Category Archives: Regionų rašytojai

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.
Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Visai neseniai išleistas devintasis almanachas „Atokios stotys“. Almanache publikuojama periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūryba. Pirmą kartą almanache svečiuojasi tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ dalyviai iš Lenkijos, Latvijos ir Sakartvelo. Iš viso leidinyje publikuojama 28 autorių kūryba. Almanacho sudarytojas – poetas, leidėjas, žurnalistas Vytautas Kaziela atsako į Rasos Milerytės klausimus.

Vytautai, ką tik pasirodė naujas „Atokių stočių“ almanachas, jau devintasis. Kokia buvo pati pradžia, kaip kilo idėja rengti tokį leidinį?

Prieš 10 metų per Poetinį Druskininkų rudens festivalį bendraudami su Žemaitijos krašte gyvenančiais poetais aptarėme Lietuvos periferijose gyvenančių rašytojų situaciją. Jau tada buvo susiformavęs požiūris, kad kultūra ir menas kuriami tik Vilniuje. Suskaičiavome poetus, gyvenančius ne „Vilniaus Lietuvoje“. Skaičiai pasirodė įspūdingi. Jie gyveno ir kūrė, bet metų  metus buvo nepastebimi, jų knygų leidybos nefinansavo Kultūros taryba, tarsi jų kūryba nebūtų buvusi lietuvių literatūros dalis. Dauguma jų jau buvo susitaikę su tokia dalia. Bet tai buvo labai neteisinga jaunų rašytojų atžvilgiu. Rašymas į stalčių neskatina geriau rašyti, išsikelti kartelę aukščiau. Rašantis žmogus turi savo kūrybą publikuoti, kitaip mažėja reiklumas sau. Kaip pavyzdį galiu pateikti dabar jau šviesios atminties kunigo Petro Markevičiaus (Markaičio) likimą. Kol jis mokėsi kunigų seminarijoje, publikavo eilėraščius tuometinėje spaudoje ir buvo geriau vertinamas net už Bernardą Brazdžionį. Jam buvo pranašaujama šviesi ateitis. Vėliau užėjo sovietmetis, kunigų kūryba buvo nebespausdinama. Jo kūrybinis palikimas – 4 tūkstančiai eilėraščių ir poemų. Vartai archyvus ir matai, kad sovietiniais metais jo kūrybos kreivė krinta žemyn. Panašiai atsitiko ir kitiems poetams. Ne vienas periferijos poetas, turėjęs įspūdingą debiutą, vėliau kažkur pradingdavo. O ir kitiems buvo ne geriau – išeidavo knygos, žmonės jas pirkdavo, bet nebuvo jokių atgarsių. Ir dar. Pradėjus „Poezijos pavasario“ almanachą sudarinėti iš per metus literatūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų, nesipublikuojantys ar retai publikuojantys savo kūrybą autoriai prarado galimybę į jį pakliūti. Reikėjo ką nors daryti, kad ši spraga būtų užpildyta, o autoriai nebūtų nustumti į užribį.

Almanachas "Atokios stotys"
Almanachas “Atokios stotys”

Peržiūrėkime šių metų almanachą kartu. Jūs, kaip sudarytojas, turbūt jį matote kiek kitaip, nei eilinis skaitytojas?

Pradėkime nuo branduolio. Regina Katinaitė-Lumpickienė, Viktoras Rudžianskas, Edmundas Janušaitis, Petras Panavas… Ką apie juos galima pasakyti? Tai susiformavusios asmenybės, savito braižo kūrėjai. Tiesa, Petrui kiek nepasisekė. Tai – ne pati geriausia jo publikacija. Bet visiems mums pasitaiko ir aukštumų, ir pakalnėlių. Ypač stiprūs šių metų debiutantai: Ieva Rudžianskaitė, Mūza Olimpija Svetickaitė, Solveiga Ska, Vilija Visockienė, Erikas Druskinas, Kristina Bačiulienė. Jei prie jų pridėtume kitus jaunuosius autorius – Tomą Vyšniauską, Rasą Milerytę, Virginiją Žvarėlaitę – pamatytume, kad svarstyklių lėkštė nusvyra į jų pusę. Savo lygį išlaiko Mindaugas Švėgžda, Viktoras Gulbinas, Justas Jasėnas. O apie Genovaitę Lukšaitę norėčiau pakalbėti atskirai. Tai – begalinio kuklumo žmogus iš Radviliškio. Savita, įdomi autorė. Ypač įstrigo „Seni karalienės drabužiai“. Autorė seniai subrendusi knygai, o gal net narystei Rašytojų sąjungoje. Už Lietuvos sienos gyvenantys šiame almanache tik du – Sigitas Birgelis ir Diana Paklonskaitė. Ir Dianai seniai laikas paduoti prašymą ir tapti Sąjungos nare. Kaip ir Viktorui Gulbinui, Justui Jasėnui ir Mindaugui Švėgždai. Nauja tai, kad į almanachą dėl finansinių reikalų teko priglausti tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūrybą. (Anksčiau išeidavo šiai šventei skirtas almanachas „Birželio sodai“). Dvi puikios latvių poetės – Indra Brūvere ir Anna Rancene. Kaip visada stiprūs poetai iš Sakartvelo – Nana Kelekhidze ir Soso Mesheliani. Įdomi lenkų poetė Maria Duszka.

Kas per tuos metus pakito, o kas tapo tradicija?

Pradiniu etapu tai buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje gyvenančių poetų almanachas. Po penktojo almanacho pajutome, kad išaugome lubas. Pertvarkėme į Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų almanachą. Užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų kūryba taip pat neatsiejama mūsų literatūros dalis. Labai svarbu, kad jie tai jaustų. Kad nenutrūktų tas trapus ryšys su Lietuva. Pagrindiniai principai išliko: pastebėti, parodyti, prisiminti. Almanachas kasmet atsinaujina. Pastovus yra tik branduolys, kiti autoriai keičiasi. Maždaug ketvirtadalį sudaro jaunimas. Emigracijos autorių geografija labai plati – nuo Lenkijos (Sigitas Birgelis) iki Australijos (Lidija Šimkutė). Vos ne kas metai publikuojame jau mirusių ir į užmarštį nugrimzdusių poetų kūrybą (S. Stacevičius, J. Gabriūnaitė ir kiti). Kasmet įteikiama „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, darbą su jaunaisiais literatais, už periferijose gyvenančių rašytojų vienijimą, jų kūrybos populiarinimą. Premiją yra pelnęs Vytautas Stulpinas, Justas Jasėnas, Ona Jautakė, Robertas Keturakis, Sigitas Birgelis, Edmundas Janušaitis ir kiti. Smagu, kad mūsų knygas literatūrinėje spaudoje profesionaliai recenzuoja kritikė ir poetė Ieva Rudžianskaitė. Būdami kartu mes tampame stipresni.

Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka

Spėju, kad, kai į rankas prieš devynerius metus paėmėte pirmąjį almanachą, kai idėja tapo apčiuopiama, jutote didelį džiaugsmą. O kokie jausmai apėmė iš spaustuvės pasiėmus šiųmetį leidinį? Ar entuziazmo neišstumia nuovargis?

Gal tai ir ne džiaugsmas, bet malonus jausmas, kad darbas padarytas iki galo ir gerai. Buvo visko. Nusivylimo taip pat. Ir abejonių. Bet praeina pusmetis, ir tu viską pamiršti. Vėl pradedi apie jį galvoti. Galvoti ne tik, kokius autorius kviestis, bet ir iš kokių lėšų jį išleisti. Šis projektas laikosi dėka kelių žmonių entuziazmo. Kiek rašėme projektų Kultūros tarybai, rezultatas – nulis. Neįtaikome ir į regioninę programą. Finansavimo tikėtis būtų galima, jei užsidarytume apskrities rėmuose. Bet šio almanacho koncepcija ne tokia.

Įvairiuose interviu esate kalbėjęs, kad lietuvių literatūros finansavimo situacija yra sudėtinga.

Taip. Esu ne kartą kalbėjęs apie nenormalią knygų leidybos padėtį. Ar reikia tokiu mastu finansuoti verstinės literatūros leidybą? Pats daug metų dirbdamas leidybinį darbą suprantu, kad, pavyzdžiui, leisti Nobelio premijos laureatų kūrybos knygas galima ir be valstybės paramos. Valstybė turi finansuoti lietuvių autorių knygas gimtąja kalba ir lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas. Situacija Lietuvoje pasikeitė, jaunimas jau sugeba skaityti originalo kalba.

Jums priklausančią leidyklą „Kamonada“ vargu ar galima pavadinti pelninga. Kokių tikslų siekiate leisdamas knygas?

Žinoma, kad pelninga! Lygiai taip pat, kaip rašyti poeziją. Visi poetai labai turtingi. Tik turtai mūsų ne čia… Lengviausia bambėti, kad vienoje leidykloje per brangu, kitoje kokybė netenkina. O tu padaryk geriau ir pigiau! Ne paslaptis, kad provincijos leidyklos, tiksliau, spaustuvės, neturi nei redaktorių, nei dailininkų. Geriausiu atveju paskaitomos korektūros. Aš niekada neimu pinigų už redagavimą. Man talkina Regina Katinaitė-Lumpickienė ir Rasa Milerytė. Turime puikią dailininkę Dalią Stalauskienę. Aš tik noriu, kad autorius gautų kiek galima geresnį produktą. Dažniausiai mūsų užsakovai – neturtingi žmonės. Būna atvejų, kai knyga leidyklai yra nuostolinga, bet ją išleidęs jauti pasitenkinimą. Jei pats rašai ir leidi knygas, visada suprasi kitą tokį kaip tu. Taigi viskas labai elementaru.

Kokioje vietoje lietuvių literatūros kontekste regite „Atokias stotis“?

Patinka kam ar nepatinka, tai jau yra mūsų literatūros reiškinys. „Atokių stočių“ almanachą jau galima dėti šalia „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachų. Taip, jie visi labai skirtingi, bet perskaičius visus galima geriau įsivaizduoti lietuvių poezijos situaciją. Jie visi trys kartu yra šiandieninės lietuvių literatūros antologija.

„Atokios stotys“ – didelis įvykis Utenoje. Tačiau, kaip jau minėjote, almanache publikuojami ir kituose regionuose gyvenančių poetų tekstai. Jūsų vertinimu, ar šalyje almanachas sulaukia pakankamai dėmesio?

Iš tiesų „Atokios stotys“ Utenoje yra nemažas literatūrinis įvykis, ypač jo sutiktuvės, kurios sutraukia visus poezijos mylėtojus. Almanachas pasklinda po Lietuvą. Didesniuose ar mažesniuose poetų sambūriuose apie jį kalbama. Esu dėkingas literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui – apie almanachą jau rašoma ir respublikinėje spaudoje. Pasikartosiu: almanacho galima nepastebėti, jį galima ignoruoti, bet jis yra. Yra, kaip lietuvių literatūros reiškinys.

Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Šalia jau įvertintų autorių publikuojate į kūrybinį kelią dar tik įžengusių žmonių tekstus. Kuo jauniesiems svarbi galimybė skelbti savo kūrybą drauge su šalyje žinomais poetais?

Man, Viktorui Rudžianskui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei, Gintautui Dabrišiui, Robertui Keturakiui almanachas gal ir būtų nereikalingas, bet jis reikalingas rečiau girdimiems Virginijai Žvarėlaitei, Rasai Milerytei, Dianai Paklonskaitei, Justui Jasėnui. Tai tie žmonės, kuriuos turi pastebėti literatūros kritikai, įsidėmėti skaitytojai. Jie to verti. Žmogus, į rankas paėmęs almanachą ir norėdamas perskaityti Reginos Katinaitės-Lumpickienės ar Sigito Birgelio eilėraščius, perskaitys ir kitus. Vertus tikrai įsidėmės. Mūsų, vyresniųjų ir šiek tiek žinomesnių autorių, misija – padėti į literatūrą ateiti jaunesniems, bet to vertiems poetams.

Kasmet almanache pamatome vis naujų pavardžių. Kaip, kokiuose laukuose pavyksta „sumedžioti“ poetus?

Aš, kaip leidėjas, stebiu tai, kas vyksta Lietuvoje. Gal ir nežinau vieno kito Vilniaus poeto, bet gerai žinau, kad Palangoje kuria Mūza Olimpija Svetickaitė ir Renata Kuršytė, Radviliškyje – Genovaitė Lukšaitė, Kupiškyje – Aušra Uldukienė, Panevėžyje – Justas Jasėnas ir Solveiga Ska, Leipalingyje – Dalia Bozytė, Molėtuose – Virginija Žvarėlaitė ir Agnė Šikaitė, Kelmėje – Vytautas Šinkūnas. Ir taip kiekviename rajone. Per devynerius metus almanache savo kūrybą publikavo per 150 autorių.

Kas toliau?

Toliau devintojo almanacho pristatymas Utenoje, Švenčionyse, Druskininkuose. Dar toliau – dešimtasis almanachas. Jei mirtis mūsų neišskirs, jį būtinai išleisiu. Esu įsipareigojęs. Sau. Žinau, kad dešimtasis almanachas bus labai galingas ir labai įdomus. Yra didelis potencialas ir reikia jį parodyti Lietuvai. Tikrai žinau, kad almanachas reikalingas ir autoriams, ir skaitytojams. Dešimtojo almanacho pristatymas jau numatytas ir užsienyje. Lenkijoje, Punske. O jei tiksliau – etninėse lietuvių žemėse. „Atokios stotys“ yra unikalus reiškinys, neturintis analogų.

Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Neringa Dangvydė Macatė. Apie atmintį, meilę ir tylą

Virselis Zasinaites

Apie atmintį, meilę ir tylą

Neringa Dangvydė Macatė

Jurga Žąsinaitė, Memento Grodno, Kaunas: Obuolys, 2019.

„Memento Grodno“ ‒ trečiasis Jurgos Žąsinaitės romanas, pasirodęs šių metų rugpjūtį. Tyliai. „Obuolio“ leidykloje, kurią paprastai literatūros žinovai aplenkia kaip nepatikimą ‒ sklandant kalboms, kad autorius ji paliekanti likimo valiai, taigi ‒ tyloje. Girdėjau ir tai, kad Jurga Žąsinaitė šios knygos rankraštį siūliusi ne vienai rimtai leidyklai, kuri nors iš jų gal net paraiškas Kultūros tarybai rašė dėl finansavimo ir negavo. Nors pradėjus skaityti „Memento Grodno“ abejonių nelieka: tai literatūros laukui svarbi knyga, ne pramogai, nors ant ketvirtojo viršelio pristatoma kaip „epinė giminės saga, atskleidžianti dramatišką miesto likimą ‒ pilną politinių intrigų, meilės aistrų ir iki šių dienų neįmintų paslapčių“. Taip. Nesutikti negaliu. „Užsukus“ gerą reklaminę kampaniją ji galėtų būti graibstoma ir skaitoma kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Tik ne Vilniaus, o XVIII amžiaus Gardino gatvės ir gatvelės čia vilioja pasinerti į klaidų, anų laikų kvapų ir skonių prisodrintą labirintą, sekti to meto Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo laiškų pėdsakais. Paraleliai plėtojama mums artimesnė ‒ XX a. pabaigos linija: jo provaikaičio Felikso Tyzenhauzo ir jo sūnaus, atvykusių į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės. Pilka, dulkina sovietmečio realybė vs istorijos dulkės, lyg marška užklojusios spindulingą, bet kruviną praeitį miesto, kultūriniais pasiekimais turėjusio stebinti įnoringąją Vakarų Europą. O ką apie jo istoriją žinome mes, ne istorikai? Šiek tiek ‒ iš bendrojo išsilavinimo ir, žinoma, ne tiek, kiek apie Vilnių, lygiai taip pat daugiatautį, lygiai taip pat laistytą krauju. „Memento Grodno“ ‒ taria mums literatūros istorikė Jurga Žąsinaitė, pati, kaip jos knygos veikėjas Feliksas Tyzenhauzas ne vieną valandą praleidusi Gardino, ir ne tik jo, archyvuose. „Memento mori“ ‒ ataidi mums senas lotynų posakis. Atmink, kad mirsi. Atmink, kad šios žemės turtai, pasiekimai, šlovė ir garbė ‒ tuštybių tuštybė. Viskas galiausiai paskęs kapų tyloje. Žmogus ‒ tik dulkė. Miestas ‒ taip pat. O vis dėlto leiskite suabejoti ‒ ir leiskimės į Jurgos Žąsinaitės pasakojimą, kuriame kiekvienas sakinys pulsuoja gyvybe. Tiesa, stilius kartais primena autorės kraštiečio anykštėno Valdo Papievio: rodos, ta pati sakinių struktūra, šiek tiek iškraipanti bendrinės kalbos srautą ‒ tarinys keliamas į pabaigą. Ne visur, tik Antano Tyzenhauzo laiškuose. O knygą ji dedikuoja a.a. prof. Antanui Tylai, kilusiam iš to paties kaimo ‒ Rubikių prie žymiojo Rubikių ežero. Profesorius Jurgą nuolat konsultuodavo istoriniais klausimais, moraliai palaikydavo, drąsindavo. Taigi ‒ skaitomi žodžiai suskambės, istorijos tyla pasitrauks. Liks memento.

Pasigilinkime į veikėjų charakterius. XVIII a. Gardino miesto seniūną Antaną Tyzenhauzą, jo provaikaitį Feliksą Tyzenhauzą ir šio sūnų Kirilą sieja giminystės ryšiai. Tačiau kiek bendra jie turi kaip asmenys? „Apie aštuonioliktame amžiuje gyvenusį Gardino seniūną Antaną Tyzenhauzą Feliksas pasakojo lyg apie save. Tvirtino žinąs, kad šis atėjęs ištrinti senojo miesto pergamentų įspaudų. (…). Dar daugiau Feliksas manėsi žinąs apie sūnaus Kirilo ligą. Ne, jis nuomario nevadino liga. Feliksui tai buvo reikšminga žymė, ženklas, perduotas ne jam ‒ jo sūnui. Taip buvo paženklinti visi didieji: Cezaris, Moljeras, Baironas, Floberas, Dostojevskis, Nobelis, Van Gogas. Antanas Tyzenhauzas. Visi demonų apsėsti ir jų palaiminti. Mediumai. Žinios nešėjai.“ (p. 12). Tik tiek. Ryšys per šaknis, per istoriją. O psichologinis tėvo ir sūnaus ryšys silpnas. Feliksas po metų nuo sūnaus gimimo išvyksta į Gardiną ir Kirilas auga atskirai nuo jo, tik su motina Klema. Feliksas ir Klema „bendrauti nenustojo“ ‒ kartą per mėnesį susiskambindavo, cituodavo vienas kitam pamėgtus tekstus, ironiška ‒ apie meilę, bet ‒ skirtingus: motina sovietmečio autorių, tėvas ‒ Fromo „Meilės meną“ ir, žinoma, Antano Tyzenhauzo laiškus. Įkvepiantys žodžiai, o tarp eilučių ‒ jausmų šaltis. Meilės tyla. Juk pati Klema nežinojo, ar Kirilas ‒ biologinis Felikso sūnus. Nežinia, kiek šilumos mažąjam Kirilui parodydavo motina, tačiau Antano Tyzenhauzo laiško paralelė liudija protėvių linijos iš tėvo pusės šaltį: „Net nežinau, ar motina mane mylėjo. Nemeilės, žinoma, nerodė, nes negalėjo piktint vyro, kuris buvo jos valia, širdis ir protas. Tiktai tuomet, kai tėvas buvo kur išvykęs, šnabždėdavo, kad savo pienu išmaitinusi tris tironus.“ (p. 34). Panašu, kad šilumos nebuvimas persidavė per kartas. Jauniausioji atšaka Kirilas „kybojo ant giminės medžio šakos pačioje apačioje lyg pigus, įskilusį šoną slapstantis naujametės eglutės žaisliukas“ (p. 11). Juo labiau, kad Kirilas net motinos duotą vardą pasikeičia ‒ tampa Žanu: vardo keitimą filsuoja ir Civilinės metrikacijos skyrius. Ar pavyks tėvui, pasikvietusiam jau suaugusį sūnų į Gardiną, tą ryšį sukurti? Pasakojimas spinduliuoja atšiaurumu. Tėvo rūpinimasis sūnui atgrasus. Žanas jam priešinasi grubiai atsikirsdamas, abejodamas darbo ‒ paslaptingos skrynutės paieškų ‒ svarba. Atrodo, tėvą ir sūnų kartu laiko tik kažkokia neišvengiama kartas jungianti būtinybė. Galbūt ir Žano bndymas žudytis ‒ tai nesąmoningas noras nutraukti giminės liniją? Kodėl šalia tuo metu ‒ tarsi likimas ‒ atsiranda vaistininkė Henrieta? Jos istorija taip pat paženklinta neįmanomos meilės. Ar veikiau ‒ abipusės meilės nebuvimo. Henrietos biografiją autorė brėžia punktyrais, pereidama į poetinį simbolizmą: „1942-ieji ir 1961-ieji ‒ dvi pačios svarbiausios, tačiau priešinguose krantuose įstrigusios Henrietos Karskos biografijos datos. Tarp jų plačiausia, neperplaukiama upė. Devyniolika srūvančių metų. Labai panorėjus galima apsimesti, kad jų nė nebuvo.“ (p. 76). Studijavo Lodzėje farmaciją. Iš pašaukimo, kurį veikiausiai paveldėjo iš mamutės žolininkės. Ten sutiko Evą ‒ nemėgstamą specialybę šiai parinko pamotė, nes giminei „verkiant reikėjo fizioterapeuto“ (p. 78). Viena ‒ išsiiglusi žmogiškos meilės, kita ‒ galinti rūpintis nebent tiek, kiek gyvūnais: „Gydomojo fakulteto šokių salėje Evos žvilgsnis šaudė pažeme. Ieškojo raišuonančio šunėko, vieaakės murklės, bet kokio nelaimėlio ‒ ant keturių, trijų, dviejų, vienos kojos. Visai kaip daugiabučio kieme, autobusųstotelėje, miesto aikštėj. Vieną pamatė. Iššokusiomis, sudraskytomis kulkšnimis, numuštais nagais. Visai išgaišusią. Matyt, ne kartą luptą. Nuožmių šeimininkų išvarytą. Kiek per didelę kartoninei palatai. Neinkščiančią, neniauzgiančią ‒ kalbančią žemu moterišku balsu.“ (p. 79). Henrietą. Eva ir Henrieta apsigyvena kartu, Evos bute. Ar tai meilė? Tokį Henrietos ‒ anot Evos, apie ją vyptelėjusios apibūdinimą „Iš spąstų ištrūkusi kiaunė (…) Tam, kas ją globos, gali būti meili“ (p. 79) ‒ santykį vadintume nesaugiu prieraišumu, gal netgi ‒ emocine priklausomybe, dėkingumu už tai, kad buvo pastebėta. Nuolatos tyloje, priimant tą ryšį kaip duotybę, slegiančią dovaną, kurią privalai slėpti kaip gėdingą, nes homoseksualumas sovietmečiu tabu (vyrams pagal įstatymą grėsė kalėjimas, moterys jame įvardytos išvis nebuvo, taigi ‒ nutylėta,  tyloje). Tačiau ne pati meilė ‒ iškrypimas. Iškrypimas ‒ toks jaukinimasis, atvirkščias Mažojo Princo ir Lapės santykiui, kai atsakomybė ir rūpinimasis kitu išvirsta į griaunančią jėgą: Eva neleidžia Henrietai pasitraukti net šiai sužinojus apie mylimosios neištikimybę. Tą ryšį nutraukia Evos tėvas. Nutylėtas išprievartavimas, iš įsčių išplėštas tos prievartos vaisius ‒ irgi punktyrais, menamas, priverčiantis skaitytoją klausti ‒ buvo nebuvo? Tik data ‒ 1969-ieji, nuviję Henrietą net iki Gardino, kur jos likimas susijungia su nepažįstančiais emocinio artumo Feliksu ir Žanu: „Žanas turi daugiau paslapčių nei jo tėvas. Be to, jo esybė tarytum dvilytė, androginiška. Jis paliktasis ir išduodantis, vergas ir karalius, auka ir šaulys. Kaskart, kai į jį žiūri, regi ne Felikso sūnų, o Evą Zaslavską ‒ nesidominčią žmonėmis, tik beglobiais gyvūnais, niekur neįsisegančiu, nenutupiančiu, pažeme šmaižančiu žvilgsniu. Henrieta kaip tik tokia ir yra ‒ Lodzės, Gardino valkata. Tik iš gailesčio ją kviečiasi. Tikisi prisijaukinti. Ir visai negalvoja, kad ji gali nepaklusti, gali įkąsti.“ (p. 104). Henrieta atsiduoda Žanui, nors tiktų jam į motinas, šis tuo pasinaudoja tėvo pykčiui sukelti, mat Feliksas pats neabejingas Henrietai. Nesugebantis mylėti, bet ‒ neabejingas. Amžinoji Freudo Edipo komplekso raiška. Tik ‒ ne kraujomaišos. Literatūrinė.

Laiškai. Garsiai skaitomi, cituojami, aptariami jie atveria skaitytojui XVIII a. LDK istoriją. Jurga Žąsinaitė dešimtį metų tyrinėjo Gardino miesto dokumentus, grožinio kūrinio formą ir epistoliarinę stilistiką čia įgijo jos apsigintos daktaro disertacijos fragmentai. Epizodiškai sutikdama tada dar būsimos knygos autorę Vilniaus universiteto prieigose klausydavausi, su kokiu susižavėjimu ‒ meile! ‒ ji kalba apie savo tyrinėjimus apgailestaudama, kad tie faktai surašyti dūla archyvuose. Ne šiaip dūla ‒ paslėpti. „Ar žinai, ‒ klausdavo ji. ‒ Gardine ir dabar prie tų archyvų turi prieiti kyg sovietmečiu: su dėžute gerų šokoladinių saldainių. Ir darbuotojai žiūri į tave iš aukšto, nes tik jie turi teisę spręsti, ar prileist.“ Jurga priėjo. Todėl ir kilo noras neuždaryti tų žinių vien moksliniame darbe, siauram specialistų ratui. Dalintis su visais, kuriuos įmanoma pasiekti romano pavidalu. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, palydėdama knygą, rašo: „Meniniu žodžiu pasiekiama tai, ko jokie faktai ir dokumentai, jokie mokslo tyrimai negalėtų pakasakoti. (…). Toks svarbus Lietuvos istorijos miestas, naujų politinių ir tautinių darinių išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, staiga atsiveria mums, atskleisdamas savo dvasią“. Tačiau yra dar ir vadinamosios „archyvo šiukšlės“, kurias sutvarkyti buvo paliepta Žanui ‒ kitas istorijos sluoksnis, plika akimi nematomu raštu įbrėžtas rūmų celėse įkalinto jaunuolio: pasirodo, Gardino velniu vadintas Antanas Tyzenhauzas laikydavo ten talentingiausiuosius, atėmęs ne tik jų senuosius drabužius, batus, bet ir pavardes. Tikėjosi „gardiniečiais“ vadinamų kalinių gabumus išnaudoti miesto šlovei pasiekti, o savo galia priversti juos mylėti jį kaip tėvą: „Liepia padėti jį kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties, nes meilė stipri kaip mirtis, pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė. Ką jis žino apie meilę ir pavydą? Jis mano, kad mylėti galima tik tai, kas regima ir pasiekiama. Pavydą irgi kursto rega ir pojūčiai. Apgailėtinas mulkis! Jis net nenutuokia, ką reiškia mylėti nesantį, pavydėt jo saulei, lietui, vėjui.“ (p. 221). Dar viena (ne)meilės atmaina. O ko tuose kelių šimtmečių senumo laiškuose ieško knygos veikėjai ‒ Feliksas, Žanas, Henrieta? Skirtingų dalykų. Feliksą domina ne miesto istorija, jis tikisi rasti įrašą, kuriame nurodyta, kur paslėpta lobių skrynutė. Jis nejučia persiima Antano Tyzenhauzo dvasia, tampa artimuosius savo nemeilėje įkalinančiu Pikulu: „Žanas, Klema, Henrieta ‒ tik įsivaizduojamų artimųjų kopijos, fantomai, bejausmiai imituotojai. Jis jų nepažįsta, nebrangina, nemoka nuo jų apsisaugoti. O jie nuolatos kėsinasi į jį, jo patiklumą, dosnumą, sąžinę. Tokią pat grėsmę patyrė ir jo protėvis. Iš pačių artimiausiųjų, iš bendraminčių. Kaip ir Feliksas, buvo pamiršęs budrumą… Nors visus protėvio laiškus Feliksas moka atmintinai, bet vis dar slidinėja jų paviršiumi, neranda įėjimo.“ (p. 272). Iš tiesų jis pats ‒ vėlgi ypač taikliai parinkta Jurgos Žąsinaitės metafora ‒ „nereikalingas, statytojų atmestas akmuo“ (p. 274). O štai Žanas veda paraleles tarp savęs ir to bevardžio įkalinto celėje jaunuolio. Be to, jis niršta, kad negali įspėti tėvo tikslų, jo siekių. Galbūt ‒ daro prielaidą Žanas ‒ tėvas tų tikslų visai neturi: „Jis visuomet šešėlyje ‒ svetimo miesto, protėvių, moterų. Ne, jis ne savo tikslus slepia ‒ jis pats slepiasi. Kaip galiu jį pažinti, suprasti, mylėti nematydamas jo? Galiu tik spėlioti, o spėlionės sėja įtarimus ir abejones“ (p. 277). Henrieta, skaitydama budelio ir aukos istoriją, kabinasi į ją kaip į žmogaus ryšio su žmogumi galimybę. Atsakymų nebus. Tik mįslingas 1980 04 30 datuojamas pranešimas laikraštyje Grodnenskaja pravda apie dingusius žmones ir vadinamojo Meistro namo kieme prie statybinių atliekų rastas tris poras batų. Jų likimai nugrimzdo į šešėlius. Ar tai ‒ literatūrinė fikcija, ar iš tiesų knygos autorė archyvuose rado šią žinutę?.. Spėju, neišduos.

 

 

 

 

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka
2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

Su Anykščiuose gyvenančiu vienu produktyviausių Lietuvos rašytojų, aktyviu visuomenininku Rimantu Povilu Vanagu kalbasi literatūrologė Jurga Žąsinaitė

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje (https://rimantasvanagas.lt/) žvilgsnį ir mintį sustabdo įrašas: „O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga.“ Išsyk sukirba klausimas: kokia gi ta „prigimtinė kalba“?

 „Prigimtinė“ man imlesnė, talpesnė už „gimtoji“, – kodėl? Penkerių metų vaikui tėvo motinos kalba gimtoji, bet štai po dar penkerių, dešimties metų kur nors Norvegijoj ar Airijoj jos, galimas daiktas, jis net nebeprisimins – nes kalba jam vien garsų junginiai, žodžiai, skirti bendrauti. Tik žymiai vyresnis žmogus, apsvarstęs visą savo paties kalbos kelią nuo ma-ma iki amen, pajėgus suvokti, kad kalba siejasi ne tik su gimimu bei tam tikra liežuvio, balso stygų, lūpų artikuliacija, bet ir su istorine pasąmonės atmintimi, galbūt užkoduota ir genuose.

Kadangi – dovanokit – visą gyvenimą buvau truputį pamokslininkas, nenusiraminsiu netaręs dar kelių sakinių, ir ne todėl, kad jūs ko nors nežinotumėt. Tiesiog akcentuoju tai, kas man pačiam labai svarbu ir kaip aš tai suprantu.

Atplaukusi iš amžių glūdumos, kalba intuityviai siejasi su aplinka, tavo paties jausmais ir patirtimis, kelia aibę prisiminimų ir asociacijų, t.y. atspindi žmogaus, genties, tautos raidą. Nei garsai, nei skiemenys, nei juo labiau žodžiai nėra atsitiktiniai,  jie – tokie pat mūsų gamtos subrandinti vaisiai, kaip ir čionykščiai obuoliai ar dilgėlės. Jaučiuos esąs gamtos vaikas, ir kaip sentimentaliai ar egzaltuotai beskambėtų, kalba man šlama mūsų upėmis ir šileliais,  jos melodiją bei išraišką diktuoja kraujo tėkmė.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad mes, lietuviai, išskirtiniai, kuo nors geresni už kitus. Štai armėnams – girdėjau iš jų pačių lūpų – žodis „Armėnija“ skamba kaip akmenų garmėjimas, kalnų upokšnių gurgenimas. Kitaip tarus, kalba yra vienas iš prigimties, tapatybės atributų,  SISTEMOS, VISUMOS ar, kaip pasakytų žydai, VISATOS dalelė. Tokios – prigimtinės – kalbos neišmoksi, neįkvėpsi iš jokio vadovėlio ar žodyno, netgi palengvinto naujausių technologijų! Matyt, būtent tai suvokdami, žydai ir atgaivino, valstybine pavertė viešajam gyvenimui nebetarnavusią hebrajų kalbą.

Mes taip spėriai tolstam nuo savo šaknų, kad, žiū, ne vienas modernus lietuvis savo gimtąją kalbą jau laiko tik viena iš pasaulio kalbų, beje, netgi sunkiau išmokstama nei daugelis kitų… Man tai žiauru, kalbant analogijom, mano tėvai niekada nebus man tik vieni iš visame pasaulyje gyvenančių milijonų tėvų…

1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas šiandien, Jūsų galva, tūlam anykštėnui, lietuviui svarbu, įdomu, naudinga?

Ne tik tai, bet ir tai, apie ką jau šnekėjau. Paradoksalu, bet mūsų laisvoji, išmanioji visuomenė nūnai kai kuriais požiūriais atsidūrusi primityvioj vystymosi stadijoj, jai verkiant, žūtbūtinai reikia kliūstelti elementarios edukacijos. Abėcėlės, aritmetikos, gramatikos, istorijos, gamtos, meno pradžiamokslio – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kartkartėm įsitikinu, kad mes neretai nesusikalbam ne dėl nepakantumo kitai nuomonei, o dėl to, kad vis daugiau žmonių, tarsi ir išsilavinusių, neturi jokios argumentuotos nuomonės net apie elementarius dalykus – tik kažkokias nerišlias nuogirdas. Vaikai – galėčiau iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo tikrojo, suaugusieji dalinasi atsitiktiniais kelionių įspūdžiais vos ne kaip pasauliniais mokslo atradimais… Spalvinga, efektinga – ir kartu graudi paveiksliukų kultūra! Kokia tuomet diskusija, tolerancija, pažanga, kūryba, bendras sutarimas svarbiausiais šalies klausimais?

Todėl ir sakau: edukacija! Gėda būtų XXI amžiaus pradžioje, naujųjų technologijų eroje, nuo kriptografijos vėl sugrįžti prie urvinės ikonografijos… Ar vienas žmogus pajėgus šiame globaliame procese ką nors bent truputėlį pakeisti? Matau nemažai įkvepiančių pavyzdžių mene, versle, politikoj – ir sakau taip!

Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka
Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka

Savo paties kuklias pastangas irtis pažinimo bei edukacijos kryptimi įvardinčiau jau beveik 20 metų vykdomu ilgalaikiu dokumentinės prozos projektu „Anykščių krašto praeities literatūrinė rekonstrukcija“, vienu žodžiu – „Sieliai“. Išleidau 7 šios serijos knygas. Per nepaprastus „mano mažųjų didžiųjų anykštėnų“ likimus bandau skleisti nueinančių kartų patirtį, kuri tiek man, tiek, tikuosi, skaitytojui pasitarnauja ir kaip Lietuvos kasdienybės istorijos pamoka, ir kaip psichoterapinė priemonė: mūsų žmonės praėjo juodus pragarus, bet – ištvėrė, vėl myli artimą ir tėvynę, juokiasi!

Šias dokumeninės prozos knygas noriai skaito vyresni žmonės, atpažindami vietas, pavardes ir galbūt netikėtai rasdami save. Pažįstu nemažai skaitytojų, turinčių visas mano knygas.

Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose“ recenzavau 2008-aisiais išleistą Jūsų publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ (Jurga Žąsinaitė, „Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 10 23). Itin įdomu ir prasminga pasirodė tai, kaip svečiame krašte ieškote savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, kaip per klasika tapusius tekstus mėginate prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų jiems malšinti. Laiškuose iš Paryžiaus pateikėte ne vieną konkretų pasiūlymą, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais; ar Anykščiai jais pasinaudojo?

Apmąstymai, palyginimai, pasiūlymai dar nėra užduočių kam nors sąrašas, tiesa? Man labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti. Net jei kas nors, paskaitęs mano paryžietiškus samprotavimus apie Anykščius bei jų neišnaudotas galimybes, piktai nusispjovė – irgi gerai! Bent žinos, kad to jam tikrai nereikia…

Kalbant rimčiau, sunku patikrinti, kas ką sudomino, suintrigavo – ar nugarmėjo duobėn be atsako, be pėdsako. Mane visuomet stulbina projektų anketose užduodamas klausimas: kokį tikslą pasieks, kokį rezultatą duos rašoma (norima rašyti) knyga? Tokie dalykai neišmatuojmi, nepasveriami,  tai tas pat, kas klausti, kokius virpesius, kiek elektros energijos Kavarsko hidroelektrinei sukels Anykščiuose Šventojon mestas akmenukas?..

Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose įgyvendinta tiek kultūros, turizmo projektų, kad džiaugies ir nesvarstai, kas pirmasis ištarė tą ar aną idėją: svarbu, kad ji žydi, mezga vaisius! Negaliu ištverti nepagyręs anykštėnų: mūsų mažas miesteliukas kiaurus metus bruzda taip, lyg visą laiką būtume Kultūros sostinė! Mums tikrai daug kas atvirai pavydi.

Ne sykį girdėjau Jus sakant, kad „gyvenimo realybė pranoksta drąsiausią vaizduotę“. Ar todėl pirmenybę teikiate publicistikai, dokumentikai? Peržvelgus Jūsų įspūdingą leidinių bibliografiją (sudarytą iš kelių dešimčių storesnių ir plonesnių tomų), matyti, kad dominuoja tikrovės, kasdienybės istorijas fiksuojantys tekstai.

Gryna teisybė. Nors į Rašytojų sąjungą 1983 m. buvau priimtas kaip poetas, publicistika, dokumentika – viso mano gyvenimo duona, ir aš ją myliu. Bet ne tokia vienadienė, vienkartinė publicistika, kai prisėdęs išsilieji „kas ant seilės užėjo“ – kokios gausu interneto portaluose ir visoj nereiklioj žiniasklaidoj. Kiekvienam rašiniui, nesvarbu, ilgam ar trumpam, aš ilgokai ieškau tikslesnio žodžio, tinkamiausių pavyzdžių, atidžiai rikiuoju argumentus etc. Atsainus autorių požiūris į publicistiką, neatsakingumas, skubėjimas, o kai kada ir neraštingumas mane tiesiogiai žeidžia.

Kai kas mano, kad publicistika jau atgyvenusi, ją sėkmingai pakeitė esė, – aš taip nemanau. Papildė, praturtino – taip, o pakeisti tikrai nepakeitė, tiesiog savo publicistinius tekstus autoriai išsisukinėdami gėdijasi vadinti tikruoju vardu. Aš netgi manau, kad gudragalviška ir dažnai narciziška esė iš dalies kalta, kad skaitytojas, neberasdamas spaudoje laiko pulso, atšoko nuo laikraščių skaitymo, ir kone visa literatūrinė žiniasklaida dabar murkdosi įmantriuose grupelės intelektualų pursluose. Jeigu vadinamųjų tekstų nebeįkerta net mokytojai lituanistai, kam jie išvis skirti? Proto bokštai pakankamai peno randa knygose, tad ko tuomet verkauti dėl menkstančių laikraščių tiražų?

Grožinė literatūra – ir publicistika, meninė dokumentika, dokumentinė proza… Man regis, šie žanrai taip arti vienas kito, kad kartais nesunku ir supainiot. Lietuvoj publicistinis žodis tradiciškai vertinamas kaip antraeilė kūryba, nors nei Vakaruose, nei Rytuose taip nėra. Labai liūdna tai sakyti Juozo Tumo-Vaižganto, vieno didžiausių Lietuvos moralinių bei literatūrinių autoritetų, jubiliejiniais metais. Vaižgantui viskas derėjo, jame viskas tilpo – meilė žmogui ir pilietinė aistra, sodri kalba, šmaikštumas ir didaktika, patriotizmas.

Dabartinė mūsų publicistika byloja, kad šiandieniai plunksnos meistrai vis dar linkę atokiai laikytis nuo pilietinių temų, valstybės reikalų, laiko save tarsi aukščiau gyvenimo. Nors kas nuneigs, jog labai aukštai vertinamas B.Sruogos „Dievų miškas“ yra savitai pateikta dokumentika? O Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, su kuria turėjau garbės susipažinti dar prieš 35 metus, kūryba įvardijama kaip nuoga fakto literatūra – ir, kaip sakoma, eina į dangų!

Laikas daug ką koreguoja, be kita ko – ir literatūros žanrus, jų prabą. Vadinamoji „grynoji“, „modernioji“ literatūra, vos pasikeitus aplinkybėms, greitai vysta, nebetraukia, atrodo naivi ir dirbtinė. Tuo tarpu konkrečiais faktais meistriškai pagrįstų knygų svoris ilgainiui tik didėja. Pirmiausia omeny turiu anykštėnų rašytojų kūrybą: bent man A.Vienuolio ar B.Buivydaitės atsiminimai kur kas vertingesni už jų gana lėkštus prieškario romanus.

Esate išbandęs ir vertėjo amatą. Kokius autorius vertėte? Ką apskritai manote apie vertėjo darbą, kaip vertinate šiuolaikinius vertimus?

Esu išvertęs 3 rusų autorių knygas, tarp jų – garsiąją V.Jerofejevo apysaką „Maskva – Petuškai“ ir ne mažiau skandalingą V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Jerofejevą man dar 1989 metais dovanojo bičiulis, vertėjas bei poetas Georgijus Jefremovas, įregistravęs Maskvoje pirmąjąją privačią leidyklą, o „Petuškus“ išspausdinęs Danijoje. Aš šia pusiau pogrindine apysaka labai susižavėjau, ją transliavo ir BBC radijas, tačiau tuomet, 1990-aisiais, Lietuvoje neatsirado vertėjo – kam besiūliau, atsisakė „Petuškų“ kaip neišverčiamų. Pyktelėjęs pagalvojau:  italai, prancūzai, kiti užsieniečiai Jerofejevą jau išsivertė, nors labai abejoju, ar jie rusų slengą,  ruso charakterį ir mentalitetą, sovietinio gyvenimo peripetijas išmano geriau už mane, kokius 15 metų prasitrankiusį po Rusijos platybes…

Išverčiau, palaimino Rašytojų sąjungos leidykla. O kai „Tyto Alba“ surado V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, prisiminė, jog esu šiek tiek perkandęs rusišką girtuoklių ir kalinių žargoną… Džiaugiuosi prisilietęs prie šių puikių knygų, jos man pačiam buvo labai intriguojančios ir netikėtos, tad vertimas buvo ne tik sunkus, bet ir malonus.

Manau, jog dabar turime daug puikių vertėjų iš daugelio kalbų. Kad ne visi jie vienodo lygio, lyg ir savaime suprantama, nors atidžiau skaitydamas (jaunystėje dirbau korektoriumi-stilistu) kartais imu nejučia rausti… Dar liūdniau, kai jie dar ir nesąžiningi. Nustebau, vos ne po 20 metų sužinojęs, kad pasirodė naujas „Petuškų“ vertimas; iš esmės žiūrint, nieko bloga, gal atsirado talentingesnis vertimo meistras? Pasirodo, šuva pakastas kitur: internete perskaičiau leidyklos „paaiškinimą“,  jog pirmasis vertimas – maniškis – buvęs „nepilnas“. Tačiau „nepilni“, kaip pastebėjo abu knygų vertimus lyginę recenzentai, buvę tik keiksmažodžiai – juose vietoj raidžių mano, kaip ir autoriaus pirmajame leidime, padorumo dėlei buvo palikti nesunkiai nuspėjami taškai, o štai naujoji vertėja išdrįso įrašyti trūkstamas raides… Ir tiek to talento!

Rimtas vertimas visuomet komplikuotas, ypač kai stengiesi perteikti ne tik autoriaus stilių, semantinę žodžių reikšmę, bet ir apskritai knygos dvasią. Leidžiant antrąją „Čiapajevo“ laidą, kai kas pasigedo mano vertime tikslesnių atitikmenų – nors jų lietuvių kalboje paprasčiausiai nėra arba jie „nelimpa“, todėl visą „smarvę“ atkūrinėjau „apžaisdamas“ gretimus sakinius, epizodą, pastraipą. Žinoma, galima rinktis ir kitą kelią, bet man artimesnis ne mechaninis, pažodinis, o giluminis tekstas.

Ne viename biografijų žinyne, enciklopedijoje galima rasti informacijos apie Jūsų įvairialypę veiklą: darbuojatės tarybose, vertinimų komisijose, priklausote organizacijoms, kuriate, steigiate, leidžiate… 2014 m. po Pasaulio anykštėnų bendrijos stogu įkūrėte Anykščių akademiją, esate tituluojamas šios akademijos rektorium. Kokius mokslus joje galima išeiti?

Iš kai kurių komisijų, tarybų, komitetų jau išėjau – nusibodo, ypač kai per 20 su viršum metų įsitikini, kad tavo balsas nelabai kam reikalingas. Be to, ateina nauja karta – ir tegu ateina, tegu tik nepamiršta, kad sugadinti lengviau nei pataisyti ar sukurti ką nors nauja…

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“ sumaniau daugiau nei prieš 10 metų. Su žmonos pagalba leidžiu iki šiol. Nors jaunimui paprasčiau pasinaudoti internetu (turime ir laikraščio kompiuterinį variantą), vyresni žmonės mieliau varto popierinį mūsų veiklos atspindį…

R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka

Anykščių akademiją prieš 5 metus sumaniau kaip „papildą“ gimtinės pažinimo anemija, patriotizmo stoka sirguliuojančiam jaunimui. Neteko girdėti, kad Lietuvoje veiktų panašus darinys. Prieš išskrisdamas iš lizdo, lai jaunuolis sužino tai, ko neras jokiame vadovėlyje – kuo turtingas, įdomus, savitas mūsų kraštas. Kokias iškasenas slepia mūsų žemė, kokie piliakalniai byloja apie istorinę praeitį, ką reiškia miestelių herbai, koks likimas ištiko miestelio žydus, kuo intriguoja Anykščiams tradiciškai svarbios knygos istorija, ką pokary reiškė būti partizanu, kokios mūsų tarmės ypatybės, kokie sporto rekordai pasiekti Anykščiuose ir kt.

Sykiu stengiamės nušauti ir kitą „zuikį“ – lektoriais kviečiame tik žmones, gimusius, užaugusius ar kitaip glaudžiai susijusius su Anykščiais. Savas asmenybes, autoritetus, kad jaunimas žinotų, jog ir mes ne iš kelmo spirti, turime kuo didžiuotis, į ką lygiuotis. Ir kas tik pas mus nesilankė! Generolai, Seimo nariai, mokslininkai, rašytojai, istorikai, klimatologai, sportininkai olimpiečiai, keliautojai, alpinistai, muzikantai…

R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka

Yra tik vienas „bet“. Nors Akademijos veikla pabrėžtinai pozityvi ir netgi labai aktuali, kažkodėl mieliau pastebimi ir skatinami, populiarinami projektai, susiję ne tiek su mūsų kraštu ir Lietuva, kiek su globaliomis, integracinėmis, invazinėmis vertybėmis, kurios ir taip iš visų pusių veržiasi tarsi potvynio vanduo… Kai šitokia emigracija, kai jauni žmonės nebesuvokia, kas yra namai, šeima, tėvynė, vaikai… Argi tam pabudome tautiniam Atgimimui? Spraudėmės į Baltijos kelią? Kaip vienas  pažįstamas sako, ar nesivarto karstuose Kudirka ir Basanavičius?

Kokie kiti kūrybos, veiklos planai sukasi anykštėnų anykštėno, rašytojo, kraštotyrininko, visuomenininko, žvejo galvoj?

Minčių, sumanymų mano galvelėj kur kas daugiau nei laiko ir galimybių juos įgyvendinti… Nors pakeisk galvą! Todėl pirmumą atiduodu tam, ko be manęs niekas kitas nepadarys. Eilėraščių prikurs, romanų taip pat, o štai… Bet verčiau patylėsiu.

Lengviausia atsakyti dėl žvejo. Laikas valtyje su meškere rankoje atpalaiduoja, prašviesina ir akis, ir širdį. Viena mano knygelė taip ir vadinasi: „Niurksi plūdė ir širdis“. Praleisti porą vakarų per savaitę gamtoje, ant vandens – svajonė! Deja, ne visada pavyksta, o lydinės meškerės, pirktos pavasarį, išvis dar neužmečiau. Bet kaip kiekvienas meškeriotojas galėčiau faktais priremti D.Trumpą dėl žmogaus išprievartautos klimato kaitos – antai Rubikių ežeras nusekęs gal per metrą, o Šventojoje žuvims išvis atėjo tamsūs laikai – žolė baigia „suvalgyti“ deguonį…

Pabaigai paspėliokime: jei nuo pat pirmų mokyklos klasių išskirtinai aktyvus, daug kur dalyvaujantis, kuriantis, organizuojantis Vanagiokas nebūtų pasirinkęs studijuoti lituanistikos, kokiose pakrantėse jis šiandien plasnotų?..

Jaučiuosi esąs savo rogėse ir, regis, jau žinau, ką galiu, o ko ne. Ir ko noriu. Tačiau klysta manantieji, jog man labiausiai patinka rašymas, – tikrai ne. Tiesiog tuo gyvenu, įpratau gyventi, pagaliau nieko kito ir nemoku. Jei būčiau buvęs gabesnis tiksliesiems mokslams, gal būčiau tapęs geologu ar ichtiologu. Keista, bet dabar vis labiau traukia fizika, kalbotyra, architektūra. Ypač patinka statyti – vis rezgu mintyse įvairių statinių projektus, matyt, mano tikrasis pašaukimas – statybininkas? Jei turėčiau milijoną, savo gimtuosiuose Pesliuose užtvenkčiau Šventąją ir suręsčiau malūną, koks dundėjo iki 1944-ųjų liepą vokiečių kareivio pakišto degtuko…       

Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka
Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka

Vytautas Kirkutis: „Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas…“

Vytautas Kirkutis
Vytautas Kirkutis

Vytautas Kirkutis: „Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas…“

Su Kuršėnuose gyvenančiu rašytoju Vytautu Kirkučiu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Mielas Vytautai, kalbėkimės apie Tave ir Kuršėnus, kuriuose, jei nemeluoja interneto šaltiniai, ir gimei, ir augai, ir tebegyveni, nė nemanydamas nutolti. Prisimink save mažą vaiką. Koks buvai Tu ir kokie buvo Tavo vaikystės Kuršėnai?

Taip, miela Gintare, Kuršėnuose gimiau, augau, baigiau pradinius ir vidurinius mokslus, gyvenau ir gyvenu čia. Tiesa, teko keleriems metams pabėgti į Šiaulius, kol studijavau filologijos mokslus tuometiniame pedagoginiame institute. Dar keleri metai Vilniuje, studijuojant žurnalistiką. Bet visada miestas, esantis abipus Ventos, buvo ir yra mano namai. Labai patinka Vilnius, ypač Antakalnio erdvės, kur gyvena mano abu sūnūs Laimonas ir Justinas su šeimomis. Deja, Vilniuje labiausiai mėgstu būti svečias.

Kuršėnai, Jono Basanavičiaus gatvė. V. Kirkučio nuotrauka.
Kuršėnai, Jono Basanavičiaus gatvė. V. Kirkučio nuotrauka.

Sunku man būtų gyventi, jei pro savo kambario langą nematyčiau Ventos. Kas rytą ji vis kitokia, skirtingais rūkais apsidraikiusi, nevienoda šviesa nusispalvinusi, vis kitokiais raibuliais išsibangavusi. Gal pagal jos lėtą, neskubią, užsisvajojusią tėkmę ir aš gyventi įpratau…

Turiu savo meditacijos taką palei Ventą, kurį išvaikščiojau ir dabar, prieš sėsdamas atsakinėti į klausimus. Čia labai daug erdvės mintims ir akims. Kažkas juokais ar rimtai yra sakęs, kad žmogus laimingas tuomet, kai neturi viršininko ir laikrodžio. Deja, kasdien turiu ir vieną, ir kitą. Visiškai laisvas būnu, kai vaikštau pavenčiu.

Venta prie Kuršėnų. V. Kirkučio nuotrauka.
Venta prie Kuršėnų. V. Kirkučio nuotrauka.

Mano vaikystė susijusi su vienu iš Kuršėnų mikrorajonu – Pavenčiais. Netoli namų buvo Pavenčių cukraus fabriko monstras, kuris ne tik teršė ir naikino aplinką, bet leido plėstis mikrorajonui ir davė žmonėms darbą. Tas žvėris dieną naktį bildėjo traukinių vagonais, leido juodus dūmus, liejo kalkino vandens ežerus, bet ir gamino baltą cukrų. Vaikystėje tėtis nusivesdavo mane pažiūrėti to monstro ir po jo „vidurius“ pavaikščioti. Smalsumas buvo didelis. Tačiau užaugus čia dirbti netraukė.

Tiesa, tame fabrike buvo viena labai puiki vieta, kurią vaikystėje atradau – biblioteka. Turtinga ir įvairi, pilna visokiausių knygų, laikraščių ir žurnalų. Labai daug jų – apie sportą, kuriuo vaikystėje (ypač lengvąja atletika) domėjausi ir pats sportavau. Greitai bibliotekoje tapau ne tik vienu aktyviausiu skaitytoju, stropiausiu jos lankytoju, bet ir pagalbininku skirstant knygas, žurnalus. O kokia laimė būdavo, kai galėdavau parsinešti nurašytų knygų ir žurnalų.

Jei dabar būčiau bibliotekininkas, visai nereikėtų tuo stebėtis. Netapau, bet knygininku buvau, esu ir, manau, būsiu…

Man visada įdomu, ką kuriantis žmogus vaikystėje skaitė ir… kaip jis žaidė? Kur ir su kuo?

Negaliu girtis, kad vaikystėje gyvenau tarp knygų. Mūsų namuose nedaug jų buvo, tačiau po truputį vis kaupėsi, daugėjo. Jau sakiau, kad mano knygų namai buvo Pavenčių biblioteka. Dar buvo tradicija, kai mokytojai visokiom progom ir už visokius nuopelnus dovanodavo mokiniams knygas. Labai puiki tradicija. Iki šiol turiu kai kurias išlaikęs. Knyga tave veikia netgi tada, kai tu jos neperskaitai. Vis akys už jos užkliūva, vis kažkurią atsiverti, o kai kada imi ir nebegali padėti.

Didžiausias skaitymo pamišimas apsėdo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Tuomet pamačiau, kad kažkaip labai daug knygų mano neperskaityta. Visus ketverius metus tas šišas nepaleido, o ir paskui nepavyko nuo jo išsivaduoti.

O žaidimų vieta buvo smėlio kalnelis netoli namų, kur susirinkdavome panašaus amžiaus visi kaimynų vaikai. Deja, nebėra to smėlyno, ant jo iškilo pastatai… Pirmoji mano pradinė mokykla, kuri buvo netoli namų, sudegė. Draugai išsilakstė arba prasigėrė. Džiaugiuosi, kad nors gimtieji namai dar tebėra…

Kada panorai rašyti? Būti rašytoju? Kas Tave skatino, ragino, ugdė? O gal buvo ir stabdančių? Iš ko paveldėjai norą būti su knygomis, tarp knygų?

Labai sunkus klausimas. Tiesiog nelengva lokalizuoti – kada ir kodėl. Jaunystėj rašinėjau eilėraščius, spausdino Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto spauda. Paskui ir į „Moksleivį“ vienas kitas prasprūsdavo. Šviesios atminties poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė) vis ragino, mokė, patarinėjo, vilčių suteikė. Matyt, daugelis tuo metu baigėme išmintingąją žurnalo „Moksleivis“ kūrybos mokyklą.

O dar – respublikiniai moksleivių kūrybos konkursai, eilėraščių nagrinėjimas, ilgi pokalbiai ir susirašinėjimas su beveik bendraamžiu Valdu Kukulu. Tiesa, daug vėliau sužinojau, kad vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi,  tuomet buvo kalbama: gal nesiųskim jo kūrybos į tuos konkursus, nebus jis rašytojas, ką mes Kuršėnuose galim… O tais 1974-aisiais metais moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas žurnalo „Kultūros barai“ prizu. Pirmasis ir man labai reikšmingas apdovanojimas, kurį (metale iškaltas paveikslas) saugau iki šiol.

Nemažai teko išklausyti anuometinės Rašytojų sąjungos konsultantų Antano Drilingos, Mykolo Karčiausko patarimų. Bet, kaip tikriausiai ir daugelis kuriančių žmonių, visas tiesas turi atrasti pats, kūryba yra labai individualus procesas, tik per ieškojimus, apmąstymus, abejones, klydimus ieškai savo vietos, savo žodžio, savo išraiškos. Ieškai ir negali pasakyti, kad jau esi suradęs…

Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas.

Visada buvau ir dabar esu vienišius, nenoriu dalyvauti garsiuose sambrūzdžiuose, renginiuose, vengiu viešumos ir teisinuosi, kad rašytojo svarbiausia gyvenimo vieta – ne scenoje, o prie kūrybos stalo (kompiuterio). Dar yra manančių, kad mane, seną krieną žemaitį, galima perauklėti ir pakeisti. Džiugina jų optimizmas… Beje, kai kam retą kartą ir pavyksta…

Šventa susimąstymo akimirka prie pačios švenčiausios Lietuvos upės Šventosios, netoli Anykščių. V. Kirkutienės nuotrauka.
Šventa susimąstymo akimirka prie pačios švenčiausios Lietuvos upės Šventosios, netoli Anykščių. V. Kirkutienės nuotrauka.

Tavo kūryboje – ir dokumentika. Pasakoji savo knygose skaitytojams apie Zigmą Gaidamavičių-Gėlę, Stasį Anglicką, Vytautą Vitkauską. Ar jie – Tavo autoritetai?

Dokumentika yra savotiškas bandymas pažaisti (pasigalynėti? susidraugauti?) su laiku, gal net šiek tiek pakovoti su juo. Jis stengiasi pradanginti, nutempti užmarštin viską, ko mes neužrašome, nepastebime, nuo ko nusigręžiame, ką atiduodame į jo rankas.

Mano dokumentinėje kūryboje ‒ dvi geografinės linijos. Viena jų ‒ Kuršėnai, čia gyvenę kūrėjai, šio krašto įdomūs žmonės. Taip susiklostė knygos „Baltosios nakties paukštis“ (apie tragiško likimo poetą Juozą Ruzgį), „Kuršėnų enciklopedija“ ir „Kuršėnų krašto žmonės“ (apie Kuršėnus ir čia gyvenančius žmones), „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos“ (apie poetą Stasį Anglickį), „Tekančio laiko įrašai“ (apie kalendorininko ir švietėjo Lauryno Ivinskio atminimo ženklus Kuršėnuose), „Vilko poteriai“ (apie keistuolius kūrėjus, kuriais gražus mūsų gyvenimas), „Kuršėnai – miestas abipus Ventos“ (apie svarbiausius miesto akcentus).

Ir kita linija – vos aštuoniolika metų pragyvenęs poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, jo vardu pavadintas Šiaulių rajono literatūros muziejus ir Naisiai. Į šį kūrėją paskatino pažvelgti Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija, kuri teikiama už geriausią per metus išleistą pirmąją poezijos knygą. Ja buvau apdovanotas 1995-aisiais metais.

Taip susiklostė leidiniai „Tylios mano dainos“, „Ateik bangosna užmiršties“, „Zigmo Gėlės namai“, „Naisių vasara ir kiti metų laikai“. Naisiečiai nebuvo abejingi mano kūrybai, skatino rašyti, 2014-aisiais suteikė Naisių krašto garbingiausio žmogaus vardą. Tad argi gali nerašyti, kai tavo tekstų laukiama, kai jie skaitomi, kai jais džiaugiamasi.

Keturi labai rimti vyrai Rašytojų klubo salėje 2013 m., pristatant knygą „Zigmo Gėlės namai“. Iš kairės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, knygos autorius Vytautas Kirkutis, literatūros kritikas Stasys Lipskis ir buvęs Naisių kolūkio pirmininkas, kultūros mecenatas Česlovas Karbauskis, įkūręs Naisiuose Literatūros muziejų ir įsteigęs Zigmo Gėlės premiją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Keturi labai rimti vyrai Rašytojų klubo salėje 2013 m., pristatant knygą „Zigmo Gėlės namai“. Iš kairės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, knygos autorius Vytautas Kirkutis, literatūros kritikas Stasys Lipskis ir buvęs Naisių kolūkio pirmininkas, kultūros mecenatas Česlovas Karbauskis, įkūręs Naisiuose Literatūros muziejų ir įsteigęs Zigmo Gėlės premiją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Anądien menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus išsakė tokią mintį: gal dabar dokumentika yra svarbesnė ir ja labiau domimasi negu romanais… Nesiimu lyginti ir puikuotis, bet kad skaitoma tai, ką rašau, mane džiugina. Juk jei taip nebūtų, kokia būtų prasmė rašyti.

Dėl autoritetų. Ne tik jie, apie kuriuos rašau, man svarbūs. Džiaugiuosi, kad galiu bent trumpam juos, jau išėjusius,  prikelti mūsų atmintyje…

Toji dokumentika užvaldė mane, nebenori paleisti. Bet tikiuosi, kaip nors iš jos išsivaduoti.

Po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo 2014 m. Panevėžyje su žmona Violeta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo 2014 m. Panevėžyje su žmona Violeta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Rašytojų sąjungos klube 2015-ųjų spalį, pristatant naujausią knygą „Gimtųjų žodžių apžavėtas. Eskizai atminai, mažmožiai apie kalbininką Vytautą Vitkauską ir gimtąją kalbą“. Centre – Šiaulių rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, dešinėje – rašytojas, literatūros kritikas Stasys Lipskis. Algimanto Briko nuotrauka.
Rašytojų sąjungos klube 2015-ųjų spalį, pristatant naujausią knygą „Gimtųjų žodžių apžavėtas. Eskizai atminai, mažmožiai apie kalbininką Vytautą Vitkauską ir gimtąją kalbą“. Centre – Šiaulių rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, dešinėje – rašytojas, literatūros kritikas Stasys Lipskis. Algimanto Briko nuotrauka.

Jei paprašyčiau Tavęs aprodyti man Kuršėnus, kur pirmiausia vestum, ką pasakotum? O gal ką nors bandytum ir nuslėpti?

Pirmiausia, miela Gintare, vesčiau prie kalendorininko Lauryno Ivinskio paminklo miesto aikštėje, o paskui pasiūlyčiau aplankyti ir jo kapą senosiose miesto kapinėse. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad paskutines gyvenimo dienas ir valandas didysis XIX amžiaus švietėjas ir kalendorių rengėjas bei leidėjas praleido ant Ventos upės kranto, Milvydų dvare, pas dvarininkę ir jo gerbėją panelę Kazimierą Radavičiūtę.

Paminklas Ivinskiui svarbus keletu prasmių. Pirmiausia, tai atminimo ženklas ne politiniam didžiūnui, bet rašto ir kultūros žmogui, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjui, mokytojui. Paminklas pastatytas iš pačių kuršėniškių uždirbtų pinigų. Svarbi ir paminklo pastatymo data – 1960-ieji.

Priminsiu labai trumpai. 1957 metų pirmąjį pusmetį už miesto tvarkymą ir kitus pasiekimus Kuršėnams pripažinta pirmoji vieta respublikoje! Kuršėnų miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui Kaziui Norgėlai įteikta, kaip tuomet įprasta, respublikos pereinamoji raudonoji vėliava, o miestui – 30 tūkstančių rublių premija. Trečdalį pinigų reikėjo skirti labiausiai nusipelniusiems žmonėms premijuoti, o likusieji – miestui puošti ir tvarkyti.

1957 metų spalio 16 dieną Kuršėnų miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą: „Už 30000 rb. LTSR Ministrų Tarybos paskirtos premijos 70 proc. lėšų pastatyti Kuršėnų miesto skvere pirmo Lietuvos rašytojo ir kalendoriaus išleidėjo Lauryno Ivinskio paminklą“.

Kazys Norgėla tuometiniame Kuršėnų partijos komitete išsakė visus argumentus už Lauryną Ivinskį. Atsakas buvo aiškus: ne, jokiu būdu… Miestui reikia paminklo Pranui Zibertui! Pranas Zibertas gimęs netoli Kuršėnų, kaip tuomet buvo sakoma, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veikėjas, socialistinės revoliucijos (kaip irgi tuomet buvo sakoma) dalyvis.

Elena ir Kazys Norgėlos rinko įvairiausią medžiagą apie Lauryną Ivinskį, Kazys ėjo į partijos komitetą, įrodinėjo, jog Laurynas Ivinskis nieko blogo tarybų valdžiai nėra padaręs. Ir padaryti negalėjo, nes Kuršėnų kapuosna atgulė 1881-aisiais. Šiaip taip pavyko įtikinti, kad Kuršėnams reikia Ivinskio.

Susirinkęs visus raštus, išvyko į Vilnių ieškoti skulptoriaus.

Lauryno Ivinskio paminklas atidengtas 1960 metų liepos 21 dieną. To meto vadovai buvo įžvalgūs, sumanūs, kultūringi žmonės, sugebėję numatyti toli į ateitį. Juk čia ir slypi didžioji istorinė žmogaus išmintis: visada remtis tuo, kas praeityje buvo tikra, švaru, prasminga – ir daryti tokius darbus, dėl kurių ateityje nebūtų gėda.

Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnų miesto centre. V. Kirkučio nuotrauka.
Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnų miesto centre. V. Kirkučio nuotrauka.

Ir dar. Negalėčiau neparodyti savo mielos Ventos, neaplenktume ir pirmojo Lietuvoje įkurto Kalendorių muziejaus, pakviesčiau užeiti į netoli Kuršėnų esančių Micaičių bažnytėlę, kur vienuolika mėnesių (1901‒1902) kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, kur pas jį apsilankydavo kitapus Kuršėnų, Mūrų dvare, vaikus pas dvarininkus Laucevičius mokiusi Šatrijos Ragana.

Dažnai mes savo miestą vadinam ir Puodžių sostine, tad, manau, jums tektų ir molį paminkyti, ir pabandyti kokį „uzboną“ nužiesti. Pasėdėjęs prie žiedimo rato, delnais pajutęs molio vėsą ir supratęs, kaip nelengvai jis tau pasiduoda, pradedi ir kūrybos procesą kiek kitaip vertinti. Atsakingiau, jautriau, rimčiau.

Nemenką dalį savo gyvenimo skyrei ir tebeskiri žurnalistikai. Poezija ir žurnalistika… Kaip suderini?

Kūryba, o ypač poezija, ir žurnalistika – dvi įnoringos ponios, kurios tarpusavyje nelabai sutaria. Kartais bandau jas sutaikyti, kartais jos mane bando išderinti ir viena arba kita palenkti savo pusėn. Taip jau būna su poniom – joms abiem reikia dėmesio.

Ramiausiai būna, kai tos ponios nesusitinka. O šiaip žurnalistikai skiriu žymiai mažiau laiko nei anksčiau. Pati žurnalistika tapo greitai kuriamu ir dar greičiau vartojamu produktu. Tokių žanrų, kaip klasikinė apybraiža, feljetonas, analitinis straipsnis, daugiasluoksnis interviu, beveik nebesurasi. O ypač mane piktina labai varganas žurnalistikos žodis, bespalvis stilius, gausybė klaidų. Publikacijos dažnai primena viena smuiko styga grojamą kūrinį. Kiek tokio grojimo gali klausytis…

Džiaugiuosi galimybe kas mėnesį sudaryti, redaguoti ir kai ką parašyti į „Atolankas“ – dienraščio „Šiaulių kraštas“ kultūros, meno, literatūros priedą. O jeigu dar pastebima, ką darai, ir įvertinama… Pernai už publicistiką buvau pamalonintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Esi vienintelis mūsų  ciklo ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“ pašnekovas, gavęs savo miesto Garbės piliečio vardą. Taigi savoje žemėje būti pranašu įmanoma?

Kažkaip keistai klostosi: kuo žmogų labiau pažįsti, tuo jis mažiau pranašas. Rizikinga pranašauti, kai aplink labai daug pažįstamų, tad nesiimu tokio vaidmens.

Man kuršėniškių apdovanojimas labai svarbus. Malonu, kai garbingą vardą suteikia tie, kurie mane pažinojo nuo gimimo, kuriuos kasdien susitinku, apie kuriuos rašau ir kalbu, kurių gyvenimai man labai svarbūs. Kiek daug talentingų, gabių, kūrybingų žmonių mūsų mieste! Daugeliui jų miesto, rajono erdvė perdaug siaura saviraiškai. Gyventų jie bent Vilniuje, visa Lietuva apie juos žinotų.

Kuršėnai, čia gyvenantys žmonės – viena svarbiausių mano kūrybos, mano knygų temų. Deja, niekas kitas nesiėmė ir nesiima rašyti apie tragiško likimo poetus Juozą Ruzgį ir Joną Dilpšą, įdomų savo gyvenimo būdu ir kūryba poetą Stasį Anglickį, kitus Kuršėnų krašto kūrėjus ir  keistuolius.

Tokios tad mano pranašystės – daugiau priminimas ir prisiminimas apie tai, kas buvo, o ne kas bus. Nors toji Kuršėnų (2013 metais oficialiai buvo 11534 gyventojai) ateitis nėra linksma. Ar neliks miestas be žmonių?

Statistikos departamento duomenimis, Kuršėnuose nuo 2006 iki 2013 metų (per 7 metus) gyventojų sumažėjo beveik 2 tūkstančiais. Per metus miestas neteko apie 300 gyventojų. Vidutiniškai. Bet būta metų, kai išvykdavo net po 700 žmonių. Nereikia būti labai išmintingu pranašu, kad suskaičiuotum, jog po 40‒45 metų Kuršėnuose gyventojų gali nebelikti. Jei migracijos (į užsienį ir didesnius šalies miestus) tempai ir toliau nemažės.

Galbūt šiandien mano rašomos knygos apie Kuršėnus po kelių dešimtmečių bus vieninteliai liudytojai apie tai, kad abipus Ventos buvo toks Žemaitijos miestas. Nuostabus miestas, bet įdomus tik istorikams, archeologams ir kultūros antropologams. O kiek Lietuvoje tokių kuršėnų?

Keista situacija: laivas skęsta, o mes kartais galvojame, kaip perdažyti denį ir išpuošti kajutes… Štai jums ir pranašystės…

Bet nenoriu šio pokalbio pabaigoje liūdnai. Geriau parašysiu apie puikius Kuršėnų žmones, kurie kad ir kur gyventų, vis prisimena savo miestą ir stengiasi jam nuveikti ką nors gero. Kartu su rašytoju Stasiu Lipskiu (irgi kuršėniškiu) Vilniuje 2003 metais įkūrėme Kuršėniškių kraštiečių klubą. Jis sėkmingai gyvuoja iki šiol, į sueigas susirinka beveik po šimtą žmonių, kurie gimė, gyveno Kuršėnuose arba kuriems Kuršėnai kuo nors mieli ir artimi. Apie reikšmingus klubo darbus būtų atskira ilga kalba.

Čia – dalis knygų, kurias V. Kirkutis yra parašęs ar parengęs. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Čia – dalis knygų, kurias V. Kirkutis yra parašęs ar parengęs. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

Vytautas Stulpinas. Nuotrauka i
Vytautas Stulpinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

Su Telšiuose gyvenančiu poetu Vytautu Stulpinu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Kai matau juodu ant balto parašyta, kad Vytauto Stulpino tėviškė ‒ Paežerė, tai užlieja šiokia tokia bendrystės banga. Šiuos klausimus rašau Tau nuo ežerų, iš Aukštaitijos. Bet ar tikrai Tavo Paežerėje yra ežeras ar ežerų? Kur yra Paežerė? Ar būtent ten dingsti vasarą?

Gimtasis Paežerės kaimas iškilęs ant kalvų kalvelių prie kelio į Varnius – tuoj už Telšių. Dabar į jį smarkiai veržiasi miestas, kaimelis tolydžio netenka buvusios erdvės, darosi gerokai tankesnis. Netoli tėvo tėvų sodybos – Masčio ežeras. Mano vaikystėje, taigi per amžius amžinuosius, pro šalį tekėjo raibai vingiuotas, guvus ir linksmas, vasarą kiek aprimdavęs Mastupis, lakstant paupiais akį viliodavo vienintelė ežero sala – mano vaikiško požiūrio paslaptis ir slėpinys. 1968 metų rudenį upokšnį užtvenkė ir sunaikino. Liko tik melioracijos griovys laukų drėgmei ir vandeniui surinkti. Lig tol pavasariais plačiai patvindavo paupio lankos, o tėvas dar prieš karą, nors niekad nebuvo prisiekęs žvejys, kaip yra pasakojusi senelė Eleonora, šokdavęs pinti venterius iš žilvičių ir tuojau parnešdavęs vešlių lydekų.

Rytas prie Masčio. R. Šileikos nuotrauka
Rytas prie Masčio. R. Šileikos nuotrauka

Gimiau Paežerėje, bet nuo pat mažumės augau Jonušiškėje, gretimame Dimaičių kaime, kur man gimus tėvai išsinuomojo pusę namo. Jonušiškė visai netoli nuo senelių gyvenimo – tik perkopus dvi didesnes kalvas, išraižytas takų ir keliūkščių. Nepamirštamas vaizdas iš mažystės: senelė su braškių pintine partolsta takeliu per plaukėjančius kviečius, jau iš tolo pakvimpa ne tik braškės, bet ir sūriai. Lekiu pasitikti jos per didžiulį sodą. Ten, už sodo, pirmąsyk pajutau ir žemės palaimą, ir tolymių galią. Visam laikui.

Iš vieškelio į tuopų guotą suko dvivėžis keliukas, apaugęs lanksvomis, uosiais, o prie pat tvenkinio augo bauginamai šakotas ąžuolas ir keli galiūnai gluosniai. Mane labiausiai traukė tuopų viršūnės, nebuvo tokio medžio, iš kurio nebūčiau žiūrėjęs tolyn – į horizontą. Kaip nežvelgsi – miestas ranka pasiekiamas, kilometras, ne daugiau, daug erdvių miesto kalvų, Baltoji mokykla, dieviško baltumo bažnyčių bokštai, aiškiai matosi dvi dvarvietės – Dimaičių ir Degaičių. Ir laukai, laukai… Erdvi jų melodija ataidi iš vaikystės, prabėgusios netoli dvarų dvarelių, kurių medynuose ramūs ir slaptingi maurų prižėlę tvenkiniai man, priemiesčio augintiniui, keldavo visokiausių vaizdinių. Vakaro gaisai, šviesa, virpanti vandens paviršiuje, saulėlydžio raudonybė virš nuolaidžių kalvų, „nesvietiškai“ balzganos miglos ir tasai ramus ilgesys, švelnus nuliūdimas, kai vienas eini užmiesčio keliūkščiu – kas gali būti visuotinesnio, kad vieną dieną pavakario liūdesys atvertų tave eilėraščiui.

Mažoji Kalno gatvė. R. Šileikos nuotrauka
Mažoji Kalno gatvė. R. Šileikos nuotrauka

Ant vienos artimiausios prie vieškelio tuopos kabėjo medinė koplytėlė, kurios stiklą dažnai išdauždavo palkusai, kitaip tariant, visokiausi netikėliai. Būdavo, pavogdavo ir rūpintojėlį. Apie vienkiemį plytėjo laukai, miškeliai, už alksnynų patvindavo pelkės, žiemą jos ‒ tikra rojaus galimybė išmėginti naujas ledžingas ir batų patvarumą. Vakarų pusėje driekėsi miesto ganyklos. Kaip šiandien prisimenu vienkiemio sodą, kito tokio didžiulio sodo apylinkėje nebuvo. Jis vis suošia mano eilėraščiuose. Sodyboje buvo daug senoviškų pastatų. Slaptingai atrodė svirnas ir vazaunė (vežiminė) bei šviesos spinduliai, prasiskverbę pro daržinės lentas ir stogo skiedras. Ypač dažnai prisimenu miškinę obelį: raudonus mažyčius obuoliukus sodo pakrašty – ant medžio ir ant žolės. Obelis tada man, mažam stypliui, atrodė be galo mįslinga, lyg jaustųsi ne savo vietoje, lyg norėtų pasitraukti iš to pakraščio, o tyvuliuojantis kviečių laukas, regėjos, prašosi vidun į kambarį. Pamenu ir vieną unikalų egzotinį medį, kuris augo, kaip mes sakydavome, alksnyne. Vieną sykį atėjęs žiūriu – nuvirtęs. Aš ašaromis apsipylęs tekinas namo ir sakau pasikūkčiodamas namiškiams: „Miesčionys nukirto…“

Toje kaimo sodyboje buvo knygų (aš net pamenu jų kvapą): L. Tolstojus, F. Dostojevskis, J. V. Gėtė… Mano kūryboje gyvena ir tos knygos, ir seni baldai, ir tamsaus stiklo, archajiški buteliai iš po svirno – visa vaikystės aplinka. Puikiai atsimenu to kaimo žmones, žinau būtas nebūtas jų istorijas, keistenybes, kurios riedėte riedėjo nuo kiekvienos kalvos. Bet brangiausias man keliukas pro Jonušiškę į Stulpinų kaimą. Taip, yra toks kaimas netoli Telšių, realiai yra. Daugelyje mano eilėraščių iškyla koplyčia, žydint bijūnams eidavom į ją švęsti mojavų. Suręsta ji seniausiai mano protėvių. Sako, jie buvę stulpininkai, žymėdavę sklypų, kaimų ribas. Mano galva, jie buvo paprasčiausiai ne žemaūgiai, išlakūs, stuomeningi, tikrai nemenko augumo. Bet gal geriau tegu skamba eilėraščio „Užrašas, užrašui nelygus“ rimastis:

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.

Dulkantis, išmuštas kelias baltavo ir lenkė

Didelę vasaros paslaptį – Stulpinų kaimo koplyčią.

Tėvas rinkdavo mažytes stiklo šukes

Ir, nubraukęs žemes, nešdavo saujoj

Po kaštonais, į plačią juodą statinę.

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę, –

Akimirkų šviesa sklęsdavo maloniai ir tykiai,

Lyg išsklaidytais klavyrais.

Priemenės duris atšaudavo

Sunkus pasenusių alyvų šlamėjimas,

Turėdavęs mumifikuotų pernykščių

Kekių šiugždesio su gausiomis paukščių birbynėmis.

Kekių rūstybėje

Galėdavai išgirsti lakant galvočių šunį.

Berods, ne vien tiktai jį.

Vasarvidžio kaitroje

Į šulinį garmėdavo kibiras,

Lyg į kitą pasaulį.

Berods, ne vien tiktai jis.

Apsnūdusi, erzinama vėjų, uragano

Nuplėšta viršūne

Laukinė kriaušė dar tebemeta

Amžiną šešėlį atminties lygumose,

Kartu su koplyčios saulėtu langu

Nueinantį laukais su manim,

Šešėlį ir atšvaitą,

Kuriuos nešiau ir nešuos

Lyg kuprinę

Pilną grifelinių lentelių,

O vienoje jų aštriai išrėžtas

Užrašas, užrašui nelygus:

„Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.“

Skulptūra "Žemaitijos gaublys". R. Šileikos nuotrauka
Skulptūra “Žemaitijos gaublys”. R. Šileikos nuotrauka

1965 metų vasarą visa mūsų šeima – tėvai, dviem metais mažesnė sesuo ir aš – susėdome prie tvenkinio, užsikūrėme lauko krosnelę ir tykiai atsisveikinome su Jonušiške. Išsikėlėme gyventi keli kilometrai už Telšių, tiesiai į šiaurę – prie Tausalo ežero. Tėvai vėliau įsikūrė eiguvoje, kur ir dabar gyvena, o  aš daugel vasarų pradingdavau medinėje trobelėje šalia eiguvos. Ten esu parašęs didžiumą savo eilėraščių. Šiuo metu trobelė visai paseno, greičiau už mane, nes jau mano paauglystės metais ji buvo sena.

O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie tėvus reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisimink tuos žmones, kurie Tave ugdė, turėjo įtakos.

Mano tėvai – ilgaamžiai. Mama Konstancija įpusėjo 88-uosius, tėvui Aleksandrui jau 94. Kai nuvažiuoju į kaimą, kuris, pasirodo, dabar Dygulio gatvė, į buvusią eiguvą, malonu juos matyti besišypsančius, judančius, krutančius. Pasakau ką nors šmaikštesnio, linksmesnio, kokį nūdienos kuriozą – mamos juokas toks pat smagus kaip  jaunos, nors jau keleri metai nebepaleidžia iš rankos lazdikės. Ji buvojo visų mano knygų sutiktuvėse: su kiekvienu pakalbės, ras maloningą žodį, vis su šypsena, su meile, pašnekovą širdingai jaučia iš pusės žodžio. Gimė Pagardės kaime šalia Žemaičių Kalvarijos. Buvo aštuonerių, kai staiga, eidama 36 metus, mirė jos mama. Tėvas pardavė ūkelį ir vedė kitą moterį, o vaikai – dvi mergaitės ir septyni broliukai – savaime išsibarstė po žmones, buvo priversti ieškoti prieglobsčio, užaugo svetur. Visąlaik girdžiu motiną atsidūstant: aš užaugintinė. Nuo mažų dienų žinojau, kad ten, kur ilsisi senelė Kazimiera, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk kažkas ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis.

Telšių katedros durų fragmentas. R. Šileikos nuotrauka
Telšių katedros durų fragmentas. R. Šileikos nuotrauka

Mano tėvas ‒ tikra priešingybė mamai: jaunas buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Iškart pateko į karo mėsmalę, buvo tik už 7 kilometrų nuo Leipcigo, kai anglai ir amerikiečiai bombardavo šį nuostabų miestą. Gal todėl jis kategoriškesnis, mažiau tikėjimo žmogumi, bet dosnios sielos – niekada nesistengė nei atrodyti, nei daugiau turėti. Yra tokia eilutė viename dar neišleistos mano knygos „Vakarijos“ eilėraštyje: „Tėvas paliko man Vokietiją.“ Jis pats po karo grįžo namo, į savo gimtąjį Paežerės kaimą. Vokiečius ir Belgiją retkarčiais prisimena, pasako vieną kitą vokišką žodį.  Tarpais vokiškai nusikeikia. Akys mėlynos mėlynos.

Katedros aikštės reljefai Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Katedros aikštės reljefai Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka

Mano senelio iš tėvo pusės Bronislovo dalia nepavydėtina. Rašydamas eilėraštį „Vėlesniam laikui“ įpyniau tikrų tikriausių jo jaunystės faktų:

Būtinybės miega, nubunda    

ir susimąsto:

„Po aršia saule

nė vienos lengvos dienos.

Nė vienos.

Bet randas akimirkų, –

jos nusidriekia metais.

Mūsų senelis būdavo šnekus,

gedėjo savo dukters.

Per karą buvo nublokštas

kautynėse su turkais.

Namo grįžo pėsčias,

per Ukrainą ėjo naktimis.“

Senelis Bronislovas mokėsi carinėje mokykloje, rašydavo tik rusiškai. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, pateko turkams į nelaisvę. Kai man pasakodavo apie vyrus, kurie artimoje kovoje krisdavo it musės, matydavau, kaip nuo įtampos suvirpa kraujagyslė jo veide. Buvo šnekus, labai gedėjo šešiolikametės dukters Vandikės, drąsios mergaičiukės, geros plaukikės, kuri nuskendo jo iškastame durpyno karjere. Po šitos nelaimės tapo nervingas. Kareivis, pėsčias grįžęs namo. Karui dar nepasibaigus.

Skulptūra "Žemaitijos legendos" Telšiuose. R. Šileikos nuotraukos
Skulptūra “Žemaitijos legendos” Telšiuose. R. Šileikos nuotraukos

Tėvo motiną Eleonorą regiu kas savaitę balinančią ir balinančią šlynu pečių. Štai ji sėdi bažnyčios klaupte prie klausyklos, nes nekaip girdi. O klebono reikia klausytis. Mirė 94 metų. Tokio angeliško žmogaus niekur daugiau nesutikau ir žinau – nebesutiksiu.

Veikiausiai iš mamos ir senelės Eleonoros paveldėjau gamtos pajautą, o iš senelio Bronislovo ir tėvo – polinkį į filosofiją.

Dėkingas pusbroliui Aleksandrui Mažrimui, žurnalistui ir knygiui, kurio biblioteka  man ‒ neišsemiamas knygų aruodas. Sovietiniais laikais jį išmetė iš redakcijos. Už ką? Kaip pats juokauja, kad su arbatiniu šaukšteliu kasinėjo partijos pamatus. Matyt, kažkas suuodė, kad jo tėvas, mano mamos brolis Aleksandras, buvo ištremtas į Vorkutą. Mamos brolis, sugrįžęs iš ruskinio pragaro, atvažiuodavo pas mus į Dimaičius. Mažyliukas už didžiojo kambario sienos iki išnaktų klausydavausi tremtinio pasakojimų. Protu nesuvokiama, ko aš neišgirsdavau. Neilgai trukus atgulė Grūstės kapinaitėse, kur guli kone visi Mažrimų giminės vyrai. Jų šviesiai liūdnam atminimui esu parašęs „Grūstės pasiją“.

V. Stulpinas, A. Mažrimas ir V. Spitrys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
V. Stulpinas, A. Mažrimas ir V. Spitrys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nuoširdžiausiai mano rašymus kritikuoja žmona Ramutė. Kai pagiria – retai, bet pasitaiko, – jaučiuosi tarsi priėmęs balzamo procedūrą. Ko taip liūdnai, sako. Imkis prozos. Pasakoti moki, ko delsi. Ji gimusi toli nuo Lietuvos: Tomsko srityje, Asinsko rajone, Batūrino kaimelyje. Mokytojų tremtinių vaikas. Mudu jau keturiasdešimt metų kartu. Dukra Jaunė, kaip ir aš, yra laimėjusi respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, kuris vyko, regis, Prienuose. Važiavo į Rygą, kur už savo etnologinį darbą laimėjo pirmąją vietą tarp Pabaltijo moksleivių. Pasirinko medikės kelią. Gyvena Kaune.  Dirba Sveikatos universitete ir klinikose. Medicinos mokslų daktarė.

Ugdė man kažkaip per skardžiai skamba. Jau vien buvimas šalia mąstančio žmogaus, traukiančio kaip magnetas sava pasaulėžvalga, vitališkumu, dvasios stiprybe, sugebėjimu net sunkiausiu laiku nesugniužti, o tapti dar šviesesne asmenybe, yra kiekvieno šios žemės keleivio džiaugsmas ir palaima. Tik keliauk, stebėk ir stebėkis.

Stulpino_kambarys

Koks vaikas buvo Vytautas Stulpinas? O koks paauglys? Susimąstęs? Atsiskyręs? O gal priešingai – žaidimų vadas?

Šviesiaplaukis, ilgakojis, sprindžiais stypstantis kasmet kaip žilvitis. Nei labai prašmislus, nei padūkęs. Kai pagalvoji šiandien, įsimąstai – senas nuo jauno. Didžiulio sodybos kiemo, dideliausio sodo, takų per žiemkenčius ir vasarojus, keliukų per laukus, į vienkiemį bėgančių tuopų alėjos ir saulėtų palaukių vaikas. Kaskart sprukdavau išsigulėti vietelę javuose, ypač tuomet, kai dvvejais metais mažesnė sesutė taikydavosi pažvelgti, iš kur dygusios kojos tų mano knygelių; greitai jas išeiždavo. Esu kartelį dėl to skaudžiai verkęs, bet suprastas, dievaž, nebuvau.

Bemaž penkerių metų vaikis, atsimenu, nulėkiau pas kaimyną Stasį kitoje vieškelio pusėje, vieneriais metais už mane vyresnį, ir taip įtikinamai kalbėjau, čiauškėjau, taip širdingai, kad turime statytis savo autobusą. Kitaip mudu niekur neiškeliausim ir nebūsią įdomu gyvent. Tad rimtai kibom į darbą: prisitempėme rakandų, mediėnos atraižų, lentų, visokiausių gelžgalių, įnagių ir įrankių, atsiritinome būrelį tekinių. Pasiutęs šišas buvo apėmęs. Galva neišneša, ką gali vaikiška vaizduotė. Tik po savaitės kitos supratome, kad nesukursime variklio, kuris užsikurtų, nes mūsasis – nė krust. O juk mums, vaikiūkščiams, reikėjo atgal į senąsias vietas sunešioti visus rakibolus ir, pripažinus pamoką, nuryti aibę nusivylimų. Buvome apšaukti šnerkšliais ir piktokai išbarti. Pats vasaros vidurys, popiečio šviesybės per akis, o mudu su Stasiu sėdim ant krūmokšniais apaugusios duobės krašto ir mąstom, kur šuo pakastas, kad šitaip liūdna, viskas nuėjo niekais.

Pirmą sykį į spaudą patekau pirmokas. Pradinių klasių mokytoja Mitkienė suruošė mums iškylą į tarybinio ūkio vištidę. Jonušiškė netoli, tad visi sugužėjo į mūsų vienkiemį. Reikia parodyti, ką veikiu. Ką tik buvau prisodinęs jaunučių obelaičių, kriaušikių, visokių visokiausių medelių. Vedžioju po savo sodą. Kad takeliais į jį netekėtų vanduo, tam yra melioracija. Buvau parsinešęs ir priklojęs po žeme vamzdelių. Visi tik aikčioja nustebę. Mokytoja neiškentė ir parašė į „Genį“apie iškylą ir jaunąjį sodininką melioratorių.

Yra buvęs ir kitas linksmas nutikimas. Žmonės, kur mes gyvenome, prašydavo manęs nunešti į turgų pieną. Kadangi ten reikėjo mokėti mokesčius, dešimt kapeikų, aš stengdavausi parduoti pieną dar nepriėjęs bobturgio. Taip sutaupydavau pinigų. Visas nuo uždarbio likusias kapeikas kaupiau, kad galėčiau nusipirkti knygų. Visokių

gudrybių griebdavausi… Kartą, grįžęs namo, pasakiau, kad už pieną gavau labai mažai, dar mokestis, bet tuo momentu iš užančio išslydo visos nupirktos knygos. Buvo gėda baisiausia… Ko gero, tasai paslapties troškulys, meilė knygai ir pastūmėjo mąstyti, paskui radosi polinkis rašyti. Galbūt tiesiogiai viso to nepaveldėjau, nors mama turėjo potraukį rašyti. Vaikystėje aš skaičiau jos užrašus, ir tai atrodė taip įdomu, viskas lyg šalia, lyg toli. Aplinka ta pati, bet laikas jau kitas, kaip man rodės, seniai seniai prabėgęs. Vis dėlto gal turi būti kažkokie įgimti genai, nors daug ką lemia aplinka, aplinkybės, ypač vaikystės. Jei joje buvo knygų – gerai, jei nebuvo – dar geriau, nes knygomis vaikystėje galima persisotinti. Pirmiausia reikia savo galva gyventi, mąstyti, tik po to – knygos. Kitaip būsi tarsi iškritęs iš knygų spintos. Jei tu nuo paauglystės tolydžio žvelgi į tolumą, niūniuodamas žodžius ilgais balsiais, jeigu tave kokia nors realybės konfigūracija priverčia susimąstyti ir jei norisi tai išreikšti – taip ir prasideda kūryba.

Telšių gelžkelio maumedis. R. Šileikos nuotrauka
Telšių gelžkelio maumedis. R. Šileikos nuotrauka

Vaikystėje užklupdavo ne tik šviesa pro medžių lapus. Tėvai turėjo sklypelį žemės netoli kareivinių, prie pat spygliuota viela aptvertų sandėlių, kur buvo šaudmenys. Tėvas veždavosi mane ten nuo pat kūdikystės. Kas gali geriau tai byloti, jei ne eilėraštis:

Terasomis sužėlę sklypai.

Vakaras nebetoli.

Prie pylimo atslinko vasaros vėsa.

Ir šiapus, ir anapus kyla paukščiai,

Plasnoja, lašindami pelkių vandenį,

Tvyro ore tartum pilkos gaidos.

Prigeso vėjas, saulė – avižų spalvos,

Lokomotyvo ūksmas miškuose;

Sargybinių bokšteliai, karo sandėliai.

Paslaptingiausia amunicija. Argi?

Aš – vaikas, ištampytom rankom.

Vedžiojau Žaibą. Išvagojom bulves.

Ir kraunam mantą į vežimą.

Taku kažkas nubėga per rugius. –

Klaikiausias šūksmas – kyšteli pakaušis,

Iškeltos sklaidos rankos. Rugiagėlės.

Suvirpa varpos nuo besielio klyksmo,

Nuo vėjo gūsio susvyruoja.

Sužiurome abu.

– Išprotėlė, –

Man sako tėvas. – Viena gyvena.

Ar negirdėjai, kad dainavo.

Visada tokia,

Tik lekia iš namų

Ne visuomet.

Gal oras keisis.

Aš – vaikas. Krūpteliu –

Toli namai. Ilgu be topolių,

Be riesto kelio.

Čia viskas svetima,

Daubos pasaulis.

Greičiau greičiau namo.

Arklys gyliuoja. Plaka galvą.

Pirmieji diegliai

Vaikiškoj krūtinėj.

Artinas lietus.           Eil. „Dauboje“

Ir tikrai staigiausiai atūžė viesulas su šaižiu lietumi, sudrebėjo žemė, teko iškinkyti ir paleisti arklį, vargais negalais patiesėme vežime brezentą, įkėlėme vagotuvą ir viską, ką turėjome svaresnio, kad brezentas neišskristų į dausas ir nors trupinį apsaugotų mus nuo baisingo lietaus. Palindome po vežimu, kaip žemaičiai sako, po dugnine. Tąsyk pirmą kartą – perpučiamas vėjo, merkiamas šoninio vandens, kiaurai persmelktas žaibų ir perkūnijos grumėjimo – lig gyvuonies pajutau gamtos rūstybę. Po galybės metų toji stichija, sumišusi su moters klyksmu, visai kitu, ne linijiniu, ne tiesiniu, pavidalu persmelkė eilėraštį „Dauboje“.

Penktoje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, šeštoje – gavęs mokytojos užduotį, parašiau pirmąjį eilėraštį, kuris ilgokai kabėjo mokyklos stende. Už daug ką esu dėkingas šviesios atminties treneriui Algimantui Šaikūnui:

Nuklypusiais batais,

su persvertu per petį,

per nugarą tinklaičiu,

kaupinu krepšinio kamuolių,

Gimnazijos salėn įkūprina treneris

ir palinksta prie rudų,

palaikių pūslių be karpelių, –

jos išrieda ant parketo;

cypindamas pompą,

pripučia,

nuglosto kiekvieną subliūškėlę,

tuoj atkanda gabaliuką trintuko

ir, ištraukęs pūtiklio adatėlę –

varge, vargeli, padėk, –

užkaišioja skylę po skylės.             Eil. „Pasakojimas į naktį“

Greitai išstypau kaip reikiant, sutvirtėjau, tapau drąsesnis, ryžtingesnis, veržlesnis. Ne tik krepšinio aikštelėje.

Dar noriu, kad ir vaikystės knygas prisimintum. Ar Tau jos svarbios ir dabar?

Žinoma, kad svarbios. Dar kaip. Ir dabar. Kaip nebus svarbios. Tai žvaigždėta pašvaistė, lobis vaizduotei – lyg skraidytum parasparniais, kur tiktai nori. Smalsu kaip smaližiui, smagu, begal malonu: nesustojanti, pilna išminties karieta, begalė glostančio darbštumo, pagaliau nugali ramuma, o blogybės neša kudašių ir galiausiai gauna pylos ant pelnytai vėjuoto kampo.

Skaityti išmokau vartydamas Aldonos Liobytės iš lenkų kalbos išverstą Kornelijaus Makušinskio knygą „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“. Knygos motyvai, vaizdiniai, kažkoks priekalnės, pylimų graudulys tebelydi mane, jau gerokai įkopusį į septintą dešimtį. Aleliuja. Net keletą eilėraščių esu parašęs, paveiktas muzikos, kuri skamba knygoje. Štai vienas jų:

– Atskleiski knygą. – Kokią, – klausi. – Apie ką?

– Atverski knygą apie dvejetą tokių, kur pavogė mėnulį,

Ir tyliai paskaityk: „Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iš kur ši frazė? – Ją sugalvojau, kai panūdau

Eilėraštį pradėti. Tos knygos nebėra lentynoj.

Pro švelnų liūdesį ją atmenu. Ir etažerę, veidrodį.

Menu, iš proto kraustosi žolynai. Su knyga

Slepiuos pašėlusiuos kviečiuos. Vasaros kaitra.      

Vidudienis. Skaitau. Ne žemė, o dangaus pašvaistė.

Spalvų galybė audrina vaizduotę.

Tiek dangaus dar niekad nemačiau – o žydra, žalia.

Alkūnės nugulėtos, nusidažė išaugti drabužiai.

Ant kūno – įspaudimai geliančių šiaudų. Peršti odą.

Ir šnara, šlama topoliai, kurių

Viršūnėse stiebiaus į svaigų aukštį,

Lanksčius kamienus glaudžiai apkabinęs,

Paniręs išpūstuos lininiuos marškiniuos.

Šniokščia topoliai, – vėl siūbteli laja

Nelyg vaizduotė. Verčiuos ant nugaros,

Po galva pasidėjęs knygą,

Ir studijuoju galimybių astronomiją.

Daug kas pasimiršę. Tiktai ne ta knyga, ne vasara.

– Gal autorių prisimeni? Atrodo, Makušinskis.

Knyga mįslingu pavadinimu:

„Tuodu, kurie mėnulį pavogė“.

 

Stiprėja, pasigirsta choro mormorando:

„Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iškylant reginiui, valia išbūti:

Griuvėsiai. Senas miestas. Gatvės kampas.

Aukštai sūpuoklėse berniūkštis. Keista vaiduokliška šviesa.

Jisai išsilingavęs smarkiai – lyg lėktų ten,

Kur įmanu Guliverį sutikti ir pašnekėti

Tartum liliputui, kaip išsaugot aikštę

Ir krautuvę, ir knygų kioską.

Bet virvės įtemptos. Inercija.

Ir pamažu baladė gimsta,

Plačiai išsklinda slenksčiai, atsilieka aidas,

Ir maga žvilgtelėt pro siaurą plyšį

Į atrastą žemyną, kur nušvito

Išnykusios erdvės vaiskus ultramarinas.   Eil. „Knyga, kaip Zakopanės elegija“

  Zydu_dvasine_mokykla

Štai itin svarbus klausimas mūsų skaitytojams (nemaža jų dalis – vienaip ar kitaip susiję su Jaunųjų filologų konkursu). Taigi, jei neklystu…  Esi buvęs tų konkursų ir dalyviu, ir laureatu, ir Marcelijus Martinaitis Tave gyrė gal labiau negu kitus. Ką prisimeni apie tuos konkursus? Ar keitė jie ką nors Tavyje?

Pirmiausia nostalgiškai pagarbinsiu žurnalą „Moksleivis“, žmones, kurie dirbo to leidinio redakcijoje, ypač iškilųjį jaunųjų literatų rūpintoją, rašytoją Algimantą Zurbą. Visiems mokiniams, kurie siųsdavo į redakciją pirmuosius savo kūrinėlius, jis tuojau duodavo žinią, kas ir kaip. Kiek laiškų jisai yra parašęs į visus Lietuvos kampelius, kokį kalną rankraščių perskaitęs, analizavęs, vertinęs, davęs įvairiausių vertingų patarimų kiekvienam, kas linko prie rašto. „Moksleivis“ seniai nebeleidžiamas, o gaila, jame debiutavo daugelis nūdienos rašytojų.

Nei mokiniams skirto žurnalo, nei respublikinio Jaunųjų filologų konkurso negalėčiau vieno nuo kito atskirti. Nepamirštami įspūdžiai! Ir pirmųjų publikacijų, ir apsilankymo redakcijoje bei kūrybinėje konkurso laboratorijoje… Suprasdavai, kad lygiai tą patį, ką matai, jauti, žinai, galima suvokti ir kitaip. Konkursuose lengva susipažinti, linksmai ir santūriai pabendrauti, paskui pažintis tęsti, likti bičiuliais.

Į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą 1971 metais Panevėžyje patekau lietuvių kalbos mokytojo Antano Kučinsko dėka. Konkursui pateikiau nemenką pluoštą eilėraščių. Konkurso vertinimo komisijoje išvydau poetus: Marcelijų Martinaitį, Antaną Masionį, Joną Graičiūną, prozininkus: Algimantą Zurbą, Vytautą Petkevičių ir Vytautą Bubnį. Visus rašytojus mačiau pirmą kartą, bet jų kūrybą žinojau. Itin traukė akį M. Martinaitis, jo eilėraščių knyga „Saulės grąža“ buvo palikusi stulbinantį įspūdį. Aukštas, potrumpėm siaurom smėlio spalvos velvetinėm kelnėm, dideliausi akulioriai, įdėmus tiriantis žvilgsnis, mažumą teatrališka figūra, labai malonus balsas. Visi poetai  kalbėdami protarpiais pagirdavo mane, ypač M. Martinaitis. Bet aš dar nežinojau, kuo visa tai baigsis. Įkvėptai skaičiau savo eilėraštį „Sausra“, jaučiau – skamba. Mokyklos vakare pasirodė poetai ir mes, suvažiavėliai literatai iš visos Lietuvos. M. Martinaitis skaitė baladę „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“, kurią jau mokėjau mintinai, A. Masionis – eilėraščius aukštaitiškos vasaros motyvais. Kitą dieną – apdovanojimai: tapau pirmos vietos už poezijos kūrinėlius laimėtoju. Merginos į mane pradėjo žvilgčioti įdėmiau, drąsesnės netruko ir pakalbinti. Praeidamas pro šalį A. Masionis paprašė atsiųsti eilėraščių į „Literatūrą ir meną“, kur greitai jie ir pasirodė. Prieš tai jau spausdinausi „Jaunimo gretose“, buvo kūrybos puslapis „Moksleivyje“. Kitais metais po konkurso M. Martinaitis pristatė mano eilėraščius almanache „Poezijos pavasaris“. Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, po publikacijų „Moksleivyje“ gaudavau daug laiškų, daugiausia rašydavo žurnalo skaitytojos. Lotynų kalbos mokytoja, poeto V. Mačernio klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė vos ne kiekvieną mielą dienelę iš mokytojų kambario atnešdavo pluoštelį laiškų ir, supratingai nusišypsojusi, įteikdavo juos man. Ar ne vakar tai buvo?

stulp_parasas

Kokiame literatūros vakare besutiktų, poetas M. Martinaitis vis ragindavo mane rengti knygą. Bet aš purtydavau galvą. Kadangi Juozas Aputis dirbo žurnale „Girios“ ir kartais užsukdavo į Žemės ūkio akademiją, kur aš studijavau miškų ūkio fakultete, irgi domėjosi, ar dar neturiu tos nelemtos knygos. Tiesą pasakius, ne knyga man tada rūpėjo, reikėjo kažkaip išgyventi. Nuo vaikystės sirgau diabetu, mandravoti aš negalėjau, reikėjo santūriai, stojiškai laikytis ramaus darbštumo ir grumtis už savo gyvybę: eiti kiekvieną dieną ten, kur nors valandėlę geriausiai jauties, kad paprasčiausiai išliktum. Dar keletą metų šį tą parašydavau, bet atėjo metas, pats kaip kirviu nukirtau eilėraščių rašymą. Nenorėjau eiti va bank.

Ar keitė konkursai ką nors manyje? Keitė. Davė aguonos grūdą pasitikėjimo, bet dešimteriopai didesnį atsakomybės jausmą ir sunkiai maldomą abejonę. Turėjo prabėgti daug metų tylos, kad galėčiau parašyti pažadėtą eilėraštį „Trys šaukšteliai medaus“. To pažado istorija, ko gero, įdomesnė už eilėraštį. Taip vėl sugrįžau tenai, kur seniai manęs nebebuvo.

Iš gatvės - iškart prie Masčio ežero. R. Šileikos nuotrauka
Iš gatvės – iškart prie Masčio ežero. R. Šileikos nuotrauka

O specialybę pasirinkai lyg ir nehumanitarinę. Primink, kuo norėjai būti? Kur stojai, kur įstojai? Ir… kuo esi dabar? Ar labai nutolai nuo jaunystės svajonių?

Ne aš rinkausi specialybę, o mano, neslėpsiu, noras sugyventi su savo liga. Vyresnėse klasėse visąlaik svyravau: literatūra ar miškininkystė… Jau baiginėjau Žemaitės vidurinę mokyklą, ruošiausi egzaminams –  netikėtai gaunu laišką, jog esu kviečiamas į literatūros vakarą Telšių centriniame knygyne. Nuėjau ir sutikau mielą mieliausią žemaitį, elegantiškos sielos žmogų, rašytoją ir literatūros mokslininką Adolfą Sprindį. Jis taip širdingai kvietė mane į Vilniaus universitetą, kaip pavyzdį primindamas Danieliaus Mušinsko pasirinkimą, kad ir dabartės dienų sapnuose kartais perbėgu filologijos fakulteto koridoriais. Pasirinkau miškininkystę. Kas prikišo trigrašį – savaime aišku, jau minėjau pradžioje.

Mokiausi Žemės ūkio akademijoje. Bet miškininku dirbau tik metus. Nuo medžio mokslo ir technologijų, nuo meninio medžio apdirbimo niekur nepabėgau, nieko artimesnio neradau. Dirbau Aukštesniojoje dailės, Dailiųjų amatų mokyklose. Galbūt saugiausiai jaučiausi dirbdamas bibliotekininku Žemaitijos kolegijoje. Esu dar trupinį gyvas, kaip paukštis, įlėkęs į Ventės tinklą. Ramaus darbštumo, atrodo, nepraradau, žiemą važinėju į Žaliakalnį Kaune prižvelgti anūkių, kai suserga. Vasarą gyvuoju sodo namelyje, praeitą pavasarį vėl grįžau į žvejo stotą, kurį buvau ilgam apleidęs. Rudeniop grybauju taurius grybus Patausalės miškeliuose, nuolatos skaitau protingo aromato knygas, retkarčiais rašau. Ant stalo šiuo metu guli rankraštis eilėraščių knygos „Vakarijos“. Tai paskutinė trilogijos „Pavėsiai, tolymės ir vakarijos“ knyga,  santūrus  keleivio atsisveikinimas su Žemaičių žeme, jos keliais keleliais, su čiabuviais, su viskuo, ką keliauninkas mylėjo.

Ar labai nutolau nuo jaunystės svajonių? Teatsako tykios utopijos, Tausalo ežero ramybė.

tolymes

Ir dar kelis žodžius apie Telšius. Mano manymu – tai gražus, patrauklus miestas. Tačiau tai – tik pralekiančio žmogaus greitai mestas žvilgsnis. Ką jauti Telšiams Tu? Ar tikrai esama to mano minėtojo ,,grožio“? Koks vidinis gyvenimas vyksta Telšiuose?

Į Tavo klausimus, miela Gintare, man lengviausia atsakyti eilėraščiais ar jų fragmentais. Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma. Telšių kraštovaizdis krinta į akį ir pralekiančiam, ir žmogui, kuris stabtelėjo ilgam, ar skuba labai lėtai. Galbūt tada ir pasigirsta toji švelni, melancholiška vidinė miesto melodija.

Miesto laikrodis Turgaus gatvėje. R.Šileikos nuotrauka
Miesto laikrodis Turgaus gatvėje. R.Šileikos nuotrauka

Jei Telšiai yra laiškai, kuriuos man siunčia Dievas, aš visas tuose laiškuose:

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar.

Niekur kitur. Tik šičia.

Dauboje ant kalvos sužvilgo vanduo.

Viesulas ieško atkalnių,

Kur įsisukt.

Miestas ir ežeras, ir apdainuota sala

Kasdien labiau rudenėja.

Be galo tylus

Turėklų žemyn liūdesys.

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar

Ir bodėtis blandžiais atspindžiais.   

                                                            Iš eil. „Klostė gimtinei“

Kęstučio gatvė Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Kęstučio gatvė Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
2010-ųjų gegužės 21 d. Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
2010-ųjų gegužės 21 d. Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Originalus skelbimas Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka
Originalus skelbimas Telšiuose. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

Petras Rakštikas ir jo tezės

Petras Rak
Petras Rakštikas obliuoja

1.

Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra – arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras

2.

Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka

3.

Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule.

(Visos trys Petro Rakštiko tezės tebūnie šio pokalbio antraštėmis)

Su rašytoju, menininku, pedagogu, grybautoju ir meškeriotoju Petru Rakštiku internetu bendravo Ričardas Šileika (Geležėlė)

Laikas – mūsų, kiek mes jį „nusaviname“ ir „suvaldome“. O vietos taip pat labai efemerinės. Čia, kur stoviu, manau ir sakau, jog tai mano vieta. Bet vos kokiu susimanytu reikaliuku žengteliu dešinėn ar kairėn, žvilgt, „mano“ vieta tuštuoja, arba ‒ jau užimta kito, manančio, kad tai jojo vieta.

Tikiu, kad žmogui, o ypač menininkui, gyvenamoji (esamoji) vieta visgi lemia tam tikrų svarbių, esminių impulsų. Sakyk, Petrai, kaip Tu sukiesi (ar jau valia pridurti savuosiuose?) Kuršėnuose? Ar Tave jie suka? Juk esi šiauliškis. Jeigu taip, tad kokie tie vietos regimieji, kokie tie vietos neregimieji akstinai, Tave verčiantys vis nerimti (ar podraug rimuotis)?

Pradžioje sava vieta buvo mama, lova, kambarys, paskui ‒ kiemas. Po to ‒ gatvė, klasė, mokykla, rajonas, stadionas, sporto salė, dailės mokykla. Pamenu, stovėjau prieš savo klasę, o matematikos mokytojas pravarde Dramblys su Hitlerio ūsais mane kvailiu, asilu ir dar bjauriau vadino. Nuo to laiko likau kurčias ir aklas jo šlovinamai algebrai ir mintyse be perstojo deklamavau eilėraštį, sukurtą bendraklasių jo šlubai eisenai atminti ,,rublis dvidešimt penki, rublis dvidešimt penki“. Baigiamojoje klasėje savi vaikinai išmokė groti gitara ,,Slade“, ,,Led Zeppelin“, ,,Deep purple“ daineles. Tai labai stipriai veikė mano matematikos žinias ir padarė neišdildomą įspūdį Drambliui, kurio kabinetas buvo po mokyklos aktų sale, ten su draugais lavinau savo muzikinius gabumus labai garsiai bumbindamas bosine gitara. Mano mokyklos baigiamuosius egzaminus vainikavo pataisa iš algebros. Tų metų rudenį turėjau puikią galimybę aplankyti Afganistano kalnus ir kaip pirmo atskyrio dziudo imtynininkas sustiprinti armijos gretas. Gerbdamas musulmonų papročius, apie kuriuos buvau girdėjęs Dramblio nutampyta ausimi, įstojau į Šiaulių profesinę technikos mokyklą. Po metų jau mokėjau tekinti. Raudonas diplomas leido toliau tobulinti mokslus. Nerizikavau stoti į VDA (Vilniaus dailės akademiją), nes neišlaikius konkurso per stojamuosius egzaminus laukė neišvengiama galimybė susikauti su Afganistano kariais. Sėkmingai įstojau ir po penkių tobulėjimo metų iš ŠPI (Šiaulių pedagoginio instituto) išėjau su piešimo, braižybos, darbų mokytojo diplomu kišenėje. Trečią kartą išvengiau tarnybos armijoje, pasirinkdamas mokytojo darbą provincijoje ligi 27 metų. Dirbau vietoj tais metais į Anapilį išėjusio mokytojo, poeto Juozo Ruzgio. Mokiau vaikus drožti, braižyti, piešti. Net istorijos mokiau penktokus, šeštokus ir aštuntokus. Tobulėjau pats savo akyse. Mokiausi iš Kuršėnų medžio drožėjo Turausko amato gudrybių. Mokiausi prie ežero klausyti lakštingalų, varnų, direktoriaus, vėjo ošimo ir švietimo skyriaus inspektorių. Kolegių klausiausi už sienos ir šalia, ant pagalvės, mokytojų name, vadinamu Pasakų trobele. Ten parašiau pirmuosius savo eilėraščius, tekstus. Savi pasirodė. Savu laiku, savoje vietoje savaip nuskambėjo. Patiko.

Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis
Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis

TOLIAU PARAŠYSIU, KAI GRĮŠIU IŠ ŽVEJYBOS. SU SŪNUMI VARYSIM Į TĄ EŽERĄ.

Tai va, pagavom dvylika keptuvių raudžių ir plakiukų. Labai skanu prie alaus.

…Tais metais profesorius Aloyzas Toleikis paprašė padėti nulieti gipsines formas nuo savo naujos skulptūros. Tris dienas padirbėjęs įtikinau jį, jog esu gero staliaus sūnus, tai jis mane priėmė dirbti ūkio darbų meistru į ŠU. Po metų jau mokiau studentus piešti, nepamiršdamas savo pagrindinių pareigų ‒ dėti spynas, taisyti baldus ir t.t. Buvę dėstytojai tapo kolegomis.

Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas
Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas

Pasidariau Šiaulių bohemos gerbėju, greitai tapau ir aktyviu jos nariu. Kelis dešimtmečius ropščiausi į žvaigždyną. Pradžioje patiko, paskui pasidarė nuobodu. Parodų atidarymai kartojosi nepataisomai vienodi, įkyrūs, kol supratau, kad jie net man nereikalingi. Ateina laikas, kai supranti, jog kūryba reikalinga tik tau. Žiūrovai lyg aukšlės prie slieko puola vertinti, demonstruoti savo išmintį. Nuo to darosi liūdna. Kartais juokinga. Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule. Ilgainiui Šiaulių bohema nuseno, jaunimas sulindo į internetą. Stebina, kad neteko sutikti menininkų, kurie aktyviai skaito knygas. Be knygos žmogus užsidaro amato stiklainyje. Tada ateina nuobodulys ir žmogus pradeda pūti palaimintoje miesčionies būtyje. Grįžtu prie klausimo. Man sava vieta yra ten, kur esu. Šiandien Kuršėnai, ryt ‒ nežinia kas. Nejaučiu jokio poreikio kurti kažkam. Ačiū Dievui, nesu populiarus, perkamas kūrėjas. Gyvenu iš mokytojo, dėstytojo atlyginimų ir darau tik tai, kas man įdomu. Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka. Nesibaigianti eilė mokytojų ateina su naujomis knygomis. Nekeliu sau tikslo ‒ žadinti miesčionišką būtį, todėl Kuršėnuose neorganizuoju kultūrinės revoliucijos. Pasirinkau vienišiaus, stebėtojo kelią.

RAŠAU IR GALVOJU ‒ KAM VISA TA RAŠLIAVA……..

Taigi, Rakštikas menininkas podraug yra Rakštikas pedagogas. Dėstytojauji (sakyk, kiek metų?) Šiaulių universiteto Dailės fakultete, o dargi kelerius metus mokai vaikus ir Kuršėnų dailės mokykloje. Man rūpi esminiai mokytojo ir mokinio santykiai. Ar įmanoma ko nors išmokyti? Ar mokydamas taip pat mokaisi? O ką Tu savo gyvenimo suole išvardytumei kaip mokytojus? Iš ko ir būtent ko mokaisi dabar?

ŠU (Šiaulių universiteto) Menų fakultete dirbu trisdešimt dvejus metus. Kuršėnų vaikų meno mokykloje skulptūros mokau jau aštuonerius metus. Jei besimokantis nori mokytis, tai ir išmoksta. Mokydamas kitus visuomet mokaisi ir pats. Kiekvienas mokinys vis kitoks žmogus ir prie jo tenka taikytis. Taip pat ir mokinių grupės labai skirtingos. Mokytojo pareiga ‒ mokyti. Mane irgi mokė. Pamiršau, ko. Per daug mokytojų aplink. Jaunystėje rimti atrodę, man senstant suvaikėjo, naujų atsirado. Mokausi iš meistrų. Daugiausia iš knygų. Mokausi turiningai ir įdomiai leisti laiką. Labiausiai patinka stumdyti durnių su grybais, su fotoaparatu, su knyga savaitgaliais ir tą veiklą derinti su piešimu, lipdymu. Šiemet nieko neparašiau, nes piešiasi. Man tai patinka. Gyvenu šia diena. Saugau maišą su išmoktais dalykais, bet negaliu niekam jų rodyti, nes kai atrišiu, bijau, kad išsilakstys kaip zuikiai. O jei rimtai, tai tame maiše nieko nėra. Tuštybių tuštybė. Gyvenimas moko garbingai numirti, kad raportas aukščiausiajam nesibaigtų vienu sakiniu ,,labas, čia aš, Petras“.

NESIRAŠO MAN KAS SAVAITĘ PO KLAUSIMĖLĮ… LABAI JAU VALDIŠKAS REIKALAS VISA TAI.

Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.
Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.

Įdomus yra meno žmonių keliažanrystės fenomenas. Kai vienas artojas aria išsyk dvi vagas. Kam duota, tam bus dar pridėta? Tokių tandeminių asmenybių kultūroje nėra reta. Kokios pavardės greitosiomis stryktelėjo manon galvon, ‒ tai Mikalojus Vilutis, Gvidas Latakas, Alis Balbierius, Julius Keleras,Robertas Antinis.Tu, Petrai, taip pat esi apdovanotas ne vienu talentu. Sakyk, kaip tai atsitiko – juk savo kūrybą pradėjai kaip dailininkas, o vėlėliau ėmei rašyti eilėraščius ir tekstus. Ar rašytojystė Tau radosi kaip „meno maisto papildas“, ar tai buvo naujų neišvengiamų paieškų rezultatas?

Nuobodulys, kasdienybės banalūs triukšmai, naujų patirčių geismas verčia gyventi aktyviai. Daug skaitau. Galiu neskaityti, galiu piešti, drožti, vaikytis moteris, tapyti, žvejoti, groti gitara, fotografuoti, mokyti vaikus lipdyti, studentus piešti. Galiu nepiešti, galiu rašyti, o kai nesirašo ‒ grybauti. Negaliu žiūrėti televizijos, klausyti radijo, vartyti lietuviškų žurnalų, laikraščių, net pastorėjusių Šiaurės Atėnų nebevartau. Baisiuosi lietuviško popso melodijomis, tekstais ir jų vartotojais. Galiu prisidėti prie jų, bet gėda sakyti ‒ nežinau, nuo kurio galo pradėti. Kai nesidirba ‒ nerimauju, kad atsėlina nuobodulys. Kadangi esu nepataisomas cholerikas, Beždžionės metais gimęs Šaulys, todėl ilgai nerimauti nemoku. Pernai daug rašiau. Išsisėmiau. Nyku save tiražuoti. Šiemet piešiu. Bandau vis kitokį linijų pasaulio variantą sukurti. Noriu pats save nustebinti. Pradėjau bėgioti ‒ liemuo plonėja lėtai, bet rutina stiprina dienotvarkę. Kartais stebiuosi savo aktyvumu, bet kai žiūriu į rimtus meistrus, matau, koks lėtas, silpnas esu ir dar smarkiau spaudžiu greičio pedalą. Azartas. O gal mano gyvenimo programuotojas bus kokį mygtuką senovėje nuspaudęs…

PRIDEDAMAME PIEŠINYJE PAVAIZDAVAU, KAIP PIRŠTUKAI IR PIRŠTUKĖS PEILIU GRYBĄ PJAUNA. ANTRAME PIEŠINYJE – RŪKORIUS IR JO DŪMAI

Pirštukai ir pirštukės.
P. Rakštikas “Kaip pirštukai ir pirštukės peiliu grybą pjauna”

 

Rūkorius ir jo dūmai.
P. Rakštikas “Rūkorius ir jo dūmai”

O kokie Tavo santykiai su užsakomaisiais dalykais? Omenyje turiu, kai Tau pasiūlo už tam tikrą pinigų sumą išdrožti, nupiešti, nulipdyti. Jokių kaprizų dėl to neturi?

Užsakomų darbų turėjau tik praeitame amžiuje. Dirbu pedagogo darbą dviejose vietose. Mano poreikiams užtenka. Esu laisvas nuo užsakovų sumanymų, skonio ir jų dailės etalonų. Niekam labai nesisiūlau, tai ir perkamas nesu. Kuriu, kad man patinka. Nerandu savyje nė lašelio prekeivio kraujo. Tam pašaukimo reikia, tuščio pilvo, didelių ambicijų. Vienas kitas susigundo mano grafikos darbeliais, o šiaip ‒ viską išdovanoju, kai per daug susikaupia.

Štai pastarajame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime kalbėta, kad rašytojai turėtų labiau ir aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stipriau reikšti savo pilietinę poziciją. Ką šia tema pasakytų Petras Rakštikas?

Visuomeninis gyvenimas? Miglotas pasakymas. Bene turėčiau lipti ant kubilo su tekstais? Labai kvailai jaučiuosi prieš publiką. Ypač su tekstais. Kam įdomu, paskaito. Užteko kelių knygos pristatymų ir vidinė signalizacija užblokavo visus mano ratus. Vengiu prekybos centrų, turgaus, paplūdimių, masinių renginių. Man ten negera. Matyt, jau senatvės požymiai, o gal autistas darausi.Vilniuje yra būrys rašytojų, kuriems patinka viešai pristatyti savo kūrybą. Anais laikais menas priklausė liaudžiai. Šiandien ‒ vartotojams. Meno vartotojų, ypač literatūros, nėra daug likusioje nuo Vilniaus Lietuvoje.

Vis dėlto, manding, dažnam menininkui neišvengiamai ir būtinai privali vienystė, buvimas tik su savimi (kad tik tokiu būdu būtų su visu pasauliu ir visata). Tačiau daugeliui taip pat labai reikalinga ir svarbi kokybiška komunikacija, tarpusavio mainai, minčių ir idėjų apykaita. Sakyk, Petrai, ar nestingi bendrystės su savo luomo nariais? O gal Tau kaip tik įdomesnis gatvės ir laukų, paukščių ir žuvų gyvenimas? Gal Tau geriausi bendrininkai yra tie, kuriuos pats renkiesi – knygos, filmai, muzika?

Pasidalink, Petrai, su šį šnekesį skaitysiančiaisiais savo vartojamais skaitomo, klausomo, žiūrimo adresatais.

Tarpusavio mainai, idėjų, minčių komunikacija persikėlė į internetą. Pigu, paprasta, greitai. O jei rimtai, tai interneto šiukšlynuose niekas manęs nebestebina. Dominuoja pasikartojimų pasikartojimai arba formalizmas. Labai gero daug negali ir neturi būti. Tuomet vidutinybė ir jos tveriamos pakuros taps retenybe ‒ vertybe. Nepriklausau jokiam luomui, tad ir bendravimo stokos nejaučiu. Žmoguje yra visas pasaulis ir jame visuomet yra ką atrasti. Šią vasarą sukūriau naują piešinių ciklą. Paneigiau savo ankstesnįjį aš. Pasikeičiau. To ir siekiau. Galų gale jaučiuosi išsisėmęs ir laukiu naujų mokslo metų. Pailsėsiu nuo piešimo. Ilsėtis yra būtina. Net nuo meno. Būna dienų, kai negaliu klausyti muzikos ‒ mėgaujuosi žiogų cirpimu ir vaikų klyksmais kieme. Nekenčiu šį mėnesį filmų. Mėgaujuosi S. Becketu ir R. al Galidi knyga ,,Autistas ir pašto balandis“. Knygų, filmų ir muzikos rekomenduoti negalima. Kiekvienam savo. Kas mažai vartoja, tam daug ir nereikia. Kaip su degtine. Vienus ji įkvepia, o likusius kvailina.

Esi tapytojas, grafikas, skulptorius. O, regis, nepriklausai jokiai vizualiųjų menų organizacijai. Nebent žiopsotojų pro langą. Bet užtat kišenėje turi Lietuvos rašytojų sąjungos bilietą. Kodėl taip nusprendei? Čia koks nors vizginimas, ar kas?

Buvau tapytojas. Paskutinė darbų paroda ‒ 2012 metais. Praeitame amžiuje aktyviai drožiau iš medžio. Pasaulyje tokių daug. Grafikos darbus man atspaudžia meistras. Nematau reikalo dokumentu įrodyti, kad ką nors sukūriau. Rašytojų sąjungos bilietas rodo mano senoką foto. Narystė sąjungoje man garantuoja kvietimą į suvažiavimą ir sveikinimą su Naujaisiais metais. Laukiu pedagogo pensijos. Neturiu jokių iliuzijų, kad galėsiu pragyventi iš piešinių, tekstų.

Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.
Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.

 

Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika
Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika

Esame iš vienos šaikos, kuriai neegzistuoja televizorius. Bet štai į internetą nespjauni. Esi ir socialiniame tinkle prisirišęs, tiesa? Ką gero (iš)knisi tose platybėse?

Socialiniame tinkle randu žmonių veiklos pėdsakų. Labai retai įdomių, dažnai juokingų, dažniausiai ‒ banalių. Tai šiokia tokia solidarumo iliuzija. Erzina amato ubagų įžūlumas, išdabintas rafinuotų meno tyrėjų. Menas tampa susitarimo reikalu. Dažnai paprasta avantiūra, eksperimentu. Biznis yra biznis, nors ir nieko neverta prekė ‒ reikalas. Kuria kūrėjų minios, stengiasi, prakaituoja, nors malkos šlapios, ugnies nėra, arba nėra ką kūrenti, net ne šilta, nekalbant apie karšta, o periasi, vantomis mojuoja… Demokratija. Neužčiaupsi nebylio ‒ į teismą paduos bandantį. Teisėjas uždirbs ‒ kaltas liksi. O teisybė šiandien irgi prekė. Net ne deficitas, nes niekas nežino, kuo ją pamatuoti. Žaidimas vardan žaidimo. Svarbu etiketė. Ja daugelis tiki.

Dabar ant kiekvieno kampo apstu demokratijos. Kuomet stengiantis ko neįžeisti (tiksliau – kad nesusilaukti grasinimo teismu) nepaneigiama teisybe ar esamu faktu, sakoma „galimai“. Tokia šiuolaikybė, kai beveik nusitrynusios ribos tarp dora ir nedora, kai uodega per veidus vizgina puošnusis dekadansas. Kas Tau, rašytojau ir dailininke Rakštikai, yra tabu? Kas šventa turėtų būti bent jau kultūros žmogui?

Šventa yra autentiška ugnis žmoguje. Jei jos turi ‒ kuria, jei neturi ‒ žaidžia, kad turi. Kas yra kas ‒ kiekvienas atsirenka pagal savo kriterijus.

Tabu. Jei tavo kūrinys kažką jaudina, matyt, turi tos ugnies. Jei ne ‒ viskas aišku. Man tabu ‒ reklama. Iš dvasios atėjęs, ten ir nuteka žmogus. Tik energiją praturtina savo buvimu arba ne. Labai intymus klausimas. Taip. Pėdsakai dingsta. Prapuola kūriniai. Lieka tik kūrimo akimirkos džiaugsmas.

Štai nevalingai mano rankosna stryktelėjo kaži kada jau skaityti Jono Meko „Laiškai iš Niekur“. Citata iš 116 puslapio „A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu, šiandieną ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli fragmentai, tiktai jie yra svarbu. Ir tik mes, priklauso nuo mūsų pačių, tiktai mes galim apsaugot ir išlaikyt tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse“ timptelėjo liežuvį galų gale paklausti Tavęs apie meilę, apie viltį, apie tikėjimą. Ir, žinoma, apie mirtį.

Jei netiki, tai abejoji. Jei abejoji, esi neapsisprendęs, nežinantis, ką daryti. Kai nežinai, ką daryti ‒ neturi tikslo. Neturi tikslo, neturi ir prasmės. O kas yra prasmė? Nežinau. Apie gyvenimo prasmę, tikslus daug galvojau, kalbėjau jaunystėje. Jaunystė buvo ir praėjo. Daug kas buvo planuota, bet neįvyko. Gyvenimas nusišvilpė į mano planus. Įvyko labai daug kas, kas visai nebuvo planuota. Lieka tik džiaugtis tuo, kas įvyko, ir linksmai švilpauti į tai, kas nesudygo planų lysvėse. Mokytojas privalo rašyti planus. Ne sau. Geras mokytojas mokosi ir kitus moko. Planai reikalingi mokytojo prižiūrėtojams. Dabar esu čia ir kiekvieną rytą pabudęs džiaugiuosi, kad esu. Dieną dirbu privalomus darbus, o jei tokių nėra ‒ prisigalvoju neprivalomų: valau langus, tikiuosi, kad čiurliai tuojau jų neapdergs. Fotografuoju ir tikiuosi ,,pagauti“ kadrą. Dedu viltis, kad paslapčių pievoje pasiseks palaižyti atradimo medaus. Be jų gyvenimas būtų nykių pasikartojimų eilė. Žemė sukasi apie saulę su meile. Mokslininkai to dar neįrodė, todėl tyli tuo klausimu. Kartais su meile, kartais su viltimi ir tikslingu tikėjimu dairausi į moteris. Mėnulis sukasi apie žemę, ir tikiuosi, kad jo tamsiojoje pusėje įsikūrę ateiviai žmonėms kompiuterį dovanojo neturėdami piktų kėslų. Kasdien dedu viltis ant vienos svarstyklių lėkštės, o savo pastangas ‒ ant kitos. Jei nesimuliuoju dirbančio ‒ viltys besvorės. Jei rimtai, tai ko vertos viltys nežinia apie ką, abstraktus, neįvardytas tikėjimas? Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras. Tikiu, jog esu Visumos (Dievo) dalis, ir viskas, ką darau, skirta jam. Kuo numiręs jį praturtinsiu, tuo labiau jį pagerbsiu. Mirtis man ‒ darbo laiko pabaiga. Po to ‒ paslaptis. Į ją ir einu. Kiekvieną vakarą mirštu. Kiekvieną rytą prisikeliu. Ne nuo manęs tai priklauso. Tai, ar dėsiu viltis į prisikėlimą, ar tikėsiu, kad rytoj prisikelsiu, mirčiai nusišvilpt. Ji padarys savo darbą, aš baigsiu savus. Manau, kad mirtis dirba su didele meile ir atsakingumu, nes neteko girdėti, kad ji būtų suklydusi. Verta dėmesio jos meilė.

Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.
Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.

Regina Katinaitė: ,,Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau“

Regina Katinaitė su geriausiu draugu Debesėliu
Regina Katinaitė su geriausiu draugu Debesėliu

Regina Katinaitė: ,,Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau“

 Regina Katinaitė (1955 10 31) poetė, vertėja. Gimė Utenoje, augo Juknėnų kaime. Baigė Utenos 2-ąją vid. mokyklą. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 2003 m. – LRS narė. 1992 m. apdovanota Boriso Dauguviečio premija (II laipsnio diplomas) už Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizaciją. 2003 m. Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatė už eilėraščių ir vertimų knygą „Grąžinu tau laiką“ ir eilių ciklą romantinės muzikos ansambliui. 2010 m. Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatė už eilėraščių knygą aukštaičių uteniškių tarme „Paraič nama“.

 Su Utenoje gyvenančia poete, vertėja Regina Katinaite-Lumpickiene kalbasi rašytoja Birutė Jonuškaitė

Esi sakiusi, kad močiutės Uršulės, mamos motinos, genai lig šiol nerimsta Tavyje. Gal galėtum daugiau papasakoti apie ją, koks jos likimas, ar ilgai teko su ja bendrauti?

Močiutė Uršulė anūkų gyvenimuose yra kaip šventoji. Niekada nesutikau už ją geresnio, atlaidesnio, supratingesnio žmogaus. Devynerių metų likusi visiška našlaitė ji su dviem broliukais praėjo visas gyvenimo golgotas. Tarnaudama pati išmoko skaityti, rašyti, ypač brangino kažkada kažkieno padovanotas jai knygas. Iš jos pirmosios išgirdau Kazį Binkį, Antaną Miškinį, Salomėją Nėrį, skaičiau Hugo… Močiutė ir pati kūrė eiles, primenančias lietuvių liaudies dainas. Mėgo kiną, teatrą, troško keliauti. Buvo labai šviesus žmogus, sakyčiau, savamokslis akademikas… Romantikė, kiek gyvenimas leido jai tokia būti. Ji formavo mano dvasinę pasaulėjautą, skatino šviestis ir kurti. Suprato klystančią, atleisdavo ir palaikydavo einančią nauju keliu. Trisdešimt dvejus metus turėjau močiutę Uršulę – savo Angelą Sargą. O jos globą jaučiu visą gyvenimą.

Ant močiutės Uršulės rankelių au mama ir seneliu Jonu.

O kita močiutė – tėvo mama?

Tėčio mama, močiutė Ona, gyveno tolėliau, tai ir susitikdavome rečiau. Ji buvo sparti, darbšti, geraširdė, puiki šeimininkė. Lepino anūkus. Mūsų susitikimai būdavo kaip šventės – va seneliai (tėčio tėvai) atvažiavo, va mes pas senelius paviešėti užsukome… Močiutė mirė, kai buvau trylikos metų.

Močiutė Ona Katinienė
Močiutė Ona Katinienė

Na ir norėčiau pakamantinėti apie senelius, ar prisimeni juos?

Senelis Juozapas, tėčio tėvas, buvo stiprus, griežtas žmogus, ūkiškas, puikus kalvis. Tai švelnybėm ir visom kitom plonybėm laiko nelabai turėjo. Bet anūkus mylėjo.

Senelis Jonas, mamos tėtis, buvo batsiuvys ir pasakorius. Dabar sunku atskirti, ką jis pasakojo išgirsto iš kitų, ką pats prikūrė, nes istorijos neišsekdavo. Mėgo tuomet labai populiarius radijo vaidinimus, dažnai jų klausydavomės drauge. Eidavome kartu grybauti, riešutauti, meškerioti. Prisimenu, kai pirmąkart mano eilėraštį išspausdino Lietuvos pionierius, nuo tada senelis Jonas į mane pradėjo kreiptis Jūs…

Senelis Juozapas Katinas
Senelis Juozapas Katinas

O ką veikė, kaip gyveno Tavo tėvai? Kiekvienas mūsų turi tam tikrą gal net ir sunkiai suvokiamą jausmą, ką iš gimtųjų namų išsinešėme svarbiausio. Jeigu paklausčiau, su kuo visų pirma Tau asocijuojasi tėvų namai, ką atsakytum?

Tėvų namai – man pirmiausia šeima, buvimas kartu. Tėvai buvo darbininkai, vėliau grįžo prie žemės. Šeimoje augome trys vaikai. Pertekliaus nebuvo, bet bendrystės stiprybė didžiulė. Kartu dirbome visus darbus, o kai tėvai ėmėsi prižiūrėti kolūkio karvių bandą, tai rankomis melžėme visi – ir mažasis brolis taip pat. Tėvai mokė mus viskuo dalintis: jei turėdavome vieną saldainį, tai dalinome į tris dalis ir dar pasiūlydavome mamai su tėčiui. Taigi vienas už visus ir visi už vieną…

Mama ir tėtis Uršulė ir Antanas Katinai.
Mama ir tėtis Uršulė ir Antanas Katinai.
Su mama ir sese Janina ant mamos rankų.
Su mama ir sese Janina ant mamos rankų.
Su mama.
Su mama.

Turi garsų brolį Alvydą – poetą ir ilgametį merą viename asmenyje. Ar brolio populiarumas Tau padeda? Trukdo? Ar judu visais klausimais gerai sutariate? Ir apskritai, kaip žiūri į brolių-seserų santykius gyvenime? Tuo labiau, kai abu – rašantys.

Jaučiu palaimą turėdama brolį ir seserį. Nuo mažumės buvome mokomi laikytis vienas kito, mylėti ir padėti. Šitų vertybių nepametėme gyvenimo keliuose. Mūsų sesuo Janina – Vilniuje, o mes su broliu – Utenoje, bet su sese, ko gero, susitinku dažniau. Brolio populiarumas nei trukdo, nei užgožia, aš džiaugiuosi jo sugebėjimais ir sėkme. Kūryboje mes labai skirtingi, bet tai, manau, tik pliusas. Beje, Alvydas yra kelių mano knygų redaktorius.

Turi sūnų, turbūt ir vaikaičių? Kokie santykiai su jais? Kaip rašanti, užsiėmusi mama augino savo atžalą? Aš dažnai pagalvoju, kad tam tikra dvasine, išsilavinimo prasme menininkų vaikai gauna daug daugiau iš savo tėvų, o ta paprastąja, kasdieniškąja – daug mažiau… nes mama arba rašo, arba tapo, arba skaito… Ar esi rami dėl savo vaiko?

Mano vienintelis tikriausias ir nuostabiausias kūrinys yra sūnus Mindaugas. Augo jis kaip daugelis to meto kultūros darbuotojų vaikų – namuose, darželyje ir… motinos darbe. Jam dar teko pažinti didįjį stebuklą – prosenelių ir senelių meilę. Mindaugas – stiprus, savarankiškas, gyvenimo druskos ragavęs žmogus, turi jautrią širdį, yra puikus sūnus, vyras ir dviejų vaikų tėtis. Taip, turiu anūkę Lėją ir anūką Beną. Tai nauja šviesa gyvenimo kelyje. Anūkai – tai tarsi visko, kas geriausia, atsikartojimas. Labai didžiuojuosi savo sūnumi ir visa jo šeima.

„Tarmė – tai turtas, kurio neįsigysi, jei neturi“, – tai Tavo žodžiai. Vadinasi, esi labai turtinga, nes puikiai moki savo gimtojo krašto tarmę, nebijai ir knygų tarmiškai rašyti…

Tarmė į mano gyvenimą atėjo su motinos pienu ir pirmuoju žodžiu. Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau. Mano brangiausieji žmonės kalbėjo tarme, aplink irgi ją girdėjau. Pritiko mano sielai šitas skambesys, išaugo manyje ir sulapojo. Visa tai yra įgimta ir išsaugota keliuose ir skersvėjuose. Kaip atsinešiau tarmę iš ten, kur buvau laiminga, taip ir pasilikau kaip relikviją. Nieko čia dirbtinio ar sunkaus nėra, viskas yra tik gyvenimas.

Dar tais, tarmei nepalankiais sovietiniais laikais, rašydama scenarijus, vesdama renginius, kalbėjau tarme, savo eilėraščių posmus perrašydavau tarmiškai, kūriau naujus, taip ir gulė juodraščiai į stalčių, o žodžiai ėjo pas žmones.

Prie tarmiškai parašytos knygos pridėti kompaktinę plokštelę, sakei, Tau pasiūlė kolegė Elena Karnauskaitė viename „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje, vartydama Tavo pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą „Gegutes abrūsėliai“. O pirmą kartą sudaryti tarmiškos poezijos knygą – Tavo buvo mintis ar irgi kas nors paskatino? Ir ar apskritai tam reikėjo savotiškai subręsti arba sulaukti atitinkamo laiko, nes juk pirmosios knygos parašytos ne tarmiškai.

2004 m. renginyje Raudondvaryje, kur skaičiau savo tarmiškas eiles, priėjo keletas žmonių, norėdami nusipirkti mano eilėraščių knygą. O tokios knygos tai nebuvo, dar net minties nebuvo išleisti savo tarmišką kūrybą. Bet žmonės padovanojo idėją. Peržiūrėjau juodraščius, sudėliojau, ir po metų išėjo mano pirmoji tarmiškoji. Ši knyga buvo labai prieštaringai sutikta – vieni dėkojo ir džiaugėsi, kad esu drąsi ir iššokau kaip žvirblis iš kanapių, parodydama, kaip skamba gimtoji tarmė, kokia brangi ji kiekvienam, kuris prisimena, kitų buvau klausiama, kam man to reikia, komentuojama, kad tarmėje pradingsta visas mano talentas… Vėlgi turiu pasakyti, kad nieko dirbtinio čia nebuvo, tiesiog atėjo toks laikas, kai buvau paskatinta pačių žmonių.

O kolegei poetei Elenai Karnauskaitei esu dėkinga už antrąją idėją – prie tarmiškos knygos pridėti kompaktinę plokštelę. Šiuo patarimu pasinaudojau leisdama antrąją ir trečiąją eilėraščių knygas tarme. Kompaktines plokšteles įskaičiau pati, kad žodžių tarimas, kirčiavimas būtų būtent mano krašto. Dėl leidybos konsultavausi su kraštiečiu Vilniaus universiteto prof., hab. dr. Bonifacu Stundžia, kadangi norminio tarmės užrašymo, kad būtų prieinama kiekvienam skaitytojui, dar neturime.

Kaip Tau lengviau rašyti: bendrine kalba ar tarmiškai?

Pirmoji knyga tarme man padėjo atsiplėšti nuo neseniai išleistos vengrų poezijos vertimų knygos ,,Paukščiai vaikšto dangaus takais“. Išversti eilėraščius lietuviškai per rusų kalbą man padėjo dabar jau šviesios atminties vengrų poetas Karoly’us Csehas. Tai buvo didelis bendras mūsų darbas, po kurio sugrįžti prie ankstesnio rašymo nebuvo paprasta. Taigi tarmė čia labai pasitarnavo. Atvirai pasakysiu, rašyti tarme man yra lengviau.

Vengrijoje su poetu
Vengrijoje su poetu K. Czehu.

Deimantė Daugintytė 2012 06 29 „Literatūroje ir mene“ recenzuodama Tavo knygą „Žemėje, sakei“ rašo:

„Taigi R. Katinaitė-Lumpickienė, nors ir atstovaudama viduriniajai kartai, šliejasi prie vyriausiųjų (…), tik šiek tiek modernizuodama kalbėjimą, platindama pauzes elipsėmis, atsisakydama vyksmo, pasitenkindama vardijimu, konstatavimu. Taigi lieka galimybė, kad autorė imituoja kitų, vyresniųjų autorių kalbėjimą, truputį pakreipdama jį savon pusėn. (…) Atrodo, kad autorė primygtinai bando įsisprausti į tam tikrus rėmus, rašyti tam tikromis temomis, pagal konkretų modelį.

Ar sutinki su tokiais teiginiais? Kaip apskritai priimi savo kūrybos kritiką? Kada ji Tau padėjo, ar priešingai – pakenkė?

Į kritiką išmokau pažvelgti blaiviai ir pagarbiai. Man ji yra svarbi ir įdomi, tegul ir gerokai aptalžanti. Kritika – vienas iš gyvenimo variklių, jeigu sugebi savyje nugalėti drakoną.

O tiksliausiai visą mano kūrybą apibūdino brolis Alvydas. Sako: „Tu knygų nerašai, tu kaip paukštis: užeina ūpas – pagiedi, pagiedi ir vėl tyli.“

Knygų mugėje, 2012 m. pristatant knygą "Žemėje, sakei".
Knygų mugėje, 2012 m. pristatant knygą “Žemėje, sakei”.

Ta pati kritikė teigia: „Uteniškės autorės tekstų moteris vien fiksuoja pasaulio griūtį, nerasdama išeities taško. (…) Desperatiška, skausmingai egzaltuota frazė: „niekas negali paguosti // nei tie kuriuos mylėjau / nei tie kuriuos užmiršau // niekada nepareisiu namo // po kojomis / vien kevalai kaštonų“ („niekas negali paguosti…“, p. 39).

Ar tikrai niekas negali paguosti? Kiek Tave pažįstu, anaiptol neatrodo, kad esi iš tų moterų, kurioms dangus griūva.

Manau, kad visi mes kartais išgyvename pasaulio griūtį savyje. Tik ne visi apie tai garsiai pasakome arba kalbame kitokiais žodžiais. Mano kūryba nėra autobiografija. Tai tik mintys ir jutimai, pabirę eilėraščiais, tik blyksniai to paralelinio sielos pasaulio, kuris bando sutalpinti į save galbūt daug daugiau nei pajėgia.

Šalia poezijos – Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizacija, už kurią 1992 m. buvai apdovanota Boriso Dauguviečio premija. Ar teatras – dar vienas kūrybinis bandymas? Gal vėl žadi prie jo sugrįžti?

Pastaraisiais metais parašiau septynias inscenizacijas lėlių teatrui pasaulio pasakų motyvais. Dabar kuriu dar vieną… Manau, ne paskutinę.

A. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" (R. Katinaitė - antra iš kairės).
A. Miškinio “Žaliaduonių gegužė” (R. Katinaitė – antra iš kairės).

Deja, bet Lietuvoje beveik visi rašantys žmonės duoną užsidirba ne knygas rašydami… Koks Tavo darbas? Ar jis Tau prie dūšios?

Dirbu Utenos kultūros centre direktorės pavaduotoja kultūrai. Daug savęs atidaviau darbui, kitaip nemokėjau, o ir nebūčiau galėjusi. Nes arba tu esi kultūros darbuotojas, arba eini ieškoti laimės kitur. Daugelį metų dirbau neskaičiuodama darbo valandų, neturėdama normalių išeiginių ir atostogų. Padejuodavome su kolegomis, kad kitiems geriau – uždaro duris penktadienį ir atidaro tik pirmadienį. Rami galva, laisvas žmogus. Kol ilgainiui supratau, kokia esu likimo apdovanota, kad mano darbas sutampa su kūrybiniais poreikiais ir kad darbe galiu save realizuoti kaip meno žmogus.

Su Bernardu Brazdžioniu, jo žmona ir režisiere Alma Eigerdiene Utenos kultūros centre.
Su Bernardu Brazdžioniu, jo žmona ir režisiere Alma Eigerdiene Utenos kultūros centre.
Su Juozu Baltušiu Utenos senuosiuose kultūros namuose.
Su Juozu Baltušiu Utenos senuosiuose kultūros namuose.

Kai nerašai, kur krypsta Tavo mintys? Kas Tau teikia dvasinę ramybę, saugumo jausmą? Gamta? Gal darbas sode, darže? O gal siuvi sau ir anūkėlei sukneles?

Esu labai archajiška: dvasinę ramybę teikia gamta, o saugumo jausmą – namai. Ir namuose būtinai turi būti katinas. Siūti ir megzti galėčiau, bet mieliau tą laiką skiriu bendravimui su anūkais. O šiaip – esu kaimo vaikas ir moku visus darbus.

Šiais laikais visi keliauja. Kur Tavo svajonių šalis? Ar jau aplankei, ar dar tik planuoji?

Aplankiau daugelį Europos šalių, dalį Rusijos. Visur gražu, įdomu. Norėčiau nuvykti į Keniją. O apskritai tai norėčiau pamatyti visą pasaulį. Ir sugrįžti namo.

Autografas.
Autografas.

nuotraukos iš Reginos Katinaitės-Lumpickienės asmeninio archyvo.

 

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.“

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. "Vilkų marti", Gribaša (Varėnos raj.) 1998 m.
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. “Vilkų marti”, Gribaša (Varėnos raj.) 1998 m.

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.“  

Su Veliuonoje gyvenančia rašytoja Violeta Šoblinskaite-Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

Violeta, Tavo kūryboje mane žavi archajiška personažų kalba, tarmės. Iš kur visa tai radosi? Ar įsismelkė iš vaikystės? Papasakok, kaip ji prabėgo, kokioje aplinkoje augai, kokie žmonės supo?

Ar mano kalbėjimas tikrai toks archajiškas, kaip kad sakai, Mariau? Į galvą nebūtų šovę…

Žodinga esu, noriu tokia būti, tas teisybė. Tačiau rašantis žmogus juk ir turėtų nestigti žodžių. Puskalbe negi ką dora sukursi? Nors yra šiais laikais ir be nieko „rašančių“, net „eilėraščius“ – pamiauksi, paloja, nusikeikia: šekit jums, neišmanėliai, modernios „poezijos“! Tik aš va svarstau: jeigu smuikininkas be smičiaus, o gal net ir be smuiko, imtųsi griežti, na, kad ir Johannes’o Brahms’o Allegro giocoso, ar labai patenkinti iš koncerto eitų žiūrovai? Jeigu puodžius pradėtų be molio puodus žiesti, o medžioklis – kaip tas Miunhauzenas – išeitų į mišką be šautuvo ir šovinių?

Tuščiomis kišenėmis į literatūrą nėra ko spraustis. Man taip regisi. Rašytojai, kurie rašo medis, nes neskiria skroblo nuo skirpsto, ir paukštis, nes nežino, kad šiam gražiam pasauly esama ne vien balandžių, varnų, bet ir visokiausių čivylių, liepsnelių, kuolingų, man neįdomūs. Manau, jie neįdomūs jokiam skaitytojui. Literatūra juk turi skirtis nuo SMS žinutės?

Žodžiai – didelis turtas. Juos reikia branginti – visų tautų, visų tarmių, visų laikmečių žodžius. Taip taip, kalba kaip ir mes patys turi tautybę, turi praeitį, dabartį, ateitį. Vienu tik ji nuo mūsų, nuo laikinųjų šiame pasaulyje, turėtų skirtis: nepažinti mirties. Kai miršta individas, lieka raudotojai ir gedėtojai. Kai miršta kalba, nelieka nieko.

Aš kalbos nepaliauju mokytis, net ir persiritusi per pusamžį. Nors vaikystė, gimtoji žemaičių tarmė, sutikti žmonės, o ir skaitytos knygos sukrovė man tikrai nemenką žodžių kraitį, deja, deja, dar ne visi smegenų stalčiukai pilni. Yra vietos žodžiui prisiglausti, jeigu tik jis randas.

Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.

Aš stengiuosi nemėtyti, nors ne visados sekasi.

Su mama Jadvyga Šoblinskiene Mažeikių ligoninėje. 1954 m.
Su mama Jadvyga Šoblinskiene Mažeikių ligoninėje. 1954 m.

Ko tikrai nepamečiau, ko nepaleidžiu nuo atminties pasaitėlio – tai vaikystės vasarų pas senelius tėvonijoje, mažučiame vienkiemy prie Sedos, Nausodėje. Dabar ten nebelikę akmens ant akmens, tik dangus tas pats. Ir žemė. Tačiau toje žemėje auga jau kitų rankų sodintas javas, o dangų norėtų užstoti galingi malūnai, „malantys“ elektrą. Laimė, vinguriuoja keliukas per laukus, nors irgi kitoks – gražiai žvyruotas, nebe molynė, kurioje po lietaus galėjai „bandutes“ lipdyti ir „kepti“. Vis dar budi samanotas kryžius prie to keliuko. Su ta pačia misingine Dievo mūka.

Močiutei Jadvygai, ilsinančiai kojas Grūstės smiltelėje, stengiuosi kasmet nuvežti baltųjų šv. Juozapo lelijų. Jas augino, puoselėjo ir labai mėgo. O nešamos į Grūstę dviem močiutės sūnums ir tėveliams, gulintiems greta kits kito, šitos skaisčios gėlės alsiai kvepėdavo. Nežmoniškai alsiai.

Ką vežu seneliui? Nieko. Tik maldą. Negi papirosų veši? Juoba, nei Pamir, nei Kazbek nė seniai nebėra.

Su seneliais Stanislovu ir Jadvyga Šoblinskiais. Nausodė (Mažeikių raj.), 1956 m.
Su seneliais Stanislovu ir Jadvyga Šoblinskiais. Nausodė (Mažeikių raj.), 1956 m.

Tačiau yra Mažeikiai – Vytauto, Aukštaičių ir Laižuvos gatvelės, knibždančios prisiminimų. Ten vis dar našlauja mano dėdina Vanda, tenai jau šešios dešimtys metų gyvena smėlio dėžės draugė Irutė Jankauskaitė-Aleksandravičienė. Turiu kur nuvažiuoti, su kuo žemaitiškai pasirokuoti. Kai tik tokia proga pasitaiko, net gomurys apsąla, tokie man tie dounininkų žodžiai gražūs, tokie pasiilgti.

Nuvažiavusi į „savo“ Žemaitiją visados užsuku ir į Tirkšlius, nediduką miestelytį Mažeikių pašonėje, kvepiantį prisirpusiomis pušyno mėlynėmis, pirmųjų lietaus lašų suvilgyta dulke, geltonosiomis akacijomis, atstojusiomis tuomet dar Juozo Garelio vidurinės tvoras, riebiomis silkėmis, pardavinėjamomis iš bačkų, ir netgi traktoriaus tepalais. Tirkšliuose baigiau tris pradinės klases. Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene vis dar susiskambiname, nors ir ji dabar jau gyvena kitam Lietuvos pakrašty, Kupiškyje. Gera mokytoja buvo. Skaityti, skaičiuoti išmokė. Rašyti – taip pat.

Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene ir jos vyru, taip pat mokytoju, Vaclovu Narmontu. 2012 m.
Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene ir jos vyru, taip pat mokytoju, Vaclovu Narmontu. 2012 m.

Galų gale, ar galėčiau pamiršti Naująją Vilnią, kupiną jau nebe žemaitiškų, o tuteišiškų žodžių. Čia atsidūriau bebaigdama devintuosius gyvenimo metus ir gavau pirmąją „vertimų“ praktiką.

Vileikoje kurį laiką sykiu su mumis gyveno kiti mano seneliai, mamos tėvai, Stanislava ir Stanislovas Rimeikiai. Va su jais būdama ir nepamiršau tarmės. Juoba, kaip jau esu ne sykį viešai prisipažinusi, amžinatilsį tėtės, kalbininko Adomo Šoblinsko, buvome su broliu prisakyti: „Vākā, parejuot nomėj, rokoukīties žemaitėškā!“

Tėtė gerai suprato, kad gimtoji kalba – turtas, o tarmė – lobis.

Su tėveliu Adomu Šoblinsku. Tirkšliai (Mažeikių raj.), 1959 m.
Su tėveliu Adomu Šoblinsku. Tirkšliai (Mažeikių raj.), 1959 m.

Mokykliniai metai. Kokie jie? Gal paminėtum įsimintinus savo mokytojus.

Va kur visų slogučių, pasak Ričardo Gavelio, kankinančių mano amžininkus, pradžia! Mokykloje! Sovietinėje mokykloje. Su visais jos spaliukais – Lenino anūkais, su pionierių liniuotėmis ir privaloma ryšėti silke, su įgrisusia uniforma. Su visom tom chemijom, fizikom ir braižybom.

Mokytojų būta visokių – kvailų ir išmintingų, idėjinių ir žmoniškų.

Pamenu matematikę Nijolę Baliulienę, nors dėstė mums visai trumpai, paskui išsikėlė, regis, į Panevėžį. Susirgusi rašiau jai laiškus. Kaimynystėje gyvenusi draugė Verutė juos nunešdavo mokyklon. Ir mokytojos atsakymus man parnešdavo!

Klase žemiau besimokiusios Verutės pavardę pamiršau, nors pasipykdamos ir vėl susitaikydamos draugavome keletą metų. O štai mokytojos net veidas tebestovi akyse. Ačiū jai, kad iki šiol žinau, jog 2 kartus po 2 – nebūtinai 4. Kartais – netgi 100. Cibulių galvų sunkos sistemoje. Yra, yra tokia sistema: CGS. Netiki?

Deja, tokių mokytojų kaip Baliulienė, kurie būtų mokėję ir mokę mylėti, XXIV Vilniaus vidurinėje nedaug tebuvo.

Vieno tikrai nepamiršiu, manau, net ir senatvinei demencijai įsisiautėjus. Kai Borisas Matvejevičius Maksimovas pakeitė iki gyvo kaulo įgrisusią, tokią bjaurią rusistę, kažkokią Galiną, gal Ivanovną, gal Fiodorovną, pasijutome žmonėmis! Jam buvo nusispjauti, ar mes taisyklingai rašysime „o“, kur jos reikia, ir „a“, kur jokiu būdu neturėtų būti „o“. Borisas Matvejevičius norėjo, kad būtume girdėję ne vien Puškiną su Lermontovu ir Jeseniną su Majakovskiu. Per pamokas balsu mums skaitydavo Aleksandrą Bloką, Mariną Cvetajevą, Aną Achmatovą, Belą Achmaduliną, Aleksejų Tolstojų ir netgi Maršako verstą Robertą Bernsą.

Mokytojas – be galo svarbus asmuo kiekvieno iš mūsų kelyje. Visados truputį pavyduliavau Konstantino Paustovskio klasiokams, Kijevo pirmosios berniukų gimnazijos gimnazistams, kuriuos mokė žmogus, žinantis, jog į kambarį įėjusiai moteriai reikia pasiūlyti kėdę, o jeigu netyčia pasitaikys, kad ta moteris apsiašarojusi, dera pasodinti ją nugara į šviesą – tuomet skausmo papilkinti paakiai atrodo nebe tokie niūrūs…

O, kad kuris nors mokytojų būtų šitaip ugdęs mano kartos berniūkščius!

Vilniaus XXIV vidurinės mokyklos abiturientės. Su klasės drauge Aldona Juršėnaite. 1972 m.
Vilniaus XXIV vidurinės mokyklos abiturientės. Su klasės drauge Aldona Juršėnaite. 1972 m.

Studijų metai. Pasirinkai studijuoti vokiečių filologiją, kodėl? Gal čia pasireiškė pirmieji kūrybiniai bandymai? Kaip šiandien į juos žvelgi?

Pirmieji kūrybiniai bandymai „apsireiškė“ jau mokyklos suole. Prirašiau aibes visokiausių „arabeskų“. Neišsaugojau jų. Ir negaila. Nieko gera ten nebuvo, toj mano ankstyvojoj „kūryboj“.

Studijų metais nerašiau. Mokiausi, dukrą auginau. Gerai išmokti svetimą kalbą nėra lengva. Kur kas lengviau plaukų smeigtuku atsirakinti spintos ar sekretero duris ir įsibrauti į slaptuosius tėvo podėlius.

Filologiją pasirinkau dėl labai paprastos priežasties, kurią jau paminėjau: man patiko žodžiai. Kodėl vokiečių filologiją? Truputį todėl, kad šią kalbą norėjo studijuoti tėtė (deja, jaunas manimi apsivaikavęs, jis turėjo rinktis ne stacionarą, o neakivaizdines studijas, tačiau tokią galimybę tuo metu siūlė tiktai Maskva, kuri buvo žiauriai toli nuo Tirkšlių ir Mažeikių, tad tėtė įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos). Bet yra ir dar viena priežastis, ko gera, labiausiai nulėmusi apsiprendimą: baigusi dešimt klasių, aš su kitais moksliukais iš Vilniaus, Rygos, Talino ir Minsko pakliuvau į Draugystės traukinį, kuris mus vežė į Berlyną ir nepaprastai gražią Tiuringiją. Jos sostinėje, Veimare, susipažinau ne vien su Goethe ir Schilleriu, bet ir su vienu tokiu jaunikaičiu, kurį, kaip dabar suprantu, buvau įsikliopinusi. Va ir panorau „suvokietėti“. Jauniems kvailiems taip būna. Laimė, tokios „ligos“ praeina. Be operacijų ir antibiotikų. Lieka vien, ko išmokai. O išmokau universitete daug. Jau esu kažkada minėjusi, jog smagu bent mintimis grįžti į dėstytojos Inos Meiksinaitės užsiėmimus, į Ramintos Gamziukaitės visuotinės literatūros paskaitas, į Henriko Zabulio antikos kursą ar Alfonso Tekoriaus fonetikos pratybas. Apie Ireną Tumavičiūtę būtų atskira kalba. Nedaug jaunesnė už mus, savo studentes, ji mokė vokiečių kalbos aistringai, įtaigiai. Labai reikli per paskaitas, tačiau nepaprastai bičiuliška po paskaitų. Be kita ko, iš jos pramokau iškalbos niuansų ir tam tikrų grožinio teksto skaitymo subtilybių, nes netingėjo mūsų po teatrus tampyti, o ir pačias vaidinti vertė. „Spektakliuose“, suprantama, prabildavome vokiškai. Tik vokiškai. Gal ir dėl to ligi šiol vis dar tebeaspiruoju taisyklingai: Keiner kann Käse kaufen.

Universitete, kaip minėjau, rašymo „manija“ visai prigeso. Vėl rašyti pradėjau jau baigusi studijas, kai ūgtelėjo dukra ir kai šeiminė laimė ūmai nuseko – lyg upės vanduo po didelės sausros. Skaudu buvo. Skirtis su bet kokiu žmogumi skaudu. Tuomet klaikiai norisi pabėgti nuo realybės, susigūžti ir gyventi truputį pramanytame pasaulyje. O kai į kokį pramanytą pasaulį įsilendi, sunku beišlįsti.

Poezijos rinkinio "Marga Lapė" pristatymas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės: knygos autorė, leidėjas ir vakaro vedėjas poetas Viktoras Rudžianskas, Kauno kamerinio teatro aktorė Daiva Škelevaitė. 2014 m.
Poezijos rinkinio “Marga Lapė” pristatymas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės: knygos autorė, leidėjas ir vakaro vedėjas poetas Viktoras Rudžianskas, Kauno kamerinio teatro aktorė Daiva Škelevaitė. 2014 m.

Daug metų gyveni provincijoje, nuostabiame Veliuonos miestelyje, tačiau literatūros pasaulyje nelikai nepastebėta, esi gavusi ne vieną apdovanojimą. Ką jie reiškia Tavo gyvenime?

Apdovanojimas yra tam tikra kompensacija už negautą ar gautą labai mažą honorarą. Kadangi kaip nors kitaip, kaip tik rašydama, prasimanyti pinigų negebu, visos premijos man svarbios ir reikšmingos, visos smagiai papildo šeimos biudžetą.

Šiandien kai kas piktinasi, girdi, literatūros premijų Lietuvoje pernelyg daug… Nežinau, gal taip atrodo tiems, kurie jokių premijų negauna? Negauna ir pyksta. O aš sutikčiau ir daugiau apdovanojimų pelnyti, juk mūsų pensijos tokios striukos, o kainos tokios išpūstos…

Bėda, kad prieš gaunant premiją, tenka padirbėti. Ir nemažai. Ir sunkiai. O kartais (ir net dažnai) visai nesinori sėsti prie kompiuterio… Brrrr.

Šiandien, mano galva, visai nesvarbu, kur rašantis žmogus gyvena – mažame miestelyje, Kaune, Vilniuje ar Londone. Internetinė erdvė juk atveria tiek galimybių, reikia tik mokėti deramai iš jos išsunkti visa, ko tau reikia. Kita vertus, nebe karietų laikai. Nereikia iki Kauno kiaurą naktį arkliais kratytis. Turėkim tik pinigų – didelės platybės bus pasiekiamos.

Su apysakos "Rudens dienos užkalbėjimas" rankraščiu ant kelių. Mozūriškiai (Kauno raj.), 1989 m.
Su apysakos “Rudens dienos užkalbėjimas” rankraščiu ant kelių. Mozūriškiai (Kauno raj.), 1989 m.

Tavo kūryba labai įvairi: poezija, novelės, eseistika, romanai, dramaturgija, o dar ir vertimai. Kas vis dėlto artimiausia Tavo sielai?

Eseistika kažkada padėjo išgyventi. Turėjau savą skiltį Kauno dienoje. Darbuotis teko, nepaneigsi, tačiau laiko likdavo ir šventes švęsti.

Iš vertimų – dar ir dabar duona su trupučiu sviesto.

Gabiau, matyt, rašau prozą. Kaip tik už ją – vienas kitas apdovanojimas.

Poezija? Ji svarbiausia, bet…

Na, taip, ne prūdai tos mano poezijos. Tačiau kiek yra, tiek pakaks.

Ar poetui būtina prirašyti storiausių knygų? Kartais juk gana ir kokios vienos eilutės ar posmelio, kuris įstringa skaitančiojo atmintyje, kad pasiliktų visam laikui: Ir tenai, kur po visų klajonių // žemėn atsiguls galva mana, // nerašykit mano vardo, žmonės, // parašykit, žmonės, Lietuva. (Jonas Strielkūnas) Arba: Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas // nes miega smilgoj sraigė bet naktis // geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas // ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys. (Donaldas Kajokas)

Ar esu parašiusio bent vieną panašų posmelį? Ar bent viena mano eilutė kam nors, skaičiusiajam, įstrigo kaip po žiemos į žemės paviršių iškelta ir netyčia užkliudyta stiklo šukė?

Nežinau.

Esi Veliuonos bendruomenės aktyvistė. Papasakok apie šias savo veiklas.

Ne, ne ir dar kartą ne! Jokia aktyvistė seniai nebesu. Bendrauju su labai mažu veliuoniškių ratu ir jaučiuosi kur kas komfortiškiau nei tuomet, kai lėkiau, dariau, stengiausi.

Jeigu Bernardas Shaw ar kitas kas (negi įmanoma viską atsiminti?) nebūtų pasakęs: Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis, galimas daiktas, tą posakį skaitytojas būtų radęs vienoje mano knygų.

Tai nereiškia, kad šalinuosi visų žmonių. Sielos bičiulių abu su vyru turime į valias. Tačiau nuo kai kurių kvailių visai ne pro šalį atsiriboti. Kuo toliau, tuo sėkmingiau tą darau.

Kūčių vakarą Veliuonoje. Iš kairės (sėdi): vaikaitė Lina Marija Demeševaitė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, anyta Teofilė Aleksienė,  Miglė Aleksaitė; (stovi): žentas Marius Mišeikis su  Urte Barbora Mišeikyte, Gasparas Aleksa Jaunesnysis, Germantas Aleksa, Reda Aleksaitė, Rasa Aleksienė, Smiltė Aleksaitė, dukra Ingrida Lataitytė-Mišeikienė. 2008 m.
Kūčių vakarą Veliuonoje. Iš kairės (sėdi): vaikaitė Lina Marija Demeševaitė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, anyta Teofilė Aleksienė, Miglė Aleksaitė; (stovi): žentas Marius Mišeikis su Urte Barbora Mišeikyte, Gasparas Aleksa Jaunesnysis, Germantas Aleksa, Reda Aleksaitė, Rasa Aleksienė, Smiltė Aleksaitė, dukra Ingrida Lataitytė-Mišeikienė. 2008 m.

Vienintelė visuomeniška mūsų veikla šiuo metu – ArsTerra muziejus, rašytojo ir dailininko Šarūno Šimulyno memorialinė ekspozicija, kurią įrengti, kažkiek paremta , o vėliau „nuskalpuota“ Kultūros tarybos, padėjo kūrėjo našlė Violeta ir dukros – Ula bei Rusnė.

Šarūnas Šimulynas (plačiau apie jį rašiau, jei neklystu, 2010 metais savaitraštyje Nemunas, straipsnyje Atgaivintas nepamirštas gyvenimas, pristatydama Šv. Jono galerijos išleistą knygą Kelionė per gyvenimą) gimė Veliuonoje, augo, atvažiuodavo čia kiekvieną vasarą, kol dar nebuvo Vilniuje pasistatęs namo, daug darbų čia sukūrė. Yra likę du gyvenamieji trobesiai – menininko tėvų namas, senelių namas… Deja, niekam, kas tuos namus paveldėjo, bent jau iki šiol nerūpėjo kaip nors priminti miestelėnams, juoba gausiems turistams, kad Veliuonos žemė užaugino pasaulyje gana plačiai žinomą kūrėją. Teko ekspoziciją įrengti mudviejų su Gasparu įsigytame kukliame namelyje.

Pernai, minėdami menininko 75-erių sukaktį, ne mes vieni per galvą vertėmės, kad memorialinis kambarys atsirastų – saviškius ir draugus, o ir draugų draugus įkinkiau į remonto darbus. Suplukę plušėjo. Vieni visiškai veltui, kiti už duoną druską, treti už visai menką pinigą. Dabar iš lauko vis dar lūšnelė, tas ArsTerra namiūkštis, bet viduje šviesu ir jauku, įrengta nauja elektros instaliacija, sienos iškaltos plokšte, durys, langų rėmai restauruoti…

Džiugu taipgi, kad pernai, LRS Seimo narei, kolegei Daliai Teišerskytei gelbstint, pavyko rasti pinigų pirmajai Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualaus meno premijai. Ja buvo apdovanotas tapytojas, juvelyras ir poetas Gvidas Latakas.

Buvo šnekėta, jog premijuojant Šarūno Šimulyno vardo laureatus, kas antri metai prisidės rajono savivaldybė. Tačiau valdžios keičiasi, ir daugelis jų pažadų ištirpsta greičiau nei ledų porcija vidurvasario saulėje. Kaip su ta premija bus ateity, nebeaišku.

Lygiai nebeaišku, ar vyks ateityje mūsų organizuoti menininkų plenerai (surengėme 2, pernai rugpjūtį ir šiemet). Kultūros taryba plenerų remti nenori, savivaldybė irgi. Vėl tenka „reketuoti“ draugus, o ir iš savos kišenės pridurti. Deja, eurą įvedus, kad ir kokie laimingi dėl to bebūtume, mudviejų su vyru kišenės vis lengvyn. Paskaičiuoji – nusvyra rankos. Bet kai užmiršti skaičiuoti, širdis džiūgauja: kiek įspūdžių, kiek gražių žmonių. Šiemet keletas jaunuolių Veliuonoje savaitę padirbėjo – VDA magistrantai, bakalaurai… Jau sutarta, kokia bus tolesnė projekto sklaida. Kaune gal atkreips dėmesį menotyrininkai, specialistai? Iš patirties žinau, kaip sunku jaunam prasimušti, atkreipti į save dėmesį – juk konkurencija milžiniška, todėl ir norisi padėti.

Kokie pastaruoju metu kūrybiniai sumanymai neramina, ką tokio esi sumaniusi? Juk buvai ir esi nerami dūšia.

Pernai rudeniop Dievulis man atsiuntė rūstoką telegramą. Stabtelėjau. Daug ką apmąsčiau.

Dabar labai laukiu, kada iš spaudos išeis vienas didžiausių ir sunkiausių šiemet baigtų mano darbų – gruzinų rašytojo Čabua Amiredžibio romanas Data Tutašchija arba Mėnulio sūnus, išverstas į lietuvių kalbą. Apie 700 kompiterinių puslapių. Pavargau, bet įveikiau.

Taip pat labai laukiu interoperos Meilė be mirties smėlynuose premjeros. Šią operą stato kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė ir režisierė Saulė Degutytė, o libretas – mudviejų su Gasparu Aleksa. Turėtų būti įdomu, gal net labai.

Poezijos pavasario - 2010 šventė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Su vyru Gasparu.
Poezijos pavasario – 2010 šventė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Su vyru Gasparu.

Reikėtų susikaupti ir atrasti energijos dar bent trims nemažos apimties prozos knygoms baigti: viena pradėta, kita įpusėta, trečiąją belikę tik „sustyguoti“.

Bet kodėl man šį rudenį norisi visai ko kito?

Naujus planus dabar kuriu labai patyliukais. Kad nesijuoktų tas, kas juokiasi paskutinis. Juk iš tikro taip yra: žmogus planuoja, o Viešpats koreguoja. Viešpačiu – kaip tobulu visų laikų redaktoriumi ir korektoriumi – privalu pasitikėti. Amen.

 

Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas
Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas

Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Su Utenoje gyvenančiu rašytoju Stepu Eitminavičiumi kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

Gimei kaime gražiu pavadinimu – Paukšteliškės. Papasakok, kaip prabėgo Tavo vaikystė. Apie savo šeimą, artimus žmones…

Gimiau Zarasų rajone, Paukšteliškių dvare. Savininkai Juodkos 1940 metais pabėgo į užsienį nuo sovietinės valdžios. Mano tėvai, kaip kolūkiečiai, gavo trečdalį tos gyvenamosios vietos.

Esu jauniausias – septintas – vaikas. Viena sesuo (trejais metais už mane vyresnė) turėjo negalią. Vienos palikti jos negalima, tad buvau ir aš suvaržytas: iki didesnės gyvenvietės, kur daugiau bendraamžių, apie pusantro kilometro, bet kada ten nenulėksi, nes darbų, įpareigojimų Paukšteliškėse turėjau. Kita vertus, dvaro, vėliau po truputį griūvančio, aplinka mane visą laiką gražiai veikė. Įvairių medžių alėja, daug daug klevų, du sodai, bitynas, kūdra, tvartas, svirnas, pirtis, šulinys, karvė, veršeliai, avys, katė, gandrai, varnėnai, vieversiai, šarkos, varnos, kregždės, ežiukai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, debesys – visa tai mačiau, visa tai jaučiau.

Gimtinė. Paukšteliškių kaimas
Gimtinė. Paukšteliškių kaimas

Gyvenau kartu su visais. Stebėti laiko visada užteko. Apvagoji bulves, pjauni šieną – ir mąstyk, kiek tik nori. Jei akis ir noro turi. O turėjau. Buvau, žinoma, filologiškas. Kai išmokau skaityti, tai visados lyginau, ką matau savo vienkiemyje, su tuo, kas vyksta knygoje. Juk gyvenau su tėvais, broliais, seserimis, juk užeidavo svečių – girdėti dialogai, matyti vaizdai po truputį kaupėsi, kaupėsi. Buvau fantazuotojas: įsivaizduodavau įvairius galimus įvykius, žmonių šnekėjimus.

Su šeima. Stepas - berniukas priekyje
Su šeima. Stepas – berniukas priekyje

Gal už trijų kilometrų geležinkelis – klausytis, kaip pradunda traukinys, didžiausias malonumas.

Sendamas vis grįžtu į savo vaikystę ir tiek daug ten matau, kad net saldu. Romantiškos Paukšteliškės? Matyt, taip, jei romantinės pasaulėjautos nevadinsime sentimentalia, jei įžvelgsime ir dramatizmo, gal net tragizmo.

Sesers dukra padovanojo Paukšteliškių dvaro maketą – tai vis žiūriu, žiūriu – dar greičiau atgimsta tai, kas buvo, yra labai svarbu.

Su seserimis prie gimtojo dvaro
Su seserimis prie gimtojo dvaro

Vėliau, kai jau niekas negyveno, mano tėviškė sudegė. Kažkada parašiau: Paukšteliškėse, / Kaime išnykusiam, / Paukščiai pavargo / Be žmonių. Arba: Mano tėviškėje, / Šiąnakt sudegusioje, / Žirgas verkia. Apie tai beveik nuolat mąstau. Man atrodo, kad turėčiau parašyti atskirą mažą knygelę grynai apie savo tėviškę. Regis, tai daryti laikas jau atėjo.

Mokykliniai metai – kokie jie? Gal būta ir pirmųjų kūrybinių bandymų? Kurie mokytojai labiausiai įsirėžė atmintin?

Mokyklos (tiek pradinė, tiek aštuonmetė, tiek vidurinė) mane matė kaip filologišką mokinį. Iš kur tie genai, kas ten supras… Nebuvo lengva bendrauti su pragmatiškais realistais, bet kažkas padėjo – gražių išgyvenimų būta daug.

1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną
1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną

Pirmą kartą pasiryžau parašyti į laikraštį penktoje klasėje, rugsėjo pirmomis dienomis. Mes ėjome prie Švento ežero ir man parūpo apie tai papasakoti „Lietuvos pionieriui“. Atsimenu: per pertrauką vyriausioji pionierių vadovė mus visus koridoriuje išrikiavo ir paėmusi laikraštį perskaitė žinutę. Buvo labai nesmagu: beveik nė vieno mano žodžio – viskas pakeista, padailinta. Tik mano pavardė. Bet apie tai pratylėjau. Nuo to laiko daug rašiau, tik, kiek pamenu, ilgai niekas nespausdino.

Kai buvau abiturientas, filologų konkursui buvo nusiųstos mano humoreskos. Didelis įvykis: pakviečiamas su kitais į televiziją. Skaičiau vieną savo humoreską (kurią anksčiau spausdino „Moksleivis“).

Svarbu tai, kad pradėjęs mokytis Zarasų M. Melnikaitės vidurinėje mokykloje, nuolatos rašiau į rajoninį laikraštį (baigęs dešimtą, vasarą gal kokį mėnesį ten buvau net įdarbintas). Mane labai gražiai globojo redaktoriaus pavaduotoja Liucija Guzejeva. Man regis, būtent šis žmogus ir pamokė, kas yra žurnalistika, kas yra kūryba. Mokytojų buvo daug patinkančių, bet dažniau prisimenu lituanistes Eleną Klimavičienę, Valę Makauskienę, Stasę Andriūnienę ir rusistes Valentiną Ivanan, Henriką Beriozovienę. Valentina Ivanan paėmė mus, gana triukšmingą klasę, ir jau nuo pirmos pamokos visi tylėjom. Ir namų darbus atlikinėjom, ir rašėme vos ne dailyraščiu. Pasitempusi, besišypsanti, miela, bet jokių išdykavimų – visą savo mokytojavimo laiką apie ją galvodavau: kaip sugebėjo taip staigiai visus į savo vietas surikiuoti…

Vidurinėje mokykloje rašiau ir eilėraščius, ir apsakymus, ir publicistiką.

Turėčiau štai ką pridurti: mano gyvenime iki studijų labai svarbu buvo kelias į mokyklą ir atgal. Eini ne vieną kilometrą, prisigalvoji tiek daug, pastebi tiek daug, kad vėliau tie galvojimai, pastebėjimai dvasią keldavo ir rašyti akindavo. Tiek detalių, tiek įspūdingų detalių, tiek istorijų nuotrupų, gamtos neįprastumo akimirkų…

Kai buvau abiturientas, susidūriau su dilema, ką studijuoti: žurnalistiką ar lietuvių kalbą.

Studijavai Vilniaus universitete filologiją. Ar tuomet tikėjai, kad tapsi mokytoju visam gyvenimui? Ar svajojai tapti rašytoju?

Studijos – gražusis mano gyvenimo etapas. Nuo antro kurso. Tada pas mus kaip kuratorė atėjo jauna dėstytoja Viktorija Daujotytė. Šio žmogaus poveikis galėtų būti ir taip nusakomas: patikėjau, jog literatūra yra labai labai reikalinga, jog turiu būti mokytojas, kad galėčiau kitiems tai įrodinėti.

Vienas didžiausių autoritetų – Justinas Marcinkevičius. Jo kūryba mane skatino ne patį kurti, o kitiems skiepyti žodžio meilę.

Neatsimenu, ar ketvirtame, ar penkto kurso pradžioje jau tikrai žinojau, kad išvyksiu iš triukšmingo Vilniaus (kaip galima tokiame triukšme gerai jaustis…) į rajono centrą mokytojauti. Nes noriu, o ne dėl to, kad verčia, stumia.

Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.
Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.

Pavasariais, kai būdavo didelis nuovargis, pasikeikdavau, kad pabėgau iš Vilniaus į mokyklą, bet nuovargis praeidavo, aprimdavau ir rugpjūtį jau laukdavau mokyklos.

Mokyklos atidarymas, 1982-ieji
Mokyklos atidarymas, 1982-ieji

Rašytoju tapti tikrai nesvajojau. Kurį laiką – nė žodžio. Vėliau pradėjau siųsti straipsnius į pedagoginę spaudą. Daug rašiau, labai daug rašiau. 1990 m. išėjo eseistinė knyga „Kas esi, mokytojau?“ Nuo tada galvoje jausdavau ne vien atskirus tekstus, o ir galimas knygas.

Prie novelių, eilėraščių priartėjau kažkaip netyčia. Galbūt tik prieš gerą dešimtmetį. Kažkas stumtelėjo ir negalėjau nuo to pabėgti.

Tavo kūryba įvairi. Esi išleidęs ir poezijos, ir prozos knygų. Kuri Tau regisi reikšmingiausia, sielai artimiausia?

Mano novelės labai trumputės, gal jas reikėtų vadinti noveletėmis. Kažkada taip panorau rašyti kažką panašaus į eilėraščius, net vietos sau neradau. Juos vadindavau neva eilėraščiais.

Atvirai pasakius, nežinau, kuris žanras artimesnis. Tarkim, prie novelių sėdėdamas suvokiu, kad čia mokyklos negali būti. Jokiu būdu. Viena kita realybės nuotrupa, ir išsivynioja kelių puslapių istorija. Eiliuoti tekstai pabūna trumpai – savaitę, dvi, ir viskas. Ir norėdamas nieko neišpeščiau. Prie novelių galima ir pusmetį pabūti. Visada būna didokos pauzės, tada gali keistis ir žanrai.

Rašiau esė apie mokyklą, tai apie ją ilgokai galiu galvoti. Bet po kurio laiko labai įskausta – išgelbsti dykinėjimai ar peršokimai į novelių ar eiliuotų tekstų teritorijas.

Viskas artima ir viskas tuo metu svarbu. Kai pasižiūri iš šalies, neretai nurausti, bet kiek duota, tiek…

Nevadinu savęs rašytoju, tik žmogumi, kuris nori rašyti, nes tikrai be to kartais nebegali. Gydymosi forma. Ieškojimo didesnės prasmės galimybė. Kartais galbūt net bėgimo nuo mirties bandymas.

Ko gero, rašome ne iš gero, sotaus gyvenimo. Vilties, iliuzijų apakinti, kurį laiką jaučiamės kažko tobulesnio kūrėjai.

Trumpu teksteliu (haiku ar didesne forma) gali stabtelti ir prie savo praeities, ir prie dabarties būties grimasų ar tik detalių, kurios apibūdina dėsnį ar išimtį. Kai rašau neva eilėraščius, tai iš esmės rašau ištisą ciklą: veri kaip ant smilgos žemuoges atskiras asociacijas, atskiras nuotrupėles ir jauti, kad tai svarbios gyvenimo dalelės – jos tokios yra arba jas taip galima pamatyti. Tarkim: Dirvonas didžiausias. / Bet mažas vieversio lizdas, / Pasislėpęs vaiko minty, / Saugus pasijuto. Atsimenu, kiek daug apie tai galvojau, kaip ilgai prie to buvau. Pasakyta ir tarsi negrįžtamai. Bet nebūtinai. Įsivaizduoju, jog prie šio vaizdo grįšiu novelėse. Tik kitaip.

Prieš kelerius metus turėjau rimtą operaciją. Tada pajutau, kaip padeda rašymas. Iki operacijos ir po jos, kai galva jau veikė, taip norėjosi rašyti tiek eiles, tiek noveles – sprogdina viską. Bet turinys šiek tiek kito – liga paveikė. Eilėraščių ciklai „Paukšteliškėse“, „Klausimai“ gimė iš didelio skausmo. Prieš metus išėjusi novelių knyga „Ratas“ – taip pat. Man atrodo, artima, reikšminga ir būna tai, ką jautei rašydamas, galų gale dėl ko rašei (jei tai įmanoma suvokti). Tas dėl ko reikštų štai ką: ar tikrai tau tada reikėjo tokio kūrinio.

Esu parašęs kelias pedagoginės (ir ne tik) eseistikos knygas – prie jų sėdėjimas ilgesnis; labiau stebi tai, kas vyksta, mėgini kiek kitaip nei visi pamatyti (ne išskirtinumo ieškodamas, o teigdamas įvairias bet kokio dalyko spalvas, galbūt ir norėdamas pasufleruoti, kokių įvairių niuansų yra). Ta mano eseistika gana dirgli, gana atvira, gana provokuojnati. Matyt, vien dėl jos turiu nemažai oponentų. Tik nežinau, kiek yra man pritariančių.

Iki šiolei gėdijuosi skaityti savo kūrinius viešai. Nežinau, kodėl. Nors norėčiau pavažinėti su rašytojais po Lietuvos rajonus.

Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose
Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose

Tikrai daug metų praleidai mokykloje. Ką galėtum pasakyti apie nūdienos mokinius ir šių laikų mokytojus? Gal ką jiems patartum…

Kad aš žinočiau…

Man vis atrodo, kad mokiniai visais laikais panašūs, nors suprantu, kad visuomenės naujovės ir jaunus kitaip veikia.

Negailestingi, neatleidžiantys, kitais nesirūpinantys – būtų kategoriška…

Norintys suprasti kitą, gebantys pajausti bendravimo subtilybes – būtų kategoriška.

Tarp tų dviejų kategoriškumų atrastume apibūdinimus. Mokykla mokyklai nelygu, klasė klasei nelygu, bet vieni priima pragmatiškiau, kiti gražiau nusišypso ar priėję ką nors gražaus pasako – būna taip. Ir su kolegomis tas pats: vieni tik pasišaipys, apkalbės, apskųs, kiti norės tave paremti.

Nebuvau tipiškas mokytojas, tad, manau, turėjau daug už akių kritikuojančių. Viena Vilniaus kolegė pasakė: „Tokie kaip mes mokykloje turbūt nereikalingi, bent jau lengviau su jais atsisveikinama.“ Kas tie „tokie“? Visų pirma rašantys. Juk jiems mokykloje nėra lengva. Ne taip paprasta įsivaizduoti, kas vyksta čia dabar, kaip meninio kūrinio vaizdus. Toks mokytojas kitoks, ir iš jo net kolegos lituanistai nesigėdija pasišaipyti. Kad neišpuiktų. Mokiniai (bent jau dauguma) ne filologiški, grožines knygas skaito (jei skaito) galvodami tik apie būsimą egzaminą. Mokiniai, ir ne tik jie, gyvena tiesų ieškodami ne iš knygų – bent jau dauguma. Šalia esančių elgesys ir grožinio teksto idėjos neretai susikerta. Lituanistas, ypač rašantis, visa tai skaudžiai išgyvena.

Dabar, kai kalbama apie valstybinius egzaminus, duoklė atiduodama aukščiausiam įvertinimui – šimtukui. Tarsi tai būtų mokyklos pagrindinis rodiklis. O jei gauni mokinį gana silpną, o jis išeina kaip stiprus vidutiniokas, tai jau ne rezultatas, tai jau užribis. Kita vertus, literatūros pamokos – tai ne tik egzaminui rengimas, tai mokymasis pajusti įvairių situacijų skonį, spalvas, tai galimybė tapti laimingesniam.

Senokai mąstau, kad mokyklose egzistuoja vadovų krizė, bet nuo mano sakymo nieks nesikeičia, tik man per galvą stipriau užvožia. Ak, geriau keisti temą, tuo labiau kad baigiu pedagoginę odisėją…

Ar gyvendamas provincijoje nesijauti mažiau išgirstas, pastebėtas, įvertintas nei sostinės rašytojai? Kaip Tau čia, Utenoje? Ir kai sakau – provincija – tai gal žeidžiu? Gal rastumei kitą žodį?

Na tikrai nuoširdžiai sakiau: baigdamas Universitetą norėjau bėgti iš triukšmingo Vilniaus į rajono centrą. Pripratau prie Utenos: priešais mano langą teka Utenėlė, dešinėje eglynai, daug debesų. Netoli kelias, kurį perėjęs iškart atsidursiu kaimuose. Ko benorėti…

Kas žino, kas inteligentui yra provincija, kas žino… Dangus virš galvos, eini žeme ir galvok, galvok. O gauni darbą – duonos turi. Ir gali būti gražus ilgesys – nuvažiuoti į sostinę: Universitetas, senamiesčio gatvelės, Aušros vartai. Jei kasdien būtumei, neišgyventumei šventės.

Nesijaučiu provincialas, nesijaučiu.

Prie akmens tėviškės pievose
Prie akmens tėviškės pievose

Kad man visai nereikia būti labiau išgirstam, pastebėtam, įvertintam. Netikite? Nemeluoju. Juk gana seniai pajaučiau ne tik viso ko trapumą, bet ir amžinųjų vertybių grožį. O šios vertybės Utenoje ne prastesnės nei didmiestyje. Tokios pat ir pripažintam, ir nepripažintam.

Nesu nieko prašęs, kad mano tekstus spausdintų „Metai“, „Literatūra ir menas“ ar „Nemunas“. Nusiunčiu, nes susikaupia, ir norisi su kuo nors pasikalbėti. Jei nespausdina, visiškai nepasijaučiu atstumtas, tik šiek tiek gėda, kad žmonėms trukdžiau, jei spausdina, mintyse padėkoju, ir tiek.

Esu mažakalbis (išsišnekėdavau mokykloje su mokiniais), gana liūdnokas, tad nemanau, jog, tarkim, Vilniuje galėčiau su daug kuo bendrauti. Kita vertus, štai kas yra: būnu Utenoje, apie savo rašymus beveik su niekuo nesikalbu; jei imčiau daug kam pasakoti, jei imtų daug kas vertinti, tai gal apskritai nesiryžčiau rašyti, nes išsišnekėjus siužetai, poetinis vaizdas užgestų.

Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji
Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji

Turiu sūnų ir dukrą – savo ištikimus skaitytojus. To ir gana. Sūnus savo svetainėje (www. skeldos. lt) tėvo eilėraščių įdėjęs, o dukra net į anglų kalbą vertė. Tai staigmena man. Tokio pripažinimo ir užtenka.

Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji
Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji

Kokios šiandien kūrybinės mintys, svajonės, o gal dvejonės ar kančios lanko ir neleidžia užmigti?

Situacija tokia: galvoju apie buvusią ligą, išeinu iš mokyklos. Visa kita gal ir chaosas. Kam aš dabar būsiu reikalingas… Tai ne liūdnas atodūsis, tai naujos problemos užuomazga.

Turiu bičiulę kitame Lietuvos kampe. Vienišė, serga išsėtine skleroze. Nuo senų senovės mano straipsnių, knygų skaitytoja. Vis paskambina ir pabaigoje priduria:

– Jei parašysite eilėraščių ar novelių, atsiųskite man – labai lauksiu.

Po tokių pokalbių ilgokai neužmiegu, vis mąstau, mąstau (jos žodžiai: „Bet aš dar galiu arbatos išvirti“, „Aš dar pereinu kambarį“) ir taip norisi ką nors parašyti. Pamenu, atsirado eilėraščių ciklai „Klausimai“, „Daugtaškiai“ ir iškart nusiunčiau bičiulei. Paskui ėmiau rašyti tokias gyvenimo nuotrupas, kurias pavadinau „Gražumai“. Vienas man svarbus žmogus po ligoninės patarė: „Stepai, kasdien pamatyk ką nors gražaus.“ Tai buvo ir rimtas patarimas, ir galimo kūrinio epigrafas. Paskui jį išplėčiau: „Stepai, kasdien pamatyk, prisimink ar pagalvok ką nors gražaus.“ Labai daug rašiau norėdamas padaryti savo bičiulei staigmeną – išsiunčiau jos vardo dienos proga. Va tokios ten mano intencijos. Bet gyventi su „Gražumais“ smagiau.

Neįsivaizduoju, ką dar parašysiu. Bet absoliučiai jokių galvojimų apie kūrybos įvertinimą tikrai neturiu. Tik saviraiška? Gal ne. Juk gyveni gyveni be užrašomo žodžio ir pasidaro kažkas ne taip: kasdienybė lieka tik pilka kasdienybė, džiaugsmai irgi labai paprasti. Ir tada kažkas suūžia galvoje: asociacijos, siužeto nuotrupos – gyvenimas vėl prasideda. Kitoks. Tikras. Ir labai malonus. Šis budėjimas prie žodžio atsiradimo man labai gražus. Tikiuosi, kad tokių fragmentų man dar bus padovanota. Gal grįšiu prie tėviškės, gal prie Lietuvos rašytojų, gal prie varganos kasdienybės istorijų, o gal ir prie mokyklos…

Nuotraukos iš S. Eitminavičiaus asmeninio archyvo

 

 

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Ona Jautakė
Ona Jautakė

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Su Kelmėje gyvenančia rašytoja Ona Jautake kalbasi Gintarė Adomaitytė

 

Miela Onute, Tau be galo tinka Tavo pavardė – Jautakė. Bet juk mergautinė pavardė kita? Labai noriu išgirsti apie Tavo mergautinius laikus. Kaip, kur ir su kuo augai? Kas jie, Tau įtakingi žmonės?

Tai sutrumpinta Jautakienės pavardė. Vieniems patinka, kitiems ne. Skaičiau, kad kažkuri tarmė taip vadina baidyklę. Net jei ir taip, nieko baisaus. Juk Žagarėj organizuoja vyšnių baidyklių grožio konkursus… Žemaičiai, ačiū jiems, jautakėm baidyklių nevadina. Bent jau mūsų krašte.

Mano mergautinė pavardė man visada buvo labai graži – Umantaitė. Tekėdama labai nenorėjau jos keisti, nusileidau tik anytos ašaroms. Dabar suvokiu, kad padariau klaidą, pirmąsias knygas leisdama Jautakienės, vėliau Jautakės pavarde. Mano gyvenime visada trūko strategijos, numatymo į priekį, bet užteko žaismės, ekspromto, visokių pokštų. Vaikiški norai tapti rašytoja seniai buvo palaidoti, pirmąją pasakų knygą Vilko lagaminas tariausi parašiusi dukrai Rasuolei, ne daugiau. Bet tos pasakos vis kaupėsi…

Kartais pagalvoju, gal reikėtų susigrąžinti pavardę, dovanotą man labai puikių žmonių. Jų jau daug metų nėra šiame pasaulyje, bet kuo vyresnė darausi, tuo labiau suvokiu, kokie išmintingi jie buvo, nors ir neragavę didesnių mokslų. Ir koks nelengvas buvo jų kartos žmonių gyvenimas…

Jie ir yra svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Šeima apskritai man atrodo pati didžiausia žemiška vertybė. Artimi žmonės. Visa kita tik detalės.

Su tėvais
Su tėvais

Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų. Pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Po pelkyno keružiu beržu gyvenančio driežiuko. Sodo takais šmirinėjančių ežių ir pirmą kartą lizdą palikusių pelėdžiukų, sėdinčių ant liaunų skirpsto šakų lyg Kalėdų žvakutės. Apstybė visokių keistenybių ir įdomybių, tik spėk sužiūrėti ir suvokti… O kur dar žmonės, kaimynai ir atėjūnai, atlaidai, šermenys ir laidotuvės su gūdžiais žemaičių Kalnais, kur pakelių kryžiai su savo paslaptingom istorijom, kur kelionė į pirmąjį miestą – Skaudvilę, maudynės Ančioje, grybavimai, riešutavimai ir kitokie dalykai? Svarbi, pati svarbiausia vaiko galimybė būti visur ir visada su mama, o kartais ir tėvu, stebėti jų darbus ir pagal galias kartu darbuotis, klausytis mamos, pasakotojos ir dainininkės…

Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios...
Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios…

Meilė motinai mumyse užkoduota žmoguje kartu su skausmo šešėliu, ne veltui visos geros knygos yra pilnos liūdnumo. Kad ir Romaino Gary Aušros pažadas

Apie tą savo pasaulį papasakojau ne vienoje knygoje. Bet gal daugiausia jo yra novelių apysakoje Kamanės sekmadienis.

Pirmoje klasėje dar turėjau kasas...
Pirmoje klasėje dar turėjau kasas…

Išlenda tos Vaidatonių kalvos ir gojeliai kur ir kada užsimano, nei klausia, nei prašosi… O kaip kitaip? Nešies tą savo gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką slaptoj terbelėj, kai išalksti, pavalgai, kai sužvarbsti, pasišildai. Jei pavyksta, sušildai ir kitus…

Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje - M. Beresnevaitė, dabar gydytoja
Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje – M. Beresnevaitė, dabar gydytoja

O kas dar? Neakivaizdžiai baigiau universitetą, dirbau, keliavau, skaičiau knygas, įsimylėjau, ir ne sykį per ilgą gyvenimą… Vėlai ištekėjau, turiu dvyliktokę dukterį. Kiekvieną dieną stengiuosi mėgautis gyvenimu, net ir tada, kai logika reikalautų daužyti galva į sieną… Vis ką nors studijuoju, mėginu susivokti pasauly ir savyje. Svarbiausia, žinoma, savyje.

 

Ar visada norėjai būti žurnaliste, rašytoja? Ar būna taip, kad atsidūsti: galėjau eiti kitu keliu…

Kad būsiu rašytoja, šventai žinojau antroje ar trečioje klasėje, kai parašiau įkvėptą eilėraštį apie zylutę, lesančią lašinukus… Eilėraštis buvo labai gražus, tai ir pasiunčiau jį į tuomet leistą laikraštuką vaikams Lietuvos pionierius. Labai laukiau, kada jį išspausdins, buvau įsitikinusi, kad laikraščio pareiga išspausdinti viską, ką sukuria jo skaitytojai, o gavau poeto ir skyriaus vedėjo Jono Šiožinio laišką, kuriuo jis, kaip man tuomet atrodė, negailestingai ir žiauriai sukritikavo mano vargšą kūrinį…

Ilgai laižiausi žaizdas, bet po kelerių metų užmiršau širdies sopulį ir vėl ėmiau gadinti popierių. Ir net sulaukiau šiokio tokio pripažinimo: vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate. Už šią ir kitas savo pergales esu dėkinga ir skolinga savo lituanistei iš Skaudvilės Stasei Krušinskienei. Gaila, dėstė ji man tik vienerius metus, bet lydėjo ir globojo iki pat mokyklos baigimo… O vaikinukas, Moksleivio žurnale parašęs vieno mano eilėraščio recenziją, rado jame tokias gelmes ir aliuzijas, kokių nė neįtariau ten esant. Taip ir tęsiasi mano vargai su kritikais: arba daužo, arba mato tai, ko nėra…

O jei rimtai, žurnalistiką rinkausi kaip artimiausią rašinėtojos pomėgiui. Tikėjausi, kad žurnalistui nenuobodu gyventi.

Šis lūkestis išsipildė su kaupu.

Jei būčiau vyras, gal rinkčiausi kunigystę? Paauglystėje troškau romantikos, tokie mes tuomet buvome, norėjau plaukioti jūra, būti archeologe ar geologe, o pažįstami kartais stebisi mano gamtos pažinimu ir sako, kad turėjau rinktis gamtininkės kelią…

Pasako ir dar linksmiau: galėtum su savo žiniom dirbti zoologijos sode.

Ne, ten negalėčiau, tikrai žinau.

Norėčiau dirbti nebent teatre. Tik ne aktore. Man patinka teatro kvapas, saldžios jo dulkės. Mūsų Kelmės mažasis teatras, beje, profesionalus, yra pastatęs mano pjesę.

Premjerą išgyvenau dramatiškai.

Bet teatras tebekvepia.

 

Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme
Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme

Kai keliauju (klajoju) po Lietuvą, būtinai tame ar aname mieste nusiperku vietos laikraštį. Neabejoju, kad tikrų tikriausia žurnalistika gimsta ne sostinėje. O gal yra kitaip? Kas kamuoja rajono žurnalistus? Kas džiugina?

Žurnalistika serga, kaip serga, drįstu sakyti, ir mūsų valstybė. Ligos tos pačios ir mieste, ir kaime. Profesionalumo stoka, jei trumpai. Profesionalumas– tai ne vien sugebėjimas suprasti reiškinio esmę ir papasakoti apie ją taisyklinga, tikslia, žodinga GIMTĄJA kalba, bet ir šventi garbingumo principai: neparsiduoti, nekeršyti, nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, nesinaudoti tarnybine padėtimi ir t.t.

Ko norėt iš žurnalistų, jei šių principų nesilaiko policininkai, prokurorai, teisėjai, seimūnai ir kiti valdžiūnai?

Savo rajono laikraštyje dirbu 40-uosius metus. Nuo 2000-ųjų esu jo redaktorė. Iš šios varpinės žvelgiant, provincijoje labiausiai trūksta profesionalių žurnalistų.

Ir dar. Mes esame arčiau žmonių. Jie mus labiau myli ir labiau baudžia. Iš sostinės atvažiavęs žurnalistas gali ir nuvaryti į pievas, o mums reikės savo herojus kasdien sutikti. Bet tai nereiškia, kad mes bijome kritikuoti. Anaiptol. Rajone neatsipirksi, aprašęs kokio pono n-tąsias skyrybas ar ponios batų kolekciją. Rajone mes manom, kad tai yra banalu, pigu ir neįdomu. Ne lygis, kitaip sakant.

Primink, kiek knygų esi parašiusi? Paminėk tas, kurios Tau svarbiausios.

Gal šešiolika? Ne visos storos ir respektabiliai atrodančios, taip jau nutinka poetams ir vaikų rašytojams… Kur ten, nė vienos tokios, jei sakysim teisybę…

Lyginant su pasaulio literatūra, svarbių nebūtų. O man? Ta, kurią rašau ir negaliu pabaigti. Nesiseka, dėl to įdomu.

Nes juk knygos įvairiai ateina: lengvai, vienu įkvėpimu, per kelias dienas, beveik be pataisymų. Taip gimė Avinėlis Jakobas, Gimtadienis su Žvirbliu, daugelis pasakų. Arba su metų pertrauka ir visišku perrašymu, kaip buvo rašant apysaką Kai aš buvau Kleo

Regis, su paskutine apysaka esu dar drūčiau įstrigusi. Ir gerai. Pažiūrėkit, kas knygynuos dedasi… Pagailėkit medžių, kaip sakė vienos rašytojos brolis gydytojas.

 Kurie pasaulio miestai Tave traukia, vilioja? Kaip jautiesi atvykusi į Lietuvos sostinę?

Miestai manęs apskritai nevilioja. Mano kojos greitai pavargsta nuo akmens, ausys nuo triukšmo. Ne tiek to pasaulio ir mačiau, daugiau rytų nei vakarų, tačiau jei galima rinktis, noriu švarios žolės ir medžių, ežerų, jūros, kalnų, dykumų, tik ne megapolių.

Vilniuje turiu savų žmonių. Tai traukia. Traukia ir Katedra, bažnyčia, kurioj kažkodėl labiau jaučiuosi sava nei Kelmėje. Pats Vilnius nebežavi taip, kaip jaunystėje.

Nepripratau prie jo stiklinių bokštų, užsienietiškų iškabų, gražių ponų ir išmaldos prašančių gal girtuoklių, o gal tikrų varguolių… Na, ir užraičiau, lyg girtuoklis nebūtų pats tikriausias varguolis! Turbūt turi būti Zuokas, kad toks Vilnius patiktų. Mano širdyje tebegyvena anas, mano studijų, Vilnius. Jo senamiestis, dar ne komercinis, nenulaižytas. Tas, iš Jurgio Kunčino, jo Tūlos. Gražus tuo, kad senas ir nelabai gražus. Kaip senas žmogus, tikras ir nemeluojantis.

Šiaip, jei būtų galimybė, keliaučiau ne erdve, o laiku. Kažkur link Turgenevo, Puškino epochų.

Nors pripažįstu, kad kompiuteris – geras išradimas. Naudingas rašančiam žmogui.

Nors rašau daugiausia šratinuku. Ypač eilėraščius.

 Sąvoka provincija man atrodo romantiška, slaptinga ir patraukli. Tačiau daugumai tai – lyg ir niekinamas žodis. O Tau? Tai kas gi ta provincija iš tiesų yra – jei ji yra?

Kas ta provincija? Pažįstamas žvirblis, kas rytą čirškiantis tame pačiame krūme. Tie patys veidai, kuriuos sutinki kas rytą eidama į darbą. Pardavėja, kuri deda tau suknelę į krepšį sakydama: neškitės, namuose ramiai pasimatuosit, o rytoj atnešit arba suknelę, arba pinigus.

Provincija – ne tiek geografinė sąvoka, kiek būsena, kai pasaulis mažas, pažįstamas iki panagių, kasdieniškas. Tai vieta, kur mažai įvykių ir nuotykių, kur teatras, jei tai ne Domino, atvažiuoja kas kelinti metai, kur mažesnis ne tik renginių, bet ir daiktų pasirinkimas… Kur, jei šnekėsim nevyniodami į vatą, mažiau ir talentingų, kuo nors išsiskiriančių žmonių, ir tai yra natūralu, prisimenant, kad mūsų talentus metų metus siurbia sostinė ir kiti didmiesčiai, o dabar jau ir plačioji Europa.

Provincija turi keistą savybę nevertinti to, kuo graži ir kitokia: gamtos, kuri švaresnė ir mažiau civilizacijos sudarkyta, žmonių, kurie jai ištikimai dirba ir kuria… Kažkoks pelkės sindromas: mes visi vienodi, visi nevykėliai, ir mūsų kraštas toks… Perfrazuojant dainą, mes todėl tokie maži, kad mažos mūsų mamos. Ir mus visada gali nustebinti Vilnius ar Kaunas, o mes jų ne. Nes mes maži ir kvaili. Mes provincialai.

Gyventi provincijoje reiškia investuoti į save daugiau, o gauti mažiau. Važiuoti kultūros į Vilnių ar  bent jau Šiaulius, prarasti daug laiko kelionei ir pinigų. O mūsų atlyginimai kuklesni nei didmiesčiuose. Mažai darbo vietų, nėra iš ko rinktis. Na, bet  jei visi supultume į Vilnių, nutįstų jis iki Žemaitijos, provincijos iš viso nebeliktų… O jei rimtai, tiesiog taip susiklosto gyvenimas, kad vieni išvažiuojame į kitą pasaulio kraštą, o kiti liekame prie namų ar namuose… Prisitaikome, gyvename ir išgyvename.

Turbūt iš mūsų norų, aplinkybių, galimybių chaoso gimsta ir koks drovus tobulumas.  Vladas Kalvaitis gyvena Tytuvėnuose, o kuria didelę, visoje Lietuvoje pripažintą literatūrą. Ir Telšiai – provincija, o įsivaizduok poetą Vytautą Stulpiną gyvenant ir kuriant kitur… Ir Utena – ne sostapilis, o kokius eilėraščius rašo Regina Katinaitė ar Vytautas Kaziela… Aukštaičių ir žemaičių poetai, gyvenantys ne sostinėje, prieš keletą metų ėmė leisti almanachus Atokios stotys. Jau keturi išėjo. O Utenos ir Telšių merai įsteigė savo premijas almanacho kūrėjams. Nieko keisto: uteniškis Alvydas Katinas ir pats poetas, o telšiškis Vytautas Kleiva baigęs konservatoriją… Įdomu ne tik almanachas, kurį sumanė ir leidžia Vytautas Kaziela, bet ir tai, kad susitinkame, rengiame vakarus, bendraujame. Esame tarsi bendraminčių klubas.

V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014
V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014

O bendrauti su panašiais į save juk būtina. Vilniečiams bepigu: gali užeit į Rašytnamį, sutikti draugų kurio leidinio redakcijoj.

Gasparas Aleksa teigia, kad ir ant ledo lyties rastų ką veikti, o ypač kartu su žmona Violeta. Ar galėtum jam antrinti Tu? Gal ir tikrai ne taip svarbu KUR gyvename, o su KUO?

Jei turi galvą ir širdį, visada rasi ką veikti. Ar žmogui pačiam su savimi gali būti nuobodu? Nuo ledo lyties galima spoksoti į pavasario dangų, debesis, paukščius etc.

Su kuo mes gyvename? Turbūt pirmiausia su savimi… O tik paskui jau su mylimais, bet vis dėlto liekančiais išorėje: tėvais, sutuoktiniais, vaikais…

Jaunystėje įstrigo H.  Fallados knygos pavadinimas – Žmogus miršta vienas. Ne tik miršta. Ar galime atspėti, nujausti ar nulemti ant tos pačios pagalvės miegančiojo sapnus? Ar nujaučiame, ką jis galvoja?.. Viskas– tik atspindžiai, spėlionės, mūsų mėginimai išprotauti, jausmai ir jutimai… Visas mūsų gyvenimas toks.

Ant ledo lyties ir ne. Mieste ir kaime. Vienatvėje ir žmonių knibždėlyne. Rūkų rūkai, bibline kalba kalbant.

Esu vienišė. Nekeliu gyvenimui kokių praktinių, merkantiliškų reikalavimų, – manau, jis užtektinai nuvargęs nuo mano vidinių virpesių ir kliedesių. Tikrai nėra svarbu KUR, bet tebus vis dėlto Lietuvoj ar į ją gamta nors kiek panašioj valstybėj. Kokioj Kanadoj ar Suomijoj. Gal dar kur prie Baikalo… O štai SU KUO… Baisu apsirikti, esu prisiskaičiusi apie astronautus, sensorinę izoliaciją. Jei tai negyvenama sala, gal geriau neimčiau į ją nieko, nors kirba pagunda sakyti – dukrą… Bet juk tai reikštų tik nesveiką motinos egoizmą.

Su šeima Nidoje. 2008
Su šeima Nidoje. 2008

Vaikystėje ilgai skaičiau pasakas, gal iki kokios septintos ar aštuntos klasės, gal dėl to ir dabar sugaunu save svajojant, kad kažkur už jūrų marių, o gal net kitoje planetoje, yra teisinga šalis, kur gėris nugali, blogis nubaudžiamas… Jei tokia šalis būtų, norėčiau gyventi TEN. Bet būtų baisi problema SU KUO, nes bandyčiau su savimi išsitempti kuo daugiau žmonių. Manyčiau daranti jiems gera.

Bet kvailių svajonės nesipildo, sako protingi ir turtingi.

Belieka rašyti knygas. Tai juk irgi bandymas keisti pasaulį. Nors gal Dievas ir įsižeis dėl tokio nepamatuoto pasitikėjimo savimi…

Nežinau, ar jis iš viso yra, bet tikiuosi.