Category Archives: Regionų rašytojai

Vytautas Kirkutis: „Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas…“

Vytautas Kirkutis
Vytautas Kirkutis

Vytautas Kirkutis: „Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas…“

Su Kuršėnuose gyvenančiu rašytoju Vytautu Kirkučiu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Mielas Vytautai, kalbėkimės apie Tave ir Kuršėnus, kuriuose, jei nemeluoja interneto šaltiniai, ir gimei, ir augai, ir tebegyveni, nė nemanydamas nutolti. Prisimink save mažą vaiką. Koks buvai Tu ir kokie buvo Tavo vaikystės Kuršėnai?

Taip, miela Gintare, Kuršėnuose gimiau, augau, baigiau pradinius ir vidurinius mokslus, gyvenau ir gyvenu čia. Tiesa, teko keleriems metams pabėgti į Šiaulius, kol studijavau filologijos mokslus tuometiniame pedagoginiame institute. Dar keleri metai Vilniuje, studijuojant žurnalistiką. Bet visada miestas, esantis abipus Ventos, buvo ir yra mano namai. Labai patinka Vilnius, ypač Antakalnio erdvės, kur gyvena mano abu sūnūs Laimonas ir Justinas su šeimomis. Deja, Vilniuje labiausiai mėgstu būti svečias.

Kuršėnai, Jono Basanavičiaus gatvė. V. Kirkučio nuotrauka.
Kuršėnai, Jono Basanavičiaus gatvė. V. Kirkučio nuotrauka.

Sunku man būtų gyventi, jei pro savo kambario langą nematyčiau Ventos. Kas rytą ji vis kitokia, skirtingais rūkais apsidraikiusi, nevienoda šviesa nusispalvinusi, vis kitokiais raibuliais išsibangavusi. Gal pagal jos lėtą, neskubią, užsisvajojusią tėkmę ir aš gyventi įpratau…

Turiu savo meditacijos taką palei Ventą, kurį išvaikščiojau ir dabar, prieš sėsdamas atsakinėti į klausimus. Čia labai daug erdvės mintims ir akims. Kažkas juokais ar rimtai yra sakęs, kad žmogus laimingas tuomet, kai neturi viršininko ir laikrodžio. Deja, kasdien turiu ir vieną, ir kitą. Visiškai laisvas būnu, kai vaikštau pavenčiu.

Venta prie Kuršėnų. V. Kirkučio nuotrauka.
Venta prie Kuršėnų. V. Kirkučio nuotrauka.

Mano vaikystė susijusi su vienu iš Kuršėnų mikrorajonu – Pavenčiais. Netoli namų buvo Pavenčių cukraus fabriko monstras, kuris ne tik teršė ir naikino aplinką, bet leido plėstis mikrorajonui ir davė žmonėms darbą. Tas žvėris dieną naktį bildėjo traukinių vagonais, leido juodus dūmus, liejo kalkino vandens ežerus, bet ir gamino baltą cukrų. Vaikystėje tėtis nusivesdavo mane pažiūrėti to monstro ir po jo „vidurius“ pavaikščioti. Smalsumas buvo didelis. Tačiau užaugus čia dirbti netraukė.

Tiesa, tame fabrike buvo viena labai puiki vieta, kurią vaikystėje atradau – biblioteka. Turtinga ir įvairi, pilna visokiausių knygų, laikraščių ir žurnalų. Labai daug jų – apie sportą, kuriuo vaikystėje (ypač lengvąja atletika) domėjausi ir pats sportavau. Greitai bibliotekoje tapau ne tik vienu aktyviausiu skaitytoju, stropiausiu jos lankytoju, bet ir pagalbininku skirstant knygas, žurnalus. O kokia laimė būdavo, kai galėdavau parsinešti nurašytų knygų ir žurnalų.

Jei dabar būčiau bibliotekininkas, visai nereikėtų tuo stebėtis. Netapau, bet knygininku buvau, esu ir, manau, būsiu…

Man visada įdomu, ką kuriantis žmogus vaikystėje skaitė ir… kaip jis žaidė? Kur ir su kuo?

Negaliu girtis, kad vaikystėje gyvenau tarp knygų. Mūsų namuose nedaug jų buvo, tačiau po truputį vis kaupėsi, daugėjo. Jau sakiau, kad mano knygų namai buvo Pavenčių biblioteka. Dar buvo tradicija, kai mokytojai visokiom progom ir už visokius nuopelnus dovanodavo mokiniams knygas. Labai puiki tradicija. Iki šiol turiu kai kurias išlaikęs. Knyga tave veikia netgi tada, kai tu jos neperskaitai. Vis akys už jos užkliūva, vis kažkurią atsiverti, o kai kada imi ir nebegali padėti.

Didžiausias skaitymo pamišimas apsėdo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Tuomet pamačiau, kad kažkaip labai daug knygų mano neperskaityta. Visus ketverius metus tas šišas nepaleido, o ir paskui nepavyko nuo jo išsivaduoti.

O žaidimų vieta buvo smėlio kalnelis netoli namų, kur susirinkdavome panašaus amžiaus visi kaimynų vaikai. Deja, nebėra to smėlyno, ant jo iškilo pastatai… Pirmoji mano pradinė mokykla, kuri buvo netoli namų, sudegė. Draugai išsilakstė arba prasigėrė. Džiaugiuosi, kad nors gimtieji namai dar tebėra…

Kada panorai rašyti? Būti rašytoju? Kas Tave skatino, ragino, ugdė? O gal buvo ir stabdančių? Iš ko paveldėjai norą būti su knygomis, tarp knygų?

Labai sunkus klausimas. Tiesiog nelengva lokalizuoti – kada ir kodėl. Jaunystėj rašinėjau eilėraščius, spausdino Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto spauda. Paskui ir į „Moksleivį“ vienas kitas prasprūsdavo. Šviesios atminties poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė) vis ragino, mokė, patarinėjo, vilčių suteikė. Matyt, daugelis tuo metu baigėme išmintingąją žurnalo „Moksleivis“ kūrybos mokyklą.

O dar – respublikiniai moksleivių kūrybos konkursai, eilėraščių nagrinėjimas, ilgi pokalbiai ir susirašinėjimas su beveik bendraamžiu Valdu Kukulu. Tiesa, daug vėliau sužinojau, kad vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi,  tuomet buvo kalbama: gal nesiųskim jo kūrybos į tuos konkursus, nebus jis rašytojas, ką mes Kuršėnuose galim… O tais 1974-aisiais metais moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas žurnalo „Kultūros barai“ prizu. Pirmasis ir man labai reikšmingas apdovanojimas, kurį (metale iškaltas paveikslas) saugau iki šiol.

Nemažai teko išklausyti anuometinės Rašytojų sąjungos konsultantų Antano Drilingos, Mykolo Karčiausko patarimų. Bet, kaip tikriausiai ir daugelis kuriančių žmonių, visas tiesas turi atrasti pats, kūryba yra labai individualus procesas, tik per ieškojimus, apmąstymus, abejones, klydimus ieškai savo vietos, savo žodžio, savo išraiškos. Ieškai ir negali pasakyti, kad jau esi suradęs…

Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas.

Visada buvau ir dabar esu vienišius, nenoriu dalyvauti garsiuose sambrūzdžiuose, renginiuose, vengiu viešumos ir teisinuosi, kad rašytojo svarbiausia gyvenimo vieta – ne scenoje, o prie kūrybos stalo (kompiuterio). Dar yra manančių, kad mane, seną krieną žemaitį, galima perauklėti ir pakeisti. Džiugina jų optimizmas… Beje, kai kam retą kartą ir pavyksta…

Šventa susimąstymo akimirka prie pačios švenčiausios Lietuvos upės Šventosios, netoli Anykščių. V. Kirkutienės nuotrauka.
Šventa susimąstymo akimirka prie pačios švenčiausios Lietuvos upės Šventosios, netoli Anykščių. V. Kirkutienės nuotrauka.

Tavo kūryboje – ir dokumentika. Pasakoji savo knygose skaitytojams apie Zigmą Gaidamavičių-Gėlę, Stasį Anglicką, Vytautą Vitkauską. Ar jie – Tavo autoritetai?

Dokumentika yra savotiškas bandymas pažaisti (pasigalynėti? susidraugauti?) su laiku, gal net šiek tiek pakovoti su juo. Jis stengiasi pradanginti, nutempti užmarštin viską, ko mes neužrašome, nepastebime, nuo ko nusigręžiame, ką atiduodame į jo rankas.

Mano dokumentinėje kūryboje ‒ dvi geografinės linijos. Viena jų ‒ Kuršėnai, čia gyvenę kūrėjai, šio krašto įdomūs žmonės. Taip susiklostė knygos „Baltosios nakties paukštis“ (apie tragiško likimo poetą Juozą Ruzgį), „Kuršėnų enciklopedija“ ir „Kuršėnų krašto žmonės“ (apie Kuršėnus ir čia gyvenančius žmones), „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos“ (apie poetą Stasį Anglickį), „Tekančio laiko įrašai“ (apie kalendorininko ir švietėjo Lauryno Ivinskio atminimo ženklus Kuršėnuose), „Vilko poteriai“ (apie keistuolius kūrėjus, kuriais gražus mūsų gyvenimas), „Kuršėnai – miestas abipus Ventos“ (apie svarbiausius miesto akcentus).

Ir kita linija – vos aštuoniolika metų pragyvenęs poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, jo vardu pavadintas Šiaulių rajono literatūros muziejus ir Naisiai. Į šį kūrėją paskatino pažvelgti Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija, kuri teikiama už geriausią per metus išleistą pirmąją poezijos knygą. Ja buvau apdovanotas 1995-aisiais metais.

Taip susiklostė leidiniai „Tylios mano dainos“, „Ateik bangosna užmiršties“, „Zigmo Gėlės namai“, „Naisių vasara ir kiti metų laikai“. Naisiečiai nebuvo abejingi mano kūrybai, skatino rašyti, 2014-aisiais suteikė Naisių krašto garbingiausio žmogaus vardą. Tad argi gali nerašyti, kai tavo tekstų laukiama, kai jie skaitomi, kai jais džiaugiamasi.

Keturi labai rimti vyrai Rašytojų klubo salėje 2013 m., pristatant knygą „Zigmo Gėlės namai“. Iš kairės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, knygos autorius Vytautas Kirkutis, literatūros kritikas Stasys Lipskis ir buvęs Naisių kolūkio pirmininkas, kultūros mecenatas Česlovas Karbauskis, įkūręs Naisiuose Literatūros muziejų ir įsteigęs Zigmo Gėlės premiją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Keturi labai rimti vyrai Rašytojų klubo salėje 2013 m., pristatant knygą „Zigmo Gėlės namai“. Iš kairės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, knygos autorius Vytautas Kirkutis, literatūros kritikas Stasys Lipskis ir buvęs Naisių kolūkio pirmininkas, kultūros mecenatas Česlovas Karbauskis, įkūręs Naisiuose Literatūros muziejų ir įsteigęs Zigmo Gėlės premiją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Anądien menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus išsakė tokią mintį: gal dabar dokumentika yra svarbesnė ir ja labiau domimasi negu romanais… Nesiimu lyginti ir puikuotis, bet kad skaitoma tai, ką rašau, mane džiugina. Juk jei taip nebūtų, kokia būtų prasmė rašyti.

Dėl autoritetų. Ne tik jie, apie kuriuos rašau, man svarbūs. Džiaugiuosi, kad galiu bent trumpam juos, jau išėjusius,  prikelti mūsų atmintyje…

Toji dokumentika užvaldė mane, nebenori paleisti. Bet tikiuosi, kaip nors iš jos išsivaduoti.

Po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo 2014 m. Panevėžyje su žmona Violeta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo 2014 m. Panevėžyje su žmona Violeta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Rašytojų sąjungos klube 2015-ųjų spalį, pristatant naujausią knygą „Gimtųjų žodžių apžavėtas. Eskizai atminai, mažmožiai apie kalbininką Vytautą Vitkauską ir gimtąją kalbą“. Centre – Šiaulių rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, dešinėje – rašytojas, literatūros kritikas Stasys Lipskis. Algimanto Briko nuotrauka.
Rašytojų sąjungos klube 2015-ųjų spalį, pristatant naujausią knygą „Gimtųjų žodžių apžavėtas. Eskizai atminai, mažmožiai apie kalbininką Vytautą Vitkauską ir gimtąją kalbą“. Centre – Šiaulių rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, dešinėje – rašytojas, literatūros kritikas Stasys Lipskis. Algimanto Briko nuotrauka.

Jei paprašyčiau Tavęs aprodyti man Kuršėnus, kur pirmiausia vestum, ką pasakotum? O gal ką nors bandytum ir nuslėpti?

Pirmiausia, miela Gintare, vesčiau prie kalendorininko Lauryno Ivinskio paminklo miesto aikštėje, o paskui pasiūlyčiau aplankyti ir jo kapą senosiose miesto kapinėse. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad paskutines gyvenimo dienas ir valandas didysis XIX amžiaus švietėjas ir kalendorių rengėjas bei leidėjas praleido ant Ventos upės kranto, Milvydų dvare, pas dvarininkę ir jo gerbėją panelę Kazimierą Radavičiūtę.

Paminklas Ivinskiui svarbus keletu prasmių. Pirmiausia, tai atminimo ženklas ne politiniam didžiūnui, bet rašto ir kultūros žmogui, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjui, mokytojui. Paminklas pastatytas iš pačių kuršėniškių uždirbtų pinigų. Svarbi ir paminklo pastatymo data – 1960-ieji.

Priminsiu labai trumpai. 1957 metų pirmąjį pusmetį už miesto tvarkymą ir kitus pasiekimus Kuršėnams pripažinta pirmoji vieta respublikoje! Kuršėnų miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui Kaziui Norgėlai įteikta, kaip tuomet įprasta, respublikos pereinamoji raudonoji vėliava, o miestui – 30 tūkstančių rublių premija. Trečdalį pinigų reikėjo skirti labiausiai nusipelniusiems žmonėms premijuoti, o likusieji – miestui puošti ir tvarkyti.

1957 metų spalio 16 dieną Kuršėnų miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą: „Už 30000 rb. LTSR Ministrų Tarybos paskirtos premijos 70 proc. lėšų pastatyti Kuršėnų miesto skvere pirmo Lietuvos rašytojo ir kalendoriaus išleidėjo Lauryno Ivinskio paminklą“.

Kazys Norgėla tuometiniame Kuršėnų partijos komitete išsakė visus argumentus už Lauryną Ivinskį. Atsakas buvo aiškus: ne, jokiu būdu… Miestui reikia paminklo Pranui Zibertui! Pranas Zibertas gimęs netoli Kuršėnų, kaip tuomet buvo sakoma, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veikėjas, socialistinės revoliucijos (kaip irgi tuomet buvo sakoma) dalyvis.

Elena ir Kazys Norgėlos rinko įvairiausią medžiagą apie Lauryną Ivinskį, Kazys ėjo į partijos komitetą, įrodinėjo, jog Laurynas Ivinskis nieko blogo tarybų valdžiai nėra padaręs. Ir padaryti negalėjo, nes Kuršėnų kapuosna atgulė 1881-aisiais. Šiaip taip pavyko įtikinti, kad Kuršėnams reikia Ivinskio.

Susirinkęs visus raštus, išvyko į Vilnių ieškoti skulptoriaus.

Lauryno Ivinskio paminklas atidengtas 1960 metų liepos 21 dieną. To meto vadovai buvo įžvalgūs, sumanūs, kultūringi žmonės, sugebėję numatyti toli į ateitį. Juk čia ir slypi didžioji istorinė žmogaus išmintis: visada remtis tuo, kas praeityje buvo tikra, švaru, prasminga – ir daryti tokius darbus, dėl kurių ateityje nebūtų gėda.

Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnų miesto centre. V. Kirkučio nuotrauka.
Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnų miesto centre. V. Kirkučio nuotrauka.

Ir dar. Negalėčiau neparodyti savo mielos Ventos, neaplenktume ir pirmojo Lietuvoje įkurto Kalendorių muziejaus, pakviesčiau užeiti į netoli Kuršėnų esančių Micaičių bažnytėlę, kur vienuolika mėnesių (1901‒1902) kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, kur pas jį apsilankydavo kitapus Kuršėnų, Mūrų dvare, vaikus pas dvarininkus Laucevičius mokiusi Šatrijos Ragana.

Dažnai mes savo miestą vadinam ir Puodžių sostine, tad, manau, jums tektų ir molį paminkyti, ir pabandyti kokį „uzboną“ nužiesti. Pasėdėjęs prie žiedimo rato, delnais pajutęs molio vėsą ir supratęs, kaip nelengvai jis tau pasiduoda, pradedi ir kūrybos procesą kiek kitaip vertinti. Atsakingiau, jautriau, rimčiau.

Nemenką dalį savo gyvenimo skyrei ir tebeskiri žurnalistikai. Poezija ir žurnalistika… Kaip suderini?

Kūryba, o ypač poezija, ir žurnalistika – dvi įnoringos ponios, kurios tarpusavyje nelabai sutaria. Kartais bandau jas sutaikyti, kartais jos mane bando išderinti ir viena arba kita palenkti savo pusėn. Taip jau būna su poniom – joms abiem reikia dėmesio.

Ramiausiai būna, kai tos ponios nesusitinka. O šiaip žurnalistikai skiriu žymiai mažiau laiko nei anksčiau. Pati žurnalistika tapo greitai kuriamu ir dar greičiau vartojamu produktu. Tokių žanrų, kaip klasikinė apybraiža, feljetonas, analitinis straipsnis, daugiasluoksnis interviu, beveik nebesurasi. O ypač mane piktina labai varganas žurnalistikos žodis, bespalvis stilius, gausybė klaidų. Publikacijos dažnai primena viena smuiko styga grojamą kūrinį. Kiek tokio grojimo gali klausytis…

Džiaugiuosi galimybe kas mėnesį sudaryti, redaguoti ir kai ką parašyti į „Atolankas“ – dienraščio „Šiaulių kraštas“ kultūros, meno, literatūros priedą. O jeigu dar pastebima, ką darai, ir įvertinama… Pernai už publicistiką buvau pamalonintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Esi vienintelis mūsų  ciklo ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“ pašnekovas, gavęs savo miesto Garbės piliečio vardą. Taigi savoje žemėje būti pranašu įmanoma?

Kažkaip keistai klostosi: kuo žmogų labiau pažįsti, tuo jis mažiau pranašas. Rizikinga pranašauti, kai aplink labai daug pažįstamų, tad nesiimu tokio vaidmens.

Man kuršėniškių apdovanojimas labai svarbus. Malonu, kai garbingą vardą suteikia tie, kurie mane pažinojo nuo gimimo, kuriuos kasdien susitinku, apie kuriuos rašau ir kalbu, kurių gyvenimai man labai svarbūs. Kiek daug talentingų, gabių, kūrybingų žmonių mūsų mieste! Daugeliui jų miesto, rajono erdvė perdaug siaura saviraiškai. Gyventų jie bent Vilniuje, visa Lietuva apie juos žinotų.

Kuršėnai, čia gyvenantys žmonės – viena svarbiausių mano kūrybos, mano knygų temų. Deja, niekas kitas nesiėmė ir nesiima rašyti apie tragiško likimo poetus Juozą Ruzgį ir Joną Dilpšą, įdomų savo gyvenimo būdu ir kūryba poetą Stasį Anglickį, kitus Kuršėnų krašto kūrėjus ir  keistuolius.

Tokios tad mano pranašystės – daugiau priminimas ir prisiminimas apie tai, kas buvo, o ne kas bus. Nors toji Kuršėnų (2013 metais oficialiai buvo 11534 gyventojai) ateitis nėra linksma. Ar neliks miestas be žmonių?

Statistikos departamento duomenimis, Kuršėnuose nuo 2006 iki 2013 metų (per 7 metus) gyventojų sumažėjo beveik 2 tūkstančiais. Per metus miestas neteko apie 300 gyventojų. Vidutiniškai. Bet būta metų, kai išvykdavo net po 700 žmonių. Nereikia būti labai išmintingu pranašu, kad suskaičiuotum, jog po 40‒45 metų Kuršėnuose gyventojų gali nebelikti. Jei migracijos (į užsienį ir didesnius šalies miestus) tempai ir toliau nemažės.

Galbūt šiandien mano rašomos knygos apie Kuršėnus po kelių dešimtmečių bus vieninteliai liudytojai apie tai, kad abipus Ventos buvo toks Žemaitijos miestas. Nuostabus miestas, bet įdomus tik istorikams, archeologams ir kultūros antropologams. O kiek Lietuvoje tokių kuršėnų?

Keista situacija: laivas skęsta, o mes kartais galvojame, kaip perdažyti denį ir išpuošti kajutes… Štai jums ir pranašystės…

Bet nenoriu šio pokalbio pabaigoje liūdnai. Geriau parašysiu apie puikius Kuršėnų žmones, kurie kad ir kur gyventų, vis prisimena savo miestą ir stengiasi jam nuveikti ką nors gero. Kartu su rašytoju Stasiu Lipskiu (irgi kuršėniškiu) Vilniuje 2003 metais įkūrėme Kuršėniškių kraštiečių klubą. Jis sėkmingai gyvuoja iki šiol, į sueigas susirinka beveik po šimtą žmonių, kurie gimė, gyveno Kuršėnuose arba kuriems Kuršėnai kuo nors mieli ir artimi. Apie reikšmingus klubo darbus būtų atskira ilga kalba.

Čia – dalis knygų, kurias V. Kirkutis yra parašęs ar parengęs. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Čia – dalis knygų, kurias V. Kirkutis yra parašęs ar parengęs. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

Vytautas Stulpinas. Nuotrauka i
Vytautas Stulpinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

Su Telšiuose gyvenančiu poetu Vytautu Stulpinu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Kai matau juodu ant balto parašyta, kad Vytauto Stulpino tėviškė ‒ Paežerė, tai užlieja šiokia tokia bendrystės banga. Šiuos klausimus rašau Tau nuo ežerų, iš Aukštaitijos. Bet ar tikrai Tavo Paežerėje yra ežeras ar ežerų? Kur yra Paežerė? Ar būtent ten dingsti vasarą?

Gimtasis Paežerės kaimas iškilęs ant kalvų kalvelių prie kelio į Varnius – tuoj už Telšių. Dabar į jį smarkiai veržiasi miestas, kaimelis tolydžio netenka buvusios erdvės, darosi gerokai tankesnis. Netoli tėvo tėvų sodybos – Masčio ežeras. Mano vaikystėje, taigi per amžius amžinuosius, pro šalį tekėjo raibai vingiuotas, guvus ir linksmas, vasarą kiek aprimdavęs Mastupis, lakstant paupiais akį viliodavo vienintelė ežero sala – mano vaikiško požiūrio paslaptis ir slėpinys. 1968 metų rudenį upokšnį užtvenkė ir sunaikino. Liko tik melioracijos griovys laukų drėgmei ir vandeniui surinkti. Lig tol pavasariais plačiai patvindavo paupio lankos, o tėvas dar prieš karą, nors niekad nebuvo prisiekęs žvejys, kaip yra pasakojusi senelė Eleonora, šokdavęs pinti venterius iš žilvičių ir tuojau parnešdavęs vešlių lydekų.

Rytas prie Masčio. R. Šileikos nuotrauka
Rytas prie Masčio. R. Šileikos nuotrauka

Gimiau Paežerėje, bet nuo pat mažumės augau Jonušiškėje, gretimame Dimaičių kaime, kur man gimus tėvai išsinuomojo pusę namo. Jonušiškė visai netoli nuo senelių gyvenimo – tik perkopus dvi didesnes kalvas, išraižytas takų ir keliūkščių. Nepamirštamas vaizdas iš mažystės: senelė su braškių pintine partolsta takeliu per plaukėjančius kviečius, jau iš tolo pakvimpa ne tik braškės, bet ir sūriai. Lekiu pasitikti jos per didžiulį sodą. Ten, už sodo, pirmąsyk pajutau ir žemės palaimą, ir tolymių galią. Visam laikui.

Iš vieškelio į tuopų guotą suko dvivėžis keliukas, apaugęs lanksvomis, uosiais, o prie pat tvenkinio augo bauginamai šakotas ąžuolas ir keli galiūnai gluosniai. Mane labiausiai traukė tuopų viršūnės, nebuvo tokio medžio, iš kurio nebūčiau žiūrėjęs tolyn – į horizontą. Kaip nežvelgsi – miestas ranka pasiekiamas, kilometras, ne daugiau, daug erdvių miesto kalvų, Baltoji mokykla, dieviško baltumo bažnyčių bokštai, aiškiai matosi dvi dvarvietės – Dimaičių ir Degaičių. Ir laukai, laukai… Erdvi jų melodija ataidi iš vaikystės, prabėgusios netoli dvarų dvarelių, kurių medynuose ramūs ir slaptingi maurų prižėlę tvenkiniai man, priemiesčio augintiniui, keldavo visokiausių vaizdinių. Vakaro gaisai, šviesa, virpanti vandens paviršiuje, saulėlydžio raudonybė virš nuolaidžių kalvų, „nesvietiškai“ balzganos miglos ir tasai ramus ilgesys, švelnus nuliūdimas, kai vienas eini užmiesčio keliūkščiu – kas gali būti visuotinesnio, kad vieną dieną pavakario liūdesys atvertų tave eilėraščiui.

Mažoji Kalno gatvė. R. Šileikos nuotrauka
Mažoji Kalno gatvė. R. Šileikos nuotrauka

Ant vienos artimiausios prie vieškelio tuopos kabėjo medinė koplytėlė, kurios stiklą dažnai išdauždavo palkusai, kitaip tariant, visokiausi netikėliai. Būdavo, pavogdavo ir rūpintojėlį. Apie vienkiemį plytėjo laukai, miškeliai, už alksnynų patvindavo pelkės, žiemą jos ‒ tikra rojaus galimybė išmėginti naujas ledžingas ir batų patvarumą. Vakarų pusėje driekėsi miesto ganyklos. Kaip šiandien prisimenu vienkiemio sodą, kito tokio didžiulio sodo apylinkėje nebuvo. Jis vis suošia mano eilėraščiuose. Sodyboje buvo daug senoviškų pastatų. Slaptingai atrodė svirnas ir vazaunė (vežiminė) bei šviesos spinduliai, prasiskverbę pro daržinės lentas ir stogo skiedras. Ypač dažnai prisimenu miškinę obelį: raudonus mažyčius obuoliukus sodo pakrašty – ant medžio ir ant žolės. Obelis tada man, mažam stypliui, atrodė be galo mįslinga, lyg jaustųsi ne savo vietoje, lyg norėtų pasitraukti iš to pakraščio, o tyvuliuojantis kviečių laukas, regėjos, prašosi vidun į kambarį. Pamenu ir vieną unikalų egzotinį medį, kuris augo, kaip mes sakydavome, alksnyne. Vieną sykį atėjęs žiūriu – nuvirtęs. Aš ašaromis apsipylęs tekinas namo ir sakau pasikūkčiodamas namiškiams: „Miesčionys nukirto…“

Toje kaimo sodyboje buvo knygų (aš net pamenu jų kvapą): L. Tolstojus, F. Dostojevskis, J. V. Gėtė… Mano kūryboje gyvena ir tos knygos, ir seni baldai, ir tamsaus stiklo, archajiški buteliai iš po svirno – visa vaikystės aplinka. Puikiai atsimenu to kaimo žmones, žinau būtas nebūtas jų istorijas, keistenybes, kurios riedėte riedėjo nuo kiekvienos kalvos. Bet brangiausias man keliukas pro Jonušiškę į Stulpinų kaimą. Taip, yra toks kaimas netoli Telšių, realiai yra. Daugelyje mano eilėraščių iškyla koplyčia, žydint bijūnams eidavom į ją švęsti mojavų. Suręsta ji seniausiai mano protėvių. Sako, jie buvę stulpininkai, žymėdavę sklypų, kaimų ribas. Mano galva, jie buvo paprasčiausiai ne žemaūgiai, išlakūs, stuomeningi, tikrai nemenko augumo. Bet gal geriau tegu skamba eilėraščio „Užrašas, užrašui nelygus“ rimastis:

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.

Dulkantis, išmuštas kelias baltavo ir lenkė

Didelę vasaros paslaptį – Stulpinų kaimo koplyčią.

Tėvas rinkdavo mažytes stiklo šukes

Ir, nubraukęs žemes, nešdavo saujoj

Po kaštonais, į plačią juodą statinę.

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę, –

Akimirkų šviesa sklęsdavo maloniai ir tykiai,

Lyg išsklaidytais klavyrais.

Priemenės duris atšaudavo

Sunkus pasenusių alyvų šlamėjimas,

Turėdavęs mumifikuotų pernykščių

Kekių šiugždesio su gausiomis paukščių birbynėmis.

Kekių rūstybėje

Galėdavai išgirsti lakant galvočių šunį.

Berods, ne vien tiktai jį.

Vasarvidžio kaitroje

Į šulinį garmėdavo kibiras,

Lyg į kitą pasaulį.

Berods, ne vien tiktai jis.

Apsnūdusi, erzinama vėjų, uragano

Nuplėšta viršūne

Laukinė kriaušė dar tebemeta

Amžiną šešėlį atminties lygumose,

Kartu su koplyčios saulėtu langu

Nueinantį laukais su manim,

Šešėlį ir atšvaitą,

Kuriuos nešiau ir nešuos

Lyg kuprinę

Pilną grifelinių lentelių,

O vienoje jų aštriai išrėžtas

Užrašas, užrašui nelygus:

„Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.“

Skulptūra "Žemaitijos gaublys". R. Šileikos nuotrauka
Skulptūra “Žemaitijos gaublys”. R. Šileikos nuotrauka

1965 metų vasarą visa mūsų šeima – tėvai, dviem metais mažesnė sesuo ir aš – susėdome prie tvenkinio, užsikūrėme lauko krosnelę ir tykiai atsisveikinome su Jonušiške. Išsikėlėme gyventi keli kilometrai už Telšių, tiesiai į šiaurę – prie Tausalo ežero. Tėvai vėliau įsikūrė eiguvoje, kur ir dabar gyvena, o  aš daugel vasarų pradingdavau medinėje trobelėje šalia eiguvos. Ten esu parašęs didžiumą savo eilėraščių. Šiuo metu trobelė visai paseno, greičiau už mane, nes jau mano paauglystės metais ji buvo sena.

O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie tėvus reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisimink tuos žmones, kurie Tave ugdė, turėjo įtakos.

Mano tėvai – ilgaamžiai. Mama Konstancija įpusėjo 88-uosius, tėvui Aleksandrui jau 94. Kai nuvažiuoju į kaimą, kuris, pasirodo, dabar Dygulio gatvė, į buvusią eiguvą, malonu juos matyti besišypsančius, judančius, krutančius. Pasakau ką nors šmaikštesnio, linksmesnio, kokį nūdienos kuriozą – mamos juokas toks pat smagus kaip  jaunos, nors jau keleri metai nebepaleidžia iš rankos lazdikės. Ji buvojo visų mano knygų sutiktuvėse: su kiekvienu pakalbės, ras maloningą žodį, vis su šypsena, su meile, pašnekovą širdingai jaučia iš pusės žodžio. Gimė Pagardės kaime šalia Žemaičių Kalvarijos. Buvo aštuonerių, kai staiga, eidama 36 metus, mirė jos mama. Tėvas pardavė ūkelį ir vedė kitą moterį, o vaikai – dvi mergaitės ir septyni broliukai – savaime išsibarstė po žmones, buvo priversti ieškoti prieglobsčio, užaugo svetur. Visąlaik girdžiu motiną atsidūstant: aš užaugintinė. Nuo mažų dienų žinojau, kad ten, kur ilsisi senelė Kazimiera, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk kažkas ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis.

Telšių katedros durų fragmentas. R. Šileikos nuotrauka
Telšių katedros durų fragmentas. R. Šileikos nuotrauka

Mano tėvas ‒ tikra priešingybė mamai: jaunas buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Iškart pateko į karo mėsmalę, buvo tik už 7 kilometrų nuo Leipcigo, kai anglai ir amerikiečiai bombardavo šį nuostabų miestą. Gal todėl jis kategoriškesnis, mažiau tikėjimo žmogumi, bet dosnios sielos – niekada nesistengė nei atrodyti, nei daugiau turėti. Yra tokia eilutė viename dar neišleistos mano knygos „Vakarijos“ eilėraštyje: „Tėvas paliko man Vokietiją.“ Jis pats po karo grįžo namo, į savo gimtąjį Paežerės kaimą. Vokiečius ir Belgiją retkarčiais prisimena, pasako vieną kitą vokišką žodį.  Tarpais vokiškai nusikeikia. Akys mėlynos mėlynos.

Katedros aikštės reljefai Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Katedros aikštės reljefai Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka

Mano senelio iš tėvo pusės Bronislovo dalia nepavydėtina. Rašydamas eilėraštį „Vėlesniam laikui“ įpyniau tikrų tikriausių jo jaunystės faktų:

Būtinybės miega, nubunda    

ir susimąsto:

„Po aršia saule

nė vienos lengvos dienos.

Nė vienos.

Bet randas akimirkų, –

jos nusidriekia metais.

Mūsų senelis būdavo šnekus,

gedėjo savo dukters.

Per karą buvo nublokštas

kautynėse su turkais.

Namo grįžo pėsčias,

per Ukrainą ėjo naktimis.“

Senelis Bronislovas mokėsi carinėje mokykloje, rašydavo tik rusiškai. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, pateko turkams į nelaisvę. Kai man pasakodavo apie vyrus, kurie artimoje kovoje krisdavo it musės, matydavau, kaip nuo įtampos suvirpa kraujagyslė jo veide. Buvo šnekus, labai gedėjo šešiolikametės dukters Vandikės, drąsios mergaičiukės, geros plaukikės, kuri nuskendo jo iškastame durpyno karjere. Po šitos nelaimės tapo nervingas. Kareivis, pėsčias grįžęs namo. Karui dar nepasibaigus.

Skulptūra "Žemaitijos legendos" Telšiuose. R. Šileikos nuotraukos
Skulptūra “Žemaitijos legendos” Telšiuose. R. Šileikos nuotraukos

Tėvo motiną Eleonorą regiu kas savaitę balinančią ir balinančią šlynu pečių. Štai ji sėdi bažnyčios klaupte prie klausyklos, nes nekaip girdi. O klebono reikia klausytis. Mirė 94 metų. Tokio angeliško žmogaus niekur daugiau nesutikau ir žinau – nebesutiksiu.

Veikiausiai iš mamos ir senelės Eleonoros paveldėjau gamtos pajautą, o iš senelio Bronislovo ir tėvo – polinkį į filosofiją.

Dėkingas pusbroliui Aleksandrui Mažrimui, žurnalistui ir knygiui, kurio biblioteka  man ‒ neišsemiamas knygų aruodas. Sovietiniais laikais jį išmetė iš redakcijos. Už ką? Kaip pats juokauja, kad su arbatiniu šaukšteliu kasinėjo partijos pamatus. Matyt, kažkas suuodė, kad jo tėvas, mano mamos brolis Aleksandras, buvo ištremtas į Vorkutą. Mamos brolis, sugrįžęs iš ruskinio pragaro, atvažiuodavo pas mus į Dimaičius. Mažyliukas už didžiojo kambario sienos iki išnaktų klausydavausi tremtinio pasakojimų. Protu nesuvokiama, ko aš neišgirsdavau. Neilgai trukus atgulė Grūstės kapinaitėse, kur guli kone visi Mažrimų giminės vyrai. Jų šviesiai liūdnam atminimui esu parašęs „Grūstės pasiją“.

V. Stulpinas, A. Mažrimas ir V. Spitrys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
V. Stulpinas, A. Mažrimas ir V. Spitrys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nuoširdžiausiai mano rašymus kritikuoja žmona Ramutė. Kai pagiria – retai, bet pasitaiko, – jaučiuosi tarsi priėmęs balzamo procedūrą. Ko taip liūdnai, sako. Imkis prozos. Pasakoti moki, ko delsi. Ji gimusi toli nuo Lietuvos: Tomsko srityje, Asinsko rajone, Batūrino kaimelyje. Mokytojų tremtinių vaikas. Mudu jau keturiasdešimt metų kartu. Dukra Jaunė, kaip ir aš, yra laimėjusi respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, kuris vyko, regis, Prienuose. Važiavo į Rygą, kur už savo etnologinį darbą laimėjo pirmąją vietą tarp Pabaltijo moksleivių. Pasirinko medikės kelią. Gyvena Kaune.  Dirba Sveikatos universitete ir klinikose. Medicinos mokslų daktarė.

Ugdė man kažkaip per skardžiai skamba. Jau vien buvimas šalia mąstančio žmogaus, traukiančio kaip magnetas sava pasaulėžvalga, vitališkumu, dvasios stiprybe, sugebėjimu net sunkiausiu laiku nesugniužti, o tapti dar šviesesne asmenybe, yra kiekvieno šios žemės keleivio džiaugsmas ir palaima. Tik keliauk, stebėk ir stebėkis.

Stulpino_kambarys

Koks vaikas buvo Vytautas Stulpinas? O koks paauglys? Susimąstęs? Atsiskyręs? O gal priešingai – žaidimų vadas?

Šviesiaplaukis, ilgakojis, sprindžiais stypstantis kasmet kaip žilvitis. Nei labai prašmislus, nei padūkęs. Kai pagalvoji šiandien, įsimąstai – senas nuo jauno. Didžiulio sodybos kiemo, dideliausio sodo, takų per žiemkenčius ir vasarojus, keliukų per laukus, į vienkiemį bėgančių tuopų alėjos ir saulėtų palaukių vaikas. Kaskart sprukdavau išsigulėti vietelę javuose, ypač tuomet, kai dvvejais metais mažesnė sesutė taikydavosi pažvelgti, iš kur dygusios kojos tų mano knygelių; greitai jas išeiždavo. Esu kartelį dėl to skaudžiai verkęs, bet suprastas, dievaž, nebuvau.

Bemaž penkerių metų vaikis, atsimenu, nulėkiau pas kaimyną Stasį kitoje vieškelio pusėje, vieneriais metais už mane vyresnį, ir taip įtikinamai kalbėjau, čiauškėjau, taip širdingai, kad turime statytis savo autobusą. Kitaip mudu niekur neiškeliausim ir nebūsią įdomu gyvent. Tad rimtai kibom į darbą: prisitempėme rakandų, mediėnos atraižų, lentų, visokiausių gelžgalių, įnagių ir įrankių, atsiritinome būrelį tekinių. Pasiutęs šišas buvo apėmęs. Galva neišneša, ką gali vaikiška vaizduotė. Tik po savaitės kitos supratome, kad nesukursime variklio, kuris užsikurtų, nes mūsasis – nė krust. O juk mums, vaikiūkščiams, reikėjo atgal į senąsias vietas sunešioti visus rakibolus ir, pripažinus pamoką, nuryti aibę nusivylimų. Buvome apšaukti šnerkšliais ir piktokai išbarti. Pats vasaros vidurys, popiečio šviesybės per akis, o mudu su Stasiu sėdim ant krūmokšniais apaugusios duobės krašto ir mąstom, kur šuo pakastas, kad šitaip liūdna, viskas nuėjo niekais.

Pirmą sykį į spaudą patekau pirmokas. Pradinių klasių mokytoja Mitkienė suruošė mums iškylą į tarybinio ūkio vištidę. Jonušiškė netoli, tad visi sugužėjo į mūsų vienkiemį. Reikia parodyti, ką veikiu. Ką tik buvau prisodinęs jaunučių obelaičių, kriaušikių, visokių visokiausių medelių. Vedžioju po savo sodą. Kad takeliais į jį netekėtų vanduo, tam yra melioracija. Buvau parsinešęs ir priklojęs po žeme vamzdelių. Visi tik aikčioja nustebę. Mokytoja neiškentė ir parašė į „Genį“apie iškylą ir jaunąjį sodininką melioratorių.

Yra buvęs ir kitas linksmas nutikimas. Žmonės, kur mes gyvenome, prašydavo manęs nunešti į turgų pieną. Kadangi ten reikėjo mokėti mokesčius, dešimt kapeikų, aš stengdavausi parduoti pieną dar nepriėjęs bobturgio. Taip sutaupydavau pinigų. Visas nuo uždarbio likusias kapeikas kaupiau, kad galėčiau nusipirkti knygų. Visokių

gudrybių griebdavausi… Kartą, grįžęs namo, pasakiau, kad už pieną gavau labai mažai, dar mokestis, bet tuo momentu iš užančio išslydo visos nupirktos knygos. Buvo gėda baisiausia… Ko gero, tasai paslapties troškulys, meilė knygai ir pastūmėjo mąstyti, paskui radosi polinkis rašyti. Galbūt tiesiogiai viso to nepaveldėjau, nors mama turėjo potraukį rašyti. Vaikystėje aš skaičiau jos užrašus, ir tai atrodė taip įdomu, viskas lyg šalia, lyg toli. Aplinka ta pati, bet laikas jau kitas, kaip man rodės, seniai seniai prabėgęs. Vis dėlto gal turi būti kažkokie įgimti genai, nors daug ką lemia aplinka, aplinkybės, ypač vaikystės. Jei joje buvo knygų – gerai, jei nebuvo – dar geriau, nes knygomis vaikystėje galima persisotinti. Pirmiausia reikia savo galva gyventi, mąstyti, tik po to – knygos. Kitaip būsi tarsi iškritęs iš knygų spintos. Jei tu nuo paauglystės tolydžio žvelgi į tolumą, niūniuodamas žodžius ilgais balsiais, jeigu tave kokia nors realybės konfigūracija priverčia susimąstyti ir jei norisi tai išreikšti – taip ir prasideda kūryba.

Telšių gelžkelio maumedis. R. Šileikos nuotrauka
Telšių gelžkelio maumedis. R. Šileikos nuotrauka

Vaikystėje užklupdavo ne tik šviesa pro medžių lapus. Tėvai turėjo sklypelį žemės netoli kareivinių, prie pat spygliuota viela aptvertų sandėlių, kur buvo šaudmenys. Tėvas veždavosi mane ten nuo pat kūdikystės. Kas gali geriau tai byloti, jei ne eilėraštis:

Terasomis sužėlę sklypai.

Vakaras nebetoli.

Prie pylimo atslinko vasaros vėsa.

Ir šiapus, ir anapus kyla paukščiai,

Plasnoja, lašindami pelkių vandenį,

Tvyro ore tartum pilkos gaidos.

Prigeso vėjas, saulė – avižų spalvos,

Lokomotyvo ūksmas miškuose;

Sargybinių bokšteliai, karo sandėliai.

Paslaptingiausia amunicija. Argi?

Aš – vaikas, ištampytom rankom.

Vedžiojau Žaibą. Išvagojom bulves.

Ir kraunam mantą į vežimą.

Taku kažkas nubėga per rugius. –

Klaikiausias šūksmas – kyšteli pakaušis,

Iškeltos sklaidos rankos. Rugiagėlės.

Suvirpa varpos nuo besielio klyksmo,

Nuo vėjo gūsio susvyruoja.

Sužiurome abu.

– Išprotėlė, –

Man sako tėvas. – Viena gyvena.

Ar negirdėjai, kad dainavo.

Visada tokia,

Tik lekia iš namų

Ne visuomet.

Gal oras keisis.

Aš – vaikas. Krūpteliu –

Toli namai. Ilgu be topolių,

Be riesto kelio.

Čia viskas svetima,

Daubos pasaulis.

Greičiau greičiau namo.

Arklys gyliuoja. Plaka galvą.

Pirmieji diegliai

Vaikiškoj krūtinėj.

Artinas lietus.           Eil. „Dauboje“

Ir tikrai staigiausiai atūžė viesulas su šaižiu lietumi, sudrebėjo žemė, teko iškinkyti ir paleisti arklį, vargais negalais patiesėme vežime brezentą, įkėlėme vagotuvą ir viską, ką turėjome svaresnio, kad brezentas neišskristų į dausas ir nors trupinį apsaugotų mus nuo baisingo lietaus. Palindome po vežimu, kaip žemaičiai sako, po dugnine. Tąsyk pirmą kartą – perpučiamas vėjo, merkiamas šoninio vandens, kiaurai persmelktas žaibų ir perkūnijos grumėjimo – lig gyvuonies pajutau gamtos rūstybę. Po galybės metų toji stichija, sumišusi su moters klyksmu, visai kitu, ne linijiniu, ne tiesiniu, pavidalu persmelkė eilėraštį „Dauboje“.

Penktoje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, šeštoje – gavęs mokytojos užduotį, parašiau pirmąjį eilėraštį, kuris ilgokai kabėjo mokyklos stende. Už daug ką esu dėkingas šviesios atminties treneriui Algimantui Šaikūnui:

Nuklypusiais batais,

su persvertu per petį,

per nugarą tinklaičiu,

kaupinu krepšinio kamuolių,

Gimnazijos salėn įkūprina treneris

ir palinksta prie rudų,

palaikių pūslių be karpelių, –

jos išrieda ant parketo;

cypindamas pompą,

pripučia,

nuglosto kiekvieną subliūškėlę,

tuoj atkanda gabaliuką trintuko

ir, ištraukęs pūtiklio adatėlę –

varge, vargeli, padėk, –

užkaišioja skylę po skylės.             Eil. „Pasakojimas į naktį“

Greitai išstypau kaip reikiant, sutvirtėjau, tapau drąsesnis, ryžtingesnis, veržlesnis. Ne tik krepšinio aikštelėje.

Dar noriu, kad ir vaikystės knygas prisimintum. Ar Tau jos svarbios ir dabar?

Žinoma, kad svarbios. Dar kaip. Ir dabar. Kaip nebus svarbios. Tai žvaigždėta pašvaistė, lobis vaizduotei – lyg skraidytum parasparniais, kur tiktai nori. Smalsu kaip smaližiui, smagu, begal malonu: nesustojanti, pilna išminties karieta, begalė glostančio darbštumo, pagaliau nugali ramuma, o blogybės neša kudašių ir galiausiai gauna pylos ant pelnytai vėjuoto kampo.

Skaityti išmokau vartydamas Aldonos Liobytės iš lenkų kalbos išverstą Kornelijaus Makušinskio knygą „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“. Knygos motyvai, vaizdiniai, kažkoks priekalnės, pylimų graudulys tebelydi mane, jau gerokai įkopusį į septintą dešimtį. Aleliuja. Net keletą eilėraščių esu parašęs, paveiktas muzikos, kuri skamba knygoje. Štai vienas jų:

– Atskleiski knygą. – Kokią, – klausi. – Apie ką?

– Atverski knygą apie dvejetą tokių, kur pavogė mėnulį,

Ir tyliai paskaityk: „Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iš kur ši frazė? – Ją sugalvojau, kai panūdau

Eilėraštį pradėti. Tos knygos nebėra lentynoj.

Pro švelnų liūdesį ją atmenu. Ir etažerę, veidrodį.

Menu, iš proto kraustosi žolynai. Su knyga

Slepiuos pašėlusiuos kviečiuos. Vasaros kaitra.      

Vidudienis. Skaitau. Ne žemė, o dangaus pašvaistė.

Spalvų galybė audrina vaizduotę.

Tiek dangaus dar niekad nemačiau – o žydra, žalia.

Alkūnės nugulėtos, nusidažė išaugti drabužiai.

Ant kūno – įspaudimai geliančių šiaudų. Peršti odą.

Ir šnara, šlama topoliai, kurių

Viršūnėse stiebiaus į svaigų aukštį,

Lanksčius kamienus glaudžiai apkabinęs,

Paniręs išpūstuos lininiuos marškiniuos.

Šniokščia topoliai, – vėl siūbteli laja

Nelyg vaizduotė. Verčiuos ant nugaros,

Po galva pasidėjęs knygą,

Ir studijuoju galimybių astronomiją.

Daug kas pasimiršę. Tiktai ne ta knyga, ne vasara.

– Gal autorių prisimeni? Atrodo, Makušinskis.

Knyga mįslingu pavadinimu:

„Tuodu, kurie mėnulį pavogė“.

 

Stiprėja, pasigirsta choro mormorando:

„Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iškylant reginiui, valia išbūti:

Griuvėsiai. Senas miestas. Gatvės kampas.

Aukštai sūpuoklėse berniūkštis. Keista vaiduokliška šviesa.

Jisai išsilingavęs smarkiai – lyg lėktų ten,

Kur įmanu Guliverį sutikti ir pašnekėti

Tartum liliputui, kaip išsaugot aikštę

Ir krautuvę, ir knygų kioską.

Bet virvės įtemptos. Inercija.

Ir pamažu baladė gimsta,

Plačiai išsklinda slenksčiai, atsilieka aidas,

Ir maga žvilgtelėt pro siaurą plyšį

Į atrastą žemyną, kur nušvito

Išnykusios erdvės vaiskus ultramarinas.   Eil. „Knyga, kaip Zakopanės elegija“

  Zydu_dvasine_mokykla

Štai itin svarbus klausimas mūsų skaitytojams (nemaža jų dalis – vienaip ar kitaip susiję su Jaunųjų filologų konkursu). Taigi, jei neklystu…  Esi buvęs tų konkursų ir dalyviu, ir laureatu, ir Marcelijus Martinaitis Tave gyrė gal labiau negu kitus. Ką prisimeni apie tuos konkursus? Ar keitė jie ką nors Tavyje?

Pirmiausia nostalgiškai pagarbinsiu žurnalą „Moksleivis“, žmones, kurie dirbo to leidinio redakcijoje, ypač iškilųjį jaunųjų literatų rūpintoją, rašytoją Algimantą Zurbą. Visiems mokiniams, kurie siųsdavo į redakciją pirmuosius savo kūrinėlius, jis tuojau duodavo žinią, kas ir kaip. Kiek laiškų jisai yra parašęs į visus Lietuvos kampelius, kokį kalną rankraščių perskaitęs, analizavęs, vertinęs, davęs įvairiausių vertingų patarimų kiekvienam, kas linko prie rašto. „Moksleivis“ seniai nebeleidžiamas, o gaila, jame debiutavo daugelis nūdienos rašytojų.

Nei mokiniams skirto žurnalo, nei respublikinio Jaunųjų filologų konkurso negalėčiau vieno nuo kito atskirti. Nepamirštami įspūdžiai! Ir pirmųjų publikacijų, ir apsilankymo redakcijoje bei kūrybinėje konkurso laboratorijoje… Suprasdavai, kad lygiai tą patį, ką matai, jauti, žinai, galima suvokti ir kitaip. Konkursuose lengva susipažinti, linksmai ir santūriai pabendrauti, paskui pažintis tęsti, likti bičiuliais.

Į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą 1971 metais Panevėžyje patekau lietuvių kalbos mokytojo Antano Kučinsko dėka. Konkursui pateikiau nemenką pluoštą eilėraščių. Konkurso vertinimo komisijoje išvydau poetus: Marcelijų Martinaitį, Antaną Masionį, Joną Graičiūną, prozininkus: Algimantą Zurbą, Vytautą Petkevičių ir Vytautą Bubnį. Visus rašytojus mačiau pirmą kartą, bet jų kūrybą žinojau. Itin traukė akį M. Martinaitis, jo eilėraščių knyga „Saulės grąža“ buvo palikusi stulbinantį įspūdį. Aukštas, potrumpėm siaurom smėlio spalvos velvetinėm kelnėm, dideliausi akulioriai, įdėmus tiriantis žvilgsnis, mažumą teatrališka figūra, labai malonus balsas. Visi poetai  kalbėdami protarpiais pagirdavo mane, ypač M. Martinaitis. Bet aš dar nežinojau, kuo visa tai baigsis. Įkvėptai skaičiau savo eilėraštį „Sausra“, jaučiau – skamba. Mokyklos vakare pasirodė poetai ir mes, suvažiavėliai literatai iš visos Lietuvos. M. Martinaitis skaitė baladę „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“, kurią jau mokėjau mintinai, A. Masionis – eilėraščius aukštaitiškos vasaros motyvais. Kitą dieną – apdovanojimai: tapau pirmos vietos už poezijos kūrinėlius laimėtoju. Merginos į mane pradėjo žvilgčioti įdėmiau, drąsesnės netruko ir pakalbinti. Praeidamas pro šalį A. Masionis paprašė atsiųsti eilėraščių į „Literatūrą ir meną“, kur greitai jie ir pasirodė. Prieš tai jau spausdinausi „Jaunimo gretose“, buvo kūrybos puslapis „Moksleivyje“. Kitais metais po konkurso M. Martinaitis pristatė mano eilėraščius almanache „Poezijos pavasaris“. Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, po publikacijų „Moksleivyje“ gaudavau daug laiškų, daugiausia rašydavo žurnalo skaitytojos. Lotynų kalbos mokytoja, poeto V. Mačernio klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė vos ne kiekvieną mielą dienelę iš mokytojų kambario atnešdavo pluoštelį laiškų ir, supratingai nusišypsojusi, įteikdavo juos man. Ar ne vakar tai buvo?

stulp_parasas

Kokiame literatūros vakare besutiktų, poetas M. Martinaitis vis ragindavo mane rengti knygą. Bet aš purtydavau galvą. Kadangi Juozas Aputis dirbo žurnale „Girios“ ir kartais užsukdavo į Žemės ūkio akademiją, kur aš studijavau miškų ūkio fakultete, irgi domėjosi, ar dar neturiu tos nelemtos knygos. Tiesą pasakius, ne knyga man tada rūpėjo, reikėjo kažkaip išgyventi. Nuo vaikystės sirgau diabetu, mandravoti aš negalėjau, reikėjo santūriai, stojiškai laikytis ramaus darbštumo ir grumtis už savo gyvybę: eiti kiekvieną dieną ten, kur nors valandėlę geriausiai jauties, kad paprasčiausiai išliktum. Dar keletą metų šį tą parašydavau, bet atėjo metas, pats kaip kirviu nukirtau eilėraščių rašymą. Nenorėjau eiti va bank.

Ar keitė konkursai ką nors manyje? Keitė. Davė aguonos grūdą pasitikėjimo, bet dešimteriopai didesnį atsakomybės jausmą ir sunkiai maldomą abejonę. Turėjo prabėgti daug metų tylos, kad galėčiau parašyti pažadėtą eilėraštį „Trys šaukšteliai medaus“. To pažado istorija, ko gero, įdomesnė už eilėraštį. Taip vėl sugrįžau tenai, kur seniai manęs nebebuvo.

Iš gatvės - iškart prie Masčio ežero. R. Šileikos nuotrauka
Iš gatvės – iškart prie Masčio ežero. R. Šileikos nuotrauka

O specialybę pasirinkai lyg ir nehumanitarinę. Primink, kuo norėjai būti? Kur stojai, kur įstojai? Ir… kuo esi dabar? Ar labai nutolai nuo jaunystės svajonių?

Ne aš rinkausi specialybę, o mano, neslėpsiu, noras sugyventi su savo liga. Vyresnėse klasėse visąlaik svyravau: literatūra ar miškininkystė… Jau baiginėjau Žemaitės vidurinę mokyklą, ruošiausi egzaminams –  netikėtai gaunu laišką, jog esu kviečiamas į literatūros vakarą Telšių centriniame knygyne. Nuėjau ir sutikau mielą mieliausią žemaitį, elegantiškos sielos žmogų, rašytoją ir literatūros mokslininką Adolfą Sprindį. Jis taip širdingai kvietė mane į Vilniaus universitetą, kaip pavyzdį primindamas Danieliaus Mušinsko pasirinkimą, kad ir dabartės dienų sapnuose kartais perbėgu filologijos fakulteto koridoriais. Pasirinkau miškininkystę. Kas prikišo trigrašį – savaime aišku, jau minėjau pradžioje.

Mokiausi Žemės ūkio akademijoje. Bet miškininku dirbau tik metus. Nuo medžio mokslo ir technologijų, nuo meninio medžio apdirbimo niekur nepabėgau, nieko artimesnio neradau. Dirbau Aukštesniojoje dailės, Dailiųjų amatų mokyklose. Galbūt saugiausiai jaučiausi dirbdamas bibliotekininku Žemaitijos kolegijoje. Esu dar trupinį gyvas, kaip paukštis, įlėkęs į Ventės tinklą. Ramaus darbštumo, atrodo, nepraradau, žiemą važinėju į Žaliakalnį Kaune prižvelgti anūkių, kai suserga. Vasarą gyvuoju sodo namelyje, praeitą pavasarį vėl grįžau į žvejo stotą, kurį buvau ilgam apleidęs. Rudeniop grybauju taurius grybus Patausalės miškeliuose, nuolatos skaitau protingo aromato knygas, retkarčiais rašau. Ant stalo šiuo metu guli rankraštis eilėraščių knygos „Vakarijos“. Tai paskutinė trilogijos „Pavėsiai, tolymės ir vakarijos“ knyga,  santūrus  keleivio atsisveikinimas su Žemaičių žeme, jos keliais keleliais, su čiabuviais, su viskuo, ką keliauninkas mylėjo.

Ar labai nutolau nuo jaunystės svajonių? Teatsako tykios utopijos, Tausalo ežero ramybė.

tolymes

Ir dar kelis žodžius apie Telšius. Mano manymu – tai gražus, patrauklus miestas. Tačiau tai – tik pralekiančio žmogaus greitai mestas žvilgsnis. Ką jauti Telšiams Tu? Ar tikrai esama to mano minėtojo ,,grožio“? Koks vidinis gyvenimas vyksta Telšiuose?

Į Tavo klausimus, miela Gintare, man lengviausia atsakyti eilėraščiais ar jų fragmentais. Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma. Telšių kraštovaizdis krinta į akį ir pralekiančiam, ir žmogui, kuris stabtelėjo ilgam, ar skuba labai lėtai. Galbūt tada ir pasigirsta toji švelni, melancholiška vidinė miesto melodija.

Miesto laikrodis Turgaus gatvėje. R.Šileikos nuotrauka
Miesto laikrodis Turgaus gatvėje. R.Šileikos nuotrauka

Jei Telšiai yra laiškai, kuriuos man siunčia Dievas, aš visas tuose laiškuose:

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar.

Niekur kitur. Tik šičia.

Dauboje ant kalvos sužvilgo vanduo.

Viesulas ieško atkalnių,

Kur įsisukt.

Miestas ir ežeras, ir apdainuota sala

Kasdien labiau rudenėja.

Be galo tylus

Turėklų žemyn liūdesys.

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar

Ir bodėtis blandžiais atspindžiais.   

                                                            Iš eil. „Klostė gimtinei“

Kęstučio gatvė Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Kęstučio gatvė Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
2010-ųjų gegužės 21 d. Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
2010-ųjų gegužės 21 d. Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Originalus skelbimas Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Originalus skelbimas Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

Petras Rakštikas ir jo tezės

Petras Rak
Petras Rakštikas obliuoja

1.

Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra – arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras

2.

Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka

3.

Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule.

(Visos trys Petro Rakštiko tezės tebūnie šio pokalbio antraštėmis)

Su rašytoju, menininku, pedagogu, grybautoju ir meškeriotoju Petru Rakštiku internetu bendravo Ričardas Šileika (Geležėlė)

Laikas – mūsų, kiek mes jį „nusaviname“ ir „suvaldome“. O vietos taip pat labai efemerinės. Čia, kur stoviu, manau ir sakau, jog tai mano vieta. Bet vos kokiu susimanytu reikaliuku žengteliu dešinėn ar kairėn, žvilgt, „mano“ vieta tuštuoja, arba ‒ jau užimta kito, manančio, kad tai jojo vieta.

Tikiu, kad žmogui, o ypač menininkui, gyvenamoji (esamoji) vieta visgi lemia tam tikrų svarbių, esminių impulsų. Sakyk, Petrai, kaip Tu sukiesi (ar jau valia pridurti savuosiuose?) Kuršėnuose? Ar Tave jie suka? Juk esi šiauliškis. Jeigu taip, tad kokie tie vietos regimieji, kokie tie vietos neregimieji akstinai, Tave verčiantys vis nerimti (ar podraug rimuotis)?

Pradžioje sava vieta buvo mama, lova, kambarys, paskui ‒ kiemas. Po to ‒ gatvė, klasė, mokykla, rajonas, stadionas, sporto salė, dailės mokykla. Pamenu, stovėjau prieš savo klasę, o matematikos mokytojas pravarde Dramblys su Hitlerio ūsais mane kvailiu, asilu ir dar bjauriau vadino. Nuo to laiko likau kurčias ir aklas jo šlovinamai algebrai ir mintyse be perstojo deklamavau eilėraštį, sukurtą bendraklasių jo šlubai eisenai atminti ,,rublis dvidešimt penki, rublis dvidešimt penki“. Baigiamojoje klasėje savi vaikinai išmokė groti gitara ,,Slade“, ,,Led Zeppelin“, ,,Deep purple“ daineles. Tai labai stipriai veikė mano matematikos žinias ir padarė neišdildomą įspūdį Drambliui, kurio kabinetas buvo po mokyklos aktų sale, ten su draugais lavinau savo muzikinius gabumus labai garsiai bumbindamas bosine gitara. Mano mokyklos baigiamuosius egzaminus vainikavo pataisa iš algebros. Tų metų rudenį turėjau puikią galimybę aplankyti Afganistano kalnus ir kaip pirmo atskyrio dziudo imtynininkas sustiprinti armijos gretas. Gerbdamas musulmonų papročius, apie kuriuos buvau girdėjęs Dramblio nutampyta ausimi, įstojau į Šiaulių profesinę technikos mokyklą. Po metų jau mokėjau tekinti. Raudonas diplomas leido toliau tobulinti mokslus. Nerizikavau stoti į VDA (Vilniaus dailės akademiją), nes neišlaikius konkurso per stojamuosius egzaminus laukė neišvengiama galimybė susikauti su Afganistano kariais. Sėkmingai įstojau ir po penkių tobulėjimo metų iš ŠPI (Šiaulių pedagoginio instituto) išėjau su piešimo, braižybos, darbų mokytojo diplomu kišenėje. Trečią kartą išvengiau tarnybos armijoje, pasirinkdamas mokytojo darbą provincijoje ligi 27 metų. Dirbau vietoj tais metais į Anapilį išėjusio mokytojo, poeto Juozo Ruzgio. Mokiau vaikus drožti, braižyti, piešti. Net istorijos mokiau penktokus, šeštokus ir aštuntokus. Tobulėjau pats savo akyse. Mokiausi iš Kuršėnų medžio drožėjo Turausko amato gudrybių. Mokiausi prie ežero klausyti lakštingalų, varnų, direktoriaus, vėjo ošimo ir švietimo skyriaus inspektorių. Kolegių klausiausi už sienos ir šalia, ant pagalvės, mokytojų name, vadinamu Pasakų trobele. Ten parašiau pirmuosius savo eilėraščius, tekstus. Savi pasirodė. Savu laiku, savoje vietoje savaip nuskambėjo. Patiko.

Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis
Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis

TOLIAU PARAŠYSIU, KAI GRĮŠIU IŠ ŽVEJYBOS. SU SŪNUMI VARYSIM Į TĄ EŽERĄ.

Tai va, pagavom dvylika keptuvių raudžių ir plakiukų. Labai skanu prie alaus.

…Tais metais profesorius Aloyzas Toleikis paprašė padėti nulieti gipsines formas nuo savo naujos skulptūros. Tris dienas padirbėjęs įtikinau jį, jog esu gero staliaus sūnus, tai jis mane priėmė dirbti ūkio darbų meistru į ŠU. Po metų jau mokiau studentus piešti, nepamiršdamas savo pagrindinių pareigų ‒ dėti spynas, taisyti baldus ir t.t. Buvę dėstytojai tapo kolegomis.

Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas
Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas

Pasidariau Šiaulių bohemos gerbėju, greitai tapau ir aktyviu jos nariu. Kelis dešimtmečius ropščiausi į žvaigždyną. Pradžioje patiko, paskui pasidarė nuobodu. Parodų atidarymai kartojosi nepataisomai vienodi, įkyrūs, kol supratau, kad jie net man nereikalingi. Ateina laikas, kai supranti, jog kūryba reikalinga tik tau. Žiūrovai lyg aukšlės prie slieko puola vertinti, demonstruoti savo išmintį. Nuo to darosi liūdna. Kartais juokinga. Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule. Ilgainiui Šiaulių bohema nuseno, jaunimas sulindo į internetą. Stebina, kad neteko sutikti menininkų, kurie aktyviai skaito knygas. Be knygos žmogus užsidaro amato stiklainyje. Tada ateina nuobodulys ir žmogus pradeda pūti palaimintoje miesčionies būtyje. Grįžtu prie klausimo. Man sava vieta yra ten, kur esu. Šiandien Kuršėnai, ryt ‒ nežinia kas. Nejaučiu jokio poreikio kurti kažkam. Ačiū Dievui, nesu populiarus, perkamas kūrėjas. Gyvenu iš mokytojo, dėstytojo atlyginimų ir darau tik tai, kas man įdomu. Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka. Nesibaigianti eilė mokytojų ateina su naujomis knygomis. Nekeliu sau tikslo ‒ žadinti miesčionišką būtį, todėl Kuršėnuose neorganizuoju kultūrinės revoliucijos. Pasirinkau vienišiaus, stebėtojo kelią.

RAŠAU IR GALVOJU ‒ KAM VISA TA RAŠLIAVA……..

Taigi, Rakštikas menininkas podraug yra Rakštikas pedagogas. Dėstytojauji (sakyk, kiek metų?) Šiaulių universiteto Dailės fakultete, o dargi kelerius metus mokai vaikus ir Kuršėnų dailės mokykloje. Man rūpi esminiai mokytojo ir mokinio santykiai. Ar įmanoma ko nors išmokyti? Ar mokydamas taip pat mokaisi? O ką Tu savo gyvenimo suole išvardytumei kaip mokytojus? Iš ko ir būtent ko mokaisi dabar?

ŠU (Šiaulių universiteto) Menų fakultete dirbu trisdešimt dvejus metus. Kuršėnų vaikų meno mokykloje skulptūros mokau jau aštuonerius metus. Jei besimokantis nori mokytis, tai ir išmoksta. Mokydamas kitus visuomet mokaisi ir pats. Kiekvienas mokinys vis kitoks žmogus ir prie jo tenka taikytis. Taip pat ir mokinių grupės labai skirtingos. Mokytojo pareiga ‒ mokyti. Mane irgi mokė. Pamiršau, ko. Per daug mokytojų aplink. Jaunystėje rimti atrodę, man senstant suvaikėjo, naujų atsirado. Mokausi iš meistrų. Daugiausia iš knygų. Mokausi turiningai ir įdomiai leisti laiką. Labiausiai patinka stumdyti durnių su grybais, su fotoaparatu, su knyga savaitgaliais ir tą veiklą derinti su piešimu, lipdymu. Šiemet nieko neparašiau, nes piešiasi. Man tai patinka. Gyvenu šia diena. Saugau maišą su išmoktais dalykais, bet negaliu niekam jų rodyti, nes kai atrišiu, bijau, kad išsilakstys kaip zuikiai. O jei rimtai, tai tame maiše nieko nėra. Tuštybių tuštybė. Gyvenimas moko garbingai numirti, kad raportas aukščiausiajam nesibaigtų vienu sakiniu ,,labas, čia aš, Petras“.

NESIRAŠO MAN KAS SAVAITĘ PO KLAUSIMĖLĮ… LABAI JAU VALDIŠKAS REIKALAS VISA TAI.

Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.
Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.

Įdomus yra meno žmonių keliažanrystės fenomenas. Kai vienas artojas aria išsyk dvi vagas. Kam duota, tam bus dar pridėta? Tokių tandeminių asmenybių kultūroje nėra reta. Kokios pavardės greitosiomis stryktelėjo manon galvon, ‒ tai Mikalojus Vilutis, Gvidas Latakas, Alis Balbierius, Julius Keleras,Robertas Antinis.Tu, Petrai, taip pat esi apdovanotas ne vienu talentu. Sakyk, kaip tai atsitiko – juk savo kūrybą pradėjai kaip dailininkas, o vėlėliau ėmei rašyti eilėraščius ir tekstus. Ar rašytojystė Tau radosi kaip „meno maisto papildas“, ar tai buvo naujų neišvengiamų paieškų rezultatas?

Nuobodulys, kasdienybės banalūs triukšmai, naujų patirčių geismas verčia gyventi aktyviai. Daug skaitau. Galiu neskaityti, galiu piešti, drožti, vaikytis moteris, tapyti, žvejoti, groti gitara, fotografuoti, mokyti vaikus lipdyti, studentus piešti. Galiu nepiešti, galiu rašyti, o kai nesirašo ‒ grybauti. Negaliu žiūrėti televizijos, klausyti radijo, vartyti lietuviškų žurnalų, laikraščių, net pastorėjusių Šiaurės Atėnų nebevartau. Baisiuosi lietuviško popso melodijomis, tekstais ir jų vartotojais. Galiu prisidėti prie jų, bet gėda sakyti ‒ nežinau, nuo kurio galo pradėti. Kai nesidirba ‒ nerimauju, kad atsėlina nuobodulys. Kadangi esu nepataisomas cholerikas, Beždžionės metais gimęs Šaulys, todėl ilgai nerimauti nemoku. Pernai daug rašiau. Išsisėmiau. Nyku save tiražuoti. Šiemet piešiu. Bandau vis kitokį linijų pasaulio variantą sukurti. Noriu pats save nustebinti. Pradėjau bėgioti ‒ liemuo plonėja lėtai, bet rutina stiprina dienotvarkę. Kartais stebiuosi savo aktyvumu, bet kai žiūriu į rimtus meistrus, matau, koks lėtas, silpnas esu ir dar smarkiau spaudžiu greičio pedalą. Azartas. O gal mano gyvenimo programuotojas bus kokį mygtuką senovėje nuspaudęs…

PRIDEDAMAME PIEŠINYJE PAVAIZDAVAU, KAIP PIRŠTUKAI IR PIRŠTUKĖS PEILIU GRYBĄ PJAUNA. ANTRAME PIEŠINYJE – RŪKORIUS IR JO DŪMAI

Pirštukai ir pirštukės.
P. Rakštikas “Kaip pirštukai ir pirštukės peiliu grybą pjauna”

 

Rūkorius ir jo dūmai.
P. Rakštikas “Rūkorius ir jo dūmai”

O kokie Tavo santykiai su užsakomaisiais dalykais? Omenyje turiu, kai Tau pasiūlo už tam tikrą pinigų sumą išdrožti, nupiešti, nulipdyti. Jokių kaprizų dėl to neturi?

Užsakomų darbų turėjau tik praeitame amžiuje. Dirbu pedagogo darbą dviejose vietose. Mano poreikiams užtenka. Esu laisvas nuo užsakovų sumanymų, skonio ir jų dailės etalonų. Niekam labai nesisiūlau, tai ir perkamas nesu. Kuriu, kad man patinka. Nerandu savyje nė lašelio prekeivio kraujo. Tam pašaukimo reikia, tuščio pilvo, didelių ambicijų. Vienas kitas susigundo mano grafikos darbeliais, o šiaip ‒ viską išdovanoju, kai per daug susikaupia.

Štai pastarajame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime kalbėta, kad rašytojai turėtų labiau ir aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stipriau reikšti savo pilietinę poziciją. Ką šia tema pasakytų Petras Rakštikas?

Visuomeninis gyvenimas? Miglotas pasakymas. Bene turėčiau lipti ant kubilo su tekstais? Labai kvailai jaučiuosi prieš publiką. Ypač su tekstais. Kam įdomu, paskaito. Užteko kelių knygos pristatymų ir vidinė signalizacija užblokavo visus mano ratus. Vengiu prekybos centrų, turgaus, paplūdimių, masinių renginių. Man ten negera. Matyt, jau senatvės požymiai, o gal autistas darausi.Vilniuje yra būrys rašytojų, kuriems patinka viešai pristatyti savo kūrybą. Anais laikais menas priklausė liaudžiai. Šiandien ‒ vartotojams. Meno vartotojų, ypač literatūros, nėra daug likusioje nuo Vilniaus Lietuvoje.

Vis dėlto, manding, dažnam menininkui neišvengiamai ir būtinai privali vienystė, buvimas tik su savimi (kad tik tokiu būdu būtų su visu pasauliu ir visata). Tačiau daugeliui taip pat labai reikalinga ir svarbi kokybiška komunikacija, tarpusavio mainai, minčių ir idėjų apykaita. Sakyk, Petrai, ar nestingi bendrystės su savo luomo nariais? O gal Tau kaip tik įdomesnis gatvės ir laukų, paukščių ir žuvų gyvenimas? Gal Tau geriausi bendrininkai yra tie, kuriuos pats renkiesi – knygos, filmai, muzika?

Pasidalink, Petrai, su šį šnekesį skaitysiančiaisiais savo vartojamais skaitomo, klausomo, žiūrimo adresatais.

Tarpusavio mainai, idėjų, minčių komunikacija persikėlė į internetą. Pigu, paprasta, greitai. O jei rimtai, tai interneto šiukšlynuose niekas manęs nebestebina. Dominuoja pasikartojimų pasikartojimai arba formalizmas. Labai gero daug negali ir neturi būti. Tuomet vidutinybė ir jos tveriamos pakuros taps retenybe ‒ vertybe. Nepriklausau jokiam luomui, tad ir bendravimo stokos nejaučiu. Žmoguje yra visas pasaulis ir jame visuomet yra ką atrasti. Šią vasarą sukūriau naują piešinių ciklą. Paneigiau savo ankstesnįjį aš. Pasikeičiau. To ir siekiau. Galų gale jaučiuosi išsisėmęs ir laukiu naujų mokslo metų. Pailsėsiu nuo piešimo. Ilsėtis yra būtina. Net nuo meno. Būna dienų, kai negaliu klausyti muzikos ‒ mėgaujuosi žiogų cirpimu ir vaikų klyksmais kieme. Nekenčiu šį mėnesį filmų. Mėgaujuosi S. Becketu ir R. al Galidi knyga ,,Autistas ir pašto balandis“. Knygų, filmų ir muzikos rekomenduoti negalima. Kiekvienam savo. Kas mažai vartoja, tam daug ir nereikia. Kaip su degtine. Vienus ji įkvepia, o likusius kvailina.

Esi tapytojas, grafikas, skulptorius. O, regis, nepriklausai jokiai vizualiųjų menų organizacijai. Nebent žiopsotojų pro langą. Bet užtat kišenėje turi Lietuvos rašytojų sąjungos bilietą. Kodėl taip nusprendei? Čia koks nors vizginimas, ar kas?

Buvau tapytojas. Paskutinė darbų paroda ‒ 2012 metais. Praeitame amžiuje aktyviai drožiau iš medžio. Pasaulyje tokių daug. Grafikos darbus man atspaudžia meistras. Nematau reikalo dokumentu įrodyti, kad ką nors sukūriau. Rašytojų sąjungos bilietas rodo mano senoką foto. Narystė sąjungoje man garantuoja kvietimą į suvažiavimą ir sveikinimą su Naujaisiais metais. Laukiu pedagogo pensijos. Neturiu jokių iliuzijų, kad galėsiu pragyventi iš piešinių, tekstų.

Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.
Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.

 

Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika
Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika

Esame iš vienos šaikos, kuriai neegzistuoja televizorius. Bet štai į internetą nespjauni. Esi ir socialiniame tinkle prisirišęs, tiesa? Ką gero (iš)knisi tose platybėse?

Socialiniame tinkle randu žmonių veiklos pėdsakų. Labai retai įdomių, dažnai juokingų, dažniausiai ‒ banalių. Tai šiokia tokia solidarumo iliuzija. Erzina amato ubagų įžūlumas, išdabintas rafinuotų meno tyrėjų. Menas tampa susitarimo reikalu. Dažnai paprasta avantiūra, eksperimentu. Biznis yra biznis, nors ir nieko neverta prekė ‒ reikalas. Kuria kūrėjų minios, stengiasi, prakaituoja, nors malkos šlapios, ugnies nėra, arba nėra ką kūrenti, net ne šilta, nekalbant apie karšta, o periasi, vantomis mojuoja… Demokratija. Neužčiaupsi nebylio ‒ į teismą paduos bandantį. Teisėjas uždirbs ‒ kaltas liksi. O teisybė šiandien irgi prekė. Net ne deficitas, nes niekas nežino, kuo ją pamatuoti. Žaidimas vardan žaidimo. Svarbu etiketė. Ja daugelis tiki.

Dabar ant kiekvieno kampo apstu demokratijos. Kuomet stengiantis ko neįžeisti (tiksliau – kad nesusilaukti grasinimo teismu) nepaneigiama teisybe ar esamu faktu, sakoma „galimai“. Tokia šiuolaikybė, kai beveik nusitrynusios ribos tarp dora ir nedora, kai uodega per veidus vizgina puošnusis dekadansas. Kas Tau, rašytojau ir dailininke Rakštikai, yra tabu? Kas šventa turėtų būti bent jau kultūros žmogui?

Šventa yra autentiška ugnis žmoguje. Jei jos turi ‒ kuria, jei neturi ‒ žaidžia, kad turi. Kas yra kas ‒ kiekvienas atsirenka pagal savo kriterijus.

Tabu. Jei tavo kūrinys kažką jaudina, matyt, turi tos ugnies. Jei ne ‒ viskas aišku. Man tabu ‒ reklama. Iš dvasios atėjęs, ten ir nuteka žmogus. Tik energiją praturtina savo buvimu arba ne. Labai intymus klausimas. Taip. Pėdsakai dingsta. Prapuola kūriniai. Lieka tik kūrimo akimirkos džiaugsmas.

Štai nevalingai mano rankosna stryktelėjo kaži kada jau skaityti Jono Meko „Laiškai iš Niekur“. Citata iš 116 puslapio „A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu, šiandieną ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli fragmentai, tiktai jie yra svarbu. Ir tik mes, priklauso nuo mūsų pačių, tiktai mes galim apsaugot ir išlaikyt tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse“ timptelėjo liežuvį galų gale paklausti Tavęs apie meilę, apie viltį, apie tikėjimą. Ir, žinoma, apie mirtį.

Jei netiki, tai abejoji. Jei abejoji, esi neapsisprendęs, nežinantis, ką daryti. Kai nežinai, ką daryti ‒ neturi tikslo. Neturi tikslo, neturi ir prasmės. O kas yra prasmė? Nežinau. Apie gyvenimo prasmę, tikslus daug galvojau, kalbėjau jaunystėje. Jaunystė buvo ir praėjo. Daug kas buvo planuota, bet neįvyko. Gyvenimas nusišvilpė į mano planus. Įvyko labai daug kas, kas visai nebuvo planuota. Lieka tik džiaugtis tuo, kas įvyko, ir linksmai švilpauti į tai, kas nesudygo planų lysvėse. Mokytojas privalo rašyti planus. Ne sau. Geras mokytojas mokosi ir kitus moko. Planai reikalingi mokytojo prižiūrėtojams. Dabar esu čia ir kiekvieną rytą pabudęs džiaugiuosi, kad esu. Dieną dirbu privalomus darbus, o jei tokių nėra ‒ prisigalvoju neprivalomų: valau langus, tikiuosi, kad čiurliai tuojau jų neapdergs. Fotografuoju ir tikiuosi ,,pagauti“ kadrą. Dedu viltis, kad paslapčių pievoje pasiseks palaižyti atradimo medaus. Be jų gyvenimas būtų nykių pasikartojimų eilė. Žemė sukasi apie saulę su meile. Mokslininkai to dar neįrodė, todėl tyli tuo klausimu. Kartais su meile, kartais su viltimi ir tikslingu tikėjimu dairausi į moteris. Mėnulis sukasi apie žemę, ir tikiuosi, kad jo tamsiojoje pusėje įsikūrę ateiviai žmonėms kompiuterį dovanojo neturėdami piktų kėslų. Kasdien dedu viltis ant vienos svarstyklių lėkštės, o savo pastangas ‒ ant kitos. Jei nesimuliuoju dirbančio ‒ viltys besvorės. Jei rimtai, tai ko vertos viltys nežinia apie ką, abstraktus, neįvardytas tikėjimas? Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras. Tikiu, jog esu Visumos (Dievo) dalis, ir viskas, ką darau, skirta jam. Kuo numiręs jį praturtinsiu, tuo labiau jį pagerbsiu. Mirtis man ‒ darbo laiko pabaiga. Po to ‒ paslaptis. Į ją ir einu. Kiekvieną vakarą mirštu. Kiekvieną rytą prisikeliu. Ne nuo manęs tai priklauso. Tai, ar dėsiu viltis į prisikėlimą, ar tikėsiu, kad rytoj prisikelsiu, mirčiai nusišvilpt. Ji padarys savo darbą, aš baigsiu savus. Manau, kad mirtis dirba su didele meile ir atsakingumu, nes neteko girdėti, kad ji būtų suklydusi. Verta dėmesio jos meilė.

Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.
Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.

Regina Katinaitė: ,,Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau“

Regina Katinaitė su geriausiu draugu Debesėliu
Regina Katinaitė su geriausiu draugu Debesėliu

Regina Katinaitė: ,,Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau“

 Regina Katinaitė (1955 10 31) poetė, vertėja. Gimė Utenoje, augo Juknėnų kaime. Baigė Utenos 2-ąją vid. mokyklą. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 2003 m. – LRS narė. 1992 m. apdovanota Boriso Dauguviečio premija (II laipsnio diplomas) už Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizaciją. 2003 m. Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatė už eilėraščių ir vertimų knygą „Grąžinu tau laiką“ ir eilių ciklą romantinės muzikos ansambliui. 2010 m. Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatė už eilėraščių knygą aukštaičių uteniškių tarme „Paraič nama“.

 Su Utenoje gyvenančia poete, vertėja Regina Katinaite-Lumpickiene kalbasi rašytoja Birutė Jonuškaitė

Esi sakiusi, kad močiutės Uršulės, mamos motinos, genai lig šiol nerimsta Tavyje. Gal galėtum daugiau papasakoti apie ją, koks jos likimas, ar ilgai teko su ja bendrauti?

Močiutė Uršulė anūkų gyvenimuose yra kaip šventoji. Niekada nesutikau už ją geresnio, atlaidesnio, supratingesnio žmogaus. Devynerių metų likusi visiška našlaitė ji su dviem broliukais praėjo visas gyvenimo golgotas. Tarnaudama pati išmoko skaityti, rašyti, ypač brangino kažkada kažkieno padovanotas jai knygas. Iš jos pirmosios išgirdau Kazį Binkį, Antaną Miškinį, Salomėją Nėrį, skaičiau Hugo… Močiutė ir pati kūrė eiles, primenančias lietuvių liaudies dainas. Mėgo kiną, teatrą, troško keliauti. Buvo labai šviesus žmogus, sakyčiau, savamokslis akademikas… Romantikė, kiek gyvenimas leido jai tokia būti. Ji formavo mano dvasinę pasaulėjautą, skatino šviestis ir kurti. Suprato klystančią, atleisdavo ir palaikydavo einančią nauju keliu. Trisdešimt dvejus metus turėjau močiutę Uršulę – savo Angelą Sargą. O jos globą jaučiu visą gyvenimą.

Ant močiutės Uršulės rankelių au mama ir seneliu Jonu.

O kita močiutė – tėvo mama?

Tėčio mama, močiutė Ona, gyveno tolėliau, tai ir susitikdavome rečiau. Ji buvo sparti, darbšti, geraširdė, puiki šeimininkė. Lepino anūkus. Mūsų susitikimai būdavo kaip šventės – va seneliai (tėčio tėvai) atvažiavo, va mes pas senelius paviešėti užsukome… Močiutė mirė, kai buvau trylikos metų.

Močiutė Ona Katinienė
Močiutė Ona Katinienė

Na ir norėčiau pakamantinėti apie senelius, ar prisimeni juos?

Senelis Juozapas, tėčio tėvas, buvo stiprus, griežtas žmogus, ūkiškas, puikus kalvis. Tai švelnybėm ir visom kitom plonybėm laiko nelabai turėjo. Bet anūkus mylėjo.

Senelis Jonas, mamos tėtis, buvo batsiuvys ir pasakorius. Dabar sunku atskirti, ką jis pasakojo išgirsto iš kitų, ką pats prikūrė, nes istorijos neišsekdavo. Mėgo tuomet labai populiarius radijo vaidinimus, dažnai jų klausydavomės drauge. Eidavome kartu grybauti, riešutauti, meškerioti. Prisimenu, kai pirmąkart mano eilėraštį išspausdino Lietuvos pionierius, nuo tada senelis Jonas į mane pradėjo kreiptis Jūs…

Senelis Juozapas Katinas
Senelis Juozapas Katinas

O ką veikė, kaip gyveno Tavo tėvai? Kiekvienas mūsų turi tam tikrą gal net ir sunkiai suvokiamą jausmą, ką iš gimtųjų namų išsinešėme svarbiausio. Jeigu paklausčiau, su kuo visų pirma Tau asocijuojasi tėvų namai, ką atsakytum?

Tėvų namai – man pirmiausia šeima, buvimas kartu. Tėvai buvo darbininkai, vėliau grįžo prie žemės. Šeimoje augome trys vaikai. Pertekliaus nebuvo, bet bendrystės stiprybė didžiulė. Kartu dirbome visus darbus, o kai tėvai ėmėsi prižiūrėti kolūkio karvių bandą, tai rankomis melžėme visi – ir mažasis brolis taip pat. Tėvai mokė mus viskuo dalintis: jei turėdavome vieną saldainį, tai dalinome į tris dalis ir dar pasiūlydavome mamai su tėčiui. Taigi vienas už visus ir visi už vieną…

Mama ir tėtis Uršulė ir Antanas Katinai.
Mama ir tėtis Uršulė ir Antanas Katinai.
Su mama ir sese Janina ant mamos rankų.
Su mama ir sese Janina ant mamos rankų.
Su mama.
Su mama.

Turi garsų brolį Alvydą – poetą ir ilgametį merą viename asmenyje. Ar brolio populiarumas Tau padeda? Trukdo? Ar judu visais klausimais gerai sutariate? Ir apskritai, kaip žiūri į brolių-seserų santykius gyvenime? Tuo labiau, kai abu – rašantys.

Jaučiu palaimą turėdama brolį ir seserį. Nuo mažumės buvome mokomi laikytis vienas kito, mylėti ir padėti. Šitų vertybių nepametėme gyvenimo keliuose. Mūsų sesuo Janina – Vilniuje, o mes su broliu – Utenoje, bet su sese, ko gero, susitinku dažniau. Brolio populiarumas nei trukdo, nei užgožia, aš džiaugiuosi jo sugebėjimais ir sėkme. Kūryboje mes labai skirtingi, bet tai, manau, tik pliusas. Beje, Alvydas yra kelių mano knygų redaktorius.

Turi sūnų, turbūt ir vaikaičių? Kokie santykiai su jais? Kaip rašanti, užsiėmusi mama augino savo atžalą? Aš dažnai pagalvoju, kad tam tikra dvasine, išsilavinimo prasme menininkų vaikai gauna daug daugiau iš savo tėvų, o ta paprastąja, kasdieniškąja – daug mažiau… nes mama arba rašo, arba tapo, arba skaito… Ar esi rami dėl savo vaiko?

Mano vienintelis tikriausias ir nuostabiausias kūrinys yra sūnus Mindaugas. Augo jis kaip daugelis to meto kultūros darbuotojų vaikų – namuose, darželyje ir… motinos darbe. Jam dar teko pažinti didįjį stebuklą – prosenelių ir senelių meilę. Mindaugas – stiprus, savarankiškas, gyvenimo druskos ragavęs žmogus, turi jautrią širdį, yra puikus sūnus, vyras ir dviejų vaikų tėtis. Taip, turiu anūkę Lėją ir anūką Beną. Tai nauja šviesa gyvenimo kelyje. Anūkai – tai tarsi visko, kas geriausia, atsikartojimas. Labai didžiuojuosi savo sūnumi ir visa jo šeima.

„Tarmė – tai turtas, kurio neįsigysi, jei neturi“, – tai Tavo žodžiai. Vadinasi, esi labai turtinga, nes puikiai moki savo gimtojo krašto tarmę, nebijai ir knygų tarmiškai rašyti…

Tarmė į mano gyvenimą atėjo su motinos pienu ir pirmuoju žodžiu. Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau. Mano brangiausieji žmonės kalbėjo tarme, aplink irgi ją girdėjau. Pritiko mano sielai šitas skambesys, išaugo manyje ir sulapojo. Visa tai yra įgimta ir išsaugota keliuose ir skersvėjuose. Kaip atsinešiau tarmę iš ten, kur buvau laiminga, taip ir pasilikau kaip relikviją. Nieko čia dirbtinio ar sunkaus nėra, viskas yra tik gyvenimas.

Dar tais, tarmei nepalankiais sovietiniais laikais, rašydama scenarijus, vesdama renginius, kalbėjau tarme, savo eilėraščių posmus perrašydavau tarmiškai, kūriau naujus, taip ir gulė juodraščiai į stalčių, o žodžiai ėjo pas žmones.

Prie tarmiškai parašytos knygos pridėti kompaktinę plokštelę, sakei, Tau pasiūlė kolegė Elena Karnauskaitė viename „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje, vartydama Tavo pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą „Gegutes abrūsėliai“. O pirmą kartą sudaryti tarmiškos poezijos knygą – Tavo buvo mintis ar irgi kas nors paskatino? Ir ar apskritai tam reikėjo savotiškai subręsti arba sulaukti atitinkamo laiko, nes juk pirmosios knygos parašytos ne tarmiškai.

2004 m. renginyje Raudondvaryje, kur skaičiau savo tarmiškas eiles, priėjo keletas žmonių, norėdami nusipirkti mano eilėraščių knygą. O tokios knygos tai nebuvo, dar net minties nebuvo išleisti savo tarmišką kūrybą. Bet žmonės padovanojo idėją. Peržiūrėjau juodraščius, sudėliojau, ir po metų išėjo mano pirmoji tarmiškoji. Ši knyga buvo labai prieštaringai sutikta – vieni dėkojo ir džiaugėsi, kad esu drąsi ir iššokau kaip žvirblis iš kanapių, parodydama, kaip skamba gimtoji tarmė, kokia brangi ji kiekvienam, kuris prisimena, kitų buvau klausiama, kam man to reikia, komentuojama, kad tarmėje pradingsta visas mano talentas… Vėlgi turiu pasakyti, kad nieko dirbtinio čia nebuvo, tiesiog atėjo toks laikas, kai buvau paskatinta pačių žmonių.

O kolegei poetei Elenai Karnauskaitei esu dėkinga už antrąją idėją – prie tarmiškos knygos pridėti kompaktinę plokštelę. Šiuo patarimu pasinaudojau leisdama antrąją ir trečiąją eilėraščių knygas tarme. Kompaktines plokšteles įskaičiau pati, kad žodžių tarimas, kirčiavimas būtų būtent mano krašto. Dėl leidybos konsultavausi su kraštiečiu Vilniaus universiteto prof., hab. dr. Bonifacu Stundžia, kadangi norminio tarmės užrašymo, kad būtų prieinama kiekvienam skaitytojui, dar neturime.

Kaip Tau lengviau rašyti: bendrine kalba ar tarmiškai?

Pirmoji knyga tarme man padėjo atsiplėšti nuo neseniai išleistos vengrų poezijos vertimų knygos ,,Paukščiai vaikšto dangaus takais“. Išversti eilėraščius lietuviškai per rusų kalbą man padėjo dabar jau šviesios atminties vengrų poetas Karoly’us Csehas. Tai buvo didelis bendras mūsų darbas, po kurio sugrįžti prie ankstesnio rašymo nebuvo paprasta. Taigi tarmė čia labai pasitarnavo. Atvirai pasakysiu, rašyti tarme man yra lengviau.

Vengrijoje su poetu
Vengrijoje su poetu K. Czehu.

Deimantė Daugintytė 2012 06 29 „Literatūroje ir mene“ recenzuodama Tavo knygą „Žemėje, sakei“ rašo:

„Taigi R. Katinaitė-Lumpickienė, nors ir atstovaudama viduriniajai kartai, šliejasi prie vyriausiųjų (…), tik šiek tiek modernizuodama kalbėjimą, platindama pauzes elipsėmis, atsisakydama vyksmo, pasitenkindama vardijimu, konstatavimu. Taigi lieka galimybė, kad autorė imituoja kitų, vyresniųjų autorių kalbėjimą, truputį pakreipdama jį savon pusėn. (…) Atrodo, kad autorė primygtinai bando įsisprausti į tam tikrus rėmus, rašyti tam tikromis temomis, pagal konkretų modelį.

Ar sutinki su tokiais teiginiais? Kaip apskritai priimi savo kūrybos kritiką? Kada ji Tau padėjo, ar priešingai – pakenkė?

Į kritiką išmokau pažvelgti blaiviai ir pagarbiai. Man ji yra svarbi ir įdomi, tegul ir gerokai aptalžanti. Kritika – vienas iš gyvenimo variklių, jeigu sugebi savyje nugalėti drakoną.

O tiksliausiai visą mano kūrybą apibūdino brolis Alvydas. Sako: „Tu knygų nerašai, tu kaip paukštis: užeina ūpas – pagiedi, pagiedi ir vėl tyli.“

Knygų mugėje, 2012 m. pristatant knygą "Žemėje, sakei".
Knygų mugėje, 2012 m. pristatant knygą “Žemėje, sakei”.

Ta pati kritikė teigia: „Uteniškės autorės tekstų moteris vien fiksuoja pasaulio griūtį, nerasdama išeities taško. (…) Desperatiška, skausmingai egzaltuota frazė: „niekas negali paguosti // nei tie kuriuos mylėjau / nei tie kuriuos užmiršau // niekada nepareisiu namo // po kojomis / vien kevalai kaštonų“ („niekas negali paguosti…“, p. 39).

Ar tikrai niekas negali paguosti? Kiek Tave pažįstu, anaiptol neatrodo, kad esi iš tų moterų, kurioms dangus griūva.

Manau, kad visi mes kartais išgyvename pasaulio griūtį savyje. Tik ne visi apie tai garsiai pasakome arba kalbame kitokiais žodžiais. Mano kūryba nėra autobiografija. Tai tik mintys ir jutimai, pabirę eilėraščiais, tik blyksniai to paralelinio sielos pasaulio, kuris bando sutalpinti į save galbūt daug daugiau nei pajėgia.

Šalia poezijos – Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizacija, už kurią 1992 m. buvai apdovanota Boriso Dauguviečio premija. Ar teatras – dar vienas kūrybinis bandymas? Gal vėl žadi prie jo sugrįžti?

Pastaraisiais metais parašiau septynias inscenizacijas lėlių teatrui pasaulio pasakų motyvais. Dabar kuriu dar vieną… Manau, ne paskutinę.

A. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" (R. Katinaitė - antra iš kairės).
A. Miškinio “Žaliaduonių gegužė” (R. Katinaitė – antra iš kairės).

Deja, bet Lietuvoje beveik visi rašantys žmonės duoną užsidirba ne knygas rašydami… Koks Tavo darbas? Ar jis Tau prie dūšios?

Dirbu Utenos kultūros centre direktorės pavaduotoja kultūrai. Daug savęs atidaviau darbui, kitaip nemokėjau, o ir nebūčiau galėjusi. Nes arba tu esi kultūros darbuotojas, arba eini ieškoti laimės kitur. Daugelį metų dirbau neskaičiuodama darbo valandų, neturėdama normalių išeiginių ir atostogų. Padejuodavome su kolegomis, kad kitiems geriau – uždaro duris penktadienį ir atidaro tik pirmadienį. Rami galva, laisvas žmogus. Kol ilgainiui supratau, kokia esu likimo apdovanota, kad mano darbas sutampa su kūrybiniais poreikiais ir kad darbe galiu save realizuoti kaip meno žmogus.

Su Bernardu Brazdžioniu, jo žmona ir režisiere Alma Eigerdiene Utenos kultūros centre.
Su Bernardu Brazdžioniu, jo žmona ir režisiere Alma Eigerdiene Utenos kultūros centre.
Su Juozu Baltušiu Utenos senuosiuose kultūros namuose.
Su Juozu Baltušiu Utenos senuosiuose kultūros namuose.

Kai nerašai, kur krypsta Tavo mintys? Kas Tau teikia dvasinę ramybę, saugumo jausmą? Gamta? Gal darbas sode, darže? O gal siuvi sau ir anūkėlei sukneles?

Esu labai archajiška: dvasinę ramybę teikia gamta, o saugumo jausmą – namai. Ir namuose būtinai turi būti katinas. Siūti ir megzti galėčiau, bet mieliau tą laiką skiriu bendravimui su anūkais. O šiaip – esu kaimo vaikas ir moku visus darbus.

Šiais laikais visi keliauja. Kur Tavo svajonių šalis? Ar jau aplankei, ar dar tik planuoji?

Aplankiau daugelį Europos šalių, dalį Rusijos. Visur gražu, įdomu. Norėčiau nuvykti į Keniją. O apskritai tai norėčiau pamatyti visą pasaulį. Ir sugrįžti namo.

Autografas.
Autografas.

nuotraukos iš Reginos Katinaitės-Lumpickienės asmeninio archyvo.

 

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.“

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. "Vilkų marti", Gribaša (Varėnos raj.) 1998 m.
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. “Vilkų marti”, Gribaša (Varėnos raj.) 1998 m.

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.“  

Su Veliuonoje gyvenančia rašytoja Violeta Šoblinskaite-Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

Violeta, Tavo kūryboje mane žavi archajiška personažų kalba, tarmės. Iš kur visa tai radosi? Ar įsismelkė iš vaikystės? Papasakok, kaip ji prabėgo, kokioje aplinkoje augai, kokie žmonės supo?

Ar mano kalbėjimas tikrai toks archajiškas, kaip kad sakai, Mariau? Į galvą nebūtų šovę…

Žodinga esu, noriu tokia būti, tas teisybė. Tačiau rašantis žmogus juk ir turėtų nestigti žodžių. Puskalbe negi ką dora sukursi? Nors yra šiais laikais ir be nieko „rašančių“, net „eilėraščius“ – pamiauksi, paloja, nusikeikia: šekit jums, neišmanėliai, modernios „poezijos“! Tik aš va svarstau: jeigu smuikininkas be smičiaus, o gal net ir be smuiko, imtųsi griežti, na, kad ir Johannes’o Brahms’o Allegro giocoso, ar labai patenkinti iš koncerto eitų žiūrovai? Jeigu puodžius pradėtų be molio puodus žiesti, o medžioklis – kaip tas Miunhauzenas – išeitų į mišką be šautuvo ir šovinių?

Tuščiomis kišenėmis į literatūrą nėra ko spraustis. Man taip regisi. Rašytojai, kurie rašo medis, nes neskiria skroblo nuo skirpsto, ir paukštis, nes nežino, kad šiam gražiam pasauly esama ne vien balandžių, varnų, bet ir visokiausių čivylių, liepsnelių, kuolingų, man neįdomūs. Manau, jie neįdomūs jokiam skaitytojui. Literatūra juk turi skirtis nuo SMS žinutės?

Žodžiai – didelis turtas. Juos reikia branginti – visų tautų, visų tarmių, visų laikmečių žodžius. Taip taip, kalba kaip ir mes patys turi tautybę, turi praeitį, dabartį, ateitį. Vienu tik ji nuo mūsų, nuo laikinųjų šiame pasaulyje, turėtų skirtis: nepažinti mirties. Kai miršta individas, lieka raudotojai ir gedėtojai. Kai miršta kalba, nelieka nieko.

Aš kalbos nepaliauju mokytis, net ir persiritusi per pusamžį. Nors vaikystė, gimtoji žemaičių tarmė, sutikti žmonės, o ir skaitytos knygos sukrovė man tikrai nemenką žodžių kraitį, deja, deja, dar ne visi smegenų stalčiukai pilni. Yra vietos žodžiui prisiglausti, jeigu tik jis randas.

Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.

Aš stengiuosi nemėtyti, nors ne visados sekasi.

Su mama Jadvyga Šoblinskiene Mažeikių ligoninėje. 1954 m.
Su mama Jadvyga Šoblinskiene Mažeikių ligoninėje. 1954 m.

Ko tikrai nepamečiau, ko nepaleidžiu nuo atminties pasaitėlio – tai vaikystės vasarų pas senelius tėvonijoje, mažučiame vienkiemy prie Sedos, Nausodėje. Dabar ten nebelikę akmens ant akmens, tik dangus tas pats. Ir žemė. Tačiau toje žemėje auga jau kitų rankų sodintas javas, o dangų norėtų užstoti galingi malūnai, „malantys“ elektrą. Laimė, vinguriuoja keliukas per laukus, nors irgi kitoks – gražiai žvyruotas, nebe molynė, kurioje po lietaus galėjai „bandutes“ lipdyti ir „kepti“. Vis dar budi samanotas kryžius prie to keliuko. Su ta pačia misingine Dievo mūka.

Močiutei Jadvygai, ilsinančiai kojas Grūstės smiltelėje, stengiuosi kasmet nuvežti baltųjų šv. Juozapo lelijų. Jas augino, puoselėjo ir labai mėgo. O nešamos į Grūstę dviem močiutės sūnums ir tėveliams, gulintiems greta kits kito, šitos skaisčios gėlės alsiai kvepėdavo. Nežmoniškai alsiai.

Ką vežu seneliui? Nieko. Tik maldą. Negi papirosų veši? Juoba, nei Pamir, nei Kazbek nė seniai nebėra.

Su seneliais Stanislovu ir Jadvyga Šoblinskiais. Nausodė (Mažeikių raj.), 1956 m.
Su seneliais Stanislovu ir Jadvyga Šoblinskiais. Nausodė (Mažeikių raj.), 1956 m.

Tačiau yra Mažeikiai – Vytauto, Aukštaičių ir Laižuvos gatvelės, knibždančios prisiminimų. Ten vis dar našlauja mano dėdina Vanda, tenai jau šešios dešimtys metų gyvena smėlio dėžės draugė Irutė Jankauskaitė-Aleksandravičienė. Turiu kur nuvažiuoti, su kuo žemaitiškai pasirokuoti. Kai tik tokia proga pasitaiko, net gomurys apsąla, tokie man tie dounininkų žodžiai gražūs, tokie pasiilgti.

Nuvažiavusi į „savo“ Žemaitiją visados užsuku ir į Tirkšlius, nediduką miestelytį Mažeikių pašonėje, kvepiantį prisirpusiomis pušyno mėlynėmis, pirmųjų lietaus lašų suvilgyta dulke, geltonosiomis akacijomis, atstojusiomis tuomet dar Juozo Garelio vidurinės tvoras, riebiomis silkėmis, pardavinėjamomis iš bačkų, ir netgi traktoriaus tepalais. Tirkšliuose baigiau tris pradinės klases. Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene vis dar susiskambiname, nors ir ji dabar jau gyvena kitam Lietuvos pakrašty, Kupiškyje. Gera mokytoja buvo. Skaityti, skaičiuoti išmokė. Rašyti – taip pat.

Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene ir jos vyru, taip pat mokytoju, Vaclovu Narmontu. 2012 m.
Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene ir jos vyru, taip pat mokytoju, Vaclovu Narmontu. 2012 m.

Galų gale, ar galėčiau pamiršti Naująją Vilnią, kupiną jau nebe žemaitiškų, o tuteišiškų žodžių. Čia atsidūriau bebaigdama devintuosius gyvenimo metus ir gavau pirmąją „vertimų“ praktiką.

Vileikoje kurį laiką sykiu su mumis gyveno kiti mano seneliai, mamos tėvai, Stanislava ir Stanislovas Rimeikiai. Va su jais būdama ir nepamiršau tarmės. Juoba, kaip jau esu ne sykį viešai prisipažinusi, amžinatilsį tėtės, kalbininko Adomo Šoblinsko, buvome su broliu prisakyti: „Vākā, parejuot nomėj, rokoukīties žemaitėškā!“

Tėtė gerai suprato, kad gimtoji kalba – turtas, o tarmė – lobis.

Su tėveliu Adomu Šoblinsku. Tirkšliai (Mažeikių raj.), 1959 m.
Su tėveliu Adomu Šoblinsku. Tirkšliai (Mažeikių raj.), 1959 m.

Mokykliniai metai. Kokie jie? Gal paminėtum įsimintinus savo mokytojus.

Va kur visų slogučių, pasak Ričardo Gavelio, kankinančių mano amžininkus, pradžia! Mokykloje! Sovietinėje mokykloje. Su visais jos spaliukais – Lenino anūkais, su pionierių liniuotėmis ir privaloma ryšėti silke, su įgrisusia uniforma. Su visom tom chemijom, fizikom ir braižybom.

Mokytojų būta visokių – kvailų ir išmintingų, idėjinių ir žmoniškų.

Pamenu matematikę Nijolę Baliulienę, nors dėstė mums visai trumpai, paskui išsikėlė, regis, į Panevėžį. Susirgusi rašiau jai laiškus. Kaimynystėje gyvenusi draugė Verutė juos nunešdavo mokyklon. Ir mokytojos atsakymus man parnešdavo!

Klase žemiau besimokiusios Verutės pavardę pamiršau, nors pasipykdamos ir vėl susitaikydamos draugavome keletą metų. O štai mokytojos net veidas tebestovi akyse. Ačiū jai, kad iki šiol žinau, jog 2 kartus po 2 – nebūtinai 4. Kartais – netgi 100. Cibulių galvų sunkos sistemoje. Yra, yra tokia sistema: CGS. Netiki?

Deja, tokių mokytojų kaip Baliulienė, kurie būtų mokėję ir mokę mylėti, XXIV Vilniaus vidurinėje nedaug tebuvo.

Vieno tikrai nepamiršiu, manau, net ir senatvinei demencijai įsisiautėjus. Kai Borisas Matvejevičius Maksimovas pakeitė iki gyvo kaulo įgrisusią, tokią bjaurią rusistę, kažkokią Galiną, gal Ivanovną, gal Fiodorovną, pasijutome žmonėmis! Jam buvo nusispjauti, ar mes taisyklingai rašysime „o“, kur jos reikia, ir „a“, kur jokiu būdu neturėtų būti „o“. Borisas Matvejevičius norėjo, kad būtume girdėję ne vien Puškiną su Lermontovu ir Jeseniną su Majakovskiu. Per pamokas balsu mums skaitydavo Aleksandrą Bloką, Mariną Cvetajevą, Aną Achmatovą, Belą Achmaduliną, Aleksejų Tolstojų ir netgi Maršako verstą Robertą Bernsą.

Mokytojas – be galo svarbus asmuo kiekvieno iš mūsų kelyje. Visados truputį pavyduliavau Konstantino Paustovskio klasiokams, Kijevo pirmosios berniukų gimnazijos gimnazistams, kuriuos mokė žmogus, žinantis, jog į kambarį įėjusiai moteriai reikia pasiūlyti kėdę, o jeigu netyčia pasitaikys, kad ta moteris apsiašarojusi, dera pasodinti ją nugara į šviesą – tuomet skausmo papilkinti paakiai atrodo nebe tokie niūrūs…

O, kad kuris nors mokytojų būtų šitaip ugdęs mano kartos berniūkščius!

Vilniaus XXIV vidurinės mokyklos abiturientės. Su klasės drauge Aldona Juršėnaite. 1972 m.
Vilniaus XXIV vidurinės mokyklos abiturientės. Su klasės drauge Aldona Juršėnaite. 1972 m.

Studijų metai. Pasirinkai studijuoti vokiečių filologiją, kodėl? Gal čia pasireiškė pirmieji kūrybiniai bandymai? Kaip šiandien į juos žvelgi?

Pirmieji kūrybiniai bandymai „apsireiškė“ jau mokyklos suole. Prirašiau aibes visokiausių „arabeskų“. Neišsaugojau jų. Ir negaila. Nieko gera ten nebuvo, toj mano ankstyvojoj „kūryboj“.

Studijų metais nerašiau. Mokiausi, dukrą auginau. Gerai išmokti svetimą kalbą nėra lengva. Kur kas lengviau plaukų smeigtuku atsirakinti spintos ar sekretero duris ir įsibrauti į slaptuosius tėvo podėlius.

Filologiją pasirinkau dėl labai paprastos priežasties, kurią jau paminėjau: man patiko žodžiai. Kodėl vokiečių filologiją? Truputį todėl, kad šią kalbą norėjo studijuoti tėtė (deja, jaunas manimi apsivaikavęs, jis turėjo rinktis ne stacionarą, o neakivaizdines studijas, tačiau tokią galimybę tuo metu siūlė tiktai Maskva, kuri buvo žiauriai toli nuo Tirkšlių ir Mažeikių, tad tėtė įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos). Bet yra ir dar viena priežastis, ko gera, labiausiai nulėmusi apsiprendimą: baigusi dešimt klasių, aš su kitais moksliukais iš Vilniaus, Rygos, Talino ir Minsko pakliuvau į Draugystės traukinį, kuris mus vežė į Berlyną ir nepaprastai gražią Tiuringiją. Jos sostinėje, Veimare, susipažinau ne vien su Goethe ir Schilleriu, bet ir su vienu tokiu jaunikaičiu, kurį, kaip dabar suprantu, buvau įsikliopinusi. Va ir panorau „suvokietėti“. Jauniems kvailiems taip būna. Laimė, tokios „ligos“ praeina. Be operacijų ir antibiotikų. Lieka vien, ko išmokai. O išmokau universitete daug. Jau esu kažkada minėjusi, jog smagu bent mintimis grįžti į dėstytojos Inos Meiksinaitės užsiėmimus, į Ramintos Gamziukaitės visuotinės literatūros paskaitas, į Henriko Zabulio antikos kursą ar Alfonso Tekoriaus fonetikos pratybas. Apie Ireną Tumavičiūtę būtų atskira kalba. Nedaug jaunesnė už mus, savo studentes, ji mokė vokiečių kalbos aistringai, įtaigiai. Labai reikli per paskaitas, tačiau nepaprastai bičiuliška po paskaitų. Be kita ko, iš jos pramokau iškalbos niuansų ir tam tikrų grožinio teksto skaitymo subtilybių, nes netingėjo mūsų po teatrus tampyti, o ir pačias vaidinti vertė. „Spektakliuose“, suprantama, prabildavome vokiškai. Tik vokiškai. Gal ir dėl to ligi šiol vis dar tebeaspiruoju taisyklingai: Keiner kann Käse kaufen.

Universitete, kaip minėjau, rašymo „manija“ visai prigeso. Vėl rašyti pradėjau jau baigusi studijas, kai ūgtelėjo dukra ir kai šeiminė laimė ūmai nuseko – lyg upės vanduo po didelės sausros. Skaudu buvo. Skirtis su bet kokiu žmogumi skaudu. Tuomet klaikiai norisi pabėgti nuo realybės, susigūžti ir gyventi truputį pramanytame pasaulyje. O kai į kokį pramanytą pasaulį įsilendi, sunku beišlįsti.

Poezijos rinkinio "Marga Lapė" pristatymas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės: knygos autorė, leidėjas ir vakaro vedėjas poetas Viktoras Rudžianskas, Kauno kamerinio teatro aktorė Daiva Škelevaitė. 2014 m.
Poezijos rinkinio “Marga Lapė” pristatymas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės: knygos autorė, leidėjas ir vakaro vedėjas poetas Viktoras Rudžianskas, Kauno kamerinio teatro aktorė Daiva Škelevaitė. 2014 m.

Daug metų gyveni provincijoje, nuostabiame Veliuonos miestelyje, tačiau literatūros pasaulyje nelikai nepastebėta, esi gavusi ne vieną apdovanojimą. Ką jie reiškia Tavo gyvenime?

Apdovanojimas yra tam tikra kompensacija už negautą ar gautą labai mažą honorarą. Kadangi kaip nors kitaip, kaip tik rašydama, prasimanyti pinigų negebu, visos premijos man svarbios ir reikšmingos, visos smagiai papildo šeimos biudžetą.

Šiandien kai kas piktinasi, girdi, literatūros premijų Lietuvoje pernelyg daug… Nežinau, gal taip atrodo tiems, kurie jokių premijų negauna? Negauna ir pyksta. O aš sutikčiau ir daugiau apdovanojimų pelnyti, juk mūsų pensijos tokios striukos, o kainos tokios išpūstos…

Bėda, kad prieš gaunant premiją, tenka padirbėti. Ir nemažai. Ir sunkiai. O kartais (ir net dažnai) visai nesinori sėsti prie kompiuterio… Brrrr.

Šiandien, mano galva, visai nesvarbu, kur rašantis žmogus gyvena – mažame miestelyje, Kaune, Vilniuje ar Londone. Internetinė erdvė juk atveria tiek galimybių, reikia tik mokėti deramai iš jos išsunkti visa, ko tau reikia. Kita vertus, nebe karietų laikai. Nereikia iki Kauno kiaurą naktį arkliais kratytis. Turėkim tik pinigų – didelės platybės bus pasiekiamos.

Su apysakos "Rudens dienos užkalbėjimas" rankraščiu ant kelių. Mozūriškiai (Kauno raj.), 1989 m.
Su apysakos “Rudens dienos užkalbėjimas” rankraščiu ant kelių. Mozūriškiai (Kauno raj.), 1989 m.

Tavo kūryba labai įvairi: poezija, novelės, eseistika, romanai, dramaturgija, o dar ir vertimai. Kas vis dėlto artimiausia Tavo sielai?

Eseistika kažkada padėjo išgyventi. Turėjau savą skiltį Kauno dienoje. Darbuotis teko, nepaneigsi, tačiau laiko likdavo ir šventes švęsti.

Iš vertimų – dar ir dabar duona su trupučiu sviesto.

Gabiau, matyt, rašau prozą. Kaip tik už ją – vienas kitas apdovanojimas.

Poezija? Ji svarbiausia, bet…

Na, taip, ne prūdai tos mano poezijos. Tačiau kiek yra, tiek pakaks.

Ar poetui būtina prirašyti storiausių knygų? Kartais juk gana ir kokios vienos eilutės ar posmelio, kuris įstringa skaitančiojo atmintyje, kad pasiliktų visam laikui: Ir tenai, kur po visų klajonių // žemėn atsiguls galva mana, // nerašykit mano vardo, žmonės, // parašykit, žmonės, Lietuva. (Jonas Strielkūnas) Arba: Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas // nes miega smilgoj sraigė bet naktis // geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas // ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys. (Donaldas Kajokas)

Ar esu parašiusio bent vieną panašų posmelį? Ar bent viena mano eilutė kam nors, skaičiusiajam, įstrigo kaip po žiemos į žemės paviršių iškelta ir netyčia užkliudyta stiklo šukė?

Nežinau.

Esi Veliuonos bendruomenės aktyvistė. Papasakok apie šias savo veiklas.

Ne, ne ir dar kartą ne! Jokia aktyvistė seniai nebesu. Bendrauju su labai mažu veliuoniškių ratu ir jaučiuosi kur kas komfortiškiau nei tuomet, kai lėkiau, dariau, stengiausi.

Jeigu Bernardas Shaw ar kitas kas (negi įmanoma viską atsiminti?) nebūtų pasakęs: Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis, galimas daiktas, tą posakį skaitytojas būtų radęs vienoje mano knygų.

Tai nereiškia, kad šalinuosi visų žmonių. Sielos bičiulių abu su vyru turime į valias. Tačiau nuo kai kurių kvailių visai ne pro šalį atsiriboti. Kuo toliau, tuo sėkmingiau tą darau.

Kūčių vakarą Veliuonoje. Iš kairės (sėdi): vaikaitė Lina Marija Demeševaitė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, anyta Teofilė Aleksienė,  Miglė Aleksaitė; (stovi): žentas Marius Mišeikis su  Urte Barbora Mišeikyte, Gasparas Aleksa Jaunesnysis, Germantas Aleksa, Reda Aleksaitė, Rasa Aleksienė, Smiltė Aleksaitė, dukra Ingrida Lataitytė-Mišeikienė. 2008 m.
Kūčių vakarą Veliuonoje. Iš kairės (sėdi): vaikaitė Lina Marija Demeševaitė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, anyta Teofilė Aleksienė, Miglė Aleksaitė; (stovi): žentas Marius Mišeikis su Urte Barbora Mišeikyte, Gasparas Aleksa Jaunesnysis, Germantas Aleksa, Reda Aleksaitė, Rasa Aleksienė, Smiltė Aleksaitė, dukra Ingrida Lataitytė-Mišeikienė. 2008 m.

Vienintelė visuomeniška mūsų veikla šiuo metu – ArsTerra muziejus, rašytojo ir dailininko Šarūno Šimulyno memorialinė ekspozicija, kurią įrengti, kažkiek paremta , o vėliau „nuskalpuota“ Kultūros tarybos, padėjo kūrėjo našlė Violeta ir dukros – Ula bei Rusnė.

Šarūnas Šimulynas (plačiau apie jį rašiau, jei neklystu, 2010 metais savaitraštyje Nemunas, straipsnyje Atgaivintas nepamirštas gyvenimas, pristatydama Šv. Jono galerijos išleistą knygą Kelionė per gyvenimą) gimė Veliuonoje, augo, atvažiuodavo čia kiekvieną vasarą, kol dar nebuvo Vilniuje pasistatęs namo, daug darbų čia sukūrė. Yra likę du gyvenamieji trobesiai – menininko tėvų namas, senelių namas… Deja, niekam, kas tuos namus paveldėjo, bent jau iki šiol nerūpėjo kaip nors priminti miestelėnams, juoba gausiems turistams, kad Veliuonos žemė užaugino pasaulyje gana plačiai žinomą kūrėją. Teko ekspoziciją įrengti mudviejų su Gasparu įsigytame kukliame namelyje.

Pernai, minėdami menininko 75-erių sukaktį, ne mes vieni per galvą vertėmės, kad memorialinis kambarys atsirastų – saviškius ir draugus, o ir draugų draugus įkinkiau į remonto darbus. Suplukę plušėjo. Vieni visiškai veltui, kiti už duoną druską, treti už visai menką pinigą. Dabar iš lauko vis dar lūšnelė, tas ArsTerra namiūkštis, bet viduje šviesu ir jauku, įrengta nauja elektros instaliacija, sienos iškaltos plokšte, durys, langų rėmai restauruoti…

Džiugu taipgi, kad pernai, LRS Seimo narei, kolegei Daliai Teišerskytei gelbstint, pavyko rasti pinigų pirmajai Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualaus meno premijai. Ja buvo apdovanotas tapytojas, juvelyras ir poetas Gvidas Latakas.

Buvo šnekėta, jog premijuojant Šarūno Šimulyno vardo laureatus, kas antri metai prisidės rajono savivaldybė. Tačiau valdžios keičiasi, ir daugelis jų pažadų ištirpsta greičiau nei ledų porcija vidurvasario saulėje. Kaip su ta premija bus ateity, nebeaišku.

Lygiai nebeaišku, ar vyks ateityje mūsų organizuoti menininkų plenerai (surengėme 2, pernai rugpjūtį ir šiemet). Kultūros taryba plenerų remti nenori, savivaldybė irgi. Vėl tenka „reketuoti“ draugus, o ir iš savos kišenės pridurti. Deja, eurą įvedus, kad ir kokie laimingi dėl to bebūtume, mudviejų su vyru kišenės vis lengvyn. Paskaičiuoji – nusvyra rankos. Bet kai užmiršti skaičiuoti, širdis džiūgauja: kiek įspūdžių, kiek gražių žmonių. Šiemet keletas jaunuolių Veliuonoje savaitę padirbėjo – VDA magistrantai, bakalaurai… Jau sutarta, kokia bus tolesnė projekto sklaida. Kaune gal atkreips dėmesį menotyrininkai, specialistai? Iš patirties žinau, kaip sunku jaunam prasimušti, atkreipti į save dėmesį – juk konkurencija milžiniška, todėl ir norisi padėti.

Kokie pastaruoju metu kūrybiniai sumanymai neramina, ką tokio esi sumaniusi? Juk buvai ir esi nerami dūšia.

Pernai rudeniop Dievulis man atsiuntė rūstoką telegramą. Stabtelėjau. Daug ką apmąsčiau.

Dabar labai laukiu, kada iš spaudos išeis vienas didžiausių ir sunkiausių šiemet baigtų mano darbų – gruzinų rašytojo Čabua Amiredžibio romanas Data Tutašchija arba Mėnulio sūnus, išverstas į lietuvių kalbą. Apie 700 kompiterinių puslapių. Pavargau, bet įveikiau.

Taip pat labai laukiu interoperos Meilė be mirties smėlynuose premjeros. Šią operą stato kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė ir režisierė Saulė Degutytė, o libretas – mudviejų su Gasparu Aleksa. Turėtų būti įdomu, gal net labai.

Poezijos pavasario - 2010 šventė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Su vyru Gasparu.
Poezijos pavasario – 2010 šventė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Su vyru Gasparu.

Reikėtų susikaupti ir atrasti energijos dar bent trims nemažos apimties prozos knygoms baigti: viena pradėta, kita įpusėta, trečiąją belikę tik „sustyguoti“.

Bet kodėl man šį rudenį norisi visai ko kito?

Naujus planus dabar kuriu labai patyliukais. Kad nesijuoktų tas, kas juokiasi paskutinis. Juk iš tikro taip yra: žmogus planuoja, o Viešpats koreguoja. Viešpačiu – kaip tobulu visų laikų redaktoriumi ir korektoriumi – privalu pasitikėti. Amen.

 

Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas
Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas

Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Su Utenoje gyvenančiu rašytoju Stepu Eitminavičiumi kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

Gimei kaime gražiu pavadinimu – Paukšteliškės. Papasakok, kaip prabėgo Tavo vaikystė. Apie savo šeimą, artimus žmones…

Gimiau Zarasų rajone, Paukšteliškių dvare. Savininkai Juodkos 1940 metais pabėgo į užsienį nuo sovietinės valdžios. Mano tėvai, kaip kolūkiečiai, gavo trečdalį tos gyvenamosios vietos.

Esu jauniausias – septintas – vaikas. Viena sesuo (trejais metais už mane vyresnė) turėjo negalią. Vienos palikti jos negalima, tad buvau ir aš suvaržytas: iki didesnės gyvenvietės, kur daugiau bendraamžių, apie pusantro kilometro, bet kada ten nenulėksi, nes darbų, įpareigojimų Paukšteliškėse turėjau. Kita vertus, dvaro, vėliau po truputį griūvančio, aplinka mane visą laiką gražiai veikė. Įvairių medžių alėja, daug daug klevų, du sodai, bitynas, kūdra, tvartas, svirnas, pirtis, šulinys, karvė, veršeliai, avys, katė, gandrai, varnėnai, vieversiai, šarkos, varnos, kregždės, ežiukai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, debesys – visa tai mačiau, visa tai jaučiau.

Gimtinė. Paukšteliškių kaimas
Gimtinė. Paukšteliškių kaimas

Gyvenau kartu su visais. Stebėti laiko visada užteko. Apvagoji bulves, pjauni šieną – ir mąstyk, kiek tik nori. Jei akis ir noro turi. O turėjau. Buvau, žinoma, filologiškas. Kai išmokau skaityti, tai visados lyginau, ką matau savo vienkiemyje, su tuo, kas vyksta knygoje. Juk gyvenau su tėvais, broliais, seserimis, juk užeidavo svečių – girdėti dialogai, matyti vaizdai po truputį kaupėsi, kaupėsi. Buvau fantazuotojas: įsivaizduodavau įvairius galimus įvykius, žmonių šnekėjimus.

Su šeima. Stepas - berniukas priekyje
Su šeima. Stepas – berniukas priekyje

Gal už trijų kilometrų geležinkelis – klausytis, kaip pradunda traukinys, didžiausias malonumas.

Sendamas vis grįžtu į savo vaikystę ir tiek daug ten matau, kad net saldu. Romantiškos Paukšteliškės? Matyt, taip, jei romantinės pasaulėjautos nevadinsime sentimentalia, jei įžvelgsime ir dramatizmo, gal net tragizmo.

Sesers dukra padovanojo Paukšteliškių dvaro maketą – tai vis žiūriu, žiūriu – dar greičiau atgimsta tai, kas buvo, yra labai svarbu.

Su seserimis prie gimtojo dvaro
Su seserimis prie gimtojo dvaro

Vėliau, kai jau niekas negyveno, mano tėviškė sudegė. Kažkada parašiau: Paukšteliškėse, / Kaime išnykusiam, / Paukščiai pavargo / Be žmonių. Arba: Mano tėviškėje, / Šiąnakt sudegusioje, / Žirgas verkia. Apie tai beveik nuolat mąstau. Man atrodo, kad turėčiau parašyti atskirą mažą knygelę grynai apie savo tėviškę. Regis, tai daryti laikas jau atėjo.

Mokykliniai metai – kokie jie? Gal būta ir pirmųjų kūrybinių bandymų? Kurie mokytojai labiausiai įsirėžė atmintin?

Mokyklos (tiek pradinė, tiek aštuonmetė, tiek vidurinė) mane matė kaip filologišką mokinį. Iš kur tie genai, kas ten supras… Nebuvo lengva bendrauti su pragmatiškais realistais, bet kažkas padėjo – gražių išgyvenimų būta daug.

1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną
1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną

Pirmą kartą pasiryžau parašyti į laikraštį penktoje klasėje, rugsėjo pirmomis dienomis. Mes ėjome prie Švento ežero ir man parūpo apie tai papasakoti „Lietuvos pionieriui“. Atsimenu: per pertrauką vyriausioji pionierių vadovė mus visus koridoriuje išrikiavo ir paėmusi laikraštį perskaitė žinutę. Buvo labai nesmagu: beveik nė vieno mano žodžio – viskas pakeista, padailinta. Tik mano pavardė. Bet apie tai pratylėjau. Nuo to laiko daug rašiau, tik, kiek pamenu, ilgai niekas nespausdino.

Kai buvau abiturientas, filologų konkursui buvo nusiųstos mano humoreskos. Didelis įvykis: pakviečiamas su kitais į televiziją. Skaičiau vieną savo humoreską (kurią anksčiau spausdino „Moksleivis“).

Svarbu tai, kad pradėjęs mokytis Zarasų M. Melnikaitės vidurinėje mokykloje, nuolatos rašiau į rajoninį laikraštį (baigęs dešimtą, vasarą gal kokį mėnesį ten buvau net įdarbintas). Mane labai gražiai globojo redaktoriaus pavaduotoja Liucija Guzejeva. Man regis, būtent šis žmogus ir pamokė, kas yra žurnalistika, kas yra kūryba. Mokytojų buvo daug patinkančių, bet dažniau prisimenu lituanistes Eleną Klimavičienę, Valę Makauskienę, Stasę Andriūnienę ir rusistes Valentiną Ivanan, Henriką Beriozovienę. Valentina Ivanan paėmė mus, gana triukšmingą klasę, ir jau nuo pirmos pamokos visi tylėjom. Ir namų darbus atlikinėjom, ir rašėme vos ne dailyraščiu. Pasitempusi, besišypsanti, miela, bet jokių išdykavimų – visą savo mokytojavimo laiką apie ją galvodavau: kaip sugebėjo taip staigiai visus į savo vietas surikiuoti…

Vidurinėje mokykloje rašiau ir eilėraščius, ir apsakymus, ir publicistiką.

Turėčiau štai ką pridurti: mano gyvenime iki studijų labai svarbu buvo kelias į mokyklą ir atgal. Eini ne vieną kilometrą, prisigalvoji tiek daug, pastebi tiek daug, kad vėliau tie galvojimai, pastebėjimai dvasią keldavo ir rašyti akindavo. Tiek detalių, tiek įspūdingų detalių, tiek istorijų nuotrupų, gamtos neįprastumo akimirkų…

Kai buvau abiturientas, susidūriau su dilema, ką studijuoti: žurnalistiką ar lietuvių kalbą.

Studijavai Vilniaus universitete filologiją. Ar tuomet tikėjai, kad tapsi mokytoju visam gyvenimui? Ar svajojai tapti rašytoju?

Studijos – gražusis mano gyvenimo etapas. Nuo antro kurso. Tada pas mus kaip kuratorė atėjo jauna dėstytoja Viktorija Daujotytė. Šio žmogaus poveikis galėtų būti ir taip nusakomas: patikėjau, jog literatūra yra labai labai reikalinga, jog turiu būti mokytojas, kad galėčiau kitiems tai įrodinėti.

Vienas didžiausių autoritetų – Justinas Marcinkevičius. Jo kūryba mane skatino ne patį kurti, o kitiems skiepyti žodžio meilę.

Neatsimenu, ar ketvirtame, ar penkto kurso pradžioje jau tikrai žinojau, kad išvyksiu iš triukšmingo Vilniaus (kaip galima tokiame triukšme gerai jaustis…) į rajono centrą mokytojauti. Nes noriu, o ne dėl to, kad verčia, stumia.

Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.
Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.

Pavasariais, kai būdavo didelis nuovargis, pasikeikdavau, kad pabėgau iš Vilniaus į mokyklą, bet nuovargis praeidavo, aprimdavau ir rugpjūtį jau laukdavau mokyklos.

Mokyklos atidarymas, 1982-ieji
Mokyklos atidarymas, 1982-ieji

Rašytoju tapti tikrai nesvajojau. Kurį laiką – nė žodžio. Vėliau pradėjau siųsti straipsnius į pedagoginę spaudą. Daug rašiau, labai daug rašiau. 1990 m. išėjo eseistinė knyga „Kas esi, mokytojau?“ Nuo tada galvoje jausdavau ne vien atskirus tekstus, o ir galimas knygas.

Prie novelių, eilėraščių priartėjau kažkaip netyčia. Galbūt tik prieš gerą dešimtmetį. Kažkas stumtelėjo ir negalėjau nuo to pabėgti.

Tavo kūryba įvairi. Esi išleidęs ir poezijos, ir prozos knygų. Kuri Tau regisi reikšmingiausia, sielai artimiausia?

Mano novelės labai trumputės, gal jas reikėtų vadinti noveletėmis. Kažkada taip panorau rašyti kažką panašaus į eilėraščius, net vietos sau neradau. Juos vadindavau neva eilėraščiais.

Atvirai pasakius, nežinau, kuris žanras artimesnis. Tarkim, prie novelių sėdėdamas suvokiu, kad čia mokyklos negali būti. Jokiu būdu. Viena kita realybės nuotrupa, ir išsivynioja kelių puslapių istorija. Eiliuoti tekstai pabūna trumpai – savaitę, dvi, ir viskas. Ir norėdamas nieko neišpeščiau. Prie novelių galima ir pusmetį pabūti. Visada būna didokos pauzės, tada gali keistis ir žanrai.

Rašiau esė apie mokyklą, tai apie ją ilgokai galiu galvoti. Bet po kurio laiko labai įskausta – išgelbsti dykinėjimai ar peršokimai į novelių ar eiliuotų tekstų teritorijas.

Viskas artima ir viskas tuo metu svarbu. Kai pasižiūri iš šalies, neretai nurausti, bet kiek duota, tiek…

Nevadinu savęs rašytoju, tik žmogumi, kuris nori rašyti, nes tikrai be to kartais nebegali. Gydymosi forma. Ieškojimo didesnės prasmės galimybė. Kartais galbūt net bėgimo nuo mirties bandymas.

Ko gero, rašome ne iš gero, sotaus gyvenimo. Vilties, iliuzijų apakinti, kurį laiką jaučiamės kažko tobulesnio kūrėjai.

Trumpu teksteliu (haiku ar didesne forma) gali stabtelti ir prie savo praeities, ir prie dabarties būties grimasų ar tik detalių, kurios apibūdina dėsnį ar išimtį. Kai rašau neva eilėraščius, tai iš esmės rašau ištisą ciklą: veri kaip ant smilgos žemuoges atskiras asociacijas, atskiras nuotrupėles ir jauti, kad tai svarbios gyvenimo dalelės – jos tokios yra arba jas taip galima pamatyti. Tarkim: Dirvonas didžiausias. / Bet mažas vieversio lizdas, / Pasislėpęs vaiko minty, / Saugus pasijuto. Atsimenu, kiek daug apie tai galvojau, kaip ilgai prie to buvau. Pasakyta ir tarsi negrįžtamai. Bet nebūtinai. Įsivaizduoju, jog prie šio vaizdo grįšiu novelėse. Tik kitaip.

Prieš kelerius metus turėjau rimtą operaciją. Tada pajutau, kaip padeda rašymas. Iki operacijos ir po jos, kai galva jau veikė, taip norėjosi rašyti tiek eiles, tiek noveles – sprogdina viską. Bet turinys šiek tiek kito – liga paveikė. Eilėraščių ciklai „Paukšteliškėse“, „Klausimai“ gimė iš didelio skausmo. Prieš metus išėjusi novelių knyga „Ratas“ – taip pat. Man atrodo, artima, reikšminga ir būna tai, ką jautei rašydamas, galų gale dėl ko rašei (jei tai įmanoma suvokti). Tas dėl ko reikštų štai ką: ar tikrai tau tada reikėjo tokio kūrinio.

Esu parašęs kelias pedagoginės (ir ne tik) eseistikos knygas – prie jų sėdėjimas ilgesnis; labiau stebi tai, kas vyksta, mėgini kiek kitaip nei visi pamatyti (ne išskirtinumo ieškodamas, o teigdamas įvairias bet kokio dalyko spalvas, galbūt ir norėdamas pasufleruoti, kokių įvairių niuansų yra). Ta mano eseistika gana dirgli, gana atvira, gana provokuojnati. Matyt, vien dėl jos turiu nemažai oponentų. Tik nežinau, kiek yra man pritariančių.

Iki šiolei gėdijuosi skaityti savo kūrinius viešai. Nežinau, kodėl. Nors norėčiau pavažinėti su rašytojais po Lietuvos rajonus.

Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose
Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose

Tikrai daug metų praleidai mokykloje. Ką galėtum pasakyti apie nūdienos mokinius ir šių laikų mokytojus? Gal ką jiems patartum…

Kad aš žinočiau…

Man vis atrodo, kad mokiniai visais laikais panašūs, nors suprantu, kad visuomenės naujovės ir jaunus kitaip veikia.

Negailestingi, neatleidžiantys, kitais nesirūpinantys – būtų kategoriška…

Norintys suprasti kitą, gebantys pajausti bendravimo subtilybes – būtų kategoriška.

Tarp tų dviejų kategoriškumų atrastume apibūdinimus. Mokykla mokyklai nelygu, klasė klasei nelygu, bet vieni priima pragmatiškiau, kiti gražiau nusišypso ar priėję ką nors gražaus pasako – būna taip. Ir su kolegomis tas pats: vieni tik pasišaipys, apkalbės, apskųs, kiti norės tave paremti.

Nebuvau tipiškas mokytojas, tad, manau, turėjau daug už akių kritikuojančių. Viena Vilniaus kolegė pasakė: „Tokie kaip mes mokykloje turbūt nereikalingi, bent jau lengviau su jais atsisveikinama.“ Kas tie „tokie“? Visų pirma rašantys. Juk jiems mokykloje nėra lengva. Ne taip paprasta įsivaizduoti, kas vyksta čia dabar, kaip meninio kūrinio vaizdus. Toks mokytojas kitoks, ir iš jo net kolegos lituanistai nesigėdija pasišaipyti. Kad neišpuiktų. Mokiniai (bent jau dauguma) ne filologiški, grožines knygas skaito (jei skaito) galvodami tik apie būsimą egzaminą. Mokiniai, ir ne tik jie, gyvena tiesų ieškodami ne iš knygų – bent jau dauguma. Šalia esančių elgesys ir grožinio teksto idėjos neretai susikerta. Lituanistas, ypač rašantis, visa tai skaudžiai išgyvena.

Dabar, kai kalbama apie valstybinius egzaminus, duoklė atiduodama aukščiausiam įvertinimui – šimtukui. Tarsi tai būtų mokyklos pagrindinis rodiklis. O jei gauni mokinį gana silpną, o jis išeina kaip stiprus vidutiniokas, tai jau ne rezultatas, tai jau užribis. Kita vertus, literatūros pamokos – tai ne tik egzaminui rengimas, tai mokymasis pajusti įvairių situacijų skonį, spalvas, tai galimybė tapti laimingesniam.

Senokai mąstau, kad mokyklose egzistuoja vadovų krizė, bet nuo mano sakymo nieks nesikeičia, tik man per galvą stipriau užvožia. Ak, geriau keisti temą, tuo labiau kad baigiu pedagoginę odisėją…

Ar gyvendamas provincijoje nesijauti mažiau išgirstas, pastebėtas, įvertintas nei sostinės rašytojai? Kaip Tau čia, Utenoje? Ir kai sakau – provincija – tai gal žeidžiu? Gal rastumei kitą žodį?

Na tikrai nuoširdžiai sakiau: baigdamas Universitetą norėjau bėgti iš triukšmingo Vilniaus į rajono centrą. Pripratau prie Utenos: priešais mano langą teka Utenėlė, dešinėje eglynai, daug debesų. Netoli kelias, kurį perėjęs iškart atsidursiu kaimuose. Ko benorėti…

Kas žino, kas inteligentui yra provincija, kas žino… Dangus virš galvos, eini žeme ir galvok, galvok. O gauni darbą – duonos turi. Ir gali būti gražus ilgesys – nuvažiuoti į sostinę: Universitetas, senamiesčio gatvelės, Aušros vartai. Jei kasdien būtumei, neišgyventumei šventės.

Nesijaučiu provincialas, nesijaučiu.

Prie akmens tėviškės pievose
Prie akmens tėviškės pievose

Kad man visai nereikia būti labiau išgirstam, pastebėtam, įvertintam. Netikite? Nemeluoju. Juk gana seniai pajaučiau ne tik viso ko trapumą, bet ir amžinųjų vertybių grožį. O šios vertybės Utenoje ne prastesnės nei didmiestyje. Tokios pat ir pripažintam, ir nepripažintam.

Nesu nieko prašęs, kad mano tekstus spausdintų „Metai“, „Literatūra ir menas“ ar „Nemunas“. Nusiunčiu, nes susikaupia, ir norisi su kuo nors pasikalbėti. Jei nespausdina, visiškai nepasijaučiu atstumtas, tik šiek tiek gėda, kad žmonėms trukdžiau, jei spausdina, mintyse padėkoju, ir tiek.

Esu mažakalbis (išsišnekėdavau mokykloje su mokiniais), gana liūdnokas, tad nemanau, jog, tarkim, Vilniuje galėčiau su daug kuo bendrauti. Kita vertus, štai kas yra: būnu Utenoje, apie savo rašymus beveik su niekuo nesikalbu; jei imčiau daug kam pasakoti, jei imtų daug kas vertinti, tai gal apskritai nesiryžčiau rašyti, nes išsišnekėjus siužetai, poetinis vaizdas užgestų.

Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji
Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji

Turiu sūnų ir dukrą – savo ištikimus skaitytojus. To ir gana. Sūnus savo svetainėje (www. skeldos. lt) tėvo eilėraščių įdėjęs, o dukra net į anglų kalbą vertė. Tai staigmena man. Tokio pripažinimo ir užtenka.

Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji
Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji

Kokios šiandien kūrybinės mintys, svajonės, o gal dvejonės ar kančios lanko ir neleidžia užmigti?

Situacija tokia: galvoju apie buvusią ligą, išeinu iš mokyklos. Visa kita gal ir chaosas. Kam aš dabar būsiu reikalingas… Tai ne liūdnas atodūsis, tai naujos problemos užuomazga.

Turiu bičiulę kitame Lietuvos kampe. Vienišė, serga išsėtine skleroze. Nuo senų senovės mano straipsnių, knygų skaitytoja. Vis paskambina ir pabaigoje priduria:

– Jei parašysite eilėraščių ar novelių, atsiųskite man – labai lauksiu.

Po tokių pokalbių ilgokai neužmiegu, vis mąstau, mąstau (jos žodžiai: „Bet aš dar galiu arbatos išvirti“, „Aš dar pereinu kambarį“) ir taip norisi ką nors parašyti. Pamenu, atsirado eilėraščių ciklai „Klausimai“, „Daugtaškiai“ ir iškart nusiunčiau bičiulei. Paskui ėmiau rašyti tokias gyvenimo nuotrupas, kurias pavadinau „Gražumai“. Vienas man svarbus žmogus po ligoninės patarė: „Stepai, kasdien pamatyk ką nors gražaus.“ Tai buvo ir rimtas patarimas, ir galimo kūrinio epigrafas. Paskui jį išplėčiau: „Stepai, kasdien pamatyk, prisimink ar pagalvok ką nors gražaus.“ Labai daug rašiau norėdamas padaryti savo bičiulei staigmeną – išsiunčiau jos vardo dienos proga. Va tokios ten mano intencijos. Bet gyventi su „Gražumais“ smagiau.

Neįsivaizduoju, ką dar parašysiu. Bet absoliučiai jokių galvojimų apie kūrybos įvertinimą tikrai neturiu. Tik saviraiška? Gal ne. Juk gyveni gyveni be užrašomo žodžio ir pasidaro kažkas ne taip: kasdienybė lieka tik pilka kasdienybė, džiaugsmai irgi labai paprasti. Ir tada kažkas suūžia galvoje: asociacijos, siužeto nuotrupos – gyvenimas vėl prasideda. Kitoks. Tikras. Ir labai malonus. Šis budėjimas prie žodžio atsiradimo man labai gražus. Tikiuosi, kad tokių fragmentų man dar bus padovanota. Gal grįšiu prie tėviškės, gal prie Lietuvos rašytojų, gal prie varganos kasdienybės istorijų, o gal ir prie mokyklos…

Nuotraukos iš S. Eitminavičiaus asmeninio archyvo

 

 

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Ona Jautakė
Ona Jautakė

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Su Kelmėje gyvenančia rašytoja Ona Jautake kalbasi Gintarė Adomaitytė

 

Miela Onute, Tau be galo tinka Tavo pavardė – Jautakė. Bet juk mergautinė pavardė kita? Labai noriu išgirsti apie Tavo mergautinius laikus. Kaip, kur ir su kuo augai? Kas jie, Tau įtakingi žmonės?

Tai sutrumpinta Jautakienės pavardė. Vieniems patinka, kitiems ne. Skaičiau, kad kažkuri tarmė taip vadina baidyklę. Net jei ir taip, nieko baisaus. Juk Žagarėj organizuoja vyšnių baidyklių grožio konkursus… Žemaičiai, ačiū jiems, jautakėm baidyklių nevadina. Bent jau mūsų krašte.

Mano mergautinė pavardė man visada buvo labai graži – Umantaitė. Tekėdama labai nenorėjau jos keisti, nusileidau tik anytos ašaroms. Dabar suvokiu, kad padariau klaidą, pirmąsias knygas leisdama Jautakienės, vėliau Jautakės pavarde. Mano gyvenime visada trūko strategijos, numatymo į priekį, bet užteko žaismės, ekspromto, visokių pokštų. Vaikiški norai tapti rašytoja seniai buvo palaidoti, pirmąją pasakų knygą Vilko lagaminas tariausi parašiusi dukrai Rasuolei, ne daugiau. Bet tos pasakos vis kaupėsi…

Kartais pagalvoju, gal reikėtų susigrąžinti pavardę, dovanotą man labai puikių žmonių. Jų jau daug metų nėra šiame pasaulyje, bet kuo vyresnė darausi, tuo labiau suvokiu, kokie išmintingi jie buvo, nors ir neragavę didesnių mokslų. Ir koks nelengvas buvo jų kartos žmonių gyvenimas…

Jie ir yra svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Šeima apskritai man atrodo pati didžiausia žemiška vertybė. Artimi žmonės. Visa kita tik detalės.

Su tėvais
Su tėvais

Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų. Pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Po pelkyno keružiu beržu gyvenančio driežiuko. Sodo takais šmirinėjančių ežių ir pirmą kartą lizdą palikusių pelėdžiukų, sėdinčių ant liaunų skirpsto šakų lyg Kalėdų žvakutės. Apstybė visokių keistenybių ir įdomybių, tik spėk sužiūrėti ir suvokti… O kur dar žmonės, kaimynai ir atėjūnai, atlaidai, šermenys ir laidotuvės su gūdžiais žemaičių Kalnais, kur pakelių kryžiai su savo paslaptingom istorijom, kur kelionė į pirmąjį miestą – Skaudvilę, maudynės Ančioje, grybavimai, riešutavimai ir kitokie dalykai? Svarbi, pati svarbiausia vaiko galimybė būti visur ir visada su mama, o kartais ir tėvu, stebėti jų darbus ir pagal galias kartu darbuotis, klausytis mamos, pasakotojos ir dainininkės…

Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios...
Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios…

Meilė motinai mumyse užkoduota žmoguje kartu su skausmo šešėliu, ne veltui visos geros knygos yra pilnos liūdnumo. Kad ir Romaino Gary Aušros pažadas

Apie tą savo pasaulį papasakojau ne vienoje knygoje. Bet gal daugiausia jo yra novelių apysakoje Kamanės sekmadienis.

Pirmoje klasėje dar turėjau kasas...
Pirmoje klasėje dar turėjau kasas…

Išlenda tos Vaidatonių kalvos ir gojeliai kur ir kada užsimano, nei klausia, nei prašosi… O kaip kitaip? Nešies tą savo gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką slaptoj terbelėj, kai išalksti, pavalgai, kai sužvarbsti, pasišildai. Jei pavyksta, sušildai ir kitus…

Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje - M. Beresnevaitė, dabar gydytoja
Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje – M. Beresnevaitė, dabar gydytoja

O kas dar? Neakivaizdžiai baigiau universitetą, dirbau, keliavau, skaičiau knygas, įsimylėjau, ir ne sykį per ilgą gyvenimą… Vėlai ištekėjau, turiu dvyliktokę dukterį. Kiekvieną dieną stengiuosi mėgautis gyvenimu, net ir tada, kai logika reikalautų daužyti galva į sieną… Vis ką nors studijuoju, mėginu susivokti pasauly ir savyje. Svarbiausia, žinoma, savyje.

 

Ar visada norėjai būti žurnaliste, rašytoja? Ar būna taip, kad atsidūsti: galėjau eiti kitu keliu…

Kad būsiu rašytoja, šventai žinojau antroje ar trečioje klasėje, kai parašiau įkvėptą eilėraštį apie zylutę, lesančią lašinukus… Eilėraštis buvo labai gražus, tai ir pasiunčiau jį į tuomet leistą laikraštuką vaikams Lietuvos pionierius. Labai laukiau, kada jį išspausdins, buvau įsitikinusi, kad laikraščio pareiga išspausdinti viską, ką sukuria jo skaitytojai, o gavau poeto ir skyriaus vedėjo Jono Šiožinio laišką, kuriuo jis, kaip man tuomet atrodė, negailestingai ir žiauriai sukritikavo mano vargšą kūrinį…

Ilgai laižiausi žaizdas, bet po kelerių metų užmiršau širdies sopulį ir vėl ėmiau gadinti popierių. Ir net sulaukiau šiokio tokio pripažinimo: vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate. Už šią ir kitas savo pergales esu dėkinga ir skolinga savo lituanistei iš Skaudvilės Stasei Krušinskienei. Gaila, dėstė ji man tik vienerius metus, bet lydėjo ir globojo iki pat mokyklos baigimo… O vaikinukas, Moksleivio žurnale parašęs vieno mano eilėraščio recenziją, rado jame tokias gelmes ir aliuzijas, kokių nė neįtariau ten esant. Taip ir tęsiasi mano vargai su kritikais: arba daužo, arba mato tai, ko nėra…

O jei rimtai, žurnalistiką rinkausi kaip artimiausią rašinėtojos pomėgiui. Tikėjausi, kad žurnalistui nenuobodu gyventi.

Šis lūkestis išsipildė su kaupu.

Jei būčiau vyras, gal rinkčiausi kunigystę? Paauglystėje troškau romantikos, tokie mes tuomet buvome, norėjau plaukioti jūra, būti archeologe ar geologe, o pažįstami kartais stebisi mano gamtos pažinimu ir sako, kad turėjau rinktis gamtininkės kelią…

Pasako ir dar linksmiau: galėtum su savo žiniom dirbti zoologijos sode.

Ne, ten negalėčiau, tikrai žinau.

Norėčiau dirbti nebent teatre. Tik ne aktore. Man patinka teatro kvapas, saldžios jo dulkės. Mūsų Kelmės mažasis teatras, beje, profesionalus, yra pastatęs mano pjesę.

Premjerą išgyvenau dramatiškai.

Bet teatras tebekvepia.

 

Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme
Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme

Kai keliauju (klajoju) po Lietuvą, būtinai tame ar aname mieste nusiperku vietos laikraštį. Neabejoju, kad tikrų tikriausia žurnalistika gimsta ne sostinėje. O gal yra kitaip? Kas kamuoja rajono žurnalistus? Kas džiugina?

Žurnalistika serga, kaip serga, drįstu sakyti, ir mūsų valstybė. Ligos tos pačios ir mieste, ir kaime. Profesionalumo stoka, jei trumpai. Profesionalumas– tai ne vien sugebėjimas suprasti reiškinio esmę ir papasakoti apie ją taisyklinga, tikslia, žodinga GIMTĄJA kalba, bet ir šventi garbingumo principai: neparsiduoti, nekeršyti, nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, nesinaudoti tarnybine padėtimi ir t.t.

Ko norėt iš žurnalistų, jei šių principų nesilaiko policininkai, prokurorai, teisėjai, seimūnai ir kiti valdžiūnai?

Savo rajono laikraštyje dirbu 40-uosius metus. Nuo 2000-ųjų esu jo redaktorė. Iš šios varpinės žvelgiant, provincijoje labiausiai trūksta profesionalių žurnalistų.

Ir dar. Mes esame arčiau žmonių. Jie mus labiau myli ir labiau baudžia. Iš sostinės atvažiavęs žurnalistas gali ir nuvaryti į pievas, o mums reikės savo herojus kasdien sutikti. Bet tai nereiškia, kad mes bijome kritikuoti. Anaiptol. Rajone neatsipirksi, aprašęs kokio pono n-tąsias skyrybas ar ponios batų kolekciją. Rajone mes manom, kad tai yra banalu, pigu ir neįdomu. Ne lygis, kitaip sakant.

Primink, kiek knygų esi parašiusi? Paminėk tas, kurios Tau svarbiausios.

Gal šešiolika? Ne visos storos ir respektabiliai atrodančios, taip jau nutinka poetams ir vaikų rašytojams… Kur ten, nė vienos tokios, jei sakysim teisybę…

Lyginant su pasaulio literatūra, svarbių nebūtų. O man? Ta, kurią rašau ir negaliu pabaigti. Nesiseka, dėl to įdomu.

Nes juk knygos įvairiai ateina: lengvai, vienu įkvėpimu, per kelias dienas, beveik be pataisymų. Taip gimė Avinėlis Jakobas, Gimtadienis su Žvirbliu, daugelis pasakų. Arba su metų pertrauka ir visišku perrašymu, kaip buvo rašant apysaką Kai aš buvau Kleo

Regis, su paskutine apysaka esu dar drūčiau įstrigusi. Ir gerai. Pažiūrėkit, kas knygynuos dedasi… Pagailėkit medžių, kaip sakė vienos rašytojos brolis gydytojas.

 Kurie pasaulio miestai Tave traukia, vilioja? Kaip jautiesi atvykusi į Lietuvos sostinę?

Miestai manęs apskritai nevilioja. Mano kojos greitai pavargsta nuo akmens, ausys nuo triukšmo. Ne tiek to pasaulio ir mačiau, daugiau rytų nei vakarų, tačiau jei galima rinktis, noriu švarios žolės ir medžių, ežerų, jūros, kalnų, dykumų, tik ne megapolių.

Vilniuje turiu savų žmonių. Tai traukia. Traukia ir Katedra, bažnyčia, kurioj kažkodėl labiau jaučiuosi sava nei Kelmėje. Pats Vilnius nebežavi taip, kaip jaunystėje.

Nepripratau prie jo stiklinių bokštų, užsienietiškų iškabų, gražių ponų ir išmaldos prašančių gal girtuoklių, o gal tikrų varguolių… Na, ir užraičiau, lyg girtuoklis nebūtų pats tikriausias varguolis! Turbūt turi būti Zuokas, kad toks Vilnius patiktų. Mano širdyje tebegyvena anas, mano studijų, Vilnius. Jo senamiestis, dar ne komercinis, nenulaižytas. Tas, iš Jurgio Kunčino, jo Tūlos. Gražus tuo, kad senas ir nelabai gražus. Kaip senas žmogus, tikras ir nemeluojantis.

Šiaip, jei būtų galimybė, keliaučiau ne erdve, o laiku. Kažkur link Turgenevo, Puškino epochų.

Nors pripažįstu, kad kompiuteris – geras išradimas. Naudingas rašančiam žmogui.

Nors rašau daugiausia šratinuku. Ypač eilėraščius.

 Sąvoka provincija man atrodo romantiška, slaptinga ir patraukli. Tačiau daugumai tai – lyg ir niekinamas žodis. O Tau? Tai kas gi ta provincija iš tiesų yra – jei ji yra?

Kas ta provincija? Pažįstamas žvirblis, kas rytą čirškiantis tame pačiame krūme. Tie patys veidai, kuriuos sutinki kas rytą eidama į darbą. Pardavėja, kuri deda tau suknelę į krepšį sakydama: neškitės, namuose ramiai pasimatuosit, o rytoj atnešit arba suknelę, arba pinigus.

Provincija – ne tiek geografinė sąvoka, kiek būsena, kai pasaulis mažas, pažįstamas iki panagių, kasdieniškas. Tai vieta, kur mažai įvykių ir nuotykių, kur teatras, jei tai ne Domino, atvažiuoja kas kelinti metai, kur mažesnis ne tik renginių, bet ir daiktų pasirinkimas… Kur, jei šnekėsim nevyniodami į vatą, mažiau ir talentingų, kuo nors išsiskiriančių žmonių, ir tai yra natūralu, prisimenant, kad mūsų talentus metų metus siurbia sostinė ir kiti didmiesčiai, o dabar jau ir plačioji Europa.

Provincija turi keistą savybę nevertinti to, kuo graži ir kitokia: gamtos, kuri švaresnė ir mažiau civilizacijos sudarkyta, žmonių, kurie jai ištikimai dirba ir kuria… Kažkoks pelkės sindromas: mes visi vienodi, visi nevykėliai, ir mūsų kraštas toks… Perfrazuojant dainą, mes todėl tokie maži, kad mažos mūsų mamos. Ir mus visada gali nustebinti Vilnius ar Kaunas, o mes jų ne. Nes mes maži ir kvaili. Mes provincialai.

Gyventi provincijoje reiškia investuoti į save daugiau, o gauti mažiau. Važiuoti kultūros į Vilnių ar  bent jau Šiaulius, prarasti daug laiko kelionei ir pinigų. O mūsų atlyginimai kuklesni nei didmiesčiuose. Mažai darbo vietų, nėra iš ko rinktis. Na, bet  jei visi supultume į Vilnių, nutįstų jis iki Žemaitijos, provincijos iš viso nebeliktų… O jei rimtai, tiesiog taip susiklosto gyvenimas, kad vieni išvažiuojame į kitą pasaulio kraštą, o kiti liekame prie namų ar namuose… Prisitaikome, gyvename ir išgyvename.

Turbūt iš mūsų norų, aplinkybių, galimybių chaoso gimsta ir koks drovus tobulumas.  Vladas Kalvaitis gyvena Tytuvėnuose, o kuria didelę, visoje Lietuvoje pripažintą literatūrą. Ir Telšiai – provincija, o įsivaizduok poetą Vytautą Stulpiną gyvenant ir kuriant kitur… Ir Utena – ne sostapilis, o kokius eilėraščius rašo Regina Katinaitė ar Vytautas Kaziela… Aukštaičių ir žemaičių poetai, gyvenantys ne sostinėje, prieš keletą metų ėmė leisti almanachus Atokios stotys. Jau keturi išėjo. O Utenos ir Telšių merai įsteigė savo premijas almanacho kūrėjams. Nieko keisto: uteniškis Alvydas Katinas ir pats poetas, o telšiškis Vytautas Kleiva baigęs konservatoriją… Įdomu ne tik almanachas, kurį sumanė ir leidžia Vytautas Kaziela, bet ir tai, kad susitinkame, rengiame vakarus, bendraujame. Esame tarsi bendraminčių klubas.

V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014
V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014

O bendrauti su panašiais į save juk būtina. Vilniečiams bepigu: gali užeit į Rašytnamį, sutikti draugų kurio leidinio redakcijoj.

Gasparas Aleksa teigia, kad ir ant ledo lyties rastų ką veikti, o ypač kartu su žmona Violeta. Ar galėtum jam antrinti Tu? Gal ir tikrai ne taip svarbu KUR gyvename, o su KUO?

Jei turi galvą ir širdį, visada rasi ką veikti. Ar žmogui pačiam su savimi gali būti nuobodu? Nuo ledo lyties galima spoksoti į pavasario dangų, debesis, paukščius etc.

Su kuo mes gyvename? Turbūt pirmiausia su savimi… O tik paskui jau su mylimais, bet vis dėlto liekančiais išorėje: tėvais, sutuoktiniais, vaikais…

Jaunystėje įstrigo H.  Fallados knygos pavadinimas – Žmogus miršta vienas. Ne tik miršta. Ar galime atspėti, nujausti ar nulemti ant tos pačios pagalvės miegančiojo sapnus? Ar nujaučiame, ką jis galvoja?.. Viskas– tik atspindžiai, spėlionės, mūsų mėginimai išprotauti, jausmai ir jutimai… Visas mūsų gyvenimas toks.

Ant ledo lyties ir ne. Mieste ir kaime. Vienatvėje ir žmonių knibždėlyne. Rūkų rūkai, bibline kalba kalbant.

Esu vienišė. Nekeliu gyvenimui kokių praktinių, merkantiliškų reikalavimų, – manau, jis užtektinai nuvargęs nuo mano vidinių virpesių ir kliedesių. Tikrai nėra svarbu KUR, bet tebus vis dėlto Lietuvoj ar į ją gamta nors kiek panašioj valstybėj. Kokioj Kanadoj ar Suomijoj. Gal dar kur prie Baikalo… O štai SU KUO… Baisu apsirikti, esu prisiskaičiusi apie astronautus, sensorinę izoliaciją. Jei tai negyvenama sala, gal geriau neimčiau į ją nieko, nors kirba pagunda sakyti – dukrą… Bet juk tai reikštų tik nesveiką motinos egoizmą.

Su šeima Nidoje. 2008
Su šeima Nidoje. 2008

Vaikystėje ilgai skaičiau pasakas, gal iki kokios septintos ar aštuntos klasės, gal dėl to ir dabar sugaunu save svajojant, kad kažkur už jūrų marių, o gal net kitoje planetoje, yra teisinga šalis, kur gėris nugali, blogis nubaudžiamas… Jei tokia šalis būtų, norėčiau gyventi TEN. Bet būtų baisi problema SU KUO, nes bandyčiau su savimi išsitempti kuo daugiau žmonių. Manyčiau daranti jiems gera.

Bet kvailių svajonės nesipildo, sako protingi ir turtingi.

Belieka rašyti knygas. Tai juk irgi bandymas keisti pasaulį. Nors gal Dievas ir įsižeis dėl tokio nepamatuoto pasitikėjimo savimi…

Nežinau, ar jis iš viso yra, bet tikiuosi.

 

 

 

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

 Su Tytuvėnuose gyvenančiu rašytoju Vladu Kalvaičiu

kalbasi literatūrologė Kristina Poderytė

 

–  Kokie vaikystės įvykiai labiausiai įsirėžė atmintin?

– Mano vaikystės pirmieji prisiminimai strykčioja prie Radviliškio turgaus aikštės. Jon savo mažučiais langučiais žvelgia pilkas, medinis, su mansarda namas, kuriame gimiau. Antradieniais ir penktadieniais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ūžia turgūs. Iš smuklių į žvaigždėtą dangų be perstojo kyla ūkininkų balsai, susmilkę pypkių dūmuose. Po „Aušros“ cirko kupolu, arenoje, žmogus juodu apsiaustu įnirtingai svaido žvilgančius peilius į gražią, pusnuogę merginą… „subadyti“ trokšdamas. Ši stovi it stabo ištikta… Kietai užsimerkiu, akimirką išnykstu ir tada išgirstu plojimus… Varpeliais užgroja beždžionėlė. Pašeriu dramblį mažais sviestainio gabalėliais. Matau didžiulius narvus su liūtais ir tigrais. Inteligentišką žirafą…

Tėvo siuvykloje
Tėvo siuvykloje

Kartą tėvai nusitempė mane į vieną valsčiaus pastatą. Menkai apšviestos salės scenoje kabojo didžiulė balta paklodė. Ja ėmė bėgioti juodai balti vaizdai. Ne viską supratau, bet sekiau juos nekvėpuodamas. Rodė begarsį filmą apie Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki maldos Alyvų kalnelyje ir nukryžiavimo. Įspūdžio laikas neišdildė.

Vlado motina
Vlado motina

Kokie pirmieji rašymo bandymai?

Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius,  vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Vladas jaunystėje
Vladas jaunystėje

Aštuntoje klasėje mūsų buvo šešiolika: trylika vaikinų ir trys merginos. Ilgainiui išsiskyrė trys grupės. Penki, augūs, subrendę, įstojo į komjaunimą. Vienas jų net į mokyklą nešiojosi pistoletą. Dažnai paplekšnodavo sau per šlaunį taip, kad visi matytų, jog ten ne papirosų dėžutė, o tikrų tikriausias ginklas. Kiti trys mėgo išgerti ir pasididžiuoti draugyste su dviem enkavedistais. Šie mokykloje tūnodavo nuo pat metų pradžios. Paslaugūs, dėmesingi – nors prie širdies dėk. Penkios lojalios merginos, šiaip nesikišančios į bernų pašnekesius, šokiuose neatsisakydavo pasisukti su saugumiečiais – kitų tokių inteligentiškų, mandagių, amžinai besišypsančių nerasi visame miestelyje. Iš likusių aštuonių berniokų trys įstojo į pogrindinę organizaciją. Aš pasiūlymą gavau dar septintoje klasėje iš bendrasuolio A. Valiūno. Kartą užsukome į knygyną. Ten padavė lapelį su priesaikos tekstu. Pasirašiau jį, o išėjęs iš knygyno suplėšiau į smulkius gabalėlius. Vėjas juos išdraikė po visą gatvę. Nuolatos iš Valiūno gaudavom pogrindinę spaudą ir kita.

1948 metais dvylika V laidos gimnazistų buvo suimti. Savaitę mus laikė uždarytus medinėse pašiūrėse KGB kieme. Paskui pervežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, apie kurį ir dabar tebesklando gandai.

Su bendraklasiais tremtyje
Su bendraklasiais tremtyje

– Papasakokite įdomiausią lagerio laikų atsitikimą.

Galiu išskirti du labiausiai mane sukrėtusius patyrimus-vizijas, kurias ir aprašiau novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“:

„Draugai stūmė jį (vagoną – K. B) iš šonų, aš krūtine prisispaudžiau prie buferio ir įsispyriau į iškilusių pabėgių briaunas. Vagonas pagavo reikiamą pagreitį. Tuo metu išgirdau šūksmą:

– Vladai!

Kažkas stipriai kirto man per kairįjį petį. Ūmai mečiausi į šalį, pakilau į orą, o gal atvirkščiai – pirmiau pakilau į viršų, o paskui – dešinėn, į šoną, ir visu kūnu žnektelėjau ant uolienų, šlako ir žvyro. Tuo metu kurtinantis sankabų ir buferių pliauškesys, lyg koks sprogimas, užgulė ausis. Aptemo akys. Kelias sekundes netekau žado. Kai pravėriau akis ir palengva ėmiau suvokti, kas nutiko, išpylė šaltas prakaitas, kūnas nuėjo pagaugais, širdis nusirito į kulnus…

Pamiršome trečiąjį vagoną! Pasijutęs laisvas, niekieno nesaugomas ir nekontroliuojamas, jis ėmė riedėti. Štai ir guliu patiestas.

Mane apsupo brigados vyrai, Šamilis ir Efendijevas.

– Kas tau nutiko?

– Ko toks išblyškęs?

– Gal iškviesti seselę?

– Ar tu sveikas?

Aš nežinojau, ar visiškai sveikas, bet man nieko neskaudėjo, tik negalėjau ištarti nė žodžio. Liežuvis prikepė prie gomurio, troškino. Gestais parodžiau, kad norėčiau atsigerti. Diadia Miša pakėlė galvą, Odesa prikišo prie burnos gertuvę. Vandens buvo nedaug, todėl jos kaklelis nemaloniai skimbčiojo kliūdamas už dantų. Pamažu širdis atlėgo, kvėpuoti pasidarė lengviau. Pamėginau pasiremti ant alkūnių. Nepavyko. Nepasisekė ir atsistoti, kojos – netvirtos, lyg vatinės. Šeši vyrai ėste ėdė mane akimis, laukdami, kada prabilsiu. Prisiverčiau šyptelėti, įtraukiau oro ir trūkinėjančiu balsu pralemenau:

– Aš… ką tik… mačiau… kaip praskrido… Angelas…

Jie išpūtė akis, nesuprasdami, ar rimtai kalbu, ar juokauju.

Odesa ir Diadia Miša, paėmę už parankių, nuvedė ant suoliuko, prie kontoros:

– Atsipeikėk. Mes baigsim krauti vagonus.“ („Angelas praskrido“)

„Po kelių dienų kojūgalyje girgžtelėjo gultai. Taip kūdikystėje ant lovos krašto vos girdimai prisėsdavo mama ar senelė, kai man pakildavo temperatūra. Jų rankos gydė geriau už visus vaistus ir arbatėles, skleidė ramybę ir viltį. Užmigdamas žinojau, kad rytą prabusiu linksmas ir sveikas. Dabar gerklę gniaužė nerimas. Ilgai priešinausi norui atmerkti akis, bet vokai prasivėrė savaime. Ant gultų krašto sėdėjo Ji, Juodoji Ledi.

– Labai išgąsdinau? – paklausė Ji motiniškai rūpestingai.

– Taip, aš bijau… Jūsų…

– Be reikalo.

– Visi Jūsų bijo…

– Žinau… Bet dirbu savo kasdienį darbą. Kartais, kaip ir visi, pavargstu ir atsisėdu pailsėti. Neilgam, nes netrukus vėl reikia keltis…

– Koks Jūsų darbas?

– Palydžiu išeinančiuosius… Nuvedu ir parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…

– Kuriuo tuneliu? Jų daug?

– Devyni. Kiekvienas skirtingos spalvos. Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis…

– Iš kur Jūs žinote, kam kuris tunelis skirtas?

– Tai labai paprasta. Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks… – paklausiau, nugalėjęs didžiulę baimę, bet Ji neleido baigti.

– Tu dar neskubėk. Gulkis ir pasistenk užmigti.

Kritau ant pagalvės, prisitraukiau prie pabarzdės antklodę.“ („Juodoji Ledi“)

Tremtis. Su tėvu Tulune.
Tremtis. Su tėvu Tulune.

– Kaip sekėsi po „Sibiro universitetų“ sugrįžus į tėvynę?

–  Negavau darbo pagal specialybę. Ministerijoje, kadrų skyriuje, pasakė:

– Rusų kalbos mokytojų reikia Trakų ir Vilkaviškio rajonuose.

Pirmiausia nuvažiavau į Trakus. Švietimo skyriaus vedėjas patvirtinęs, kad tikrai reikalingi rusistai, atsivertė mano diplomą, staiga prisimerkė ir tarstelėjęs: „Tuoj sugrįšiu.“ – išbėgo iš kabineto. Iš tiesų – grįžo po kokių 15 minučių. Nepažvelgęs į mane, pareiškė:

– Mes jūsų paslaugų atsisakysime, – ir nusisuko į langą.

Atsisveikinęs išėjau į gatvę, nužvelgiau namą, pro kurio duris buvo įėjęs vedėjas. Rajkomo pastatas. Kilo mintis, kad jame yra ir KGB padalinys. Beveik visuomet taip būdavo.

Grįžus Lietuvon
Grįžus Lietuvon
Po tremties Vilniuje, 1966 m.
Po tremties Vilniuje, 1966 m.

Įsidarbinti padėjo draugai ir pažįstami Vėliučionių spec. mokykloje Nr. 1, t.y. 14‒18 metų amžiaus vaikų, padariusių nedidelius nusižengimus, uždaroje kolonijoje. Bet prieš tai turėjau prisipažinti, kad buvau tremtyje. Vienas LKP narys apie mane sužinojo daugiau – kalėjau, nors pagal to meto įstatymus teistumas amnestija buvo panaikintas. Vėliučionyse dirbau trejus metus. Paskutiniaisiais, savo nelaimei, naujame trijų aukštų name gavau trijų kambarių butą su virtuve. Tai labai nepatiko žmogui, tokiam pat auklėtojui, kaip ir aš, bet komunistui. Jis parašė laišką Saugumo komitetui, kad Vėliučionių mokykloje dalijami nauji butai buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Atvažiavo civiliais rūbais apsirengęs majoras, kaip ir visi enkavedistai, labai gražiai, maloniai kalbėjo. Supratau, kad jam reikia žinių apie buvusius tremtinius ir kalinius. Atsakiau, jog reikia apgalvoti. Matyt, per ilgai galvojau, nes po dviejų savaičių majoras išsikvietė mane į KGB rūmus. Pokalbis sukosi apie auklėtojų kontingentą: ką mėgsta, galvoja, skaito, kur susitinka. Kadangi nieko nepasakojau, pasiūlė kelialapį man ir žmonai į „Gintaro“ sanatoriją. Keletą kartų kviestas nepasirodžiau, bene po trijų mėnesių turėjau nuvykti į konspiracinį butą Cvirkos gatvėje Vilniuje. Šneka buvo trumpa. Pasakiau, kad ilsėtis „Gintaro“ sanatorijoje neplanuojame – neturime tiek lėšų, kad su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nesusitinku, todėl bendradarbiauti atsisakau. Žodžiu, iš Vėliučionių teko išvykti. Kur? Pas tėvus, kurie nuomojosi butą Tytuvėnuose. Tėvai davė mums vieną kambarį. Kadangi tuomet buvo vasara, su žmona nužingsniavome prie Bridvaišio ežero. Senais, laiko nujuodintais laiptais užlipome į piliakalnį. Žmona atsistojo pačioje viršūnėje, apsidairė ir pareiškė:

– Mes įsikursime čia.

Vladas su žmona
Vladas su žmona

Ji įsidarbino ligoninėje Vaikų skyriaus vedėja. Kadangi mokytojo darbo negavau nei vidurinėje, nei Žemės ūkio technikume, pasukau į durpyną. Pasiūlė dirbti meistru žolės miltų ceche. Taip ir meistravau: vasarą – žolės miltų ceche, rudenį ir žiemą – prie siauruko. Su darbininkais sugyvenau gerai. Planus įvykdydavome visada, todėl durpyno vyr. inžinierius išsiuntė į trijų menesių durpininkystės kursus, pridūręs:

–  Jei gerai baigsi, gausi baro viršininko vietą.

Kursus baigiau vienais penketais. Vyr. inžinierius žodį tesėjo. Tapau trečio durpių gaminimo baro viršininku. Durpyne praėjo septyneri metai. 1970-aisiais pasistačiau namą.

Kartą nusiplūkęs, vėlai po darbo, apie 23 val., grįžtu ir iš tolo matau – visame name plieskia šviesos. Pasitinka žmona ir pirmiausia liepia nusiprausti. Tuomet užlipu į antrą aukštą. Kambaryje sėdi Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Abu su žmona pareiškia, kad esu jau parduotas, jokių prieštaravimų nepriims, aš eisiu dirbti administracijos pavaduotoju ūkio reikalams ir dar gausiu pamokų. Išdirbau taip pat apie septynerius metus. Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, konsultaciniame punkte, kuriame kasmet mokydavosi 100‒120 moksleivių, vedėjavau beveik iki pat pensijos, dvejus metus mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1989 metais išėjau pensijon.

– Kaip dabar žvelgiate į savo patirtį?

– Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles.

– Kaip vertinate savo kūrybos kritikus?

– Kritikus vertinu neblogai, nes jie apie mano kūrybą kalba irgi neblogai.

– Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo didžiųjų miestų?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Per daug sudėtinga dalyvauti renginiuose Kaune ir Vilniuje, bet nuolat skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Naująją Romuvą“, „Krantus“, „Metus“. Žodžiu, literatūroje šiek tiek nusimanau.

– Ką šiuo metu rašote?

– Papasakoti draugams siužetai užsiguli dvigubai ilgiau negu reikia, todėl vertėtų patylėti.

Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio V. Kalvaičio archyvo.

 

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002
Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Su Veliuonoje gyvenančiu rašytoju Gasparu Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius (kalbą stengtasi išlaikyti autentišką).

Gasparai, papasakok apie savo vaikystę, svarbiausius prisiminimus.

Pirmasis nuotykis mano gyvenime vos nesibaigė tragiškai. Krikštijo mane dviejų savaičių amžiaus per Naujuosius metus. Pasak krikšto tėvų Petronėlės Aleksaitės ir Julijono Veličkos, tą dieną snigo ir pustė. Važiuojant į bažnyčią, pasibaidė arkliai ir krikštatėviai išvirto į griovį. Mane vos surado sniege. Gal todėl mano dokumentuose krikšto diena tapo gimimo data. Vardą išrinko mano tėvelis Aleksandras, norėdamas įamžinti brolio Gasparo, politinio kalinio, neseniai (1944-01-06) nukankinto Sibiro lageryje, atminimą.

Pirmieji atsiminimai išplaukia gana iš ankstyvų kūdikystės dienų. Dar ir dabar tebegirdžiu senąsias giesmes kaimynų laidotuvėse ir bažnyčioje, tebematau partizanų išniekintus kūnus Veliuonos miestelyje prie Vytauto Didžiojo paminklo.

Mūsų šeimoje vyravo griežta tvarka. Didelę įtaką mano pasaulėvokai darė močiutė iš mamos pusės Petronėlė Džiaugytė (Višinskienė). Tyliu balsu vakarais, kol užmigdavau, pasakodavo įvairias istorijas. Ji buvo ne tik nuostabi pasakorė, bet ir žolininkė bei burtininkė. Vesdavosi mane į aplinkinius miškus ir pievas rinkti vaistažolių. Jomis gydydavo plaučių ir inkstų uždegimus, širdies aritmiją, neurozes. Močiutė Petronėlė išmanė kūno masažą, kuris labai primena akupresūrą, biologiškai aktyvių kūno taškų stimuliavimą. Ji mano tėtės prašydavo iš medžio išdrožti masažui skirtų keistų įrankių, kuriais masažuodavo kojų ir rankų raumenis bei taškus aplink sąnarius bei stuburą. Iki šiol atsimenu jos pamokymus, kaip tam tikrais judesiais galima padėti žmogui atgauti sveikatą, masažuoti ausis, veidą ir taip keisti augančio kūdikio kūną. Pavyzdžiui, prisimenu jos aiškinimus, ką daryti, kad kūdikio ausys nebūtų atlėpusios, kaip ištiesinti kreivą nosį, ištaisyti atsikišusį krūtinkaulį, ištaisyti šleivas pėdžiukes ir kreivas blauzdas.

Močiutė Petronėlė
Močiutė Petronėlė

Įvairios priežastys skatino kaimynų pavydą mūsų šeimai. Vieni, pavydėdami Tėtei jaunos ir gražios žmonos, nuolat pašiepdavo jį. Kiti, į akis šypsodamiesi, paslapčia tėvą skųsdavo sovietinei valdžiai. Kad ir kaip keista, sovietinė valdžia daugumai veliuoniškių, neišskiriant ir giminaičių, susuko galvas, jose įsiplieskė senas pavydas, atklydęs iš tarpukario Lietuvos, – kodėl Aleksų Aleksandras prasigyveno, atimkim iš jo naujus kalvio instrumentus, pasigamintus padargus, žemės ūkio techniką, suomišką grūdų valymo fuktelį ir t. t.

Tėvas nelyginant sraigė vis giliau grimzdo į tylos kiautą. Vienintelis išsigelbėjimas buvo įvairios politikos žinios iš viso pasaulio. Jas gaudė iš įvairių šaltinių – laikraščių ir radijo. Kaime nelabai turėjo su kuo išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Net gilioje senatvėje su tėte buvo įdomu pasišnekėti apie pasaulio įvykius, išgirsti jo svarstymus. Jis žavėjosi tuometiniais politikais JAV prezidentu D. Eizenhaueriu, Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu, Prancūzijos prezidentu Š. de Goliu. Atsimenu, kaip jis džiaugėsi J. Stalino mirtimi.

Mama Teofilė rūpinosi namais, gėlių darželiu, išplėtusi akis stebėjosi sovietiniu pasauliu. Menu, kaip vieną žiemos rytą mūsų vienkiemį apsupo stribai, mamai liepė lipti į klėties palėpę, klojime ropštis ant javų prikrautos šalinės, o patys, atkišę šautuvus, kabarojosi iš paskos. Taip jie ieškojo partizanų. Vaikams ‒ man ir broliui Vitalijui ‒ ji buvo griežta. Iš vienkiemio be jos žinios niekur negalėjome išeiti. Saugojo mus nuo blogų įtakų ir nelaimių.

Močiutės švelnumas, motinos jaunatviškas griežtumas ir tėvo teisingumas formavo mano charakterį ir pasaulėžiūrą, išmokė atsakyti už savo veiksmus, išugdė įprotį kantriai dirbti ir ginti tiesą. Tėvas manęs nė karto nėra mušęs, jis buvo ir yra didžiausias mano gyvenimo autoritetas.

Mano tėvas niekada nerūkė, nemėgo svaigalų, fiziškai tvirtas ir aiškaus proto išliko iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Jaunystėje giedojo Veliuonos bažnyčios šv. Cecilijos chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse. Jis visada didžiavosi esąs lietuvis, turėjo tvirtą pasaulėžiūrą, visą sovietmetį laukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tėtė griežtai smerkė vyrus, kurie šaudė žydus, ir bodėjosi gobšuoliais, išsidalinusiais jų turtą. Nekentė stribų ir sovietinės valdžios pakalikų. Apie visa tai gana dažnai pasišnekėdavome. Per visas okupacijas jis išsaugojo Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, leidinius apie prezidentą Antaną Smetoną ir Nepriklausomybės karų savanorius. Tėvas buvo bebaimis, stiprus ir griežtas vyras. Teisybė jam buvo svarbiausia. Smetonos laikais bylinėjosi su neteisingai jį užsipuolusiu Veliuonos bažnyčios klebonu Polonskiu. Sovietiniais laikais, įsiutintas girto kolchozo pirmininko Varkulevičiaus, griebė jį už kelnių diržo ir, iškėlęs virš galvos, norėjo trenkti į žemę, bet pirmininko sugėrovai išgelbėjo mūsų šeimą nuo nelaimės.

Gerai atsimenu senelį iš tėtės pusės, Petrą (1867–1955). Caro laikais, pasak mano tėvo, jis buvo Veliuonos valsčiaus sūdžia, grojo smuiku, giedojo bažnyčios chore. Atmintyje išliko vaizdas, kaip senelis sekmadieniais pasipuošęs eidavo į bažnyčią. Jis buvo kaimo dabita. Vaikas būdamas nesupratau, kodėl jis į bažnyčią įeina ne taip, kaip visi, o tik pro zakristiją ir meldžiasi lonkose netoli altoriaus. Pasirodo, jis ilgą laiką vykdė Veliuonos bažnyčios maršalkos pareigas ir už tai turėjo šią privilegiją. Man jis buvo labai griežtas, bet vis tiek vieną kartą ,,patikrinau“ jo vaistų spintelę ir paragavau kalio permanganato miltelių. Po to kelias savaites vaikščiojau mėlynu liežuviu ir išplikusia burna.

Kokie buvo mokykliniai metai, pirmieji rašymo bandymai?

Subrendau gana anksti. Prieš išleisdama į pirmąjį mano gyvenime darbą, močiutė Petronėlė surengė egzaminą. Penkiametį nusivedė į sodą ir patiesusi raštuotą lininį rankšluostį, liepė sėstis. Iš drobinio maišelio man tiesiai į rankas iškračiusi keistą gumulą, paliepė: ,,Atmegzk!“ Mažais ir silpnais pirštukais stengiausi išpainioti sukietėjusį mazgą. Vargais negalais išnarpliojau tą sudžiūvusį žarnigalį, primenantį žalčio išnarą. Tai buvo mano gimimo virkštelė, kurią močiutė jau atmegztą pakasė po Veliuonos bažnyčios slenksčiu. Šis burtas turėjo lemti mano ateitį. Bažnyčios pamatai – saugi, niekuomet žmogaus nejudinama žemė, slaptavietė, neleidžianti niekam išsklaidyti senoviško burto.

1_G_A_Veliuonos_vid_m_los_pirmaklasis_1952

Po to iš mamos gavau violetinę dūdelę ir pagyvenusios piemenės tempiamas už rankos išėjau ganyti karvių. Paskui karvių uodegas teko sekioti ir mokantis Veliuonos vidurinėje mokykloje. Vos spėjęs po pamokų parbėgti namo, puldavau ruošti rašto darbų. Visas kitas pamokas mokydavausi Dubinių upelio pievose ir krantuose. Lyg koks pagonių krivaitis ar Pranciškus iš Asyžiaus garsiai aiškindavau savo mokslus karvėms, paukšteliams ir ąžuolams su drebulėmis. Kartais karves ganydavo močiutė Petronėlė. Tada tėvai po pamokų siųsdavo dirbti į kolchozą. Vasaromis su arkline grėbialka grėbdavau dobilus arba su kitais paaugliais kraudavau šieną į kupečius. Rudenį raudavome linus. Kiekvienai šeimai kolchozo laukuose ,,uždėdavo normas“ – ravėti kukurūzus, koksagyzą, runkelius ir pan. Mes, ,,laimingiausi pasaulyje vaikai“, kartu su mama dienų dienas kapstydavomės kolchozo laukuose. Kaimiečiai buvo negailestingi, per javų kūlimus mus, paauglius, versdavo nuo paravinės mašinos paskuigalio nukasti pelus, nuimti iškultus javų šiaudus. Po tokių ,,darbelių“ žemės dulkių debesyse keletą dienų kosėdavau ir spjaudydavau juodomis seilėmis. Matydavau, kaip kolchozo vyrai vogdavo grūdus ir iškeitę juos į samagoną, kur nors pasislėpę gerdavo.

Atmintin įkrito kolchozo pirmininkas Vorobjovas, kuris kalbėdavo tik rusiškai. Brigadininkai nesusišnekėdavo su juo. Atsimenu, kaip jis bandė parodyti, jog taip pat moka dirbti. Tądien kolchozninkai mūsų klojime kūlė rugius. Jis stojo paravinės gerklėn grūsti javus. Tada visi pamatėme iš kelnių kišenės kyšančią pistoleto rankeną.

Visus kaustė baimė. Atsimenu ir kitą įvykį. Vieną dieną Vorobjovas su dviem pakalikais atsirado mūsų kieme. Nieko neklausęs įlindo į mūsų daržinę ir pagriebęs šakę pradėjo iš šalinės lauk versti šiaudus. Kapstėsi net suprakaitavęs, kol pasiekė šalinės dugną ir surado tėtės paslėpto šventinio važio dalis. Pagriebęs spalvotai nudažytą ratą, metė aslon ir pradėjo keiktis. Žiūrėjau pro daržinės sienos plyšį ir nieko nesupratau. Tik atsimenu, kad tą vakarą tėtė ilgai klūpojo šalia lovos ir pusbalsiu meldėsi. Taip prievarta be jokių dokumentų iš mūsų šeimos skundikai ir sovietiniai pakalikai atėmė šventinį važį, šventines šlajukes, arklinę grėbialką, grūdų valymo arbą ir suomišką fuktelį. Net sugriuvus kolchozams, mūsų fuktelį pasisavino vienas iš buvusių kolchozo veikėjų.

Naktimis krūpčiodavome nuo šūvių, dažnai pažadindavo beldimas į langus. Ginkluoti vyrai slankiojo po kaimą, per sovietines šventes padangę nušviesdavo degantys klojimai ir tvartai. Tėtė sakydavo, kad partizanai šitaip keršija už mūsų skriaudas. Tėtę ir kitus vyrus stribai varydavo naktimis saugoti kolchozo turtą. Ką jie galėjo apginti tuščiomis rankomis? Jaunesni vyrai pradėjo vis dažniau girtauti. Mano laimė, kad šalimais vienkiemyje, rašytojo Petro Cvirkos motinos gimtinėje, gyveno šviesūs žmonės. Rašytojo Petro Cvirkos dėdė Juozas Aleksa, mano senelio Petro pusbrolis, vakarais pasikviesdavo į svečius, pasakodavo apie savo sūnėną rašytoją, leisdavo parsinešti namo knygas su jo autografais, mėgdavo garsiai skaityti Haufo pasakas. Atsimenu ir jo dukters Eugenijos paskolintąBrazdžionio poezijos rinktinę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“.

Dar vidurinėje keturiolikmetis paskelbiau pirmuosius rašinius rajono laikraštyje.

Kodėl pasirinkai medicinos studijas?

Apie chirurgo specialybę svajojau nuo aštuntos vidurinės mokyklos klasės. 1963 m. baigęs Veliuonos vidurinę mokyklą, įvykdžiau tėtei Aleksandrui duotą pažadą: pradėjau mokytis Kauno medicinos institute. Studentiškas gyvenimas buvo labai žavus. Susipažinau su keistuoliu Salomėjos Nėries sūnumi Sauliumi Buču. Dar ,,Tulpėje“ teko pakvėpuoti prieškarinės „Konrado kavinės“ oru, stebint netoliese sėdinčius senuosius skulptorius Bernardą Bučą, Robertą Antinį ir kitus. Mano eilėraščius išspausdino ,,Kauno tiesa“. Sunkokai verčiausi, stipendija buvo maža, todėl naktimis dirbdavau sanitaru Kauno greitojoje pagalboje. Mus, studentus, mielai skirdavo dirbti reanimacijos arba kardialogijos brigadose. Taip gana anksti susidūriau su sunkiais ligoniais ir dar labiau susižavėjau medicina.

Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966
Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966

1970 m. pradėjau dirbti Šakiuose chirurgu. Teko daug ir sunkiai dirbti. Dvidešimt penkerių pradėjau vadovauti chirurginiam skyriui, vėliau tapau ortopedinio-traumatologinio skyriaus vadovu. Šakiuose susipažinau su antruoju mano gyvenimo autoritetu, chirurgu Vytautu Purliu. Dirbdamas su šiuo žmogumi išmokau tuo metu pačių naujausių operacijų. Pirmieji Lietuvoje pradėjome klubo endoprotezavimo operacijas. Įgyta unikali patiris Šakiuose vėliau tapo gyvąja romano ,,Adomo broliai ir moterys“ (Vaga, 2001) medžiaga.

Operacija chirurgui – iki pamišimo sunkus darbas: užmiršti ne tik savo vardą, pavardę, vietą, kurioje esi, užmiršti absoliučiai viską – lieka tik tavo rankos, trūkinėjančios kepenys, kurias siuvi, lopai, vėl siuvi, o kraujas teka ir teka, vėl siuvi, vėl plyšta, vėl kraujuoja, kol pagaliau – sustoja kraujavimas ir nustembi: tebestovi prie prakeiktojo operacijų stalo, išsekęs lyg grybas nuo vasaros saulės kaitros ir nekreipdamas dėmesio į svaigstančią galvą, keistą ūžimą ausyse, privalai iki galo pabaigti pradėtą darbą (Ištrauka iš romano,,Adomo broliai ir moterys“, p. 172).

Chirurgas, 1973
Gasparas jau chirurgas, 1973

Chirurgą Vytautą Purlį sovietiniai saugumiečiai išgujo iš Šakių. Nei jo pacientai, išvaduoti nuo mirties ir neįgalumo, nei žmonių meilė ir pagarba, niekas negalėjo išgelbėti gabaus daktaro, – juk jis politinis kalinys, neleistinai grįžęs iš Sibiro. Šis susidorojimas su talentingu ir darbščiu mano chirurgijos mokytoju nepraėjo be pėdsakų. Nejučia artėjo gyvenimo lūžis, į kurį stūmė alinantis chirugo darbas, įvairiapusė visuomeninė veikla. Sunku net suvokti, ar iš tiesų įmanoma tiek dirbti: operacijos, populiarios paskaitos paprastiems žmonėms, moksliniai straipsniai ir pranešimai chirurgų konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Stažuotės Maskvoje, Kijeve, kur susipažinta su chirurgijos garsenybėmis profesoriais A. Poliakovu, F. Bogdanovu, N. Levinecu, akademiku V. Ognevu. O kur veikla šalyje stipriausiame Šakių literatų klube ,,Lygumų šaltinis“. Sulaukęs Kristaus amžiaus, savo kailiu patyriau, kas yra mirtis, kas yra reanimacija. Širdies raumens uždegimas sukėlė ūmų prieširdžių plazdėjimą. Tada ligoninės palatoje atsitiktinai išgirdau gydytojo pokalbį telefonu – kažkas klausė, kada mane laidos…

Nepalaidojo. Susidūrus su mirtimi, nežinia iš kur atsirado dar daugiau jėgų.

Iš drastiškos patirties į mano gyvenimą atėjo poezija. Apie penkerius metus grūmiausi su ligomis, giltinė atsitraukė, bet nuolatos grasino pražudysianti mano svajonę – chirurgiją.

1982 metais prieš mane atsivėrė Vilniaus vartai: pradėjau dirbti Vilniuje VI-oje klinikinėje ligoninėje Dirbtinio inksto skyriuje. Vėliau greta chirurgo darbo dar ėmiau dėstyti chirurgiją ir reanimaciją Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos studentams. Susipažinau su organų transpantacijos Lietuvoje autoritetu profesoriumi Baliu Dainiu. Teko nemažai jam asistuoti, atliekant inkstų transplantacijas. Šio mano laikotarpio patirtis vėliau pavirto romanu ,,Pusė obuolio Ievai“ (Vaga, 2002).

Budėdamas klinikoje, po vidurnakčio radęs laisvą minutėlę laiko, rašiau pjesę ,,Pakerėtieji“ (Vaga, 1991). Rašydamas daug galvojau apie partizanus, stribus, jų vaikų ir tėvų gyvenimus. 1990 m. dramaturgas Juozas Glinskis, kalbėdamas per Europos radijo laidą, šią pjesę apibūdino kaip pirmąją lietuvių dramą, kurioje ir stribai, ir partizanai pavaizduoti tikroviškai tragiški.

Trupėjo sovietinės santvarkos pamatai ir smarkūs pervartos vėjai pasičiupo mane ir nusinešė į naujo gyvenimo kūrimo darbus. Jau vien ,,Lietuvos aide“, ,,Vilniaus sąjūdyje“ paskelbti straipsnių pavadinimai daug ką pasako: ,,Šventas lenciūgėlis nepriklausomybei“, ,,Minkštuomenės kerai“, ,,Perplaukti raudonąją kloaką“, ,,Medinis arklys Lietuvai“.

Kodėl palikai mediciną?

Medicina man tapo nykiu darbu, nes didmiestyje tarp chirurgų ‒ didžiulė konkurencija. Operuoti neleisdavo. Teko pasirinkti – arba taip ir liksiu asų asistentu, chirurginių kablių laikytoju, kol pats pavirsiu žmogum-kabliu, arba nerti giliau į visuomenės gyvenimą. Iš tiesų man trūko naujų įspūdžių, veiklos. Po Sausio 13 dienos tragedijos, 1991 m. rudenį dalyvavau kuriant pasaulinės organizacijos ,,Tarptautinė amnestija“ grupę Lietuvoje. Tapau šios organizacijos koordinatoriumi Lietuvoje. Mūsų grupė gynė kitų šalių sąžinės kalinius. Rengėme protesto akcijas prie Kinijos, Turkijos ambasadų Vilniuje. Taip susipažinau su rašytoja Jurga Ivanauskaite, keliautoju, fotografu Pauliumi Normantu.

Protestuotojai.
Protestuotojai.

Rašytojas Jonas Mačiukevičius paskatino imtis visiškai naujos veiklos Lietuvoje, kurti neįgalių žmonių medicininės ir socialinės reabilitacijos sistemą. 1992 m. išvykau mokytis į Mičigano universiteto Reabilitacijos kliniką pas profesorių Viljamą Varingą (William Waring). Grįžęs parašiau populiarią knygą ,,Nugalėk save“ (Vaiva, 1995). Ši nauja veikla, atsiradusi po nepriklausomybės atkūrimo, daugeliui gydytojų buvo nesuprantama. Jie šaipėsi iš manęs: kaip tu gali atsisakyti chirurgo karjeros, juk tau šitaip sekėsi? Bet naujos veiklos apžavai buvo stipresni už visas kolegų ir kitų nesusipratėlių patyčias.

Tik poezija manęs neapleido, ji buvo didelis džiaugsmas ir nusiraminimas. Gal ir teisi literatūrologė Dalia Jakaitė, kad iš drastiškos patirties atėjo vėlyva mano poezija: tu kasnakt sušeri save žvėrims / rytais vėl atgyji žmogiškam kūne / keikdamas jį tarytum pasiutusį šunį. Taip gimsta poezijos rinkiniai: ,,Lauk šoko ugnis“ (Vaiva, 1993), ,,Lozoriaus paukščiai“ (Vaiva, 1995), ,,Užkeikti barbarus“ (Vaiva, 1996).

Tai ar dera Tavo skalpelis ir Tavo plunksna?

Jau nebesu chirurgas praktikas, bet mąstau ir elgiuosi kaip chirurgas. Chirurgija įspūdingomis istorijomis mane lig šiolei maitino kaip rašytoją. Pastaruoju metu paviliojo kitos temos. Šių dviejų darbų neįmanoma suderinti. Chirurgija pralaimėjo.

Kaip dabar žvelgi į savo pirmasias publikacijas?

Jos naivios, bet brangios kaip kūdikystėje žengti pirmieji žingsniai…

Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo miestų?

Sulaukęs pensijos, atsisveikinau su visais įmanomais darbais ir įsikūriau Veliuonos miestelyje kartu su žmona rašytoja Violeta Šoblinskaite Aleksa. Reikėjo pasirūpinti ilgaamže savo motina Teofile, sudaryti jai palankias gyvenimo sąlygas.

Grįžęs į vaikystės miestelį skaudžiai nusivyliau, nes ,,sovietinis elitas“ tebevaldė žmonių protus. Gerai suprantu, kad tai, ką kasdien kiekvienas nuveikiame kito žmogaus labui, yra mažutėlytis lašas gyvenimo jūroje. Geri darbai prasideda nuo šypsenos, žodžio, liepsnos pliūpsnio sieloje, kai širdis tarytum išsigąsta ir suspurda po kaklu. Geriems darbams reikia turėti gerą širdį ir tik ji gali atsverti pavydą, užgauliojimus, skundus, šmeižtus. Veliuonoje parašiau naujausią romaną ,,Fabricijus sprogdina arklius“ ir sudariau novelių knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo“. Pakraščių kasdienybė“. Parašiau poezijos knygas ,,Giedantis rupūžys“ ir ,,Prabudimai“. Knygos sulaukė palankaus kritikų dėmesio. Pagal mano eilėraščius kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė sukūrė misteriją ,,Prabudimai“, abu su Violeta parašėme libretą interoperai ,,Meilė be mirties smėlynuose“.

Joninės tėviškėje, 2008
Joninės tėviškėje, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008

Gyvenimas gamtoje man grąžino sveikatą, kūrybinį užsidegimą. Su poetų grupe lankiausi Sakatveloje (Gruzijoje). Tebesižaviu vienos dienos kelione į Paryžių ir piligrimine kelione į Šventąją Žemę.

Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012
Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012

 

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau stebiuosi nepaprastu žmogaus kūno trapumu ir laikinumu. Kodėl žmogus be Dievo, net doriausias ir protingiausias, iš tikrųjų tėra tik narvelyje užsidariusi papūgėlė. Bet yra meilė. Ją pažįsta visi – bedieviai ir tikintieji. Jos trokšta gražuolės, tvirtieji ir atstumtieji… Visi žinome, kas yra meilė, bet negalėtume šio fenomeno paaiškinti protingai būtybei, atskridusiai iš kitos galaktikos. Tam prireiktų viso gyvenimo. Juk nėra nieko baisiau už Jėzaus žodžius: ,,Ieškojau, kas manimi pasirūpintų, ir neradau“.

Man visiškai nesvarbu, kur gyventi. Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti. Ypač jei šalia būtų mano moteris – Violeta!

Kartu su Violeta. Gasparas - piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012
Kartu su Violeta. Gasparas – piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012

Tavo žvilgsnis į jaunuosius kūrėjus.

Jaunaisiais kūrėjais žaviuosi, patinka jų ieškojimai ir kvailiojimai. Vos spėji apsidairyti ‒ ir nustembi, kiek daug talentingų jaunų žmonių veržiasi į meno ir kultūros pasaulį.

Ką šiuo metu rašai?

Šią vasarą ne rašiau, bet lentas tašiau, kaliau ir langus restauravau. Rašau labai sunkiai. Tai turėtų būti keistokas romanas sąlyginiu pavadinimu ,,Daktaras Oskaras Rausas ir mažutėliai“.

Ruduo tėviškėje.
Ruduo tėviškėje.

Mano fotogtrafijų paroda ,,Nesibaigianti kelionė. Šventoji Žemė“ tebekeliauja po Lietuvą. Šiemet su Violeta užsidegėme įkurti muziejų, tai naujausia mūsų avantiūra. Veliuonoje skolon įsigijome apleistą namą, be jokių projektų ir valdiškų ar kokių nors europinių fondų, pastato patalpas bičiuliams padedant suremontavome. Dabar sukame galvas, kaip įteisinti muziejų ,,ArsTerra“, kuriame menininko našlė Violeta Šimulyienė su dukromis Ula ir Rusne įrengė menininko Šarūno Šimulyno memorialinį kambarį. Rugjūčio mėnesį organizavome plenerą ,,Veliuona 2014“. Jame dalyvavo dešimt tapytojų. Visą savaitę mūsų namuose kiekvieną vakarą vyko kultūros renginiai. ,,ArsTerra“ muziejuje šiuo metu eksponuojami plenero dalyvių darbai. Muziejų lanko ekskursijos, joms reikia skirti dėmesį. Rugsėjo mėnesį mūsų muziejų aplankė vestuvininkai, trisdešimt trys žydai ‒ būsimieji skulptoriai su dėstytojais iš Izraelio, „Veliuonos novelės 2014“ rašytojai. Tokia mūsų ir bičiulių kultūros labdara žmonėms.

Nesvarbu, kur gyvena rašytojas, svarbiau, ar jis dalina kultūrą žmonėms. Gal susigės valdžia? Bet… nebetikiu.

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje
Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje

Su Palangoje gyvenančia poete, eseiste, lituaniste, bičiule Elena Karnauskaite susirašinėjo Ričardas Šileika (Geležėlė).

Nardau interneto platumose, ieškodamas Šašaičių kaimo (Kretingos raj.), kuriame, užrašyta, esi gimusi. Visažinis google begėdiškai kuklus. Viso labo aptikau, kad Šašaičiuose parduoda 857 arų sklypą už 60 000 litų (17 376 eurų). Paminėtos ir Šašaičių I senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Ar Tau gimimo vieta ką nors reiškia? Išsyk išskirtinai prisimenu Nykos-Niliūno Nemeikščius, Jono Meko Semeniškius?

Tos vietos, kuri susijusi su pirmaisiais septyneriais mano gyvenimo metais, jau nėra. Mano atminty Šašaičiai ‒ gyva vieta, dabar ten likusios tik pora sodybų. Kaimynų namus pamažu nutrynė melioracija, kėlimasis į gyvenvietes. Vienas iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kaip kaimynas, rodos, pavarde Valaitis, persineša jau suaugusią obelį iš melioruojamos sodybos į naują vietą.

Kolūkio talkoje
Kolūkio talkoje

Gyvenom vieni nuo kitų ne per daug nutolę, per kelis šimtus metrų, bet ir ne per arti. Iš trijų pusių miškai, iš ketvirtos – Minija. Ten išmokau plaukti, gaudžiau savo pirmąsias žuvis, karštom vasaros dienom maudydavomės, žiemą slidinėdavom nuo atkalnių. Aplinkiniuose miškuose ir šile, kurį neilgai trukus nusiaubė ne koks cunamis, o ta pati melioracija, buvo pilna grybų. Laisvė būti ir pasaulis, kuriame visko pilna. Savų pavojų taip pat. Žaidimai ne mergaitiški, nes artimiausių kaimynų vaikai ‒ berniukai. Spardydavom kamuolį, mindavom dviračius, šaudėm iš laidynių, ir ne tik. Dabar atrodo tikras stebuklas, bet nė vienas nesusižeidėme, nors kartais iš laidynių lėkdavo ne kaštonai, o gana normalūs akmenys. Negalėčiau pasakyti, kaip Antoine’as de Saint-Exupery, kad atėjau iš vaikystės kaip iš kokios pasakų šalies. Toje menamoje pasakų šalyje vienas įskilimas – užaugau be tėvo. Tėvu vadinau senelį, kurio dabar jau seniai nėra. Senelis buvo apsišvietęs ir nagingas žmogus. Knygas laikau jo pagamintoj knygų lentynoj, tebeturiu jo specialiai man nupintą krepšelį grybams. Senelio kambary ant sienos kabojo iš laikraščio iškirpta ir įrėminta Dariaus ir Girėno nuotrauka. Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Močiutė žemiškesnė, praktiškesnė, matyt, ant jos pečių gulė ir daugiau buities rūpesčių. Namuose būta knygų. Skaityti išmokau pradėjusi lankyti mokyklą. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau buvau tas vaikas, kuris skaito pasišviesdamas prožektorium po antklode. Labai anksti perskaičiau Čechovą, dar kai ką iš klasikų. Ko gero, tada viską supratau geriau negu dabar.

Su mama ir jaunesne seserimi
Su mama ir jaunesne seserimi

Iš lėto tolkime (iš tikrųjų gi artėkime) Tavo taku tolyn. Man regis, visi mes turėjome svarbiausią mokytoją, labiausią pamoką, geriausią draugą(-ę). Ir ‒ ištikusią pirmąją meilę. Kas, Elena, iš to meto ligi šiolei neprislopusiai ataidi, šviesiai (ar skaudžiai) atšvaituoja?

Ne taip dažnai galvoju apie praeitį, vadinasi, viliuosi, kad dar turiu ateities. Nežinau, ar mes visi turėjome svarbiausią mokytoją, bet mano mokyklos gyvenime tokios mokytojos buvo dvi. Jos abi mokė lietuvių kalbos. Pirmoji būtų dailininkė ir poetė Felicija Stramilaitė, antroji – poetė Bronė Liniauskienė. Ir vienai, ir kitai esu iki šiol dėkinga, kartais jaučiu kaltę, kad neaplankau, per mažai pasidomiu, kaip joms sekasi.

Su draugėmis ir mokytoja
Su draugėmis ir mokytoja

O plačiąja prasme kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus yra mokytojas. Vieną iš reikšmingesnių gyvenimo pamokų gavau prieš keletą metų žirgyne, kai mokiausi jodinėti. Reikėjo pabalnoti gana išdykusią kumelaitę vardu Nariga. Kol balnodavai, ji elgdavosi taikiai, bet užmauti kamanas – tikras išbandymas. Man truputį pagelbėjo šalia besisukiojantis dar vienas „studentas“, ir labai tikėjausi, kad kamanas jis uždės, taip ir leidau suprasti pasakydama maždaug taip: „Būtų gerai, kad kamanas užmautų kažkas kitas.“ Ir kokio atsakymo sulaukiau? „Jūs ir būsite tas kažkas kitas.“ Teko Narigą kamanoti pačiai. Dabar, kai stengiuosi išvengti kokio nemalonaus darbo, kartais tenka prisiminti šią žirgyno pamoką – jūs ir būsite tas kažkas kitas.

Raitelė Šventoji Elena
Raitelė Šventoji Elena

Turbūt daugelis pirmąją meilę, dabar labiau norėčiau pavadinti tai įsimylėjimu, patiria mokyklos suole. Manau, meilei reikia subręsti, kitas galbūt tokiam jausmui nesubręsta per visą gyvenimą.

Režisierius Andrejus Tarkovskis (a propos, gimęs irgi balandžio 4 dieną) mintijo: „Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą.“

Ką, Tu, Elena, manai apie (savo) vaikystės laiką, (savo) vaikystės įvykius ir įtaką tolesniam (kūrybos) gyvenimui?

Žinoma, kad vaikystėje patirti įvykiai, žmonės, su kuriais susidūrei, formuoja tave, bet, kita vertus, jau daug ką atsineši ateidamas į šį pasaulį. Galbūt galima sakyti, kad viskas užkoduota genuose, o vėliau sutikti žmonės tarsi savotiški reagentai, kurie padeda atskleisti ar išryškinti tam tikras duotybes. Ir čia nemažai lemia tam tikra sėkmė arba nesėkmė. Kodėl su vienu žmogum tik susipažinęs gali kalbėtis beveik apie viską, o kitas, žiūrėk, metų metais sukiojas šalia, bet net pasisveikindami tik linktelit galvą, ir viskas.

Manau, kad vaikystėje tik atsiskleidžia ryškiausios prigimtinės savybės, bet tai nereiškia, kad mūsų gabumai ar talentai tik tada turi išryškėti. Niekai. Kita vertus, kiek yra jaunųjų vunderkindų, kurių žvaigždutė sužiba būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu, o paskui užgęsta, ir nors tu ką. Duota tiek, kiek duota.

Net nežinau, ar reikia paaiškinti kūrybos prigimtį. Nesakau, kad nereikia aiškintis, nes ieškodamas priežasčių šį bei tą pradedi suprasti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Bet tik šį bei tą. Kuo daugiau supranti, tuo liūdniau šiame pasauly darosi, tad nenuostabu, kad žmonės labiau linkę skendėti palaimingam nežinojime. Bet čia yra tik šios valandos, šios minutės pasvarstymai. Kai laikas dar kiek pasislinks, pasislinks ir mintis.

Ar prisimeni savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Išspausdintą, žinoma, be abejo, kad taip. Grįžtelėk, Elena, į savo PK (pirmosios knygos) periodą. Tekstų sudėliojimas, tinkamiausio pavadinimo paieška, rankraščio pristatymas leidyklai, susitikimas su redaktore. Galų gale ‒ Tavo knygos „Briedė jūroje“ pasirodymas visuose iki vieno Lietuvos knygynuose ir literatūros akiratyje. Padažnėjęs Tavo pulsas ir…

Ar labai nuvilsiu, jei pasakysiu, kad neatsimenu savo pirmojo išspausdinto eilėraščio? Parašytą atsimenu, taip. Bet manau, kad pačius pirmuosius mano eilėraščius išgirdo miško paukščiai, mat kai dar gyvenau tuose mistiniuose Šašaičiuose, kurie dabar jau nunyko, į mokyklą tekdavo eiti bene ketvertą kilometrų. Ryte visi vaikai traukdavome būriu, bet grįždavome skirtingai, nes pamokos baigdavosi nevienodai. Man, pirmokei, kai negalėdavau važiuoti dviračiu, kelias gerokai prailgdavo. Kad būtų ne taip ilgu, dainuodavau. Iš pradžių dainuodavau tas dainas, kur mokėjau, o paskui kurdavau savas. Neatsimenu, ką dainuodavau, bet užtekdavo visai kelionei.

O pirmosios publikacijos ‒ dar mokyklos suole. Be abejo, visų pirma „Moksleivyje“ po filologų konkursų. Ir pirmąją knygą sudariau dar būdama studentė, bet ji pasirodė jau po studijų. Likimas tąkart suvedė su Janina Riškute, ir taip jau atsitiko, kad Janina ir pastarųjų dviejų mano knygų (esė rinkinio „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir poezijos knygos „Užpustomi“) redaktorė. Atsimenu, kaip sukau galvą dėl pavadinimo. Apsispręsti padėjo Rolandas Rastauskas. Mąsčiau apie „Agrastų skynėją“, bet Rolandas patarė, kad „Briedė jūroj“ bus geriau. Esu dėkinga jam ne tik už šį, bet ir dar vieną kitą „Briedės jūroj“ periodo patarimą.

Be abejo, kad knygos pasirodymo labai laukiau. Nežinau, gal ir Tu turi išsaugojęs kokį egzempliorių. Bibliografinė retenybė dabar. Paradoksalu, bet yra žmonių, kurie ir dabar tą knygą nori įsigyti, po tiek metų. Viena iš mano seserų sako, kad jai ši knyga patinka labiausiai už visas kitas mano knygas. Na, bet čia kitos priežastys. Kiekviena knyga yra kitokia, o gerumą ar blogumą matuojame, kai susirandame atskaitos taškus. Jie, deja ar laimei, kinta. Tiesą pasakius, jei nekistų, būtų priežastis susirūpinti.

Studijų laikų portretas
Studijų laikų portretas

Studijų metai kiekvieno gyvenime brūkšteli ryškarėžį. Tavo laikas, praleistas Vilniuje, Vilniaus universitete, manding, Elena, taip pat dėliojo Tavo dienų, Tavo potyrių, savivokos ir mąstysenos vektorius. Kokie tuomečiai dalykai buvo svarbūs, inspiraciniai?

Kai bandau mintimis nušokti į studijų metų Vilnių, kokios erdvės vaizduotėje pirmiausia atsiveria? Štai aš, pirmakursė, bandanti susiorientuoti senuosiuose Universiteto rūmuose. Štai biblioteka, kur norimų knygų beveik neįmanoma gauti arba jų neduoda išsinešti namo. Parašiau namo, bet bendrabutis – ne namai. Namais tampa pats miestas, tiksliau ‒ Vilniaus senamiestis. Apie vektorius sunku kalbėti, kur gyvenimas iš esmės tampa labirintiškas, o Ariadnės siūlai daugiau menami, punktyriniai. Kelios draugės, su kuriomis kalbamės apie bet ką ir viską stovėdamos per pertrauką tarp paskaitų eilėje kavos į „Alumnatą“. Kažkuri iš jų gauna iš pažįstamo  Litmenio darbuotojo išganingą žetonėlį ir kurį laiką einame be eilės. Truputį nejauku, bet einame. Prancūzų kalbos lektorius Jeanas Paulis Martinas, su kuriuo žiūrime nouvelle vague filmus, patyliukais klausiantis, ar yra Vilniuje kavinių, kur po stalais neįmontuoti mikrofonai. Tarkovskio ir Felinio filmai. „Hiperbolė“, grojanti studentų šokiams. Draugė, įsimylėjusi „Anties“ gitaristą. Stingdantis šaltis žiemą Saulėtekio bendrabučiuose ir iš pačių studentų suformuota grupė, konfiskuojanti šildytuvus, kai išeiname į paskaitas. Kai kurios iš jų atrodo visiškai beprasmės, formalios, realiai mokomės tik prancūzų kalbos. Be abejo, garsusis M. Martinaičio vadovaujamas Universiteto literatų būrelis, kur į merginas žiūrima labai jau skeptiškai. Mūsų vaikinai filologai, kurie po pirmo kurso, kad ir griebęsi „sanatorinio“ gydymo Vasaros gatvėje, vis tiek beveik visi išeina į armiją. Vienas po kito besikeičiantys sovietiniai lyderiai irgi atnešantys šiokių tokių permainų. Vienas kitas ekskursas į Kauną, kur ryškėja dar kitokio gyvenimo kontūrai. Margas to laiko audinys. Dabar jau daugiau skiautelės, skiautiniai.

Tavo Pasaulio krašte, Galudieniuose, žinoma, veikia kita ritmika ir kiti dažniai negu, lyginsiu, Kretingoje, Druskininkuose, Plungėje, Šiauliuose. Visuotinė unifikuota visuomenės sąmonė fiksuoja Palangos vietą ir laiką tik kaip hedonizmą. Neabejoju, kad daugelis nežino (aš irgi), kur laidojami rezidentai. Trumpalaikiams atvykėliams išvis nesuvokiama, kad čia egzistuoja pilka kasdienybė, klampi buitis, splinas.

Klausiu, Elena, apie kasdienį ėjimą, yrimąsi. Apie žingsniavimą iš Saulėtekio tako, kur Tavo gyvenvietė, iki Jūratės gatvės, kur Tavo darbovietė (Senoji gimnazija). Apie plaukiojimą (ar nardymą) nuo pilkojo metų sezono iki saule purslojančiojo. Kaip Tau pavyksta „pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (citata iš „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“, p. 8)?

Kiekvienas turime savąjį Pasaulio kraštą ir savuosius Galudienius. Kartais mūsų privačios teritorijos ribojasi, susiliečia ar netgi kuriam laikui persidengia su kitų žmonių gyvenimais. Nežinau, kaip yra geriau. Ir nežinau, kiek pats gali tai valdyti. Sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Kartais apsigauni, kartais patiri netikėto atradimo džiaugsmą, bet svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties. Nekalbu apie tuos, kurie netyčia arba tyčia tau svarbiu momentu gali atsirasti šalia. Vis tiek tai ‒ stebėtojo pozicija. Apskritai, kai imiesi stebėtojo vaidmens, žmogaus gyvenimas labai paprastas, daugiau ar mažiau paklūstantis gamtos ritmui, kad ir gyvenant triukšmingiausiame didmiestyje. Gal paradoksalu, bet daugiausia vienišių yra didžiausiose pasaulio sostinėse. Mano pamiltame Berlyne apie 50% žmonių gyvena po vieną. Gali pasirodyti, kad kiek nuklydau nuo klausimo, bet kelias į Pasaulio kraštą tik romantinėje paradigmoje skirtas dviem. Moderno amžiuje, panašu, kad yra kitaip.

Berlyne, prie Sony centro, 2008
Berlyne, prie Sony centro, 2008

Grįžtant prie Galudienių metų ritmo – taip, jis šiek tiek kitoks. Bet, kaip pats pastebėjai, čia irgi esama kapinių, vadinasi, ir čia žmonės mirtingi. Nežinau, kiek vietiniai gyventojai įsitraukia į vasaros hedonizmą. Manau, kad ne per labiausiai. Dažnas palangiškis vasarą dirba, tad pramogoms nelieka kažin kiek laiko, o kartais ir noro leisti vis dėlto sunkokai uždirbamus pinigus. Vasarą mieste nemažai kultūrinio judesio, bet jis gana specifinis, dažnai orientuotas būtent į pramogą, be gilesnio turinio. Tad ar verta tame dalyvauti?

Grįžtant prie „naujų vardų“ ir „naujų gyvenimo istorijų“… Gal tiktų pajuokauti, kad moterys kaip katės turi devynias gyvybes: 3 žaidimams, 3 klaidžiojimams, 3 gyvenimui. Gyvenk, žaisk, keliauk ‒ viskas, ko reikia pilnatvei. Ah, tiesa, įtariu, kad kelias jau išnaudojau.

Štai Tavo kiekviena knyga neskubriai, bet sąžiningai išeina po knygos: „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), „Užpustomi“ (2013). Antraštes išvardijau šį mūsų šnekesį skaitysiančiajam (-iajai). Juk kartais net knygų pavadinimai pačių knygų neskaičiusiajam (-jai) šį tą sako, mena ar kurlink (nu)kreipia. Taigi, Elena, Tu puikiai žinai visą Lietuvos literatūros kontekstą ir, be abejonės, tuoki savo nišą. Sakyk, ar Tau gyvybiškai svarbios ir būtinos literatūrinės bendrystės, ar normaliam pulsui palaikyti pakanka, sakysiu, Poetinio Druskininkų rudens dvidienio, mėnesio vertėjų centre Visbyje ar menininkų namuose Arenšope? Ar Tau neišvengiamai yra būtina iš čia ir dabar iššokti į kitą čia ir dabar – vidinei energijai „auginti“ ir telkti?

O kas yra literatūrinė bendrystė? Manau, kad rašymas ‒ vieno žmogaus darbas. Tam reikia ramios vietelės ir šiek tiek laiko. Na, o „vidinę energiją“, kaip Tu įvardijai, gali užauginti ir sutikti žmonės, ir pamatyti nauji kraštai, bet lygiai taip pat gali įkvėpti skaitomos knygos arba debesis, plaukiantis virš galvos.

Maltoje (Gozo sala), 2014
Maltoje (Gozo sala), 2014

Nesureikšminu dalyvavimo literatūrinio gyvenimo kasdienybėje. Be abejo, reikalinga pasisukioti svarbiausiuose festivaliuose ar vieną kitą kartą atiduoti duoklę periodikai, bet tai yra labai takūs momentai, o knygą suvokiu kaip tęstinį faktą. Aišku, pageidautina tam tikra pastanga, kad knyga ir skaitytojas susitiktų. Manau, kad čia jau ne vien autoriaus, bet ir leidėjo, bibliotekininko ar šiaip kultūros žmogaus darbas.

Dar jeigu grįžtume prie „iššokimo“ į kitur klausimo, galėčiau pasakyti, kad kartais pasitvirtina sena tiesa, jog iš toliau geriau matyti. Atsidūrus kitame krašte ir kitokiame laiko tekėjime, tai, kas namie būnant rodėsi be galo svarbu ir reikšminga, gali tapti juokinga ir menka.

Gitana Gugevičiūtė taria, jog Tavo „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Rimantas Kmita sako, kad Tavo „eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“ Brigita Speičytė rašo, kad Tavo eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, […] sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam.“

Manding, šie palyginimai ir apibrėžimai iš tikrųjų yra neprieštaringai įžvalgūs. Kaip Tu pati, eilėraščių autorė, priimi ir vertini kitų statomus aiškinamuosius ženklus savo kūrybos kelyje?

Taip ir įsivaizduoju vieškelį per plyną lauką su stilizuotais kelio ženklais, kur pažymėta „buitis“, „kasdienybė“, „grožis“, „nejaukumas“… O jeigu kalbėtume rimčiau, manau, kad kiekvienam rašančiajam yra svarbu būti pastebėtam. Įtariu, kad meluoja tie, kurie tvirtina kitaip. Ir džiaugiuosi, kai literatūros tyrėjai skaito mano tekstus pastebėdami ir pakilimus, ir nuokalnes. Džiaugiuosi tuo, kad jie dažniausiai „atspėja“ perskaitymo kodus, ir šiuo požiūriu teko nusivilti gal tik kokį kartą. Galbūt galėčiau pridurti, kad be skandinaviško atšiaurumo mano eilėraščiuose esama ir pirmapradžio vitališkumo, ir gyvenimo džiaugsmo, galų gale ironijos ir autoironijos.

O šiaip pirmasis savo kūrinio vertintojas vis dėlto esi tu pats. Šiuo požiūriu esu sau gana reikli. Jei taip nebūtų, mano knygų sąrašas būtų gerokai ilgesnis. Beveik niekada nebegrįžtu prie tų eilėraščių, kurie liko juodraščiuose išleidus knygą. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie visai neredaguoja savo tekstų ir paleidžia į pasaulį visa, ką parašę. Apskritai, manau, kad tekstai turi kiek „susigulėti“, kad autorius nuo jų kiek nutoltų, o tada jau yra prasmės sugrįžti prie rankraščio.

Tavo pirmosios knygos pirmame eilėraštyje

 vedlys turi būti aklas

kad nematytų erškėčių

ir negyvų kūnų po kojomis

pirmasis turi būti aklas

kad nematytų kranklių

ir nejaukių savo pėdų

tokių laikinų kai aušta

ir kyla vėjas (juk užpustys)

vedlys turi būti kurčias

kad negirdėtų kaip

skamba laidotuvių varpai

 yra šis kertinis veiksmažodis, pavartotas būsimuoju laiku, po dvidešimt trejų metų štai virtęs esamuoju amžinai neveikiančiuoju (ok! dar ir kokiu veiklutėliu) daugiskaitos dalyviu – Tavo pastarosios poezijos knygos antrašte. Manding, tai toli gražu ir arti gražu neatsitiktiniai ir neįsikalbėti dalykai, jųjų neįmanoma moduliuoti tamtyč. Tai veikiau ne atspindintis, o ataidintis veidrodis. Kaip Tau pačiai sietini, su(si)siejami tiedu laikai, kuriame buvai ir kuriame esi?

Bet juk užpustomi, o ne užpustyti. Nuolatinė rezistencija gali būti labai varginanti, tad visai natūraliai į knygą įsirašo tokie eilėraščiai kaip „Pralaimėjęs“ arba „Čiuožiko diena“. Manau, dramatiškas pasaulio pojūtis susieja šias laiko požiūriu gerokai nutolusias knygas. Galbūt rinkinyje „Briedė jūroj“ ši jausena kai kur kiek per daug išdidinta, knygoje „Užpustomi“ dramatiškumas ,,pritildytas“, ne toks atviras. Jeigu būčiau literatūros kritikė, tokią rašymo manierą siečiau su romantine pasaulėjauta, aišku, jau patyrusia visus įmanomus moderno virsmus.

Kita vertus, skaitytojui, manau, nerūpi jokios klasifikacijos. Arba skaitomas eilėraštis užkabina tavo vidines stygeles, arba ne. Čia jau kalbu kaip skaitytoja. Autentika svarbu, bet dar yra kažkas kita, ir tas „kažkas kita“ arba rezonuoja, arba ne.

Pasaulėjautos prasme dabar labiausiai nutolusi knyga yra „Tiltas iš pelenų“. Bet kalbant apie šį rinkinį kuo puikiausiai atsimenu per vieną iš knygos pristatymų apie ją pasakytus Rolando Rastausko žodžius, kad čia jis atpažino poetės balsą. Manau, kad ,,poetės balsas“ ir sujungia visas mano eilėraščių knygas, o ne tokia Elena Karnauskaitė, kaip konkretus asmuo. Tokios ten beveik ir nėra. Kaip ten su tuo autoriumi? Irgi nušauti? Tik kas tada lieka?

 Mano konservatyvi žiūra niekaip netapatina knygos su bulvių traškučiais, o gydytojo, mokytojo ‒ su griovių kasėju. Pinigai yra konvertuojami į kitus pinigus, bet štai žmogiškoji mąstanti sąmonė, manding, nepripažįsta absoliutinamos lygybės. Klausimą pradėjęs formuluoti tokiom (ne)analogijom, hė, teiraujuosi štai ko. Būdama pilietė, būdama lituanistė, būdama valstybės pripažinta meno kūrėja, sakyk, Elena, ar įmanoma koreguoti bendruomenės kūrimą, kištis į status quo? Kiek galima (galima tikėtis) turėti atsakomybės už bendrabūvio reikalus, (ne)tolerancijos ir (ne)pakantumo čia pat ‒ už slenksčio, už lango, už nugaros – purslojančiam vyksmui? Kiek mokytojas šiuolaikybėje formuoja mokinio suvokimus, kiek pačiam mokiniui svarbu gauti siunčiamus signalus?

Taip paklausta pasijutau tarsi kokia Šatrijos Ragana. Bet ano laiko vertybės ir vertinimai šiai visuomenei nebegalioja arba galioja tik iš dalies. Kartais gana sumaniai bandoma manipuliuoti tarpukario idealizmo atgarsiais, kartais tai suveikia, bet sveikiau būtų pripažinti ir priimti savąjį laiką tokį, koks yra. Su visais privalumais ir trūkumais. Kaip pedagogė labai aiškiai pajutau vieną lūžio momentą – kai knygų vaikus pakeitė tinklo vaikai. Tai įvyko pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu. Kitose pasaulio šalyse tai įvyko anksčiau. Ar pasaulis dėl to sugriuvo? Toli gražu ne.

O bendruomenės kūrimas visada buvo koreguojamas. Mokytojas – valstybės užsakymo vykdytojas. Švietimo sistema – puikus atspindys to, kas vyksta valstybėje ir kokia yra valstybė. Labiausiai skaudina tai, kad pamiršta pagarba mokytojui. Jei galima negerbti mokytojo, tai galima negerbti ir bet kurio kito žmogaus. Tad nėra paskui ko verkti, kad mūsų valstybėje atskiras žmogus nesuvokiamas kaip vertybė. Deklaracijose, popieriuose ‒ taip, realybėje – ne. Galbūt tai iš dalies sovietmečio palikimas, bet gal ir ne.

Čia pajudinome gana sudėtingus klausimus. Mano, kaip atskiro asmens, kaip žmogaus, pozicija labai paprasta. Nemeluoti sau ir kitam. Kartais gali nenorėdamas apsigauti, bet – klysti žmogiška. Tik klystančiu pasilikti kvaila.

Elenos knygų lentyna
Elenos knygų lentyna

Nuotraukos iš Elenos Karnauskaitės asmeninio archyvo.