Category Archives: Pabangavimai

Kartais apsilankius spektaklyje, koncerte, renginyje, perskaičius knygą norisi pasidalyti įspūdžiais nepretenduojant į ilgą ir išsamią analizę. Tad čia – tokios impresijos.

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Ledi_vir6elis

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Neringa Mikalauskienė

Paula McLain, Ledi Afrika, iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius, 2017.

Tekstais ant ketvirtojo knygos viršelio ar pranešimais spaudai leidyklos siekia suvilioti skaitytoją ‒ tai jau niekam ne paslaptis. Kita vertus, visiškos netiesos ten nebūna: faktų nesuklastosi. Ypač, jei knyga ‒ biografinė. „JAV autorės Paulos McLain romanas „Ledi Afrika“ ‒ neįtikėtina vienos pirmųjų pasaulyje moterų lakūnių gyvenimo istorija“, ‒ skelbiama netgi smulkutėmis raidėmis bibliografijos katalogui skirtoje anotacijoje. O kur literatūroje pakvimpa lėktuvais, ten aš, kaip sakoma, nepakaltinama: pirmąją rimtą literatūrinę meilę išgyvenau Antoine᾽ui de Saint-Exupery, nors būta kalbų, kad rašytojas jis buvo geresnis nei lakūnas… Tiek to. Šiaip ar taip ‒ duokit šen man visas knygas apie aviaciją, sakysiu, kad puiki, labai gera ar bent jau gera. Tad „Ledi Afrika“ turėjo tikti. O citatėlė nuo ketvirtojo viršelio, kad Berilės „laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti“ nuginklavo absoliučiai. Aistra skraidyti! ‒ ir štai jau įsivaizduoju save, stačia galva neriančią į audringą padangių romano pasaulį.

Kitas masalas ‒ jau ne vien dėl lėktuvų pamišusiai literatūros kritikei, bet ir geros literatūros žinovui ‒ pažadas, kad pagrindinę veikėją Berilę Markam likimas suves su išskirtine asmenybe: rašytoja Karen Bliksen. Ir kad joms abiem vienas vyras, lakūnas ir medžiotojas Denis, taps didžiąja gyvenimo meile (čia jau vasaros romanų skaitytojai gundomi, bet ‒ o kodėl ne?..).

Tad mano „didieji lūkesčiai“, paėmus į rankas „Ledi Afriką“, buvo tokie:

  1. grožiniu stiliumi bus perteiktos Berilės Markam skraidymo patirtys;
  2. atrasiu pasakojimą ir apie Karen Bliksen, kurios kūryba nuo „Babetės puotos“ labai mėgstu.

O ką radau?..

Apie Berilės skrydį ‒ trys lapai „Prologo“. Tada ‒ daug daug Afrikos, Berilės gyvenimas Kenijoje, tėvo žirgų ūkyje, jos ryžtas tapti pirmąja žirgų dresuotoja moterimi, ruošiančia juos lenktynėms, ir ilgas kelias iki pripažinimo, kad Berilė tai sugeba geriau už kitus. Bene pirmasis pokalbis apie lėktuvus šmėsteli viduryje knygos, p. 235 („Lėktuvas man buvo visiškai naujas dalykas. Keletą kartų, kai mačiau jį aukštybėse, dūmų tumulais raižantį dangaus žydrynę, jis atrodė paikas ir netinkamas man daiktas, lyg vaiko žaisliukas. Bet Denį, kaip ir Mają, skraidymas traukte traukė.“) ‒ šmėsteli ir išnyksta kaip miražas dykumoje. Ilgam. Labai ilgam. Nes prasideda arba tęsiasi įvairios Berilės meilės peripetijos, kurios, kai (nelengvai) susitaikiau su mintimi, jog skraidymo patirčių romane ieškoti neverta, dažniausiai buvo net įdomios, nors reikia pastebėti, kad Berilės gyvenimui svarbių vyrų paveikslai (netgi ir tos didžiosios gyvenimo meilės ‒ Denio) susiliejo jei ne į vieną veidą, tai į vieną tėkmę tikrai. Tarsi būtų ne personažai su savitais charakteriais, bet tam tikri tipažai, reikalingi tik laisvai Berilės dvasiai paryškinti. O frazę „Gal tau reikėtų išmokti skraidyti?“ Denis Berilei ištaria tik pačioje romano pabaigoje, p. 402. Į tai Berilė atsako: „Man? Ar ir ten viskas atrodo taip erdvu, kaip žvelgiant iš čia?“ Dar apie 30 lapų, ir knyga perskaityta. Padariau išvadą, kad jos autorė P. McLain į skraidymo meną gilintis nebuvo linkusi: ten jo beveik nebuvo.

Antrasis lūkestis ‒ Karen Bliksen. Labai nustebau, aptikusi sulietuvintą jos vardą: romane ji vadinama Karene Bliksen (nors ketvirtąjame viršelyje liko Karen, kaip visi jos kūryba besidomintieji įpratę). Jaučiau tokį disonansą, kad puoliau skambinti visais feisbuko varpais, visiems pažįstamiems: tikrai, ar tikrai turėtų būti Karenė?.. Ir jei jau danė Karenė buvo sulietuvinta pagal anglę Berilę, tai kodėl Džindžer netapo Džindžere, o liko Džindžer? Painiava mano galvoje dėl būtino ar nebūtino lietuvinimo buvo tokia didelė, kad nustelbė patį Karenės Bliksen charakterį. Jis man pasirodė blankus kaip ir kitų personažų, išskyrus, žinoma, Berilės. O gal, jei Karenės charakteris nebūtų sukurtas taip blankiai, nebūčiau tiek įnirtingai ieškojusi atsakymo – kodėl jos vardo gale atsirado „ė“?

O dabar ‒ apie tai, kodėl „Ledi Afriką“, nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių, skaičiau ne šiaip su pasimėgavimu, bet tiesiog ryte surijau. Už tekantį, sklandų stilių reikėtų padėkoti ir vertėjai ‒ Rūtai Tumėnaitei. Berilės vaikystė bėga tėvo žirgų ūkyje, ji laksto su vietinės kipsigių genties berniūkščiais, yra tarsi įaugusi į Kenijos žemę, rodos, net kvėpuoja tuo pat ritmu. Pasakojimas tirštas, vaizdingas, daug dėmesio skiriama detalėms, žodžio estetikai ‒ taip ir matai dulkes, „raudonas lyg ochra ar lapės uodega“, „keistas džiovintų kerpių garbanas“ arba ‒ ištisą migdymosi epizodą:

„Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ir bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai ‒ širšės ir vapsvos ‒ sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą“ (p. 23).

Nejučia persiimi pagrindinės veikėjos meile Afrikai ir specifiniam jos grožiui:

„Kitoje kelio pusėje, nedideliame parkelyje, išlygintame molio paviršiuje, kuris atrodė lyg pabarstytas cukraus pudra, rikiavosi nykštukiniai eukaliptai, neseniai čia pasodinti dėl vaizdo. Taip Nairobis stengėsi plėstis tolyn, bet priešais plytinti tuštuma buvo didesnė, pasirengusi praryti mus visus iki pat paskutinio siūlelio. Afrika mane tuo ir žavėjo, ir vyliausi, jog taip bus amžinai. Eidama jutau, kaip tamsa pešioja už skverno, todėl staiga mane užvaldė malonus troškimas išsinerti iš suknelės, gal net iš odos“ (p. 89).

Sakyčiau, Afrika čia ‒ daugiau nei fonas pagrindinės veikėjos gyvenimo istorijai skleistis. Afrika (bent jau pirmoje pusėje knygos) pati tampa veikėja ‒ šalimi su charakteriu. Ir dar ‒ man pačiai tai buvo didžiausias siurprizas ‒ tekstas uždega meile žirgams, net jei iki tol apie juos galvojai tik „na, taip, gražūs…“ Skaitytojo meilė žirgams knygoje auginama kartu su augančia Berile: nuo vaikiško susižavėjimo tėvo darbu ūkyje ir laisvų pajodinėjimų Žaliosiomis Ndžoro kalvomis iki atkaklaus ėjimo tikslo link ‒ gauti pirmosios moters dresuotojos licenciją. Apie tai rašoma įdomiai, daug ir detaliai: „Žąslų galąstuvai. Liežuvio rišimas. Balnojimas prasijodinėjimui ir balnojimas lenktynėms. Kaustymas ir bandažavimas, grūdinimas ir speciali įranga. Turėjau išmokti įvertinti lenktynių tako paviršių ir statymo sąrašus, apskaičiuoti leistino svorio normas. Turėjau išmanyti apie visas įmanomas ligas ir negalavimus: patemptos sausgyslės ir antkauliai, šlubčiojimas, blauzdų mėšlungis, kaulų lūžiai, riešinio sąnario lūžiai ir užkulnio skilimai. Grynakraujai žirgai buvo didingi, bet sykiu ir trapūs padarai“ (p. 137). Tapti dar ir viena pirmųjų lakūnių ‒ jau nebe taip svarbu. Žinoma, skaitant populiariajai literatūrai priskirtiną romaną, tenka priimti jo žaidimo taisykles ir „išjungti“ vidinį balsą, sakantį, kad žirgų lenktynių romantizuoti nereikėtų. Žmogui tai užgaida, nebūtina pramoga, o žirgui?.. Žirgui tai ‒ pavojingas, dažnai suluošinantis bėgimas, o kurios nors lenktynės gali būti ir paskutinės. Gyvenime jų geriau nebūtų. O lėktuvai? Lėktuvai ‒ būtinai.

 

 

 

 

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.