešioja druskos krislus nuo jūros. Viskas taip siurrealu. Geltona ir melsva, ir taip ryšku ‒ ar aš pas Van Gogą? Bet jis juk ne siurrealistas, po velnių.

Kai išlipau, vėjas man į veidą netėškė. Visai vėjo nebuvo.

Aukštyn
Aukštyn

Neringos Dangvydės nuotraukos

Kviečiame dalyvauti trečiajame konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Ryšulėlis. R. Šileikos nuotrauka
Ryšulėlis. R. Šileikos nuotrauka

Kviečiame dalyvauti trečiajame svetainės www.menobangos.lt konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Jau trečiąjį kartą kviečiame Lietuvos gimnazistus dalyvauti rašinių konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“.

Esminiai kriterijai tie patys, kaip ir praėjusių konkursų: turtinga ir vaizdinga kalba; savitas stilius ir požiūris; plati tolerancijos skalė; gebėjimas kūrybiškai remtis literatūros ir istorijos šaltiniais.

Apimtis ‒ iki 12 000 ženklų su tarpais.

Laukiame Jūsų rašinių iki 2016 metų lapkričio 1 dienos.

Prašome paminėti savo vardą, pavardę, gimnaziją, klasę, konsultavusio mokytojo (jei su mokytoju tarėtės) vardą ir pavardę.

Praėjusių konkursų nugalėtojomis tapo: 2014 metais – Indrė Stonytė (tuomet Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė, dabar KTU studentė), 2015 metais – Kamilė Bliūdžiūtė (Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientė).

Konkursą ,,Žvelgiu į Lietuvą“ remia leidykla ,,Gelmės“ ir Nacionalinė filharmonija.

Konkurso ,,Žvelgiu į Lietuvą“ prizininkai klausysis Mykolo Kleopo Oginskio ir skaitys ,,Gelmių“ leidyklos knygas

Nuo Merkinės piliakalnio
Nuo Merkinės piliakalnio

Konkurso ,,Žvelgiu į Lietuvą“ prizininkai klausysis Mykolo Kleopo Oginskio ir skaitys ,,Gelmių“ leidyklos knygas

,,Kamilę mokiau tik vienerius metus, tačiau mūsų keliai susikirsdavo ir anksčiau. Susitikdavome konkursuose, renginiuose, ten, kur buvo vietos kūrybai, žodžiui, knygai. Be galo gera būti (ir dar dirbti) greta kūrybingų žmonių. Dar labai patikimų. Tokia Kamilė. Visada žinojau, kad atliks, ką pažadėjo, kad bus įdomu jos klausytis ir per pamokas, ir šiaip per pertrauką greta susėdus. Kamilė daug dirba: rašo scenarijus, dalyvauja įvairiuose projektuose, olimpiadose (ne tik lietuvių kalbos), vertina kitų kūrybą. Skaito, domisi, stebi, atranda, mato savaip… Dirba daug ir tyliai. Labai norėčiau, kad jos nustebimas dėl mūsų gražaus pasaulio niekada nesibaigtų…“ – taip Kamilę Bliūdžiūtę, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientę, apibūdino mokytoja Aušrelė Baublienė.

Dabar jau pats laikas skelbti, kad Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientė Kamilė Bliūdžiūtė – konkurso ,,Žvelgiu į Lietuvą“ pirmosios vietos laimėtoja (rašinys ,,Miestas“).

Kamilė Bliūdžiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kamilė Bliūdžiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Konkurso komisijos narė, VU Filologijos fakulteto studentė lituanistė, svetainės menobangos.lt autorė Rasa Milerytė konkurso laureatės kūrybą apibūdina taip: ,,Patiko, kad mąstydama apie save ji užgriebia daugiau, pasako tai ir taip, kad kitas, tas, kuris skaitys, gali rasti žodžių savo patirtims apibrėžti. Man, kilusiai iš kaimo, pasirodė labai autentiška: Kai reikia nupasakoti vietą, kurioje esi, pasijunti tarsi turėtum apibūdinti Šventojo Gralio buvimo vietą. Ir jau nebeužteks numykti ,,Prie parduotuvės“ arba ,,Prie ąžuolo“.

Komisijos nare jau antrąjį kartą sutiko tapti daugelyje literatų konkursų sėkmingai dalyvavusi  Dalė Miknevičiūtė (dabar studijuoja KTU Panevėžio verslo ir administracijos fakultete). Štai Dalės mintys apie Kamilės rašinį: ,,Drįsčiau teigti, kad šis rašinys labiausiai atskleidžia žvelgimo į Lietuvą temą ar bent jau aš žvelgiu labai panašiai kaip ji“. Pasak Dalės, rašinio autorė turi būti apdovanota ,,Už nesumeluotą save apgaudinėjančios visuomenės aprašymą, vaizdingus ir taiklius palyginimus bei kiekvienam pažįstamus, tačiau ne visada į galvą šaunančius gyvenimo pavyzdžius“.

Vis dėlto aukščiausią balą Dalė skyrė Patricijai Kemešytei (Palangos senoji gimnazija, III klasė, rašinys ,,Ab antiquo“) ,,Už stilistiškai sklandų bei vaizdingą rašinį, taip pat ir už kerinčią kelionę jūra kartu su paslaptingąja moterimi“.

Kelionė.
Kelionė.

Kitų komisijos narių balai buvo ne tokie aukšti, tad sveikiname Patriciją, pelniusią antrąją vietą. Ir ne tik ją… Taip pat dar vieną antrosios vietos laimėtoją – senokai mums pažįstamą autorių Gabrielių Zavecką (Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija, IV klasė, rašinys ,,Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams“). Rasa Milerytė siūlo jį apdovanoti ,,Už dėmesį žanrui (ir formai), už šmaikštumą ir gyvą kalbą (tarmiškų žodžių vartojimas), už teksto kompozicijos apmąstymą“.

,,Visų šio konkurso dalyvių tekstai mane maloniai nustebino“ – teigia Rasa Milerytė. Prisipažinsiu, ir mane – trečiąjį komisijos narį. Džiugiai siųsiu dovanas kūrybingam šešetukui, taigi ir trečiųjų vietų laimėtojoms. Tai Viktorija Jokubauskaitė (Palangos senoji gimnazija, IV klasė, rašinys ,,Kai viskas yra viename“, Emilė Navickaitė (Palangos senoji gimnazija, IV klasė, rašinys ,,Kasdienybės kronikos“), Agnė Veličkaitė (Ignalinos r. Didžiasalio gimnazija, IV klasė, rašinys ,,Skirtingi kūnai – giminingos sielos“.

,,Kadangi rašinius vertinu jau antrus metus, pastebėjau, kad šiemet jie įvairesni. (…) Žodžiu, šiųmetis derlius geresnis“, – taip stebėjimus apibendrino Dalė Miknevičiūtė.

Geresnis ar ne – nežinau. Tačiau prisipažįstu, kad svetainėje menobangos.lt skelbiami abiejų  konkursų rašiniai (jų dvylika) džiugina. Mūsų autoriai turi savo stilių, savo požiūrį ir savo matymą.

Jis man patiko.
Jis man patiko.

O dabar apie dovanas…

Lietuvos nacionalinė filharmonija kiekvienam iš mūsų šešetuko dovanoja plokštelę ,,Kunigaikščio M.K. Oginskio muzika ir laiškai“, skirtą žymiojo diplomato, kultūros veikėjo, mecenato, kompozitoriaus M.K. Oginskio (1765‒1833) jubiliejiniams metams. Plokštelėje girdime maestro Juozo Domarko diriguojamą Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir skaitovą Vytautą Rumšą. Ši prakilni dovana skiriama ir jaunosioms komisijos narėms – Dalei Miknevičiūtei bei Rasai Milerytei.

ŽLOGINSKIS LNF CD 022_2015

Ištikima svetainės menobangos.lt bičiulė leidykla ,,Gelmės“ visus – ir komisijos nares, ir rašinių autorius – apdovanoja knygomis.

Man belieka dovanas suvynioti ir keliauti į paštą. O prieš tai garsiai šūktelsiu ačiū mūsų mecenatėms – Filharmonijai ir leidyklai, mūsų komisijos narėms – Dalei ir Rasai, mūsų autoriams Agnei, Emilei, Gabrieliui, Kamilei, Patricijai, Viktorijai.

Marius Kraptavičius

Radinys
Radinys

Nuotraukos Neringos Dangvydės

Kai viskas yra viename

Vytautas Anužis
Vytautas Anužis

Kai viskas yra viename

Viktorija Jokubauskaitė, Palangos senoji gimnazija, IV E klasė

Nesu iš tų, kurie apsiverkia dėl Lietuvos upių, pievų ir ežerų grožio. Man Lietuva – tai jos žmonės, ryškios kultūros ir meno asmenybės. Nuo mažų dienų teatras tapo mano savastimi, todėl, jei reikėtų išrinkti žmogų, kuris taptų Lietuvos veidu, aš siūlyčiau aktorių Vytautą Anužį. Ir štai kodėl… Aktorius Vytautas Anužis be konkurencijos užima aukščiausią vietą mano sudarytame  geriausių Lietuvos aktorių sąraše. Šį talentingą žmogų pirmą kartą pamačiau senosios gimnazijos salėje. Buvau tik pradinukė. Mama į spektaklį turėjo eiti su drauge, tačiau ši  negalėjo, todėl  nusivedė mane. Spektaklio pavadinimas buvo menkai suprantamas pradinukei ‒ „Paleistuvis“. Sunku patikėti ir nuostabą kelia tai, kad šį spektaklį prisimenu daug geriau nei kitus kultūrinius renginius, kuriuose buvau prieš porą metų. Puikiai menu, kad salėje buvo vos keli paaugliai, o ką jau kalbėti apie pradinukus… Spektaklio metu juokiausi, kad pagrindinis aktorius vilkėjo raudonu, panašiu į šilkinį, chalatu, buvo šmaikštus, kiek keistai tuo metu man atrodė: gulėjo ant senovinės sofos su nenatūraliai išraitytomis kojomis. Mano prisiminimas, žvelgiant iš šono, gali atrodyti, švelniai tariant, kiek keistokas, ir pati į jį žvelgiu su šypsena, bet manau, kad jis suformavo mano požiūrį į teatrą. Kaip dabar suprantu, per tas porą valandų, kol vyko spektaklis, atradau šį aktorių ir jis tapo mano mylimiausias iki šių dienų.

Vėliau į Vytautą Anužį svilindavau akis televizoriaus ekrane. Net serialai, kuriuose jis vaidindavo, man atrodydavo įdomesni už kitus. Po keleto metų internete vienas po kito su nedidelėmis pertraukomis pradėjo atsirasti straipsnių apie šią asmenybę. Per vienerius metus Vytautas Anužis susišlavė net tris apdovanojimus už vaidmenį spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Bėgant laikui aktorius vis augo mano akyse. Kiekvienas jo pelnytas diplomas ar prizas už tam tikrą vaidmenį man suteikdavo laimės ir nudžiugindavo. Perskaitytas straipsnis versdavo susimąstyti apie žmogaus galimybių lauką, kartais net atrodydavo, kad šis žmogus man labai artimas, nors konkrečiai pasakyti kuo, nedrįsdavau… Balso tembras. Tai vienas iš aktoriaus unikalumų. Tikriausiai iš pirmojo spektaklio ir išsinešiau jo balso skambesį. Vytauto Anužio balsas išskirtinis. Net nematant kalbančiojo, tik išgirdus balsą per televiziją, iš karto aišku, kas duoda interviu. Kitas šios asmenybės išskirtinumas ‒ laikysena scenoje. Lietuvoje esama nemažai gerų aktorių, bet sunku rasti tą, kuris taip tiksliai įsikūnytų į vaidmenį ir perduotų personažo emocijas. Visiškai užtiktrintai galiu teigti, kad geriausias šios vasaros matytas spektaklis yra „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Mama paskambino trečiadienio popietę ir paklausė, ar aš norinti eiti į spektaklį. Išgirdusi pavadinimą nesusigaudžiau, kad tai ‒ tas pats spektaklis, kuriame vaidina mano mylimas aktorius. Netrukus paklausiau, koks siužetas ir aktoriai. Mama paaiškino, kad tai ‒ Klaipėdos dramos teatro spektaklis, jis vyks Palangos senojoje gimnazijoje, vaidins Vytautas Anužis… Išgirdus šios talentingos asmenybės pavardę, širdis nusirito į užkulnius. Spektaklyje dar kartą teko įsitikinti aktoriaus Vytauto Anužio neblėstančiu talentu. Spektaklio pradžioje į sceną žengus keliems aktoriams, akimis pradėjau ieškoti savosios žvaigždės. Neneigsiu, kad ne iš karto pavyko atpažinti, nes aktorius buvo labai įsijautęs į personažą. Spektaklio  metu visą dėmesį sutelkiau į aktorių Vytautą Anužį. Pirmosios dalies įkarštyje jis į sceną žengė persirengęs kitu veikėju. Buvo sunku patikėti, kai visiškai priešingą vaidmenį atlikdamas aktorius atrodė taip pat puikiai ir įtikinamai. Visą spektaklį nesilioviau stebėtis, kaip vienas žmogus gali įsikūnyti į du visiškai skirtingus veikėjus. Žinoma, spektaklis buvo nuostabus iki to momento, kai antrojoje dalyje aktorių Vytautą Anužį išvydau vaidinant trečiąjį veikėją, nuo tos akimirkos spektaklis tapo stulbinantis… Visi trys spektaklio personažai visiškai skirtingi. Nemaniau, kad vienas žmogus per tokį trumpą laiką gali įsijausti į tris asmenis, perteikti jų charakterius, emocijas ir būdą. Spektakliui pasibaigus žmonės plojo atsistoję. Aktoriai nusilenkė, atsisveikino su publika, bet išėję į užkulisius tuoj pat grįžo, nes plojimai nesiliovė. Žiūrovai šysojosi ir plojo, plojo, plojo… Eidama po spektaklio išgirdau, kaip už manęs žingsniuojantys du jaunuoliai dalijosi spektaklio įspūdžiais ir vienas jų komentavo: „Retai būna, kai ne pagrindinis aktorius vaidintų geriausiai…“ Suvokiau, kad Vytauto Anužio gabumai yra beribiai. Įsikūnyti į vieną personažą, norint jį gerai suvaidinti, tikrai  labai sunku, o išgyventi trijų veikėjų būsenas per porą valandų yra unikalu. Net neabejoju, kad šis aktorius gali įsijausti į bet kokį vaidmenį. Žvelgdama į Lietuvą, aš matau šviesaus proto, talentingą, išraiškingą, charizmatišką, labai gabią asmenybę ir suvokiu, kad viskas telpa viename…

Ab Antiquo

Žvelgiu į Lietuvą.
Žvelgiu į Lietuvą.

Ab Antiquo

Patricija Kenešytė, III E klasė, Palangos senoji gimnazija

Pramerkiau akis. Kambarys dar skendėjo prieblandoje, tačiau net nepažvelgusi į sieninį laikrodį žinojau, kad rodyklės rodo ankstyvą rytmetį. Kelias akimirkas tysojau įsmeigusi žvilgsnį į lubas, bandydama prisiminti sapną, kuris aplankė mano budraus miego metu. Buvau įsitikinusi, kad regėjau kažką be galo įdomaus, tik nepajėgiau prisiminti. Galiausiai atsidusau, pasidaviau ir išsiritau iš šilto guolio. Paskubomis pasistiebiau, ištiesiau rankas į viršų, pasirąžiau ir basomis nutipenau vėsiu parketu prie lango. Vienu staigiu judesiu atskleidžiau užuolaidą ir nusišypsojau. Rytas man šypsojosi. Jis sveikino mane dar blankia šviesa, savo žvarba, kuri užliejo kambarį vos man pravėrus langą, savo buvimu. Išaušo dar viena diena ir aš buvau pasirengusi ją sutikti.

Rytinis bėgimas man buvo tapęs savotiška malda ir išpažintimi. Buvau jam besąlygiškai atsidavusi, net įsimylėjusi. Kaip tikintysis Dievą. Asfaltas, mušantis padus po kojomis, buvo mano Biblija, šventa ir mintinai išmokta. Prakaitas – mano krikštas, o deguonis, besiveržiantis į subliuškusius plaučius, buvo mano šventintas vynas bei duona. Tačiau užvis labiausiai mėgau išvysti savo kryžius – linguojančias pušų viršūnes – ir, jei pasisekdavo, anksti pakirdusią žuvėdrą lyg angelą baltais sparnais. O tuomet… Tuomet pasirodydavo mano išganymas. Mano visagalė jūra.

Ji ten.
Ji ten.

Buvau tikinti. Tikinti savo keliu, savo gyvenimu.

Kaip tik gaudžiau kvapą tuščiame paplūdimyje, kai išvydau kranto link einančią moterį. Ji gracingai nusileido kopomis, vėjui draikant jos ilgos šifoninės suknelės klostes. Nepažįstamoji žengė tiesiai į bangas, tad manęs nepamatė, o aš ir nesistengiau atkreipti dėmesio į save. Stebėjau. Pasiekusi vandens liniją moteris nesustojo. Jūros vilnys aplaižė jos basas pėdas, tuomet vanduo sudrėkino suknelės kraštus, bet nepažįstamoji net nestabtelėjo. Ji žengė gilyn. Suakmenėjusi stebėjau, kaip jos siluetas žingsnis po žingsnio tirpsta Baltijos glėbyje. Moteris dingo. Kai iš akių pamečiau jos viršugalvį, mane lyg žaibas trenkė ir aš atgijau. Klimpdama smėlyje kiek įkabindama nulėkiau prie vandens ir iš visų plaučių surikau:

‒ Kur Jūs?! Grįžkite atgal!

Pėda.
Pėda.

Deja, vėjas pagriebė bei nusinešė mano žodžius, o atsakymo taip ir nesulaukiau. Panikuodama nusispyriau sportbačius ir puoliau į jūrą. Man net kvapą užėmė, kai ledinis vanduo nesvetingai priėmė mane į savo glėbį. Norėjau apsisukti ir sprukti, bet negalėjau. Negalėjau sau leisti tapti savižudybės liudininke. Šokau į bangas. Nieko nemačiau, rankos bergždžiai grabinėjo vandenį, o šlapi drabužiai apsunkino judesius. Nežinau, kiek trukau, bet dar niekada gyvenime nejaučiau tokio žvėriško šalčio, o mano jėgos greitai seko. Pykau ant savęs, tačiau ilgiau ieškoti nepajėgiau. Pritrūkusi kvapo išsikapsčiau iš vandens ir švokšdama bei tirtėdama griuvau į smėlį. Akyse pasirodė ašaros. Kodėl negalėjau jos sulaikyti anksčiau? Velnias! Visgi netrukus protą pasiekė logiška mintis: privalėjau paskambinti gelbėtojams ir pranešti apie įvykį. Jie suras kūną. Sulig ta mintimi skubiai apsiaviau batus ir tirtančiais pirštais užsirišau raištelius. Pavargusi, varvanti ir sušalusi pakilau nuo smėlio ir pasileidau atgal į miestą. Bent jau toks buvo planas, kol išvydau ant kopos išdidžiai stovinčią ją. Ilga šifoninė suknelė vis dar plazdėjo vėjyje, o moteris įdėmiai žvelgė į mane. Nustėrusi negalėjau patikėti savo akimis. Štai stovi ta pati nepažįstamoji ‒ sausa, sveika ir tikra. Vos pravėriau burną norėdama šūktelėti, moteris apsisuko ir dingo man iš akių. Sutrikusi paknopstom užlipau ant kopos ir pažvelgiau į pušyną, tačiau jos nebuvo nei ženklo. Nieko.

Tirpstanti smėlyje.
Tirpstanti smėlyje.

Nesezoninės maudynės jūroje man prišaukė plaučių uždegimą. Tris savaites buvau įkalinta tarp keturių sienų, besigydydama ir negalėdama ištrūkti rytais pabėgioti. Dienas leidau skaitydama, miegodama, liūdnai pasitikdama kiekvieną rytą ir mąstydama, kas buvo toji nepažįstamoji. Nenutuokiau. Visgi buvau įsitikinusi, kad protu to paaiškinti neįmanoma.

Rytas, kai į plaučius vėl įkvėpiau žvarbos ir leidau kojoms darbuotis, buvo nepamirštamas. Aptingę raumenys šiek tiek nustebo, tačiau greitai pradžiugo nuo tokio krūvio pasikeitimo, o aš jaučiausi lyg sportinis automobilis. Nepralenkiama. Nepagaunama.

Visgi sąmoningai pasirinkau kitą kelią, nes šiek tiek būgštavau, kad pasikartos bauginantis scenarijus, kuris nutiko prieš kelias savaites. Žinoma, tai buvo neįmanoma, bet pasąmonė stūmė mane kitu keliu. Aš tam neprieštaravau. Juk kiekvienas takas, vedantis mane per pušyną link jūros, buvo mielas. Mėgavausi laisve, kol pasiekiau paplūdimį. Oras buvo gaivus, kvepėjo druska, o pakirdusios žuvėdros suko ratus virš mano galvos. Ištiesiau rankas į šalis, pakėliau galvą į dangų ir ėmiau suktis lyg vilkelis. Kartais taip darydavau. Atsiribodavau nuo realybės. Mintys išsitrynė iš galvos, nebesiorientavau erdvėje, o kojos nesiliovė pintis. Mėgavausi momentu, kol susmukau ant smėlio laukdama, ar praeis galvos svaigimas. Šypsojausi. Kol atsimerkiau.

Spindėjimuose.
Spindėjimuose.

Kai vėl ją išvydau, išsigandau. Galvoje netilpo, kaip ji mane rado. O gal tai tik mano vaizduotė nusprendė iškrėsti piktą pokštą? Vis dėlto į haliucinaciją tai nebuvo panašu. Moteris lėtai leidosi nuo kopos, vilkėjo tą pačią suknelę ir žengė tiesiai į mane. Stovėjau sustingusi, pamiršusi kvėpuoti. Net mirksėjimo refleksas staiga kažkur dingo. Ji atrodė tarsi plauktų. Judėjo gracingai, neklimpdama smėlyje, tačiau palikdama pėdsakus jame. Kuo labiau moteris artėjo, tuo labiau įžiūrėjau jos veido bruožus, kurių buvau neįsidėmėjusi. Visų pirma į akis krito jos natūralumas. Nepažįstamoji buvo be makiažo, jos plaukų spalva ‒ natūralaus šviesaus atspalvio, o tamsūs antakiai gyvenime nebuvo regėję pinceto. Moteris buvo keistai graži. Kažkuo užburianti. Tokia užburianti, kad atsikvošėjau tik tuomet, kai nepažįstamoji sustojo vos per metrą. Mane įdėmiai stebėjo dvi pilkos jūros gilumo akys.

‒ Tau nederėjo aną kartą pulti į vandenį, ‒ ramiai prabilo ji, nusukusi žvilgsnį į bangas.

‒ Gal ir nederėjo, bet maniau, kad skęstate, ‒ tyliai atsakiau prisiminusi, kaip nepažįstamoji dingo jūroje, o paskui iš niekur pasirodė krante sveika ir sausa.

Regis, nepažįstamoji praleido mano žodžius negirdomis. Ji žvelgė į putojančias vilnis tarsi telepatiškai bendraudama su jūra, nekreipdama dėmesio į mane ir aplinką. Staiga ji pajudėjo link vandens, bet, prieš basa pėda paliesdama vandenį, atsisuko į mane ir tarė:

‒ Šiandien jūra kviečia ir tave.

Jūros dovana.
Jūros dovana.

Tai pasakiusi moteris nusisuko ir nedvejodama atsidavė Baltijai. Jaučiausi, lyg istorija vėl kartotųsi. Nepažįstamoji nyko akyse, o aš ir vėl stovėjau ant kranto nežinodama, ką daryti. Tik šį kartą buvau tikra, kad jai nieko nenutiks. Nujaučiau, kad nieko nenutiks ir man, jei brisiu jai iš paskos. Dar vienas plaučių uždegimas? Tebūnie. Smalsumas nugalėjo.

Nusiaviau sportbačius, basomis pėdomis pajaučiau šaltą smėlį ir giliai įkvėpiau. Moteris dar nebuvo visiškai dingusi, tad paskubomis įbridau į vandenį, pasiruošusi geliančiam šalčiui. Šalčiui? Mano pėdas apgaubė keista besvorė šiluma. Nustebusi sustojau ir net pasilenkiau, kad ranka pateliuškuočiau vandenį. Šiltą kaip pravėsusi arbata. Turbūt dar valandą būčiau stovėjusi kaip višta, bandydama susivokti, kas čia vyksta, jei ne moteris, kuri paskutinį sykį atsisuko ir primygtinai tarė:

‒ Laikas nelaukia.

Kriauklėta.
Kriauklėta.

Susigėdusi suskubau bristi į jūrą. Ėjau atsargiai, neskubėdama, vis stebėdamasi keistu šilumos pojūčiu, kol staiga pajutau, kad kažkas sugriebė mane už kulkšnies. Klyktelėjau, bet moteris neatsisuko, o aš panirau po vandeniu. Jūra mane pasiglemžė.

Šiluma. Iš pradžių ji nutvilkė kojų pirštus, tuomet malonia banga nusirito per blauzdas ir šlaunis, kol užliejo pilvo ertmę bei krūtinę. Įkvėpiau. Šiluma išplito iki pat rankų pirštų, o netrukus karštis išmušė skruostus. Pajudinau galūnes. Po kojomis nejaučiau pagrindo. Atsimerkiau.

Žalsva šviesa. Sumirksėjau. Niekas nepasikeitė. Apžiūrėjau savo keistai švytinčius vaiduokliškus delnus ir dar kartą pajudinau rankas. Judesys atrodė sulėtėjęs. Regis, kybojau erdvėje ir nustebusi iš plaučių iškvėpiau visą orą. Priešais akis pakilo burbulai. Burbulai! Nuostaba užgožė erdvę. Nesuvokiau, kokiu būdu kvėpuoju vandeny, kodėl nesijaučiu šlapia, kaip iš viso tai įmanoma. O gal miriau? Gal nuskendau, ir mano siela pasiliko jūroje? Neturėjau laiko apmąstymams, nes staiga kažkas ėmė tempti mane už kojos vis gilyn ir gilyn. Apimta siaubo ėmiau spardytis ir bandyti irtis į paviršių, bet veltui. Pažiūrėjusi į kulkšnį dar labiau nusigandau – ją laikė balta kaulėta ranka, kurios savininko dėl neskaidraus vandens nesugebėjau įžvelgti. Gniaužtai manęs nepaleido ir nusitempė gilyn į tamsą.

Žalsvos šviesos nebesimatė, o kaulėtas delnas paleido mano kulkšnį. Apsidairiau, bet, deja, nieko neįmačiau. Staiga akyse subolavo balti išsitaršę plaukai. Subolavo ir dingo. Suglumusi pakreipiau galvą, pakėliau ją į viršų ir susidūriau su žalsvai švytinčiomis plačiomis įdubusiomis akimis. Iš nuostabos net riktelėjau, bet vietoj garso vandeny pakilo tik burbulai. Į mane iš viršaus žvelgė senis. Jo veidas buvo raukšlėtas ir išdžiūvęs, jį apsunkino didelė kumpa nosis, vešlūs balti antakiai ir tanki balta barzda su ūsais, kuriuose puikavosi įsivėlusios vandens žolės. Senučiukas šypsojosi, o jo dantys atrodė gelsvi, tačiau visiškai lygūs ir švarūs. Jis ištiesė baltas kaulėtas rankas į mane ir ėmė laukti. Senolio oda buvo suglebusi ir susiraukšlėjusi, aiškiai mačiau jo išsišovusius šonkaulius bei raktikaulį, bet likusi kūno dalis buvo panirusi tamsoje. Jis vis laukė ištiesęs rankas. Delsiau. Juk nieko neprarasiu, ar ne? Ypač, jei esu mirusi.

Lėtai ištiesiau dešinį delną į keistąjį povandeninį barzdočių, ir jis ėmė mane tempti. Ne gilyn ar į viršų, bet kažkur tolyn. Jaučiausi itin keistai. Aplink tebebuvo tamsu, moters niekur nesimatė, tik priekyje bolavo balti kaulėto senučiuko plaukai ir vaiduokliška jo ranka, įsikibusi į mano plaštaką. Netrukus mes ėmėme sukti ratus. Ratą po rato, vis greičiau ir greičiau, kol ėmė svaigti galva, ūžti ausyse ir spausti smilkinius. Regis, sukėlėme verpetą ir sukdamiesi spirale pradėjome kilti į viršų iš tamsos atgal į žalsvą šviesą. Gal judėjome viesulo greičiu, o gal man taip tik atrodė, bet akyse viskas raibuliavo, ausyse nežmoniškai ūžė, o galva taip įsiskaudėjo, jog, tikėdamasi nuslopinti tuos nemalonius pojūčius, stipriai užsimerkiau. Kurį laiką dar jaučiausi lyg įmesta į skalbiamąją mašiną, bet staiga viskas nurimo. Tvirta ranka mane paleido, lengvas vėjo šuoras pakėlė plaukų sruogą, kažkur sušlamėjo suošė pušys, o po savimi pajutau kietą pagrindą.

Atmerkiau akis. Įsmeigiau žvilgsnį į vaiskią dangaus mėlynę. Iš pradžių tas neįprastas ryškumas sudirgino akis, bet netrukus jos apsiprato, o aš delnu paliečiau kaistantį skruostą. Jį šildė saulė.

Sauja saulės.
Pusto.

Nustebusi apsižvalgiau aplink. Gulėjau paplūdimyje, bet jis buvo… Kitoks. Prie kranto linijos kabojo ištempti žvejų tinklai, o netoli kopų stovėjo išsibarsčiusios mažytės trobelės. Anksčiau neteko jų matyti. Nustebusi atsikėliau, išsikračiau iš plaukų smėlį ir basa patraukiau link trobesių. Tik prisiartinusi prie pirmo į smėlį susmukusio namelio išvydau, kad už jo ant nedidelio suolo sėdi paslaptingoji moteris. Ji pakėlė galvą į mane, tuomet pažvelgė į jūrą ir mostelėjo ranka.

‒ Žiūrėk, ‒ tarė ji.

Nukreipiau žvilgsnį į bangas, iš kurių kyšojo jūrinio senio galva. Jis šypsojo savo geltona šypsena, mostelėjo kaulėta ranka ir, niurktelėjęs į vandenį, pradingo.

‒ Jis nusprendė, kad gali čia atvykti. Jis tave ir parves namo, ‒ paaiškino moteris.

‒ Kur aš? – paklausiau. – Kas Jūs?

Nepažįstamoji šyptelėjo, atsistojo ir liepė eiti paskui. Paklusau. Žingsniavome link kopų. Orą trikdė tik pavienis žuvėdrų klyksmas, žvejų kaimelis atrodė tuščias ir apleistas, tačiau netrukus išvydau tai, ko visai nesitikėjau. Kopose būriavosi žmonės. Aiškiai mačiau jų keistus apdarus: moterys vilkėjo ilgas pilkas linines sukneles, o vyrai tokios pat spalvos marškinius ir ilgas kelnes. Negalėjau nepastebėti, kad ne vien apdarai sudarė įspūdį, kad tie žmonės atrodo keistai. Tokių vyriškių, kurie ten buvo susirinkę, nedažnai tekdavo matyti. Jie buvo barzdoti, tvirti ir tikri milžinai. Drįsčiau pridurti, kad moterys nuo jų taip pat neatsiliko. Na, nebuvo barzdotos, bet gležnumu nepasižymėjo. Tuo metu vyresnieji giedromis akimis susėdę ant tvirtų medinių suolų šnekėjosi tarpusavyje, mėgavosi saule arba stebėjo aplinkui zujančius vaikus, kurie lakstė ir mojavo lazdomis. Pastebėjau, kad kopose buvo įrengtas savotiškas altorius, degė ugnis, o aplinkui buvo išdėlioti įvairūs vainikai. Kelios merginos nuolat kurstė laužą, išvydusios moterį, žemai jai nusilenkė. Jų pavyzdžiu pasekė ir visi kiti.

‒ Sveika atvykusi į praeitį, ‒ pasveikino mane moteris. – Dabar tik nuo tavęs priklauso, kaip tai panaudosi.

Nepažįstamoji pasuko ten, kur spietėsi žmonės, palikusi mane stovėti vieną, sutrikusią.

Išaušo dar viena paslaptingos praeities diena, ir aš buvau pasirengusi ją sutikti.

Praeitis.
Praeitis.

Nuotraukos Neringos Dangvydės.

Kasdienybės kronikos

Rytas. R. Šileikos nuotrauka
Rytas. R. Šileikos nuotrauka

Kasdienybės kronikos

Emilė Navickaitė, IV E klasė

Palangos senoji gimnazija

Kasdienybės kronikos ‒ tai užrašai apie mokyklos bendruomenės gyvenimą, kurį stebėjau kelis praėjusių metų mėnesius. Klausinėjau įvairių žmonių atsitiktinių dalykų ir sužinojau, kad mūsų rutina ne tokia jau ir pilka. Čia rasite konkrečią dieną užrašytus mano pokalbius su gimnazijos žmonėmis bei komentarus apie tam tikrus mokyklos dienų nutikimus, gimnazijos bendruomenės buvimą, nuotaikas. Juk tai ir yra vienintelis mūsų gyvenimas.

2014-10-16

Aš be galo gerai sutariu su savo matematikos mokytoja. Ji yra mano geriausių draugių auklėtoja, todėl mes jos kabinete praleidžiame nemažai laiko. Kartą, kai po pamokų susėdusios gėrėme arbatą, ji atrodė be galo nuliūdusi. Kalba nesirišo, o mokytojos akyse skendėjo nuovargis. Nedrąsiai pasiteiravau, kas nutiko ir galbūt mes jai galime kaip nors padėti. Moteris sukdama tarp pirštų ką tik suvalgyto šokolado popierėlį sėdėjo įsmeigusi akis į vieną tašką kažkur tolumoje ir kurį laiką tylėjo. Mes susižvalgėme su draugėmis, akimirką buvau besigailinti, kad paliečiau skaudulį, bet netrukus mokytoja prabilo: Ką tik turėjau pamoką su pirmokais. Praėjusią pamoką jie rašė kontrolinį darbą ir garsiai mokiniams pasakiau jų rezultatus. Vienas labai gabus bei protingas mokinys gavo penketą ‒ prisipažinsiu, šito nė pati nesitikėjau. Kol jį mokau, tai pirmas toks žemas jo pažymys, bet aš mokytoja, nuolaidų nedarau bei neturiu savo numylėtinių, todėl gavo kiek gavo, galbūt ne ta diena vaikui buvo. Pamoka ėjo sklandžiai, aiškinau mokiniams naują temą, tačiau po jos tas pats mokinys su penketu atėjo prie manęs ir tėškė savo darbą ant mano stalo su tokiu pasipiktinimu, jog net krūptelėjau. Berniukas nė nepažvelgė į mane ir pradėjo garsiai rėkdamas pyškinti savo teises, kaip jis pasijautė įžeistas ir kaip aš neobjektyviai įvertinau jo kontrolinį. Aš nė nespėdavau įsiterpti, o jis be perstojo šaukė. Iš jo povyzos ryškiai matėsi didžiulis nepasitenkinimas manimi. Kad ir kaip man tas mokinys svarbus, vis dėlto aš negalėjau leisti, kad mane žemintų, juk jis tik vaikas! Kaip galima taip kalbėti su mokytoja? Buvau priblokšta tokio elgesio, ir dar ne bet kurio, o tylaus, gero berniuko. Šis pareiškė, kad pasiskųsiąs direktoriui, o jei tai nepadės, atsivesiąs į mokyklą tėvus. Liepiau jam pakeisti toną ir atsiprašyti manęs už tokį išsišokimą. To nepadarius, paprašiau jo palikti mano kabinetą. Jaučiuosi labai įžeista, nesuprantu, kas jam užėjo, o buvo tokia gera diena. Sugadinta nuotaika tiek man, tiek berniukui ‒ esu tuo tikra.

2014-10-24

Tas jausmas, kai vėluodama atlekiu į mokyklą bei sužinau, jog nėra pirmos pamokos, nes mokytoja išvykusi, yra nenusakomas… Keikiau save, kam taip skubėjau, vos galėdama atgauti kvapą. Atsisėdau ant palangės netoli sporto salės ir žiūrėjau, kaip raminamai lietaus lašai glosto stiklą. Aplink tylu, jaučiau, kaip mano pulsas pamažu lėtėja. Nepastebėjau, kaip prakiurksojau čia visą pamoką. Iš kūno kultūros persirengimo kabinų pradėjo plūsti daugybė vaikų. Paskutinė iš mergaičių kambario išėjo viena abiturientė ‒ raudoni skruostai, suvelti plaukai bei atsagstyta palaidinė, panašu, jog jos rytas buvo toks pat kaip ir mano. Paprašiau jos stabtelti. Kai ji atsisuko į mane, atrodė kiek irzli, tačiau nepasidrovėjau paklausti, kaip sekėsi pamokoje ir gal įvyko kas nors įsimintina. Ji piktokai ėmė pasakoti: Na, visų pirma tai mane be galo nervina, jog pirma pamoka yra kūno kultūra, ir dar pirmadienį! Čia suprakaituoju, išbalansuoju savo mintis ir susikaupimą, o vėliau manęs laukia dar septynios be galo sunkios pamokos bei choro repeticija. Atrodo, ši pamoka trunka keturiasdešimt penkias minutes, tačiau po jos jaučiuosi tokia išsunkta ir labai noriu namo. Taip pat mokykloje yra dušai, tačiau mokytojas niekada nepalieka laiko į juos nueiti. Kaip spėti, kai pertrauka tik dešimties minučių, o pasitaiko, kad dar ir ilgiau užlaiko. Žodžiu, gryna nesąmonė, bet būna ir linksmų akimirkų. Šiandien vienas berniukas norėjo „pamandravoti“, todėl mokytojui neleidus trankė kamuolį į žemę ir metė jį į krepšį. Mokytojui garsiai sušvilpus, jis taip išsigando, kad užkliuvo už to paties savo kamuolio ir taip ridenosi ant grindų, kad net skaudu žiūrėti buvo. Tačiau tai kartu buvo ir taip juokinga! Net mokytojas kvatodamas sakė, jog norėjo skirti berniukui bausmę už nepaklusnumą, tačiau už nubalnotus kelius ir alkūnes didesnės bausmės būti nė negali. Aišku, juoktis iš kitų nelaimės negražu, tačiau tu būtum mačiusi, kaip tai atrodė…

Susitikimas. R. Šileikos nuotrauka
Susitikimas. R. Šileikos nuotrauka

2014-10-27

Kaip ir kiekvieną rytą, sliūkinu prie savo spintelės trečiame aukšte, tačiau man kelią pastoja į ją įsirėmęs jaunuolis su knyga rankoje. Atrodė, jog tas vadovėlis tik šiaip sau, nes mačiau iš jo akių, jog mintys plaukioja kažkur toli. Stovėjau ir laukiau ‒ maniau, kad pats susipras, jog reikia pasitraukti. Nebeiškentusi tariau: „Atsiprašau?“ Vaikinas pakėlė akis į mane ir vėl bedė jas į knygą. Pasislinko kelis centimetrus ir įsirėžė į greta esančią spintelę. Pasijutau nejaukiai, kai nepažįstamasis taip arti. Apsidariau, aplink tuščia. Nesusilaikiau nepaklaususi, ko jis čia stovi pats vienas ir ar jam nederėtų eiti į pamoką. Vaikinas kurį laiką nė nereagavo į mano klausimą. Norėjau dingti iš čia, todėl greitai susikroviau knygas į rankinę ir sukausi eiti, kai jaunuolis prabilo: Esu be miego. Na, miegojau, dvi valandas. Ruošiausi trims kontroliniams, mokytojai visai pametę galvas, visiškai nebeturiu savo laisvalaikio. Dabar kartojuosi prokariotinės ląstelės sandarą, bet gali spėti, ar man pavyksta ką nors įsidėmėti? Kas per daug, tas nesveika, įsitikinau šiąnakt. Mokiausi ištisas valandas, bet smegenys visai nedirba. Net svarstau, ar kęsti visa tai ir susikaupus bandyti atlaikyti dieną, ar mesti viską velniop ir eiti namo išsimiegoti. Taigi atleisk, kad užguliau tavo spintelę, ar dabar supranti, kodėl aš čia vienas ir skaitau pats nė neįsivaizduoju ką? Vaikinas man liūdnai nusišypso ir lieka rymoti su knyga rankoje.

Diena iš dienos. R.Šileikos nuotrauka
Diena iš dienos. R.Šileikos nuotrauka

2014-10-29

Sėdžiu mokyklos valgykloje ir, kaip įprasta, su draugais per ilgąją pertrauką geriame arbatą. Visi kalbasi, juokiasi, dalinasi įspūdžiais, išskyrus vieną draugą, kuris visą dieną negali išsitraukti ausinių iš ausų. Nesuprantu, iš kurgi jis tokiu muzikos gerbėju tapo, kad nė per pertraukas su draugais nebeįdomu papliurpti? Paprastai jis nenutildomas, o dabar kaip varlė ‒ nė neprasižioja! Ištraukiau vieną ausinę jam iš ausies: „Ką čia išdirbinėji? Juk atėjome čia pabendrauti, o ne muzikos pasiklausyti, kas tau?“ Jis supykęs griebė ausinę iš mano rankų ir įsidėjo ją atgal: „O koks tavo reikalas? Būtum mano situacijoje, ne kitaip elgtumeisi“, ‒ šovė ir demonstratyviai atsuko man nugarą. Pasigailėjau dėl tokio atšiauraus savo elgesio, todėl išėmiau ausinę dar kartą ir prašiau papasakoti, kas gi atsitiko, kad be muzikos ausyse nė žingsnio žengti negali. Draugo veidas akimirksniu persimainė, jis pasidarė linksmas bei energingas, nieko nelaukęs pradėjo pasakoti man apie savo savaitgalį: Aš buvau nerealiam koncerte Rygoje. Neatspėsi, į Europą atvažiavo populiariausias dydžėjus pasaulyje ‒ David Guetta! Nors jau praėjo dvi dienos, aš vis dar negaliu atsigauti. Tai buvo geriausias vakaras mano gyvenime. Specialūs efektai, garsas, apšvietimas, publika ‒ viskas buvo taip nerealu. Esu be galo dėkingas tėvams, kad būtent tokią dovaną man padovanojo gimimo dienos proga. Taigi klausei, kodėl ausinių neišsiimu. Būtent šio atlikėjo dainos mano ausyse skamba jau trečia diena. Esu sapne, iš kurio niekaip nesugebu atsibusti.

2014-11-03

Anglų kalbos pamoka. Į mūsų grupę atėjo naujokas, nors jau prabėgo keli mėnesiai nuo mokslo metų pradžios. Mokytoja nepaisė to, jog jis ką tik atėjo, ir liepė dirbti taip kaip visiems. Mūsų šios dienos tema ‒ kaip išsinuomoti ar nusipirkti būstą. Kaip žinome, anglų kalboje mėnesiai turi sutrumpinimus, pavyzdžiui, lapkritis ‒ November (Nov), taip pat ir spalis ‒ October (Oct). Pamokos metu skaitėme tekstą, kur kažkoks vaikinas pristato savo skelbimą, norėdamas išnuomoti savo būstą spalio mėnesį. Spalio mėnuo (October) tekste buvo sutrumpintas kaip Oct. Tačiau mūsų naujokas perskaitė: Zyrou CT ir išvertė, jog vaikinas namą išnuomoti norėjo už nulį centų, kitaip sakant, nemokamai! Visi pratrūkome juoktis, net mokytoja nesugebėjo susivaldyti. Mintyse tyliai džiaugiausi, jog šis berniukas atėjo į mūsų grupę. Jei taip ir toliau, anglų kalbos pamokos turėtų būti išties linksmos!

Stabtelėjau. R. Šileikos nuotrauka
Stabtelėjau. R. Šileikos nuotrauka

 

2014-11-15

Su draugu traukiame rūbinės link, įnirtingai šnekamės apie dingusį lėktuvą su daugybe žmonių kažkur Australijoje. Staiga jis atsisuka į rūbininką ir pasisveikina, šis vaikinui maloniai nusišypso. Nustembu, iš kur jie pažįstami. Pirmą kartą matau juos sveikinantis, pamaniau, gal tiesiog užsimanė pabūti mandagus ir tiek, todėl neatkreipiau dėmesio, pasisveikinau ir pati. Draugas atsisuko į mane ir tyliai sukikeno. Išėjus iš mokyklos paklausiau, kas jam juokinga. Jis tarė: Pažįsti mūsų mokyklos rūbininką?Ne, o tu? ‒ šaltai paklausiu. Draugas vėl nusišypso, ir tai mane ima ne juokais erzinti: Prieš kelias dienas pasiėmiau kavos iš aparato netoli jo stalelio. Iš jo būdelės sklido kažkoks keistas gergždžiantis garsas, jei neklydau, krepšinio komentatoriaus balsas, todėl priėjęs paklausiau, ar krepšinį žiūri. Atsakė, jog ne, tik klauso per radiją, bet ir tai prastai bangas gaudo, vos eina suprasti rezultatą. Šalia buvo plačiaekranis televizorius, nusistebėjau, kodėl rūbininkas nežiūri varžybų per jį, bet šis paaiškino, jog niekas neprijungia, prietaisas tik dėl grožio stovi. Pažiūrėjau į laikrodįniekur neskubėjau, nes laukiau draugo, tad pasisiūliau pagelbėt. Pažiūrėjau anteną, pabandžiau pareguliuoti ir garsas tapo žymiai geresnis. Rūbininkas buvo be galo man dėkingas. Ir todėl aš dabar su juo sveikinuosi!

 

2014-11-17

Stoviu valgyklos eilėje ir šnekučiuojuosi su draugėmis ‒ praėjo ilgasis savaitgalis, įdomu pasipasakoti, ką nuveikėme. Garsiai sakau vienai iš valgyklos darbuotojų: Kepsnio prašau! Manęs niekas negirdi, moterys juokiasi, kalbasi tarpusavyje, lyg mūsų čia nė nebūtų. Pasipiktinu ir garsiai šūkteliu: Atsiprašau?! Atsisuka tik viena iš jų ir sako: Atleisk, vaikeli, ko gi norėjai? Pavartau akis ir pakartoju prašymą, tačiau jos nesiliauja kikenusios. Draugė pakumščiuoja man į šoną ir sako: Ei, nurimk, negi tau skauda, kad žmonės laimingi? Tegul juokiasi, juk ne kasdien jas pamatysi tokias džiaugsmingas. Susimąsčiau, jog iš tiesų šių darbuotojų veiduose dar nė karto nemačiau šypsenų, todėl, kai atėjo eilė susimokėti už patiekalą, paklausiu valgyklos vedėjos: Ar nepasirodysiu labai įžūli paklausdama, kas jus privertė taip juoktis, kad net savo darbą pamiršote? Ji smagiai mostelėjo ranka ir tarė: Mums patiko jūsų mokyklos naujas skambutis. Juk tai legenda! Prisiminėme savo jaunystės vakaruškas su šia daina, matom, mados grįžta! Štai kur tikra muzika! Nusišypso man ir taria: Na, duok tris litus ir keturiasdešimt septynis centus. Greitai sukrapštau piniginėje reikiamą sumą ir palinkiu geros dienos. Nesuprantu, ko aš pradžioje taip užsiliepsnojau…

 

2014-11-19

Niūri rudens popietė. Po pamokų su drauge sėdime jaukioje kavinukėje ir aptariame įvairius mergaitiškus reikaliukus. Girdžiu, kaip stipriai lietaus lašai kala į stiklines duris, ir matau, kaip žmonės susigūžę sliūkina aplijusiais šaligatviais. O čia šilta, jauku ir gera… Staiga jaučiu, jog nebegirdžiu, ką pasakoja mano pašnekovė, mano mintys kažkur toli, todėl pertraukiu ją viduryje sakinio ir paprašau: Pagalvok ir papasakok man savo įsimintiniausią įvykį per visus trejus metus besimokant gimnazijoje. Ji apstulbusi pažvelgia į mane: Kam tau tai? Aš numoju ranka: Nesvarbu, tiesiog užsimerk ir pasistenk prisiminti įvykį, kuris tave privertė pasijusti laimingą ir kuris tau buvo išties pats smagiausias. Ji vis dar abejingomis akimis žvelgė į mane, tačiau aš ją paraginau: Nagi!! Ji ilgokai galvojo ir su šypsena akyse tarė: Turbūt vienas iš smagiausių nuotykių, patirtų mokykloje, buvo mūsų klasės krikštynos. Sužinoję iš patikimų šaltinių, jog tądien antrokai yra pasirengę mus krikštyti, nusprendėme taip lengvai nepasiduoti ir parodyti, kad nebūsime taip lengvai vedžiojami už nosių. Taigi nubėgome į parduotuvę nupirkti miltų, grįžę visi juos išsidalinome ir susėdome laukti antrokų pasirodymo. Būtum mačiusi jų veidus, kai įžengus į klasę jų kareiviški kostiumai tapo balti ir visa patalpa skendėjo dideliame miltų debesyje. Antrokai neteko žado, jie atrodė lyg papudruoti Kalėdų seneliai, o mes visi gardžiai juokėmės! Manyčiau, jog tąkart ne antrokai pakrikštijo mus, o mes ‒ antrokus, ir netgi nušluostėme jiems nosis, nes tokio pasipriešinimo jie tikrai nesitikėjo. Žinoma, auklėtojos kabinetą teko tvarkyti ne vieną valandą, tačiau drąsiai galiu teigti: buvo verta!

2014-11-20

Kaip ir kiekvieną trečiadienį aš čia, informatikos kabinete, laukiu pamokos. Visi naršo po savo socialinius tinklus ar žiūri juokingus filmukus, o aš atkreipiu dėmesį į mokytoją, kuri atsainiai, lyg viena akimi tai darytų, internete skaito dienos naujienas. Nusprendžiau pasiteirauti, galbūt ji man turi ką papasakoti, kas jai įsiminė iš jos kasdienybės pastaruoju metu. Ji nusišypsojo gan dirbtinai, pagalvojo, giliai atsiduso ir tarė: Ech, na ką aš galiu pasakyti… Prieš kelias dienas jaučiausi labai įžeista bei nervinga, nes kažkoks mokinys sugriovė mano dienos darbą. Buvo trečia pamoka, ateinu į klasę jau suskambėjus abiem skambučiams, nes, kaip ir dauguma mokytojų, po dviejų pamokų einu vaišintis kava. Tik įėjusi į klasę išgirstu laviną pirmokų klausimų bei pasipiktinimo šūksnių, kodėl gi neveikia nei vienas kompiuteris. Iš pradžių nepatikėjau, nes retai pasitaiko, kad vienu metu „užlūžtų“ visi kompiuteriai, tačiau tai buvo tiesa. Likusių pamokų vesti nebegalėjau, nes visą laiką kartu su kitu mokytoju tvarkėme kompiuterius. Nesuprantu, atrodo, gimnazija, gimnazistai, bet elgiasi lyg darželinukai. Kas per mada gadinti svetimą inventorių… Laimė, užkodavome kai kurias sistemas ir daugiau tokie atvejai neturėtų bepasikartoti.

 

2014-11-25

Surūgusi ir nervinga išeinu iš chemijos kabineto. Galvoje sukosi tik „alkanai, alkenai“, net galva ūžia nuo tų apibrėžimų. Sliūkinu nuleidusi galvą ir nepastebiu, kaip į mane įpuolė džiaugsmingai klykiančios dvi mergaičiukės.

Visos mano knygos ir užrašai pasklido aplink: „Gal žiūrėsit, kur einat??“ ‒ sušaukiau joms įkandin, tačiau atsisukusi pamačiau, kad jos padėjo man rinkti daiktus. Keistai nužvelgiau jas, jau maniau, kad tikrai bus pabėgusios. Pyktis kažkur lyg išgaravo, minutėlę palaukiau, kol baigs rinkti mano popierius, ir pakėliau akis į vieną iš moksleivių. Savo rankose jos laikė po mažą lapelį, negalėjau įžvelgti, kas ten parašyta, todėl paklausiau, kodėl taip garsiai rėkė. Mergaitės susižvalgė ir nusišypsojo viena kitai, o viena iš jų davė man lapelį. Tai buvo kontrolinis darbas, kuriame raudonu tušinuku buvo išgraviruota 10 + Tada šnekesnė prapliupo: Gavome tai abi. Bet tai ne paprastas dešimtukas. Tai iš fizikos kontrolinio darbo! Ir galime pasigirti, jog pirmą kartą per ketverius metus. Mano mama nepatikėjo. Turbūt namie tokia proga manęs lauks šventiniai pietūs. Gimnazistės juokėsi. Jų veiduose švytėjo laimė, mergaitės išgyveno euforiją.

Žinau tą jausmą… Ir man tas pats pernai buvo, ir taip pat su fizika! Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mažai kam lemta suprasti šį mokslą.

Užsisvajojau bežiūrėdama į nueinančias mergaites. Džiugu, kad tokie paprasti dalykai teikia žmonėms begalinę laimę.

Spalio savaitgalis. R. Šileikos nuotrauka
Spalio savaitgalis. R. Šileikos nuotrauka