Category Archives: Pirmas puslapis

Iki ir po Nepriklausomybės

Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.
Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.

„Meno bangų“ kolektyvas sveikina visus su Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiu ir siūlo paskaityti, kokia vaikystė buvo prieš 1918-ųjų vasario 16-ąją, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, o po 1914-ųjų ir vokiečiai užėjo. Džiaukimės, kad esame laisvi ir nepriklausomi! Su Didžiąja Švente!   

Iki ir po Nepriklausomybės

Iš Onos Meškauskienės (1905­‒2000) prisiminimų

Gimiau 1905 m. gegužės 14 dieną Pašventyje, Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje, Piročkinų šeimoje. Mano tėvas ‒ Ivan Spiridonovič Iliuchin Piročkin. Jo gimtinė Simbirskas. Tarnavo dragūnų pulke, kuris buvo Jurbarke. Juos vadindavo pograničnikais. Daug tų kareivukų, susipažinę su lietuvaitėmis, vesdavo ir likdavo gyventi Lietuvoje.

Mama Agė buvo gimusi 1877 m. rugpjūčio mėn. Jos tėvai ‒ Ašmis ir Urtė Macaičiai. Mama sakė, kad nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertė. Tėvai buvo neturtingi. Turėjo trobelę ir mažą sklypelį žemės. Vaikų buvo penki: Anė, Marė, Agė, Kristupas ir Mikas. Paaugę vaikai tarnavo pas ūkininkus. Kristupas pabėgo nuo carinės armijos į Prūsus. Ten vedė ir visą laiką gyveno netoli Rambyno. Mikas išvyko į Ameriką. Mano mama betarnaudama jam sutaupė pinigų. Jis žadėjo ir ją atsiimti Amerikon, bet nepaėmė. Parašė jai laišką, kad savo krašte būsianti laimingesnė, Amerikoje pražūsianti. Taip ji ir liko. Ji visą laiką tarnavo prūsų pusėje, už Smalininkų, Andriušiuose ir kituose kaimuose. Pasakojo, kad jos tėvas buvęs labai savotiškas. Kai Agė pasiruošė konfirmacijai, mama davė jai namie austos medžiagos pasisiūti tai šventei rūbus. Batelių niekada neturėjo ‒ avėdavo šliurėmis. Konfirmacijai paprašė tėtės, kad pasiūtų gražias, be lopų, šliures. O tėvas tyčia pasirinko tokią odelę, kuri buvo labiausiai sulopyta. Agė labai verkusi, bet į bažnyčią juk neis basa ‒ ėjo su tom sulopytom…

Agės vyriausioji sesuo Anė ištekėjo už našlio Chomanskio. Jis turėjo du mažus vaikus. Anė paliko jam dar keturis. Tada jis vedė antrą seserį Marę. Agė pas juos dažnai užeidavo, tai tas Chomanskis ir pripiršęs jai Piročkiną, kuris jau buvo baigęs karinę tarnybą. Jam Agė patikusi: buvusi graži, ilgomis kasomis… Tėvams jis taip pat patikęs, o Agė labai nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertę. Juodu apsivedė gal 1900, gal 1901 metais. Tą pat dieną tekėjo ir Chomanskio dukra Ana. Jas šliūbavojo Tauragėje. Ana apsivilko balta suknele, o Agė ‒ juoda, nes ėjo per prievartą. Tik veliumas buvo baltas. Aš mamos tuos rūbus atsimenu. Ji dažnai išimdavo iš skrynelės ir mums parodydavo.

Jaunieji apsigyveno Pašventyje, pas kunigaikščio Vasilčikovo girininką Kurnosovą. Ten Ivanas dirbo arklininku. Jis labai mylėjo arklius ir šunis. 1903 m. gimė pirmasis vaikas Nikolajus. Tėvas buvo stačiatikis (pravoslavas), mama ‒ evangelikė. Tuo laiku šliūbą reikėjo imti pagal vyrą, taigi ‒ cerkvėje. Vaikus krikštyti ‒ taip pat cerkvėje. Tik mergaites motinos galėjo krikštyti pagal save. Bet mano mama nenorėjo daryti skirtumo tarp vaikų, tai mus visus krikštijo cerkvėje.

Mas buvom 6 vaikai: Nikolajus-Kolis, Ana (aš), Vladimiras-Valodis, Olga, Marija ir Lidija-Lyda. 1910 m. lapkričio 1 d. mirė Olga. 1915 m. sausio 3 d. mirė Marija.

Neatsimenu, kokie buvo metai, kai mes iš Chamanskynės Jurbarke persikėlėm pas Šimborus. Šimborai buvo vokiečiakalbiai. Tuo metu vokiečių vaikams prie bažnyčios buvo šventadieninė mokykla „Zontachšūlė“. Ten nusivesdavo vaikai ir mane. Mokyklėlėje mokė giedoti, eilėraščius deklamuoti ir visokius žaidimus žaisti. Taip ir vokiškai šiek tiek pramokau.

Kartą nuėjom į ekskursiją prie Bišpilio. Vaikai rado žemuogių. Man sakė, kad Bišpilio kalne yra tų uogų. Lipau iėškoti. Žiūrėjau į medžius, nes nežinojau, kad žemuogės auga ne ant medžių, o ant žemės. Kai reikėjo nulipti, buvo labai baisu. Man rodėsi, kad aš aukštai aukštai, ant debesėlio plaukiu, o vaikai žemai. Pradėjau bliauti, rėkti. Išgirdo mūsų mokytojas. Atėjo ir klausia: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad čia ant medžių norėjau rasti žemuogių, o dabar nuo to debesėlio negaliu nulipti, bijau nukristi. Jis labai juokėsi, parodė, kur auga žemuogės. Paskui paėmė mane ir nunešė žemyn.

Mano močiutė gyveno Pašventyje. Mes ją vadinom mamuka. Labai jos laukdavom. Ji mums atnešdavo zuikio pyrago. Buvo ruginės duonos kriaukšlelė. Ji kvepėjo mišku, kadugiais. Mamuka sakydavo, kad radusi zuikutį bekepantį, jis ir įdavęs mums atnešti. Kartais atnešdavo pipirnikų. Tai buvo maži sausainiukai. Į kiekvieną įspausta žiupsnelis aguonų. Todėl ir vadino pipirnikais.

Buvo žiema. Mamuka labai susirgo. Mano tėvai parsivežė ją pas mus į Jurbarką. Kiek ilgai ji sirgo, neatsimenu. Vieną dieną, bevalgant pietus, mamukai pasidarė bloga, ir mačiau, kai ji mirė, mačiau, kai buvo uždegta žvakė, kai ją pašarvojo ant plataus suolo. Atsimenu, kai paskui buvo prisirinkę daug žmonių. Jie giedojo ir meldėsi. Baisiausia buvo, kai užkasė. Aš klausiau mamos: „Kodėl taip padarė? Kaip ji dabar išsikas ir kaip pareis namo?“ Mama sakė, kad ji nepareis, ji iškeliavo labai toli pas Dievulį į dangų.

Tėvas susiruošė važiuoti Amerikon. Žadėjo po kiek laiko ir mus visus pasiimti. Palydėjom į parachodą (taip vadinom garlaivį). Panemunėje prie garlaivio buvo daug žmonių. Jie taip pat palydėjo savo išvažiuojančiuosius. Man tas garlaivys labai baisiai atrodė. Iš jo kamino veržėsi juodi dūmai, o iš mažų kaminėlių šnypštė, švilpė balti dūmai. Galvojau, kad ten yra pekla ‒ pragaras. Aš į garlaivį nelipau. Šaukiau, kad sudegsiu. Atsisveikinau krante. Mama ir Kolis įlipo. Kai garlaivys šnypšdamas pradėjo kaukti, aš užsikimšau ausis ir spiegiau iš baimės. Mama ir Kolis atsisveikinę sugrįžo. Tada garlaivys pradėjo judėti ir trauktis nuo kranto. Krante pasilikę žmonės mojavo skarelėmis. Garlaivyje žmonės taip pat mojavo. Mes stovėjom ilgai ilgai, kol tik buvo matyti nuplaukiantis garlaivys. Tėvas Amerikoje neilgai gyveno. Pradėjo sirgti ir grįžo namo. Taip mes ir likome Lietuvoje.

1914-aisiais  Jurbarke kilo didelis triukšmas. Vieni šaukė: „Karas, karas!“ Kiti: „Vaina!“ Man jau buvo 9 metai, bet ašmokyklos dar nelankiau ir buvau visai neišprusus. Su draugėmis aiškinomės, kad karas arba vaina, tai bus gatvėse padaryti suolai, ant kurių žmonės bus guldomi ir žudomi: vieniems galvas kirs, kitus su peiliais pjaustys, ir taip visus, ką pagaus, žudys, o kas pabėgs, liks gyvi. Buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia. Jurbarke kilo didelis šurmulys. Gatvėje rėkė, staugė, atrodė, tikrai jau skerdžia žmones. O mat praskrido aeroplanas. Artinosi frontas, tai atskrido apsižvalgyti. Mačiau, kad žmonės žiūri į dangų. Ir aš užverčiau galvą pasižiūrėti. Žiūriu, varnų būrys skrenda ir karkia, maniau, kad tarp tų varnų ir skrenda aeroplanas.

Atvažiavo tėvas su vežimu, ir mes susimetėm patalynės, rūbų, maisto, susėdom visi ir išvažiavom iš Jurbarko. Tėvas norėjo mus išvežti į savo tėviškę Simbirską. Nuvažiavę į Kėdainius, radom stotyje tūkstančius bėgančiųjų. Vagonai buvo prikimšti žmonių. Mes ten laukėm porą dienų. Matėm, kad nesulauksim eilės patekti į traukinį, be to, mama labai nenorėjo važiuoti. Ji ragino tėvą, kad važiuotų vienas, o mes grįšim namo. Taip mes ir grįžom į Raseinius. Raseiniuose gyvenom iki gruodžio pabaigos. Frontas, atrodo, pasistūmėjo vėl tolyn į Vokietiją. Raseiniuose begyvenant, vieną dieną atėjo pas mus Sergiejus Chamanskis, pusbrolis. Jis pas mus gyveno porą savaičių. Kolis lankė Raseiniuose mokyklą, o manęs vis dar mokyklon neleido. Čia Sergiejus atnešė man sąsiuvinį, grifelį ir lentelę. Pradėjo mane mokyti rašto. Skaityti aš jau buvau pramokusi iš Koliaus. Sergiejus mane mokė rašyti lazdeles, kabliukus, rutuliukus, o paskui iš jų ‒ raides. Lentelėje rašiau skaitmenis ir mokiausi skaičiuoti. Parašiusi, suskaičiavusi vėl nutrindavau ir vėl rašydavau.

Vieną dieną Sergiejus atsisveikino ir iškeliavo. Jis išvažiavo į Peterburgą. Frontas vis dar buvo toli, ir mes grįžom į Jurbarką. Grįžom pas Chamanskius. Tai buvo prieš Kūčias tą dieną. Kūčias valgėm visi bendrai. Valgėm silkės, ridikų, pupų, kanapių pieno su avižiniu kisielium ir obuolių kompoto. Per Kalėdas sesutė Marytė susirgo difteritu. Gydytojų nebuvo, ir Marytė po 3 dienų mirė. Laidojom be popo, nes jis buvo iš Jurbarko išvažiavęs. Frontas vėl priartėjo. Tiksliai nepamenu, koks buvo mėnuo, tik vieną dieną tėvas parbėgo ir atsisveikinęs išėjo. Ir jau daugiau aš jo niekados nemačiau. Frontas visai priartėjo. Vokiečiai iš Užnemunės apšaudė Jurbarką. Mes per šaudymą sulįsdavom į sklepą ir laukdavom, kol nusiramins. Vieną vakarą padegė kunigaikščio Vasilčikovo palocių. Buvo labai gražus rūmas, ten, kur dabar yra V. Grybo paminklas. Kitoje pusėje parko, netoli kapų, buvo Vasilčikovo arklidės. Jos atrodė kaip puikiausi rūmai. Tas arklides taip pat sudegino. Po to padegė gaisrinę. Gaisrinė buvo netoli mūsų namų. Degė naktį, tai labai atrodė baisiai. Vokiečiai galiausiai okupavo Jurbarką. Jie landžiojo į kiekvieną butą ir prašė ‒ ajar, buter, špek (kiaušinių, sviesto, lašinių). Suiminėjo vyrus ir vežė Vokietijon į darbus. Vasarą moteris ir vaikus nuo 12 metų varė į mišką sakų rinkti. Moterys medžiuose iškaldavo skyles, vaikai pritaisydavo skardinius kapšelius, o paskui iš jų iškrapštydavo sakus. Sakus pylė į statines ir veždavo į Vokietiją.

Dažnai atvarydavo belaisvių rusų ir francūzų. Belaisviai dirbdavo Dainių pelkėje durpyne. Juos marino badu. Labai mušdavo ir visai užmušdavo arba nušaudavo. Žmonės slaptai nešdavo belaisviams duonos ir kitokio maisto. Tą daugiausia atlikdavo vaikai, nes jie vikriai priartėdavo prie belaisvių ir vėl pasprukdavo. Miestą aptvėrė spygliuota viela. Nei iš miesto, nei į miestą nieko neleisdavo. Parduotuvių nebuvo. Miesto žmonės badavo. Vokiečiai davė tam tikrą normą avižinių miltų. Iš tų miltų nusijoję virėm putrą, o iš ašakų paraugintų virėm kisielių. Žmonės pradėjo sirgti vidurių ligomis, vaikai ‒ difteritu ir skarlatina. Labai daug vaikų ir suaugusiųjų mirė. Mūsų šeimoje visi sirgo skarlatina, tik aš kažkodėl nesirgau. Buvo 1916-ųjų ruduo. Seselė Olė po skarlatinos susirgo labai skausminga širdies liga.Tris dienas skaudžiai kankinosi ir po to mirė. Laidojom ją lapkričio 1 d. per Visus Šventus.

1917-aisiais sausio 6 dieną atvažiavo pas mus mano podė. Ji gyveno Eržvilko valsčiuje Balnių kaime, miške. Tą gyvenvietę vadino Balnių Taušelis. Podės vyras buvo eigulys. Ji norėjo mano mamai palengvinti, nes viena burna bus mažiau. O aš tai nepaprastai norėjau važiuoti. Juk aš kaime nebuvau gyvenusi, o ypač miške. Mama ir išleido. Pas podė buvo du vaikai, Vanka ir Kolia. Vanka mano metų, Kolia dviejų ar trejų metukų. Su Vanka mudu vaikščiodavom po mišką, rinkdavom iš po sniego sušalusias bruknes. Viešnagė ten labai pabodo. Aplinkui miškas. Jokių žmonių. O dažnai mes būdavom namie trise. Podė išeidavo į kaimą ir per dieną jos nebūdavo. Podžius eigulys, tai per dienas po miškus. Tuo laiku medžiotojų nebuvo. Vokiečiai labai baudė už ginklo laikymą. Buvo privisę ir daug vilkų. Mes kasdien girdėdavom jų staugimą. Likę vieni užsislėpdavom ant krosnies ir galvojom, kad vilkai ten mūsų nepasieks. Aš mokėjau daug pasakėlių, tai sekdavau, o vaikai klausydavosi, taip užmiršdavom apie vilkus. Nuolat žiūrėdavau pro langą link Jurbarko ir planuodavau, kaip iš čia pabėgti. Eičiau, eičiau tiesiai į tą pusę, na, ir prieičiau Jurbarką. Bet vis tiek bijojau vilkų. Jie galėjo mane miške sudraskyti, arba aš galėjau paklysti ir ten sušalti. Taip ir nepasiryžau bėgti.

Išgyvenau ten nuo sausio 6 iki kovo pradžios. Vieną dieną atėjo pas podę jos sesuo iš Žindaičių. Girdžiu, juodvi tariasi. Šeštadienį podė ateis į Žindaičius, o sekmadienio rytą eis į Jurbarką. Aš klausiausi ir tylėjau, galvojau: nesiliksiu ir aš, eisiu kartu, o jei nesives, tai seksiu iš paskos, ir kai išeisim iš miško į vieškelį, tada keliu, kad ir naktį, vis tiek pareisiu.

Šeštadienis. Podė niekur iš namų neišėjo, ruošėsi kelionėn. Aš taip pat. Pasidėjau paltuką, skarą, pirštines, ir laukiu. Ji rengsis ‒ ir aš rengsiuos. Podė išvirė pietus. Parėjo podžius, ir visi sėdo valgyti. Aš nevalgiau, apsirengiau ir laukiu eiti. „Ko tu apsirengei? Kur eisi?“ ‒ klausia podė. Sakau: „Į Jurbarką.“ Ji pradėjo bartis, o aš ‒ verkti. Podė visaip rėkavo, barėsi, kad paliks, nesives ir gana, o aš ‒ eisiu, nesiliksiu. Podžius buvo geresnis, jis patarė, kad vestųsi. Sako: „Iki Žindaičių nueisit, o paskui, pernakvojusios, pailsėjusios ir Jurbarką pasieksit. Tada podė liepė Vankai, kad paskolintų man savo nagines. Jam buvo pasiuvusi iš stiprios drobės. Batelių aš neturėjau, na, o su medinpadėm šliurėm būtų sunku tokį kelią nueiti. Apsiaviau nagines, apsirengiau ir iš džiaugsmo užmiršau, kad esu nevalgiusi. Podė man įdėjo į krepšelį duonos, sakė, kad eidama galėsiu kramsnoti, o jei vilkas užpultų, tai numetusi jam duoną, atsiginsiu. Atsisveikinausu vaikais, ir mudvi išėjom. Oras buvo geras. Gerokai pašalę, tai eiti buvo gera. Miške dar visur baltavo sniegas. Gerą galą paėjom, ir podė sako: „Užmiršau pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį vandenio. Tu nubėk ir pasakyk, o aš čia prie tų eglučių palauksiu.“ Aš greitai apsisukau ir bėgu. Oi, kaip apsidžiaugė Vanka! Jis manė, kad visai parėjau. Aš į vidų nėjau, o po langu pastovėjau ir pasakiau, ką sakė jam podė. Tada apsisukau ir bėgte atgal. Staiga girdžiu: „Palauk, kur bėgi?“ Atsigrįžtu – ogi jau tolokai nuo tų eglučių nubėgusi… Atėjom į Žindaičius jau sutemus. Kaime žmonės pasišviesdami balana valgė vakarienę. Pas podės seserį valgėm kruopų sriubos. Kadangi aš buvau be pietų, tai man buvo labai skanu, tuolab, kad einu namo. Girdžiu, podė pasakoja. Ji norėjusi mane palikti, todėl pasiuntė pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį. Pati žadėjo eiti ir nueiti. Aš atbėgsianti iki tų eglučių ir neradusi jos grįšianti namo. Bet čia jai dingtelėjusi mintis: o jei aš bėgsiu tolyn ir tolyn, ir paskui galiu paklysti. Užeis naktis, ir aš miške sušalsiu arba vilkai sudraskys. Tada nutarė pasislėpti už eglučių ir žiūrėti, ką aš darysiu. Jei grįšiu, tai ji ramiai žygiuos tolyn. „Ką gi tu būtum padarius! sako podės sesuo. ‒ Matyt, Dievas tau pakuždėjo į ausį, kad to nepadarytum. Juk ji būtų tikrai tame miške žuvus! Ką tu būtum pasakiusi jos mamai?“ Kai parėjau namo, visa tai papasakojau mamai. Mama sakė, kad mane lydėjo Angelas Sargas ir Jis mane išgelbėjo nuo žūties. Podei, matyt, buvo nejauku. Ji pas mus neužėjo, nors žadėjo, atlikus reikalus, užeiti. Išvis po to ji pas mus niekados nebuvo užėjusi. Kartais aš ją sutikdavau Jurbarke, ji sakydavo neturinti laiko, na, ir neužeina. Vėliau išsikėlė gyventi į Klaipėdą, ir mes jau niekados nesusitikom.

Mano mama 1915‒1917 m. ėjo į visokius darbus, kur kas paprašė. Aš tuo laiku saugojau Lidiją ir tvarkiausi namie. 1918-aisiais išėjau į kaimą pas ūkininkus. Mano pirmoji vieta buvo Montviliai, pas Masaičius. Šeima maža. Du seni tėvai ir dukra Veronika. Manęs ten neskriaudė, už mano darbą mamai sodino pūrą bulvių ir davė 8 markes pinigais. 1920 m. sausį pradėjau lankyti rusų pradinę mokyklą. Ten dirbo mano pusseserė Elena Chomanskaitė. Skaityti ir rašyti jau buvau pramokusi iš  brolio Koliaus, nes jau buvo lankęs mokyklą. Mokiausi 3-ame skyriuje iki balandžio mėn. Per Velykas mama susitiko su giminaite iš Banzinų ‒ Voveriene. Juodvi susitarė, ir aš išėjau su Voveriene į Banzinus už pusmergę. Ten dirbau iki rugsėjo.

1920 m. rugsėjį įstojau į Jurbarko progimnazijos 1-ą klasę. Mūsų mokytojai buvo labai geri. Lietuvių kalbą dėstė mokytojas Giedraitis Antanas. Tai nepaprastas žmogus. Jis ne tik mokė, bet ir rūpinosi visais kitais reikalais. Ruošė koncertus, vakarėlius, net ir pats kartu su mokiniais vaidindavo. Mokinių buvo gana daug neturtingų, tai už per vakarėlius gautus pinigus pirko mokiniams ir vadovėlius, ir rašomą medžiagą, na, ir kam reikėjo, paskirdavo rūbams įsigyti. Pavasariais ir rudenį, kol dienos šiltos, gražios, dažnai mus mokytojai vesdavo į gamtą. Ten mus supažindindavo su žemės klodais, augalais ir kitais gamtos reiškiniais. Be to, žaisdavom, dainuodavom. Sekmadieniais būdavo ir tolimesnių ekskursijų. Aplankėm Kidulius, Kaimelį, Gelgaudiškį, Vytėnus, Raudonę, Veliuoną, Kriūkus. Pirmiausia aplankydavom bažnyčias, išklausydavom šv. Mišių, o po to kur nors aikštelėje pašokdavom, pažaisdavom, padainuodavom. Plaukdavom garlaiviu. O kaip būdavo indomu žiūrėti į krantus abipus Nemuno! Ilgesnė kelionė buvo į Tilžę. Ten susitikom su Vydūnu, su Jagomasta, apžiūrėjom bažnyčias, pasiklausėm vargonų muzikos.  Matėm, kaip švariai, tvarkingai ir gražiai gyvena vokiečiai.

Baigusi 3 klases, peršokau per 4-ąją ir įstojau į Saulės mokytojų 2 metų kursus. Baigusi, 1925-aisiais, buvau paskirta į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Pažėčių pradinę mokyklą mokytoja-vedėja. 1926 m. susipažinau su būsimuoju vyru Meškausku Jonu, kuris tuo metu buvo Betygalos ūkininkų sąjungos pieninės pirmininkas. 1927 m. vasario 6 d. mudu susituokėm Ariogalos bažnyčioje. 1930 m. iš Betygalos persikėlėme gyventi ir dirbti į Grinkiškį. Iš Grinkiškio ‒ į Krakes. Bendrai dirbdami (Jonas buvo ir Lietuvos armijos savanoris) susitaupėm pinigų ir 1938 m. nusipirkom Pastrebės ūkį – 74 ha žemės. Užėjus sovietų valdžiai, turėjome jį palikti ir bėgti ‒ kad neišvežtų… Bet visą laiką nuo to karto, kai eidama su pode vos nepaklydau miške, tikėjau ir jaučiau, kad tikrai mane lydi visur Angelas Sargas, jis visada šalia manęs. Taip ir būdavo. Ir jei pasitaikydavo gana sunki situacija, aš pagalvodavau, kad negaliu žūti, nes šalia yra Angelas Sargas.

 

Laiko spalva

Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka
Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar susimąstėte, kokia yra laiko spalva? Balta, sakysite pagalvoję, o kaip kitaip – juk žiema, artėja Kalėdos, jei pasiseks, ir sniego bus, o ant lygaus užšalusio ežero paviršiaus skaitysime smulkių paukščių žingsnelių paliktus laiškus. Ką patys norėtumėte parašyti ant sniego? O mums?..

Ar susimąstėte, kuo laikas kvepia? Cinamonu, sakysite, arba imbieriniais sausainiais, ištirpstančiais burnoje greičiau nei snaigė ant delno. Eglutėmis, kurių niekas nenukirto, skleidžia jos dabar miške savo žalius sijonėlius, staiposi, į dangaus veidrodį žiūrėdamos.

Ar susimąstėte, koks laiko skonis? Kaip varveklio, sakysite, to ledinuko, kurį tik žiemą tegalima gauti. Įsižiūrėkite, ten pagal vėjo pirštų melodiją dar šoka saulės kibirkštys.

Ar susimąstėte, kaip gera tiesiog stovėti ir žiūrėti į tolumoje pranykstančią baltą brydę? Ją paliko laikas, praleistas ieškant savojo kelio į kūrybą. Esate čia ir dabar, su mumis. Visais metų laikais. Ačiū.

„Meno bangų“ komanda – Marius, Gintarė, Neringa.