Category Archives: Rezidencijų kūrybiniai aidai

Kūrėjų rezidencijos – namai, kuriuose gimsta tekstai.
2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė savaitę praleisti Anykščiuose, pasivaikščioti čia gyvenusių kūrėjų takais ir palikti savo rašto pėdsaką.

RIČARDO ŠILEIKOS ATVIRLAIŠKIŲ SMĖLIS

Kontrimavičiaus nuotraukoje – atvirlaiškių pašnekovai Muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir rašytojas Ričardas Šileika, Antanui Baranauskui nebyliai klausantis.
Kontrimavičiaus nuotraukoje – atvirlaiškių pašnekovai Muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir rašytojas Ričardas Šileika, Antanui Baranauskui nebyliai klausantis.

RIČARDO ŠILEIKOS ATVIRLAIŠKIŲ SMĖLIS

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Pirmąją 2019-ųjų rugpjūčio savaitę į rezidentų gretas įsi(p)rašė iš Vilniaus atvykęs rašytojas ir fotografas Ričardas Šileika. Įžvalgusis menininkas dairėsi ten, kur miesto svečio žvilgsnis dažniausiai neįlenda, fotografavo tas vietas, kurios dažniau praslysta nepastebėtos.

Tą savaitę, praleistą literatūros krašte, jam primena išklausytos ar senuose laiškuose išskaitytos Anykščių istorijos, sutiktų anykštėnų ištarti žodžiai ir, žinoma, maišelis smėlio, pasisemto iš rašytojo Rimanto Vanago gimtųjų Peslių. Anykščiuose ant savo nuotraukų jis parašė ir bičiuliams išsiuntė pirmuosius rezidencinius atvirlaiškius kaip savito kūrybos žanro kūrinius…

Tokiais pačiais atvirlaiškiais visą pusmetį menininkas rezonuoja, kaskart atsiųsdamas juos į Muziejų it berdamas į Muziejaus fondus smėlio smiltis. Panašias, bet vis kitokias, unikalias ir pajuntamas tik tokia forma, kokia jos ir nubyra, – autentiškais atvirlaiškių vaizdais.

Tautvydas Kontrimavičius

1av-Priešpilnis

1rev

2av-Biblioteka

2rev

3av-Buivydaitė

 

3rev

4av-Anykšta

4rev

5av-Vienuolis

5rev

6av-Bažnyčia

6rev

7av-Siaurukas

7rev

8av-Veranda

8rev

9av-Tiltas

9rev

10av-Stogas

 

10rev

11av-gėliadaržis

11rev

12av-Cerkvė

12rev

13av-Žuvys

13rev

14av-Iš bokšto

14rev

15av-Dvarelis

15rev

 

16av-Šventoji

16rev

 

17av-Parduotuvė

17rev

 

18av-Turgavietė

18rev

 

19av-Kiemas

19rev

20av-Muziejuje

20rev

 

Gintarė Adomaitytė. Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją

A. Vienuolis klausosi kūrybinių rezidencijų aidų. Neringos Dangvydės nuotrauka
A. Vienuolis klausosi kūrybinių rezidencijų aidų. Neringos Dangvydės nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams. 2017 m. birželio 19–25 dienomis Anykščiuose gyvenusi rašytoja Gintarė Adomaitytė paskelbė ciklo startą ir pramynė pirmuosius takus, kuriais vėliau klajojo ir daugiau Lietuvos rašytojų sąjungos narių.

„Pagal pavardę man jau įprasta būti sąrašo pradžioje, tad ir kvietimas pirmajai patirti vasarą Anykščiuose nenustebino“, – tuomet kalbėjo literatūrinių rezidencijų tradiciją pradėjusi rašytoja. Savarankiškai skirsčiusi savo laiką, per savaitę ji spėjo apsilankyti visose Muziejaus ekspozicijose, susitiko ir bendravo su anykštėnais, stebėjo į Anykščius atvykstančių turistų nuotaikas ir tyliai savo užrašuose fiksavo jai netikėtus atradimus.

-tk

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukoje – pirmoji Muziejaus vartus kaip reziduojanti rašytoja 2017-ųjų vasarą pravėrusi Gintarė Adomaitytė.
Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukoje – pirmoji Muziejaus vartus kaip reziduojanti rašytoja 2017-ųjų vasarą pravėrusi Gintarė Adomaitytė.

Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją

Tą ketvirtadienio rytą radijo imtuvą įsijungiau akimirkai, beveik keldama koją iš namų. Radijas pranešė, kad iš namų eiti nereikėtų, nebent reikalai labai svarbūs. Į Lietuvą keliauja liūtys, vėtros ir griausmai. Žinių pranešėja tarė kitą žodį: škvalas, bet audra gražiau ir suprantamiau.

Mano reikalai iš tiesų buvo svarbūs. Pažadėjau Anykščiams dalyvauti sambūryje Bronės Buivydaitės muziejuje, sode šalia jos žaliojo namo, dažniau nameliu vadinamu. Deminutyvus galime mėgti arba nekęsti, tačiau kai kalbame apie rašytoją Buivydaitę, jie neišvengiami: tai tikrai ir namelis, ir sodelis.

Kryptis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kryptis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Pirmadienį grįžau iš Anykščių, praleidusi ten visą savaitę. Ketvirtadienį keliauju vėl. Esu skolinga gražiausia šio žodžio prasme. Iš anykštėnų gavau dovaną: 2017-ųjų metų rašytojos rezidenciją. Jos neprašiau. Nustebau, kai paskambino Antanas Verbickas (Antano Baranausko ir Antano Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus direktorius) ir pakvietė tapti pirmąja jų projekto rezidente. Savaitę gyvenau „Puntuko“ viešbutyje, jo kavinėje mane sočiai ir gardžiai maitino.

Kvietimas į Anykščius atskriejo pačiu laiku. Galėčiau priraudoti „škvalą“ ašarų, pasakodama, kiek projektų tais metais nuoširdžiai parašiau, ko norėjau ir kaip svajojau apie įdomius įvykius Ignalinoje. Nepavyko. Man – sausros metai. Nors Lietuvoje – liūčių sezonas. Anykščių rezidencija – lyg ir paguoda. Galiu lankytis muziejuose kiek panorėsiu ir kada panorėsiu.

Tai ir lankiausi. Arklio muziejuje, lydima Egidijaus Musteikio, ėjau man svarbias pamokas. Rūpėjo tais metais domėtis arkliais… Jono Biliūno muziejuje tykiai rymojau verandoje, klausiausi, kaip Alma Ambraškaitė pasakoja iš Žagarės atvykusiems paaugliams apie Brisių. Ir ne tik apie jį… Neįtikėtina: ji pasakoja gal tūkstantąjį kartą, o taip jautriai, savaip. Regėjau, kaip viena paauglė išbėga į kiemą atsiliepti mobiliuoju, trumpai pakalbėjusi skuodžia atgal.

Kitą dieną – pas knygnešius Didžiulius, į Griežionėles, dar kitą – klajoju viena po Antano Vienuolio namą, žaliąją pilimi vadinamą, sėdžiu prie jo rašomojo stalo, atsargiai vartau „Literatūrą ir meną“, išleistą 1955 metais…

Ir paskambina man tą dieną anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, ir atlekia mojuodamas rankomis kaip sparnais, ir glaudžia mane po didžiuliu juodu skėčiu. Rodo man Anykščių namus, namelius ir kiemus, vedžioja siauromis gatvėmis, prikelia kadaise ten gyvenusius žmones. Kitą dieną vežasi į Peslius, jo gimtąjį kaimą, kuriame nė vienos sodybos nelikę, trečią keliaujame pas Puntuko brolį. Vijoleta Vanagienė (vardas būtent toks, kaip augalas vijoklis) mums aprodo visas pakelių pievų žoles ir gėles. Mes – tai Rimantas, jo anūkas Domantas ir aš.

Anykščių bokštai ir kaminai. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių bokštai ir kaminai. R. Šileikos nuotrauka

Vėlokais vakarais asketiškame „Puntuko“ viešbučio kambaryje atsėlina šioks toks ilgesys, gal tik jo šešėlis. Man, Ignalinos ramybės išpaikintai, net ir Anykščiai per daug dunda, triukšmauja. Stinga namų: rašomojo stalo, jaukios šviesos, kėdės. Gavau privilegiją sėdėti kiek noriu klasikų kėdėse, bet ar ką nors jose įsitaisiusi parašyčiau?

Pėdindama palei Šventąją prieš srovę ir pasroviui, dėliojau mintyse esė apie kėdę – rašytojo kėdę. Dabar jau žinau, kad ta esė tilptų į kelis sakinius.

Štai jie.

***

Kai apsigyvenome Ignalinoje, ilgėjausi senojo krėslo, likusio Vilniuje. Bet krėslas jau lūžta ir byra, jau visai nutriušo, jau greitai keliaus į baldų kapines, nusinešdamas šeimos legendas. Sureikšmintas buvo tas krėslas…

Pamenu, kaip prieš dešimtį metų ne krėslą, bet kitą antikvarinę kėdę sulaužė mano viešnia. Ji buvo ir tebėra lengvasvorė, gležna kaip pūkas. Tik pritūpė, o ta Vienos kėdė keberiokšt.

Ją pakeitė didžiuliame Žirmūnų prekybos centre įgytas krėslas. Nešėmės jį Šiaurės miestelio pakraščiu. Tiesą sakant, buvo kiek kitaip. Krėslą nešė Marius, o aš nešiau alų. Priėję kalvos pakraštį, ilsėjomės. Sėdėjome paeiliui ant to naujojo pirkinio, gurkšnojome alų, žvelgėme nuo Žirmūnų į Antakalnį kaip kokie karvedžiai – kitaip neįmanoma, juk iš Šiaurės miestelio.

Ignalinos namuose ilgokai rašiau sėdėdama ant paprastų paprasčiausios taburetės. Nuo to mano rašymai nei gerėjo, nei blogėjo. Bet apie kėdę svajojau. Savo kėdę. Neįtikėtina. Parduotuvės pilnos kėdžių, o manosios – nėra.

Ją radau aną vasarą, palydėjusi Marių į traukinį. Jis išvyko į Vilnių ilgam, o ji, ta kėdė, kantriai laukė manęs. Gaminta Ukrainoje, kainuojanti keliolika eurų, ryškiai raudonu apmušalu. Kai nešiausi ją kiemais, sutikau kaimynę Gabrielę, ką tik baigusią pirmą klasę. Ji pasakė: „Kokia graži kėdė. Jums labai tinka“. Patylėjusi pridūrė: „Prie jūsų šypsenos“.

Toje kėdėje jums apie kėdes ir pasakoju.

***

Mano rezidencija Anykščiuose prasidėjo pirmadienį. Po savaitės, ankstų pirmadienį, ji ir baigėsi. Štai kaip aš vykau iš Anykščių į namus.

Visų pirma nuvažiavau į Svėdasus. Iš Svėdasų į Uteną. Iš Utenos į Ignaliną. Tik kelios menkos valandos. Tik trys autobusai.

O ketvirtadienį? Kai vykau pas vaikystėje pamiltą rašytoją Bronę Buivydaitę? Į jos žalią namą ir gėlėtą sodą (namelį ir sodelį)?

Dabar jums pasakosiu apie laimę. Laimę nevairuoti. Arba baimę vairuoti automobilį. Arba apie tingėjimą mokytis vairuoti. Arba apie nuotykį, kuris leistas tik tiems, kurie pasirinko pėsčiųjų dalią.

Kaip jau minėjau rašinio pradžioje, iš Ignalinos namų išėjau audrotą dieną. Dar tik pusė valandos po aštuonių, o močiutės spėjo prisikrauti parduotuvėse pilnutėlius krepšius. Moterys stotyje kalbasi apie laidotuves – kaip brangiai jos kainuoja. „Dargi už paveikslą reikėjo mokėti penkiolika eurų. Bet koks gražus paveikslas buvo, koks gražus“.

Paveikslo gerbėjai padėjau į autobusą įnešti krepšį. Esu nemenka moteris, Ignalinos paežerėje ar Anykščių paupyje išbandanti visus lauko treniruoklius. Bet tas krepšys… Geriau jau smulkutėlę močiutę būčiau įkėlusi. Ji važiavo tik keliolika kilometrų, išlipo Dindų ir Kazokinės sankryžoje. Krepšį iškelti jai padėjo vyriokas, stambesnis net už mane. Nustėro ir jis. „Senelia daug valgo“, – nusijuokė močiutė. SeneLIA – ji kirčiavo trečią skiemenį.

Kas buvo toliau? O toliau kirtome upę, kurios vardas Šventė. Mažą upokšnį, beveik nematomą, o svarbų. Juk važiavau prie Šventosios, vykau į Bronės Buivydaitės tykią šventę.

Debesys tarp Ignalinos ir Švenčionių visada žemi, o tą šventišką dieną jie šliaužė ir visai pažemiui, atrodė man, kad grįžtu į ledynų laikmetį. Beveik valandą Švenčionių stoties pastogėje mes, keli keleiviai, laukėme kito autobuso – į Uteną. Jo atvykimą paskelbė Perkūnas. O jau tuomet per kaimus kaimelius, taškydami balas, beveik plaukdami, sustojome Saldutiškyje – miestelyje, kurį regėjau pirmą kartą. Vairuotojas stotelėje gardžiai rūkė, o man atrodė, kad tas Saldutiškis ir tikrai panašus į saldainį. Į ledinuką (arba bambonkę), kiek aptirpusį kišenėje, prilipusiu spalvotu popierėliu, bet dėl to tik gardesnį.

Ką veikti keleiviui Utenoje? Viską! Kava stoties automate pigi, čia pat – prekybos centrai. Klaidžiojau tarp milijono prekių džiūgaudama: visko tik daug, bet nereikia man nei to, nei ano, nei kito. Gal tik kaliošai būtų pravertę. Dabar jau Utenos malonių esu radusi ir daugiau. Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteką netoli stoties, o bibliotekos pašonėje – jaukią kavinukę. Galima spėti įbristi į Dauniškio ežerą, tų ežerų man niekada nebus per daug. Bet tik ne 2017-ųjų metų birželio 29-ąją. Interneto šaltiniai ją vadina stichinio meteorologinio reiškinio diena.

Į Svėdasus vykau autobusu Utena–Šiauliai. Jo vairuotojas kalbėjo šiaulietiškai, kaip iš Rimo Kmitos populiariosios knygos. Parduodamas bilietus jis (ne Kmita, o vairuotojas) žadėjo, kad tai loterijos bilietai; jei kas nelaimės, tai vairuotojas nekaltas.

Svėdasai, kad žinotumėte, yra tikras transporto mazgas. Daugybė autobusų juose susitinka ir išsiskiria. Galima nuvykti į Vilnių, galima ir į Klaipėdą.

Man rūpėjo Anykščiai. Perkūnas trankėsi, lietus pliaupė, oras vėso. Kas buvo ji, ta lauko stotelėje šmėstelėjusi moteris? Kodėl iki šiol graužiuosi, kad neištiesiau jai kelių prašytų eurų? Ar tikrai jai tą dieną rūpėjo nuvykti į Panevėžį, į giminaitės laidotuves?

„Nesiparinkite, ponia, – draugiškai guodė moteris. – Rasiu aš tų pinigų, rasiu“.

Ir nulingavo į Svėdasus, prieš tai man papasakojusi įdomiausią savo gyvenimo istoriją. Jos kaime į tvartus ateina keisti žvėrys. Kaimas nežinojo, kas jie, tik ji viena atpažino. Barsukai!

Jei kam rūpi, ką aš veikiau likusi viena Svėdasų stotelėje po šiokiu tokiu stogu, tai atsakysiu: šokau. Trypinėjau sau viena Vienos valsą, o paskiau ir anglišką, kol atvyko autobusas Rokiškis–Kaunas. Daili jauna vairuotoja pagaliau nugabeno mane į Anykščius. Į miestą, kuris patenka į mano mylimų vietų penketuką. Jei paisyčiau abėcėlės, tai juos rikiuočiau taip: Anykščiai, Ignalina, Kaunas, Vilnius. Penktojo miesto dar neradau, nors beveik įsivaizduoju, kur ir koks jis galėtų būti. Galbūt jis pats ras mane.

***

Vaikystės saldainių dėžutė B. Buivydaitės namuose. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vaikystės saldainių dėžutė B. Buivydaitės namuose. Neringos Dangvydės nuotrauka

Apie rašytoją Bronę Buivydaitę pasakoju dažnai ir daug. „Šiaurės Atėnuose“, svetainėje www.menobangos.lt, knygoje „Sparnuotos iškabos“, paskaitose, seminaruose mokytojams.

Anykščiuose, rašytojos sodelyje, tą pavakarę (lietūs tuomet nurimo, liūtys ilsėjosi…) kalbėjausi su žmonėmis, kurie mano rašymus jau skaitę. Ką ten mano rašymai… Tai jie, Anykščių žmonės, o ne aš apie Buivydaitę gali papasakoti kur kas daugiau ir įdomiau.

Nuo ko ir kaip pradėjau kalbėti?

Pradėjau nuo 1917 metų. Kai Bronė Buivydaitė kartu su kitais pabėgėliais mokėsi Voronežo gimnazijoje. Rimti šaltiniai liudija, kad to meto ir tos vietos gimnazistės vilkėjo tamsiai raudonas suknias, juodas prijuostes, puošėsi baltomis apykaklėmis. Mergaičių ir berniukų gimnazijose mokytojavo Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Matyt, jie „kalti“, kad Buivydaitė drįso publikuoti savo eiles. Tyrų Duktė – taip ji pasirašė poezijos knygą. Pirmoji Lietuvos poetė.

Tyrų Duktė "Vasaros šnekos". Neringos Dangvydės nuotrauka
Tyrų Duktė “Vasaros šnekos”. Neringos Dangvydės nuotrauka

Bet svarbiausia, svarbiausia…

Svarbiausia man visada buvo ir liks vaikystės knyga – Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“. Ir begalė tolyn nulekiančių interpretacijų, tūkstančiai temų ir dar viena: nuo septynmylių pasakos batų – iki Pelenės pamesto batelio, nuo fėjų krištolinės rasos kurpaičių – iki mūsiškių basakojų laumių, nuo kurpiaus sūnaus Hanso Christiano Anderseno žiauriausios visų laikų pasakos „Raudoni batukai“ iki Petro Cvirkos skausmingų „Kurpių“.

Bronės Buvydaitės rašomoji mašinėlė ir svarbiosios knygos. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bronės Buvydaitės rašomoji mašinėlė ir svarbiosios knygos. Neringos Dangvydės nuotrauka

Į „Auksinio batelio“ kuo plačiausią skalę telpu ir aš. Pamenu, kaip padėjau prie konteinerio paskutinius savo aukštakulnius: itališkus, slopiai mėlynus, visų batų klasiką. Pasakiau jiems: „Jūs savo puotą jau atšokote“. Nutylėdama, kad gyvenimo puotą atšokau aš.

„Sudie, jaunyste“ – taip vadinosi batai, apie kuriuos studijų metais net svajojome. Jie tiko hipių kultūrai, po jais privalėjome mūvėti itin ryškias, raštuotas vilnones kojines. Jei tik pavykdavo tuos „Sudie…“ kur nors rasti, kaip nors gauti.

Man pavyko. Bet tik šiemet. Jie kantriai laukė manęs Ignalinos turguje. Tartum žinodami: mes, vaikų rašytojai, kai tik susitinkame su savo skaitytojais, sulaukiame begalės klausimų. Būtinai pasigirsta šis: o kiek jums metų? Ai, sakau aš, man dvidešimt šešeri, jaunystė baigėsi… Tuomet pasitaisau: šešiasdešimt dveji, o toliau jau kalbu apie tai, kad man niekada nesisekė su skaičiais, bet sekėsi su raidėmis ir žodžiais. Ir bandau stiprinti tuos, kuriem skaityti nesiseka: ilgainiui vis tiek prisijaukini – ir skaičius, ir žodžius, ir galų gale atrandi tai, apie kadaise svajojai.

Liko tik kelios dienos, ir įprastus skaitmenis reikės redaguoti. Sakysiu vaikams: man trisdešimt šešeri.

***

Bronei Buivydaitei už daug ką esu skolinga. Ne tik už mano vaikystės svarbią knygą. Ir už tai, kad tyrinėdama jos gyvenimą, atradau Voronežo pabėgėlių neišsemiamą temą. Kad pasakodama apie sovietų laikus, galiu minėti ją – anų laikų rašytoją retenybę, netarnavusią sistemai. Nesibrovusią į jokias sąjungas, nemaldavusią lengvatų.

Rašydama apie Bronę Buivydaitę, atradau savo temą, gal tik potemę: pasakoti apie primirštus, gal visai pamirštus rašytojus, nupūsti dulkes nuo jų gyvenimų ir knygų. Juk suprantate, kad retsykiais tos dulkės švyti. Galbūt sidabru, gal auksu.

Skolinga net už tą lietingą ketvirtadienio kelionę į Anykščius.

Bronės Buvydaitės namų šviesa. Neatsisveikinant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bronės Buvydaitės namų šviesa. Neatsisveikinant. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kaip grįžau?

Kartu su poete Ramune Brunzaite ir architektu Kostu Biliūnu važiavome autobusais: Anykščiai–Ukmergė, Ukmergė–Vilnius.

Lietus prapliupo tik sostinėje, tik tuomet, kai traukinių sotyje laukiau savojo – Vilnius–Ignalina.

Ignalinoje ir vėl nurimo… Neįtikėtina: keliavau per liūtis, bet namo grįžau sausomis kojomis. Nė už ką neprisiminsiu, kuo tada avėjau: nelyg krištolo rasos bateliais, nelyg inkariukais, o dabar atrodo – septynmyliais batais.

Ir lydi, tebelydi tos klajonės bendrakeleivių veidai, o dar labiau balsai.

Labiausiai – švelnus moteriškas altas. Kaip glaudžia ji šalia sėdinčią mergaitę ir pasakoja jai, pasakoja… Apie namus, kuriuose ta mergaitė gyvens. Tuose namuose yra didelis kambarys, o kambaryje – pianinas. Mergaitė galės, jei tik kils noras, mokytis muzikos. Ai, sako ta moteris gražiu savo altu, yra ir smuikas, gal pabandysi. Bet ar yra ten vaikų, klausia mergaitė. Vaikų nedaug, atsako altas. Bet sode tebeauga sena obelis, į ją lengva įlipti.

***

Anykščių centras. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių centras. R. Šileikos nuotrauka

Šį pasakojimą pradėjau senokai. Nenorėjau skubėti – norėjau sapnuoti.

Štai ji, ta mergaitė, senoje obelyje griežianti smuiku.

Štai mažutėlė seneLIA ties gausiai skanėstais apkrautu stalu, džiugiai valganti, valganti, valganti.

Štai Svėdasų barsukų žinovė: ji pagaliau gavo kelis eurus ir džiugiai vyksta į Panevėžį – gal į giminaitės laidotuves, gal į vestuves.

Štai aš, vaikštinėjanti pirmyn atgal ir nežinanti, kaip šį pasakojimą baigti.

Tai ir nebaigsiu, neapibendrinsiu, nebus jokių išvadų. Aš išvažiuoju.

Mane rasite autobusų stotyje arba mažoje stotelėje – iš kur man žinoti, kurioje. Galbūt autobuse, šiuo metu lekiančiame per jūsų miestą.

Parašyta Anykščiuose–Ignalinoje 2017–2020 metais

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Rezidencijų kūrybiniai aidai

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk

Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Apie Siauruko muziejų, drezinas, samdomus plėšikus ir malonumą būt sustabdytiems plėšikų – muzikantų. Patį stambiausią iš jų teko pažinti anksčiau, pedagogikos kursuose. Mokslas nėjo jam į galvą, bet užtat joj be perstojo gaudė muzika. Jis man regėjosi žmogum iš dainos, kurs esąs didžiai turtingās ir išmintingās. Prastom dienom ansai dėstė vaikams akordeono abėcėlę, o šventadieniais rubavojo ties Anykščių–Molėtų rubežium.

* * *

Sveikas ir tu tūls traukinių plėšike

užuot nešiojęs muškietą

tampais armoniką peršautom dumplėm

siauruką garvežį trrrr – sustabdote

kačigarui prikišę prie snukio naganą

ne naganą ir ne nagus o vamzdelius fleitos –

prašom išlipti – sukomanduojate –

damoms palikti karolius ten kur sėdite

džentelmenams – šiugždančius

ir porcigarus jei jie bent ko verti

raižyti graverio Gyvenimo tauriam metale

ir kaktose – nenusiminkit jums liks geriausia

plaukų sidabras ir dantų porcelianai

madmuazelės – palikit nėriniuotus apatinius

arba vėduokles – žiūrint su kuo lengviau

skirtis – skirtis nelengva bet jau

švilpukas praneša – metas

štai ir šiandien – šypso kaltai – prašom

pinigėlius jei ne – liksit įkaitais

tėtušėliams brangiems teks pasipurtyt

* * *

Apie lakūnus ir skraidymus Pesliuos man porino neprilygstamasai šių vietovių metraštininkas Vanagas. Šaltenis, Amerikos lakūnas, padovanojęs Lietuvai lėktuvą, tik pats nepanorėjęs likti čia, nes, musiet, nujautė raudonąjį marą atplūstant. Todėl ir išparpė atgal.  Kiton devynamarių  pusėn.

* * *

Į mūšį juk eina vieni seniai

sėdas plerpiančion kabinon

kyla aukštyn nuodėmingieji kyla

grįžta nudangėjusiais veidais

beveik vaikai

mes daiktus jųjų vėlei grąžinam

saugojimui patikėtus

nuo savųjų atskyrę

cedelius porcigarus ir mylimųjų

nuotraukas – šekit turėkitės

iki kito skrydžio

* * *

Apie tai, kaip pasiprašiau svečiuosna pas medalių meisterį Joną iš Žukų, ansai tiktai paklausė per telefono ragelius, ar kilimo raudono norim, kad  patiestų mums atvykstant. Sakiau, nereik, jeigu danieliams čia atklystantiems krituolių obuolių taip pat kilimo nieks nepatiesia. Apsikabinom broliškai, susikeitėm medaliais savo darbo.

 Kilimas

Kas buvo išnyks

kas nebuvo irgi išnyks

ką buvome gavę – atims

ko nebuvome – irgi surinks

supešios – sudės į maišą

užriš kanapinėm virvėm

 

paties smilgų kilimą

raudonų kirminų kilimą

kojos bijos žengt pirmąjį žingsnį

kojos drebės ir po antrojo

 

paties skrandą irgi nuvilks – paties

einantiems po kojom kai pasidengs kilimas

kilimas pintas iš gyvų kirminų

raudonais sliekais kaišytas

* * *

Vienišas vilkas Mikieriuos

Kelias vis kitas

sukasi ratas ratu

žiūrėk – žuvys

tokioj rūškanoj gelmėj

o randa viena kitą

veizėk – žvėrys

bet prasilenkia miško laukymėj

viens kito dantim neužgriebę

neužkabinę

 

Auksė – nutilusi alto giesmė

dėl jos guliausi dėl jos kėliausi

mane rasit Mikieriuose

žiūrėk – žuvys randa viena kitą

nepermaldaujamoj gelmėj

žiūrėk miško taurūs danieliai

sueina į mano sodą

ragauja krituolių rūgšties

tai kaip jūs nerasit?

 

* * *

Lankiau Didžiulių sodybą ir ant kalnelio – atokiai nuo šurmulių – laisvamanių kapus. Didžiulienė – Žmona, atsikandusi žmonystės prievolių, panoro gulėt nuo savo žemiško vyro kuo atokiau. Grežionėlių kaimas, Nagaubšis – raistas greta Grežionėlių. Parašiau eilėraštį iš epitafijų.

* * *

Tai ką – jau ir tavo draugai

lenda gyventi į medį į akmenis?

ančkapiuose vardai ir epitafijos:

ir aš gyvenau Arkadijoj

po mūsų nebebus mūsų

į Tavo rankas Viešpatie atiduodu

savo gyvatą o kūną sliekams Nagaubšy

prilenkei mane netikėtai rugpjūti

čia gul Galijotas kuriam

nebuvo lygių nei grumtynėse

nei užstalėj

o šitas buvo stiprus kitkame

jo tai tikrai gedėjo

trumpai bet karštai

motociklas – mirties gizelis

barzdaskutys lai patvirtins

dar ir potam šeriuoja

ar čia tu Jorikai?

turbūt mano sesuo buvai

praeitam gyvenime liūdnoji gegute

broliu buvau – kukuoja tik patinėliai

pagonys kokie vis dėl to mes

pa-go-nys

būdavojamės sau namelius

į akmenį – medį – gojų

* * *

Taupūs lokiai ir vilkai šiais laikais

į Anykščių kalnus bei lomeles

nebeužklysta

matyt taupo pinigus ir nagus

kas be ko plunksnų plėšymui

ir kamšalams į pagalves kimšti

nieko neištaupysi – nebvark

kas turėjo praeiti – praėjo

kas neturėjo praeiti – pats žinai –

irgi praeis

 

Rūpesniai

 

Jei dideliai rūpinies

knygose – abrozduose

ir metalo graviūrose

Dangaus Viešpats tave atleidžia

nuo menkesnių – žemiškų rūpesnių

 

rūpesnys

rūpesniai kaip pesliai

sėdi medžiuose – žiūri į tą

šokį po kartuvėmis

į tą maskatavimą mūsų

nešvankų – juokiasi krankliai

vieno snape – rankelė

 

rankelė su žiedu

parnešta maitvanagio

Juškos užtėmyta iš kažkurio

švedų karo ir užrašyta

kaži kuri mergelė

buvo žiedelį davus

su nezgrebna graverio įrėža:

aš – tu – mudu du kaip lašai

Viešpaties rankose – lauksiu

poroj vietų kaltelis prasprūdęs

brėžį per žiedą – gyvenimą

kaltai nubrėžęs lyg abejonę

lyg atsiprašymą

lyg veltui

 

* * *

Tebus medaly įrašas:

Gyvenimas – karalių moneta

Sena – Baisi – Šventa

Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

Kontrimavičiaus nuotraukoje – įvykęs ir jau nebepakartojamas Gvido Latako ir jo bičiulio medalių meistro Jono Žuko paskutinis susitikimas Mikieriuose. 2019-ųjų lapkritį Jonas tyliai išėjo pasimatyti su savo Aukse…

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais...
T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais…

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk-

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.

* * *

Lietus ir vėjas

myli vienas kitą

nutyli

nes per daug jau myli

o aš šventoriuje prie akmenų

koplyčių – stacijų

bandau atskirti gaudesius

ir virpesius Anykščių žemės

bei dangaus – penkiolika koplyčių

Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio

virpesius – pirma nupjautus

išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų

veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų

mazgymąsi

* * *

Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.

Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:

* * *

Viens vokietukas akis unspaudęs

kitas galvą plyštančią globia

trečiasai parklupęs stveriasi už skydo

nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio

tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai

netikėtai užklupti nebžino ką

nei su savim nei su kapo duobe

daryti kai saugoti jau nebėra ko

kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?

XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų

liturgijoj nenumatyta?

* * *

Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.

* * *

Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.

Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:

 

Tvirtovė

 

Kai užeisi kada

į mano spyglių tvirtovę

tave pasitiks vilkai

iš kalkių ir plytų šamoto

kuomet tu užeisi paporinsiu

kad žmonės tai salos

laukiančios laivo burės

nors Bobas Marlinis kiteip

dainavo apie moteris

atseit: kai moterų nėr

ir verkti nebėr ko

jos visu kuom kaltos

dėl vyro širdies sugrudimo

ir dar jis dainuoja apie

telefono būdelę ir būdelėje

skambinančią už paskutinį žetoną

į mano kontorą: būkit geri

pakvieskite jį

ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:

dovanok – tu per geras

aš vėjavaikė – išlekiu ten

kur atminties nėra tik šiandiena

ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia

suprantu – pasirinkai Džonį

turtingojo anglo sūnėną

beždžionę iš Haufo pasakų

išmokytą šokti ir keletą žodžių

laužomų šakelių kalba – okey

a car sėsk mergužėle – važiuojam

atiduok savo garbanas vėjui

tavo valia – pasakysiu neskambink

rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj

kur įėjimą saugos vilkai

o langai tebesaugo saulėlydžius

 

Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.

* * *

Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.

 

Karklo lazdų žalnieriai

 

Zgrebnas peiliuks

kriaunos pačios krenta į saują

drožiu karklo vytes

padirbinsiu dešimts kareivių

teisybė – be rankų ale veidai

išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio

baltąjį kūną – darbuokis toliau

sagos munduro skersi brūkšniai

ir snukiai nuožmieji lyg dainą

dainuotų lyg prakeiksmus laidytų

pateisina rankas – teisingiau –

kaip tik tų rankų neturėjimą

dešimt kazokų dariusių kratą

Antaniuk prisirašei davaliai

važiuodams Petreburkan

jei nori būt kunigu baik

su meilėm ir rašymais

nukirsk žydinčią šaką

vėjui palik dainą

 

* * *

Ach patinka man tas neprisimenu

aš apie vandenį o tu apie malūną

vandenis stabdantį

ašai apie vilkus o tu apie bites

vilko ausy namus subūdavojusias

tai ar ten aš tose eilutėse?

prigludusi prie staktos?

besiklausanti?

išnykti tenka kad galėtum rastis

o skaičiai dar aiškiau nei raidės

* * *

Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:

 

Rašytojas pragare

Tam prakeiktam išdavikų ir

brolžudžių sopulių rate

stena senas rašytojas:

– Gerbiamas kipše kodėl

nesiliaujate taip pleškinęs?

žiūrėk – netgi tam kursai

tėvą motiną nugalabijo – netgi tam

per laiką nuėmėt kiek karščio

o jau man anei trupinio

neatleidžiat

bent atsiųstumėt sūnų

manąjį rūpesčių dar nemačiusį

kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon

ir sekundei atleistų – nuimtų tą

pragaro tvoskesį

– Sėdėk ir smirdėk – susna

tavo knygas tebeskaito

ir vis iš naujo perleidžia

ten – žemėje

nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –

juodą išverst baltu

 

* * *

 

Per juodą ištverti baltą.

Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:

Takus mano išvartė, padarė,

Jog man nieks nebesiseka…

* * *

Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.

Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.

Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…

 

* * *

Šventasis Rokas pjūties pabaiga

ruduo krapnoja tau į nugarą

įsitaisyki šunį – meilės nebėra

gyventi reikia sau mielų daiktų

pavėsyje

 

– Jūs veterinaras?

– taip – tai yra ne –

verčiuosi žmonių gydymu

esu šundaktaris pagal pašaukimą

užkalbu ligas

o prie gyvūnų nekišu nagų

jie nesupranta pasakų

užukalbėjimų prieš miegą

jiems žodžiai – vėjas

 

gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų

gyventi sau mielų daiktų

šešėlyje

* * *

  1. Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:

 

Kaimynai

Joju vytiniu kumelę raginu

pas taip vadinamus kaimynus

šunkara Vacekas buvęs geriausias

draugas svajoklis drugelis plasnojąs

ir kairuolis mėgėjas politikas

suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius

kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus

buvo pasmerktas bankrotui jau

nuo pirmojo numerio

ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis

pliaukšdamas niekus apie laikinas

nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius

pavyduolius jo talentui skleistis

įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo

ją į savo palaikį ūkį dvareliu

vadinamą dėl lenkiškos panaberijos

kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu

už prabirbintus pinigus

už seserį prisuoktom prigiedotom ausim

užuojautą palaikiusią meile

tam niekperzai nususėliui

o dar jį kadais vadinau draugu

maniau prablaivės galva

laikas atsijos fantazijų pelus

nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu

vytiniu – nieko turbūt neskelsiu

sesei sakysiu – braukiam namo

nieko aš jai nepasakysiu

jos lūpos virpės – bandys

pridengti apsivylimą – seserie

braukiam namo – motina kaip

atgulė lovon su žielauna suknia

tau pabėgus pas tą kliunkį

patalais apsiklojo tai teip ir nekelia

veizi dangun – į lubas

kurios užustoja Dievą

nieko nebsako – nebkelia

tik sūnau parsivežk seserį

parvežk man dukterį iš tos

cicilikų peklos tarp Tėve mūs

maldų šnabždesių įverpia

 

Aldona Ruseckaitė. Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, vieną 2019-ųjų rugpjūčio savaitę gyvenusi Anykščiuose, buvo tarp paskutiniųjų ciklo rezidentų. Viešnia klaidžiojo Anykščių miesto ir apylinkių literatūriniais takais, kartais – net ir basa, lietui lyjant Bronės Buivydaitės sodyboje. Rašytoja atidžiai žvalgėsi ne tik po Muziejaus erdves, bet ir po kitas Anykščių krašto literatūrines vietas. Aplankiusi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose, bendraudama su muziejininku Vytautu Bagdonu, viešnia stebėjosi informacijos ir autentiškų eksponatų gausa senojoje mokykloje, mėgavosi retai kur matomomis Vaižganto nuotraukomis

Ruseckaitės įspūdžių fragmentas ataidi iš vasaros literatūrinės rezidencijos Anykščiuose.

Tautvydas Kontrimavičius

 Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Aldona Ruseckaitė

Visi nusprendė į gimtą kraštą susirinkti, susėsti Žukausko pievoj ant vasaros vėjo,

kad galėtų visa gerai pamatyti, kas dar čia gyvena, ką saugo, kas švyti.

Ir paminklai iš vietų savų pajudėjo, drąsiai vienas prie kito skubėjo,

netolimas kelias jiems susieiti, kad tik pavyktų ant plento mašinų išvengti…

Kai mėnulio pilnatis žvelgė į Šventąją upę, kai paslaptinga šviesa visą žemę apsupo,

rinktis pradėjo, pasilabino, apsikabino, Biliūnas atsiprašė, kad džiova jį kankina,

gal per daug arti jis nelįsiąs, neįkyrėsiąs, tačiau Vienuolis tarsi plevėsa

numojo ranka – baiki, Jonai, baugintis, mums jau niekas negali pakenkti,

geriau pasigrožėkime, kaip teka Šventoji, kiek maurų ir šaknų joje prilapoję…

Ak, sako Jonas „kaip brangūs man tie kloniai numylėti, / Šventoja upė ir aplink miškai, /

Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, / Kur mano metai pralėkė saulėti…“

Tas sodžius, Jonai, tebestovi, didžiulis kiemas, obelys ir antaniniai obuoliai,

ir žydi ten našlaitės, pinavijos, namų sargai tau mylimų lelijų prisodina,

o mokiniai kūrybą skaito, pamena katytę, Brisiaus galą, rašei liūdnai ir liūdnas pats buvai,

bet šiandien tave myli, gerbia, net nežinai, jog klasiku tapai…

Aš klasikas? Taip, nežinau, tiktai džiaugiuosi amžinybės padėtim,

kad pakasėt mane ant aukšto kalno, matau Šilelį, upę ir gimtinės sodžių…

O kurgi Baranauskas, tas didis milžinas iš Anykščių kraštų – teiraujasi nerimstantis Biliūnas:

„Pas mus labai jau greitai dygsta visokie poetai – romanistai, apsakinėtojaiir dramaturgai“,

norėčiau tikro klasiko paklausti:

„Ar taip gerai, kad tų rašytojų pas mus be krašto ir be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža.“

Ša – tyliau, raminasi Vienuolis, jo neprikelkim, prisnūdo Vyskupas Klėtelėj,

jis po kelionės pailsėti turi – iš pat Seinų arkliais parkako į Anykščius, mašiną siūlėm,

ne, ne – visokių variklių paniškai Antanas bijo. Tegul pamiega, muziejininkai ramybę saugo.

Šnibždėtis net neleidžia. Vėliau turėsit laiko pakalbėti, Jonai, vėliau, juk tam ir susirinksim…

Tačiau Biliūnas tylutėliai liūdnu balsu užtraukia

„Sudiev, Lietuva! / Man linksma buvo / Gyvent tavoj šalelėj

Širdy man skaudu ir graudu / Svetimon važiuojant…”

Šie Baranausko žodžiai mane į Zakopanę išlydėjo, nors jam tiktai Šilelis terūpėjo…

Su gyvu nesikalbėjau niekada – apgailestauja jaunasis klasikas Biliūnas, gaila…

 

Bet jau pakalnėn leidžias Baranauskas, su vyskupo rūbu lyg nepažįstamas visai,

tačiau pirmiausia ranką spaudžia jis Žukauskui ir sako – dėkui, kad Klėtelę įtaisei,

tai pailsėjau aš ten maloniausiai ir net jaunystę prisiminiau gražiai. O grįžtant naktį

per miškus labiausiai sujaudino, jog „taip tyku, ‒ kad girdi, kaip jaunas lapas arba

žiedelis ant šakelių kraunas; kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta…“ Ir Šilelis ataugęs,

„kažin kodėl senobėj visiškai išskintas…“ Bet palieku jus šnekučiuotis.

Keliausiu Siauruku pavažinėti, paskui į Lajų taką užsikelti, apylinkes, Puntuką apžiūrėti.

O tu, Tamsta Antanai, gražų namą pasistatei, muziejininkams džiaugsmo pridarei jį prižiūrėt,

labai gerai, kad ir Klėtelę jie pasaugo, apgobė ją gaubtu kaip didį turtą,

kad praeitį lietuviams ji atkurtų…

Ak, vyskupe, „nėra ribų gyvenimui pažinti, kartais ilgai ilgai nesuvoki žmogaus…“

nuolankiai prisipažįsta jam Vienuolis.

Matau dar vienas klasikas atėjęs? Girdėjau aš apie Biliūną Joną, graži proza,

ko nedrįsti, jaunuoli, čia prieiti, nespausiu rankos stipriai, taupyk jėgas,

gyvenime jų daugel reikia… Nors tu jaunystėj palikai šią žemę lyg būtum „Liūdną pasaką“ išpildęs. Išeini pėsčias į Niūronis? Galiu paskolinti tau arklius ir karietą, nuvežtų į tą brangią vietą…

Tyli, keliauji pėsčias, tai gerai, dar paklausyki „Kas ten šlama? Kas ten treška? Kas ten taukši?

Kas mekena… O ir kvėpavimas … sakais pušelių“ priduos sveikatos … Palinki Jonui Baranauskas.

Kai pasirodys Vaižgantas kiek pavėlavęs, tegul palaukia čia manęs, po miestą pabėgioja, juk nestovės

jis vietoje kaip stulpas, jo būdas toks judrus kaip vėjo – nurodo vyskupas ir ruošiasi į kelią.

Beje, dar aplankysiu Didžiulienę- Žmoną, pažįstami, buvau dažnai aš svečias josios namuose,

ir skatinau vis imtis plunksnos, tad pažiūrėsiu, ką įdomaus ji tautai sugalvojo… Jai teko daug pavojų.

Ir šeimininkas Stanislovas pažįstamas gerai, gal turtų jiems privilko aitvarai…

Jau Baranauskas skuba Pašventąja, pulkai krykuolių ančių lydi jį, jo violetas blėsta laiko juostoj,

Žukausko akys ašarom sudrėkę… Toks graudulys, kad dėdę jis retai temato – praėjo šitiek metų…

 

Švento Mato bažnyčios varpai užliejo miestą, lyg mišios jau seniai turėjo pasibaigti,

bet niekas neateina, nesirodo…

Tiktai Šventoji lyg nuotaka linksma su nuometu vis klega, pursluoja, nesustoja.

Vienuolis šeimininkas jau ir pasimetęs – tai kur kiti svečiai, juk atkeliauti metas…

Jis irgi nori daug ką pasakyti, kas „šiandien drąsina mane rašyti, ir aš rašau. Neapsvaigstu giriamas

ir nenusimenu peikiamas.“ Ir dar visokių daug dvejonių sūkuriuoja galvoje…

Bet šiandien jis svečiams yr atsidavęs.

Nes ieškant personažų, reikia „į kiekvieną žmogų tiriamai žiūrėti…“

 

Staiga išsprūsta iš bažnyčios minia skarelių ir juodų kostiumų, jie šurmuliuoja, klega,

bet visi pro šalį. Tačiau tolumoje prie tilto matyti Vaižganto pražilusi galva,

kažką jis sunkiai neša, o tilto vidury sustoja, kažkam dar rankomis pamoja, dar susišūkauja

tai sveikas, panie! Su juo ir moteris visai jaunutė, kol kas sunku ir įžiūrėti kas jinai…

Galop jau kopia į kalnelį, Tumas neša pintinę pilną rausvašonių obuolių, o šalia juk mokytoja Buivydaitė, ji ir rašytoja tikra, slapyvardžiu gražiu – Tyrų Dukra.

Užtrukome, kvepsėdamas prabyla Tumas, bažnyčioje dar „muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nesukelia; tauta gera, kuri giedanti, dainuojanti yra.“ O štai ir obuoliai – iš Buivydaitės sodo.

Dar spėjome ir Tamstoms jų parinkti. O kur kiti? Ketino susirinkti? Palaukti prašė?

Kad ir aš to laiko nelabai turiu.

Bet Tamsta juk esi paskelbęs: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.

O ne, Vienuoli, čia mano Mykoliukas pasiskelbė! O aš kartoju: „Eik į bitę, žiūrėk, kokia darbšti…“

Užkąskim po Mišių, susėskim ant pievelės, ir Bronė kokį žodį pasakys.

Vienuolis krūpteli, paskui prisipažįsta – sena jau mudviejų su Bronele draugystė,

mes vakarais paklaidžiojam laukais ir pamiškėm, ir mylimos Šventosios pakraštėliais…

Bronė pašoka nuo pievelės. Ar girdit? „Šešėliai fleitom groja – trumputės gaidos, žemos.

Saulėlydžiai liepsnoja… Saldus nasturtos kvapas gyvent ramiai neduoda…

Šešėliai kaip ožiukai po pievas šokinėja…“

Vyrai abu nutilę, nugrimzdę į mintis, ir ką čia atsakyti į moterų jautrumą…

Jau Tumas palėčiukais atsistoja, lyg tolsta, lyg atsiriboja.

Mūsų širdys savaime linksta mylėti, Kas gera ir gražu.“

Gyvenkite jūs čia visi laimingi, patrauksiu jau Malaišių kryptimi.

Aš gimines labai mylėjau ir kiek galėdamas padėjau, keliausiu link namų jų aplankyti,

pavyks gal gerą žodį pasakyti arba pamokysiu juos paprastai:

būkit „ramūs, sveiki ir pavalgę, miegokite stipriai, į užsienius nebesiveržkite.

Tai gal ir laimingi būsite, jei tuo laimė matuojama…“

Ir Vaižgantas nutolsta jau staiga, lyg būtų kaip nutrūkusi styga.

Skvernais nukvėdylavo, nieko nepasakė, ar grįš čionai dar pakalbėti su kitais,

ar rūpi jam labiau gimtinės reikalai?..

Ir Bronė štai pakyla nuo žolės, nubraukia nuo sijono smilgų kotelius, ji žiūri į Žukauską,

sako – jau laikas man į pamokas seniai, bus išsiskirstę mano mokiniai.

Blaškaus, klajoju su vargais kartu – brenda mano laimė rudeniu giliu…

O aš, mielas Dieve, nieko negaliu!…”

Apsisuka, nueina ji per tiltą, vėl suskamba bažnyčioje varpai – nieks pasakyt negali vakaras ar rytas,

Vienuolis ima dar aplink dairytis, jau rodos niekas šiandien neateis, jau laikas grįžt į amžinybės rūką…

 

Bet čiūkšteli aštriai kažkas: o atsigręžęs mato juodą „Volgą“ – kas čia dabar be jokio vargo

taip įsliuogė į jo valdas, lyg nekviestas, nežinomas, tai kas? Jau iš kitų laikų atrodo…

Staiga pažįsta – išlipa Baltušis, mojuoja iš toli, jis šaukia: „Klasikų skaitymas primena man

darbą, kartais nelabai lengvą.“ Tai ir skaitau, Vienuoli, tavo darbus, pasisakyti turėsiu

per Tamstos Jubiliejų, prezidiume sėdėsiu tarp kitų. O savo stalą jau visai apleidau:

„rašyti reikia juk kasdien. Be šito praleista diena yra šuolis atgal…“

Palauk, Vienuoli, noriu pakalbėti, paklausti, kada rašyt pradėjai, kada baigei,

kokie sunkumai kankino tavo šviesią dūšią? Juk mudu lyg iš vieno krašto…

Tačiau Žukauskas skuba jau užsidaryti, tik tarsteli muziejininkams įsakmiai –

praneškite Baltušiui – gyvų nebuvom kvietę…

O aš „Pradėjau rašyti daugiau dėl garbės! Taip, dėl garbės!” Jam pasakykit.

 

Ir niekas čia negrįš, nors ir žadėjo. Neturi laiko. Gesinkite šviesas. Patikrinkite užraktus.

Paminklai tesugrįžta į vietas. Tegul vėl nusistovi čia ramybė, kuri labiausiai reikalinga.