Category Archives: Redakcijos skiltis

Marius Kraptavičius. Apie įsisiūbuojančias “MENO BANGAS” ir jų “ATSPINDŽIUS”

Pieva banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pievos banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka

Apie  įsisiūbuojančias  MENO BANGAS ir jų  ATSPINDŽIUS

Marius Kraptavičius

Mes visada banguojame – kai laimime projektų konkursus ar kai pralaimime. Mes niekada nesiskundžiame ir nedejuojame. Mes suvokiame, kad nesame nei madingi, nei įtakingi. Mūsų norai kiti: atskleisti asmenybes; pastebėti tuos, kurie dėmesio verti, bet jo mažokai gavę; tiesiog – leisti sau ir mūsų autoriams prabangą:  būti savimi.

Esame maži? Taip. Na ir kas?

Retsykiais, apžvelgdami Lietuvos kultūros tarybos ar Spaudos fondo konkursų rezultatus, pasijuntame tartum būtume jauki  krautuvėlė šalia didelio prekybos centro. O gal liūdniau: močiutė su ridikėliais ir pievų gėlėmis turgavietės pakraštyje.

Ką darysi…  Močiutės ir lauko gėlės mums patinka labiau, nei prekybos rykliai.

Mes negudraujame, nepataikaujame ir nemeluojame: nerenkame dirbtinių patiktukų ir šypsenėlių, nesišliejame prie didžiūnų serverių, nekuriame melagingų komentarų. Ir vis dėlto… Esame lyg ir unikalūs… Man regis, MENO BANGOS kol kas vienintelė kultūros svetainė, nuolatos, be pauzių, banguojanti iš nedidelio, nuošalaus, miškuose skendinčio miesto, aprėpianti ne tik Lietuvą, bet ir nemenką Žemės rutulio dalį.

Gal keista, gal ne, bet MENO BANGOS šiemet net du kartus pelnė Lietuvos kultūros  tarybos ekspertų  pritarimą. Jau paminėjome Juozą Tumą- Vaižgantą Ignalinos viešojoje bibliotekoje (projektas „Vaižgantas ir mes“). Dabar pradedame naują kelią – projektą „Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūros svetainėje www.menobangos.lt“.

Mūsų skaitytojai jau skaitė pirmuosius  šio projekto tekstus  –  rašytojų Jurgos Žąsinaitės ir Gintarės Adomaitytės kūrinius.

Tų rašinių dar bus – Gintarė Adomaitytė pratęs Ignalinos dienoraščius, kiek vėliau į MENO BANGAS įsilies ir kitos jau pažįstamos ar niekada neskaitytos autorės ir jų pašnekovės bei pašnekovai.

Sumanymų turime daug: publikuosime pokalbius su Aukštaitijos literatūrinio  gyvenimo asmenybėmis, recenzuosime ne sostinėje, bet Utenos apskrityje leistas knygas,  dalinsimės įspūdžiais apie įdomius Rytų Aukštaitijos renginius.

Svarbūs šio mano rašinio žodžiai skiriami rašytojai Neringai Dangvydei. Ačiū Tau už svetainės administravimą, tekstų redagavimą, recenzijų ir kito pobūdžio tekstų  rašymą.

Galbūt aš pats, šios svetainės įkūrėjas, kartą kitą ir abejojau: ar tikrai mums reikia tų MENO BANGŲ, gal tegu ateina visiška ramybė, o gal kitaip – tegu užlieja mus abejingumo, nieko neveikimo maloni banga.

Aha. Nesulauksi jos – tos abejingumo bangos. Ar Neringa Dangvydė, ar Gintarė vis tiek ką nors sumanys – be jokio merkantilizmo, bet itin romantiškai, nuoširdžiai, net naiviai.

Prieš vienuolika metų apsigyvenau Ignalinoje, prie šešerius įkūriau MENO BANGAS. Neapvalios datos. Aštrios. Ir gerai, kad tas aštrumas truputį bado. Jis neleidžia vaitoti ar dejuoti: gyvenimas eina pro šalį.

Mes gyvename su Jumis, gerbiami mūsų skaitytojai.

Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Ignalinos dienoraštis

Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Ignalinos dienoraštis

  1. Sausis. Vilnius‒Ignalina

Apie gerumą ir pasaulio pabaigą

Paskutinę sausio dieną, Vilniaus geležinkelio stotyje, 14 valandą 15 minučių štai kas įvyko: akimirką pamaniau, kad gyvenimas yra švelnus ir teisingas. Įsitaisiau stoties skaityklėlėje, varčiau tai vieną, tai kitą knygą, bandydama nutarti, ar jų man reikės, ar ieškosiu bibliotekoje, gal net knygyne. O prie pianino… Prie pianino prisėdo įgudęs muzikantas ir skambino atpažįstamas melodijas…

Jei kam atrodo, kad visa tai išsigalvoju, tai ne, nė trupučio. Tą įspūdį iš tiesų galima patirti stotyje. Dabar jau taip.

Traukinyje elgiausi kitaip nei įprasta. Įprasta – skaityti „Šiaurės Atėnus“. Perku juos  Ignalinos „Iki“, dedu į kuprinę. Kartais ilgam. Tai – mano kelionių Ignalina‒Vilnius arba Vilnius‒Ignalina nuolatiniai skaitymai. Šį kartą turėjau žurnalą „Mūsų žodis“, pažįstamą nuo vaikystės. Jis leidžiamas ir Brailio raštu, skiriamas visiems, kam rūpi neregių ar silpniau matančių gyvenimas.  Svarbiausiu 2019 metų sausio įvykiu laikau Lietuvos televizijos serialą „Disidentai“, kurio net nemanau žiūrėti. Jo klausau iš kito kambario, ramiai dėliodama vakaro pasiansą. Tai filmas, pritaikytas neregiams. Žurnale perskaičiau, kaip tas darbas vyko, kas tekstus rašė. O rašė dr. Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė. Sakyčiau, sėkmingai rašė – klausai kaip knygos, sukurtos esamuoju laiku.

Vykau iš Vilniaus į Ignaliną po įrašo, po FM Gold radijo laidos „Aklas pasimatymas“. Kristijono Bartoševičiaus kalbinama, pasakojau apie (ne)skaitymą, knygų muges, bibliotekas. Tai buvo pokalbis, kuriame save turėjau tramdyti: nemeluok, Gintare, nemeluok… Juk žinote, koks kyla noras teigti: skaitantys žmonės yra geri, protingi, jų gyvenimas sėkmingas, jiems lemta atspėti didžiąją paslaptį ir taip toliau, toliau, toliau…  O juk viskas yra kitaip. Sutinkame pasipūtusių, įniršusių,kerštingų knygių – jų reiklumas liejasi per kraštus, užgoždamas tai, ką pasaulyje laikau svarbiausiu: gerumą.

Milijonus kartų girdėjau: geras žmogus – ne profesija. Nejau? Tai kodėl nuolatos klausinėjame: ar gera tavo mokytoja, ar geri šeimos gydytojas ir slaugytoja, ar… ar…  „O dabar jūs, rašytoja, pasakykite vaikams, kad skaityti reikia“, – daugybę kartų girdėjau griežtą priesaką, svečiuodamasi mokyklose ar bibliotekose. Reikia, būtinai reikia – kol mokomės. O šiaip… Skaityti galima!

Su juo, tuo skaitymu, siejasi man įdomūs sausio įvykiai. Įpusėjus mėnesiui, Ignalinos  bibliotekoje stojau prieš Skaitytojų klubą ir bandžiau apžvelgti Knygų metų rinkimų ryškiausias knygas – kitaip tariant, penketukus. Dabar jau džiūgauju, gavusi šią užduotį. Perskaičiau visas knygas.  Nė viena nesukėlė man nei pykčio, nei nerimo, nei kitų blogų jausmų. Kurią pasirinkau mėgstamiausia? Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Toks šiltas, jaukus, sklandus pasakojimas apie miestelį, kuriame gyvenimas šiek tiek kitoks, nei įprasta. Nesimaivanti, nepataikaujanti, dirbtinai nesuvaikinta knyga. Primenanti ne tik stebuklus, pavaldžius žmogui, bet ir žmogiškąjį gebėjimą aukotis. Tiesiog gerumą, apie kurį ką tik bandžiau nemikliai samprotauti.

Ką rinkosi bibliotekos skaitytojos ir skaitytojai? Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“, Leonardo Gutausko „Pravardes“, Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“, Rūtos Oginskaitės ir Grigorijaus Kanovičiaus „Žvilgtelėk“.

Apie kultūros istoriko Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“ tą kartą nutarėme nekalbėti. Nes… Mes jau žinojome, kad po savaitės į Ignaliną atvyksta Aurimas Švedas. Labai jo laukėme. „Ar patvirtinate mano mintį, kad istorija tėra interpretacijos?“ – teiravosi mokytoja Irena Šaltienė. Aurimas patvirtino. Kalbėjomės ne tik apie knygą. Ne tik apie Ireną Veisaitę – jos išmintį ir pribloškiančias patirtis. Ir apie XX amžių – jo epochas, ir apie vakarykštę dieną, kurios, pasak istoriko, nebėra – ją primena tik tam tikri fragmentai, kurie mus pasiekia. Ko gero, tie žodžiai ir padrąsino mane pagaliau imtis štai šio dienoraščio: šiokio tokio man svarbių fragmentų užrašymų.

Štai dar viena knyga, padėjusi man žvelgti į pasaulį kitaip: Marcelio Ayme ,,Katinėlio Murklio pasakos“ (iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė, leidykla „Gelmės“). Sausio 30 dieną apie ją kalbėjomės…  ne, kol kas ne Ignalinoje… kalbėjomės Vilniuje, Prancūzų institute. Emė – taip tariama rašytojo pavardė. 1902‒1967 – tai jo gimimo ir mirties datos. Jo apsakymai „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, „Paskutinis“, „Nykštukas“, „Dermiušas“, „Talonas“ jau publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Galbūt apsakymai… Galbūt sakmės, šiurpės, pasakos ‒ graudžiai juokingos. Visa tai iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Labai laukiu dienos, kai minėtieji Emė kūriniai (gal ir daugiau jų rasis) pasirodys surinkti į vieną knygą.

O katinas Murklys? Jo dėka prisiminėme ir Ramutę Ramunienę (1918‒2015). Dėstytoją, vertėją… Jos inteligenciją, jos eleganciją, jos reiklumą sau ir kitiems, jos pagarbą žodžiui, sakiniui, frazei.

Apie pasakas pasakysiu štai ką: jose – valstiečių gyvenimo rūstybė, pagardinta smagiais nutikimais. Gyvuliai kalba kaip žmonės: jie pykstasi su šeimininkais, ginčijasi, gudrauja, pataikauja, linksmina ir juokina.  Tai Emė: šiurpiai smagus. Rašyta anaiptol ne naiviems vaikutėliams. Rašyta tiems, kuriems tikrovės nebaugu. Autoriaus vaizduotė liejasi per kraštus, bet galų gale įsilieja į vieną ąsotį.

Klausydama, kaip apie vertėją Ramutę Ramunienę pasakoja jos dukra Jonė, redaktorė Donata Linčiuvienė, jos buvusios studentės, šiek tiek… nuliūdau. Prisiminiau savo studijų metus. Kodėl, na kodėl mes, besimokantys anglų kalbos, prieš paskaitas virpėdavome, po jų išeidavome beveik raudodami – tokie nevykę patys sau atrodėme. Kodėl mano bendrakursiai, besimokantys prancūzų, ir prieš paskaitą, ir po jos smagiai kikendavo? Kas tai – britų ir prancūzų kultūrų, gyvenimo būdo skirtumai?

Dar du svarbūs sausio įvykiai.

Mes laimėjome! Lietuvos kultūros tarybos ekspertai palankiai įvertino Meno bangų projektą „Vaižgantas ir mes”. Laukiame kovo 17 dienos, jai ruošiamės.

Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kiti įvykiai, gal reiškiniai? Tas garsas, tas sniego gurgždėjimas po kojomis… Tie briliantais ir deimantais saulėje tviskantys pusnynai… Ta miško ramybė…  Tas džiaugsmas kasti sniegą… Buvo dienų, kai myniau miške takelius, įsivaizduodama pasaulio pabaigą – be jokios be jokios rūstybės.

Susilieti su gamta – štai žodžiai, tapę lyg ir banalybe. Bet ar bandėte kada nors su ja susilieti?

Rašyta Ignalinoje 2019 metais, vasario 1 dieną.   

 

 

Laiko spalva

Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka
Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar susimąstėte, kokia yra laiko spalva? Balta, sakysite pagalvoję, o kaip kitaip – juk žiema, artėja Kalėdos, jei pasiseks, ir sniego bus, o ant lygaus užšalusio ežero paviršiaus skaitysime smulkių paukščių žingsnelių paliktus laiškus. Ką patys norėtumėte parašyti ant sniego? O mums?..

Ar susimąstėte, kuo laikas kvepia? Cinamonu, sakysite, arba imbieriniais sausainiais, ištirpstančiais burnoje greičiau nei snaigė ant delno. Eglutėmis, kurių niekas nenukirto, skleidžia jos dabar miške savo žalius sijonėlius, staiposi, į dangaus veidrodį žiūrėdamos.

Ar susimąstėte, koks laiko skonis? Kaip varveklio, sakysite, to ledinuko, kurį tik žiemą tegalima gauti. Įsižiūrėkite, ten pagal vėjo pirštų melodiją dar šoka saulės kibirkštys.

Ar susimąstėte, kaip gera tiesiog stovėti ir žiūrėti į tolumoje pranykstančią baltą brydę? Ją paliko laikas, praleistas ieškant savojo kelio į kūrybą. Esate čia ir dabar, su mumis. Visais metų laikais. Ačiū.

„Meno bangų“ komanda – Marius, Gintarė, Neringa. 

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

 

Neu
Neužšąlantis. Neringos Dangvydės nuotrauka

,,Kaip gera, kad jaunimas turi kur publikuoti savo kūrybą“,  ‒ taip rašė MENO BANGOMS ne vienas autorius, siųsdamas naujametinius linkėjimus ir sveikinimus.

Tikrai turi. Ir turės. Mes dar banguosime. Ačiū, kad esate kartu.

Ko galėčiau linkėti MENO BANGŲ gerbėjams? Matyt, viskas, kas rūpi man, redaktoriui, jau parašyta mūsų autorės Vaivos Petrylaitės impresijoje.

Belieka nerti į jos  žiemiškus žodžius.

Marius Kraptavičius

Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Vaiva PETRYLAITĖ

 Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

O žiemos dangus dar žvaigždėtas. O žiemos dangus dar byra smilgų smiltimis į mintis. O žiemos dangus dar tamsumoj slepia sužeistus ir išsigandusius žvilgsnius. O žiemos dangus dar tyliai atpučia cinamoninį vėją pro skilusį lango rėmą. Susuka jam guolį palubėj. Palubėj sukabina visus taškuotus puodelius – dugnu aukštyn. Išpilsto garuojančius skysčius, sumaišytus iš ašarų, rūko, ilgesio apsikabinimams, troškimo šypsotis, mirtenėmis kvepiančios odos aksomo. Pakabina pilnatį, kuri šitokiu baltumo ryškumu kvapą gniaužia pažinimo paslaptimis.

Kaip įeiti į žmogų, įduoti jam grūdą, kad už(si)augintų norą pažinti. Patirti. Išgirsti. Matyti. Nebijoti. Kalbėti. Įsileisti.

Kai jauti, kad žodis, lėkdamas virpančiais žaibolaidžiais, gumulu užstringa kažkur gerklugaly ir lūpomis išsprūsta tik kvailas šnypštimas ar susivėlęs šveblenimas, pertraukiantis vis dar nedrąsią tylą, nedrąsų ir nevienodą alsavimą, kuklų asfalto pėdavimą. O visi klausimai. Jų tiek daug! Jie visi lieka vilkėti klaustukais. Kyboti Mėnulio briaunoje iki kito šilkinio ryškios nakties pluošto.

Būti ar nebūti? Bus ar nebus? Retorika pasikabina ant tos pačios mėnesienos ryškumos.

Tuomet nakties dangų užtrauki muzikos garsų ir melodijų roletais, kad dar bent truputį galėtum būti arčiau. Bent įsivaizduoti esąs arčiau. Bent pamaitinti mintis ir sušildyti rankas širdkišenėse. Užuosti jūros ošimą ir bangų srovenimą Tavo kūno ląstelėmis. Bent aliuzijomis į iliuzijas surasti oksimoroną, kuris sušildys nors vieną mintį apie tai, kad gali būti ne vienas.

Šviesmečiais praskrieja priešaky matoma iškraipyta pojūčių interpretacija, akimirkos, kuomet gali pasiekti debesis džiaugsmu, kuris kengūrų šoklumu veržiasi lauk. Sumušti asmeninį plačiausios šypsenos rekordą, kuomet šalia esantis Tavęs nebaugina, o būdamas savimi iššaukia pa(si)tikėjimo ir saugumo pojūčius. Kuomet išlaisvinęs sielą iš „KąPasakysKiti“ gniaužtų išlaisvini ir kūną, išlankstai judesius, kurie ilgam buvo įsprausti į per mažą šalto metalo dėžutę.

Prabyli. Savo žodžiais, kurių nebebijai. Kuomet gali vaikščioti visais spalvotais Vilniaus stogais, jų skardžiais, šokti grojant tylai, sėdėti ant jų plevėsuojant šalikų skvernams, sutręšusių kėdžių ranktūriais serviruoti arbatą ir… kalbėti(-s). Taip, kaip jau niekada nebekalbama. Taip, kaip jau nebemokama. Akimis. Sielomis. Širdimis.

Klausyti(s). Išgirsti.

Belyčiai. Besvoriai. Betūriai.

Žmogui reikia nedaug, kad prisimintų, kas jis yra. Kad sušiltų ir sušildytų. Tik kito žmogaus ir kitos Mėnulio pusės.

Gal dar lašo lietaus, savo įlašėjimu į garuojantį arbatos puodelį akimirkai sustabdančio miesto laikrodžio rodyklių sukimąsi.

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal. Išdrįsti pa(si)tikėti atvirumą.

...o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka
…o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Apie naujas bangas MENO BANGOSE

Tik kad. R. Šileikos nuotrauka
Tik kad. R. Šileikos nuotrauka

Apie naujas bangas MENO BANGOSE

2015 metais Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas MENO BANGOMS skyrė paramą šiems projektams: ,,Jaunuomenė – knyga – asmenybė“ ir ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“. Taigi radosi ir naujos rubrikos – ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“ bei ją lydinti ,,Meno bangų enciklopedija“. Šiose rubrikose rasite rašytojų, kurių jubiliejus minime, biografijas, kūrybos apžvalgas, enciklopedinių žinių.

Lietuvos kultūros taryba parėmė projektą ,,Pokalbiai su Lietuvos regionų rašytojais“. Rubrika ,,Regionų rašytojai“ vėl bus tęsiama, laukia nauji pokalbiai, naujos pažintys.

O konkursas ,,Žvelgiu į Lietuvą“ vyksta toliau. Lauksime Jūsų rašinių iki spalio

30 d. Metų pabaigoje skelbsime konkurso nugalėtojus.

Džiugios vasaros ir malonaus skaitymo linkėdamas,

Marius Kraptavičius