Category Archives: Regionų rašytojai

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Ona Jautakė
Ona Jautakė

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Su Kelmėje gyvenančia rašytoja Ona Jautake kalbasi Gintarė Adomaitytė

 

Miela Onute, Tau be galo tinka Tavo pavardė – Jautakė. Bet juk mergautinė pavardė kita? Labai noriu išgirsti apie Tavo mergautinius laikus. Kaip, kur ir su kuo augai? Kas jie, Tau įtakingi žmonės?

Tai sutrumpinta Jautakienės pavardė. Vieniems patinka, kitiems ne. Skaičiau, kad kažkuri tarmė taip vadina baidyklę. Net jei ir taip, nieko baisaus. Juk Žagarėj organizuoja vyšnių baidyklių grožio konkursus… Žemaičiai, ačiū jiems, jautakėm baidyklių nevadina. Bent jau mūsų krašte.

Mano mergautinė pavardė man visada buvo labai graži – Umantaitė. Tekėdama labai nenorėjau jos keisti, nusileidau tik anytos ašaroms. Dabar suvokiu, kad padariau klaidą, pirmąsias knygas leisdama Jautakienės, vėliau Jautakės pavarde. Mano gyvenime visada trūko strategijos, numatymo į priekį, bet užteko žaismės, ekspromto, visokių pokštų. Vaikiški norai tapti rašytoja seniai buvo palaidoti, pirmąją pasakų knygą Vilko lagaminas tariausi parašiusi dukrai Rasuolei, ne daugiau. Bet tos pasakos vis kaupėsi…

Kartais pagalvoju, gal reikėtų susigrąžinti pavardę, dovanotą man labai puikių žmonių. Jų jau daug metų nėra šiame pasaulyje, bet kuo vyresnė darausi, tuo labiau suvokiu, kokie išmintingi jie buvo, nors ir neragavę didesnių mokslų. Ir koks nelengvas buvo jų kartos žmonių gyvenimas…

Jie ir yra svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Šeima apskritai man atrodo pati didžiausia žemiška vertybė. Artimi žmonės. Visa kita tik detalės.

Su tėvais
Su tėvais

Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų. Pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Po pelkyno keružiu beržu gyvenančio driežiuko. Sodo takais šmirinėjančių ežių ir pirmą kartą lizdą palikusių pelėdžiukų, sėdinčių ant liaunų skirpsto šakų lyg Kalėdų žvakutės. Apstybė visokių keistenybių ir įdomybių, tik spėk sužiūrėti ir suvokti… O kur dar žmonės, kaimynai ir atėjūnai, atlaidai, šermenys ir laidotuvės su gūdžiais žemaičių Kalnais, kur pakelių kryžiai su savo paslaptingom istorijom, kur kelionė į pirmąjį miestą – Skaudvilę, maudynės Ančioje, grybavimai, riešutavimai ir kitokie dalykai? Svarbi, pati svarbiausia vaiko galimybė būti visur ir visada su mama, o kartais ir tėvu, stebėti jų darbus ir pagal galias kartu darbuotis, klausytis mamos, pasakotojos ir dainininkės…

Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios...
Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios…

Meilė motinai mumyse užkoduota žmoguje kartu su skausmo šešėliu, ne veltui visos geros knygos yra pilnos liūdnumo. Kad ir Romaino Gary Aušros pažadas

Apie tą savo pasaulį papasakojau ne vienoje knygoje. Bet gal daugiausia jo yra novelių apysakoje Kamanės sekmadienis.

Pirmoje klasėje dar turėjau kasas...
Pirmoje klasėje dar turėjau kasas…

Išlenda tos Vaidatonių kalvos ir gojeliai kur ir kada užsimano, nei klausia, nei prašosi… O kaip kitaip? Nešies tą savo gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką slaptoj terbelėj, kai išalksti, pavalgai, kai sužvarbsti, pasišildai. Jei pavyksta, sušildai ir kitus…

Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje - M. Beresnevaitė, dabar gydytoja
Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje – M. Beresnevaitė, dabar gydytoja

O kas dar? Neakivaizdžiai baigiau universitetą, dirbau, keliavau, skaičiau knygas, įsimylėjau, ir ne sykį per ilgą gyvenimą… Vėlai ištekėjau, turiu dvyliktokę dukterį. Kiekvieną dieną stengiuosi mėgautis gyvenimu, net ir tada, kai logika reikalautų daužyti galva į sieną… Vis ką nors studijuoju, mėginu susivokti pasauly ir savyje. Svarbiausia, žinoma, savyje.

 

Ar visada norėjai būti žurnaliste, rašytoja? Ar būna taip, kad atsidūsti: galėjau eiti kitu keliu…

Kad būsiu rašytoja, šventai žinojau antroje ar trečioje klasėje, kai parašiau įkvėptą eilėraštį apie zylutę, lesančią lašinukus… Eilėraštis buvo labai gražus, tai ir pasiunčiau jį į tuomet leistą laikraštuką vaikams Lietuvos pionierius. Labai laukiau, kada jį išspausdins, buvau įsitikinusi, kad laikraščio pareiga išspausdinti viską, ką sukuria jo skaitytojai, o gavau poeto ir skyriaus vedėjo Jono Šiožinio laišką, kuriuo jis, kaip man tuomet atrodė, negailestingai ir žiauriai sukritikavo mano vargšą kūrinį…

Ilgai laižiausi žaizdas, bet po kelerių metų užmiršau širdies sopulį ir vėl ėmiau gadinti popierių. Ir net sulaukiau šiokio tokio pripažinimo: vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate. Už šią ir kitas savo pergales esu dėkinga ir skolinga savo lituanistei iš Skaudvilės Stasei Krušinskienei. Gaila, dėstė ji man tik vienerius metus, bet lydėjo ir globojo iki pat mokyklos baigimo… O vaikinukas, Moksleivio žurnale parašęs vieno mano eilėraščio recenziją, rado jame tokias gelmes ir aliuzijas, kokių nė neįtariau ten esant. Taip ir tęsiasi mano vargai su kritikais: arba daužo, arba mato tai, ko nėra…

O jei rimtai, žurnalistiką rinkausi kaip artimiausią rašinėtojos pomėgiui. Tikėjausi, kad žurnalistui nenuobodu gyventi.

Šis lūkestis išsipildė su kaupu.

Jei būčiau vyras, gal rinkčiausi kunigystę? Paauglystėje troškau romantikos, tokie mes tuomet buvome, norėjau plaukioti jūra, būti archeologe ar geologe, o pažįstami kartais stebisi mano gamtos pažinimu ir sako, kad turėjau rinktis gamtininkės kelią…

Pasako ir dar linksmiau: galėtum su savo žiniom dirbti zoologijos sode.

Ne, ten negalėčiau, tikrai žinau.

Norėčiau dirbti nebent teatre. Tik ne aktore. Man patinka teatro kvapas, saldžios jo dulkės. Mūsų Kelmės mažasis teatras, beje, profesionalus, yra pastatęs mano pjesę.

Premjerą išgyvenau dramatiškai.

Bet teatras tebekvepia.

 

Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme
Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme

Kai keliauju (klajoju) po Lietuvą, būtinai tame ar aname mieste nusiperku vietos laikraštį. Neabejoju, kad tikrų tikriausia žurnalistika gimsta ne sostinėje. O gal yra kitaip? Kas kamuoja rajono žurnalistus? Kas džiugina?

Žurnalistika serga, kaip serga, drįstu sakyti, ir mūsų valstybė. Ligos tos pačios ir mieste, ir kaime. Profesionalumo stoka, jei trumpai. Profesionalumas– tai ne vien sugebėjimas suprasti reiškinio esmę ir papasakoti apie ją taisyklinga, tikslia, žodinga GIMTĄJA kalba, bet ir šventi garbingumo principai: neparsiduoti, nekeršyti, nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, nesinaudoti tarnybine padėtimi ir t.t.

Ko norėt iš žurnalistų, jei šių principų nesilaiko policininkai, prokurorai, teisėjai, seimūnai ir kiti valdžiūnai?

Savo rajono laikraštyje dirbu 40-uosius metus. Nuo 2000-ųjų esu jo redaktorė. Iš šios varpinės žvelgiant, provincijoje labiausiai trūksta profesionalių žurnalistų.

Ir dar. Mes esame arčiau žmonių. Jie mus labiau myli ir labiau baudžia. Iš sostinės atvažiavęs žurnalistas gali ir nuvaryti į pievas, o mums reikės savo herojus kasdien sutikti. Bet tai nereiškia, kad mes bijome kritikuoti. Anaiptol. Rajone neatsipirksi, aprašęs kokio pono n-tąsias skyrybas ar ponios batų kolekciją. Rajone mes manom, kad tai yra banalu, pigu ir neįdomu. Ne lygis, kitaip sakant.

Primink, kiek knygų esi parašiusi? Paminėk tas, kurios Tau svarbiausios.

Gal šešiolika? Ne visos storos ir respektabiliai atrodančios, taip jau nutinka poetams ir vaikų rašytojams… Kur ten, nė vienos tokios, jei sakysim teisybę…

Lyginant su pasaulio literatūra, svarbių nebūtų. O man? Ta, kurią rašau ir negaliu pabaigti. Nesiseka, dėl to įdomu.

Nes juk knygos įvairiai ateina: lengvai, vienu įkvėpimu, per kelias dienas, beveik be pataisymų. Taip gimė Avinėlis Jakobas, Gimtadienis su Žvirbliu, daugelis pasakų. Arba su metų pertrauka ir visišku perrašymu, kaip buvo rašant apysaką Kai aš buvau Kleo

Regis, su paskutine apysaka esu dar drūčiau įstrigusi. Ir gerai. Pažiūrėkit, kas knygynuos dedasi… Pagailėkit medžių, kaip sakė vienos rašytojos brolis gydytojas.

 Kurie pasaulio miestai Tave traukia, vilioja? Kaip jautiesi atvykusi į Lietuvos sostinę?

Miestai manęs apskritai nevilioja. Mano kojos greitai pavargsta nuo akmens, ausys nuo triukšmo. Ne tiek to pasaulio ir mačiau, daugiau rytų nei vakarų, tačiau jei galima rinktis, noriu švarios žolės ir medžių, ežerų, jūros, kalnų, dykumų, tik ne megapolių.

Vilniuje turiu savų žmonių. Tai traukia. Traukia ir Katedra, bažnyčia, kurioj kažkodėl labiau jaučiuosi sava nei Kelmėje. Pats Vilnius nebežavi taip, kaip jaunystėje.

Nepripratau prie jo stiklinių bokštų, užsienietiškų iškabų, gražių ponų ir išmaldos prašančių gal girtuoklių, o gal tikrų varguolių… Na, ir užraičiau, lyg girtuoklis nebūtų pats tikriausias varguolis! Turbūt turi būti Zuokas, kad toks Vilnius patiktų. Mano širdyje tebegyvena anas, mano studijų, Vilnius. Jo senamiestis, dar ne komercinis, nenulaižytas. Tas, iš Jurgio Kunčino, jo Tūlos. Gražus tuo, kad senas ir nelabai gražus. Kaip senas žmogus, tikras ir nemeluojantis.

Šiaip, jei būtų galimybė, keliaučiau ne erdve, o laiku. Kažkur link Turgenevo, Puškino epochų.

Nors pripažįstu, kad kompiuteris – geras išradimas. Naudingas rašančiam žmogui.

Nors rašau daugiausia šratinuku. Ypač eilėraščius.

 Sąvoka provincija man atrodo romantiška, slaptinga ir patraukli. Tačiau daugumai tai – lyg ir niekinamas žodis. O Tau? Tai kas gi ta provincija iš tiesų yra – jei ji yra?

Kas ta provincija? Pažįstamas žvirblis, kas rytą čirškiantis tame pačiame krūme. Tie patys veidai, kuriuos sutinki kas rytą eidama į darbą. Pardavėja, kuri deda tau suknelę į krepšį sakydama: neškitės, namuose ramiai pasimatuosit, o rytoj atnešit arba suknelę, arba pinigus.

Provincija – ne tiek geografinė sąvoka, kiek būsena, kai pasaulis mažas, pažįstamas iki panagių, kasdieniškas. Tai vieta, kur mažai įvykių ir nuotykių, kur teatras, jei tai ne Domino, atvažiuoja kas kelinti metai, kur mažesnis ne tik renginių, bet ir daiktų pasirinkimas… Kur, jei šnekėsim nevyniodami į vatą, mažiau ir talentingų, kuo nors išsiskiriančių žmonių, ir tai yra natūralu, prisimenant, kad mūsų talentus metų metus siurbia sostinė ir kiti didmiesčiai, o dabar jau ir plačioji Europa.

Provincija turi keistą savybę nevertinti to, kuo graži ir kitokia: gamtos, kuri švaresnė ir mažiau civilizacijos sudarkyta, žmonių, kurie jai ištikimai dirba ir kuria… Kažkoks pelkės sindromas: mes visi vienodi, visi nevykėliai, ir mūsų kraštas toks… Perfrazuojant dainą, mes todėl tokie maži, kad mažos mūsų mamos. Ir mus visada gali nustebinti Vilnius ar Kaunas, o mes jų ne. Nes mes maži ir kvaili. Mes provincialai.

Gyventi provincijoje reiškia investuoti į save daugiau, o gauti mažiau. Važiuoti kultūros į Vilnių ar  bent jau Šiaulius, prarasti daug laiko kelionei ir pinigų. O mūsų atlyginimai kuklesni nei didmiesčiuose. Mažai darbo vietų, nėra iš ko rinktis. Na, bet  jei visi supultume į Vilnių, nutįstų jis iki Žemaitijos, provincijos iš viso nebeliktų… O jei rimtai, tiesiog taip susiklosto gyvenimas, kad vieni išvažiuojame į kitą pasaulio kraštą, o kiti liekame prie namų ar namuose… Prisitaikome, gyvename ir išgyvename.

Turbūt iš mūsų norų, aplinkybių, galimybių chaoso gimsta ir koks drovus tobulumas.  Vladas Kalvaitis gyvena Tytuvėnuose, o kuria didelę, visoje Lietuvoje pripažintą literatūrą. Ir Telšiai – provincija, o įsivaizduok poetą Vytautą Stulpiną gyvenant ir kuriant kitur… Ir Utena – ne sostapilis, o kokius eilėraščius rašo Regina Katinaitė ar Vytautas Kaziela… Aukštaičių ir žemaičių poetai, gyvenantys ne sostinėje, prieš keletą metų ėmė leisti almanachus Atokios stotys. Jau keturi išėjo. O Utenos ir Telšių merai įsteigė savo premijas almanacho kūrėjams. Nieko keisto: uteniškis Alvydas Katinas ir pats poetas, o telšiškis Vytautas Kleiva baigęs konservatoriją… Įdomu ne tik almanachas, kurį sumanė ir leidžia Vytautas Kaziela, bet ir tai, kad susitinkame, rengiame vakarus, bendraujame. Esame tarsi bendraminčių klubas.

V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014
V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014

O bendrauti su panašiais į save juk būtina. Vilniečiams bepigu: gali užeit į Rašytnamį, sutikti draugų kurio leidinio redakcijoj.

Gasparas Aleksa teigia, kad ir ant ledo lyties rastų ką veikti, o ypač kartu su žmona Violeta. Ar galėtum jam antrinti Tu? Gal ir tikrai ne taip svarbu KUR gyvename, o su KUO?

Jei turi galvą ir širdį, visada rasi ką veikti. Ar žmogui pačiam su savimi gali būti nuobodu? Nuo ledo lyties galima spoksoti į pavasario dangų, debesis, paukščius etc.

Su kuo mes gyvename? Turbūt pirmiausia su savimi… O tik paskui jau su mylimais, bet vis dėlto liekančiais išorėje: tėvais, sutuoktiniais, vaikais…

Jaunystėje įstrigo H.  Fallados knygos pavadinimas – Žmogus miršta vienas. Ne tik miršta. Ar galime atspėti, nujausti ar nulemti ant tos pačios pagalvės miegančiojo sapnus? Ar nujaučiame, ką jis galvoja?.. Viskas– tik atspindžiai, spėlionės, mūsų mėginimai išprotauti, jausmai ir jutimai… Visas mūsų gyvenimas toks.

Ant ledo lyties ir ne. Mieste ir kaime. Vienatvėje ir žmonių knibždėlyne. Rūkų rūkai, bibline kalba kalbant.

Esu vienišė. Nekeliu gyvenimui kokių praktinių, merkantiliškų reikalavimų, – manau, jis užtektinai nuvargęs nuo mano vidinių virpesių ir kliedesių. Tikrai nėra svarbu KUR, bet tebus vis dėlto Lietuvoj ar į ją gamta nors kiek panašioj valstybėj. Kokioj Kanadoj ar Suomijoj. Gal dar kur prie Baikalo… O štai SU KUO… Baisu apsirikti, esu prisiskaičiusi apie astronautus, sensorinę izoliaciją. Jei tai negyvenama sala, gal geriau neimčiau į ją nieko, nors kirba pagunda sakyti – dukrą… Bet juk tai reikštų tik nesveiką motinos egoizmą.

Su šeima Nidoje. 2008
Su šeima Nidoje. 2008

Vaikystėje ilgai skaičiau pasakas, gal iki kokios septintos ar aštuntos klasės, gal dėl to ir dabar sugaunu save svajojant, kad kažkur už jūrų marių, o gal net kitoje planetoje, yra teisinga šalis, kur gėris nugali, blogis nubaudžiamas… Jei tokia šalis būtų, norėčiau gyventi TEN. Bet būtų baisi problema SU KUO, nes bandyčiau su savimi išsitempti kuo daugiau žmonių. Manyčiau daranti jiems gera.

Bet kvailių svajonės nesipildo, sako protingi ir turtingi.

Belieka rašyti knygas. Tai juk irgi bandymas keisti pasaulį. Nors gal Dievas ir įsižeis dėl tokio nepamatuoto pasitikėjimo savimi…

Nežinau, ar jis iš viso yra, bet tikiuosi.

 

 

 

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

 Su Tytuvėnuose gyvenančiu rašytoju Vladu Kalvaičiu

kalbasi literatūrologė Kristina Poderytė

 

–  Kokie vaikystės įvykiai labiausiai įsirėžė atmintin?

– Mano vaikystės pirmieji prisiminimai strykčioja prie Radviliškio turgaus aikštės. Jon savo mažučiais langučiais žvelgia pilkas, medinis, su mansarda namas, kuriame gimiau. Antradieniais ir penktadieniais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ūžia turgūs. Iš smuklių į žvaigždėtą dangų be perstojo kyla ūkininkų balsai, susmilkę pypkių dūmuose. Po „Aušros“ cirko kupolu, arenoje, žmogus juodu apsiaustu įnirtingai svaido žvilgančius peilius į gražią, pusnuogę merginą… „subadyti“ trokšdamas. Ši stovi it stabo ištikta… Kietai užsimerkiu, akimirką išnykstu ir tada išgirstu plojimus… Varpeliais užgroja beždžionėlė. Pašeriu dramblį mažais sviestainio gabalėliais. Matau didžiulius narvus su liūtais ir tigrais. Inteligentišką žirafą…

Tėvo siuvykloje
Tėvo siuvykloje

Kartą tėvai nusitempė mane į vieną valsčiaus pastatą. Menkai apšviestos salės scenoje kabojo didžiulė balta paklodė. Ja ėmė bėgioti juodai balti vaizdai. Ne viską supratau, bet sekiau juos nekvėpuodamas. Rodė begarsį filmą apie Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki maldos Alyvų kalnelyje ir nukryžiavimo. Įspūdžio laikas neišdildė.

Vlado motina
Vlado motina

Kokie pirmieji rašymo bandymai?

Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius,  vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Vladas jaunystėje
Vladas jaunystėje

Aštuntoje klasėje mūsų buvo šešiolika: trylika vaikinų ir trys merginos. Ilgainiui išsiskyrė trys grupės. Penki, augūs, subrendę, įstojo į komjaunimą. Vienas jų net į mokyklą nešiojosi pistoletą. Dažnai paplekšnodavo sau per šlaunį taip, kad visi matytų, jog ten ne papirosų dėžutė, o tikrų tikriausias ginklas. Kiti trys mėgo išgerti ir pasididžiuoti draugyste su dviem enkavedistais. Šie mokykloje tūnodavo nuo pat metų pradžios. Paslaugūs, dėmesingi – nors prie širdies dėk. Penkios lojalios merginos, šiaip nesikišančios į bernų pašnekesius, šokiuose neatsisakydavo pasisukti su saugumiečiais – kitų tokių inteligentiškų, mandagių, amžinai besišypsančių nerasi visame miestelyje. Iš likusių aštuonių berniokų trys įstojo į pogrindinę organizaciją. Aš pasiūlymą gavau dar septintoje klasėje iš bendrasuolio A. Valiūno. Kartą užsukome į knygyną. Ten padavė lapelį su priesaikos tekstu. Pasirašiau jį, o išėjęs iš knygyno suplėšiau į smulkius gabalėlius. Vėjas juos išdraikė po visą gatvę. Nuolatos iš Valiūno gaudavom pogrindinę spaudą ir kita.

1948 metais dvylika V laidos gimnazistų buvo suimti. Savaitę mus laikė uždarytus medinėse pašiūrėse KGB kieme. Paskui pervežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, apie kurį ir dabar tebesklando gandai.

Su bendraklasiais tremtyje
Su bendraklasiais tremtyje

– Papasakokite įdomiausią lagerio laikų atsitikimą.

Galiu išskirti du labiausiai mane sukrėtusius patyrimus-vizijas, kurias ir aprašiau novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“:

„Draugai stūmė jį (vagoną – K. B) iš šonų, aš krūtine prisispaudžiau prie buferio ir įsispyriau į iškilusių pabėgių briaunas. Vagonas pagavo reikiamą pagreitį. Tuo metu išgirdau šūksmą:

– Vladai!

Kažkas stipriai kirto man per kairįjį petį. Ūmai mečiausi į šalį, pakilau į orą, o gal atvirkščiai – pirmiau pakilau į viršų, o paskui – dešinėn, į šoną, ir visu kūnu žnektelėjau ant uolienų, šlako ir žvyro. Tuo metu kurtinantis sankabų ir buferių pliauškesys, lyg koks sprogimas, užgulė ausis. Aptemo akys. Kelias sekundes netekau žado. Kai pravėriau akis ir palengva ėmiau suvokti, kas nutiko, išpylė šaltas prakaitas, kūnas nuėjo pagaugais, širdis nusirito į kulnus…

Pamiršome trečiąjį vagoną! Pasijutęs laisvas, niekieno nesaugomas ir nekontroliuojamas, jis ėmė riedėti. Štai ir guliu patiestas.

Mane apsupo brigados vyrai, Šamilis ir Efendijevas.

– Kas tau nutiko?

– Ko toks išblyškęs?

– Gal iškviesti seselę?

– Ar tu sveikas?

Aš nežinojau, ar visiškai sveikas, bet man nieko neskaudėjo, tik negalėjau ištarti nė žodžio. Liežuvis prikepė prie gomurio, troškino. Gestais parodžiau, kad norėčiau atsigerti. Diadia Miša pakėlė galvą, Odesa prikišo prie burnos gertuvę. Vandens buvo nedaug, todėl jos kaklelis nemaloniai skimbčiojo kliūdamas už dantų. Pamažu širdis atlėgo, kvėpuoti pasidarė lengviau. Pamėginau pasiremti ant alkūnių. Nepavyko. Nepasisekė ir atsistoti, kojos – netvirtos, lyg vatinės. Šeši vyrai ėste ėdė mane akimis, laukdami, kada prabilsiu. Prisiverčiau šyptelėti, įtraukiau oro ir trūkinėjančiu balsu pralemenau:

– Aš… ką tik… mačiau… kaip praskrido… Angelas…

Jie išpūtė akis, nesuprasdami, ar rimtai kalbu, ar juokauju.

Odesa ir Diadia Miša, paėmę už parankių, nuvedė ant suoliuko, prie kontoros:

– Atsipeikėk. Mes baigsim krauti vagonus.“ („Angelas praskrido“)

„Po kelių dienų kojūgalyje girgžtelėjo gultai. Taip kūdikystėje ant lovos krašto vos girdimai prisėsdavo mama ar senelė, kai man pakildavo temperatūra. Jų rankos gydė geriau už visus vaistus ir arbatėles, skleidė ramybę ir viltį. Užmigdamas žinojau, kad rytą prabusiu linksmas ir sveikas. Dabar gerklę gniaužė nerimas. Ilgai priešinausi norui atmerkti akis, bet vokai prasivėrė savaime. Ant gultų krašto sėdėjo Ji, Juodoji Ledi.

– Labai išgąsdinau? – paklausė Ji motiniškai rūpestingai.

– Taip, aš bijau… Jūsų…

– Be reikalo.

– Visi Jūsų bijo…

– Žinau… Bet dirbu savo kasdienį darbą. Kartais, kaip ir visi, pavargstu ir atsisėdu pailsėti. Neilgam, nes netrukus vėl reikia keltis…

– Koks Jūsų darbas?

– Palydžiu išeinančiuosius… Nuvedu ir parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…

– Kuriuo tuneliu? Jų daug?

– Devyni. Kiekvienas skirtingos spalvos. Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis…

– Iš kur Jūs žinote, kam kuris tunelis skirtas?

– Tai labai paprasta. Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks… – paklausiau, nugalėjęs didžiulę baimę, bet Ji neleido baigti.

– Tu dar neskubėk. Gulkis ir pasistenk užmigti.

Kritau ant pagalvės, prisitraukiau prie pabarzdės antklodę.“ („Juodoji Ledi“)

Tremtis. Su tėvu Tulune.
Tremtis. Su tėvu Tulune.

– Kaip sekėsi po „Sibiro universitetų“ sugrįžus į tėvynę?

–  Negavau darbo pagal specialybę. Ministerijoje, kadrų skyriuje, pasakė:

– Rusų kalbos mokytojų reikia Trakų ir Vilkaviškio rajonuose.

Pirmiausia nuvažiavau į Trakus. Švietimo skyriaus vedėjas patvirtinęs, kad tikrai reikalingi rusistai, atsivertė mano diplomą, staiga prisimerkė ir tarstelėjęs: „Tuoj sugrįšiu.“ – išbėgo iš kabineto. Iš tiesų – grįžo po kokių 15 minučių. Nepažvelgęs į mane, pareiškė:

– Mes jūsų paslaugų atsisakysime, – ir nusisuko į langą.

Atsisveikinęs išėjau į gatvę, nužvelgiau namą, pro kurio duris buvo įėjęs vedėjas. Rajkomo pastatas. Kilo mintis, kad jame yra ir KGB padalinys. Beveik visuomet taip būdavo.

Grįžus Lietuvon
Grįžus Lietuvon
Po tremties Vilniuje, 1966 m.
Po tremties Vilniuje, 1966 m.

Įsidarbinti padėjo draugai ir pažįstami Vėliučionių spec. mokykloje Nr. 1, t.y. 14‒18 metų amžiaus vaikų, padariusių nedidelius nusižengimus, uždaroje kolonijoje. Bet prieš tai turėjau prisipažinti, kad buvau tremtyje. Vienas LKP narys apie mane sužinojo daugiau – kalėjau, nors pagal to meto įstatymus teistumas amnestija buvo panaikintas. Vėliučionyse dirbau trejus metus. Paskutiniaisiais, savo nelaimei, naujame trijų aukštų name gavau trijų kambarių butą su virtuve. Tai labai nepatiko žmogui, tokiam pat auklėtojui, kaip ir aš, bet komunistui. Jis parašė laišką Saugumo komitetui, kad Vėliučionių mokykloje dalijami nauji butai buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Atvažiavo civiliais rūbais apsirengęs majoras, kaip ir visi enkavedistai, labai gražiai, maloniai kalbėjo. Supratau, kad jam reikia žinių apie buvusius tremtinius ir kalinius. Atsakiau, jog reikia apgalvoti. Matyt, per ilgai galvojau, nes po dviejų savaičių majoras išsikvietė mane į KGB rūmus. Pokalbis sukosi apie auklėtojų kontingentą: ką mėgsta, galvoja, skaito, kur susitinka. Kadangi nieko nepasakojau, pasiūlė kelialapį man ir žmonai į „Gintaro“ sanatoriją. Keletą kartų kviestas nepasirodžiau, bene po trijų mėnesių turėjau nuvykti į konspiracinį butą Cvirkos gatvėje Vilniuje. Šneka buvo trumpa. Pasakiau, kad ilsėtis „Gintaro“ sanatorijoje neplanuojame – neturime tiek lėšų, kad su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nesusitinku, todėl bendradarbiauti atsisakau. Žodžiu, iš Vėliučionių teko išvykti. Kur? Pas tėvus, kurie nuomojosi butą Tytuvėnuose. Tėvai davė mums vieną kambarį. Kadangi tuomet buvo vasara, su žmona nužingsniavome prie Bridvaišio ežero. Senais, laiko nujuodintais laiptais užlipome į piliakalnį. Žmona atsistojo pačioje viršūnėje, apsidairė ir pareiškė:

– Mes įsikursime čia.

Vladas su žmona
Vladas su žmona

Ji įsidarbino ligoninėje Vaikų skyriaus vedėja. Kadangi mokytojo darbo negavau nei vidurinėje, nei Žemės ūkio technikume, pasukau į durpyną. Pasiūlė dirbti meistru žolės miltų ceche. Taip ir meistravau: vasarą – žolės miltų ceche, rudenį ir žiemą – prie siauruko. Su darbininkais sugyvenau gerai. Planus įvykdydavome visada, todėl durpyno vyr. inžinierius išsiuntė į trijų menesių durpininkystės kursus, pridūręs:

–  Jei gerai baigsi, gausi baro viršininko vietą.

Kursus baigiau vienais penketais. Vyr. inžinierius žodį tesėjo. Tapau trečio durpių gaminimo baro viršininku. Durpyne praėjo septyneri metai. 1970-aisiais pasistačiau namą.

Kartą nusiplūkęs, vėlai po darbo, apie 23 val., grįžtu ir iš tolo matau – visame name plieskia šviesos. Pasitinka žmona ir pirmiausia liepia nusiprausti. Tuomet užlipu į antrą aukštą. Kambaryje sėdi Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Abu su žmona pareiškia, kad esu jau parduotas, jokių prieštaravimų nepriims, aš eisiu dirbti administracijos pavaduotoju ūkio reikalams ir dar gausiu pamokų. Išdirbau taip pat apie septynerius metus. Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, konsultaciniame punkte, kuriame kasmet mokydavosi 100‒120 moksleivių, vedėjavau beveik iki pat pensijos, dvejus metus mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1989 metais išėjau pensijon.

– Kaip dabar žvelgiate į savo patirtį?

– Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles.

– Kaip vertinate savo kūrybos kritikus?

– Kritikus vertinu neblogai, nes jie apie mano kūrybą kalba irgi neblogai.

– Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo didžiųjų miestų?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Per daug sudėtinga dalyvauti renginiuose Kaune ir Vilniuje, bet nuolat skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Naująją Romuvą“, „Krantus“, „Metus“. Žodžiu, literatūroje šiek tiek nusimanau.

– Ką šiuo metu rašote?

– Papasakoti draugams siužetai užsiguli dvigubai ilgiau negu reikia, todėl vertėtų patylėti.

Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio V. Kalvaičio archyvo.

 

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002
Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Su Veliuonoje gyvenančiu rašytoju Gasparu Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius (kalbą stengtasi išlaikyti autentišką).

Gasparai, papasakok apie savo vaikystę, svarbiausius prisiminimus.

Pirmasis nuotykis mano gyvenime vos nesibaigė tragiškai. Krikštijo mane dviejų savaičių amžiaus per Naujuosius metus. Pasak krikšto tėvų Petronėlės Aleksaitės ir Julijono Veličkos, tą dieną snigo ir pustė. Važiuojant į bažnyčią, pasibaidė arkliai ir krikštatėviai išvirto į griovį. Mane vos surado sniege. Gal todėl mano dokumentuose krikšto diena tapo gimimo data. Vardą išrinko mano tėvelis Aleksandras, norėdamas įamžinti brolio Gasparo, politinio kalinio, neseniai (1944-01-06) nukankinto Sibiro lageryje, atminimą.

Pirmieji atsiminimai išplaukia gana iš ankstyvų kūdikystės dienų. Dar ir dabar tebegirdžiu senąsias giesmes kaimynų laidotuvėse ir bažnyčioje, tebematau partizanų išniekintus kūnus Veliuonos miestelyje prie Vytauto Didžiojo paminklo.

Mūsų šeimoje vyravo griežta tvarka. Didelę įtaką mano pasaulėvokai darė močiutė iš mamos pusės Petronėlė Džiaugytė (Višinskienė). Tyliu balsu vakarais, kol užmigdavau, pasakodavo įvairias istorijas. Ji buvo ne tik nuostabi pasakorė, bet ir žolininkė bei burtininkė. Vesdavosi mane į aplinkinius miškus ir pievas rinkti vaistažolių. Jomis gydydavo plaučių ir inkstų uždegimus, širdies aritmiją, neurozes. Močiutė Petronėlė išmanė kūno masažą, kuris labai primena akupresūrą, biologiškai aktyvių kūno taškų stimuliavimą. Ji mano tėtės prašydavo iš medžio išdrožti masažui skirtų keistų įrankių, kuriais masažuodavo kojų ir rankų raumenis bei taškus aplink sąnarius bei stuburą. Iki šiol atsimenu jos pamokymus, kaip tam tikrais judesiais galima padėti žmogui atgauti sveikatą, masažuoti ausis, veidą ir taip keisti augančio kūdikio kūną. Pavyzdžiui, prisimenu jos aiškinimus, ką daryti, kad kūdikio ausys nebūtų atlėpusios, kaip ištiesinti kreivą nosį, ištaisyti atsikišusį krūtinkaulį, ištaisyti šleivas pėdžiukes ir kreivas blauzdas.

Močiutė Petronėlė
Močiutė Petronėlė

Įvairios priežastys skatino kaimynų pavydą mūsų šeimai. Vieni, pavydėdami Tėtei jaunos ir gražios žmonos, nuolat pašiepdavo jį. Kiti, į akis šypsodamiesi, paslapčia tėvą skųsdavo sovietinei valdžiai. Kad ir kaip keista, sovietinė valdžia daugumai veliuoniškių, neišskiriant ir giminaičių, susuko galvas, jose įsiplieskė senas pavydas, atklydęs iš tarpukario Lietuvos, – kodėl Aleksų Aleksandras prasigyveno, atimkim iš jo naujus kalvio instrumentus, pasigamintus padargus, žemės ūkio techniką, suomišką grūdų valymo fuktelį ir t. t.

Tėvas nelyginant sraigė vis giliau grimzdo į tylos kiautą. Vienintelis išsigelbėjimas buvo įvairios politikos žinios iš viso pasaulio. Jas gaudė iš įvairių šaltinių – laikraščių ir radijo. Kaime nelabai turėjo su kuo išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Net gilioje senatvėje su tėte buvo įdomu pasišnekėti apie pasaulio įvykius, išgirsti jo svarstymus. Jis žavėjosi tuometiniais politikais JAV prezidentu D. Eizenhaueriu, Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu, Prancūzijos prezidentu Š. de Goliu. Atsimenu, kaip jis džiaugėsi J. Stalino mirtimi.

Mama Teofilė rūpinosi namais, gėlių darželiu, išplėtusi akis stebėjosi sovietiniu pasauliu. Menu, kaip vieną žiemos rytą mūsų vienkiemį apsupo stribai, mamai liepė lipti į klėties palėpę, klojime ropštis ant javų prikrautos šalinės, o patys, atkišę šautuvus, kabarojosi iš paskos. Taip jie ieškojo partizanų. Vaikams ‒ man ir broliui Vitalijui ‒ ji buvo griežta. Iš vienkiemio be jos žinios niekur negalėjome išeiti. Saugojo mus nuo blogų įtakų ir nelaimių.

Močiutės švelnumas, motinos jaunatviškas griežtumas ir tėvo teisingumas formavo mano charakterį ir pasaulėžiūrą, išmokė atsakyti už savo veiksmus, išugdė įprotį kantriai dirbti ir ginti tiesą. Tėvas manęs nė karto nėra mušęs, jis buvo ir yra didžiausias mano gyvenimo autoritetas.

Mano tėvas niekada nerūkė, nemėgo svaigalų, fiziškai tvirtas ir aiškaus proto išliko iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Jaunystėje giedojo Veliuonos bažnyčios šv. Cecilijos chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse. Jis visada didžiavosi esąs lietuvis, turėjo tvirtą pasaulėžiūrą, visą sovietmetį laukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tėtė griežtai smerkė vyrus, kurie šaudė žydus, ir bodėjosi gobšuoliais, išsidalinusiais jų turtą. Nekentė stribų ir sovietinės valdžios pakalikų. Apie visa tai gana dažnai pasišnekėdavome. Per visas okupacijas jis išsaugojo Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, leidinius apie prezidentą Antaną Smetoną ir Nepriklausomybės karų savanorius. Tėvas buvo bebaimis, stiprus ir griežtas vyras. Teisybė jam buvo svarbiausia. Smetonos laikais bylinėjosi su neteisingai jį užsipuolusiu Veliuonos bažnyčios klebonu Polonskiu. Sovietiniais laikais, įsiutintas girto kolchozo pirmininko Varkulevičiaus, griebė jį už kelnių diržo ir, iškėlęs virš galvos, norėjo trenkti į žemę, bet pirmininko sugėrovai išgelbėjo mūsų šeimą nuo nelaimės.

Gerai atsimenu senelį iš tėtės pusės, Petrą (1867–1955). Caro laikais, pasak mano tėvo, jis buvo Veliuonos valsčiaus sūdžia, grojo smuiku, giedojo bažnyčios chore. Atmintyje išliko vaizdas, kaip senelis sekmadieniais pasipuošęs eidavo į bažnyčią. Jis buvo kaimo dabita. Vaikas būdamas nesupratau, kodėl jis į bažnyčią įeina ne taip, kaip visi, o tik pro zakristiją ir meldžiasi lonkose netoli altoriaus. Pasirodo, jis ilgą laiką vykdė Veliuonos bažnyčios maršalkos pareigas ir už tai turėjo šią privilegiją. Man jis buvo labai griežtas, bet vis tiek vieną kartą ,,patikrinau“ jo vaistų spintelę ir paragavau kalio permanganato miltelių. Po to kelias savaites vaikščiojau mėlynu liežuviu ir išplikusia burna.

Kokie buvo mokykliniai metai, pirmieji rašymo bandymai?

Subrendau gana anksti. Prieš išleisdama į pirmąjį mano gyvenime darbą, močiutė Petronėlė surengė egzaminą. Penkiametį nusivedė į sodą ir patiesusi raštuotą lininį rankšluostį, liepė sėstis. Iš drobinio maišelio man tiesiai į rankas iškračiusi keistą gumulą, paliepė: ,,Atmegzk!“ Mažais ir silpnais pirštukais stengiausi išpainioti sukietėjusį mazgą. Vargais negalais išnarpliojau tą sudžiūvusį žarnigalį, primenantį žalčio išnarą. Tai buvo mano gimimo virkštelė, kurią močiutė jau atmegztą pakasė po Veliuonos bažnyčios slenksčiu. Šis burtas turėjo lemti mano ateitį. Bažnyčios pamatai – saugi, niekuomet žmogaus nejudinama žemė, slaptavietė, neleidžianti niekam išsklaidyti senoviško burto.

1_G_A_Veliuonos_vid_m_los_pirmaklasis_1952

Po to iš mamos gavau violetinę dūdelę ir pagyvenusios piemenės tempiamas už rankos išėjau ganyti karvių. Paskui karvių uodegas teko sekioti ir mokantis Veliuonos vidurinėje mokykloje. Vos spėjęs po pamokų parbėgti namo, puldavau ruošti rašto darbų. Visas kitas pamokas mokydavausi Dubinių upelio pievose ir krantuose. Lyg koks pagonių krivaitis ar Pranciškus iš Asyžiaus garsiai aiškindavau savo mokslus karvėms, paukšteliams ir ąžuolams su drebulėmis. Kartais karves ganydavo močiutė Petronėlė. Tada tėvai po pamokų siųsdavo dirbti į kolchozą. Vasaromis su arkline grėbialka grėbdavau dobilus arba su kitais paaugliais kraudavau šieną į kupečius. Rudenį raudavome linus. Kiekvienai šeimai kolchozo laukuose ,,uždėdavo normas“ – ravėti kukurūzus, koksagyzą, runkelius ir pan. Mes, ,,laimingiausi pasaulyje vaikai“, kartu su mama dienų dienas kapstydavomės kolchozo laukuose. Kaimiečiai buvo negailestingi, per javų kūlimus mus, paauglius, versdavo nuo paravinės mašinos paskuigalio nukasti pelus, nuimti iškultus javų šiaudus. Po tokių ,,darbelių“ žemės dulkių debesyse keletą dienų kosėdavau ir spjaudydavau juodomis seilėmis. Matydavau, kaip kolchozo vyrai vogdavo grūdus ir iškeitę juos į samagoną, kur nors pasislėpę gerdavo.

Atmintin įkrito kolchozo pirmininkas Vorobjovas, kuris kalbėdavo tik rusiškai. Brigadininkai nesusišnekėdavo su juo. Atsimenu, kaip jis bandė parodyti, jog taip pat moka dirbti. Tądien kolchozninkai mūsų klojime kūlė rugius. Jis stojo paravinės gerklėn grūsti javus. Tada visi pamatėme iš kelnių kišenės kyšančią pistoleto rankeną.

Visus kaustė baimė. Atsimenu ir kitą įvykį. Vieną dieną Vorobjovas su dviem pakalikais atsirado mūsų kieme. Nieko neklausęs įlindo į mūsų daržinę ir pagriebęs šakę pradėjo iš šalinės lauk versti šiaudus. Kapstėsi net suprakaitavęs, kol pasiekė šalinės dugną ir surado tėtės paslėpto šventinio važio dalis. Pagriebęs spalvotai nudažytą ratą, metė aslon ir pradėjo keiktis. Žiūrėjau pro daržinės sienos plyšį ir nieko nesupratau. Tik atsimenu, kad tą vakarą tėtė ilgai klūpojo šalia lovos ir pusbalsiu meldėsi. Taip prievarta be jokių dokumentų iš mūsų šeimos skundikai ir sovietiniai pakalikai atėmė šventinį važį, šventines šlajukes, arklinę grėbialką, grūdų valymo arbą ir suomišką fuktelį. Net sugriuvus kolchozams, mūsų fuktelį pasisavino vienas iš buvusių kolchozo veikėjų.

Naktimis krūpčiodavome nuo šūvių, dažnai pažadindavo beldimas į langus. Ginkluoti vyrai slankiojo po kaimą, per sovietines šventes padangę nušviesdavo degantys klojimai ir tvartai. Tėtė sakydavo, kad partizanai šitaip keršija už mūsų skriaudas. Tėtę ir kitus vyrus stribai varydavo naktimis saugoti kolchozo turtą. Ką jie galėjo apginti tuščiomis rankomis? Jaunesni vyrai pradėjo vis dažniau girtauti. Mano laimė, kad šalimais vienkiemyje, rašytojo Petro Cvirkos motinos gimtinėje, gyveno šviesūs žmonės. Rašytojo Petro Cvirkos dėdė Juozas Aleksa, mano senelio Petro pusbrolis, vakarais pasikviesdavo į svečius, pasakodavo apie savo sūnėną rašytoją, leisdavo parsinešti namo knygas su jo autografais, mėgdavo garsiai skaityti Haufo pasakas. Atsimenu ir jo dukters Eugenijos paskolintąBrazdžionio poezijos rinktinę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“.

Dar vidurinėje keturiolikmetis paskelbiau pirmuosius rašinius rajono laikraštyje.

Kodėl pasirinkai medicinos studijas?

Apie chirurgo specialybę svajojau nuo aštuntos vidurinės mokyklos klasės. 1963 m. baigęs Veliuonos vidurinę mokyklą, įvykdžiau tėtei Aleksandrui duotą pažadą: pradėjau mokytis Kauno medicinos institute. Studentiškas gyvenimas buvo labai žavus. Susipažinau su keistuoliu Salomėjos Nėries sūnumi Sauliumi Buču. Dar ,,Tulpėje“ teko pakvėpuoti prieškarinės „Konrado kavinės“ oru, stebint netoliese sėdinčius senuosius skulptorius Bernardą Bučą, Robertą Antinį ir kitus. Mano eilėraščius išspausdino ,,Kauno tiesa“. Sunkokai verčiausi, stipendija buvo maža, todėl naktimis dirbdavau sanitaru Kauno greitojoje pagalboje. Mus, studentus, mielai skirdavo dirbti reanimacijos arba kardialogijos brigadose. Taip gana anksti susidūriau su sunkiais ligoniais ir dar labiau susižavėjau medicina.

Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966
Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966

1970 m. pradėjau dirbti Šakiuose chirurgu. Teko daug ir sunkiai dirbti. Dvidešimt penkerių pradėjau vadovauti chirurginiam skyriui, vėliau tapau ortopedinio-traumatologinio skyriaus vadovu. Šakiuose susipažinau su antruoju mano gyvenimo autoritetu, chirurgu Vytautu Purliu. Dirbdamas su šiuo žmogumi išmokau tuo metu pačių naujausių operacijų. Pirmieji Lietuvoje pradėjome klubo endoprotezavimo operacijas. Įgyta unikali patiris Šakiuose vėliau tapo gyvąja romano ,,Adomo broliai ir moterys“ (Vaga, 2001) medžiaga.

Operacija chirurgui – iki pamišimo sunkus darbas: užmiršti ne tik savo vardą, pavardę, vietą, kurioje esi, užmiršti absoliučiai viską – lieka tik tavo rankos, trūkinėjančios kepenys, kurias siuvi, lopai, vėl siuvi, o kraujas teka ir teka, vėl siuvi, vėl plyšta, vėl kraujuoja, kol pagaliau – sustoja kraujavimas ir nustembi: tebestovi prie prakeiktojo operacijų stalo, išsekęs lyg grybas nuo vasaros saulės kaitros ir nekreipdamas dėmesio į svaigstančią galvą, keistą ūžimą ausyse, privalai iki galo pabaigti pradėtą darbą (Ištrauka iš romano,,Adomo broliai ir moterys“, p. 172).

Chirurgas, 1973
Gasparas jau chirurgas, 1973

Chirurgą Vytautą Purlį sovietiniai saugumiečiai išgujo iš Šakių. Nei jo pacientai, išvaduoti nuo mirties ir neįgalumo, nei žmonių meilė ir pagarba, niekas negalėjo išgelbėti gabaus daktaro, – juk jis politinis kalinys, neleistinai grįžęs iš Sibiro. Šis susidorojimas su talentingu ir darbščiu mano chirurgijos mokytoju nepraėjo be pėdsakų. Nejučia artėjo gyvenimo lūžis, į kurį stūmė alinantis chirugo darbas, įvairiapusė visuomeninė veikla. Sunku net suvokti, ar iš tiesų įmanoma tiek dirbti: operacijos, populiarios paskaitos paprastiems žmonėms, moksliniai straipsniai ir pranešimai chirurgų konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Stažuotės Maskvoje, Kijeve, kur susipažinta su chirurgijos garsenybėmis profesoriais A. Poliakovu, F. Bogdanovu, N. Levinecu, akademiku V. Ognevu. O kur veikla šalyje stipriausiame Šakių literatų klube ,,Lygumų šaltinis“. Sulaukęs Kristaus amžiaus, savo kailiu patyriau, kas yra mirtis, kas yra reanimacija. Širdies raumens uždegimas sukėlė ūmų prieširdžių plazdėjimą. Tada ligoninės palatoje atsitiktinai išgirdau gydytojo pokalbį telefonu – kažkas klausė, kada mane laidos…

Nepalaidojo. Susidūrus su mirtimi, nežinia iš kur atsirado dar daugiau jėgų.

Iš drastiškos patirties į mano gyvenimą atėjo poezija. Apie penkerius metus grūmiausi su ligomis, giltinė atsitraukė, bet nuolatos grasino pražudysianti mano svajonę – chirurgiją.

1982 metais prieš mane atsivėrė Vilniaus vartai: pradėjau dirbti Vilniuje VI-oje klinikinėje ligoninėje Dirbtinio inksto skyriuje. Vėliau greta chirurgo darbo dar ėmiau dėstyti chirurgiją ir reanimaciją Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos studentams. Susipažinau su organų transpantacijos Lietuvoje autoritetu profesoriumi Baliu Dainiu. Teko nemažai jam asistuoti, atliekant inkstų transplantacijas. Šio mano laikotarpio patirtis vėliau pavirto romanu ,,Pusė obuolio Ievai“ (Vaga, 2002).

Budėdamas klinikoje, po vidurnakčio radęs laisvą minutėlę laiko, rašiau pjesę ,,Pakerėtieji“ (Vaga, 1991). Rašydamas daug galvojau apie partizanus, stribus, jų vaikų ir tėvų gyvenimus. 1990 m. dramaturgas Juozas Glinskis, kalbėdamas per Europos radijo laidą, šią pjesę apibūdino kaip pirmąją lietuvių dramą, kurioje ir stribai, ir partizanai pavaizduoti tikroviškai tragiški.

Trupėjo sovietinės santvarkos pamatai ir smarkūs pervartos vėjai pasičiupo mane ir nusinešė į naujo gyvenimo kūrimo darbus. Jau vien ,,Lietuvos aide“, ,,Vilniaus sąjūdyje“ paskelbti straipsnių pavadinimai daug ką pasako: ,,Šventas lenciūgėlis nepriklausomybei“, ,,Minkštuomenės kerai“, ,,Perplaukti raudonąją kloaką“, ,,Medinis arklys Lietuvai“.

Kodėl palikai mediciną?

Medicina man tapo nykiu darbu, nes didmiestyje tarp chirurgų ‒ didžiulė konkurencija. Operuoti neleisdavo. Teko pasirinkti – arba taip ir liksiu asų asistentu, chirurginių kablių laikytoju, kol pats pavirsiu žmogum-kabliu, arba nerti giliau į visuomenės gyvenimą. Iš tiesų man trūko naujų įspūdžių, veiklos. Po Sausio 13 dienos tragedijos, 1991 m. rudenį dalyvavau kuriant pasaulinės organizacijos ,,Tarptautinė amnestija“ grupę Lietuvoje. Tapau šios organizacijos koordinatoriumi Lietuvoje. Mūsų grupė gynė kitų šalių sąžinės kalinius. Rengėme protesto akcijas prie Kinijos, Turkijos ambasadų Vilniuje. Taip susipažinau su rašytoja Jurga Ivanauskaite, keliautoju, fotografu Pauliumi Normantu.

Protestuotojai.
Protestuotojai.

Rašytojas Jonas Mačiukevičius paskatino imtis visiškai naujos veiklos Lietuvoje, kurti neįgalių žmonių medicininės ir socialinės reabilitacijos sistemą. 1992 m. išvykau mokytis į Mičigano universiteto Reabilitacijos kliniką pas profesorių Viljamą Varingą (William Waring). Grįžęs parašiau populiarią knygą ,,Nugalėk save“ (Vaiva, 1995). Ši nauja veikla, atsiradusi po nepriklausomybės atkūrimo, daugeliui gydytojų buvo nesuprantama. Jie šaipėsi iš manęs: kaip tu gali atsisakyti chirurgo karjeros, juk tau šitaip sekėsi? Bet naujos veiklos apžavai buvo stipresni už visas kolegų ir kitų nesusipratėlių patyčias.

Tik poezija manęs neapleido, ji buvo didelis džiaugsmas ir nusiraminimas. Gal ir teisi literatūrologė Dalia Jakaitė, kad iš drastiškos patirties atėjo vėlyva mano poezija: tu kasnakt sušeri save žvėrims / rytais vėl atgyji žmogiškam kūne / keikdamas jį tarytum pasiutusį šunį. Taip gimsta poezijos rinkiniai: ,,Lauk šoko ugnis“ (Vaiva, 1993), ,,Lozoriaus paukščiai“ (Vaiva, 1995), ,,Užkeikti barbarus“ (Vaiva, 1996).

Tai ar dera Tavo skalpelis ir Tavo plunksna?

Jau nebesu chirurgas praktikas, bet mąstau ir elgiuosi kaip chirurgas. Chirurgija įspūdingomis istorijomis mane lig šiolei maitino kaip rašytoją. Pastaruoju metu paviliojo kitos temos. Šių dviejų darbų neįmanoma suderinti. Chirurgija pralaimėjo.

Kaip dabar žvelgi į savo pirmasias publikacijas?

Jos naivios, bet brangios kaip kūdikystėje žengti pirmieji žingsniai…

Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo miestų?

Sulaukęs pensijos, atsisveikinau su visais įmanomais darbais ir įsikūriau Veliuonos miestelyje kartu su žmona rašytoja Violeta Šoblinskaite Aleksa. Reikėjo pasirūpinti ilgaamže savo motina Teofile, sudaryti jai palankias gyvenimo sąlygas.

Grįžęs į vaikystės miestelį skaudžiai nusivyliau, nes ,,sovietinis elitas“ tebevaldė žmonių protus. Gerai suprantu, kad tai, ką kasdien kiekvienas nuveikiame kito žmogaus labui, yra mažutėlytis lašas gyvenimo jūroje. Geri darbai prasideda nuo šypsenos, žodžio, liepsnos pliūpsnio sieloje, kai širdis tarytum išsigąsta ir suspurda po kaklu. Geriems darbams reikia turėti gerą širdį ir tik ji gali atsverti pavydą, užgauliojimus, skundus, šmeižtus. Veliuonoje parašiau naujausią romaną ,,Fabricijus sprogdina arklius“ ir sudariau novelių knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo“. Pakraščių kasdienybė“. Parašiau poezijos knygas ,,Giedantis rupūžys“ ir ,,Prabudimai“. Knygos sulaukė palankaus kritikų dėmesio. Pagal mano eilėraščius kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė sukūrė misteriją ,,Prabudimai“, abu su Violeta parašėme libretą interoperai ,,Meilė be mirties smėlynuose“.

Joninės tėviškėje, 2008
Joninės tėviškėje, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008

Gyvenimas gamtoje man grąžino sveikatą, kūrybinį užsidegimą. Su poetų grupe lankiausi Sakatveloje (Gruzijoje). Tebesižaviu vienos dienos kelione į Paryžių ir piligrimine kelione į Šventąją Žemę.

Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012
Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012

 

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau stebiuosi nepaprastu žmogaus kūno trapumu ir laikinumu. Kodėl žmogus be Dievo, net doriausias ir protingiausias, iš tikrųjų tėra tik narvelyje užsidariusi papūgėlė. Bet yra meilė. Ją pažįsta visi – bedieviai ir tikintieji. Jos trokšta gražuolės, tvirtieji ir atstumtieji… Visi žinome, kas yra meilė, bet negalėtume šio fenomeno paaiškinti protingai būtybei, atskridusiai iš kitos galaktikos. Tam prireiktų viso gyvenimo. Juk nėra nieko baisiau už Jėzaus žodžius: ,,Ieškojau, kas manimi pasirūpintų, ir neradau“.

Man visiškai nesvarbu, kur gyventi. Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti. Ypač jei šalia būtų mano moteris – Violeta!

Kartu su Violeta. Gasparas - piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012
Kartu su Violeta. Gasparas – piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012

Tavo žvilgsnis į jaunuosius kūrėjus.

Jaunaisiais kūrėjais žaviuosi, patinka jų ieškojimai ir kvailiojimai. Vos spėji apsidairyti ‒ ir nustembi, kiek daug talentingų jaunų žmonių veržiasi į meno ir kultūros pasaulį.

Ką šiuo metu rašai?

Šią vasarą ne rašiau, bet lentas tašiau, kaliau ir langus restauravau. Rašau labai sunkiai. Tai turėtų būti keistokas romanas sąlyginiu pavadinimu ,,Daktaras Oskaras Rausas ir mažutėliai“.

Ruduo tėviškėje.
Ruduo tėviškėje.

Mano fotogtrafijų paroda ,,Nesibaigianti kelionė. Šventoji Žemė“ tebekeliauja po Lietuvą. Šiemet su Violeta užsidegėme įkurti muziejų, tai naujausia mūsų avantiūra. Veliuonoje skolon įsigijome apleistą namą, be jokių projektų ir valdiškų ar kokių nors europinių fondų, pastato patalpas bičiuliams padedant suremontavome. Dabar sukame galvas, kaip įteisinti muziejų ,,ArsTerra“, kuriame menininko našlė Violeta Šimulyienė su dukromis Ula ir Rusne įrengė menininko Šarūno Šimulyno memorialinį kambarį. Rugjūčio mėnesį organizavome plenerą ,,Veliuona 2014“. Jame dalyvavo dešimt tapytojų. Visą savaitę mūsų namuose kiekvieną vakarą vyko kultūros renginiai. ,,ArsTerra“ muziejuje šiuo metu eksponuojami plenero dalyvių darbai. Muziejų lanko ekskursijos, joms reikia skirti dėmesį. Rugsėjo mėnesį mūsų muziejų aplankė vestuvininkai, trisdešimt trys žydai ‒ būsimieji skulptoriai su dėstytojais iš Izraelio, „Veliuonos novelės 2014“ rašytojai. Tokia mūsų ir bičiulių kultūros labdara žmonėms.

Nesvarbu, kur gyvena rašytojas, svarbiau, ar jis dalina kultūrą žmonėms. Gal susigės valdžia? Bet… nebetikiu.

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje
Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje

Su Palangoje gyvenančia poete, eseiste, lituaniste, bičiule Elena Karnauskaite susirašinėjo Ričardas Šileika (Geležėlė).

Nardau interneto platumose, ieškodamas Šašaičių kaimo (Kretingos raj.), kuriame, užrašyta, esi gimusi. Visažinis google begėdiškai kuklus. Viso labo aptikau, kad Šašaičiuose parduoda 857 arų sklypą už 60 000 litų (17 376 eurų). Paminėtos ir Šašaičių I senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Ar Tau gimimo vieta ką nors reiškia? Išsyk išskirtinai prisimenu Nykos-Niliūno Nemeikščius, Jono Meko Semeniškius?

Tos vietos, kuri susijusi su pirmaisiais septyneriais mano gyvenimo metais, jau nėra. Mano atminty Šašaičiai ‒ gyva vieta, dabar ten likusios tik pora sodybų. Kaimynų namus pamažu nutrynė melioracija, kėlimasis į gyvenvietes. Vienas iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kaip kaimynas, rodos, pavarde Valaitis, persineša jau suaugusią obelį iš melioruojamos sodybos į naują vietą.

Kolūkio talkoje
Kolūkio talkoje

Gyvenom vieni nuo kitų ne per daug nutolę, per kelis šimtus metrų, bet ir ne per arti. Iš trijų pusių miškai, iš ketvirtos – Minija. Ten išmokau plaukti, gaudžiau savo pirmąsias žuvis, karštom vasaros dienom maudydavomės, žiemą slidinėdavom nuo atkalnių. Aplinkiniuose miškuose ir šile, kurį neilgai trukus nusiaubė ne koks cunamis, o ta pati melioracija, buvo pilna grybų. Laisvė būti ir pasaulis, kuriame visko pilna. Savų pavojų taip pat. Žaidimai ne mergaitiški, nes artimiausių kaimynų vaikai ‒ berniukai. Spardydavom kamuolį, mindavom dviračius, šaudėm iš laidynių, ir ne tik. Dabar atrodo tikras stebuklas, bet nė vienas nesusižeidėme, nors kartais iš laidynių lėkdavo ne kaštonai, o gana normalūs akmenys. Negalėčiau pasakyti, kaip Antoine’as de Saint-Exupery, kad atėjau iš vaikystės kaip iš kokios pasakų šalies. Toje menamoje pasakų šalyje vienas įskilimas – užaugau be tėvo. Tėvu vadinau senelį, kurio dabar jau seniai nėra. Senelis buvo apsišvietęs ir nagingas žmogus. Knygas laikau jo pagamintoj knygų lentynoj, tebeturiu jo specialiai man nupintą krepšelį grybams. Senelio kambary ant sienos kabojo iš laikraščio iškirpta ir įrėminta Dariaus ir Girėno nuotrauka. Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Močiutė žemiškesnė, praktiškesnė, matyt, ant jos pečių gulė ir daugiau buities rūpesčių. Namuose būta knygų. Skaityti išmokau pradėjusi lankyti mokyklą. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau buvau tas vaikas, kuris skaito pasišviesdamas prožektorium po antklode. Labai anksti perskaičiau Čechovą, dar kai ką iš klasikų. Ko gero, tada viską supratau geriau negu dabar.

Su mama ir jaunesne seserimi
Su mama ir jaunesne seserimi

Iš lėto tolkime (iš tikrųjų gi artėkime) Tavo taku tolyn. Man regis, visi mes turėjome svarbiausią mokytoją, labiausią pamoką, geriausią draugą(-ę). Ir ‒ ištikusią pirmąją meilę. Kas, Elena, iš to meto ligi šiolei neprislopusiai ataidi, šviesiai (ar skaudžiai) atšvaituoja?

Ne taip dažnai galvoju apie praeitį, vadinasi, viliuosi, kad dar turiu ateities. Nežinau, ar mes visi turėjome svarbiausią mokytoją, bet mano mokyklos gyvenime tokios mokytojos buvo dvi. Jos abi mokė lietuvių kalbos. Pirmoji būtų dailininkė ir poetė Felicija Stramilaitė, antroji – poetė Bronė Liniauskienė. Ir vienai, ir kitai esu iki šiol dėkinga, kartais jaučiu kaltę, kad neaplankau, per mažai pasidomiu, kaip joms sekasi.

Su draugėmis ir mokytoja
Su draugėmis ir mokytoja

O plačiąja prasme kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus yra mokytojas. Vieną iš reikšmingesnių gyvenimo pamokų gavau prieš keletą metų žirgyne, kai mokiausi jodinėti. Reikėjo pabalnoti gana išdykusią kumelaitę vardu Nariga. Kol balnodavai, ji elgdavosi taikiai, bet užmauti kamanas – tikras išbandymas. Man truputį pagelbėjo šalia besisukiojantis dar vienas „studentas“, ir labai tikėjausi, kad kamanas jis uždės, taip ir leidau suprasti pasakydama maždaug taip: „Būtų gerai, kad kamanas užmautų kažkas kitas.“ Ir kokio atsakymo sulaukiau? „Jūs ir būsite tas kažkas kitas.“ Teko Narigą kamanoti pačiai. Dabar, kai stengiuosi išvengti kokio nemalonaus darbo, kartais tenka prisiminti šią žirgyno pamoką – jūs ir būsite tas kažkas kitas.

Raitelė Šventoji Elena
Raitelė Šventoji Elena

Turbūt daugelis pirmąją meilę, dabar labiau norėčiau pavadinti tai įsimylėjimu, patiria mokyklos suole. Manau, meilei reikia subręsti, kitas galbūt tokiam jausmui nesubręsta per visą gyvenimą.

Režisierius Andrejus Tarkovskis (a propos, gimęs irgi balandžio 4 dieną) mintijo: „Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą.“

Ką, Tu, Elena, manai apie (savo) vaikystės laiką, (savo) vaikystės įvykius ir įtaką tolesniam (kūrybos) gyvenimui?

Žinoma, kad vaikystėje patirti įvykiai, žmonės, su kuriais susidūrei, formuoja tave, bet, kita vertus, jau daug ką atsineši ateidamas į šį pasaulį. Galbūt galima sakyti, kad viskas užkoduota genuose, o vėliau sutikti žmonės tarsi savotiški reagentai, kurie padeda atskleisti ar išryškinti tam tikras duotybes. Ir čia nemažai lemia tam tikra sėkmė arba nesėkmė. Kodėl su vienu žmogum tik susipažinęs gali kalbėtis beveik apie viską, o kitas, žiūrėk, metų metais sukiojas šalia, bet net pasisveikindami tik linktelit galvą, ir viskas.

Manau, kad vaikystėje tik atsiskleidžia ryškiausios prigimtinės savybės, bet tai nereiškia, kad mūsų gabumai ar talentai tik tada turi išryškėti. Niekai. Kita vertus, kiek yra jaunųjų vunderkindų, kurių žvaigždutė sužiba būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu, o paskui užgęsta, ir nors tu ką. Duota tiek, kiek duota.

Net nežinau, ar reikia paaiškinti kūrybos prigimtį. Nesakau, kad nereikia aiškintis, nes ieškodamas priežasčių šį bei tą pradedi suprasti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Bet tik šį bei tą. Kuo daugiau supranti, tuo liūdniau šiame pasauly darosi, tad nenuostabu, kad žmonės labiau linkę skendėti palaimingam nežinojime. Bet čia yra tik šios valandos, šios minutės pasvarstymai. Kai laikas dar kiek pasislinks, pasislinks ir mintis.

Ar prisimeni savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Išspausdintą, žinoma, be abejo, kad taip. Grįžtelėk, Elena, į savo PK (pirmosios knygos) periodą. Tekstų sudėliojimas, tinkamiausio pavadinimo paieška, rankraščio pristatymas leidyklai, susitikimas su redaktore. Galų gale ‒ Tavo knygos „Briedė jūroje“ pasirodymas visuose iki vieno Lietuvos knygynuose ir literatūros akiratyje. Padažnėjęs Tavo pulsas ir…

Ar labai nuvilsiu, jei pasakysiu, kad neatsimenu savo pirmojo išspausdinto eilėraščio? Parašytą atsimenu, taip. Bet manau, kad pačius pirmuosius mano eilėraščius išgirdo miško paukščiai, mat kai dar gyvenau tuose mistiniuose Šašaičiuose, kurie dabar jau nunyko, į mokyklą tekdavo eiti bene ketvertą kilometrų. Ryte visi vaikai traukdavome būriu, bet grįždavome skirtingai, nes pamokos baigdavosi nevienodai. Man, pirmokei, kai negalėdavau važiuoti dviračiu, kelias gerokai prailgdavo. Kad būtų ne taip ilgu, dainuodavau. Iš pradžių dainuodavau tas dainas, kur mokėjau, o paskui kurdavau savas. Neatsimenu, ką dainuodavau, bet užtekdavo visai kelionei.

O pirmosios publikacijos ‒ dar mokyklos suole. Be abejo, visų pirma „Moksleivyje“ po filologų konkursų. Ir pirmąją knygą sudariau dar būdama studentė, bet ji pasirodė jau po studijų. Likimas tąkart suvedė su Janina Riškute, ir taip jau atsitiko, kad Janina ir pastarųjų dviejų mano knygų (esė rinkinio „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir poezijos knygos „Užpustomi“) redaktorė. Atsimenu, kaip sukau galvą dėl pavadinimo. Apsispręsti padėjo Rolandas Rastauskas. Mąsčiau apie „Agrastų skynėją“, bet Rolandas patarė, kad „Briedė jūroj“ bus geriau. Esu dėkinga jam ne tik už šį, bet ir dar vieną kitą „Briedės jūroj“ periodo patarimą.

Be abejo, kad knygos pasirodymo labai laukiau. Nežinau, gal ir Tu turi išsaugojęs kokį egzempliorių. Bibliografinė retenybė dabar. Paradoksalu, bet yra žmonių, kurie ir dabar tą knygą nori įsigyti, po tiek metų. Viena iš mano seserų sako, kad jai ši knyga patinka labiausiai už visas kitas mano knygas. Na, bet čia kitos priežastys. Kiekviena knyga yra kitokia, o gerumą ar blogumą matuojame, kai susirandame atskaitos taškus. Jie, deja ar laimei, kinta. Tiesą pasakius, jei nekistų, būtų priežastis susirūpinti.

Studijų laikų portretas
Studijų laikų portretas

Studijų metai kiekvieno gyvenime brūkšteli ryškarėžį. Tavo laikas, praleistas Vilniuje, Vilniaus universitete, manding, Elena, taip pat dėliojo Tavo dienų, Tavo potyrių, savivokos ir mąstysenos vektorius. Kokie tuomečiai dalykai buvo svarbūs, inspiraciniai?

Kai bandau mintimis nušokti į studijų metų Vilnių, kokios erdvės vaizduotėje pirmiausia atsiveria? Štai aš, pirmakursė, bandanti susiorientuoti senuosiuose Universiteto rūmuose. Štai biblioteka, kur norimų knygų beveik neįmanoma gauti arba jų neduoda išsinešti namo. Parašiau namo, bet bendrabutis – ne namai. Namais tampa pats miestas, tiksliau ‒ Vilniaus senamiestis. Apie vektorius sunku kalbėti, kur gyvenimas iš esmės tampa labirintiškas, o Ariadnės siūlai daugiau menami, punktyriniai. Kelios draugės, su kuriomis kalbamės apie bet ką ir viską stovėdamos per pertrauką tarp paskaitų eilėje kavos į „Alumnatą“. Kažkuri iš jų gauna iš pažįstamo  Litmenio darbuotojo išganingą žetonėlį ir kurį laiką einame be eilės. Truputį nejauku, bet einame. Prancūzų kalbos lektorius Jeanas Paulis Martinas, su kuriuo žiūrime nouvelle vague filmus, patyliukais klausiantis, ar yra Vilniuje kavinių, kur po stalais neįmontuoti mikrofonai. Tarkovskio ir Felinio filmai. „Hiperbolė“, grojanti studentų šokiams. Draugė, įsimylėjusi „Anties“ gitaristą. Stingdantis šaltis žiemą Saulėtekio bendrabučiuose ir iš pačių studentų suformuota grupė, konfiskuojanti šildytuvus, kai išeiname į paskaitas. Kai kurios iš jų atrodo visiškai beprasmės, formalios, realiai mokomės tik prancūzų kalbos. Be abejo, garsusis M. Martinaičio vadovaujamas Universiteto literatų būrelis, kur į merginas žiūrima labai jau skeptiškai. Mūsų vaikinai filologai, kurie po pirmo kurso, kad ir griebęsi „sanatorinio“ gydymo Vasaros gatvėje, vis tiek beveik visi išeina į armiją. Vienas po kito besikeičiantys sovietiniai lyderiai irgi atnešantys šiokių tokių permainų. Vienas kitas ekskursas į Kauną, kur ryškėja dar kitokio gyvenimo kontūrai. Margas to laiko audinys. Dabar jau daugiau skiautelės, skiautiniai.

Tavo Pasaulio krašte, Galudieniuose, žinoma, veikia kita ritmika ir kiti dažniai negu, lyginsiu, Kretingoje, Druskininkuose, Plungėje, Šiauliuose. Visuotinė unifikuota visuomenės sąmonė fiksuoja Palangos vietą ir laiką tik kaip hedonizmą. Neabejoju, kad daugelis nežino (aš irgi), kur laidojami rezidentai. Trumpalaikiams atvykėliams išvis nesuvokiama, kad čia egzistuoja pilka kasdienybė, klampi buitis, splinas.

Klausiu, Elena, apie kasdienį ėjimą, yrimąsi. Apie žingsniavimą iš Saulėtekio tako, kur Tavo gyvenvietė, iki Jūratės gatvės, kur Tavo darbovietė (Senoji gimnazija). Apie plaukiojimą (ar nardymą) nuo pilkojo metų sezono iki saule purslojančiojo. Kaip Tau pavyksta „pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (citata iš „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“, p. 8)?

Kiekvienas turime savąjį Pasaulio kraštą ir savuosius Galudienius. Kartais mūsų privačios teritorijos ribojasi, susiliečia ar netgi kuriam laikui persidengia su kitų žmonių gyvenimais. Nežinau, kaip yra geriau. Ir nežinau, kiek pats gali tai valdyti. Sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Kartais apsigauni, kartais patiri netikėto atradimo džiaugsmą, bet svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties. Nekalbu apie tuos, kurie netyčia arba tyčia tau svarbiu momentu gali atsirasti šalia. Vis tiek tai ‒ stebėtojo pozicija. Apskritai, kai imiesi stebėtojo vaidmens, žmogaus gyvenimas labai paprastas, daugiau ar mažiau paklūstantis gamtos ritmui, kad ir gyvenant triukšmingiausiame didmiestyje. Gal paradoksalu, bet daugiausia vienišių yra didžiausiose pasaulio sostinėse. Mano pamiltame Berlyne apie 50% žmonių gyvena po vieną. Gali pasirodyti, kad kiek nuklydau nuo klausimo, bet kelias į Pasaulio kraštą tik romantinėje paradigmoje skirtas dviem. Moderno amžiuje, panašu, kad yra kitaip.

Berlyne, prie Sony centro, 2008
Berlyne, prie Sony centro, 2008

Grįžtant prie Galudienių metų ritmo – taip, jis šiek tiek kitoks. Bet, kaip pats pastebėjai, čia irgi esama kapinių, vadinasi, ir čia žmonės mirtingi. Nežinau, kiek vietiniai gyventojai įsitraukia į vasaros hedonizmą. Manau, kad ne per labiausiai. Dažnas palangiškis vasarą dirba, tad pramogoms nelieka kažin kiek laiko, o kartais ir noro leisti vis dėlto sunkokai uždirbamus pinigus. Vasarą mieste nemažai kultūrinio judesio, bet jis gana specifinis, dažnai orientuotas būtent į pramogą, be gilesnio turinio. Tad ar verta tame dalyvauti?

Grįžtant prie „naujų vardų“ ir „naujų gyvenimo istorijų“… Gal tiktų pajuokauti, kad moterys kaip katės turi devynias gyvybes: 3 žaidimams, 3 klaidžiojimams, 3 gyvenimui. Gyvenk, žaisk, keliauk ‒ viskas, ko reikia pilnatvei. Ah, tiesa, įtariu, kad kelias jau išnaudojau.

Štai Tavo kiekviena knyga neskubriai, bet sąžiningai išeina po knygos: „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), „Užpustomi“ (2013). Antraštes išvardijau šį mūsų šnekesį skaitysiančiajam (-iajai). Juk kartais net knygų pavadinimai pačių knygų neskaičiusiajam (-jai) šį tą sako, mena ar kurlink (nu)kreipia. Taigi, Elena, Tu puikiai žinai visą Lietuvos literatūros kontekstą ir, be abejonės, tuoki savo nišą. Sakyk, ar Tau gyvybiškai svarbios ir būtinos literatūrinės bendrystės, ar normaliam pulsui palaikyti pakanka, sakysiu, Poetinio Druskininkų rudens dvidienio, mėnesio vertėjų centre Visbyje ar menininkų namuose Arenšope? Ar Tau neišvengiamai yra būtina iš čia ir dabar iššokti į kitą čia ir dabar – vidinei energijai „auginti“ ir telkti?

O kas yra literatūrinė bendrystė? Manau, kad rašymas ‒ vieno žmogaus darbas. Tam reikia ramios vietelės ir šiek tiek laiko. Na, o „vidinę energiją“, kaip Tu įvardijai, gali užauginti ir sutikti žmonės, ir pamatyti nauji kraštai, bet lygiai taip pat gali įkvėpti skaitomos knygos arba debesis, plaukiantis virš galvos.

Maltoje (Gozo sala), 2014
Maltoje (Gozo sala), 2014

Nesureikšminu dalyvavimo literatūrinio gyvenimo kasdienybėje. Be abejo, reikalinga pasisukioti svarbiausiuose festivaliuose ar vieną kitą kartą atiduoti duoklę periodikai, bet tai yra labai takūs momentai, o knygą suvokiu kaip tęstinį faktą. Aišku, pageidautina tam tikra pastanga, kad knyga ir skaitytojas susitiktų. Manau, kad čia jau ne vien autoriaus, bet ir leidėjo, bibliotekininko ar šiaip kultūros žmogaus darbas.

Dar jeigu grįžtume prie „iššokimo“ į kitur klausimo, galėčiau pasakyti, kad kartais pasitvirtina sena tiesa, jog iš toliau geriau matyti. Atsidūrus kitame krašte ir kitokiame laiko tekėjime, tai, kas namie būnant rodėsi be galo svarbu ir reikšminga, gali tapti juokinga ir menka.

Gitana Gugevičiūtė taria, jog Tavo „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Rimantas Kmita sako, kad Tavo „eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“ Brigita Speičytė rašo, kad Tavo eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, […] sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam.“

Manding, šie palyginimai ir apibrėžimai iš tikrųjų yra neprieštaringai įžvalgūs. Kaip Tu pati, eilėraščių autorė, priimi ir vertini kitų statomus aiškinamuosius ženklus savo kūrybos kelyje?

Taip ir įsivaizduoju vieškelį per plyną lauką su stilizuotais kelio ženklais, kur pažymėta „buitis“, „kasdienybė“, „grožis“, „nejaukumas“… O jeigu kalbėtume rimčiau, manau, kad kiekvienam rašančiajam yra svarbu būti pastebėtam. Įtariu, kad meluoja tie, kurie tvirtina kitaip. Ir džiaugiuosi, kai literatūros tyrėjai skaito mano tekstus pastebėdami ir pakilimus, ir nuokalnes. Džiaugiuosi tuo, kad jie dažniausiai „atspėja“ perskaitymo kodus, ir šiuo požiūriu teko nusivilti gal tik kokį kartą. Galbūt galėčiau pridurti, kad be skandinaviško atšiaurumo mano eilėraščiuose esama ir pirmapradžio vitališkumo, ir gyvenimo džiaugsmo, galų gale ironijos ir autoironijos.

O šiaip pirmasis savo kūrinio vertintojas vis dėlto esi tu pats. Šiuo požiūriu esu sau gana reikli. Jei taip nebūtų, mano knygų sąrašas būtų gerokai ilgesnis. Beveik niekada nebegrįžtu prie tų eilėraščių, kurie liko juodraščiuose išleidus knygą. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie visai neredaguoja savo tekstų ir paleidžia į pasaulį visa, ką parašę. Apskritai, manau, kad tekstai turi kiek „susigulėti“, kad autorius nuo jų kiek nutoltų, o tada jau yra prasmės sugrįžti prie rankraščio.

Tavo pirmosios knygos pirmame eilėraštyje

 vedlys turi būti aklas

kad nematytų erškėčių

ir negyvų kūnų po kojomis

pirmasis turi būti aklas

kad nematytų kranklių

ir nejaukių savo pėdų

tokių laikinų kai aušta

ir kyla vėjas (juk užpustys)

vedlys turi būti kurčias

kad negirdėtų kaip

skamba laidotuvių varpai

 yra šis kertinis veiksmažodis, pavartotas būsimuoju laiku, po dvidešimt trejų metų štai virtęs esamuoju amžinai neveikiančiuoju (ok! dar ir kokiu veiklutėliu) daugiskaitos dalyviu – Tavo pastarosios poezijos knygos antrašte. Manding, tai toli gražu ir arti gražu neatsitiktiniai ir neįsikalbėti dalykai, jųjų neįmanoma moduliuoti tamtyč. Tai veikiau ne atspindintis, o ataidintis veidrodis. Kaip Tau pačiai sietini, su(si)siejami tiedu laikai, kuriame buvai ir kuriame esi?

Bet juk užpustomi, o ne užpustyti. Nuolatinė rezistencija gali būti labai varginanti, tad visai natūraliai į knygą įsirašo tokie eilėraščiai kaip „Pralaimėjęs“ arba „Čiuožiko diena“. Manau, dramatiškas pasaulio pojūtis susieja šias laiko požiūriu gerokai nutolusias knygas. Galbūt rinkinyje „Briedė jūroj“ ši jausena kai kur kiek per daug išdidinta, knygoje „Užpustomi“ dramatiškumas ,,pritildytas“, ne toks atviras. Jeigu būčiau literatūros kritikė, tokią rašymo manierą siečiau su romantine pasaulėjauta, aišku, jau patyrusia visus įmanomus moderno virsmus.

Kita vertus, skaitytojui, manau, nerūpi jokios klasifikacijos. Arba skaitomas eilėraštis užkabina tavo vidines stygeles, arba ne. Čia jau kalbu kaip skaitytoja. Autentika svarbu, bet dar yra kažkas kita, ir tas „kažkas kita“ arba rezonuoja, arba ne.

Pasaulėjautos prasme dabar labiausiai nutolusi knyga yra „Tiltas iš pelenų“. Bet kalbant apie šį rinkinį kuo puikiausiai atsimenu per vieną iš knygos pristatymų apie ją pasakytus Rolando Rastausko žodžius, kad čia jis atpažino poetės balsą. Manau, kad ,,poetės balsas“ ir sujungia visas mano eilėraščių knygas, o ne tokia Elena Karnauskaitė, kaip konkretus asmuo. Tokios ten beveik ir nėra. Kaip ten su tuo autoriumi? Irgi nušauti? Tik kas tada lieka?

 Mano konservatyvi žiūra niekaip netapatina knygos su bulvių traškučiais, o gydytojo, mokytojo ‒ su griovių kasėju. Pinigai yra konvertuojami į kitus pinigus, bet štai žmogiškoji mąstanti sąmonė, manding, nepripažįsta absoliutinamos lygybės. Klausimą pradėjęs formuluoti tokiom (ne)analogijom, hė, teiraujuosi štai ko. Būdama pilietė, būdama lituanistė, būdama valstybės pripažinta meno kūrėja, sakyk, Elena, ar įmanoma koreguoti bendruomenės kūrimą, kištis į status quo? Kiek galima (galima tikėtis) turėti atsakomybės už bendrabūvio reikalus, (ne)tolerancijos ir (ne)pakantumo čia pat ‒ už slenksčio, už lango, už nugaros – purslojančiam vyksmui? Kiek mokytojas šiuolaikybėje formuoja mokinio suvokimus, kiek pačiam mokiniui svarbu gauti siunčiamus signalus?

Taip paklausta pasijutau tarsi kokia Šatrijos Ragana. Bet ano laiko vertybės ir vertinimai šiai visuomenei nebegalioja arba galioja tik iš dalies. Kartais gana sumaniai bandoma manipuliuoti tarpukario idealizmo atgarsiais, kartais tai suveikia, bet sveikiau būtų pripažinti ir priimti savąjį laiką tokį, koks yra. Su visais privalumais ir trūkumais. Kaip pedagogė labai aiškiai pajutau vieną lūžio momentą – kai knygų vaikus pakeitė tinklo vaikai. Tai įvyko pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu. Kitose pasaulio šalyse tai įvyko anksčiau. Ar pasaulis dėl to sugriuvo? Toli gražu ne.

O bendruomenės kūrimas visada buvo koreguojamas. Mokytojas – valstybės užsakymo vykdytojas. Švietimo sistema – puikus atspindys to, kas vyksta valstybėje ir kokia yra valstybė. Labiausiai skaudina tai, kad pamiršta pagarba mokytojui. Jei galima negerbti mokytojo, tai galima negerbti ir bet kurio kito žmogaus. Tad nėra paskui ko verkti, kad mūsų valstybėje atskiras žmogus nesuvokiamas kaip vertybė. Deklaracijose, popieriuose ‒ taip, realybėje – ne. Galbūt tai iš dalies sovietmečio palikimas, bet gal ir ne.

Čia pajudinome gana sudėtingus klausimus. Mano, kaip atskiro asmens, kaip žmogaus, pozicija labai paprasta. Nemeluoti sau ir kitam. Kartais gali nenorėdamas apsigauti, bet – klysti žmogiška. Tik klystančiu pasilikti kvaila.

Elenos knygų lentyna
Elenos knygų lentyna

Nuotraukos iš Elenos Karnauskaitės asmeninio archyvo. 

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė
Daina Opolskaitė Suvalkijos pienėse. 2014

Su Vilkaviškyje gyvenančia rašytoja, Pilviškių gimnazijos mokytoja lituaniste Daina Opolskaite-Kovalčikiene kalbasi Gintarė Adomaitytė.

Grįžkime į tuos metus, kai pasirodė Tavo pirmoji knyga ,,Drožlės“(2000). Tai – novelės. Papasakok apie savo knygą – kaip ilgai ją rašei, kelis kartus dalyvavai Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos  konkurse? Mažai kam pavyksta PK konkursą laimėti pirmąjį kartą. Turbūt jau mokyklos metais norėjai būti rašytoja?

Iš tikrųjų noveles rašiau vienu mostu – brūkšt, ir yra. Neatsakingai, greitai. Mažai redaguodavau. Pirmosios knygos konkursą laimėjau iš antro karto. Pirmąjį kartą mane „nurungė“ Andrius Jakučiūnas. Mokyklos suole tvirtai žinojau, kad noriu daryti ką nors, kas būtų pravartu žmonėms, visuomenei – jaučiau galinti duoti, o ne imti ir naudotis. Be to, jau tada gana anksti suvokiau tai kaip būdą įminti savo pėdsaką. Buvau iš tų, kurie nenori būti mokomi, o jaučia, kad patys gali mokyti.

drozles

Lyg per miglas prisimenu Tavo knygos pristatymą Rašytojų klube. Regis, buvai  ne viena  – Tu ir poetė Lina Burbaitė? Ir dar jaunosios tapytojos, viena jų – Benigna Kasparavičiūtė. Kokios nuotaikos tuomet Tave valdė, kokių būta vilčių?

Tą vakarą debiutavome trise: tapytoja Benigna Kasparavičiūtė, pirmąją poezijos knygą išleidusi Lina Burbaitė ir aš. Kokios nuotaikos valdė? Labai nekuklios: atrodė, kad visas pasaulis štai guli tau po kojomis, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėjo įvykti… Dabar jau seniai nebeišgyvenu tokio jaunatviško maksimalizmo ir tokio pasitikėjimo savimi ir savo kūryba. Beje, mano kolegė „pagal seriją“ Lina kažkur dingo, niekur nebesutinku jos eilėraščių…

Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose. Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.
Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose.
Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.

 Jau įpratome Tavo tekstus skaityti ,,Šiaurės Atėnuose“, ,,Literatūroje ir mene“. O ar skaito Tave kolegos mokytojai? Arba rajono kultūros darbuotojai? Ar yra šalia žmonių, kuriuos galime vadinti ,,palaikančia komanda“?

Ar skaito, man sunku pasakyti. Atgarsių mažai. Ko gero, labai retas kuris. Vilkaviškyje, o tuo labiau Pilviškiuose, tokių „Šiaurės Atėnų“ nenusipirksi, nėra nė vienos vietos, kur juos būtų galima gauti. Kai pavargstu nuo „internetinio“ numerio, pati važiuoju į Marijampolę nusipirkti.

Jei dar atviriau – stengiuosi slapukauti. Niekam savo tekstų neperšu, nerodau, nepranešu, kad pasirodė, nekviečiu perskaityti. Kas nori, kam įdomu, tas randa ir perskaito. „Palaikančios komandos“ neturiu. Tarp mokytojų dėl to jaučiuosi tik savesnė, ne kažkokia kitokia. Jau seniai sau pasakiau, kad gyvenu du gyvenimus: kasdienį, mokytojišką, ir literatūros. Beje, tai juntamas asmenybės susiskaldymas, ir manau, kad tai ne kiekvienam lemta patirti…

 Prisimenu Tavo puikią esė ,,Šiaurės Atėnuose“, kurioje prisipažinai, kad esi pašaukta mokytojauti. Skaityti buvo malonu: pašauktųjų niekada nėra daug. Bet juk tas pašaukimas – tai ir išbandymai, ir...

Ta esė buvo stipriai ironizuota, noras pasišaipyti iš savęs ir iš situacijos. Numojau į visus tabu ir nuoga atsistojau prieš veidrodį. Pats tekstas, pasirodo, buvo nemažas sprogimas. Prisimenu, kaip viena kolegė įspraudė ją perskaityti savo vyrui, o tas perskaitęs pasakė: ir kas su tokia gali gyventi? Kad nori – verk ir juokis. Teksto ironija – kietas lukštas, ne kiekvieno ji prakertama, tad ne kiekvienas ir pasieks didžiąsias esmes.

Tačiau turiu prisipažinti, kad ji, toji esė – grūdas, kuris nukrito ir tebedygsta. Niekaip neatsikratau minties, kad ji galėtų išaugti į pedagoginį romaną apie visą mokyklos ir mokytojystės kasdienybę. Žiaurią. Tikrą. Juokingą. Be jokių blizgučių ir pompastikos, kurios apstu pedagoginio gyvenimo išorėje, vien tik dėvint ironijos kaukę… Juk tokios literatūros nėra. Bent jau lietuvių kalba jos neturime. Bet tai būtų labai drąsu. Kitas klausimas, ar tokia knyga būtų išleista? Ko gero, jausčiausi beveik kaip Sruoga, parašęs „Dievų mišką“ – pavojingą kūrinį. Bet ta mintis kažkodėl neduoda man ramybės.

Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.
Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.

Gal dabar pats laikas pakalbėti apie Tavo mokytojus – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ar yra asmenybių, kuriomis žaviesi, gal net bandai sekti?

Esu gan uždaras žmogus, man nelengva bendrauti, todėl dažniausiai renkuosi vienatvę. Dėl tos priežasties netiesioginių mokytojų turiu kur kas daugiau. Iš literatūros išskirčiau tris autoritetus. Pirmiausia Antaną Vaičiulaitį, iš kurio mokiausi žodžio jėgos ir melodikos, neeilinių palyginimų ir raiškos, antrasis – Henrikas Radauskas, kurio poezija man tikroji literatūros meistrystė, o kiekvienas eilėraštis – kaip desertas. Ypač mėgstu (ir garsiai, ir tylomis) skaityti jo „Vienaragį“ ir „Jūrininko iškeliavimą“ – kiekvieną kartą šiurpas pereina… Trečioji yra Charlotte Bronte, sužavėjusi ir savo gyvenimo istorija, ir literatūra. Jos romaną „Džeinė Eir“, pamenu, gavo paskaityti mano močiutė. Tada mokiausi antroje klasėje ir man parūpo ta stora knyga ant šaldytuvo. Dar nesupratau nei tiesioginės kalbos, nei kreipinių, bet ta knyga tapo mano gyvenimo palydove. Dabar ją moku beveik mintinai, ir vis tiek ji guli mano naktinio stalelio stalčiuje. Manau, kad Džeinė Eir mane formavo ir kaip mokytoją. Žaviuosi ir pačia Šarlote Bronte – jos, kaip moters rašytojos, stiprybe ir drąsa sudėtingomis XIX a. Anglijos gyvenimo aplinkybėmis. Iš šiandienės prozos didžiaisiais savo mokytojais pripažįstu Jaroslavą Melniką ir amerikiečių rašytoją Michaelį Cunningamą.

Iš asmenybių, su kuriomis teko bendrauti, noriu nusilenkti rašytojui Juozui Apučiui, tapusiam mano pirmosios knygos krikštatėviu ir studentiškais metais taip skatinusį mane rašyti. Jo asmenybės šviesa ir žodžių teisingumas man iki  šiol nepamirštami.

Girdėjau ne vieną mokytoją besiskundžiantį, kad jei ne mokytojavimas – tai tikrai būtų tapęs rašytoju. Tai ar tikrai tas darbas taip labai trukdo? Tu esi lyg ir įrodymas, kad nelabai… 

Įdomus pastebėjimas. Mokytojystė – iš tiesų labai kategoriška, ji nelinkusi leisti rinktis. Kasdien sakanti: man arba viskas, arba nieko. O kur dar tai, kad mokyklą kasdien turi pasiekti už keturiolikos kilometrų ir dar tai, kad visiems metams uždarė tiltą per Šešupę ir kasryt reikės pėsčiomis per lietų ir sniegą klampoti į kitą pusę, kad pasiektum mokinį… Tokiu gyvenimo atveju supranti, kad mokytojystė pareikalauja ir fizinių jėgų. O juk ir šito sunku rasti laiko minčiai, nuovargis ir emocinis išbalansavimas dažnai parodo, kad be šio darbo tu nieko daugiau negali. Bandau donkichotiškai grumtis, įrodyti sau, kad galiu. Kartais palūžtu. Po to vėl atsistoju. Gerai žinau, kad esu mokytoja. O ar esu rašytoja? To nežinau.

 Gyveni Vilkaviškyje, mokytojauji Pilviškių gimnazijoje. Ar  būna, kad mintimis nuleki į didesnius miestus arba į gimnazijas, kurias vadiname ,,prestižinėmis“?

Keblus ir provokuojantis klausimas. Pirmiausia turbūt reikia prisipažinti, kad esu miesto, kultūros žmogus, bet – paradoksas – gyvenimas lėmė būtent tai, kad tenka dirbti atokiame provincijos miestelyje. Matyt, tai likimo „kodas“, nenoriu jo peržengti. Aiškiai suvokiu, kad dirbdama „prestižinėje“ gimnazijoje dirbčiau kitaip, atsivertų kitos galimybės, galbūt pavyktų net išnaudoti kažkokius savo resursus, kuriuos lyg ir jaučiu turinti, bet… atidžiau apsidairiusi po savo klasę suprantu, kad vaikas, į kurio akis žvelgiu kasdien, yra toks pats ir didmiestyje, ir atokiame miestelyje. Tie patys norai, troškimai, tas pats pasaulio ir gyvenimo pulsas.

Tėviškė. Didieji Šelviai.
Tėviškė. Didieji Šelviai.

Ar turi Vilkaviškis savo gyvenimą būdą, stilių? O Pilviškių miestelis? Ar atitinka minėtų vietų ritmas Tavąjį  gyvensenos ritmą?

 Dabar jau nebeatitinka. Gyvenu daugiau savo, vidiniu, ritmu. Skaitau naujausią literatūrą, kultūrinę spaudą, kad galėčiau jaustis arčiau sostinės kultūrinio gyvenimo. Labiausiai esu išalkusi susitikimų, bendravimo su literatūros žmonėmis. Vilkaviškis su kaupu išpildė mano lūkesčius jaunystės, paauglystės metais, davė daug, nes jame gyveno ir darbavosi ne viena rajono kultūrai svarbi asmenybė. Tik dabar galiu įvertinti ilgametės Viešosios bibliotekos vedėjos Astos Velioniškienės indėlį, kuomet Vilkaviškio rajoną jos nuolatiniais kvietimais lankė poetai, rašytojai, vykdavo naujausių knygų pristatymai, o LRS pirmininką Valentiną Sventicką pažinojau kaip kartkartėmis matomą kaimyną… Kultūros centre aktyviai veikė rajono literatų klubas „Seklyčia“, vėliau įkūręs jaunųjų, moksleivių, filialą. Ten pirmą kartą sutikau Giedrę Kazlauskaitę, prasidėjo mūsų draugystė. Jaunam žmogui to pakako. Jaučiausi auganti visiškai kultūringoje aplinkoje, pasirengusi pakelti sparnus. Su nostalgija prisimenu tuos metus. Šiandien Vilkaviškis kitoks – užgesęs…

Mudvi dažniausiai susitinkame Jaunųjų filologų konkurse, esu vertinusi Tavo mokinių darbus. Ar esi dalyvavusi JFK, kai buvai mokinė? Ką manai apie šiuos konkursus – ką reikėtų keisti, ko atsisakyti? Ar padeda  konkursai tapti rašytoju?

JFK dalyvavau 1997 metais Mažeikiuose būdama 12 klasėje. Tada už prozą gavau III laipsnio diplomą. Manau, kad JFK unikalus, kito tokio nėra. Tai vienintelė TIKRO susitikimo vieta kuriančiam jaunimui. Atmosfera nepasikeitusi: tokia, kokia buvo mano dienomis, tokią jaučiu ją ir dabar.  Ypatinga pajusti tą visišką toleranciją kitam, kito pasauliui ir kūrybai. Deja, konkurso organizacija nėra tobula, trūkumai egzistuoja. Vargina tolimi maršrutai į pačius atokiausius kampelius. Manau, visai vykusi buvo idėja „apsistoti“ Vilniuje. Jaunam žmogui sostinėje visada bus į ką pasidairyti, tuo labiau iš kitų vietovių.

Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.

Manau, pats konkursas yra svarbus savęs „pasimatavimas“, kurio negali būti išvengta kūrybos kely. Mane glumina tie jauni kūrėjai, kurie neįvertinti sako: viskas, daugiau iš manęs nė eilutės… Tam tikra prasme konkursas tikrai augina rašytoją.

Klausinėjau, klausinėjau, bet juntu: ne viskas dar pasakyta. Atidžiai klausau Tavo pačios papildymų.

Be atsakymų į šiuos klausimus dar galiu pridėti keletą detalių, kurios gal Jums pasirodys įdomios. Pavyzdžiui: mano dukra pamačiusi mane prie kompiuterio kartais užduoda paprastą, bet neatsakomą klausimą: mama, o kodėl tu rašai? Iš tikrųjų jis be atsakymo…

Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.
Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.

Metai praėję, mokinys išėjęs, o laiškas tebešildo. Kaip keista, kad kažkam gali palikti tokį įspūdį…

Kaip parašyti gerą tekstą, manęs niekas nemokė, jokių patarimų nedavė. Mokyklą literatūroje suradau ir išėjau pati. Tie patarimai, kuriuos šiandien iš tos mokyklos perduodu savo mokiniams – jeigu man kas nors juos būtų davęs, kai mokiausi, įdomu, kiek tai būtų reikšminga? O gal kur kas didesnė meistrystė juos pačiam aptikti?

Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene egzaminų vertinimo metu 2005 m.
Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene
egzaminų vertinimo metu 2005 m.

Nuotraukos iš D. Opolskaitės asmeninio archyvo.

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?“

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?

Albinas Bernotas
Albinas Bernotas

,,Ilgas pašnekesys su trumpų akimirkų stabdytoju“ – taip poetas ir eseistas Albinas Bernotas nutarė pavadinti mudviejų interviu, skirtą ,,Metų“ žurnalui.

Pašnekesio ir tikrai būta ilgo – net labai (į klausimus pašnekovas atsakė raštu). Nieko keista, kad redakcija tekstą kiek patrumpino… O vis dėlto: išbrauktą  pasakojimą apie gyvenimą Labanoro  miške dažnokai prisimindavau.

Ačiū MENO BANGOMS, sutikusioms publikuoti ir tas akimirkas, kuriose alsuote alsuoja Labanoro giria. Ten, Argirdiškėje, Albinas Bernotas apsigyveno 1978 metais – Vilniuje pasirodydavo tik retsykiais.  

Prisiminimai apie Albiną Bernotą (1934–2012) įkvėpė MENO BANGŲ projektą ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“. Jį skiriame Albino Bernoto atminimui – šiemet poetui būtų suėję aštuoniasdešimt.  

 Gintarė Adomaitytė     

Kai skaitau Jūsų pasakojimą apie tėviškę, apie mamos ir patėvio bendravimą, juntu: tebesklinda šviesa. Tai – praeitis. O dabar? Ar sutinkate Labanoro girioje žmonių, nuo kurių buvimo šviesiau? Ir – ar praeitis gali nušviesti dabartį, teikti vilčių?

Senosios Lietuvos naikinimo estafetę pokario stribai sėkmingai perdavė melioratoriams, taip sakoma, ir aš tuo tikiu, o kas mėgintų taip sakantiems ir tuo tikintiems prieštarauti, siūlyčiau atvažiuoti į Labanoro miškų kaimelius ir pasidairyti. Deja, pats suprantu, kad toks siūlymas jau beviltiškai pavėluotas, dabar nepriklausomos Lietuvos kaimą siaubiančios negandos visur tos pačios, čia atvažiuoti ir dairytis reikėjo LTSR laikais, prieš kelis gerus dešimtmečius, tada, kai mano gimtoji senų sodybų Suvalkija buvo ką tik paversta Kazachstano stepes primenančiais tyrlaukiais, o atokūs Labanoro girių kaimeliai melioracijos buldozerių gausmą girdėjo tik iš tolo arba visai negirdėjo. Taip, stribų Labanore būta, ir jų siautėta, kaip ir visur kitur, tačiau stribų reikalo tęsėjų, melioratorių, šių tarpumiškių sodžiai laimingai išvengė. Išliko nesubjaurotas peizažas, nenuverstos sodybos, ir – svarbiausia – žmonių galvos ant pečių tvirtai išsilaikė tos pačios – senoviškos, laimingai vis palinkstančios po žema durų stakta žergiant per aukštą slenkstį į protėvių kelioms kartoms statytą netašytų sienojų gryčią. Be abejo, senoviškumas palengvėle nyko ir čia, bet nyko savaime, be triukšmo ir poškėjimo, ne po žlegančiais mašinų vikšrais, o tyliai laiko ardomas – nejučiom, nepastebimai, kasdien, nelabai skausmingai, žmogus gimė ir mirė žiūrėdamas į tas pačias lubas, per visą gyvenimą neką tepasikeitusias – gal kiek labiau įjuodusias, o gal baltais dažais negrabiai pagražintas, bet vis tiek į tas pačias. Tų pačių lubų dvasia, drįsčiau teigti, čia liko gyva po šiai dienai, senimas čia man daug kuo panašus į išmirusį gimtųjų Urvinių senimą, o jaunimui, paaugliams savo elgsena neretai labai vykusiai pasiseka man priminti, koks aš pats buvau prieš pusšimtį metų.

Vaizdas

Taigi, prieš pusšimtį  metų…

Prieš pusšimtį metų lėkiau dviračiu per gilų melioracijos griovį, susivartė permestas lentgalys, praradau pusiausvyrą ir krisdamas susilaužiau raktikaulį. Gydytojas sutvarstęs prisiekė mėnesį ramiai gulėti, bet kaip čia ramiai išgulėsi – tuomet su kaimo saviveiklininkais statėme naują veikalą, gal Žemaitės ,,Marčią“, gal ką kita, tiksliai neprisimenu, pradėjau artistauti dar vidurinės nebaigęs, paskui – per studentiškas atostogas vasarą, pastatėme ne vieną veikalą, stebiuosi tuomete mūsų drąsa, nes kartais imdavomės tokių pjesių, kokių tik didiesiems miestų teatrams pritinka imtis, bet kaimo žmonės nieko geresnio neregėję, karštai plodavo ir laukdavo naujų pastatymų, kaimyninės apylinkės net kviesdavosi į gastroles, tai kaip čia ramiai išgulėsi, ir aš neištvėriau, ir vaikščiojau vakarais į repeticijas, dėl to kaulas sugijo kreivai, pakrypai, sutrumpėjo ranka, į senatvę ją ėmė mausti ir skaudėti. Tačiau kažkodėl, net bemiegėmis naktimis sopant rankai, savo vaikėziško lengvabūdiškumo šiandien labai nekeikiu, nes buvo pašėlęs, nenugalimas noras artistauti, vaidinti kaimo scenoje, o Naujųjų naktį klegančiame persirengėlių būryje per pusnynus bristi iš sodybos į sodybą, belstis į miegančiųjų langus ir pašokusius iš patalo žmones triukšmingai sveikinti su prasidedančiais Naujaisiais metais… Taip mums bešėliojant, kartais prašvisdavo, ir mes nespėdavome apeiti visų sodybų, tad kitą dieną pasipildavo priekaištai: kodėl mus aplenkėte, laukėme visą naktį.

Šiandien tie visi naujametę naktį mūsų, neramuolių naktibaldų, laukdavę Urvinių žmonės jau po žeme, jau po žeme vienas kitas iš buvusių persirengėlių – suodžiais nusitepusių veidus, išverstais kailiniais, su velnio uodega iš virvagalio, su popieriniais karininko antpečiais, su močiutės skrynioje išsaugotais prieškarinių saldainių popieriukais mirguliuojančia, spindinčia karūna – vienas kitas ir iš jų, tada dar tokių jaunų, per nakties pūgą nešusių gražiausius sveikinimus savo gimtiesiems Urviniams, ‒ jau po žeme…

Po žeme, po žeme… Ir po pusšimčio metų toji tiek gražių gyvybių surijusi žemė vėl dosniai prasiveria, kai į žiemiškai snieginą kiemą suguža per Užgavėnes Labanoro girių persirengėliai – vaikai ir jau ne visai vaikai, tokie pat kaip ir mes kadaise – linksmi, įraudusiais pagrimuotais veidukais, su paslaptingais būrimais ir sveikinimais, maža ką tesiskiriančiais nuo tų, kurie naujametę naktį kadaise buvo skirti Urviniams.

Vaizdas (3)

Arba štai dvi nedidelės mergaičiukės, Gintarė ir Kristina, ankstyvą pavasario rytą brenda per tirpstantį miškų sniegą 5 kilometrus pažliugusiais girių keliukais vien dėl to, kad ponui rašytojui įteiktų tris geltonus šalpusnių žiedelius, kažkur saulės atokaitoje lyg per stebuklą taip anksti, vos dar ne žiemą, pražydusius… Lygiai taip ir mudu, du Griškabūdžio mokyklos literatai, tokį pat ankstyvą pavasarį 25 kilometrus bridova per ištvinusius slėsnųjų Zanavykų upelius į Kudirkos Naumiestį, kad pirmąsyk gyvenime pamatytuva gyvus rašytojus – Mozūriūną, Maruką ir Baltakį. Jų nuotraukas knygose, žurnaluose ne kartą buvome regėję, todėl iškart atpažinova juos visus tris, einančius gatve; nedelsdami pasivijova ir staiga praradę bet kokį norą laikytis mokyklinių gražaus elgesio taisyklių, iš paskos sliūkindami labai nemandagiai slapčia su vaikigališku smalsumu klausėvos, ką jie tarpusavy šnekasi: iš to viso jų šnekėjimo iki šiol teliko Vlado Mozūriūno (parašiau ir suabejojau: o gal Algimanto Baltakio?) žodžiai, kai jis, pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į netoliese stūksančią bažnyčią tarė: ,,Ar matot, bokštų stogeliai nudažyti raudonai, net ponas Dievas šiandien priverstas taikytis prie valdžios“. Rašytojų trijulė sutartinai ir garsiai nusijuokė – mudu, mokyklos literatai, pirmąsyk gyvenime išgirdova, kaip juokiasi gyvi rašytojai. Paskui sėdėjova parietę permirkusias kojas šaltoje kultūros namų salėje ir išpūtę akis žiūrėjova, ištempę ausis klausėvos – po šiais dienai girdžiu Algimanto Baltakio tada su dideliu užsidegimu skaitomą eilėraštį apie dvaro liepą. O aš Gintarei ir Kristinai už pirmuosius pavasario žiedelius jokio eilėraščio neperskaičiau, bet, kita vertus, čia ne Kudirkos Naumiestis, o ir aš pats ne Baltakis, kurį tą pavasarį išvydau pirmąkart, mes gi, atėjusios mergaičiukės ir aš, jau seniai pažįstami, dažnai matomės, be to, mano Argirdiškėje nėra nė raudonai dažytų bažnyčios bokštų, nebent klevas, rudenį aukštai keliantis savo raudonumą pramaišiui su kitom tautinėm spalvom, taigi, prisiminę Mozūriūno (ar Baltakio?) pajuokavimą, ir mes galėtume po pusės šimtmečio linksmai nusikvatoti beveik iš to paties ir beveik lygiai taip, kaip ir tie, kurių ne vienas jau po žeme…

Po žeme, po žeme… O vis dėlto, nors ir pro sunkias graudulio ūkanas, tarsi tekanti raudona rudenio saulė pasišokinėja širdis, kada tai, kas jau po žeme, ima ir atsikartoja ant žemės, tiesa, atsikartoja ne tais pačiais, o kitais vardais, kitais veidais – tarsi medžių lapai, kasmet vis kiti, o drauge ir tie patys tuo pačiu savo amžinu žalumu ir šlamesiu. Labanoro girių vaikai dar žino, kad medžio negalima nuskriausti, lyg jie būtų girdėję mano seniai mirusios mamos senovišką priesaką ir priminimą, kad medžiui skauda nulaužus šakelę, kad maža žolelė gailiai vaitoja trypiama pikto žmogaus kojų…

Vaizdas (4) 

Priminsiu, kad Albinas Bernotas dėmesingas žolei…

Aš, pagal vienos savo knygos pavadinimą būdamas žolės glostytojas, radęs ir paglostęs retą žolelę, Gintarės vis bėgu klausti, kaip ji vadinasi, Gintarė kartais man pasako net lotynišką žolelės vardą – kaip kokia profesorė! Nors ir ,,profesorė“, bet ji vis pasigenda, kodėl jos tėvelis, Januliškio girininkas Kęstutis Grašys, jai vis rečiau beparneša iš miško ant beržo tošies rašytą kiškelio Baltauodegio laišką… Gintarė jau beveik išaugusi į šaunias pusmerges, tačiau ji labai nenori, kad baigtųsi vaikystės pasaka, dar ji meilytų pasimėgauti tėvo sugalvoto žaidimo poezija, kone tokia pat, kokia ir aš kadaise mėgavausi trokšdamas atitolinti neišvengiamą ir tokį kasdieniškai pilką, buitišką, visokias poezijas griaunantį patėvio užmintos mįslės įminimą (,,Juods puods garbiniuots gale lauko verda, kas?“). Pasirodo, ne tik poezijos kūrimo, bet ir negailestingi jos griovimo darbai (nebūtinai iš piktos valios) prasideda dar vaikystėje, meno gyvastim alsuojanti senoji garbiniuoto puodo metafora juk visam gyvenimui galėjo uždusti po skardinio buities puodo dangčiu. Neatsargių, o kartais piktų rankų ji išdraskoma iš vaiko širdies, kaip ir anais metais tasai juodojo gandro lizdas nuošalioj miško glūdumoj (kalbama, kad tai padarę Pabradės poligono rusų kareiviai), ir šis retas, baugštus paukštis kažin ar kada jau beatskris į Labanoro girią… Gintarė sako žinanti kito reto, nykstančio paukščio lizdą, bet kad tokia nelaimė vėl neatsitiktų, ji niekam to lizdo nerodysianti, gal net tėvams. (…)

Vaizdas (2)

Gintarė laimingesnė už mane, ji žengia gyveniman be orveliškojo plėšrūno padarytų randų dvasioje. Dėl to apie Gintarę tiek daug čia rašau, lyg iš pavydo, kad jai geriau pasisekė, ir ne vien dėl to – pro jos vaikiškai liesą petuką, kai ji bėga miško takeliu, tarsi geriau matau, įsižiūriu ir kitus Labanoro vaikus bei jaunuolius, aš jų prašau atleidimo, kad, skaitydami šias eilutes, jie neras savo vardų, tai kas, kad neras vardų, bet vis tiek ras, atpažins save – Gintarės vardu juk kalbu ir apie juos. (…)

Šiek tiek apie Gintarės šeimą…

Gintarės tėvų – Elytės ir Kęstučio Grašių nedideliame trijų kambarėlių bute stovi didelės įstiklintos knygų spintos, virš durų staktos per visą sieną nuo svorio net  įlinkusi nauja šviežiai nuobliuotų lentų lentyna – spintose knygos jau seniai nebetelpa, kada tik beužeisi, Grašiai šalia jaukiai garuojančio kavos puodelio su meile dėlioja ir ką tik įgytas knygas – Grašių namuose svečio visada laukia vaišės, džiuginančios ne vien skrandį, o ir dvasią, dvasią gal visų pirma, šeimininkai mėgsta pašnekėti apie knygas, kurias jau spėjo perskaityti ir kurias dar tik skaitys, bet iš anotacijų jau šį tą yra girdėję ir dega nekantrumu rasti laisvą valandėlę, kada galės atsiversti pirmuosius puslapius. Auga keturi vaikai – Rūtelė, Martynas, mūsų jau pažįstama Gintarė ir ketverių metukų Daumantas. Šeima beveik senoviškai gausi, litas nesimėto, o… ,,O gavau algą, užėjau į knygyną ir yra – neiškenčiau…“ – dėdamas ant stalo naują knygą, sako Kęstutis. Grašiai gyvena apsivertę knygomis, didi garbė tėvams, kad tarp knygų ir gamtoje auga jų pačių ir gražios gamtos bei knygų auginami tokie gražūs vaikai, čia netrūksta meilės viskam, kas gyva, spausdintas lietuviškas žodis irgi gyvas, jis rado jaukią pastogę Grašių namuose, kaip antai ir tas švelniavilnis smulkiai garbanotas avinėlis, kuris dabar šokinėja aplink knygom apkrautą stalą (grindys blizga kaip ežero ledas, įėjęs pas Gražius visada nusistebi, tiek čia keturkojų įnamių, o namuose tokia švara, tarsi šuneliai ir katės, dabar talkininkaujant dar ir avinėliui, aslą nuolat kruopščiai šlavinėtų savo puriom uodegėlėm!) – susirgo avinėlis, ir vaikai įprašė tėvus, kad šie leistų avinėliui sveikti ne šaltam tvarte, o čia, kur knygų eilės viena po kitos kyla lig lubų ir kur vaikų lovelės, sustatytos keliais aukštais, irgi siekia lubas, ankšta, labai ankšta, bet niekas, kas gyvas, šiuose namuose dėl to nedejuoja, nesiskundžia, net katė, net ir ta, niekieno nepasiklausus, supratingai apsivaikavo ne kur nors nuošaly ant šieno, o ten, kur susiburia vakarais visi, dideli ir maži, ‒ muzika ir diktorių balsais gaudžiančioje televizoriaus dėžėje. Liko gyvas ir povas, vakarui blįstant, nei iš šio, nei iš to staiga įskridęs į aukštos kiemo pušies viršūnę, tupėjo sau ant išsikišusios šakos ir išdidžiai kėlė karališkai karūnuotą savo galvelę į temstantį žvarbų žiemos dangų, aplink pušį lakstė, delnais plojo ir šūkavo vaikai, tačiau povas nė krust, ‒ dabar tu jo, užsispyrėlio, niekaip iš ten neiškrapštysi, numojo ranka Kęstutis, gaila, kad sušals, kai paspirgins naktį speigas, ir plumptels žemėn negyvas, nudribs kaip maišas, o nei plumptelėjimo, nei ką, niekam nematant ir negirdint, pats tamsoje nusileido iš savo aukštybių, kad kitą dieną nuo pat ankstaus ryto girininko kieme džiugintų dangiškai mirguliuojančių plunksnų spindesiu ir pragariškai spigaus balso trimitu.

Dangaus paukštis, o kartu – ir pragaro!

Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus? – klausia jau ne Gintarė Adomaitytė, klausiu pats savęs, šiam ilgam mudviejų pašnekesiui dėdamas paskutinį tašką.

Argirdiškė,

2000 metai,

Pavasaris – vasara ‒ ruduo