Category Archives: Rezidencijų kūrybiniai aidai

Kūrėjų rezidencijos – namai, kuriuose gimsta tekstai.
2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė savaitę praleisti Anykščiuose, pasivaikščioti čia gyvenusių kūrėjų takais ir palikti savo rašto pėdsaką.

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Rezidencijų kūrybiniai aidai

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk

Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Apie Siauruko muziejų, drezinas, samdomus plėšikus ir malonumą būt sustabdytiems plėšikų – muzikantų. Patį stambiausią iš jų teko pažinti anksčiau, pedagogikos kursuose. Mokslas nėjo jam į galvą, bet užtat joj be perstojo gaudė muzika. Jis man regėjosi žmogum iš dainos, kurs esąs didžiai turtingās ir išmintingās. Prastom dienom ansai dėstė vaikams akordeono abėcėlę, o šventadieniais rubavojo ties Anykščių–Molėtų rubežium.

* * *

Sveikas ir tu tūls traukinių plėšike

užuot nešiojęs muškietą

tampais armoniką peršautom dumplėm

siauruką garvežį trrrr – sustabdote

kačigarui prikišę prie snukio naganą

ne naganą ir ne nagus o vamzdelius fleitos –

prašom išlipti – sukomanduojate –

damoms palikti karolius ten kur sėdite

džentelmenams – šiugždančius

ir porcigarus jei jie bent ko verti

raižyti graverio Gyvenimo tauriam metale

ir kaktose – nenusiminkit jums liks geriausia

plaukų sidabras ir dantų porcelianai

madmuazelės – palikit nėriniuotus apatinius

arba vėduokles – žiūrint su kuo lengviau

skirtis – skirtis nelengva bet jau

švilpukas praneša – metas

štai ir šiandien – šypso kaltai – prašom

pinigėlius jei ne – liksit įkaitais

tėtušėliams brangiems teks pasipurtyt

* * *

Apie lakūnus ir skraidymus Pesliuos man porino neprilygstamasai šių vietovių metraštininkas Vanagas. Šaltenis, Amerikos lakūnas, padovanojęs Lietuvai lėktuvą, tik pats nepanorėjęs likti čia, nes, musiet, nujautė raudonąjį marą atplūstant. Todėl ir išparpė atgal.  Kiton devynamarių  pusėn.

* * *

Į mūšį juk eina vieni seniai

sėdas plerpiančion kabinon

kyla aukštyn nuodėmingieji kyla

grįžta nudangėjusiais veidais

beveik vaikai

mes daiktus jųjų vėlei grąžinam

saugojimui patikėtus

nuo savųjų atskyrę

cedelius porcigarus ir mylimųjų

nuotraukas – šekit turėkitės

iki kito skrydžio

* * *

Apie tai, kaip pasiprašiau svečiuosna pas medalių meisterį Joną iš Žukų, ansai tiktai paklausė per telefono ragelius, ar kilimo raudono norim, kad  patiestų mums atvykstant. Sakiau, nereik, jeigu danieliams čia atklystantiems krituolių obuolių taip pat kilimo nieks nepatiesia. Apsikabinom broliškai, susikeitėm medaliais savo darbo.

 Kilimas

Kas buvo išnyks

kas nebuvo irgi išnyks

ką buvome gavę – atims

ko nebuvome – irgi surinks

supešios – sudės į maišą

užriš kanapinėm virvėm

 

paties smilgų kilimą

raudonų kirminų kilimą

kojos bijos žengt pirmąjį žingsnį

kojos drebės ir po antrojo

 

paties skrandą irgi nuvilks – paties

einantiems po kojom kai pasidengs kilimas

kilimas pintas iš gyvų kirminų

raudonais sliekais kaišytas

* * *

Vienišas vilkas Mikieriuos

Kelias vis kitas

sukasi ratas ratu

žiūrėk – žuvys

tokioj rūškanoj gelmėj

o randa viena kitą

veizėk – žvėrys

bet prasilenkia miško laukymėj

viens kito dantim neužgriebę

neužkabinę

 

Auksė – nutilusi alto giesmė

dėl jos guliausi dėl jos kėliausi

mane rasit Mikieriuose

žiūrėk – žuvys randa viena kitą

nepermaldaujamoj gelmėj

žiūrėk miško taurūs danieliai

sueina į mano sodą

ragauja krituolių rūgšties

tai kaip jūs nerasit?

 

* * *

Lankiau Didžiulių sodybą ir ant kalnelio – atokiai nuo šurmulių – laisvamanių kapus. Didžiulienė – Žmona, atsikandusi žmonystės prievolių, panoro gulėt nuo savo žemiško vyro kuo atokiau. Grežionėlių kaimas, Nagaubšis – raistas greta Grežionėlių. Parašiau eilėraštį iš epitafijų.

* * *

Tai ką – jau ir tavo draugai

lenda gyventi į medį į akmenis?

ančkapiuose vardai ir epitafijos:

ir aš gyvenau Arkadijoj

po mūsų nebebus mūsų

į Tavo rankas Viešpatie atiduodu

savo gyvatą o kūną sliekams Nagaubšy

prilenkei mane netikėtai rugpjūti

čia gul Galijotas kuriam

nebuvo lygių nei grumtynėse

nei užstalėj

o šitas buvo stiprus kitkame

jo tai tikrai gedėjo

trumpai bet karštai

motociklas – mirties gizelis

barzdaskutys lai patvirtins

dar ir potam šeriuoja

ar čia tu Jorikai?

turbūt mano sesuo buvai

praeitam gyvenime liūdnoji gegute

broliu buvau – kukuoja tik patinėliai

pagonys kokie vis dėl to mes

pa-go-nys

būdavojamės sau namelius

į akmenį – medį – gojų

* * *

Taupūs lokiai ir vilkai šiais laikais

į Anykščių kalnus bei lomeles

nebeužklysta

matyt taupo pinigus ir nagus

kas be ko plunksnų plėšymui

ir kamšalams į pagalves kimšti

nieko neištaupysi – nebvark

kas turėjo praeiti – praėjo

kas neturėjo praeiti – pats žinai –

irgi praeis

 

Rūpesniai

 

Jei dideliai rūpinies

knygose – abrozduose

ir metalo graviūrose

Dangaus Viešpats tave atleidžia

nuo menkesnių – žemiškų rūpesnių

 

rūpesnys

rūpesniai kaip pesliai

sėdi medžiuose – žiūri į tą

šokį po kartuvėmis

į tą maskatavimą mūsų

nešvankų – juokiasi krankliai

vieno snape – rankelė

 

rankelė su žiedu

parnešta maitvanagio

Juškos užtėmyta iš kažkurio

švedų karo ir užrašyta

kaži kuri mergelė

buvo žiedelį davus

su nezgrebna graverio įrėža:

aš – tu – mudu du kaip lašai

Viešpaties rankose – lauksiu

poroj vietų kaltelis prasprūdęs

brėžį per žiedą – gyvenimą

kaltai nubrėžęs lyg abejonę

lyg atsiprašymą

lyg veltui

 

* * *

Tebus medaly įrašas:

Gyvenimas – karalių moneta

Sena – Baisi – Šventa

Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

Kontrimavičiaus nuotraukoje – įvykęs ir jau nebepakartojamas Gvido Latako ir jo bičiulio medalių meistro Jono Žuko paskutinis susitikimas Mikieriuose. 2019-ųjų lapkritį Jonas tyliai išėjo pasimatyti su savo Aukse…

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais...
T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais…

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk-

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.

* * *

Lietus ir vėjas

myli vienas kitą

nutyli

nes per daug jau myli

o aš šventoriuje prie akmenų

koplyčių – stacijų

bandau atskirti gaudesius

ir virpesius Anykščių žemės

bei dangaus – penkiolika koplyčių

Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio

virpesius – pirma nupjautus

išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų

veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų

mazgymąsi

* * *

Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.

Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:

* * *

Viens vokietukas akis unspaudęs

kitas galvą plyštančią globia

trečiasai parklupęs stveriasi už skydo

nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio

tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai

netikėtai užklupti nebžino ką

nei su savim nei su kapo duobe

daryti kai saugoti jau nebėra ko

kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?

XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų

liturgijoj nenumatyta?

* * *

Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.

* * *

Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.

Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:

 

Tvirtovė

 

Kai užeisi kada

į mano spyglių tvirtovę

tave pasitiks vilkai

iš kalkių ir plytų šamoto

kuomet tu užeisi paporinsiu

kad žmonės tai salos

laukiančios laivo burės

nors Bobas Marlinis kiteip

dainavo apie moteris

atseit: kai moterų nėr

ir verkti nebėr ko

jos visu kuom kaltos

dėl vyro širdies sugrudimo

ir dar jis dainuoja apie

telefono būdelę ir būdelėje

skambinančią už paskutinį žetoną

į mano kontorą: būkit geri

pakvieskite jį

ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:

dovanok – tu per geras

aš vėjavaikė – išlekiu ten

kur atminties nėra tik šiandiena

ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia

suprantu – pasirinkai Džonį

turtingojo anglo sūnėną

beždžionę iš Haufo pasakų

išmokytą šokti ir keletą žodžių

laužomų šakelių kalba – okey

a car sėsk mergužėle – važiuojam

atiduok savo garbanas vėjui

tavo valia – pasakysiu neskambink

rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj

kur įėjimą saugos vilkai

o langai tebesaugo saulėlydžius

 

Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.

* * *

Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.

 

Karklo lazdų žalnieriai

 

Zgrebnas peiliuks

kriaunos pačios krenta į saują

drožiu karklo vytes

padirbinsiu dešimts kareivių

teisybė – be rankų ale veidai

išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio

baltąjį kūną – darbuokis toliau

sagos munduro skersi brūkšniai

ir snukiai nuožmieji lyg dainą

dainuotų lyg prakeiksmus laidytų

pateisina rankas – teisingiau –

kaip tik tų rankų neturėjimą

dešimt kazokų dariusių kratą

Antaniuk prisirašei davaliai

važiuodams Petreburkan

jei nori būt kunigu baik

su meilėm ir rašymais

nukirsk žydinčią šaką

vėjui palik dainą

 

* * *

Ach patinka man tas neprisimenu

aš apie vandenį o tu apie malūną

vandenis stabdantį

ašai apie vilkus o tu apie bites

vilko ausy namus subūdavojusias

tai ar ten aš tose eilutėse?

prigludusi prie staktos?

besiklausanti?

išnykti tenka kad galėtum rastis

o skaičiai dar aiškiau nei raidės

* * *

Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:

 

Rašytojas pragare

Tam prakeiktam išdavikų ir

brolžudžių sopulių rate

stena senas rašytojas:

– Gerbiamas kipše kodėl

nesiliaujate taip pleškinęs?

žiūrėk – netgi tam kursai

tėvą motiną nugalabijo – netgi tam

per laiką nuėmėt kiek karščio

o jau man anei trupinio

neatleidžiat

bent atsiųstumėt sūnų

manąjį rūpesčių dar nemačiusį

kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon

ir sekundei atleistų – nuimtų tą

pragaro tvoskesį

– Sėdėk ir smirdėk – susna

tavo knygas tebeskaito

ir vis iš naujo perleidžia

ten – žemėje

nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –

juodą išverst baltu

 

* * *

 

Per juodą ištverti baltą.

Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:

Takus mano išvartė, padarė,

Jog man nieks nebesiseka…

* * *

Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.

Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.

Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…

 

* * *

Šventasis Rokas pjūties pabaiga

ruduo krapnoja tau į nugarą

įsitaisyki šunį – meilės nebėra

gyventi reikia sau mielų daiktų

pavėsyje

 

– Jūs veterinaras?

– taip – tai yra ne –

verčiuosi žmonių gydymu

esu šundaktaris pagal pašaukimą

užkalbu ligas

o prie gyvūnų nekišu nagų

jie nesupranta pasakų

užukalbėjimų prieš miegą

jiems žodžiai – vėjas

 

gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų

gyventi sau mielų daiktų

šešėlyje

* * *

  1. Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:

 

Kaimynai

Joju vytiniu kumelę raginu

pas taip vadinamus kaimynus

šunkara Vacekas buvęs geriausias

draugas svajoklis drugelis plasnojąs

ir kairuolis mėgėjas politikas

suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius

kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus

buvo pasmerktas bankrotui jau

nuo pirmojo numerio

ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis

pliaukšdamas niekus apie laikinas

nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius

pavyduolius jo talentui skleistis

įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo

ją į savo palaikį ūkį dvareliu

vadinamą dėl lenkiškos panaberijos

kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu

už prabirbintus pinigus

už seserį prisuoktom prigiedotom ausim

užuojautą palaikiusią meile

tam niekperzai nususėliui

o dar jį kadais vadinau draugu

maniau prablaivės galva

laikas atsijos fantazijų pelus

nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu

vytiniu – nieko turbūt neskelsiu

sesei sakysiu – braukiam namo

nieko aš jai nepasakysiu

jos lūpos virpės – bandys

pridengti apsivylimą – seserie

braukiam namo – motina kaip

atgulė lovon su žielauna suknia

tau pabėgus pas tą kliunkį

patalais apsiklojo tai teip ir nekelia

veizi dangun – į lubas

kurios užustoja Dievą

nieko nebsako – nebkelia

tik sūnau parsivežk seserį

parvežk man dukterį iš tos

cicilikų peklos tarp Tėve mūs

maldų šnabždesių įverpia

 

Aldona Ruseckaitė. Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, vieną 2019-ųjų rugpjūčio savaitę gyvenusi Anykščiuose, buvo tarp paskutiniųjų ciklo rezidentų. Viešnia klaidžiojo Anykščių miesto ir apylinkių literatūriniais takais, kartais – net ir basa, lietui lyjant Bronės Buivydaitės sodyboje. Rašytoja atidžiai žvalgėsi ne tik po Muziejaus erdves, bet ir po kitas Anykščių krašto literatūrines vietas. Aplankiusi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose, bendraudama su muziejininku Vytautu Bagdonu, viešnia stebėjosi informacijos ir autentiškų eksponatų gausa senojoje mokykloje, mėgavosi retai kur matomomis Vaižganto nuotraukomis

Ruseckaitės įspūdžių fragmentas ataidi iš vasaros literatūrinės rezidencijos Anykščiuose.

Tautvydas Kontrimavičius

 Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Aldona Ruseckaitė

Visi nusprendė į gimtą kraštą susirinkti, susėsti Žukausko pievoj ant vasaros vėjo,

kad galėtų visa gerai pamatyti, kas dar čia gyvena, ką saugo, kas švyti.

Ir paminklai iš vietų savų pajudėjo, drąsiai vienas prie kito skubėjo,

netolimas kelias jiems susieiti, kad tik pavyktų ant plento mašinų išvengti…

Kai mėnulio pilnatis žvelgė į Šventąją upę, kai paslaptinga šviesa visą žemę apsupo,

rinktis pradėjo, pasilabino, apsikabino, Biliūnas atsiprašė, kad džiova jį kankina,

gal per daug arti jis nelįsiąs, neįkyrėsiąs, tačiau Vienuolis tarsi plevėsa

numojo ranka – baiki, Jonai, baugintis, mums jau niekas negali pakenkti,

geriau pasigrožėkime, kaip teka Šventoji, kiek maurų ir šaknų joje prilapoję…

Ak, sako Jonas „kaip brangūs man tie kloniai numylėti, / Šventoja upė ir aplink miškai, /

Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, / Kur mano metai pralėkė saulėti…“

Tas sodžius, Jonai, tebestovi, didžiulis kiemas, obelys ir antaniniai obuoliai,

ir žydi ten našlaitės, pinavijos, namų sargai tau mylimų lelijų prisodina,

o mokiniai kūrybą skaito, pamena katytę, Brisiaus galą, rašei liūdnai ir liūdnas pats buvai,

bet šiandien tave myli, gerbia, net nežinai, jog klasiku tapai…

Aš klasikas? Taip, nežinau, tiktai džiaugiuosi amžinybės padėtim,

kad pakasėt mane ant aukšto kalno, matau Šilelį, upę ir gimtinės sodžių…

O kurgi Baranauskas, tas didis milžinas iš Anykščių kraštų – teiraujasi nerimstantis Biliūnas:

„Pas mus labai jau greitai dygsta visokie poetai – romanistai, apsakinėtojaiir dramaturgai“,

norėčiau tikro klasiko paklausti:

„Ar taip gerai, kad tų rašytojų pas mus be krašto ir be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža.“

Ša – tyliau, raminasi Vienuolis, jo neprikelkim, prisnūdo Vyskupas Klėtelėj,

jis po kelionės pailsėti turi – iš pat Seinų arkliais parkako į Anykščius, mašiną siūlėm,

ne, ne – visokių variklių paniškai Antanas bijo. Tegul pamiega, muziejininkai ramybę saugo.

Šnibždėtis net neleidžia. Vėliau turėsit laiko pakalbėti, Jonai, vėliau, juk tam ir susirinksim…

Tačiau Biliūnas tylutėliai liūdnu balsu užtraukia

„Sudiev, Lietuva! / Man linksma buvo / Gyvent tavoj šalelėj

Širdy man skaudu ir graudu / Svetimon važiuojant…”

Šie Baranausko žodžiai mane į Zakopanę išlydėjo, nors jam tiktai Šilelis terūpėjo…

Su gyvu nesikalbėjau niekada – apgailestauja jaunasis klasikas Biliūnas, gaila…

 

Bet jau pakalnėn leidžias Baranauskas, su vyskupo rūbu lyg nepažįstamas visai,

tačiau pirmiausia ranką spaudžia jis Žukauskui ir sako – dėkui, kad Klėtelę įtaisei,

tai pailsėjau aš ten maloniausiai ir net jaunystę prisiminiau gražiai. O grįžtant naktį

per miškus labiausiai sujaudino, jog „taip tyku, ‒ kad girdi, kaip jaunas lapas arba

žiedelis ant šakelių kraunas; kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta…“ Ir Šilelis ataugęs,

„kažin kodėl senobėj visiškai išskintas…“ Bet palieku jus šnekučiuotis.

Keliausiu Siauruku pavažinėti, paskui į Lajų taką užsikelti, apylinkes, Puntuką apžiūrėti.

O tu, Tamsta Antanai, gražų namą pasistatei, muziejininkams džiaugsmo pridarei jį prižiūrėt,

labai gerai, kad ir Klėtelę jie pasaugo, apgobė ją gaubtu kaip didį turtą,

kad praeitį lietuviams ji atkurtų…

Ak, vyskupe, „nėra ribų gyvenimui pažinti, kartais ilgai ilgai nesuvoki žmogaus…“

nuolankiai prisipažįsta jam Vienuolis.

Matau dar vienas klasikas atėjęs? Girdėjau aš apie Biliūną Joną, graži proza,

ko nedrįsti, jaunuoli, čia prieiti, nespausiu rankos stipriai, taupyk jėgas,

gyvenime jų daugel reikia… Nors tu jaunystėj palikai šią žemę lyg būtum „Liūdną pasaką“ išpildęs. Išeini pėsčias į Niūronis? Galiu paskolinti tau arklius ir karietą, nuvežtų į tą brangią vietą…

Tyli, keliauji pėsčias, tai gerai, dar paklausyki „Kas ten šlama? Kas ten treška? Kas ten taukši?

Kas mekena… O ir kvėpavimas … sakais pušelių“ priduos sveikatos … Palinki Jonui Baranauskas.

Kai pasirodys Vaižgantas kiek pavėlavęs, tegul palaukia čia manęs, po miestą pabėgioja, juk nestovės

jis vietoje kaip stulpas, jo būdas toks judrus kaip vėjo – nurodo vyskupas ir ruošiasi į kelią.

Beje, dar aplankysiu Didžiulienę- Žmoną, pažįstami, buvau dažnai aš svečias josios namuose,

ir skatinau vis imtis plunksnos, tad pažiūrėsiu, ką įdomaus ji tautai sugalvojo… Jai teko daug pavojų.

Ir šeimininkas Stanislovas pažįstamas gerai, gal turtų jiems privilko aitvarai…

Jau Baranauskas skuba Pašventąja, pulkai krykuolių ančių lydi jį, jo violetas blėsta laiko juostoj,

Žukausko akys ašarom sudrėkę… Toks graudulys, kad dėdę jis retai temato – praėjo šitiek metų…

 

Švento Mato bažnyčios varpai užliejo miestą, lyg mišios jau seniai turėjo pasibaigti,

bet niekas neateina, nesirodo…

Tiktai Šventoji lyg nuotaka linksma su nuometu vis klega, pursluoja, nesustoja.

Vienuolis šeimininkas jau ir pasimetęs – tai kur kiti svečiai, juk atkeliauti metas…

Jis irgi nori daug ką pasakyti, kas „šiandien drąsina mane rašyti, ir aš rašau. Neapsvaigstu giriamas

ir nenusimenu peikiamas.“ Ir dar visokių daug dvejonių sūkuriuoja galvoje…

Bet šiandien jis svečiams yr atsidavęs.

Nes ieškant personažų, reikia „į kiekvieną žmogų tiriamai žiūrėti…“

 

Staiga išsprūsta iš bažnyčios minia skarelių ir juodų kostiumų, jie šurmuliuoja, klega,

bet visi pro šalį. Tačiau tolumoje prie tilto matyti Vaižganto pražilusi galva,

kažką jis sunkiai neša, o tilto vidury sustoja, kažkam dar rankomis pamoja, dar susišūkauja

tai sveikas, panie! Su juo ir moteris visai jaunutė, kol kas sunku ir įžiūrėti kas jinai…

Galop jau kopia į kalnelį, Tumas neša pintinę pilną rausvašonių obuolių, o šalia juk mokytoja Buivydaitė, ji ir rašytoja tikra, slapyvardžiu gražiu – Tyrų Dukra.

Užtrukome, kvepsėdamas prabyla Tumas, bažnyčioje dar „muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nesukelia; tauta gera, kuri giedanti, dainuojanti yra.“ O štai ir obuoliai – iš Buivydaitės sodo.

Dar spėjome ir Tamstoms jų parinkti. O kur kiti? Ketino susirinkti? Palaukti prašė?

Kad ir aš to laiko nelabai turiu.

Bet Tamsta juk esi paskelbęs: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.

O ne, Vienuoli, čia mano Mykoliukas pasiskelbė! O aš kartoju: „Eik į bitę, žiūrėk, kokia darbšti…“

Užkąskim po Mišių, susėskim ant pievelės, ir Bronė kokį žodį pasakys.

Vienuolis krūpteli, paskui prisipažįsta – sena jau mudviejų su Bronele draugystė,

mes vakarais paklaidžiojam laukais ir pamiškėm, ir mylimos Šventosios pakraštėliais…

Bronė pašoka nuo pievelės. Ar girdit? „Šešėliai fleitom groja – trumputės gaidos, žemos.

Saulėlydžiai liepsnoja… Saldus nasturtos kvapas gyvent ramiai neduoda…

Šešėliai kaip ožiukai po pievas šokinėja…“

Vyrai abu nutilę, nugrimzdę į mintis, ir ką čia atsakyti į moterų jautrumą…

Jau Tumas palėčiukais atsistoja, lyg tolsta, lyg atsiriboja.

Mūsų širdys savaime linksta mylėti, Kas gera ir gražu.“

Gyvenkite jūs čia visi laimingi, patrauksiu jau Malaišių kryptimi.

Aš gimines labai mylėjau ir kiek galėdamas padėjau, keliausiu link namų jų aplankyti,

pavyks gal gerą žodį pasakyti arba pamokysiu juos paprastai:

būkit „ramūs, sveiki ir pavalgę, miegokite stipriai, į užsienius nebesiveržkite.

Tai gal ir laimingi būsite, jei tuo laimė matuojama…“

Ir Vaižgantas nutolsta jau staiga, lyg būtų kaip nutrūkusi styga.

Skvernais nukvėdylavo, nieko nepasakė, ar grįš čionai dar pakalbėti su kitais,

ar rūpi jam labiau gimtinės reikalai?..

Ir Bronė štai pakyla nuo žolės, nubraukia nuo sijono smilgų kotelius, ji žiūri į Žukauską,

sako – jau laikas man į pamokas seniai, bus išsiskirstę mano mokiniai.

Blaškaus, klajoju su vargais kartu – brenda mano laimė rudeniu giliu…

O aš, mielas Dieve, nieko negaliu!…”

Apsisuka, nueina ji per tiltą, vėl suskamba bažnyčioje varpai – nieks pasakyt negali vakaras ar rytas,

Vienuolis ima dar aplink dairytis, jau rodos niekas šiandien neateis, jau laikas grįžt į amžinybės rūką…

 

Bet čiūkšteli aštriai kažkas: o atsigręžęs mato juodą „Volgą“ – kas čia dabar be jokio vargo

taip įsliuogė į jo valdas, lyg nekviestas, nežinomas, tai kas? Jau iš kitų laikų atrodo…

Staiga pažįsta – išlipa Baltušis, mojuoja iš toli, jis šaukia: „Klasikų skaitymas primena man

darbą, kartais nelabai lengvą.“ Tai ir skaitau, Vienuoli, tavo darbus, pasisakyti turėsiu

per Tamstos Jubiliejų, prezidiume sėdėsiu tarp kitų. O savo stalą jau visai apleidau:

„rašyti reikia juk kasdien. Be šito praleista diena yra šuolis atgal…“

Palauk, Vienuoli, noriu pakalbėti, paklausti, kada rašyt pradėjai, kada baigei,

kokie sunkumai kankino tavo šviesią dūšią? Juk mudu lyg iš vieno krašto…

Tačiau Žukauskas skuba jau užsidaryti, tik tarsteli muziejininkams įsakmiai –

praneškite Baltušiui – gyvų nebuvom kvietę…

O aš „Pradėjau rašyti daugiau dėl garbės! Taip, dėl garbės!” Jam pasakykit.

 

Ir niekas čia negrįš, nors ir žadėjo. Neturi laiko. Gesinkite šviesas. Patikrinkite užraktus.

Paminklai tesugrįžta į vietas. Tegul vėl nusistovi čia ramybė, kuri labiausiai reikalinga.